Aldabra salos atolas – daugiau kaip 40 metų saugoma ir į UNESCO sąrašus įtraukta teritorija, bet jos spalvingus rifus mažai kas matė ar tyrinėjo didesniame nei 30 metrų gylyje, praneša LNK žinios.

Tokie povandeniniai laivai, kuriuos pasitelkė projekto komanda, gali panerti iki 450 metrų – ten, kur jau visiškai užgesta iš viršaus ateinanti šviesa. 

Būtent tokiuose giliavandeniuose rifuose aptikta daug mokslui visai nežinomų augalų ir gyvūnų.

„Tai buvo netikėta. Buvome nusiteikę pamatyti daug naujų rūšių, nes tai –  iki šiol netyrinėtos vietos. Jei žinote, kad čia nebuvo atlikta daug tyrimų, labai tikėtina, kad čia atrasite naujų rūšių“, – sakė „Nekton“ projekto atstovas Paris Stefanoudis.

Kaip skelbia LNK žinios, dabar visus atrastus pavyzdžius reikės suklasifikuoti ir patikrinti, ar tai – tikrai naujos rūšys, ar jau esamų gyvūnų ir povandeninių augalų atmainos.

„Tai – labai įdomios augalų ir gyvūnų bendruomenės. Tai – ne vien seklaus rifo gyvūnijos tąsa, bet visiškai atskiros bendruomenės, kurias mokslas vis labiau pripažįsta kaip atskiras gėlavandenes populiacijas. Jose yra rūšių, kurių mes net nežinome, ir jos visos svarbios tam, kad stabilizuotų rifo ekosistemą didesniuose gyliuose“, – teigė Nacionalinio okeanografijos centro atstovas Jorg Wiedenmann.

Seišelių salos Indijos vandenyne gamtosaugos prasme yra gana gerai saugomos. Deja, kitose šio tirštai apgyvendinto vandenyno teritorijose, ypač pakrantėse, padėtis nėra tokia gera ir tai verčia susirūpinti viso pasaulio gamtosaugininkus.

„Įsivaizduokime patį blogiausią scenarijų – išgaudome iš tvenkinio viską, kas ten yra, ir kitais metais ten jau nieko nebus net, jei paliksite vieną žuvį, ji nebeturės su kuo daugintis. Ir tai – scenarijai, kuriuos matome per visą pasaulį “ – kalbėjo „Nekton“ projekto atstovė Lusy Woodal.

Jūrų biologai skuba plėsti povandeninius tyrimus baimindamiesi, kad jie gali nespėti ir atrasti visų mums dar nežinomų povandeninių gyventojų, kol žmonija nespėjo jų išnaikinti.

Mokslininkai jau ilgą laiką žinojo, kad dėl visuotinio atšilimo kylanti temperatūra pasaulio vandenynuose gali smarkiai pakenkti rifams. Koralams ypač kenkia taip vadinamas „balinimo“ procesas, kai pakilusi vandens temperatūra sunaikina spalvotus dumblius, kurie dengia koralus ir aprūpina juos maisto medžiagomis.

Anksčiau manyta, kad pasikartojantys „išbalinimai“, kaip tie, kurie smogė Australijos Didžiajam barjeriniam rifui 2016 ir 2017 m., per kelis mėnesius ar metus gali visiškai sunaikinti koralą, o vandens temperatūrai vėl sumažėjus, koralams gali pavykti atsistatyti.

Vis dėlto, naujausias mokslininkų tyrimas parodė, kad smarkios karščio bangos gali suardyti koralo kalcinio skeleto struktūrą. Tokiu atveju organizmas žūva per kelias dienas ar savaitę.

„Šios karščio bangos sukelia ne tik balinimo procesą, iš tikrųjų, dėl jų jau miršta pats gyvūnas – koralas“, – sakė Naujojo Pietų Velso universiteto mokslininkė, viena iš tyrimo autorių Tracy Ainsworth.

Tyrime, kurį atliko mokslininkai iš Jungtinės Karalystės, Australijos ir JAV, kompiuterinės tomografijos būdu buvo skenuojami koraliniai rifai ir vertinamas ekstremalių karščių poveikis jiems.

Australijos Jameso Cooko universiteto mokslininkas Scottas Heronas tikino, kad itin spartus koralų skeleto struktūros nykimas karštyje jį labai nustebino.

„Klimatologai kalba apie nežinomas nežinomybes – dalykus, kurių mes negalėjome numatyti, remdamiesi dabartinėmis žiniomis ir patirtimi. Šis atradimas yra būtent toks. Dabar, jau suprasdami šį poveikį koralams, turime klausti savęs, kiek dar yra tokių nežinomų klimato kaitos nežinomybių, kurios gali dar greičiau ir dar labiau pakenkti koraliniams rifams“, – kalbėjo S. Heronas.

Milžiniški 2016-2017 m. koralų „išbalinimai“ paveikė maždaug pusę Didžiojo barjerinio rifo, besitęsiančio 2 300 km į rytus nuo Australijos.