Julianas investuoti pradėjo aštuoniolikos. Sako, kad pradžioje teko nusvilti, tačiau išmoktos pamokos praverčia iki šiol.

„Nepamenu net iš tikrųjų, kodėl... Nebuvo to mokoma šeimoje, tuo labiau nebuvo mokykloje. Bet savu laiku atsirado noras turėti daugiau nei turiu. Nes 18 metų jau aktyviai dirbau ir norėjau, kad mano uždirbti pinigai dirbtų man. Ir kažkaip iš tų pinigų pasidaryti dar daugiau“, – pasakojo asmeninių finansų konsultantas Julian Šaroikin.

Į pirmąją finansų konsultaciją Julianas atėjo prieš trejus metus, o šiandien klientus konsultuoja ir pats.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Reikia skirti daug laiko šitam reikalui. Čia negali būt taip, kad jūs dirbat nuo 8 iki 17 valandos ir vakare porai valandų prisėdate kažką pasižiūrėti. Tuomet reikia turėti daug žinių, ko vėlgi nei kolegijose, nei universitetuose pas mus nemoko. Ir, aišku, turėti daug praktikos. O praktiką žmonės įgyja tada, kai pora kartų viską taip, galima sakyt, nuleidžia“, – kalbėjo J. Šaroikin.

Tyrimai rodo, kad investuoti pradeda vis daugiau jaunimo. Tačiau daugelio jų investicijos rizikingos.

„Z karta, mūsų jaunimas tiktai pradeda darbą. Jie neturi sukaupę didelio turto. Tačiau jų apetitas rizikai yra didesnis, jie nori greitesnio, didesnio uždarbio, dėl to pasirenka kitas priemones“, – teigė „Citadele“ banko valdybos narė Rūta Ežerskienė.

„Drąsesni, veržlesni. Gal jie turi mažiau įvairių mitų, ir nuostatų, ir nepasitikėjimo su investavimu“, – kalbėjo „Swedbank“ Finansinio raštingumo srities vadovė Justina Bagdanavičiūtė.

Ekonomistų drąsesni jaunuolių sprendimai nestebina. Mat, dažnas jaunasis investuotojas tiki, kad net ir nepasisekus, pinigus pavyks atgauti.

„Kartais iš jų galima užsidirbti labai daug, bet kartais su jais galima labai stipriai pradirbti. Tai reiškia patirti nuostolių, kuriuos paskui stengsiesi atgauti.  Atitinkamai jaunesni asmenys – jie galbūt tiki fortūna, ar tas nepatyrimas... Rizikos neadekvatus suvokimas nulemia tai, kad jie linkę tokias investicijas pasirinkti“, – pasakojo ekonomistas Algirdas Bartkus.

Pasak specialistų, jaunimas dažnai renkasi investicijas, nereikalaujančias didelių sumų, o tūkstantmečio kartos investicijos didesnės, bet ir atsargesnės. Mat, vyresni neretai pirmenybę teikia akcijoms, biržoje prekiaujamiems bei turto fondams.

„Vyresni investuoja konservatyviau, su mažesne rizika. Bet jų grąža visumoje, ilgu laikotarpiu, yra aukštesnė. Nes jauni trumpu laikotarpiu kartais labai daug užsidirba, bet paskui pradirba. Ir paskui vis tiek nesikompensuoja“, – aiškino A. Bartkus.

Vis daugiau susidomėjimo sulaukia ir tvarus investavimas. Kai gali gauti ne tik pelną, bet ir prisidėti prie aplinkai draugiškų projektų, pavyzdžiui, padedi sodinti mišką.

„Tvarios investicijos gali užtikrinti ir šiek tiek didesnę grąžą. Ir yra skaičiuojama, kad jos yra mažiau paveikios įvairiems finansų rinkų sukrėtimams“, – sakė „Swedbank“ finansinio raštingumo srities vadovė.

Abiturientas Matas investuoti pradėjo vos dvylikos. Tiesa, pirmąsias sumas paskirstė prižiūrimas tėvų. Pasak jo, jauname amžiuje padarytos klaidos sunkiausios.

„Turbūt pagrindinė rizika, kad jis nudegs padaręs kvailą sprendimą, kurio daugiau gyvenime nebepadarytų. Ir nuo to nudegimo jis daugiau gyvenime nebeinvestuos ir laikys savo pinigus sąskaitoje, ir tiesiog infliacija tuos pinigus suvalgys“, – kalbėjo Vilniaus jėzuitų gimnazijos paramos fondo operacijų vadovas Matas Baliukonis.

Kristupo investicijas paskatino pradinėse klasėse perskaityta knyga. Jis sakė, kad renkantis investicijas, svarbiausia neužkibti ant sukčių kabliuko.

„Sveikintina bent jau pradėti investuoti. Pasižiūrėti, suprasti kaip tai veikia. O tada jau, jei kalbant apie didesnes investicijas, jau truputį geriau suprantant, investuoti. Ne aklai – ne iš kokių tiktokų, reels'ų“, – mokė investuotojas Kristupas Vanagas.

Tačiau gyventojų nuomonės skiriasi. Vieni, galvodami apie ateitį, investuoja. Kiti investavimu vis dar nepasitiki.

„Swedbank“ duomenimis, praėjusiais metais investuojančių gyventojų skaičius išaugo trečdaliu, investicijų vertė išaugo apie 80 procentų, metų pabaigoje tai sudarė daugiau nei milijardą eurų.

„Dauguma mūsų tikrintų įstaigų nevertino su viešaisiais pirkimais susijusių rizikų, nors būtent rizikų vertinimas ir yra vienas svarbiausių vidaus kontrolės elementų. Be to, 72 procentai tikrintų įstaigų pirkimuose nustatyta neatitikčių teisės aktuose ir vidaus tvarkos reikalavimuose – tai rodo vidaus kontrolės sistemos veikimo trūkumus“, – pranešime teigė audito grupės vadovas Paulius Bakaitis.

VK pažymi, jog nėra sukurta veiksminga įstaigų vidaus kontrolės sistema, kuri padėtų valdyti viešųjų pirkimų rizikas bei užtikrinti, jog būtų laikomasi pagrindinių pirkimų principų ir tikslų – įsigyti tai, ko reikia organizacijai, racionaliai panaudojant tam skirtus asignavimus.

Audito rezultatai rodo, kad rizikų vertinimo procesas reglamentuotas 78 proc. tikrintų įstaigų.

Audito metu tikrinta 2020–2021 metais daugiausia viešųjų pirkimų sutarčių sudariusių ministerijų – Kultūros bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valdomos biudžetinės įstaigos.

Pasak VK, 4 tūkst. perkančiųjų organizacijų per metus atlieka 5–6 mlrd. eurų vertės viešųjų pirkimų, kurie sudaro apie trečdalį visų viešojo sektoriaus išlaidų ir apie 12 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).

Pasak departamento, tai sukeltų nemažai rizikų, pavyzdžiui, kad balionėliai bus naudojami ne savigynai, o nusikaltimams ar nusižengimams.

„Turėdami dujinius balionėlius paaugliai norės juos išbandyti ant savo bendraamžių, siekdami parodyti savo viršenybę ar įvykdyti kitokius savo neteisėtus tikslus (pasityčioti, apiplėšti ir pan.) naudos juos prieš savo bendraamžius“, – teigiama policijos pranešime.

Pareigūnų vertinimu, nepilnamečiai ne visais atvejais gebės atskirti, kur baigiasi savigyna ir prasideda kerštas ar neteisėti tikslai.

Grupė Seimo narių yra pateikusi siūlymą dujinius balionėlius savigynai leisti turėti paaugliams nuo 14 metų, kai juos nuperka tėvai.

Iniciatorių teigimu, į užpuoliką nukreiptas balionėlis itin didelės žalos nepadarys, o tikslas jį atbaidyti bus pasiektas. Be to, tėvai, siekdami apsaugoti nepilnamečius, ir dabar jiems nuperka tokius balionėlius, rizikuodami administracine ar baudžiamąja atsakomybe.

Turėdami dujinius balionėlius paaugliai norės juos išbandyti ant savo bendraamžių, siekdami parodyti savo viršenybę.

Tačiau policija atkreipia dėmesį, kad jaunesniems nei 16 metų nepilnamečiams įvykdžius nusižengimų, atsakomybės taip pat sulauktų ne jie, bet jų tėvai ar atsakingi mokyklų asmenys. Pasak pranešimo, tai suteiks jiems teisę „be pareigos atsakyti už savo veiksmus“.

Taip pat prognozuojama, kad paaugliai gali dujų pripurkšti mokyklose, kad nutrauktų ugdymo procesą, ar transporto priemonėse, pavyzdžiui, norėdami sutrikdyti ekskursiją.

„Tokiu įteisinimu tik labai retais atvejais bus pasiektas norimas rezultatas, kad nepilnamečiai patys apsigintų. Tai, kad nepilnametis turės balionėlį dar nereiškia, kad jis jį panaudos iškilus būtinosios ginties sąlygoms. Pagrindinis veiksnys lemiantis, kad asmuo gintųsi yra jo valia ir ryžtas priešintis užpuolikui. Jei to nėra tai dujinis balionėlis pats savaime paauglio neapgins“, – pabrėžiama pranešime.

Pareigūnai taip pat nerimauja, kad užpulti nepilnamečius norintys asmenys, žinodami, kad jie gali būti ginkluoti balionėliais, gali imtis didesnio galingumo ginklų.

Policijos departamento pateiktais duomenimis, pernai Lietuvoje nuo nusikalstamų veikų nukentėjo 1522 vaikai, iš jų – 833 berniukai ir 719 mergaičių, tačiau šis skaičius per trejus metus „stabiliai mažėja“.

2020 metais nukentėjusiųjų buvo 1720, o 2021 metais – 1614.

Be to, statistikos duomenimis, pernai mažiau vaikų nukentėjo nuo plėšimų, taip pat ženkliai sumažėjo vaikų, patyrusių fizinį skausmą.

Pasak policijos, turimais duomenimis, daugumoje Europos šalių įstatyminė bazė sureguliuota analogiškai, kaip šiuo metu Lietuvoje, t. y. dujinį balionėlį galima įsigyti tik nuo 18 metų.

Belgijoje, Danijoje, Graikijoje, Airijoje, Maltoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, Švedijoje dujiniai balionėliai civiliams asmenims apskritai uždrausti. Nuo 14 metų balionėlį galima įsigyti tik Vokietijoje, nuo 16 metų – tik Latvijoje, Kroatijoje, Serbijoje ir Italijoje.

Gruodžio pabaigoje teisėsauga suėmė 19-metę motiną bei jos 22-ejų draugą, įtariamus dėl sunkaus mergaitės sveikatos sutrikdymo.

„Mano žiniomis, mergaitės būklė gerėja, ji sveiksta ir tikrai už tai esu labai dėkinga medikams, kurie tikrai didžiules pastangas dėjo tam, kad mergaitė išgyventų, nes jos būklė tikrai buvo sudėtinga“, – antradienį LRT radijui sakė ministrė.

Tačiau, pasak jos, šis atvejis taip pat parodė poreikį tobulinti algoritmus, darbo kokybę ir kompetencijas, mokantis atpažinti „šiek tiek paslėptas rizikas, kurios galbūt pagal algoritmą nesimatytų pažiūrėjus plika akimi“.

Būtume turbūt suteikę daugiau tų paslaugų, jeigu apie šią šeimą būtume žinoję jau kaip apie rizikos.

„Šiai dienai yra aišku, kad būtume turbūt suteikę daugiau tų paslaugų, jeigu apie šią šeimą būtume žinoję jau kaip apie rizikos, kai jau mama pradėjo atskirą gyvenimą gyventi su vaikais, – kalbėjo M. Navickienė. – Tai turbūt tą tenka konstatuoti. Iš kitos pusės, pamatėme daug dalykų, kurie galėtų geriau suveikti „ant žemės“ – aš jau šiek tiek paminėjau užslėptų rizikų atpažinimą, didesnį darbuotojų įsitraukimą.“

Ji pripažino, jog šiuo atveju lemiamas yra žmogiškasis faktorius, todėl svarbu kelti darbuotojų pasitikėjimą ir galimybes dirbti ne tik pagal parašytą algoritmą, bet priimant individualius sprendimus. Tam, pasak ministrės, reikia kelti darbuotojų kompetencijas.

Aplinkos viceministrė sako, kad tai numatantis įstatymo pakeitimas dar tik pradedamas svarstyti, o į STT ir kitas pastabas bus atsižvelgta.

STT Antikorupcinio vertinimo skyriaus vadovas Mindaugas Guščius teigė, kad ministerijos siūlomas Aplinkos oro apsaugos įstatymo pakeitimas yra ydingas ne tik dėl neribotos sprendimų laisvės, bet ir todėl, kad juos galėtų priimti vienas asmuo, kurį gali paveikti interesų grupės.

„Antikorupciniu požiūriu ydinga ne tik tai, kad iš esmės suteikiama neribota teisė dėl sprendimų priėmimo, bet ir tai, kad tokį sprendimą galėtų priimti vienas asmuo, savivaldybės administracijos direktorius arba meras“, – STT išvadose teigė M. Guščius.

„Galimas interesų grupių – prekybos energija, technologiniais įrenginiais – poveikis, kuris tam tikrais atvejais gali turėti ir korupcijos rizikų, tokių kaip neteisėtas atlyginimas ir panašiai“, – BNS teigė jis.

Be to, STT nurodo, kad siūloma pernelyg abstrakti tvarka apsunkintų galimybę vertinti, ar sprendimas atitinka teisės aktus, ar ne.  

„Dėl siūlomų nuostatų abstraktumo, kilus poreikiui įvertinti savivaldybės sprendimo teisėtumą, šis uždavinys galėtų būti įgyvendintas tik formaliai, iš esmės nevertinant sprendimo turinio“, – konstatuojama projekto antikorupciniame vertinime.

Antikorupciniu požiūriu ydinga ne tik tai, kad iš esmės suteikiama neribota teisė dėl sprendimų priėmimo, bet ir tai, kad tokį sprendimą galėtų priimti vienas asmuo.

Aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė teigė, kad įstatymo pataisos dar tik pradedamos svarstyti, o į STT ir kitas pastabas bus atsižvelgta.

„Pirminėje projekto svarstymo stadijoje pastabų buvo nedaug, o STT pastabas įvertinsime – kokios būtų galimybės konkretesnius kriterijus nustatyti savivaldybėms. Pagrindinis kriterijus – aplinkos oro kokybė, kurią savivaldybės turėtų stebėti ir saugoti, imtis priemonių užtikrinti švarų orą gyventojams. Kalbėsime ir su pačiomis savivaldybėmis“, – BNS teigė R. Radavičienė. 

Aplinkos ministerija siūlo, kad nuo 2025 metų savivaldybės galėtų nustatyti, kokias kuro rūšis būtų draudžiama naudoti būstui šildyti ar įmonių veikloje, jos taip pat galėtų drausti naudoti katilus ir krosnis, kurios neatitinka Europos Sąjungos aplinkosaugos reikalavimų.

Aplinkos ministras Simonas Gentvilas anksčiau teigė, kad keičiant senas krosnis ir katilus į kūrenamus biokuru ar šilumos siurblius Lietuvos gyventojai galėtų pretenduoti į 50–85 proc. valstybės paramą. Anot jo, įstatymo pakeitimas taptų pagrindu savivaldybėms priimti sprendimus.

Įstatymo projektu siūloma drausti naudoti kietąjį iškastinį kurą – akmens anglį, lignitą, durpes. Draudimas apimtų visas kuro deginimo paskirtis: šilumos gamybą, maisto ir karšto vandens ruošimą.

Statistikos departamento duomenimis, pernai akmens anglių visuose sektoriuose sunaudota 246,8 tūkst. tonų, kokso ir puskoksio – 17,2 tūkst. tonų, durpių kuro, įskaitant durpių briketus ir granules, – 74,9 tūkst. tonų.

Didžiąją dalį anglies, pasak S. Gentvilo, sunaudojo bendrovė „Akmenės cementas“, ji nuo kitų metų šio kuro žada atsisakyti.

„Negalima sėdėti ir tikėtis, jog visą laiką valstybė, kada ateis sunkesnis metas, mokės kompensacijas, o kada yra geras metas, tai tada yra labai gerai uždirbti nemažą pelną ir džiaugtis puikia ekonomine padėtimi. Reikia taip pat ir apie rizikas galvoti ir kartais dėl tų rizikų taip pat ir apsidrausti“, – antradienį Seime žurnalistams sakė I. Šimonytė.

„Mes ieškosime sprendimų ir visuomenei, ir verslui, kaip tą laikotarpį lengviau praeiti, bet visi turi suprasti, kad Vyriausybė neturi nieko, išskyrus mokesčių mokėtojų pinigus“, – teigė premjerė.

Visi turi suprasti, kad Vyriausybė neturi nieko, išskyrus mokesčių mokėtojų pinigus.

I. Šimonytė pabrėžė, jog Vyriausybė turi parengusi nemažą verslui skirtą pagalbos priemonių paketą, tačiau pagrindinis dėmesys turi būti skirtas verslo naudojamų energetikos šaltinių transformacijai.

„Visų pirma pagrindinis akcentas yra į transformaciją, o ne į tai, kaip kompensuoti padidėjusius kaštus. Tuomet galbūt kažkuriuo metu reikėtų pradėti diskutuoti, kad Vyriausybė turėtų kompensuoti padidėjusius darbo užmokesčio kaštus, dar gal žaliavų kažkokius kaštus, ir tada jau aš nebežinau, kur yra verslas“, – sakė premjerė.

Ji taip pat teigė, kad pagrindinis Vyriausybės rūpestis yra energijos gamybos pajėgumų didinimas.

„Lietuvos pagrindinė problema yra per maža generacija ir čia yra pagrindinė Vyriausybės darbo kryptis“, – sakė premjerė.

Anot jų, ECB paprašė iš jo prižiūrimų bankų informacijos, kaip jie reaguotų į naujas sankcijas Rusijai, įskaitant pastarosios bankų atjungimą nuo tarptautinės tarpbankinių pervedimų sistemos SWIFT. ECB, pasak šaltinių, nori įsitikinti, kad Europos bankai galės laikytis bet kokio sankcijų režimo ir greitai nutraukti į naująjį „juodąją sąrašą“ patekusių klientų aptarnavimą.

Britų įtakingo leidinio žiniomis, ECB paprašė tokių duomenų iš virtinės bankų, svariai atstovaujamų Rusijoje ir Ukrainoje, įskaitant Vokietijos „Deutsche Bank“, Nyderlandų ING, JAV „Citi“, Prancūzijos „Societe Generale“, Austrijos „Raiffeisen“ ir Italijos „UniCredit“.

Tarptautinių atsiskaitymų banko duomenimis, tarptautiniai bankai, įskaitant jų padalinius Rusijoje, valdo 121 mlrd. JAV dolerių vertės Rusijos rezidentų aktyvus, o Rusijos kompanijų depozitai tarptautiniuose bankuose vertinami 128 mlrd. JAV dolerių. Labiausiai rizikingas šiuo požiūriu įvardijamas „Societe Generale“.

Rusijos kariuomenės sutelkimo prie sienos su Ukraina fone JAV ir ES perspėjo Rusiją dėl precedento neturinčių sankcijų tuo atveju, jei Rusijos kariai įžengtų į Ukrainą. Viena drastiškiausių baudžiamųjų priemonių gali tapti Rusijos atkirtimas nuo SWIFT, tačiau Vakarų ekspertai ir politikai perspėja, kad tai gali neigiama atliepti ir Vakarams.

Neigiamai suveikė žmogiškasis faktorius

„Oficialios informacijos nėra. Aišku tik tai, kas nutiko tecniškai – feisbuko serveriai, kurie yra išmėtyti visame pasaulyje, nustojo siųsti signalą į internetą. Atrodytų, lyg kažkas jiems išjungė kabelius“, – aiškino pašnekovas.

Pasak jo, kodėl tai įvyko, galimos dvi versijos: galbūt feisbuko tinkle buvo diegiami atnaujinimai arba šiuos atnaujinimus įdiegė tie, kurie nesusiję su šiuo socialiniu tinklu. Tačiau ar tai buvo kibernetinė ataka M. Ubartas teigė tvirtinti negalintis, nes apie tai nėra daug informacijos. „Greičiausiai. vienu ar kitu būdu žmogiškasis faktorius šiuo atveju suveikė neigiamai“, – tarstelėjo jis.

Kas nukentėjo labiau?

Tačiau iš to, kas skelbta viešai, „Infobalt“ vadovo teigimu, feisbuko ir kitų programėlių neveikimas esą nebuvo susijęs su asmeninės vartotojų informacijos nutekinimu, veikiau – su visa socialinio tinklo infrastruktūra – vidiniu tinklu.

„Užtruko, nes jie patys save pametė. Inžinieriai, kurie dirbo nuotoliniu būdu, negalėjo prie nieko prisijungti, nes net tie, kurie norėjo įeiti fiziškai, neveikė jų atidarymo kortelės, kadangi visa sistema yra sujungta į vieną branduolį. Kai ta sistema nustojo šviesti į platųjį pasaulį, jos tiesiog niekas neatpažino. Todėl jiems labai ilgai užtruko grįžimas prie funkcionavimo“, – detalizavo M. Ubartas.

Kas nukentėjo labiau – vartotojai, kurie septynias valandas negalėjo prisijungti prie savo feisbuko paskyrų, ar galbūt pats Markas Zuckerbergas, kuris prarado milijardus, o gal, pavydžiui, žmonės, nvestavę į feisbuko akcijas?

Nukentėjo reklamos tinka, o žmonės perėjo į kitus kanalus – operatoriai džiaugiasi trim keturiais kartais išaugusiais SMS žunučių kiekiais.

„Žiūrėkime kompleksiškai: jei mes sakome, kad M. Zuckerbergas per vieną dieną neteko 6 milijardų, tai nėra taip, kad iš jo sąskaitos dingo 6 milijardai. Tai yra jo akcijos, kurios, jei būtų buvusios parduotos prieš dieną arba po dienos – (pelno) skirtumas būtų 6 milijardai. Tai yra tokie „oriniai“ pinigai, nes jis nei tas akcijas perka, nei parduoda – jis jas laiko. Investuotojai, aišku, jeigu buvo tokių, kurie investavo tikėdamiesi pakilimo, nukentėjo. Jei buvo tokių, kurie investavo ne savais pinigais, taip pat galėjo nukentėti. Nukentėjo reklamos tinka, o žmonės perėjo į kitus kanalus – operatoriai džiaugiasi trim keturiais kartais išaugusiais SMS žunučių kiekiais“, – sakė M. Ubartas.

Du nepatogumai vienu metu

Duomenų mokslininkė Frances Haugen buvo pranešusi apie galimai kenkėjišką feisbuko veiklą – apeliuota į paauglių psichinę sveikatą. Kaip manote, nuo ko feisbukas nukentėjo labiau – techninio gedimo ar šio teisminio proceso, kuris tikrai greitai nesibaigs, – žurnalistai pasiteiravo „Infobalt“ vadovo.

„Techninis gedimas truko šešias valandas ir liko nemaloniu prisiminimu, o teisminis procesas bus ilgas ir skaudus ieškant atsakymų, kaip šiuolaikinė visuomenė turi gyventi decentralizuotoje informacinėje sklaidoje. Dar pridėkime ir tai, kad decentralizuota sklaida gali būti dezinformacija ir anonimiškai platinami dalykai, už kurių tam tikri individai gali užkibti ir pradėti didelio masto manipuliacijas. Tuo feisbukas jau buvo apkaltintas ir anksčiau. Turėjome Kembridžo analitiko skandalą, kai buvo rasti psichologiniai būdai įteigti žmonėms arba paskatinti jų emocijas rinkimuose. Mes turėjome skandalą dėl savarankiško Donaldo Trampo išnykimo po Kapitolijaus skandalo. Dabar mes turime dar vieną duomenų mokslininkės pareiškimą, kad buvo prioretizuojami komerciniai tikslai prieš moralinius. Šis naratyvas bus ilgai ir mes kaip visuomenė ieškosime, ir, aš tikiu, kad rasime, kaip mes turime gyventi virtualioje erdvėje, kad vis dar laikytumėmės visuomeninių ir socialinių normų, nes tai, kad yra „botai“, netikros paskyros, kad iš vienų jėgų yra skleidžiama dezinformacija prieš kitas ir žaidžiami netgi geopolitiniai žaidimai, – su tuo mes kol kas nežinome, kaip dorotis, ir, manau, kad turėsime surasti. Kalbama, kad reikia didinti reguliavimą, kalbama, kad mums gali padėti dirbtinis intelektas, arba tai, kad turi būti nustatytos moralės normos. Tai šių atsakymų mes dar neturime ir ilgai ieškosime, ir jei paaiškės, kad buvo išpūstas komercinis burbulas, greičiausiai, jį bus bandoma išleisti“, – svarstė M. Ubartas.

Pasiutpolkė kainų rinkoje

Kalbėdamas apie septynias valandas neveikusį feisbuką, ekonomistas Žygimantas Mauricas neslėpė – buvo daugybė emocijų, kurios netruko peraugti į faktinį rezultatą – pakankamai ženklų akcijų kainų kritimą. Jos per dieną nukrito 5 proc., vėliau nežymiai atsistatė.

„Jei paverstume šiuos procentus į milijardus, milijardų yra labai daug. Ir tai iš dalies yra susiję su tuo, kad šiuo kriziniu laikotarpiu akcijų kainos yra labai pakilusios – ypač technologinių bendrovių. Atsirado labai daug smulkiųjų investuotojų, nes žmonės sėdėjo namuose, dėl karantino ribojimų neturėjo ką veikti, gavo papildomų pinigų ir investavo į akcijas. Šie investavimai buvo ne racionalūs, o labiau emociniai, t. y. aš perku daiktą, kuriuo naudojuosi. Jei aš naudojuosi feisbuku ir jis man patinka, tada jį perku, ir tokiu būdu kaina buvo pakilusi beveiki iki 100 proc. lyginant su prieškriziniu lygiu. Emocijų ir neapibrėžtumų yra labai daug. Tam tikrų akcijų dinamika panašėja į kazino – juda ne racionaliai, o emociškai, akcijų kainos kritimas buvo susijęs su emocija“, – detalizavo ekonomistas.

Paklaustas, kas labiausiai dėl feisbuko tinklo gedimo nukentėjo Lietuvoje, Ž. Mauricas teigė, kad vertinti yra sunku, tačiau jis paminėjo, kad tai galėtų būti reklama bei nuomonės formavimo lyderiai. 

Žaidimas ar realus uždarbis?

Ar verta pirkti tokių įmonių kaip feisbukas akcijas? Ar tai tik žaidimas, ar iš to galima realiai užsidirbti? – teiravosi žurnalistai. „Užsidirbti galima, nes tų įmonių akcijos eilę metų kyla. Aišku, kintamumas taip pat didėja, todėl patarimas – nedėti visų kiaušinių į vieną pintinę ir nebūtinai pirkiti tik tuos daiktus, kuriuos patys naudojate ir kurie jums patinka, nes tai, kas patinka jums, nebūtinai patinka kitiems. Taip dažniausiai yra padaroma didelė klaida – investuojant į tuos dalykus, kuriuos mes matome ir naudojamės kiekvieną dieną. Geriausi dalykai kartais ateina iš ten, iš kur mažiausiai tikimės“, – kalbėjo Ž. Mauricas.

Taip dažniausiai yra padaroma didelė klaida – investuojant į tuos dalykus, kuriuos mes matome ir naudojamės kiekvieną dieną. Geriausi dalykai kartais ateina iš ten, iš kur mažiausiai tikimės.

Pasak ekonomisto, feisbukui reikės įdėti vis daugiau pastangų, kad atstatytų savo reputaciją. „Socialiniai tinklai Jungtinėse Amerikos Valstijose anksčiau buvo kaip „laukiniai Vakarai“ – kas norėjo, registravosi, ką norėjo, tą rašė, ir panašiai. O dabar bus reikalaujama vis daugiau ir daugiau kontrolės, įmonės turės daugiau investuoti. Gali būti, kad tokių platformų aukso amžius jau baigiasi ir tikrai sunku prognozuoti, kaip vystysis kaina ateityje, turint omenyje, kad ir palūkanų norma, tikėtina, netolimoje ateityje išaugs. Gali būti visko“, – svarstė jis.

Lietuvos būsto kainų indeksas 2021 m. pirmąjį ketvirtį buvo 12 proc. didesnis negu tuo pačiu 2020 m. laikotarpiu, rodo Lietuvos statistikos departamento duomenys. Pagal Lietuvos banko skelbiamą pasikartojančių sandorių būsto kainų indeksą, taikomą vertinant antrinės būsto rinkos kainų raidą, 2021 m. liepą būstas buvo 14 proc. brangesnis nei 2020 m. liepą. UAB "Ober-Haus" duomenimis, liepos mėnesį būsto kainų indekso metinis augimo tempas siekė 15 proc. Pastarąjį kartą toks didelis augimo tempas fiksuotas tik 2008 m., tiesa, 2009 m. jis perėjo į 33 proc. kritimą. Dabar plačiai žinoma, kad tuo metu sprogo nekilnojamojo turto kainų burbulas, susidaręs 2006–2008 m., kai būsto kainos keletą metų iš eilės augo kasmet po keliasdešimt procentų. O kaip yra dabar? Ar dabartiniai dviženkliai būsto kainų augimo tempai yra signalas, kad būsto rinka perkaitusi?

Situacija stebima

"Akivaizdu, kad rinka kaista, aktyvumas neslopsta. Mes sakėme kažkada, kad reikia ją stebėti, ir stebime, žiūrime, kaip keičiasi. Aktyvumas išlieka aukštas, nors atskirose srityse prislopsta. Bet vėlgi, vienareikšmiškai pasakyti apie reikšmingą perkaitimą ar pervertinimą  negalime", – aiškino G.Šimkus.

Tarp rizikingų segmentų centrinio šalies banko vadovas įvardijo būsto pirkimą investiciniais tikslais – ne vienos paskolos nekilnojamajam turtui turėjimą.

"Nenoriu labai konkretinti dėl konkrečios priemonės, kuri galėtų būti, kai kalbu apie rizikingesnius būsto segmentus, kol dar neapsispręsta. Bet yra svarstomi įvairūs variantai, taip pat ir dėl griežtesnių vienų ar kitų atsakingo skolinimo nuostatų reikalavimų žmonėms, turintiems antrą paskolą arba antrą, trečią būstą, ir pan.", – sakė jis.

Pasak banko valdybos pirmininko, svarbus yra ir preliminarių sutarčių registravimo siūlymas, jis pateiktas Teisingumo ministerijai ir galėtų padėti įvertinti spekuliacinių sandorių mastą, tiksliau "adresuoti" būsto rinkos perkaitimo riziką, mažinti mokesčių vengimo riziką.

"Tai galbūt šiek tiek užtrunkantis biurokratinis procesas, kuris vėlgi, matant šią kaistančią rinką, norėtųsi, kad būtų greitesnis. Iš kitos pusės, matome, kad šį pasiūlymą palaiko ir kitos viešojo administravimo įstaigos. Tai aš žiūriu optimistiškai į šitą preliminarių sutarčių registravimą", – sakė G.Šimkus.

Kas stabilizuotų rinką?

Finansų ministerijai pateikus kelis nekomercinio NT apmokestinimo plėtros variantus, G.Šimkus atkreipė dėmesį, kad mokestis turi atlikti ne tik pajamų į valstybės ar savivaldybių biudžetus surinkimo, bet ir rinkos stabilizavimo funkciją: "Nekilnojamojo turto rinka kaista, šis mokestis yra vienas iš stabilizuojančių veiksnių. Kaip rodo įvairūs tyrimai, mokesčio tarifo didėjimas gali mažinti nekilnojamojo turto rinkos kintamumą. Tikslingiau būtų formuoti NT mokestį, kuris turėtų ne tik tą biudžeto pajamų tikslą arba savivaldybių pajamų, bet galėtų atliepti ir stabilizuojančią funkciją."

Pasak G.Šimkaus, mokestis turi būti efektyvus, paprastai administruojamas, lengvai suprantamas, užtikrinti vertikalų teisingumą (pasižymėti progresyvumu) ir horizontalų teisingumą (panašūs objektai apmokestinami vienodai).

Finansų ministerija siūlo plėsti gyventojų NT apmokestinimą, lengvatas taikyti pagrindiniam būstui: arba apmokestinti mažesniu tarifu, arba visiškai neapmokestinti, arba taikyti neapmokestinamąjį dydį. Viena iš alternatyvų gali būti ir dabartinio būsto apmokestinimo modelio tobulinimas, kai šis NT yra apmokestinamas progresiniu 0,5–2 proc. tarifu, tačiau tik nuo 150 tūkst. eurų vertės, o turintiems tris ir daugiau vaikų arba neįgalų vaiką – nuo 200 tūkst. eurų.

Skirtingi matavimo metodai

Pasak Lietuvos banko Sisteminės rizikos modeliavimo skyriaus vadovo Jauniaus Karmelavičiaus, analizavusio būsto kainų tvarumą, yra keletas skirtingų jo skaičiavimo metodų.

Kas yra fundamentali būsto kaina?

"Tai patogus naudoti, tačiau tiesiogiai nestebimas, sunkiai apibrėžiamas ir sunkiai išmatuojamas dydis, – komentuoja J.Karmelavičius. – Fundamentali būsto kaina gali būti apibrėžiama kaip kaina, pagrįsta pamatiniais, ilgalaikiais paklausą ir pasiūlą lemiančiais veiksniais, tokiais kaip gyventojų pajamos, šalies gyventojų skaičiaus augimas, kredito prieinamumas, statybų sąnaudos ir kt. Tokią kainą galima apibrėžti ir pasitelkiant būsto išlaikymo sąnaudų sąvoką, kuri fundamentalias būsto kainas sieja su paskolų palūkanomis, mokesčiais, būsto nusidėvėjimo tempu, infliacija ir būsto pirkimo alternatyva – būsto nuomos išlaidomis. Kitas vyraujantis fundamentalių kainų vertinimo būdas grindžiamas būsimų viso gyvenimo nuomos pajamų, atmetus būsto nusidėvėjimą, dabartine verte. Panašiai akcijų rinkoje skaičiuojama teisinga akcijų vertė, prilyginama pajamų iš dividendų dabartinei vertei."

Skaičiuojant fundamentalias būsto kainas Lietuvos banke, remiamasi trimis skirtingais metodais: skaičiuojami santykiniai rodikliai; taikomi statistiniai filtrai; taikomi ekonometriniai modeliai.

Santykinių rodiklių skaičiavimas grindžiamas prielaida, kad jeigu būsto kainų ir pasirinkto rodiklio, pavyzdžiui, vidutinio darbo užmokesčio, santykis žymiai viršija ilgojo laikotarpio vidurkį, galima manyti, kad kainos yra pervertintos. Kadangi darbo užmokestis yra pamatinis būsto paklausos veiksnys, o nuomos išlaidos – būsto pirkimo alternatyva, vertinami būsto kainų santykio su šiais dviem rodikliais nuokrypiai nuo ilgalaikės tendencijos.

Darbo užmokesčio nominaliojo dydžio negalima priimti kaip duotybės, jeigu darbo rinkoje susiformavę disbalansai.

Pasak J.Karmelavičiaus, darbo užmokestis pastaruosius penketą metų augo sparčiau nei būsto kainos, o tai lemia didelį būsto įperkamumą, kuris leidžia būsto kainoms dar labiau kilti. Nuomos kainos per pastaruosius dešimt metų kone padvigubėjo, todėl būstą įsigyti, palyginti su būsto nuoma, yra santykinai pigiau.

Vis dėlto darbo užmokesčio nominaliojo dydžio negalima priimti kaip duotybės, jeigu darbo rinkoje susiformavę disbalansai. Pavyzdžiui, kurį laiką užsitęsęs ir našumo augimą žymiai viršijęs darbo užmokesčio augimas, susijęs su darbuotojų trūkumu, gali lemti nepagrįstai aukštą darbo užmokesčio lygį. Be to, būsto rinka per didesnį statybos sektorių ir didesnę darbo paklausą taip pat gali daryti didelę įtaką bendram darbo užmokesčio augimui. Tokia įtaka buvo daroma 2005–2008 m. Jeigu būsto kainos yra per aukštos, nuomos kainos taip pat gali netvariai augti.

"Siekdami nustatyti, ar ekonomika neperkaitusi, ekonomistai jau nuo seno naudoja įvairius statistinius filtrus, pavyzdžiui, bendrojo vidaus produkto lygį skaido į trendą ir ciklinę dalį, – aiškina J.Karmelavičius. – Tokių filtrų privalumas yra gana paprastas jų naudojimas, tačiau taip nesiremiama jokiais kitais ekonominiais rodikliais, išskyrus rodiklį, kuris filtruojamas (…) Lietuvos būsto kainų nominaliajam ir realiajam indeksui (pastarasis, padalijus iš vartotojų kainų indekso, parodo santykinį būsto brangumą, palyginti su bendruoju vartotojų išlaidų krepšeliu), aiškėja, kad 2020–2021 m. abu šie rodikliai rodo teigiamą būsto kainų ciklinę dalį, kuri susidarė dėl keletą metų iš eilės užsitęsusio spartaus būsto kainų augimo. Taip pat aiškiai matyti, kad statistinių filtrų taikymas, kaip ir kiti metodai, 2005–2008 m. rodo gana didelį būsto kainų atotrūkį nuo fundamentaliųjų verčių."

Jo teigimu, paminėti metodai grindžiami arba tik būsto kainomis, arba tik vienu papildomu rodikliu. Taip būsto kainų dinamika analizuojama neįvertinant kitų veiksnių, kurie gali būti susiję su būsto rinka ir lemti būsto paklausos ir pasiūlos raidą. Suprasti, kokie veiksniai ir kaip gali būti susiję su būsto kainų kaita, ir įvertinti, ar būsto kainos yra subalansuotos, leidžia ekonometriniai modeliai, nors tai kur kas sudėtingesni metodai nei santykių skaičiavimas ar statistinių filtrų taikymas. Fundamentalių būsto kainų skaičiavimui Lietuvos banke paprastai taikomi du ekonometriniai modeliai – kointegracijos ir nepusiausvyros.

Kointegracijos, arba ilgojo laikotarpio pusiausvyros, modelis numato, kad egzistuoja tam tikras ilgalaikis ryšys tarp būsto kainų ir pasiūlą bei paklausą lemiančių veiksnių: BVP vienam gyventojui, šalies gyventojų skaičiaus, statybų sąnaudų kainų indekso ir būsto kredito portfelio. Nors ilguoju laikotarpiu, pavyzdžiui, per dešimt metų, ryšys tarp šių kintamųjų yra pakankamai pastovus, trumpuoju laikotarpiu gali susidaryti tam tikrų nukrypimų, besireiškiančių kaip santykinai didelės arba santykinai mažos būsto kainos.

Nepusiausvyros modelis numato, kad būsto rinkoje nebūtinai egzistuoja pusiausvyra, t.y. tam tikrais laikotarpiais būsto paklausa gali būti didesnė už pasiūlą (arba atvirkščiai), todėl būsto kainos gali kilti (arba kristi). Besikeičiančią būsto paklausą lemia urbanizacija, gyventojų pajamos, kredito prieinamumas, lūkesčiai ir kt. Būsto pasiūlą veikia statybos sąnaudų kainos, naujų būstų pasiūla, taip pat statybos įmonių prieiga prie finansavimo šaltinių. Nepusiausvyros modeliu įvertinus visų šių rodiklių sąveiką, pasak J.Karmelavičiaus, 2021 m. pradžioje būsto kainos fundamentalias būsto kainas viršijo 10 proc.

STT, vertinusi politinėms partijoms skirtą gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalį už 2018–2019 metus, į tyrimo imtį įtraukė 11 partijų, kurioms gyventojai iš viso skyrė 2,15 mln. eurų paramos.

Dominuoja popierinės formos

„Pastebėtina, kad skiriant GPM dalį partijoms dominavo rizikingesne laikoma popierinė prašymo pateikimo forma. Didžiojoje dalyje analizuotų įstaigų (213 įstaigų) virš 80 proc. prašymų dėl GPM dalies skyrimo partijoms pateikti popierine, o ne elektronine forma“, – teigiama bendrame STT, Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) pranešime.

STT teigimu, siunčiant prašymus paštu – popierine forma, nėra būtina patvirtinti paramą skiriančių asmenų tapatybę, todėl egzistuoja rizikos veiksniai dėl paramos skyrimo neskaidrumo ir galimybių pasielgti nesąžiningai.

Pastebėtina, kad skiriant GPM dalį partijoms dominavo rizikingesne laikoma popierinė prašymo pateikimo forma.

Pažymima, kad nuo 2022 metų prašymai skirti GPM dalį galės būti teikiami tik elektoriniu būdu, tačiau šiemet pateikus popierinės formos prašymus, GPM dalis dar galės būti skiriama ateinančiam 4 metų laikotarpiui. Dėl šios priežasties šiemet VMI apie gyventojų pateiktus popierinius prašymus skirti paramą ir toliau žada informuoti asmeniškai.

Dalyje įstaigų – parama vienai partijai

Analizės metu taip pat nustatytos 169 viešojo sektoriaus institucijos ir 76 privataus sektoriaus įmonės, kuriose GPM dalis buvo skiriama išskirtinai kuriai nors vienai iš partijų.

Šiose įmonėse ir institucijose kuriai nors vienai partijai GPM dalį skyrė daugiau kaip pusė didesnių įstaigų darbuotojų ir daugiau kaip 90 proc. mažesnių įstaigų darbuotojų. Šio tyrimo kontekste didesnėmis įstaigomis laikomos tos, kuriose GPM dalį politinei partijai skyrė bent 10 darbuotojų, o mažesnėmis įstaigomis – kuriose GPM dalį skyrė mažiau nei 10, tačiau bent 5 darbuotojai.

Iš viso partijoms paramą už 2018–2019 metais skyrė beveik 20-ies tūkst. juridinių asmenų darbuotojai, STT vertinimu, rizikingais minėtu aspektu laikytini 1,2 proc. juridinių asmenų.

STT analizėje nustatyta, kad daugiausiai rizikingų įstaigų ir įmonių yra tų, kuriose darbuotojai remia Lietuvos lenkų rinkimų akciją – Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS), t.y. 140 viešojo sektoriaus įstaigų ir 182 įmonės, taip pat – Lietuvos socialdemokratų partiją (12 viešojo sektoriaus įstaigų ir 20 įmonių), Darbo partiją (atitinkamai viena įstaiga ir 13 įmonių) ir „Laisvę ir teisingumą“ (6 įstaigos, 10 įmonių).

Pagal rėmėjų pateiktų popierinių prašymų dalį taip pat pirmauja LLRA-KŠS (91 proc.), popierinius prašymus teikė ir 69 proc. Darbo partijos, 62 proc. „Tvarkos ir teisingumo“, 53 proc. „Laisvės ir teisingumo“ rėmėjų.

Įžvelgia riziką laisvam pasirinkimui

„Nors šio tyrimo rezultatai nerodo intensyvaus rizikos pasireiškimo nacionaliniu mastu, tačiau atvejai, kai atskirose įstaigose arba regionuose, ypatingai tuose, kur dominuoja viena politinė jėga, didelė darbuotojų dalis skiria paramą kuriai nors vienai politinei partijai, o prašymai teikiami popierine forma, gali būti identifikuojami, kaip rizika savanoriškam paramos skyrimui“, – teigia STT direktoriaus pavaduotoja Rūta Kaziliūnaitė.

Pasak jos, STT, VMI ir VRK siekia aktyviai informuoti gyventojus apie paramos skyrimo savarankiškumą ir galimybę tai daryti elektronine forma, kuri užtikrina gyventojo pasirinkimo konfidencialumą.

„Tai ypač svarbu tais atvejais, kai darbovietėse galimai susiduriama su spaudimu skirti GPM dalį konkrečiam paramos gavėjui ir galimomis neigiamomis pasekmėmis darbuotojams, kurių pasirinkimai kitokie, nei pageidauja darbdavys“, – sako R. Kaziliūnaitė.

VMI nepriima prašymų pluoštais

VMI viršininko pavaduotojas Martynas Endrijaitis teigia, kad VMI, siekdama užkirsti kelią  neteisėtam asmens duomenų naudojimui ir sukčiavimui, VMI šiuo metu nepriima nepriima pluoštais pristatytų popierinių prašymų, o gyventojams, pateikusiems popierinį prašymą skirti paramą, siunčiamas asmeninis pranešimas.

Tokiu būdu žmogus gali įsitikinti, kad niekas neteisėtai nepasinaudojo jo asmens duomenimis, o skirta parama nukeliaus pageidaujamam paramos gavėjui.

„Tokiu būdu žmogus gali įsitikinti, kad niekas neteisėtai nepasinaudojo jo asmens duomenimis, o skirta parama nukeliaus pageidaujamam paramos gavėjui,“ – sako VMI viršininko pavaduotojas Martynas Endrijaitis.

VMI duomenimis, pernai prašymus elektroniniu būdu, savarankiškai pateikė 88 proc. gyventojų. Kitąmet, popierinių prašymų nebeliks – paramą gyventojai galės teikti tik elektroniniu būdu.

VRK pirmininkė Laura Matjošaitytė sako, kad gyventojų skiriama GPM dalis yra  antras pagal dydį partijų finansavimo šaltinis. Tad partijų finansavimo kontrolę vykdančiai komisijai, anot jos, taip pat svarbu, jog  būtų išvengta galimų piktnaudžiavimo atvejų, o gyventojai „galėtų laisvai ir nieko neverčiami nuspręsti“, kuriai ar kurioms partijoms skirti paramą.