Kliūva riboženkliai
Menininkė neslėpė, kad kaskart eidama miesto gatvėmis mato erdves, kuriose puikiai įsikomponuotų menas. Pastaruoju metu jos žvilgsnis užstrigo ties riboženkliais, sveikinančiais vairuotojus, važiuojančius iš Klaipėdos ir iš Vilniaus pusės.
"Šiemet gavome užduotį ant raidžių patupdyti kokį nors akcentą. Kai iš arčiau pamačiau riboženklį, pasidarė nejauku – kažkokios OSB plokštės, apšvietimo juostelės atsilupusios, tai dega, tai ne, – 2022-ųjų belaukiančiam miestui tokie riboženkliai esą nedaro garbės. – Vilnius ir net kiti mažesni miestai pasikeitė ženklus, laikas tai daryti ir mums."
Išsakiusi pastabas, J.Šmidtienė netruko ir su pasiūlymais, taip darsyk užčiaupdama skeptikus, žiemą springusius piktais pasisakymais apie plastikinius šiaudelius, iš kurių menininkė sukūrė fantastišką eglę. Ekologų pramintą liūdniausia.
"Įdomu, ar tiek pat kritikos būčiau sulaukusi, jei išgėrusi kokteilį Rotušės viduryje numesčiau plastikinį šiaudelį. Beje, tik noriu priminti, kad dėl šio sprendimo į aplinką nepateko keli milijonai plastikinių šiaudelių", – darsyk pakartojo kūrėja.
Siūlo panaudoti šiaudelius
Kaip riboženklis susijęs su šiaudeliais? Pastaruosius, prieš tai su komanda išrūšiavusi, menininkė siūlo panaudoti kaip medžiagą naujosioms riboženklio raidėms kurti. Susmulkintus į žiedelius arba plastiko granules ir sumaišius juos su skaidriu polimeru, esą išeitų nenusakomos konsistencijos masė.
"Kažkas panašaus į skaidrų akmenį, ledo luitą ar šviesų marmurą. Į masę, be to, galima įmaišyti detalių, kurios atspindėtų automobilių žibintų šviesą, arba fosforo, kad užrašas šviestų tamsoje. Čia neapsieitume be mokslininkų ir chemikų pagalbos, – idėjomis toliau dalijosi menininkė. – Raidės liktų tokios pačios, jų tūris nesikeistų, tik siūlyčiau atsisakyti negatyvo – dabar esančių skylių."
Idėja, anot menininkės, yra niekinė, jei ji neįgyvendinama, todėl, prieš siūlydama riboženklio pakaitalą miesto valdžiai, išbandė modernųjį polimerą. Medžiaga, anot jos, lengva, nesunkiai plaunama, nepažeidi ir ilgaamžė. Vis dėlto svarbiausia žinutė, kurią ji siųstų miesto svečiams ir patiems kauniečiams.
"Daiktas, kuris nesuyra 100 metų, ir turi būti naudojamas tam, kad tiek stovėtų. Tai būtų tarsi paminklas vartotojiškai kultūrai, – J.Šmidtienės manymu, tokie patys, tik mažesni ženklai galėtų išdygti ir kitose vietose. – Nesakau, kad mano idėja geriausia. Gal atsiras ekonomiškesnių, priimtinesnių. Mano manymu, ji yra topinė, nes šiaudeliai sukėlė tokį triukšmą."
Galvoja apie žiemą
Nors dar nesibaigė gegužė, tekstilininkė J.Šmidtienė mintyse piešia šiųmečio kalėdinio miestelio viziją. Tai, kad po Joninių, Žolinės ir Visų šventųjų dienos miestų gatves apraizgys tūkstančiai žybsinčių girliandų, pokalbio metu priminė ir skambutis iš Varėnos. Vyriškas balsas telefonu teiravosi, ar viena žinomiausių Kauno menininkių nesutiktų pasidalyti idėjomis, kaip Alytaus apskrityje kalėdiniu laikotarpiu sukurti tikrą stebuklą.
"Taip ir turėtų būti, kad į menininkus žiūrėtų kaip į idėjų šaltinį, o ne į amatininkus. Nors man pasisekė – suderinu ir vieną, ir kitą", – daug metų miestui dovanojusi gražiausias žaliaskares, J.Šmidtienė jau nesibaido ir eglučių kūrėjos etiketės, nors keliuose ankstesniuose interviu neslėpė apmaudo dėl pamirštos tikrosios prigimties – tekstilės. Ji didžiausia menininkės aistra, dažais liejama ant šilko atraižų. Tiesa, pasauliui kaunietė labiau žinoma savo erdvinio siuvinėjimo darbais.
Daiktas, kuris nesuyra 100 metų, ir turi būti naudojamas tam, kad tiek stovėtų. Tai būtų tarsi paminklas vartotojiškai kultūrai.
"Galiu didžiuotis autorine technika, kurią atradau dar besimokydama Dailės akademijoje", – J.Šmidtienė palinko prie naujausio darbo, tiksliau – tik mažos jo dalies. – Čia vasaros pieva ir ore pakibęs pienės pūkas. Kaip matote, išsiuvinėta dar labai nedaug."
Iš to esą galima spręsti, kiek menininkė turi laisvo laiko.
"Skubinti savęs negaliu, nes pinasi siūlai, o ir pats procesas man prilygsta meditacijai. Čia kaip su egle – neriuosi iš kailio, kad sukurčiau ne ne šiaip eglę, o avatarą, priešingu atveju bus tik padėtas pliusas, kad sukūriau Kalėdų medį", – atmestinas požiūris – ne J.Šmidtienės būdas.
Veiklos turi sočiai
Menininkė apgailestavo, kad erdvinis siuvinėjimas, kuris verčia jos širdį plakti stipriau, nustumtas į antrą planą – tekstilininkės darbotvarkėje aibė kitų reikalų.
Šiuo metu ji intensyviai ruošiasi parodai "Aistringoji Lietuvos tekstilė", kurios metu kūrėjams keliama užduotis integruoti savo darbus Lietuvos dvaruose ir renginiui "Juoda šviesa".
"Kaip tai atrodo? Kūrinių audiniuose įvairių sričių menininkai naudoja liuminescenciniam apšvietimui jautrias medžiagas. Kuo aplinka tamsesnė, tuo kūriniai įspūdingiau atsiskleidžia trimatėje erdvėje", – dar nemačiusius J.Šmidtienė ragino sekti informaciją ir nepraleisti progos tai išvysti savomis akimis.
Žinoma kaunietė metus žada užbaigti ne tik dar viena kalėdine pasaka Rotušės centre, bet ir ne pirmus metus galerijos "Balta" organizuojama šventine paroda – konkursu "Spalva – Nuotaika – Simbolis". Joje žymiausi Lietuvos kūrėjai savaip lipdo, lieja, tapo baltą spalvą ir į ją kviečia pažvelgti parodos lankytojus.
"Yra nuomonė, kad menas tik menininkams. Visi kiti jame atsiduria netyčia, eidami pro šalį. Mes, tekstilininkų ir dailininkų gildija, auginame meno vartotoją", – J.Šmidtienė vylėsi, kad tik laiko klausimas, kol Lietuva prisivys Prancūziją ar Italiją. Čia esą garbės reikalas susitikti meno kūrinių parodose.
Nemoka sėdėti ramiai
Kol kalbėjome su J.Šmidtiene, galerijos "Balta" durų nenustojo varstyti ankstyvi lankytojai. Netilo ir menininkės mobilusis telefonas.
"Neįsivaizduoju savęs ramiai sėdinčios, rankas sudėjusios. Net paplūdimyje daugiau kaip 5 min. negaliu išgulėti. Keliuosi ir dairausi aplink", – debesų šokyje ar susikibusiose medžių šakose įkvėpimo ieško kūrėja.
Panašiu tempu esą gyvena ir visa jos šeima. Moteris juokavo, kad aktyvumas, veikiausiai, užkoduotas visų artimųjų genuose.
"Į savo veiklą esu įtraukusi visą šeimą. Jie pripratę. Štai ir šiandien vyresnėlis padeda nukabinti čia buvusias nuotraukas", – ištiesusi žirkles sūnui Tomui, J.Šmidtienė galerijos sienas užleido stiklui, kurį jau netrukus galės išvysti visi miestiečiai.
Kupina energijos, anot menininkės, net jos 94-erių mama, aštriau nei kiti kritikuojanti savo dukros darbus. Trumpam pyktelėjusi, galiausiai menininkė supranta, kad beveik visos mamos išsakytos pastabos buvo pagrįstos.
"Vyras? Kai išvažiuojame su juo į kokią kelionę, tylime. Klausiame tada vienas kito: apie ką tyli? Jis žino, kad aš tuo metu jau generuoju kokią idėją", – į minkštasuolį galerijoje, kurią vadina antraisiais savo namais, taisėsi tekstilininkė.
