„Šie rinkimai buvo paremti represijomis ir bauginimais“, – Briuselyje žurnalistams sakė Josepas Borrellis (Žozepas Borelis).

Vėliau paskelbtame bendrame visų 27 ES šalių pareiškime teigiama, kad valdžiai atmetus visus karui Ukrainoje nepritariančius kandidatus, iš rusų buvo atimta reali galimybė rinktis.

ES pasmerkė balsavimą Maskvos šiuo metu okupuotuose Ukrainos regionuose ir pareiškė, kad „nepripažįsta ir niekada nepripažins nei šių vadinamųjų rinkimų Ukrainos teritorijose, nei jų rezultatų“.

Tačiau blokas neatsižvelgė į pagrindinio Kremliaus priešininko Aleksejaus Navalno našlės raginimą nepripažinti V. Putino teisėtu Rusijos prezidentu.

J. Borrellis teigė, kad Briuselyje susirinkę ES ministrai turėtų skirti sankcijas kalėjimų pareigūnams, susijusiems su A. Navalno mirtimi Arkties kolonijoje praėjusį mėnesį.

Diplomatai naujienų agentūrai AFP sakė, kad sankcijos bus taikomos 33 asmenims ir 2 subjektams.

A. Navalno sąjungininkai skundėsi, kad tokia ribota Vakarų reakcija į opozicionieriaus mirtį neturės jokios įtakos Kremliui.

„Europos Sąjunga griežčiausiai smerkia pastaruoju metu kilusią represijų bangą prieš Baltarusijoje likusius buvusius politinius kalinius, taip pat politinių kalinių artimuosius“, – pareiškė ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis. „Režimo saugumo aparato reidai ir kratos palietė beveik 100 žmonių, daugelis iš jų buvo suimti“, – sakė jis.

Pasak Briuselio, A. Lukašenkos režimas tęsia „apgailėtiną bauginimo ir represijų taktiką prieš kritikus ir potencialius politinius oponentus artėjant vasario mėnesį vyksiantiems „rinkimams“. Baltarusijos valdžia negailestingai susidoroja su A. Lukašenkos, valdančio nuo 1994 m., oponentais po masinių protestų, kilusių po 2020 m. prezidento rinkimų. Vakarų teigimu, A. Lukašenka juos pavogė. Represijos reiškia, kad per vasario 25 d. balsavimą jokios reikšmingos opozicijos nebus.

Šie „rinkimai“ bus pirmasis nuo 2020 m. balsavimas visoje šalyje, lemsiantis parlamento žemųjų rūmų sudėtį.

Baltarusijos teisių grupė „Viasna“ pranešė, kad antradienį visoje šalyje buvo suimti mažiausiai 24 žmonės. „Režimo banditai nusitaikė į buvusius politinius kalinius ir šiuo metu sulaikytų asmenų šeimas“, – sakė ištremta opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja. Baltarusijai ne kartą taikytos ES sankcijos dėl susidorojimo su opozicija ir dėl jos vaidmens Rusijai pradėjus karą su Ukraina.

Moldovos provakarietiškos prezidentės Maios Sandu (Majos Sandu) partija rinkimuose užėmė pirmąją vietą, tačiau miestuose, įskaitant sostinę Kišiniovą, jos rezultatai buvo prastesni.

Išaugus įtampai po Rusijos puolimo kaimyninėje Ukrainoje, Moldova paskutinę minutę uždraudė prorusiškai partijai dalyvauti rinkimuose, kilus įtarimams, kad ji naudojosi nelegaliais Maskvos pinigais.

Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova pareiškė, kad balsavimas sustiprino opozicinių jėgų pozicijas.

Ji teigė, kad Moldova vykdė precedento neturinčią represijų kampaniją prieš opoziciją, ir apkaltino ją rusakalbių kandidatų diskriminacija.

Tarptautiniai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) rinkimų stebėtojai savaitgalį išreiškė susirūpinimą dėl „kišimosi iš užsienio ir plačiai paplitusių įtarimų dėl balsų pirkimo“ Moldovos vietos valdžios rinkimuose.

Savo pareiškime ESBO stebėtojai taip pat pasmerkė „plataus masto vykdomosios valdžios galių panaudojimą per nepaprastąją padėtį, kai paskutinę akimirką buvo uždrausta keliems kandidatams dalyvauti rinkimuose, taip pat daugelio žiniasklaidos priemonių blokavimą“.

Rusija kaltinimus pareiškė praėjus daugiau nei 20 mėnesių nuo jos puolimo Ukrainoje pradžios, kurį lydėjo didžiulis susidorojimas su kitaminčiais šalies viduje.

Iki 1991 metų Sovietų Sąjungai priklausiusi Moldova pernai pateikė paraišką įstoti į Europos Sąjungą ir ne kartą kaltino Rusiją kišimusi.

Europos Komisija trečiadienį parekomendavo valstybėms narėms pradėti oficialias derybas dėl Moldovos narystės bloke.

„Represijų prieš pilietinę visuomenę, nepriklausomą žiniasklaidą ir apskritai prieš visus, kurie turi kitokią nuomonę, lygis neturi precedento naujausioje istorijoje“, – Ženevoje žurnalistams sakė JT specialioji pranešėja Mariana Katzarova.

Pristatydama savo pirmosios ataskaitos išvadas, ji apgailestavo dėl žmogaus teisių padėties Rusijoje, kuri, 2022-ųjų vasarį pradėjusi karą, ėmėsi masinio susidorojimo su kritikais.

„Valdžia Rusijoje uždarė pilietinę visuomenę“, – žurnalistams pareiškė ji ir pridūrė, kad represijos esančios labai rafinuotos, nes praktiškai kiekvieną savaitę priimami nauji įstatymai, kuriais siekiama užgniaužti bet kokią kritiką.

„Tai labai rimta“, – nurodė M. Katzarova.

Anot specialiosios pranešėjos, padėtis kol kas nepalyginama su Sovietų Sąjungos stalinizmo epochos represijų lygiu, kai milijonai žmonių žuvo gulaguose.

„Tačiau dabar yra galimybė (...) neleisti, kad padėtis pačioje Rusijoje pablogėtų iki ankstesnių istorinių stalinistinių represijų šioje šalyje lygio“, – teigė M. Katzarova, ragindama imtis tarptautinių veiksmų.

Praėjusių metų balandį M. Katzarova buvo paskirta pirmąja JT Žmogaus teisių tarybos stebėtoja žmogaus teisių padėčiai Rusijoje arba bet kurioje iš penkių nuolatinių JT Saugumo Tarybos narių.

Rusija atsisakė leisti jai patekti į savo teritoriją ar net pripažinti jos įgaliojimus. Be to, Maskva atsisakė dalyvauti šią savaitę JT Žmogaus teisių taryboje vykusiuose debatuose dėl M. Katzarovos ataskaitos.

Nepaisant to, kad jos darbas buvo palankiai įvertintas, o daugelis ambasadorių išreiškė susirūpinimą dėl tyrimo išvadų, Rusija sulaukė įvairių šalių, įskaitant Kinijos, palaikymo, kuri pasmerkė tai, ką pavadino žmogaus teisių politizavimu.

Tačiau M. Katzarovos įgaliojimai turėtų pasibaigti kitą mėnesį, nebent bus nubalsuota už Europos Sąjungos pateiktą rezoliuciją dėl jų pratęsimo, o tam kategoriškai prieštarauja Maskva.

Anot ekspertės, svarbu tęsti stebėsenos misiją, ypač atsižvelgiant į tai, kad Rusija iš esmės užkirto visas galimybes išreikšti pretenzijas.

JT ekspertė nurodė, kad šis jos mandatas yra tiltas į Rusijos žmones.

„Manau, kad tai svarbu tęsti, ypač dabar, kai žmogaus teisių padėtis Rusijos Federacijoje yra niūri“, – pridūrė M. Katzarova.

Ukrainos generalinės prokuratūros duomenimis, nuo pernai vasario 24-osios iki šių metų liepos buvo užregistruota daugiau kaip 10 tūkst. civilių ukrainiečių nužudymų.

Radijo stoties NV paprašyta patikslinti duomenis, institucija informavo: nužudyti 10 695 civiliai ukrainiečiai (tarp jų 494 vaikai), sužeisti 15 469 žmonės (tarp jų 1 068 vaikai).

Be to, prokuratūra pranešė iš viso užregistravusi daugiau kaip 97 tūkst. karo nusikaltimų, kuriuos rusai įvykdė per plataus masto invaziją į Ukrainą. Iš jų 3 115 buvo nusikaltimai prieš vaikus. Taip pat buvo užfiksuota dar 215 okupantų įvykdyto seksualinio smurto atvejų.

Daugiausia karo nusikaltimų prokurorai nustatė Donecko (25 405), Charkivo (18 303), Chersono (17084) ir Kyjivo (10894) srityse. Ukrainos generalinės prokuratūros duomenimis, jau nustatyti 383 įtariamieji karo nusikaltimais, iš jų 220 pareikšti kaltinimai, o 54 nuteisti Ukrainos teismuose.

Išvakarėse pranešta apie dar 11 Rusijos kariškių pateiktus įtarimus. Pasak tyrėjų, jie pirmaisiais karo mėnesiais Bučos rajono Motyžino kaime šaudė į civilių transporto priemones.

Buriatijoje dislokuotos motorizuotosios šaulių brigados kariškiai, užimdami Motyžino kaimą, vykdė „baudžiamąsias akcijas“. „Per vieną iš tokių reidų veikėjai judėjo rusiškų šarvuočių kolona ir apšaudė du lengvuosius automobilius su civiliais gyventojais. Dėl priešo ugnies žuvo šeši ukrainiečiai – ir vairuotojai, ir keleiviai“, – teigiama prokuratūros pranešime.

Naujausiais duomenimis, Kyjivo srityje po išsivadavimo iš Rusijos okupantų buvo rasti 1 348 nuo okupantų rankos žuvusių civilių gyventojų kūnai. Iš jų 500 kūnų rasta Bučos teritorijoje. 90 proc. civilių gyventojų, žuvusių rusų okupantams užimant miestą, buvo sušaudyti.

Ukraina tvirtina, kad rusų okupantų įvykdytos žudynės Bučoje buvo tyčinės. Balandžio 14 d. Aukščiausioji Rada pripažino Rusijos ir jos kariuomenės veiksmus ukrainiečių tautos genocidu.

Nužudyti 10 695 civiliai ukrainiečiai (tarp jų 494 vaikai), sužeisti 15 469 žmonės (tarp jų 1 068 vaikai).

Okupantai toliau terorizuoja užimtose teritorijose likusius ukrainiečius. Ketvirtadienį surengtoje spaudos konferencijoje visuomeninės organizacijos „Rytų žmogaus teisių grupė“ direktorė advokatė Vera Jastrebova pranešė, kad vadinamasis „Luhansko liaudies respublikos Aukščiausiasis teismas“ nuteisė kalėti iki gyvos galvos Stanično-Luhansko rajono gyventoją, kuris bandė apginti save ir savo namus nuo okupantų. „Jis susigrūmė su Rusijos kariškiu ir okupacinės administracijos atstovu, kurie įsiveržė į jo namus. Per susirėmimą jis nukovė kolaborantą ir sužeidė rusų kariškį“, – sakė aktyvistė.

Keturiolika metų kalėti okupantai taip pat nuteisė Lutuhyno gyventoją, kuris socialiniuose tinkluose palaikė Ukrainą. Už „valstybės išdavystę“ nuteistas Rusijos pilietybę turintis vyras bausmę turi atlikti griežtojo režimo kolonijoje.

Okupuotos Mironovkos gyvenvietės devyniolikmetei gyventojai okupantai inkriminuoja Rusijos baudžiamajame kodekse numatytą prasižengimą už tai, kad ji nuo administracinio pastato nuplėšė ir suplėšė Rusijos Federacijos vėliavą. Vienas iš vietinių bendradarbių pranešė apie incidentą „teisėsaugos institucijoms“, o rajono policijos pareigūnas surado „kaltininkę“.

Okupacinė valdžia nuolat pažeidinėja Ženevos konvenciją, ypač teisdama karo belaisvius. Taip sukuriama schema, pagal kurią ukrainiečių kariškiams, kad išvengtų neadekvačių bausmių, siūloma eiti į frontą ir kariauti okupantų pusėje.

Okupuotose Zaporižios ir Chersono sričių teritorijose okupantai vykdo intensyvią slaptą mobilizaciją. Atidaryti vadinamieji karinės registracijos skyriai, į kuriuos jau prievarta išvežta 4,3 tūkst. ukrainiečių vyrų.

Be to, O. Jastrebovos duomenimis, vien liepą laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose neteisėtai sulaikyti 218 Ukrainos piliečių. Be to, okupantai atkakliai naikina ukrainiečių tapatybę.

Pavyzdžiui, Mariupolyje vadinamosios „Donecko liaudies respublikos" federalinės saugumo tarnybos valdyba konfiskavo 1 500 egzempliorių ukrainietiškos literatūros kaip „ekstremistinės“ ir šioje „byloje“ sulaikė penkiolika žmonių.

Tuo pat metu dėl vyriausybės susidorojimo šalyje nebeliko daugelio nepriklausomų advokatų, todėl sulaikytiesiems vis sunkiau pasirūpinti bet kokia teisine gynyba.

Siarhejus Zikrackis yra vienas iš tų advokatų, kurie buvo priversti išvykti iš Baltarusijos grasinant suėmimu. Nuo 2020 metų iš daugiau nei 500 jo kolegų buvo atimtos advokato licencijos ir jie pasitraukė iš profesijos, o daugelis jų, susidūrę su represijomis savo šalyje, išvyko į užsienį. Kai kurie net atsidūrė kalėjime.

Pasak S. Zikrackio, Baltarusijoje trūksta nepriklausomų advokatų, galinčių atstovauti daugybei politinių kalinių 9,5 mln. gyventojų turinčioje šalyje. Šią padėtį jis vadina katastrofiška.

Advokatai nenori imtis „politiškai motyvuotų bylų, ir net tie, kurie jau yra pasirašę sutartis su klientais, nebenori jiems teikti teisinių paslaugų“, telefonu iš vienos Vakarų šalies naujienų agentūrai AP sakė vyras.

„Tikimybė rasti advokatą politiniam kaliniui Baltarusijoje dabar artima nuliui“, – teigė jis.

Tikimybė rasti advokatą politiniam kaliniui Baltarusijoje dabar artima nuliui.

Anot S. Zikrackio, teisininkų paklausa viršija pasiūlą, nes represijos tęsiasi, politinių kalinių skaičius auga, tačiau nėra kam jų ginti.

„Mums jau gana tų laisvių“

A. Lukašenka, 29 metus Baltarusijai vadovaujantis geležiniu kumščiu, po 2020 metais vykusių beprecedenčių protestų prieš ginčijamą jo perrinkimą dar įnirtingiau ėmė persekioti savo kritikus, daugelį jų įkalindamas ar priversdamas bėgti į užsienį. Opozicija ir Vakarų demokratijos tuos rinkimus laiko suklastotais.

Kilus protestams, buvo suimta daugiau kaip 35 000 žmonių, tūkstančiai suimtųjų sumušti policijos, uždaryta dešimtys nevyriausybinių organizacijų ir nepriklausomos žiniasklaidos priemonių.

Teisingumo ministerijos teigimu, advokatų skaičius Baltarusijoje sumažėjo nuo maždaug 2 200 prieš trejus metus iki maždaug 1 650 šiemet.

S. Zikrackis sakė, kad valdžios institucijos sukūrė sistemą, pagal kurią atstovauti politiniams kaliniams gali tik valdžiai lojalūs advokatai.

„Tai išniekina pačią teisinės gynybos idėją, o iš politinių kalinių ne tik atimama teisė į teisinę pagalbą, bet jie net negali pranešti apie kankinimo sąlygas už grotų“, – teigė jis.

Baltarusijos teisinėje sistemoje, kurioje kaltinamajam pateikus kaltinimus apkaltinamasis nuosprendis yra beveik neabejotinas, nepriklausomi advokatai vis dar atlieka svarbią funkciją. Pavyzdžiui, jie užtikrina, kad byla nebūtų baigta skubotai ir kad būtų laikomasi teisinių procedūrų, taip pat jie yra svarbūs bendravimui tarp sulaikytųjų ir jų artimųjų.

Neseniai pasakytoje kalboje A. Lukašenka atvirai pareiškė, kad gynybos advokatai turi būti kontroliuojami.

„Gynybos advokatas yra valstybės tarnautojas ir jo veiksmai turi būti grindžiami teisinėmis normomis, o ne kažkokiomis įsivaizduojamomis normomis, pavyzdžiui, žodžio laisve ir kitomis laisvėmis, – sakė jis. – Mums jau gana tų laisvių.“

Advokatai už grotų

Aštuoni garsūs advokatai, gynę politinius kalinius, dabar atlieka ilgas kalėjimo bausmes. Jų bylos laikomos sufabrikuotomis.

Tarp jų – advokatas Maksimas Znakas, kuris atstovavo vienam iš pretendentų į prezidentus ir gavo 10 metų laisvės atėmimo bausmę už dalyvavimą ekstremistinės grupės veikloje, sąmokslą užgrobti valdžią ir raginimus imtis veiksmų prieš nacionalinį saugumą.

Aliaksandras Danilevičius, pasisakęs prieš Rusijos karą Ukrainoje ir gynęs protestus palaikiusius Baltarusijos sportininkus, gavo tokią pačią bausmę dėl kaltinimų kenkimu nacionaliniam saugumui ir pagalba ekstremistinei veiklai.

2022 metų Nobelio taikos premijos laureatas žmogaus teisių aktyvistas Alesis Bialiackis atlieka 10 metų laisvės atėmimo bausmę po to, kai buvo nuteistas už viešąją tvarką pažeidžiančių veiksmų finansavimą ir kontrabandą. Šiuos kaltinimus jis atmeta.

Jo gynėjui advokatui Vitalijui Brahinecui skirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė už prieš nacionalinį saugumą nukreiptų veiksmų kurstymą, o iš kito jo teisininko atimta advokato licencija.

A. Bialiackio žmona Natalija Pinčuk dabar net nenori nurodyti paskutinio likusio advokato, bijodama jį prarasti.

Ji sakė, kad yra beviltiškoje padėtyje, nes apie savo vyrą nieko negirdėjo nuo gegužės, kai jis buvo perkeltas į liūdnai pagarsėjusį žiaurų griežto režimo kalėjimą ir jam nebuvo leista naudotis advokato paslaugomis.

N. Pinčuk teigė per kitus kalinius gavusi informacijos, jog pareigūnai neleidžia A. Bialiackiui turėti net rašiklio ir popieriaus, kad galėtų paprašyti susitikti su advokatu.

Valdžios institucijos uždraudė privačių advokatų kontorų veiklą, o visi gynybos advokatai tapo valstybinių asociacijų, kurias griežtai prižiūri Teisingumo ministerija, nariais. Ji skiria tokių asociacijų vadovus.

Bergždi bandymai susisiekti

Pagal įstatymą kaltinamajam, kuris negali susirasti savo atstovo, valdžios institucijos skiria valstybinį gynėją. Valstybiniai advokatai paprastai stoja tyrėjų, o ne savo klientų pusėn.

Įtampos kurstymu kaltinama Volha Vysockaja sakė, kad bandė susisiekti su valstybės advokatu, kad galėtų susipažinti su savo bylos dokumentais.

„Tačiau jis ne tik atsisakė su manimi kalbėtis, bet ir išjungė savo telefoną bei užblokavo mane visose susirašinėjimo programėlėse“, – pasakojo ji.

24 metų mergina pabėgo iš šalies prieš prasidedant teismo procesui. Ji buvo pripažinta kalta už akių ir nuteista kalėti 12 metų.

„Baltarusijoje advokatai tapo valdžios represijų, o ne gynybos priemone, ir net neaišku, kas blogiau – gynybos nebuvimas teismo proceso metu ar formalus advokato dalyvavimas, įteisinantis nuosprendį“, – sakė V. Vysockaja.

Opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja, kuri metė iššūkį A. Lukašenkai 2020 metų rinkimuose ir po balsavimo buvo priversta bėgti iš Baltarusijos, buvo teisiama už akių ir nuteista už ekstremizmą, valstybės išdavystę ir grėsmę valstybės saugumui. Jai skirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė.

Ji sakė, kad negalėjo perskaityti savo bylos medžiagos ir pasikalbėti su jai atstovauti paskirtu valstybės advokatu.

Praėjusį mėnesį šimtai iš šalies pabėgusių teisininkų įkūrė Baltarusijos žmogaus teisių teisininkų asociaciją ir paragino Jungtines Tautas imtis veiksmų.

„Baltarusija patvirtino teisės aktus, pažeidžiančius pačius teisinės gynybos principus ir esmę, ir taiko visiškos advokatų kontrolės praktiką, – teigė asociacija. – Represijos sunaikino procedūrines ir profesines advokatų veiklos garantijas, todėl šalyje faktiškai sunaikinta teisinė gynyba.“

S. Zikrackis sakė, kad Baltarusija pasiekė siaubingą momentą.

„Baltarusija greitai virsta koncentracijos stovykla viduryje Europos, – kalbėjo jis. – Represijos Baltarusijoje stiprėja, šalyje trūksta teisininkų, o to pasekmes nesunku nuspėti.“

Šiemet visi atėjusieji galėjo atsisėsti, pasirūpinta, kad žmonėms būtų patogu matyti ir girdėti renginio vedėją, kalbėtojus ir atlikėjus.

Žilagalviai žmonės sėdėjo po vis labiau besistiebiančių medžių laja, gaivinami jų šešėlio. Skvere rikiavosi kariai, jie budėjo ir prie paminklų. Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestras, vadovaujamas Egidijaus Mikniaus, ir šįkart papuošė renginį ne tik grojimu, bet ir vaizdu.

Tremtinių dainas dainavo Klaipėdos miesto buvusių politinių kalinių ir tremtinių choras „Atminties gaida“, vadovaujamas Vytauto Saikausko.

Išlaikyta tradicija šūvių salvėmis atiduoti pagarbą Lietuvai, žuvusiems nuo represijų ir tremtiniams bei politiniams kaliniams.

Kaip ir kasmet, šįkart buvo prisiminta, kad 1941 metų ankstyvą birželio 14-osios rytą sovietų kariai pasibeldė į tūkstančių Lietuvos inteligentų, tarnautojų, policininkų, kariškių namų duris. Birželio trėmimų dienomis į Sibirą buvo išvežti 17 485 žmonės. Jie buvo tremiami į atšiauriausius Rusijos rajonus: Komiją, Altajų, Krasnojarską, Novosibirską.

Tačiau sovietinis teroras prasidėjo dar 1940 m. liepą, kai Lietuvos komunistų partijos pirmininkas Antanas Sniečkus pasirašė įsakymus suimti tūkstantį asmenų.

Arvydas Vaitkus. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Suskaičiuota, kad pirmosios ir antrosios sovietų okupacijos metais tiesiogiai nuo okupantų vykdytų represijų nukentėjo apie 350 tūkstančių žmonių. Per 130 tūkstančių žmonių buvo išvežti į „amžiną“ tremtį, apie 150 tūkstančių politinių kalinių buvo išsiųsti kalėti Sibiro lageriuose, nužudyta apie 20 tūkstančių partizanų. Didelė dalis ištremtųjų ir kalėjusiųjų mirė nuo ligų, bado ir nepakeliamo darbo.

Paminėjimo dienos renginyje kalbėję kunigai priminė, kad kančiose vilties neprarasti tremtiniams ir politiniams kaliniams padėjo malda ir tikėjimas.

Miesto meras Arvydas Vaitkus pasakojo, kad dar dirbdamas Uosto direkcijos vadovu su tuomečiu šalies prezidentu Valdu Adamkumi viešėjo vienoje Europos Sąjungos valstybėje ir pasakojo apie Lietuvą bei mūsų šalies žmones. Žinia apie tūkstančius ištremtų į svetimą kraštą pavergtos Lietuvos žmonių nustebino ir sukrėtė europiečius. Jie net nežinojo, kas yra gyvuliniai vagonai.

Meras, kaip ir kiti kalbėtojai, pabrėžė, kad mūsų atmintis ir po dešimtmečių yra gyva.

Jautrus ir gyvas gydytojo Kęstučio Vaišvilos pasakojimas parodė, kiek daug neteisybės teko iškęsti Lietuvos žmonėms. Jo šeima buvo ištremta 1941-ųjų birželio 14 dieną. Būdamas vienas iš keturių vaikų šeimoje K. Vaišvila pamatė ne vieną Sibiro miestą. Orus vyras nevardijo patirtų vaikystėje kančių, bet paminėjo, kad jo parengtos disertacijos Maskvos funkcionieriai nepatvirtino, teko laukti, kol Lietuva taps nepriklausoma.

Baltarusijoje dėl politiškai motyvuotų kaltinimų praėjusį mėnesį buvo sulaikyti mažiausiai 1 486 žmonės, nurodoma Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ataskaitoje. Ją matė naujienų agentūra AFP.

Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, represijos Baltarusijoje nukreipiamos ypač prieš tuos, kas reiškia nepritarimą karui ar pritarimą ukrainiečiams, pažymi ESBO.

„Vyksta nauja represijų banga“, – sakoma ataskaitoje.

Prieš pat invaziją, prasidėjusią 2022-ųjų vasarį, dėl protestų prieš ją buvo sulaikyta apie 1,5 tūkst. žmonių, persekiojimą nulemdavo net paprasčiausios antikarinės grotažymės socialiniuose tinkluose.

Artima Rusijos sąjungininkė Baltarusija leido Maskvai naudotis jos teritorija pradedant invaziją į Ukrainą.

Šį kovą 38 iš 57 ESBO šalių narių paragino parengti ataskaitą dėl Baltarusijos. Praėjusį kartą organizacija šios šalies veiksmus nagrinėjo 2020-aisiais.

Baltarusija, kuri, kaip ir Rusija, priklauso ESBO, atsisakė dalyvauti, nors jos buvo prašoma bendradarbiauti.

Sorbonos profesoriaus Herve Ascensio (Hervė Asansijo) ataskaita yra pagrįsta asmeniniais pokalbiais Varšuvoje ir Vilniuje, kitais tyrimais.

Represijos Baltarusijoje pastaruosius dvejus metus buvo nuolat plečiamos, dėl virtinės teisinių reformų vyriausybė įgijo „visą įstatymų bet kokiai opozicijos formai slopinti arsenalą“, rašoma ataskaitoje.

„Baltarusija vykdo plataus masto savavališkų sulaikymų ir savavališko kalinimo politiką, nesuderinamą su tarptautiniais standartais, – sakoma joje. – Kankinimai, nežmoniškas ar žeminamas elgesys nuolat ir organizuotai naudojami kalinimo vietose, ypač prieš žmones, laikomus politiniais oponentais.“

Kovą Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro (OHCHR) paskelbtoje ataskaitoje sakoma, kad teisių pažeidimai žmonių, laikomų autoritarinio Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos oponentais, atžvilgiu gali prilygti nusikaltimams žmoniškumui.

A. Lukašenka Baltarusiją geležiniu kumščiu valdo nuo 1994 metų.

Po 2020 metais vykusių beprecedenčių protestų prieš ginčijamą jo perrinkimą A. Lukašenka dar įnirtingiau ėmė persekioti savo kritikus, daugelį jų įkalindamas ar priversdamas bėgti į užsienį.

Taip teigė Karo studijų instituto (ISW) analitikai. Jie pažymėjo, kad Rusijos ultranacionalistai pasisako už stalininių represijų grąžinimą ir tikisi, kad V. Putinas jas sustiprins. Tačiau Kremlius ir toliau to vengia, nes baiminasi dėl režimo stabilumo.

Visų pirma, Rusijos Federacijos vyriausybė atsiėmė iš Valstybės Dūmos įstatymo projektą, numatantį padidinti mokesčius iš šalies pabėgusiems rusams nuo 13 iki 30 proc., nors ultranacionalistai ne kartą ragino Kremlių nacionalizuoti „išdavikų“ turtą. ISW analitikų nuomone, Kremlius „dvejoja dėl tokių priemonių įvedimo“.

UNIAN primena, kad ultranacionalistai ne kartą atvirai ragino grįžti prie stalininių represijų. Buvo tikimasi, kad V. Putinas bus visiškai atsidavęs karui ir rems represinę politiką.

Andrejus Gurulevas, Rusijos Valstybės Dūmos narys iš „Vieningosios Rusijos“, neseniai paragino atgaivinti „liaudies priešo“ sąvoką Rusijos Federacijoje. Tuo pat metu pripažino, kad būtent jis nori, jog sugrįžtų stalininės represijos.

Jungtinės Valstijos užblokavo bet kokį JAV esantį tų asmenų turtą ir nustatė baudžiamąją atsakomybę už sandorius su Wu Yingjie (U Ingdzie), kuris nuo 2016 iki 2021 metų buvo Komunistų partijos Tibeto skyriaus vadovas — aukščiausias regiono pareigūnas, ir Zhang Hongbo (Džang Hongbo), Kinijos policijos vadovu Himalajų regione nuo 2018 metų, kuris, kaip manoma, vis dar dirba šiose pareigose.

Sankcijos paskelbtos nepaisant to, kad įtampa tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos santykinai sumažėjo po to, kai praėjusį mėnesį Balyje susitikę prezidentai Joe Bidenas (Džo Baidenas) ir Xi Jinpingas (Si Dznipingas) susitarė stiprinti dialogą.

Wu [Yingjie] kadencijos metu taip pat buvo tokių pažeidimų kaip prievartinė sterilizacija, priverstiniai abortai, religinių ir politinių laisvių suvaržymai ir kalinių kankinimai.

Wu Yingjie vadovavo „stabilumo“ politikai Tibete, kuri apėmė „rimtus žmogaus teisių pažeidimus, įskaitant neteismines egzekucijas, fizinį smurtą, savavališkus areštus ir masinius sulaikymus“, teigiama Iždo departamento pareiškime.

„Wu [Yingjie] kadencijos metu taip pat buvo tokių pažeidimų kaip prievartinė sterilizacija, priverstiniai abortai, religinių ir politinių laisvių suvaržymai ir kalinių kankinimai“, – nurodoma jame.

Per daugelį šimtmečių Tibete mainėsi nepriklausomybės ir kinų valdymo laikotarpiai. Pekinas teigia 1951 metais „taikiai išvadavęs“ šį kalnuotą regioną, kur pradėjo vystyti pasenusią infrastruktūrą bei švietimo sistemas.

Tačiau daugelis tibetiečių išeivių kaltina centrinę vyriausybę religinėmis represijomis ir jų kultūros ardymu.

Tibeto budistų dvasinis lyderis tremtyje Dalai Lama ir jo sekėjai Dharamšaloje Indijos Himalajuose gyvena nuo 1959 metų, kai pabėgo iš Tibeto po nesėkmingo tibetiečių sukilimo prieš Kinijos valdymą.

Kinija nepripažįsta tibetiečių vyriausybės tremtyje ir jokiame dialoge su Dalai Lamos atstovais nedalyvavo nuo 2010 metų.

Pastaraisiais metais tarptautinės bendruomenės dėmesio centre vis dažniau atsiduria į šiaurę nuo Tibeto esantis Sindziangas, kur, Jungtinių Valstijų teigimu, Kinija vykdo genocido politiką prieš uigūrus ir kitus daugiausia musulmonus, tiurkiškai kalbančius žmones.