Ukrainos generalinės prokuratūros duomenimis, nuo pernai vasario 24-osios iki šių metų liepos buvo užregistruota daugiau kaip 10 tūkst. civilių ukrainiečių nužudymų.

Radijo stoties NV paprašyta patikslinti duomenis, institucija informavo: nužudyti 10 695 civiliai ukrainiečiai (tarp jų 494 vaikai), sužeisti 15 469 žmonės (tarp jų 1 068 vaikai).

Be to, prokuratūra pranešė iš viso užregistravusi daugiau kaip 97 tūkst. karo nusikaltimų, kuriuos rusai įvykdė per plataus masto invaziją į Ukrainą. Iš jų 3 115 buvo nusikaltimai prieš vaikus. Taip pat buvo užfiksuota dar 215 okupantų įvykdyto seksualinio smurto atvejų.

Daugiausia karo nusikaltimų prokurorai nustatė Donecko (25 405), Charkivo (18 303), Chersono (17084) ir Kyjivo (10894) srityse. Ukrainos generalinės prokuratūros duomenimis, jau nustatyti 383 įtariamieji karo nusikaltimais, iš jų 220 pareikšti kaltinimai, o 54 nuteisti Ukrainos teismuose.

Išvakarėse pranešta apie dar 11 Rusijos kariškių pateiktus įtarimus. Pasak tyrėjų, jie pirmaisiais karo mėnesiais Bučos rajono Motyžino kaime šaudė į civilių transporto priemones.

Buriatijoje dislokuotos motorizuotosios šaulių brigados kariškiai, užimdami Motyžino kaimą, vykdė „baudžiamąsias akcijas“. „Per vieną iš tokių reidų veikėjai judėjo rusiškų šarvuočių kolona ir apšaudė du lengvuosius automobilius su civiliais gyventojais. Dėl priešo ugnies žuvo šeši ukrainiečiai – ir vairuotojai, ir keleiviai“, – teigiama prokuratūros pranešime.

Naujausiais duomenimis, Kyjivo srityje po išsivadavimo iš Rusijos okupantų buvo rasti 1 348 nuo okupantų rankos žuvusių civilių gyventojų kūnai. Iš jų 500 kūnų rasta Bučos teritorijoje. 90 proc. civilių gyventojų, žuvusių rusų okupantams užimant miestą, buvo sušaudyti.

Ukraina tvirtina, kad rusų okupantų įvykdytos žudynės Bučoje buvo tyčinės. Balandžio 14 d. Aukščiausioji Rada pripažino Rusijos ir jos kariuomenės veiksmus ukrainiečių tautos genocidu.

Nužudyti 10 695 civiliai ukrainiečiai (tarp jų 494 vaikai), sužeisti 15 469 žmonės (tarp jų 1 068 vaikai).

Okupantai toliau terorizuoja užimtose teritorijose likusius ukrainiečius. Ketvirtadienį surengtoje spaudos konferencijoje visuomeninės organizacijos „Rytų žmogaus teisių grupė“ direktorė advokatė Vera Jastrebova pranešė, kad vadinamasis „Luhansko liaudies respublikos Aukščiausiasis teismas“ nuteisė kalėti iki gyvos galvos Stanično-Luhansko rajono gyventoją, kuris bandė apginti save ir savo namus nuo okupantų. „Jis susigrūmė su Rusijos kariškiu ir okupacinės administracijos atstovu, kurie įsiveržė į jo namus. Per susirėmimą jis nukovė kolaborantą ir sužeidė rusų kariškį“, – sakė aktyvistė.

Keturiolika metų kalėti okupantai taip pat nuteisė Lutuhyno gyventoją, kuris socialiniuose tinkluose palaikė Ukrainą. Už „valstybės išdavystę“ nuteistas Rusijos pilietybę turintis vyras bausmę turi atlikti griežtojo režimo kolonijoje.

Okupuotos Mironovkos gyvenvietės devyniolikmetei gyventojai okupantai inkriminuoja Rusijos baudžiamajame kodekse numatytą prasižengimą už tai, kad ji nuo administracinio pastato nuplėšė ir suplėšė Rusijos Federacijos vėliavą. Vienas iš vietinių bendradarbių pranešė apie incidentą „teisėsaugos institucijoms“, o rajono policijos pareigūnas surado „kaltininkę“.

Okupacinė valdžia nuolat pažeidinėja Ženevos konvenciją, ypač teisdama karo belaisvius. Taip sukuriama schema, pagal kurią ukrainiečių kariškiams, kad išvengtų neadekvačių bausmių, siūloma eiti į frontą ir kariauti okupantų pusėje.

Okupuotose Zaporižios ir Chersono sričių teritorijose okupantai vykdo intensyvią slaptą mobilizaciją. Atidaryti vadinamieji karinės registracijos skyriai, į kuriuos jau prievarta išvežta 4,3 tūkst. ukrainiečių vyrų.

Be to, O. Jastrebovos duomenimis, vien liepą laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose neteisėtai sulaikyti 218 Ukrainos piliečių. Be to, okupantai atkakliai naikina ukrainiečių tapatybę.

Pavyzdžiui, Mariupolyje vadinamosios „Donecko liaudies respublikos" federalinės saugumo tarnybos valdyba konfiskavo 1 500 egzempliorių ukrainietiškos literatūros kaip „ekstremistinės“ ir šioje „byloje“ sulaikė penkiolika žmonių.

Tuo pat metu dėl vyriausybės susidorojimo šalyje nebeliko daugelio nepriklausomų advokatų, todėl sulaikytiesiems vis sunkiau pasirūpinti bet kokia teisine gynyba.

Siarhejus Zikrackis yra vienas iš tų advokatų, kurie buvo priversti išvykti iš Baltarusijos grasinant suėmimu. Nuo 2020 metų iš daugiau nei 500 jo kolegų buvo atimtos advokato licencijos ir jie pasitraukė iš profesijos, o daugelis jų, susidūrę su represijomis savo šalyje, išvyko į užsienį. Kai kurie net atsidūrė kalėjime.

Pasak S. Zikrackio, Baltarusijoje trūksta nepriklausomų advokatų, galinčių atstovauti daugybei politinių kalinių 9,5 mln. gyventojų turinčioje šalyje. Šią padėtį jis vadina katastrofiška.

Advokatai nenori imtis „politiškai motyvuotų bylų, ir net tie, kurie jau yra pasirašę sutartis su klientais, nebenori jiems teikti teisinių paslaugų“, telefonu iš vienos Vakarų šalies naujienų agentūrai AP sakė vyras.

„Tikimybė rasti advokatą politiniam kaliniui Baltarusijoje dabar artima nuliui“, – teigė jis.

Tikimybė rasti advokatą politiniam kaliniui Baltarusijoje dabar artima nuliui.

Anot S. Zikrackio, teisininkų paklausa viršija pasiūlą, nes represijos tęsiasi, politinių kalinių skaičius auga, tačiau nėra kam jų ginti.

„Mums jau gana tų laisvių“

A. Lukašenka, 29 metus Baltarusijai vadovaujantis geležiniu kumščiu, po 2020 metais vykusių beprecedenčių protestų prieš ginčijamą jo perrinkimą dar įnirtingiau ėmė persekioti savo kritikus, daugelį jų įkalindamas ar priversdamas bėgti į užsienį. Opozicija ir Vakarų demokratijos tuos rinkimus laiko suklastotais.

Kilus protestams, buvo suimta daugiau kaip 35 000 žmonių, tūkstančiai suimtųjų sumušti policijos, uždaryta dešimtys nevyriausybinių organizacijų ir nepriklausomos žiniasklaidos priemonių.

Teisingumo ministerijos teigimu, advokatų skaičius Baltarusijoje sumažėjo nuo maždaug 2 200 prieš trejus metus iki maždaug 1 650 šiemet.

S. Zikrackis sakė, kad valdžios institucijos sukūrė sistemą, pagal kurią atstovauti politiniams kaliniams gali tik valdžiai lojalūs advokatai.

„Tai išniekina pačią teisinės gynybos idėją, o iš politinių kalinių ne tik atimama teisė į teisinę pagalbą, bet jie net negali pranešti apie kankinimo sąlygas už grotų“, – teigė jis.

Baltarusijos teisinėje sistemoje, kurioje kaltinamajam pateikus kaltinimus apkaltinamasis nuosprendis yra beveik neabejotinas, nepriklausomi advokatai vis dar atlieka svarbią funkciją. Pavyzdžiui, jie užtikrina, kad byla nebūtų baigta skubotai ir kad būtų laikomasi teisinių procedūrų, taip pat jie yra svarbūs bendravimui tarp sulaikytųjų ir jų artimųjų.

Neseniai pasakytoje kalboje A. Lukašenka atvirai pareiškė, kad gynybos advokatai turi būti kontroliuojami.

„Gynybos advokatas yra valstybės tarnautojas ir jo veiksmai turi būti grindžiami teisinėmis normomis, o ne kažkokiomis įsivaizduojamomis normomis, pavyzdžiui, žodžio laisve ir kitomis laisvėmis, – sakė jis. – Mums jau gana tų laisvių.“

Advokatai už grotų

Aštuoni garsūs advokatai, gynę politinius kalinius, dabar atlieka ilgas kalėjimo bausmes. Jų bylos laikomos sufabrikuotomis.

Tarp jų – advokatas Maksimas Znakas, kuris atstovavo vienam iš pretendentų į prezidentus ir gavo 10 metų laisvės atėmimo bausmę už dalyvavimą ekstremistinės grupės veikloje, sąmokslą užgrobti valdžią ir raginimus imtis veiksmų prieš nacionalinį saugumą.

Aliaksandras Danilevičius, pasisakęs prieš Rusijos karą Ukrainoje ir gynęs protestus palaikiusius Baltarusijos sportininkus, gavo tokią pačią bausmę dėl kaltinimų kenkimu nacionaliniam saugumui ir pagalba ekstremistinei veiklai.

2022 metų Nobelio taikos premijos laureatas žmogaus teisių aktyvistas Alesis Bialiackis atlieka 10 metų laisvės atėmimo bausmę po to, kai buvo nuteistas už viešąją tvarką pažeidžiančių veiksmų finansavimą ir kontrabandą. Šiuos kaltinimus jis atmeta.

Jo gynėjui advokatui Vitalijui Brahinecui skirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė už prieš nacionalinį saugumą nukreiptų veiksmų kurstymą, o iš kito jo teisininko atimta advokato licencija.

A. Bialiackio žmona Natalija Pinčuk dabar net nenori nurodyti paskutinio likusio advokato, bijodama jį prarasti.

Ji sakė, kad yra beviltiškoje padėtyje, nes apie savo vyrą nieko negirdėjo nuo gegužės, kai jis buvo perkeltas į liūdnai pagarsėjusį žiaurų griežto režimo kalėjimą ir jam nebuvo leista naudotis advokato paslaugomis.

N. Pinčuk teigė per kitus kalinius gavusi informacijos, jog pareigūnai neleidžia A. Bialiackiui turėti net rašiklio ir popieriaus, kad galėtų paprašyti susitikti su advokatu.

Valdžios institucijos uždraudė privačių advokatų kontorų veiklą, o visi gynybos advokatai tapo valstybinių asociacijų, kurias griežtai prižiūri Teisingumo ministerija, nariais. Ji skiria tokių asociacijų vadovus.

Bergždi bandymai susisiekti

Pagal įstatymą kaltinamajam, kuris negali susirasti savo atstovo, valdžios institucijos skiria valstybinį gynėją. Valstybiniai advokatai paprastai stoja tyrėjų, o ne savo klientų pusėn.

Įtampos kurstymu kaltinama Volha Vysockaja sakė, kad bandė susisiekti su valstybės advokatu, kad galėtų susipažinti su savo bylos dokumentais.

„Tačiau jis ne tik atsisakė su manimi kalbėtis, bet ir išjungė savo telefoną bei užblokavo mane visose susirašinėjimo programėlėse“, – pasakojo ji.

24 metų mergina pabėgo iš šalies prieš prasidedant teismo procesui. Ji buvo pripažinta kalta už akių ir nuteista kalėti 12 metų.

„Baltarusijoje advokatai tapo valdžios represijų, o ne gynybos priemone, ir net neaišku, kas blogiau – gynybos nebuvimas teismo proceso metu ar formalus advokato dalyvavimas, įteisinantis nuosprendį“, – sakė V. Vysockaja.

Opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja, kuri metė iššūkį A. Lukašenkai 2020 metų rinkimuose ir po balsavimo buvo priversta bėgti iš Baltarusijos, buvo teisiama už akių ir nuteista už ekstremizmą, valstybės išdavystę ir grėsmę valstybės saugumui. Jai skirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė.

Ji sakė, kad negalėjo perskaityti savo bylos medžiagos ir pasikalbėti su jai atstovauti paskirtu valstybės advokatu.

Praėjusį mėnesį šimtai iš šalies pabėgusių teisininkų įkūrė Baltarusijos žmogaus teisių teisininkų asociaciją ir paragino Jungtines Tautas imtis veiksmų.

„Baltarusija patvirtino teisės aktus, pažeidžiančius pačius teisinės gynybos principus ir esmę, ir taiko visiškos advokatų kontrolės praktiką, – teigė asociacija. – Represijos sunaikino procedūrines ir profesines advokatų veiklos garantijas, todėl šalyje faktiškai sunaikinta teisinė gynyba.“

S. Zikrackis sakė, kad Baltarusija pasiekė siaubingą momentą.

„Baltarusija greitai virsta koncentracijos stovykla viduryje Europos, – kalbėjo jis. – Represijos Baltarusijoje stiprėja, šalyje trūksta teisininkų, o to pasekmes nesunku nuspėti.“

Šiemet visi atėjusieji galėjo atsisėsti, pasirūpinta, kad žmonėms būtų patogu matyti ir girdėti renginio vedėją, kalbėtojus ir atlikėjus.

Žilagalviai žmonės sėdėjo po vis labiau besistiebiančių medžių laja, gaivinami jų šešėlio. Skvere rikiavosi kariai, jie budėjo ir prie paminklų. Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestras, vadovaujamas Egidijaus Mikniaus, ir šįkart papuošė renginį ne tik grojimu, bet ir vaizdu.

Tremtinių dainas dainavo Klaipėdos miesto buvusių politinių kalinių ir tremtinių choras „Atminties gaida“, vadovaujamas Vytauto Saikausko.

Išlaikyta tradicija šūvių salvėmis atiduoti pagarbą Lietuvai, žuvusiems nuo represijų ir tremtiniams bei politiniams kaliniams.

Kaip ir kasmet, šįkart buvo prisiminta, kad 1941 metų ankstyvą birželio 14-osios rytą sovietų kariai pasibeldė į tūkstančių Lietuvos inteligentų, tarnautojų, policininkų, kariškių namų duris. Birželio trėmimų dienomis į Sibirą buvo išvežti 17 485 žmonės. Jie buvo tremiami į atšiauriausius Rusijos rajonus: Komiją, Altajų, Krasnojarską, Novosibirską.

Tačiau sovietinis teroras prasidėjo dar 1940 m. liepą, kai Lietuvos komunistų partijos pirmininkas Antanas Sniečkus pasirašė įsakymus suimti tūkstantį asmenų.

Arvydas Vaitkus. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Suskaičiuota, kad pirmosios ir antrosios sovietų okupacijos metais tiesiogiai nuo okupantų vykdytų represijų nukentėjo apie 350 tūkstančių žmonių. Per 130 tūkstančių žmonių buvo išvežti į „amžiną“ tremtį, apie 150 tūkstančių politinių kalinių buvo išsiųsti kalėti Sibiro lageriuose, nužudyta apie 20 tūkstančių partizanų. Didelė dalis ištremtųjų ir kalėjusiųjų mirė nuo ligų, bado ir nepakeliamo darbo.

Paminėjimo dienos renginyje kalbėję kunigai priminė, kad kančiose vilties neprarasti tremtiniams ir politiniams kaliniams padėjo malda ir tikėjimas.

Miesto meras Arvydas Vaitkus pasakojo, kad dar dirbdamas Uosto direkcijos vadovu su tuomečiu šalies prezidentu Valdu Adamkumi viešėjo vienoje Europos Sąjungos valstybėje ir pasakojo apie Lietuvą bei mūsų šalies žmones. Žinia apie tūkstančius ištremtų į svetimą kraštą pavergtos Lietuvos žmonių nustebino ir sukrėtė europiečius. Jie net nežinojo, kas yra gyvuliniai vagonai.

Meras, kaip ir kiti kalbėtojai, pabrėžė, kad mūsų atmintis ir po dešimtmečių yra gyva.

Jautrus ir gyvas gydytojo Kęstučio Vaišvilos pasakojimas parodė, kiek daug neteisybės teko iškęsti Lietuvos žmonėms. Jo šeima buvo ištremta 1941-ųjų birželio 14 dieną. Būdamas vienas iš keturių vaikų šeimoje K. Vaišvila pamatė ne vieną Sibiro miestą. Orus vyras nevardijo patirtų vaikystėje kančių, bet paminėjo, kad jo parengtos disertacijos Maskvos funkcionieriai nepatvirtino, teko laukti, kol Lietuva taps nepriklausoma.

Baltarusijoje dėl politiškai motyvuotų kaltinimų praėjusį mėnesį buvo sulaikyti mažiausiai 1 486 žmonės, nurodoma Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ataskaitoje. Ją matė naujienų agentūra AFP.

Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, represijos Baltarusijoje nukreipiamos ypač prieš tuos, kas reiškia nepritarimą karui ar pritarimą ukrainiečiams, pažymi ESBO.

„Vyksta nauja represijų banga“, – sakoma ataskaitoje.

Prieš pat invaziją, prasidėjusią 2022-ųjų vasarį, dėl protestų prieš ją buvo sulaikyta apie 1,5 tūkst. žmonių, persekiojimą nulemdavo net paprasčiausios antikarinės grotažymės socialiniuose tinkluose.

Artima Rusijos sąjungininkė Baltarusija leido Maskvai naudotis jos teritorija pradedant invaziją į Ukrainą.

Šį kovą 38 iš 57 ESBO šalių narių paragino parengti ataskaitą dėl Baltarusijos. Praėjusį kartą organizacija šios šalies veiksmus nagrinėjo 2020-aisiais.

Baltarusija, kuri, kaip ir Rusija, priklauso ESBO, atsisakė dalyvauti, nors jos buvo prašoma bendradarbiauti.

Sorbonos profesoriaus Herve Ascensio (Hervė Asansijo) ataskaita yra pagrįsta asmeniniais pokalbiais Varšuvoje ir Vilniuje, kitais tyrimais.

Represijos Baltarusijoje pastaruosius dvejus metus buvo nuolat plečiamos, dėl virtinės teisinių reformų vyriausybė įgijo „visą įstatymų bet kokiai opozicijos formai slopinti arsenalą“, rašoma ataskaitoje.

„Baltarusija vykdo plataus masto savavališkų sulaikymų ir savavališko kalinimo politiką, nesuderinamą su tarptautiniais standartais, – sakoma joje. – Kankinimai, nežmoniškas ar žeminamas elgesys nuolat ir organizuotai naudojami kalinimo vietose, ypač prieš žmones, laikomus politiniais oponentais.“

Kovą Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro (OHCHR) paskelbtoje ataskaitoje sakoma, kad teisių pažeidimai žmonių, laikomų autoritarinio Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos oponentais, atžvilgiu gali prilygti nusikaltimams žmoniškumui.

A. Lukašenka Baltarusiją geležiniu kumščiu valdo nuo 1994 metų.

Po 2020 metais vykusių beprecedenčių protestų prieš ginčijamą jo perrinkimą A. Lukašenka dar įnirtingiau ėmė persekioti savo kritikus, daugelį jų įkalindamas ar priversdamas bėgti į užsienį.

Taip teigė Karo studijų instituto (ISW) analitikai. Jie pažymėjo, kad Rusijos ultranacionalistai pasisako už stalininių represijų grąžinimą ir tikisi, kad V. Putinas jas sustiprins. Tačiau Kremlius ir toliau to vengia, nes baiminasi dėl režimo stabilumo.

Visų pirma, Rusijos Federacijos vyriausybė atsiėmė iš Valstybės Dūmos įstatymo projektą, numatantį padidinti mokesčius iš šalies pabėgusiems rusams nuo 13 iki 30 proc., nors ultranacionalistai ne kartą ragino Kremlių nacionalizuoti „išdavikų“ turtą. ISW analitikų nuomone, Kremlius „dvejoja dėl tokių priemonių įvedimo“.

UNIAN primena, kad ultranacionalistai ne kartą atvirai ragino grįžti prie stalininių represijų. Buvo tikimasi, kad V. Putinas bus visiškai atsidavęs karui ir rems represinę politiką.

Andrejus Gurulevas, Rusijos Valstybės Dūmos narys iš „Vieningosios Rusijos“, neseniai paragino atgaivinti „liaudies priešo“ sąvoką Rusijos Federacijoje. Tuo pat metu pripažino, kad būtent jis nori, jog sugrįžtų stalininės represijos.

Jungtinės Valstijos užblokavo bet kokį JAV esantį tų asmenų turtą ir nustatė baudžiamąją atsakomybę už sandorius su Wu Yingjie (U Ingdzie), kuris nuo 2016 iki 2021 metų buvo Komunistų partijos Tibeto skyriaus vadovas — aukščiausias regiono pareigūnas, ir Zhang Hongbo (Džang Hongbo), Kinijos policijos vadovu Himalajų regione nuo 2018 metų, kuris, kaip manoma, vis dar dirba šiose pareigose.

Sankcijos paskelbtos nepaisant to, kad įtampa tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos santykinai sumažėjo po to, kai praėjusį mėnesį Balyje susitikę prezidentai Joe Bidenas (Džo Baidenas) ir Xi Jinpingas (Si Dznipingas) susitarė stiprinti dialogą.

Wu [Yingjie] kadencijos metu taip pat buvo tokių pažeidimų kaip prievartinė sterilizacija, priverstiniai abortai, religinių ir politinių laisvių suvaržymai ir kalinių kankinimai.

Wu Yingjie vadovavo „stabilumo“ politikai Tibete, kuri apėmė „rimtus žmogaus teisių pažeidimus, įskaitant neteismines egzekucijas, fizinį smurtą, savavališkus areštus ir masinius sulaikymus“, teigiama Iždo departamento pareiškime.

„Wu [Yingjie] kadencijos metu taip pat buvo tokių pažeidimų kaip prievartinė sterilizacija, priverstiniai abortai, religinių ir politinių laisvių suvaržymai ir kalinių kankinimai“, – nurodoma jame.

Per daugelį šimtmečių Tibete mainėsi nepriklausomybės ir kinų valdymo laikotarpiai. Pekinas teigia 1951 metais „taikiai išvadavęs“ šį kalnuotą regioną, kur pradėjo vystyti pasenusią infrastruktūrą bei švietimo sistemas.

Tačiau daugelis tibetiečių išeivių kaltina centrinę vyriausybę religinėmis represijomis ir jų kultūros ardymu.

Tibeto budistų dvasinis lyderis tremtyje Dalai Lama ir jo sekėjai Dharamšaloje Indijos Himalajuose gyvena nuo 1959 metų, kai pabėgo iš Tibeto po nesėkmingo tibetiečių sukilimo prieš Kinijos valdymą.

Kinija nepripažįsta tibetiečių vyriausybės tremtyje ir jokiame dialoge su Dalai Lamos atstovais nedalyvavo nuo 2010 metų.

Pastaraisiais metais tarptautinės bendruomenės dėmesio centre vis dažniau atsiduria į šiaurę nuo Tibeto esantis Sindziangas, kur, Jungtinių Valstijų teigimu, Kinija vykdo genocido politiką prieš uigūrus ir kitus daugiausia musulmonus, tiurkiškai kalbančius žmones.

Grupė, kuri XX amžiaus 10-o dešimtmečio pradžioje per chaotišką Rusijos perėjimą prie demokratijos tapo vilties simboliu, praėjusių metų pabaigoje buvo išformuota – tai buvo ženklas, kad valdant prezidentui Vladimirui Putinui stiprėja autoritarinės tendencijos.

„Memorial“ įsitvirtino kaip vienas svarbiausių pilietinės visuomenės ramsčių, kovodama už komunistinių represijų aukų atminimo išsaugojimą ir vykdydama kampanijas prieš teisių pažeidimus, susijusius su žiauriais Rusijos karais Čečėnijoje ir kitur.

Grupė kaupė didžiulį sovietmečio nusikaltimų archyvą ir kvestionavo oficialius naratyvus, kuriuose nutylimi Josifo Stalino laikais įvykdyti siaubingi nusikaltimai, tačiau parodė susirūpinimą ir dėl šiuolaikinių teisių pažeidimų, iškeldama bylas prieš Rusijos samdinius Sirijoje.

Praėjusių metų gruodį teisių gynėjai paprašė V. Putino įsikišti į teisinius veiksmus, kuriais siekta grupę uždaryti.

Tačiau Rusijos vadovas savo Žmogaus teisių tarybai pareiškė, kad „Memorial“ atstovavo „teroristinėms ir ekstremistinėms organizacijoms“, taip aiškiai parodydamas, kad remia jos uždarymą.

„Memorial“ sudarinėjo politinių kalinių sąrašą, į kurį įtraukti uždraustų religinių grupių, tokių kaip Jehovos liudytojai, nariai ir žymiausias V. Putino kritikas Aleksejus Navalnas, pasodintas į kalėjimą po to, kai išgyveno pasikėsinimą jį nužudyti apnuodijant.

„Memorial“ buvo uždaryta, Rusijoje vykstant precedento neturinčiam susidorojimui su „priešiškomis“ organizacijomis, kuris suintensyvėjo po to, kai V. Putinas vasario 24 dieną pasiuntė karius į Ukrainą.

Tačiau svarbiausios šalies teisių gynimo grupės uždraudimo mastas išryškėjo net ir vykstant intensyviems suvaržymams.

„Memorial“ išnykimas Rusijoje taps gilaus moralinio nuopuolio simboliu ir galutiniu simboliniu rusų žmogaus atitolimu nuo XXI amžiaus civilizacijos“, – tuomet atvirame laiške teigė kelios dešimtys žymių Rusijos veikėjų.

„Per 30 posovietinių metų neužgijusios žaizdos vėl kraujuoja“, – rašyta jame.

„Memorial“ buvo įkurta 1989-aisiais, paskutiniaisiais komunistų valdymo metais, valdant velioniui Michailui Gorbačiovui.

Pirmasis grupės pirmininkas buvo Nobelio premijos laureatas sovietų disidentas Andrejus Sacharovas.

Grupė, nuolat minėta kaip potenciali Nobelio taikos premijos laureatė, daugelį metų buvo Rusijos valdžios akiratyje.

2015 metais žmogaus teisių centras „Memorial“ buvo įtrauktas į vyriausybės „užsienio agentų“ registrą. Po metų į jį įtraukta ir „Memorial International“.

„Užsienio agento“ etiketė, kuri turi tamsų sovietinių laikų atspalvį, reikalauja, kad asmenys ar grupės atskleistų finansavimo šaltinius ir žymėtų visas publikacijas, įskaitant įrašus socialiniuose tinkluose.

„Memorial“ kaltinimus, kad ji pažeidė įstatymus arba rėmė teroristų ir ekstremistų grupuotes, pavadino „absurdiškais“.

„Diktatūra tampa vis represyvesnė“

„Memorial“ išgarsėjo tuo, kad rašė apie komunistinių represijų aukas – skaudžią temą, apie kurią šiuolaikinė Rusija kalba nenoriai, – ir tyrė egzekucijas bei pagrobimus, įvykdytus prieš civilius gyventojus per du Maskvos karus, kuriais buvo siekiama sutramdyti čečėnų separatistus.

Praėjusiais metais „Memorial“ bei kelios kitos grupės paskelbė ataskaitą apie Maskvos vaidmenį Sirijoje ir paragino rusus prisiimti atsakomybę už jų veiksmus karo draskomoje šalyje.

Tačiau „Memorial“ kryžiaus žygiai jos nariams turėjo didžiulę asmeninę kainą.

Viena iš pagrindinių grupės darbuotojų Čečėnijoje Natalija Estemirova, išgarsėjusi visame pasaulyje, 2009 metais buvo rasta negyva su šautinėmis žaizdomis praėjus kelioms valandoms po to, kai buvo pastebėta įsodinama į kažkokį automobilį prie savo namų.

Kitas „Memorial“ darbuotojas Jurijus Dmitrijevas, dešimtmečius ieškojęs masinių kapaviečių šiaurės vakarų Karelijos regione, 2020 metais buvo įkalintas dėl prieštaringai vertinamo kaltinimo lytiniu išnaudojimu prieš nepilnametę įdukrą.

Šalininkai tvirtina, kad į 66 metų istoriką buvo pasikėsinta dėl jo veiklos.

Aukšto rango „Memorial“ narė Irina Ščerbakova teigė, kad uždrausdamas šią grupę Kremlius siunčia aiškų signalą Vakarams.

„Su pilietine visuomene darome viską, kas mums patinka. Pasodinsime už grotų, ką tik norėsime. Uždarysime, ką tik norėsime, – sakė ji. – Diktatūra tampa vis represyvesnė.“

„Memorial“: Nobelio premija suteikia stiprybės sunkiais laikais

Rusijos teisių gynimo grupė „Memorial“ penktadienį pareiškė, kad organizacijai skirta Nobelio taikos premija suteikia „moralinės stiprybės niūriais laikais“ ir kad jai yra „didžiulė garbė“ dalytis šiuo apdovanojimu su ukrainiečių teisių gynėjais.

„Ši premija suteikia moralinės stiprybės“, – pareiškė „Memorial“ vadovas Janas Račinskis ir pridūrė, kad šiais „niūriais laikais“ tai yra „labai svarbu“.

„Memorial“ atstovas Olegas Orlovas pareiškė, jog dalytis šiuo prestižiniu apdovanojimu su Ukrainos žmogaus teisių organizacija „Pilietinių laisvių centras“ yra „didžiulė garbė“.

„Memorial“ vadovas ir atstovas kalbėjo stovėdami prie vieno Maskvos teismo, kur jiedu dalyvavo posėdyje dėl vieno iš organizacijos biurų konfiskavimo.

J. Račinskis sakė, kad premijos jie nesitikėjo, ir tvirtino, kad šis apdovanojimas visiems Rusijos teisių gynėjams suteiks „naujų jėgų ir įkvėpimo“.

Jis gyrė Rusijos režimo kalinius, įskaitant opozicijos lyderį Aleksejų Navalną ir Kremliaus kritiką Ilją Jašiną bei „daugelį kitų“.

„Visi tie žmonės [šios premijos] nusipelnė labiau negu mes“, – pareiškė jis.

Ir J. Račinskis, ir O. Orlovas sakė, kad nors Nobelio taikos premija yra svarbus pripažinimas, ji „neapgins“ jų nuo valdžios.

„Ar tai padės sumažinti mums daromą spaudimą? Bijau, kad ne“, – pažymėjo O. Orlovas.

Anot jo, „tai nepadėjo“ kitiems Nobelio premijos laureatams Rusijoje: nei Andrejui Sacharovui, disidentui mokslininkui, kuris padėjo įkurti „Memorial“ ir kuris buvo suimtas, kai jam jau buvo paskirta Nobelio premija, nei Dmitrijui Muratovui, kurio nepriklausomas laikraštis „Novaja Gazeta“ buvo priverstas sustabdyti savo veiklą Rusijoje, kai jis jau buvo pelnęs premiją.

„Premija suteikia mums galimybę dirbti, bet ji mūsų negina.“

Rugsėjo 25-ąją jis paminėjo 60-ąjį savo gimtadienį būdamas kalėjime, už grotų aktyvistas buvo ir per savo 50-metį, bet penktadienį jam buvo paskirta Nobelio taikos premija po istorinių demonstracijų ir griežto susidorojimo su kitaminčiais savo šalyje.

60-metis vyras į nelaisvę vėl pateko praėjusių metų liepą, apkaltinus jį mokesčių vengimu. Baltarusijos neteisėto prezidento Aliaksandro Lukašenkos kritikai šį žingsnį vertino kaip menkai užmaskuotą ėjimą atsikratyti režimo priešininko.

Jo žmona Natalia Pinčuk naujienų agentūrai AFP sakė, kad po to, kai buvo paskelbtas Nobelio komiteto sprendimas, ją „užplūdo emocijos“.

„Jis visada rašo, kad viskas gerai. Jis nesiskundžia sveikata – stengiasi manęs neliūdinti“, – sakė ji apie A. Bialiackio laiškus iš kalėjimo.

„Man nesiseka su jubiliejais, – apie vyro laišką, gautą prieš jo 60-metį, pasakojo N. Pinčuk. – Jis irgi buvo kalėjime, kai jam sukako 50.“

A. Bialiackio įkurta organizacija, kurios pavadinimas išvertus reiškia „pavasarį“, buvo įkurta 1996 metais. Tai žymiausia Baltarusijos teisių grupė, kurios veikla išryškino į vis radikalesnį autoritarizmą krypstančias A. Lukašenkos ir jo saugumo pajėgų tendencijas.

Įsteigta vykstant masiniams protestams už demokratinį pertvarkymą praėjus keleriems metams po Sovietų Sąjungos griūties, organizacija siekė padėti sulaikytiems protestuotojams ir jų šeimoms.

Bėgant metams A. Lukašenka griebėsi vis žiauresnių metodų tvirtai valdžiai išlaikyti, o kartu augo A. Bialiackio bei jo grupės įtaką.

Kai 2020 metų rugpjūtį visoje šalyje prasidėjo didžiuliai mitingai, kilę paskelbus, kad prezidento rinkimus vėl laimėjo nuo 1994 metų šaliai vadovaujantis autoritarinis lyderis A. Lukašenka, „Viasna“ kruopščiai sekė žmonių, kurie buvo sulaikyti per protestus ir kelis mėnesius po jų visoje šalyje rengtus policijos reidus, skaičių.

Po rinkimų, kurių Baltarusijos opozicija ir Vakarų šalys nepripažįsta laisvais bei teisingais, A. Bialiackis pažymėjo, jog valdžiai stengiantis susidoroti su nepasitenkinimą atvirai demonstruojančiais žmonėmis, sostinę Minską ir kitus miestus užvaldė „tikrasis teroras“.

„Tikslas labai paprastas – bet kokia kaina išlaikyti valdžią ir visuomenėje įskiepyti baimę, kad nebūtų protestų prieš šių rinkimų falsifikavimą“, – tuomet teigė jis.

A. Bialiackis taip pat priklausė opozicijos veikėjų tarybai – jos nare buvo ir ankstesnė Baltarusijos Nobelio premijos laureatė Sviatlana Aleksijevič – jai buvo pavesta surengti naujus laisvus ir sąžiningus rinkimus.

Tačiau 2021 metų liepą grupės veiklai iškilo pavojus – A. Lukašenka pamėgino su juo tiesiogiai susidoroti, kai pradėjus rengti netikėtas kratas, nukreiptas į įvairias pilietinės visuomenės grupes, buvo apsilankyta ir „Viasnos“ biuruose bei A. Bialiackio namuose. Opozicija tai pavadino „nauja represijų banga“.

„Viasna“ pernai pranešė, kad be A. Bialiackio dar šeši po rinkimų suimti jos nariai pateko į kalėjimą.

Kiti apdovanojimai

„Žiaurus susidorojimas su „Viasna“ yra dalis platesnio pilietinės visuomenės „valymo“, kurį paskelbė prezidentas Aliaksandras Lukašenka“, – pernai komentavo organizacija „Human Rights Watch“.

Tai buvo ne pirmas A. Bialiackio susidūrimas su Baltarusijos, dažnai vadinamos „paskutine Europos diktatūra“, saugumo pajėgomis.

2011 metų rugpjūtį jam buvo skirta puspenktų metų laisvės atėmimo bausmė už mokesčių slėpimą po – tai buvo plačiai vertinama kaip politiškai motyvuotas ėjimas po ankstesnių rinkimų, kuriuose pergalę paskelbė A. Lukašenka.

Tuomet teismas nusprendė, kad „Viasnos“ nariai turi išsikeldinti iš biurų, kuriuos naudojo pastaruosius 12 metų.

A. Bialiackis buvo paleistas į laisvę 2014 metais, likus 18 mėnesių iki bausmės pabaigos.

„Visus 25 savo aktyvizmo metus A. Bialiackis kovojo su nuosekliai vykdomų represijų aparatu“, – pernai po to, kai buvo pratęstas jo kardomasis kalinimas, sakė „Human Rights Watch“.

Šis aktyvistas taip pat yra parašęs keletą knygų.

Jo veikla buvo įvertinta keliais apdovanojimais, daugiausia iš Vakarų institucijų, įskaitant Sacharovo premiją už minties laisvę. Nobelio taikos premijai jis buvo nominuotas ir anksčiau – net penkis kartus.

A. Bialiackis gimė 1962 metais Rusijos Karelijos regione netoli Suomijos ir prieš pradėdamas filologijos studijas tarnavo kariuomenėje.

Šeštadienį paskelbtame vaizdo įraše O. Scholzas teigė, kad kalbėjosi su A. Navalnu, kai šis po apnuodijimo gydėsi Berlyne, ir pavadino jį drąsiu vyru, norėjusiu grįžti į Rusiją kovoti už demokratiją, laisvę ir teisės viršenybę. A. Navalnas po sugrįžimo į Rusiją iš Vokietijos buvo iš karto sulaikytas ir netrukus įkalintas.

Pasak O. Scholzo, dar prieš karą Ukrainoje Rusijoje jau buvo kilęs pavojus laisvei ir demokratijai. „Tačiau dabar ten žodžio laisvei kilusi dar didesnė grėsmė ir daugelis bijo išreikšti savo nuomonę“, – kalbėjo kancleris. Todėl, O. Scholzo teigimu, svarbu prisiminti A. Navalną, nes jis visuomet kovojo už savo įsitikinimą, kad „žmogui geriausia gyventi demokratinėje ir teisės viršenybės paisančioje valstybėje“.

A. Navalnas šiuo metu atlieka devynerių metų laisvės atėmimo bausmę pataisos kolonijoje netoli Rusijos Vladimiro miesto. Jis įkalintas dėl senų kaltinimų lėšų grobstymu, kuriuos pats opozicionierius ir jo bendražygiai laiko sufabrikuotais.

Baltarusijos opozicijos atstovai dieną Vilniuje tęs konferenciją „Naujoji Baltarusija“, skirtą apžvelgti situaciją šalyje ir suderinti veiksmus, o vakare numatyti renginiai Katedros aikštėje ir prie Baltarusijos ambasados.

Pavakary Vilniaus arkikatedroje bus aukojamos šv. mišios už A. Lukašenkos režimo aukas ir Ukrainoje žuvusius savanorius, vėliau Katedros aikštėje bus išskleista tautinė baltarusių vėliava, vyks mitingas. Po to bus žygiuojama prie Baltarusijos ambasados ir ten uždegamos žvakės.

Klaipėdoje, prie Arkos paminklo, numatytas Baltarusijos orumo dienos minėjimas.

2020 metų rugpjūčio 9 dieną Baltarusijoje vyko prezidento rinkimai. Paskelbus, kad juos vėl laimėjo nuo 1994 metų šaliai vadovaujantis autoritarinis prezidentas Aliaksandras Lukašenka, šalyje kilo masiniai protestai.

Opozicija ir Vakarų šalys šių rinkimų nepripažįsta laisvais bei teisingais.

Baltarusijos valdžia į opozicijos demonstracijas sureagavo itin griežtomis priemonėmis: milicija sulaikė per 35 tūkst. žmonių, tūkstančiai protestuotojų teigė patyrę jėgos struktūrų pareigūnų smurtą. Svarbiausi opozicijos veikėjai buvo įkalinti arba priversti palikti šalį, nepriklausomų žiniasklaidos priemonių redakcijos apieškotos, o jų žurnalistai – areštuoti.

Su A. Lukašenka rinkimuose konkuravusi Sviatlana Cichanouskaja savo politinę veiklą tęsia iš Vilniaus.

Europos Sąjunga įvedė sektorines sankcijas Baltarusijai, įskaitant prekybą kalio trąšomis. Anksčiau sankcijos įvestos atskiriems Baltarusijos pareigūnams, prisidėjusiems prie taikių demonstracijų malšinimo ir represijų. Lygiagrečiai sankcijas Baltarusijai sugriežtino JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada.

Žmogaus teisių grupė „Viasna“ savo tinklalapyje skelbia, kad ir šiuo metu Baltarusijoje yra 1,2 tūkst. politinių kalinių.