Režisierius mirė kovo šeštą dieną Italijoje, kur pastaruoju metu dirbo, statė spektaklį.
„Buvau vyresniame kurse ir į jaunesnius nežiūrėdavau. Man Rimas – kaip vaikas. Kai jis pasiūlė pereiti iš akademinio teatro, paėmiau ir išėjau. Niekada nesigailėjau, todėl, kad buvo Rimas. Tai buvo stebuklas. Buvau laiminga, kad buvau kartu su juo, jog dirbome“, – dalijosi prisiminimais aktorė Eglė Gabrėnaitė, atsakydama į teiginį, kad buvo viena mylimiausių R. Tumino aktorių.
Aktorė, į klausimą, koks R. Tuminas buvo režisierius, kokį santykį jis turėjo su aktoriais, atsakė: „Visoks. Kai „Vyšnių sode“ repetavome, kaip dabar atsimenu, jis sakė: „Egle, nesuprantu šių bobų, būk gera, pati susigalvok, ką nors“. Tai buvo visiškas pasitikėjimas vienas kitu. Kas bebūtų, tai būna labai retai, kai vaidini, repetuoji, o jis žiūri į tave ir sako: padaryk, padaryk. Rimas tą turėjo“.
E. Gabrėnaitė teigė, kad aktoriaus pasakymas: „Numirti, nemirštant“ buvo jo svajonė ir jis tai įvykdė. Pašnekovė pabrėžė, kad tai žmogus, kuris iki paskutiniųjų statė genialius spektaklius, kai sirgdamas užbėgdavo į mažąją salę, jo akys degdavo kaip pas 18-metį.
„Galvoju, čia – duotybė, neįmanoma paprastam žmogui to pasiekti“, – įsitikinusi pašnekovė.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Paklausus E. Gabrėnaitės, koks buvo R. Tuminas, koks jis liks atmintyje, atsakė: „Suprantantis. Man toks įspūdis, kad jis kiekvieną suprato savaip. Aš negirdėjau jo rėkiant. Visą laiką, kiek jį prisiminsiu, tai „Vyšnių sodo“ tekstas: „Po šalto, darganoto rudens ir šaltos žiemos, todėl jaunas, dangaus angelai tą apleido“.
„Laikas bėga – kai buvau jaunas, ši frazė skambėdavo. Kai buvau jaunas ir kažkas sakydavo „oi, vaikeli, kaip greit laikas bėga“, atrodė, kad tas žmogus senas. Tiesiog, tie žodžiai eidavo ir nueidavo“, – šnekėjo aktorius, lektorius Andrius Žebrauskas.
Į klausimą, kokie prisiminimai kyla apie šį režisierių, koks buvo ryšys, kokie liko prisiminimai, frazės, kurios skamba galvoje R. Tumino balsu, atsakė: „Ryšys buvo labai stiprus. Kai buvau studentas, neįsivaizdavau savęs teatre be jo, jeigu ne jis, būčiau išėjęs antrame kurse iš teatro, nes man pasirodė neįdomu“.
Anot A. Žebrausko, R. Tuminas buvo labai linksmas, kantrus, įžvalgus, mėgavosi procesu.
„Jeigu jam būdavo sunku, niekada neparodydavo, ar skauda galvą, ar dar ką nors. Pasinerdavo į darbą, darbas buvo energingas ir kupinas tokių gyvenimiškų syvų“, – pasakojo jis.
Žinote, mes jį labai mylėjome, beatodairiškai.
Aktorė Larisa Kalpokaitė teigė, kad R. Tuminą atsimena jauną, gražų. „Jis man buvo labai gražus“, – teigė ji.
„Pirmą kartą jį pamačiau pas dėstytoją. Galvoju, Dieve, koks gražus žmogus, juodos akys, plaukai. Po to pripratau, to grožio nemačiau, o mačiau režisierių, paskui kurį ėjai negalvodamas apie nieką“, – sakė aktorė.
L. Kalpokaitė, paklausta, koks R. Tumino santykis buvo su aktoriais, kokį turėjo ryšį, sakė: „Žinote, mes jį labai mylėjome, beatodairiškai. Apie nieką negalvojome, ėjome paskui, mums buvo tas pats, ar bus alga, ar nebus algos. Tikėjome, kad bus gerai“.
„Gal meilė, žinote, ta jaunystės meilė. Noras kažką pakeisti, noras mylėti žmogų“, – paklausta, kokios savybės įkvėpė sekti paskui, atsakė L. Kalpokaitė.
„Ryte su vyru atsikeliame ir nuotaika labai gera, kadangi žinai, kad pamatysi Rimą. Mes iš visko juokdavomės, labai ilgai šnekėdavome, daug kavos gerdavome. Galėjome labai ilgai repetuoti ir plepėti, po to pasivaikščioti po sceną ir vėl plepėti“, – pasakojo L. Kalpokaitė.
Anot jos, tai atrodė prasminga ir reikalinga.
„Jaunystė yra jaunystė. Prieš dvejus trejus metus jis visus mus, tuos senius pirmuosius, surinko ir pakvietė į sodybą. Turėjome nuostabų vakarą. Pridariau daug nuotraukų ir gailiuosi, kad nepadaviau jų, kai sėdėjome jo sodyboje per Kalėdas. Vėliau jis dar kvietė mus per Kalėdas, bet su vyru turėjome važiuoti kitur. Padėkojome, kaip gaila, kad turėjome kitų planų“, – sakė L. Kalpokaitė.
