Salė – sausakimša

Dar neprasidėjus renginiui, Koncertų salė buvo sausakimša, visos sėdimos vietos – užimtos, tad dalis atvykusiųjų, nebeturėdami kur atsisėsti, stovėjo.

Vakaro metu aptarta daug temų – išmintis ir išsilavinimas, iškreiptas savęs matymas, socialinių tinklų pavojai, skirtumai tarp religingumo ir tikrojo tikėjimo, kasmet besikeičiančių Kalėdų tradicijų ir tuščių madų vaikymasis.

„Skaityti mokame, rašyti mokame, keliauti keliaujame, civilizacijos produktais naudojamės, esame išsilavinę, bet susikūrė labai keistas reiškinys – šiandieną mes esame tie, kurie neturime jokios nuomonės apie nieką. Pati populiariausia specialybė, kuri turbūt labiausiai neša pelną, – influenceriai, nuomonių formuotojai, kažkada buvo „pletkininkai“, kažkada – gandų nešėjai. Dabar laikai pasikeitė, mes sumokame pinigus, kad mums suformuotų nuomonę“, – sakė R. Doveika.

Gyvename tiesioginiame eteryje.

Dėl šios priežasties žmonės pastato save į pavojų – atsisako būti savimi ir tampa socialinių tinklų „preke“.

Kyla poreikis nustebinti

„Socialinė erdvė tapo erdve, kurioje mes gyvename lyg tiesioginiame eteryje. Ryte atsikėlę, pasidarę kavos ar arbatos puodelį, galime tiesiogiai dalyvauti įkaitų išlaisvinimo ar bombardavimo dramoje, stichinių nelaimių įvykiuose. Gyvename tiesioginiame eteryje ir tiek apsipratome, kad su kiekviena diena kyla didesnis poreikis – nustebinkite mane“, – samprotavo kunigas.

Vakaras: šimtai klaipėdiečių atvyko pasiklausyti pokalbio su kunigu R. Doveika. Indrės Kiseliovaitės nuotr.

Anot R. Doveikos, širdies ramybė kyla tada, kai žmogus žino, kas jis yra, dėl ko ir kam gyvena. Tačiau ramybę trikdo daugybė visuomenės suformuotų reikalavimų – kalėdinių dovanų paieškos, stresas dėl nuolatinio pinigų stygiaus.

„Tolstame nuo savęs, nuo kito, ir susiformuoja keistas vakuumas – atsiranda atotrūkis tarp išminties ir išsilavinimo. Širdies ramybė bando šitas dvi sritis sujungti. Tad šiandien turime labai daug išsilavinusių idiotų ir labai nedaug protingų žmonių“, – tikino R. Doveika.

Dėl Kalėdų virs diskusijos

Šiemet Kūčios bus sekmadienį, o tai, pasak R. Doveikos, sukels nemažai diskusijų tarp tikinčiųjų.

„Šiemet didžiulė problema, brangieji, Kalėdas švęsime Kūčių dieną. Nesuvokiami dalykai. Praėjo septyneri metai – vėl tas pats. Gruodžio 24 d. bus sekmadienis, tad iki pietų – adventas, po pietų – Kalėdos. Teks du kartus eiti į bažnyčią – už adventą ir už Kalėdas“, – šaržavo kunigas.

Jis taip pat priminė įsisenėjusį mąstymą apie tai, kad per Kūčių vakarienę privaloma pasigaminti 12 patiekalų, nors užtektų tik po vieną, kadangi po švenčių tonos maisto tiesiog išmetamos.

„Dovanos, Viešpatie Dieve, kartelė užkelta tokia, kad esame įsitempę, pervargę. Visą mėnesį mašinoje arba rankinuke reikia turėti nereikalingų daiktų, nes gali bet kada už kampo pasveikinti, o kuo „atmuši“, jeigu nieko neturėsi?“ – ironizavo R. Doveika.

Tačiau tikrosios dovanos, anot jo, tai tos, kurių niekur negalima nusipirkti – geras žodis, laikas drauge, malda.

Liturginiais giedojimais vakarą praturtino Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos liaudiškojo giedojimo ansamblis, vadovaujamas Vidmanto Budreckio.

R. Doveiką pasveikino ir dovaną įteikė Etnokultūros centro direktorė Nijolė Sliužinskienė.

Laidoje „Bus visko“ Nijolė Jagelavičienė ne tik prisimins dukros kelią į šlovę, šviesiausius bei tamsiausius prisiminimus, bet ir paskutines netikėtai iš gyvenimo pasitraukusios dukros gyvenimo akimirkas. Drauge su mama atšventusi praėjusių metų Kalėdas, Agnė sunegalavo. Kitą dieną Agnė ėmė guostis mamai, kad jai labai stipriai skauda. Nijolė vežė dukrą į ligoninę, bet  su dukra negalėjo pasilikti.

„Mane tiesiog išprašė, nes ten artimiesiems negalima. Jos paskutiniai žodžiai buvo: mama man labai skauda. Jūs galit įsivaizduoti, kaip baisu mamai, kai tavo vaikas ištisai kartoja, kad jam skauda ir tu nieko negali padėti“, – prisimins Nijolė su ašaromis akyse ir atskleis, kad susiskambinus su dukra, ji jai ištarė lemtingus žodžius: „Mama, tu važiuok namo, nes šiandien iš čia nebeišeisiu“.

Kitą dieną Nijolė sulaukė skambučio iš ligoninės, kuri informavo, kad dukrai labai blogai – plaučių uždegimas ir žaibiškai progresuojantis sepsis.

Gruodžio 28 diena, 11.15 val. – Nijolė su skausmu šią datą ir laiką prisimins visą gyvenimą – tuomet jos dukra Agnė paskutinį kartą užmerkė akis. Tuo laiku Nijolė buvo pakeliui į ligoninę, bet paskutinį kartą pamatyti savo dukros gyvos ji nebespėjo.

Laidoje garsios moters mama atskleis, kad apie artėjančią mirtį Agnė nujautė dar būdama sveika ir pasidalino tuo su savo drauge. Draugei ji sakė, kad greitai mirs ir to nei kiek nebijo. Moteris bijojo vieno –  palikti mažametį sūnų. Apie tai Nijolė sužinojo jau po dukros mirties: „Draugė jai sakė, tu nenusikalbėk, tu dar tikrai gyvensi, turi tiek planų, tau dar reikia vaiką užauginti“, – laidoje dalinsis Nijolė.

Arūnas Valinskas. LNK archyvo nuotr.

Tuo metu grupės „Du Donatai” narys D. Čižauskas šių metų pradžioje iš gyvenimo pasitraukė savo sprendimu, tačiau jo artimieji iki šiol su skaudžia netektimi susitaikyti negali. Apie tai laidoje pasakos kone dešimt metų drauge dirbęs ir vis dar artimus ryšius su Donato šeima palaikantis TV laidų vedėjas bei prodiuseris Arūnas Valinskas, kuriam skaudžią žinią pranešė kolega ir ilgametis draugas Žilvinas Žvagulis.

„Jis sako – pameni Donatą [...] ir aš iškart supratau, kad kažkas labai negerai. Tai, sako, jis išėjo. Tuo metu buvo daug įvairiausių versijų, bet mes iškart žinojome, kas nutiko“, – atviraus Arūnas.

Laidoje Arūnas prisimins, kaip prieš dešimtmetį užsimezgė jo pažintis su Donatu, kuris prisijungė prie projekto „Lietuvos balsas“ ir savo mokytojais pasirinko Arūno ir Ingos Valinskų porą. Puikus laikas projekte, dažni susitikimai įvairiausių renginių bei koncertų užkulisiuose užsimezgė į šeimos draugystę. Arūnas ir Inga netgi tapo Donato ir jo žmonos Ievos liudininkais judviejų vestuvėse, o po kurio laiko nuotaikingai laiką leido Valinskų namuose Kipre. Laidoje „Bus visko“ Arūnas atviraus, kad Donatas buvo puikiausias pavyzdys, kaip reikia mylėti gyvenimą ir kad niekada nebūtum galėjęs įtarti, kad jis gali pakelti ranką prieš save: „Man lig šiol galvoje netelpa, kad jis tai padarė“, – laidoje pasakos A. Valinskas.

Laidoje garsus vyras atskleis, kad staiga užplūdusi šlovė bei populiarumas neabejotinai turi savo kainą ir keičia gyvenimus, tačiau, pasak Arūno, Donatui su tuo puikiai sekėsi tvarkytis, todėl su skaudžiu įvykiu visiems susitaikyti dar sunkiau. Ne vieno artimo bičiulio ar bendražygio netektį išgyvenęs A. Valinskas sako, kad tai, ką reiškia mirtis, vyras patyrė kur kas anksčiau – dar vaikystėje, kuomet dėl problemų su inkstais dienas leisdavo ligoninėje: „Aš mirtį pažinau dar gerokai anksčiau. Ne retas atvejis buvo, kai palatos draugą, su kuriuo dar vakare kalbėjai, ryte išveža užklotą“, – atviraus Arūnas, kuris atskleis, kad vaikai suaugusiais tampa tada, kai suvokia, kas yra mirtis.

Kunigas Ričardas Doveika. LNK archyvo nuotr.

Laidoje pie mirties baimę, kurią jaučia kiekvienas bei tai, kaip sunkiausiomis akimirkomis nepalūžti ir atlaikyti artimų žmonių praradimą, dvasiniais patarimais pasidalins pats savo tėvus bei senelius palaidojęs Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčios kunigas Ričardas Doveika.

Jautri „Bus visko“ laida – šį antradienio vakarą, 20 val., per LNK.

„Aš, pavyzdžiui, per šiuos dvejus metus pasigedau ir pamačiau, kaip baimė gali pridėti ranką arba žmonės atsiriboja tie, kurių yra tiesioginė misija. Kur mūsų poetai, rašytojai, visuomenininkai? Kur mūsų meno, muzikos, teatro pasaulio žmonės? Kur tas visas dvasinę visuomenės sveikatą saugančių, kuriančių ir puoselėjančių žmonių balsas? Mes šiandien girdime tik isterinius tam tikrus pareiškimus, isterinį klyksmą, kuris yra labai garsus, jis visus užgožia bei išgąsdina. Šiandien turbūt šitoje problemoje yra eliminuotas kritinis mąstymas ir sveikas protas. Ir aš visada, kaip kunigas, turiu klausimą pats sau, į kurį dar neturiu atsakymo“, – kalbėjo kunigas.

Mes šiandien girdime tik isterinius tam tikrus pareiškimus, isterinį klyksmą, kuris yra labai garsus, jis visus užgožia bei išgąsdina.

Pasak R. Doveikos, mūsų tautoje visos esančios problemos tautą suvienydavo, telkdavo. „Šita problema, su kuria susidūrėme, mus išskaldė ir ištaškė tarpusavio santykius. Pasikartosiu, „ištepėme“ širdį, „ištepėme“ savo žodyną, pradėjome vienas kitą blokuoti, nebendrauti, o kas bus kai po pandemijos yra kiti pasaulyje vykstantys reiškiniai? Europoje mes jau galime pajusti karo kvapą. Europa gyvena beveik 80 metų be karo, žmonės turbūt pasiilgo kraujo nuleidimo, yra tiek sukurta neišbandytų ginklų realybėje. Yra kitos problemos, kurios netrukus atsidengs, nes jos jau yra. Ir ką tada tada darysime?“ – klausė kunigas.

„Šiandien aš išstumiu iš savo gyvenimo žmogų, kuris turi baimę arba yra įkalintas melagienoje ir aš nededu pastangų jį išlaisvinti, bet jį užblokuoti. Tai kas man rytoj atneš puodelį vandens, kai, sakykime, karo kvapas bus juntamas mano krašte? Ir tokių pranašų mes turėjome – pabėgėliai, migrantai, prekyba žmonėmis, aplinkinių valstybių diktatorių elgesys. Mes puikiai matome, tai ką mes tada darysime? Dabar būtent dėl to reikalingas tas vienijantis, atgal surenkantis žmones balsas, žodis, pavyzdys, liudijimas. Tol, kol mes neatsiklaupsime vienas prieš kitą, kol neatsiprašysime vienas kito, ką mes padarėme per šiuos dvejus metus, nebus galimybių išmokti visų šitų pamokų, kurias mes turėtume išmokti. Mes turime ypatingai susigrąžinti vienas kitą atgal“, – kalbėjo R. Doveika.

„Šie metai tikrai pasikėsino į mūsų tarpusavio santykius, Lietuva labai susipriešino. Mes šiemet kalbėjome apie skirtingumus ir kitoniškumus, bet nesivarginome skirti laiko kitaip mąstančiam žmogui. Man buvo laibai skaudi akcija, kuri vyko socialiniuose tinkluose – ištrink kitaip mąstančius, net jei tai tavo brolis ar sesuo. Išsižadėk, nebendrauk... Manau, kad tai veda į tautos suklaidinimą. Lietuvius iššūkiai suvienija ir subrandina. Mes mokėjome dalintis duonos kąsniu, mes slėpėme žydus, slėpėme partizanus, mes išsivežėme į Sibirą maldaknyges, kankles, akordeonus ir ten šventėm gyvenimą. Adventas yra tam, kad atsigręžtume į Dievą, į artimą, pasidalintume tuo, ką turime ir suprastume, kad mus visus jungia daug daugiau negu mus skiria“, – Kūčių vakarą, 19.30 val., LNK televizijos laidoje „Kūčios su Rūta“ kalbės kunigas.

Manau, kad esame laike, kai matome šitos civilizacijos pabaigos pradžią. Nes visos civilizacijos žlugo tuomet, kai išsižadėjo savęs, savo šaknų ir, manau, kad Europos Sąjungos kūrėjai, jos tėvai, kurie buvo giliai tikintys krikščionys, jie iš tikrųjų turi jausti ir jaučia svetimą gėdą už vaikų elgseną ir ten, kur mes šiandien nuėjome.

Paklaustas, o kaip suvienyti susiskaldžiusią tautą, R. Doveika sakys, kad Kūčios kaip tik tam skirtas laikas. „Kas yra reikalinga, kad aš galėčiau nutiesti tiltą į tą žmogų, kuris mane socialiniuose tinkluose užblokavo arba išvadino plokščiažemiu? Tai išdalinti gerumą, atidaryti šį vakarą plačiai savo namų duris, išskolinti gerumą, išskolinti save, kad mes išeitumėme iš savo uždarų erdvių, išeitume iš savo ambicijų, pretenzijų, žinojimo, susireikšminimo. Išeikime tam, kad vienas kitam gerumu pavirstume“, – ragins kunigas R. Doveika.

Laidos vedėjos paklaustas, kaip reagavo į Europos Komisijos siūlymą nebevartoti žodžio Kalėdos, bet vartoti frazę „šventinis periodas“, R. Doveika be užuolankų atsakys, kad, jei visi drauge pagaliau nesiimsime priemonių, pabaigos pradžia jau nebetoli. „Manau, kad esame laike, kai matome šitos civilizacijos pabaigos pradžią. Nes visos civilizacijos žlugo tuomet, kai išsižadėjo savęs, savo šaknų ir, manau, kad Europos Sąjungos kūrėjai, jos tėvai, kurie buvo giliai tikintys krikščionys, jie iš tikrųjų turi jausti ir jaučia svetimą gėdą už vaikų elgseną ir ten, kur mes šiandien nuėjome“, – kalbės kunigas.

Apklausą atlikusio žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas pastebėjo, kad pirmajame dvidešimtuke yra įsitvirtinę dvasininkai, kultūrininkai ir politologai.

Toliau šių metų reitinge rikiuojasi istorikas Alfredas Bumblauskas, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, operos solistė Asmik Grigorian, režisierius Oskaras Koršunovas, politologas Mažvydas Jastramskis ir kunigas Algirdas Toliatas.

Visuomenės nuomonės apklausos duomenimis, įtakingiausias yra žurnalistas Algimantas Čekuolis, D. Ibelhauptaitė ir A. Bumblauskas.

Lietuvos įtakingiausius žmones portalas delfi.lt renka sepintus metus iš eilės.

Šį ketvirtadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Bučiuoju. Rūta“ knygos vertomis gyvenimo istorijomis ir tikrais išgyvenimais dalinsis žinomi žmonės.

Kunigas R. Doveika atvirai papasakos apie dėl nepritekliaus ir tikėjimo patirtas patyčias: „Mano „laimė“ kainavo labai brangiai: vaikystėje teko gyventi materialiai itin kukliuose namuose, patirti pažeminimo, pavydo, pykčio ir kitokių dalykų. Už meilę Bažnyčiai, kunigystei ir žmonėms, už buvimą matomam, neapsiribojant zakristijos kunigystės modeliu, teko išgirsti pašaipių replikų „reklamščikas“, „išrinktųjų kunigas“, „karjeristas“. Taip, tame kelyje buvo permąstymų, nevisavertiškumo jausmo, dvejonių. Bet visas dvejones nubraukia istorijos kai galiu padėti žmonėms“, – pasakos kunigas.

Televizijos, kino ir teatro aktorių J. Gaižauską parašyti knygą įkvėpė tūkstančio kilometrų piligriminė kelionė pėsčiomis iš Portugalijos į Ispaniją. „Piligrimų spektras labai platus: nuo senukų hipių porelės iš Pietų Afrikos iki prancūzės, kuri atsisakė ypač pelningo darbo Niujorke, nes atsibodo dirbti tik dėl pinigų. Pamenu, sėdėjau piligrimų kambarėlyje ir gurkšnodamas arbatą netyčia nugirdau kito piligrimo pokalbį telefonu – pasirodo, jis milijonierius ir tuo metu pirko salą, tačiau iš tiesų kelyje kas tu ir kiek turi pinigų nėra svarbu. Visi yra piligrimai“, – kelionėje patirtais nuotykiais ir atradimais dalinsis J. Gaižauskas.

Už meilę Bažnyčiai, kunigystei ir žmonėms, už buvimą matomam, neapsiribojant zakristijos kunigystės modeliu, teko išgirsti pašaipių replikų „reklamščikas“, „išrinktųjų kunigas“, „karjeristas“.

Dainininkei J. Šeduikytei knygos rašymas tapo terapija po nutrūkusios santuokos su Vidu Bareikiu. Moteris neslepia, kad šios skyrybos buvo be galo sunkios, tačiau sako per laikotarpį po skyrybų išmokusi daugiau nei per visą gyvenimą. „Skyrybos išmokė daugybės dalykų. Pirmiausia, negalima bandyti pakeisti kito žmogaus. Jei nepatinka, eik į kampą, pažliumbk ir keiskis pati. Taip pat išmokau, kad per prievartą laimingas nebūsi, dėl to reikia žiūrėti, ar abiejų žmonių prioritetai sutampa. Jei abiem reikia skirtingų dalykų, žmonės pradės vienas kitą varžyti ir slopinti. Kiekvienas eina į priekį ten, kur jam atrodo priekis. Vienam tai gali būti svajonė, o kitam – penki žingsniai atgal. Nors tekstą pradėjau rašyti su šviesa, bet iš tiesų tos šviesos mano gyvenime dar nebuvo, būtent rašydama galiausiai pati save už pakarpos ir ištraukiau“, – pasakos dainininkė.

Buvęs modelis ir televizijos laidų vedėja Aistė Paškevičiūtė šiandien gyvena beveik už valandos kelio nuo Vilniaus, o pagrindinis moters užsiėmimas yra rūpestis šeima, mat namuose ne tik mylimasis, bet ir trys vaikai. Tiesa, prieš metus dienos šviesą išvydo ir dar vienas Aistės kūdikis – knyga. „Tas viešas paveikslas, kuriuo gyvenau beveik dešimtmetį žiniasklaidos akiratyje, mane visiškai iščiulpė. Jam palaikyti skirdavau savo gyvybinę energiją, daugiau niekam kitam jos ir nebelikdavo. Būdama 27-erių išeikvojau savo rezervus, gavau vidutinio sunkumo klinikinės depresijos diagnozę bei receptą antidepresantams. Mano kūnas, dvasia ir psichika sakė „stop“, – atviraus A. Paškevičiūtė.

Nuo madingo gyvenimo, viešumo ir linksmybių į kaimą pabėgo ir prestižinių vakarėlių organizatorius, keliautojas Marius Lucka. „Šiuo metu aš gyvenu kaime, tai tiesiog save vadinu kaimiečiu. Labai aiškus ir suprantamas man toks gyvenimas, kurį dabar gyvenu – nenoriu būti priklausomas nuo sintetinės realybės“, –  pasakos M. Lucka.

Tie, kurie renkasi klausyti jo pamokslų, kurie mato jį per televizorių, kurie prašo jo sutuokti, pakrikštyti vaikus ar palydėti į paskutinę kelionę, šiandien gali dar daugiau apie kunigą sužinoti – leidykla „Alma littera“ išleido žurnalistės Laimos Lavastės parašytą knygą „Kunigas Ričardas“.

Prieš Kalėdų šventes pasirodęs pirmasis knygos tiražas buvo iššluotas. Daugiau nei prieš savaitę į knygynus atkeliavo antrasis tiražas, leidėjai neabejoja, kad knygos tiražas ir dar kartą bus pakartotas.

Taigi, kas jis – kunigas Ričardas? Visada besišypsantis, kiekvienam randantis paguodos žodį skausmo valandoje ir mokantis pasidžiaugti kartu su tais, kurie džiaugiasi?

Žurnalistė L. Lavastė knygoje rašo, kad kunigo Ričardo istorija prasidėjo alyvomis apaugusiose Šnipiškėse, visai šalia cerkvės ir Kalvarijų turgaus. Mažyčiame kambarėlyje su vienu langu ir krosnimi, be vandentiekio ir tualeto būsimasis kunigas augo dviese su pusantrų metų jaunesniu savo broliu Robertu. „Užaugau tame pačiame kieme, kuriame užaugo tėtis ir kuriame sutiko mano mamą. Todėl ta vieta man labai brangi. Mūsų šeima buvo labai draugiška, labai susitelkusi“, – prisimena savo laimingą vaikystę.

Dar mokydamasis mokykloje Ričardas peržengė bažnyčios slenkstį. Į mokyklą, prisipažįsta, niekuomet nenorėtų grįžti – ten sulaukė pašaipų, klasiokių būdavo apstumdomas dėl tikėjimo. „Jaučiausi menkavertis žmogus“, – neslepia anų dienų nuoskaudos.

Dvylikos būsimasis kunigas jau patarnaudavo Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje. Grįžęs namo, žaisdavo bažnytinę procesiją: prisiskindavo iš kiemo darželio gėlių ir eidavo palei namus barstydamas žiedlapius. „Gal per vaikiškus žaidimus tai ir buvo pirmasis mano supratimas, pirmoji užuomina, kur turėtų būti mano vieta?“ – svarsto ir pasakoja apie namuose, ant knygų lentynos įrengtą altorių su pirmaisiais religiniais ženklais – kryžiumi, religiniu paveikslėliu.

1987 metų rugpjūčio 23 dieną, kai prie Adomo Mickevičiaus paminklo buvo surengtas pirmasis nesankcionuotas antisovietinis mitingas, skirtas Molotovo–Ribentropo paktui pasmerkti, Šv. Mikalojaus bažnyčioje paauglys Ričardas priėmė Sutvirtinimo sakramentą. Bažnyčią lankantis jaunimas vis dažniau ėmė rinktis tikintiesiems sugrąžintoje Katedroje, kur juos globojo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. „Švarinome patalpas, plovėme grindis, klauptus, nuo skulptūrų valėme dulkes. Mes, paaugliai, jautėme pasididžiavimą, kad esame atgimstančios Katedros dalis“, – prisimena.

Tačiau į kunigų seminariją Ričardą vedė aplinkiniai keliai. Baigęs devynias klases, įstojo  į tuometę Prekybos ir verslo mokyklą Žirmūnuose. „Treji metai Prekybos ir verslo mokykloje man kompensavo devynerius metus vidurinėje mokykloje su tokiais antpelniais, kurie man yra neišsenkamas lobynas jau dvidešimt penkeri metai, – šiandien sako. – Ta mokykla man buvo tokia artima, kad po šešerių metų Katedroje įšventintas į kunigus ten organizavau iškilmingus pietus“.

Tėvai, močiutė buvo tikintys, patys mus, vaikus, priartinę prie bažnyčios. Ir vis dėlto, kai sužinojo, namuose buvo tyla. Tėtis tylėjo gal savaitę, mama praverkė gal tris savaites.

Kunigų seminarijai jaunuolis pasirengė slapstydamasis nuo tėvų. Apie tai, kad mokysis kunigystės, pasakė tik tuomet, kai išlaikė egzaminus. „Jie, aišku, nujautė. Tėvai, močiutė buvo tikintys, patys mus, vaikus, priartinę prie bažnyčios. Ir vis dėlto, kai sužinojo, namuose buvo tyla. Tėtis tylėjo gal savaitę, mama praverkė gal tris savaites“, – prisimena ir sako, kad žodis seminarija yra kilusi nuo lotyniško žodžio seminarium, reiškiančio daigyną. Ateiti į seminariją tai atrasti arba subrandinti pašaukimą. Pasitikrinti, ar tikrai jį atradai.

Rodos, tapęs kunigu, R. Doveika nesuklydo. Jis neabejoja, kad pašaukimas į žmogaus gyvenimą neateina kaip vagis, siekiantis ką nors pavogti. Kiekvienas pašaukimas tik parodo, išryškina kelią, kuriuo eidamas žmogus galėtų save geriausiai atskleisti, realizuoti. „Gyvenime svarbu negyventi kaip visi. Malonė yra gyventi pagal subrandintą, atrastą ir asmeniškai apsispręstą pašaukimą“, – įsitikinęs.

Jo pašaukimą mato ir žmonės, miniomis einantys paskui kunigą Ričardą ir tuomet, kai jis perkeliamas į mažai kam žinomą parapiją, ir tuomet, kai pradeda nuo pamatų statyti kitokią bažnyčią – lengvesnę, kupiną džiugesio ir vilties.

Knygą „Kunigas Ričardas“ parašiusi žurnalistė L. Lavastė sakė, kad ji trejus metus įkalbinėjo kunigą drauge rašyti knygą. „Žinau, kad leidyklos apie tai kalbėjo su Ričardu daugiau nei dešimt metų. Jis vis sakydavo: per anksti, aš per jaunas, kam tai bus įdomu?

Dvasininkas, kurio klausosi tūkstančiai, manė, kad nekuklu pasakoti savo istoriją. Pagaliau sutiko, ištaręs – tebūnie tai Dievo kelionė per jo žmogaus gyvenimą. Ir gimė knyga“, – pasakoja L. Lavastė.

Ji neabejoja, kad kunigas Ričardas yra ne tik dvasininkas, bet ir labai drąsus žmogus. Ši knyga yra pirmoji, plačiau praverianti sunkias duris į gana uždarą, vidinį Bažnyčios gyvenimą, kuriame nestinga pūlinių. Kunigas nebijo atvirai prabilti apie tai, kiek jam kainavo jo „laimė“ būti matomam ir mėgiamam. Kalba apie savo klaidas, išgyvenimus, abejones, apie ir dvasininkijos sluoksniuose neretą pavydą bei intrigas. Tačiau vis dėlto labiau – apie išsaugotą, išnešiotą meilę žmogui ir tikėjimą gėriu. „Knygoje rasite daug vaikystės spalvų. Pasakojimų, kaip tekdavo ruošti pamokas pasidėjus sąsiuvinį ant kelių, miegoti prie įšalusios sienos, kurią tėtis pridengdavo faneros lakštu“, – išduoda knygos autorė ir tiki, kad skaitantys joje ras ko ieško: klausiantys – atsakymų, nusivylę – padrąsinimo, abejojantys – naujai atvertų tikėjimo tiesų, o visi drauge – daug šviesos, rimties, saugumo ir gėrio, kurio taip trūksta  neramiame šiandienos pasaulyje.

Ištrauka iš knygos

Apie laimę

Šiandien laimės prisilietimas yra gana svarbus ir reikalingas, kad didžiuotumės ir džiaugtumės, jog visa tai galime ir turime patirti. Tai yra forma, turinys. Bet esmė ta, kad laimė yra susieta su žmogaus prigimtimi, kad ji patikėta kiekvienam iš mūsų, kad yra, kas labai rūpinasi, kad būtume laimingi žmonės. Laimė taip pat yra galimybė išreikšti save ir praturtinti šalia esantį arba atsistoti ant pjedestalo, o kitą laikyti nieku. Gal tai irgi kam nors laimė. Laimės poreikis auga nuo tam tikros brandos, išsivystymo, galimybių. Ir turbūt natūraliai per visą gyvenimą ji susitelkia į labai paprastą dalyką, į vieną sakinį. Žmogus, kuris jau yra ties riba išeiti į anapusinį pasaulį, vaikams išsako savo didžiausios laimės sampratą: „Vaikai, broliai, sesės, vienas kitą prižiūrėkite, būkite vienas kitam už mūrą, gyvenkite draugiškai. Ir aš būsiu pats laimingiausias išėjęs žmogus.“ Net iš šito gyvenimo išeinantis žmogus jaučia poreikį būti laimingas. Bet jis tą laimę perkeičia į kitą: aš būsiu laimingas, jei tavo gyvenimas bus visavertis. Tu išmokai motinos, tėvo perduotas pamokas, vertybes, padrąsinimus. Koks yra išeinančio žmogaus laimės suvokimas? Kad man išeinant iš šito gyvenimo, po manęs lieka daugiau gėrio. Tas, kuris pasiekia tokią laimės sampratą, visą gyvenimą į ją dėjo pastangas, siekius, brandą, apsisprendimus. Jis yra pats laimingiausias žmogus, nes išeidamas gali pasakyti, kad mano gyvenimas tikrai buvo laimės siekimas. Tai yra žmogaus prigimtis, iš jos tai ateina.

Ką formuoja požiūris į asmenybes, į vertybes, į savo stuburą, apskritai į savęs atradimą, saviraišką? Manau, čia taip pat pasitarnauja religiniai dalykai. Esu įsitikinęs, kad niekada žmogaus nenuskriaus jo religingumas, tai, kad jis yra tikintis. Manau, būtent tikėjimas, kuris ateina su visu lobynu, padedančiu žmogui gyventi visavertį gyvenimą, santykio gyvenimą, dovanos gyvenimą, malonės gyvenimą, nepažeidžia jokių teisių, neužgožia jokių galimybių. Dažnai prikaišiojama, neva religija stokoja demokratijos. Bet jos sąranga yra pati demokratiškiausia. Dviejų tūkstančių metų bažnyčios istorijoje mes turime šventųjų beraščių ir intelektualų. Turime šventųjų dvasininkų ir pasauliečių, šventųjų turtuolių, karalių, imperatorių ir vargšų. Tas laimės demokratiškumas, atsiskleidžiantis religinėje patirtyje ir dvasiniame gyvenime, yra būtent išlaikytas visas balansas. Vadinasi, visi esame pakviesti į šventumą patirti asmeninę laimę, ją perkeisti ir paversti bendruoju gėriu neištirpstant ir neatsisakant savęs. Nepasiduodant teisei nusivalkioti gyvenime ir degraduoti. Nusivalkiojimas ir degradavimas yra pirminis demonas, atimantis bet kokios laimės apraišką žmoguje.

Tamsos demonas ateina per pažeistą prigimtį: neužtenka, negana, jaučiuosi neįvertintas, negebu panaudoti to sukaupto lobyno... Geriau bankrutuosiu arba dėl iliuzinės laimės paaukosiu viską, kartais net santykius, pajamas, poziciją. Ir kiek reikia turėti drąsos neužsikrėsti tuo minios mąstymu, apsaugoti save nuo „gyventi kaip visi“, „kaip pas visus“, nieko asmeniško. Kaip kunigas prie klausyklos langelio girdžiu, kokias nuodėmes šiandien žmonės išpažįsta. Primindami, kad tu, kunige, nei piktinkis, nei mane auklėki ar barki. Kokios mano nuodėmės? Jos nei sunkios, nei lengvos – kaip visų. Dabar mes net asmeninių nuodėmių nebedarome. Jos tokios pat kaip visų. Gerai, jeigu psichologas ir dvasininkas sugeba padėti žmogų apsaugoti ar budėti prie tokios pažeistos prigimties iliuzinio dalyko ir iš tos masinės psichozės, iš tos masės išvesti į asmeninį gyvenimą, asmeninę raišką ir asmeninį laimės pajautimą. Tuomet turime labai gražų paveikslą – žmogus jaučiasi laimingas. Vienas paralyžiuotas nuo kaklo iki kojų pirštų galiukų dantyse įsikandęs teptuką nutapo paveikslą ir klykia iš džiaugsmo. Kitas, nestokojantis materialinių dalykų, pastatęs ypatingo grožio namą, jame pasimeta su antrąja puse. Tai kuris yra laimingas? Teptukas dantyse ir nutapytas paveikslas ar laimė pasistatyti didžiulį namą, kuriame pasimeti su sutuoktiniu?

Laimės pojūtis yra labai asmeninis. Kiek yra žmonių, kurie yra laimingi dovanodami save? Mums reikėjo trisdešimt Nepriklausomybės metų, kad nebesijuoktume iš savanorių, nesityčiotume iš žmonių, kurie eina savanoriauti į hospisus. Dabar kartais savanorystė jau yra prestižo reikalas. Mes nebesistebime ir nebesijuokiame, kai girdime, kad užsienyje nesukaupęs tam tikro skaičiaus savanoriavimo valandų negausi gero darbo. Į tokį žmogų žiūrės kaip į egoistą. Ar jis bus naudingas bendrovei, verslui, darbo kolektyvui? Tas, kuris nepaskiria savęs nė valandai, kad kurtų bendrą visuomenės gėrį, nesuteikia niekam laimės, su niekuo nepasėdėjo, nepasikalbėjo, nepadėjo senukui pereiti per gatvę, nueiti į parduotuvę, nerado laiko aplankyti vaikų namus arba hospisą... Mums reikėjo trisdešimties metų, kad tai, iš ko juokėmės kalbėdami apie supuvusių Vakarų patogų gyvenimą, mums taptų būtina sąlyga apskritai patirti asmeninę laimę. O ten, kur susiduria skirtingos asmeninės laimės, visuomet susikuria bendrasis gėris kaip visuomenės branda, kaip teisingi socialiniai santykiai, kaip saugumas, visavertiška, atsakinga kaimynystė. Ir iš to tada formuojasi taikos aplinka. Kartais žmonių klausiu – kai meldžiatės už taiką, ar esate taikos žmonės? Ar meldžiatės už taiką dėl to, kad bijote karo? Žmogus, kuris meldžiasi už taiką pasaulyje, bet kariauja su kaimynu dėl tvoros, dėl nenuvalyto takelio, dėl nepasakyto „labas rytas“, dėl šuns ar katės, kuri išmindė gėlytes. Tai kokia tada yra jo malda už pasaulio taiką? Jis tiesiog bijo karo, egoistiškai nori sau patogaus, komfortiško gyvenimo. Bet jis lygiai taip pat įsitraukia į karą ir kariauja su kaimynu dėl tvoros. Ir galiausiai lieka du nelaimingi žmonės.

Kompensacija ir laimės pajautimas yra skirtingi dalykai.

Laimė yra ne tada, kai gyvenu „sviesto“ gyvenimą. Ji atsiskleidžia tada, kai aš atsirandu iššūkių, didelių darbų, sukrėtimų akivaizdoje. Ir gebu visa tai pereiti išryškindamas ir sustiprindamas savo asmenybę, pasitvirtindamas savo vertybes. Ir vidinis pajautimas – aš gebėjau visa tai per save perleisti ir išlikau dar brandesnis! Tai yra vidinė laimė, susieta su gyvenimo prasme. Ji leidžia man pajausti, kad gyvenu savo asmeninį gyvenimą.

„Aš manau, kad nereikia pasiduoti išgąsčiui, pasiduoti baimei ir desperacijai. Tikintis žmogus tokiose situacijose visada susitelkia ir išgyvena jas kartu su Dievu. Atsiremdamas į Dievą jis gyvena. Nereikia kalti į savo sąmonę, kad šios Kalėdos bus skaudesnės, tragiškesnės, menkesnės. Ne. Tikinčiam žmogui Kalėdos bus su Dievu“, – sako kunigas R. Doveika ir kviečia Kūčias praleisti drauge.

Charizmatiškasis kunigas jau antrus metus organizuoja specialią šventinę programą „Kūčių vakaras su Ričardu Doveika“, kurioje humaniškumas, įsiklausymas į bendruomenės poreikius susilieja su kokybiška muzika.

Renginyje koncertuos visas būrys garsiausių atlikėjų – Jazzu, Edgaras Montvidas, Donatas Montvydas, Jurijus Veklenko, Milita Daikerytė, Jokūbas Bareikis, Martynas Levickis, Stano, Katažina ir Deivydas Zvonkai dovanos Kalėdinius, jausmingus ir įkvepiančius pasirodymus.

Vakaro metu kunigas R. Doveika ir TV laidų vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva pristatys jautrias istorijas. Kunigas kalbins Stano, Edgarą Montvidą ir kitus visuomenei žinomus veidus, siekdamas įprasminti pasidalinimą gerumu, kaip žmogiškąja vertybe, darną bendruomenėje kaip paskatą jos vystymuisi ir primindamas Kūčių vakaro istoriją, kaip pamatą atjautos ir stebuklo laukimui.

„Man vienos svarbiausių ir gražiausių metų švenčių yra būtent Kūčios ir Kalėdos. Senieji papročiai, magiška Kūčių naktis, džiugus Kalėdų rytas, kai visi drauge klegėdami išpakuojame dovanas, rastas po eglute – tai akimirkos, kurios visam gyvenimui lieka atminties albume“, – šiltai apie šventes kalba R. Šakalytė-Jakovleva, talkinsianti kunigui vakaro metu.

Renata pritaria R. Doveikos minčiai, kad nereikia pasiduoti liūdesiui ir blogoms mintims. Ji kviečia tikėti, kad visa tai laikina.

„TV3 žiūrovams linkiu kantrybės ir žūtbūt neprarasti vilties. Kaip sakė karalius Saliamonas – viskas praeina ir tai praeis. Aš tikiu, kad praeis. Tikėkime visi ir pasistenkime padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad kuo greičiau įveiktume pandemiją – saugokime save bei kitus, teisingai nešiokime kaukes, plaukime rankas, laikykimės saugios distancijos ir, žinoma, kai tik bus galimybė – skiepykimės. Būkite sveiki!“, – linkėjo Renata.

Toliau šių metų reitinge rikiuojasi Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala, teatro režisierius Oskaras Koršunovas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė, filosofas Kęstutis Girnius, kunigas Algirdas Toliatas, politologas Mažvydas Jastramskis.

Apklausą atlikusio žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas atkreipė dėmesį, kad šiemet, kitaip nei ankstesniais metais, aukštose pozicijose yra nemažai dvasininkų.

„Galbūt tam turėjo įtakos koronaviruso pandemija, galbūt kiti niuansai. To anksčiau nebuvo, žmonėms greičiausiai reikėjo kažkokios atramos, autoritetų“, – sako „Reitingų“ redaktorius.

Vadinamajame elito nuomonės tyrime gegužės – birželio mėnesiais apklausti 893 žmonės, įskaitant politikus, žurnalistus, verslininkus ir kultūros atstovus.

Visuomenės apklausoje pirmoji vieta skirta O. Koršunovui, antroji – D. Ibelhauptaitei, trečioji – A. Bumblauskui.

Pernai, pagal elito apklausą, įtakingiausių visuomenininkų trejetuką sudarė A. Bumblauskas, R. Doveika ir L. Kojala.

Lietuvos įtakingiausius žmones portalas delfi.lt renka šeštus metus iš eilės.