Užkabino širdies kerteles

Kauno valstybinis choras, kurį įkūrė ir 51-erius metus vadovavo P.Bingelis, šeštadienį viešai į sceną žengė po septynių mėnesių pertraukos. Koncertas Kauno valstybinėje filharmonijoje – dedikacija P.Bingeliui – buvo pirmasis choro pasirodymas po COVID-19 pandemijos antrosios bangos, gruodžio mėnesį nusinešusios ir garsaus chorvedžio gyvybę.

„Jaudulys būna prieš kiekvieną koncertą, bet šiandien jis – visiškai kitoks. Bijome šio koncerto.

Sunku emociškai – atliekami kūriniai užkabina gilias širdies kerteles. Per repeticijas nepavyko sutramdyti ašarų, tikriausiai nepavyks ir per koncertą“, – nuogąstavimais prieš žengiant į sceną pasidalino choristė Edita Karpičienė.

Per koncertą ašaras braukė ne tik publika – ir kai kurie choristai. Vis dėlto jie tikino, kad balsai dėl to nesuvirpėjo. „Nugalėjo mūsų, choristų, profesionalumas. Juk kaip dainuosi, jei gumulas gerklėj įstrigęs? Visi susiėmėm ir padarėm, ką galėjom, kaip įmanoma geriau. Tai, kas vyko scenoje, buvo ne visai koncertas – tai buvo tarsi mūsų visų malda. Mus vis dar lydi maestro dvasia, tokia ta emocija ir buvo – tai buvo ir jam koncertas, ir kartu su juo“, – neslėpdamas jaudulio po koncerto kalbėjo choro bosų grupės vadovas Mindaugas Radzevičius.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Dainavo ir a capella

Į Kauno valstybinės filharmonijos sceną choras kilo lydimas naujojo meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Roberto Šerveniko. Jo sudarytoje koncerto, skirto Nacionalinės premijos laureatui, Kauno miesto garbės piliečiui P.Bingeliui, programoje skambėjo kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus maestro atminimui parašytas kūrinys „Ak, Petrai, Petrai (Postliudas)“, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Sanctus“, Edvardo Elgaro „Lux Aeterna“ iš „Enigmos variacijų“, Johanneso Brahmso „Geistliches Lied“, Gustavo Mahlerio „Adagietto“ iš Simfonijos Nr. 5, Simfonijos Nr. 2 („Prisikėlimo“) finalas ir kiti kūriniai. Koncertą vedė muzikologas Viktoras Gerulaitis.

Sunku emociškai – atliekami kūriniai užkabina gilias širdies kerteles.

G.Kuprevičiaus kūrinį ir dalį Simfonijos Nr. 2 finalo choras, scenoje ir balkone rikiavęsis išlaikant reikalaujamus atstumus, atliko a capella. „Tai yra sudėtinga ir techniškai – a capella atlikome didelės apimties kūrinius, ir dėl mūsų visų asmeninio santykio su maestro. Negaliu kalbėti už koncerto programą sudariusį meno vadovą, bet manau, kad ir „Lux Aeterna“, ir Samuelio Barberio „Agnus Dei“, ir G.Mahlerio Simfonijos Nr. 2 finalas – viskas labai tiko šiai progai. Visi šie kūriniai – apie mirtį, prisikėlimą ir gyvenimą. Kaip sakė maestro P.Bingelio artimieji, reikia kalbėti apie viltingus dalykus, nes pats mūsų vadovas buvo optimistas, niekada nenuleisdavo rankų. Prisimindami viltį, bandom jo įdiegtą optimizmo pojūtį nešti toliau“, – sakė M.Radzevičius.

Dėl karantino apribojimų daugiau kaip 500 žiūrovų talpinanti Kauno valstybinės filharmonijos salė galėjo priimti tik dvigubai mažiau žiūrovų. Pasak filharmonijos vadovo Justino Krėpštos, bilietai į koncertą greitai buvo išparduoti. Salėje buvo galima matyti ir buvusius choristus, kitus muzikus, kultūros žmones. „Tai buvo ne tik gražus P.Bingelio išlydėjimo koncertas – ir naujas choro prisistatymas publikai, su nauju meno vadovu. Maestro chorą parengė atlikti aukščiausio sudėtingumo muzikos kūrinius. O su R.Šerveniku choras tobulės toliau“, – sakė J.Krėpšta.

„Tai buvo ne tik emociškai labai stiprus koncertas, kuriuo išreikšta pagarba maestro. Tai – ir reikšmingas kultūros įvykis Kaune. Vienas stipriausių Lietuvos kolektyvų sugrįžo į sceną – vėl galėjome jį girdėti gyvai“, – pastebėjo koncerto klausęsis kultūros viceministras Rimantas Mikaitis.

Pasak jo, šis koncertas ženklina ir miesto kultūrinio gyvenimo atsigavimo pradžią atlaisvinus karantino apribojimus.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Energija, persiduodanti balsams

„Tai yra ypatingas vakaras, ypatinga jautri dedikacija maestro. Dėl kiekvieno dainininko asmeninio ryšio su maestro, ruošiantis koncertui aš visą laiką jaučiau dainininkų labai gerą, jautrią žmogišką energiją, kuri persiduoda jų balsams“, – apibūdino R.Šervenikas. Jis atkreipė dėmesį, kad didžioji dauguma koncerte skambėjusių kūrinių choro nebuvo dainuoti anksčiau. Tačiau G.Mahlerio Simfonija Nr. 2, kurios finalas skambėjo koncerte, chorui yra gerai žinomas kūrinys.

„Šios simfonijos tekstas yra apie tai, kad po mirties yra prisikėlimas, yra kitas gyvenimas – ten, kažkur. Šią simfoniją Kauno valstybinis choras ne kartą yra dainavęs su įvairiais orkestrais ir įvairiose šalyse. Beje, mano pirmasis susitikimas koncerte su Kauno valstybiniu choru būtent ir buvo atliekant šią simfoniją. Tuomet, 1995 m., aš atvykau į Vilnių iš Sankt Peterburgo, kur tęsiau dirigavimo studijas. Manęs paprašė padiriguoti simfonijos bandai už scenos. Banda – tai instrumentų ansamblis, pučiamieji, mušamieji instrumentai, kurie groja užkulisyje ir jiems buvo reikalingas kitas dirigentas. Buvo keletas tos bandos išstojimų ir aš tai bandai dirigavau. Grojo Nacionalinis simfoninis orkestras, dainavo Kauno valstybinis choras, dirigavo Justus Frantz iš Vokietijos. Mes su tuo koncertu su Kauno valstybiniu choru važiavome ir į Maskvą, ir į Varšuvą, ir į Kanarų salas“, – pirmąją pažintį su choru, kuriam ėmė vadovauti prieš pora mėnesių, prisiminė dirigentas.

Tėvo dienos išvakarėse dedikacija P.Bingeliui skambėjo neatsitiktinai – Kauno valstybinio choro choristai jį ir dabar kartais pavadina tėvu. „Maestro P.Bingelis mums buvo kaip tėvas, jis mus užaugino, jis viską padarė nuo nulio, šis jo nuopelnas niekaip nekvestionuojamas. Tačiau perėjimas prie kito vadovo – natūralus. Naujasis mūsų vadovas kitaip prieina prie muzikos, ir mums galbūt reikės prie to priprasti, bet mums labai pasisekė, kad būtent jis atėjo vadovauti chorui. Mes jį priėmėm ir spėjom susidraugauti“, – sakė M.Radzevičius.

„Tai yra aukštos kultūros ir inteligencijos žmogus, viskas tuose žodžiuose telpa. Dėl to mums su juo lengva dirbti“, – sakė E.Karpičienė.

Tai buvo ne tik emociškai labai stiprus koncertas, kuriuo išreikšta pagarba maestro. Tai – ir reikšmingas kultūros įvykis Kaune.

Laukia intensyvi vasara

R.Šerveniko teigimu, choro tėvu visada buvo ir liks P.Bingelis. „Aš šios vietos tikrai neužimsiu, tam tikrus dalykus galima tik per ilgą laikotarpį savo darbu, savo požiūriu, savo santykiu su žmonėmis užsitarnauti. Maestro P.Bingelis daugiau kaip 50 m. puoselėjo chorą, nuo pat jo įkūrimo, galima sakyti, iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Tai – įspūdingas laikotarpis. Tuo, kuo buvo maestro P.Bingelis, aš niekada nebūsiu – aš būsiu kitas žmogus, kuris turės savo santykį su atlikėjais. Svarbiausia, kad choras ateitų dirbti nusiteikęs gerai ir džiaugtųsi tuo, ką daro, – sakė naujasis choro meno vadovas. – Nes mūsų darbas toli gražu nėra tai, ką koncertuose mato publika. Didžioji mūsų darbo dalis yra nematoma. Tai yra kruopščios repeticijos, kruopštus tiek keturių chormeisterių, dirbančių su atskiromis balsų grupėmis, darbas, tiek po to sujungiant viską į vieną visumą. Man atrodo, kad vadovo tikslas yra, kad kolektyvas jaustųsi galintis dainuoti, pasitikintis savimi, kad kolektyvas jaustųsi skambantis, kad būtų koncertai, būtų iki tol eito kelio tęstinumas.“

Robertas Šervenikas/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kiek daugiau nei du mėnesius su Kauno valstybiniu choru dirbantis R.Šervenikas sakė, kad šis laikotarpis buvo labai intensyvus. „Mes spėjome išmokti daug naujo ir sujungti į bendrą skambėjimą tai, ką choras mokėsi karantino metu individualiai. Choras buvo ilgai nedainavęs kartu. Bet aš ateidavau į kiekvieną repeticiją su džiaugsmu ir mačiau, jaučiau, kaip tas tikslas, kurio mes siekiame kartu, artėja. Darbas su šiuo kolektyvu man teikia didžiulį malonumą. Tikiuosi, kad taip bus visą laiką“, – vylėsi vyriausiasis dirigentas.

R.Šervenikas yra ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro antrasis dirigentas, jis taip pat bendradarbiauja su užsienio teatrais – diriguoja spektakliams Bavarijos valstybinėje operoje Miunchene, Ciuricho bei Oslo operos teatruose.

„Su Kauno valstybiniu choru aš dirbsiu, tikiuosi, ne nuotoliniu būdu, o taip, kaip dirbu dabar – tiesiogiai. Repetuosime, ruošime naujas programas. Laukia labai intensyvi vasara, ir kitam sezonui turime daug planų. Manau, kad darbus su kitais kolektyvais, kitose šalyse man pavyks suderinti, kadangi ten viskas labai iš anksto planuojama“, – sakė Kauno valstybinio choro vadovas.

– Jau kelios savaitės, kai laimėjote konkursą ir tapote Kauno valstybinio choro vadovu, nors viename interviu dar prieš tris mėnesius sakėte, kad nė už ką nebūtumėte sutikęs dalyvauti konkurse ir užimti pareigas. Kas pasikeitė?

– Gal net ir prieš du mėnesius taip buvo. Aš negalvojau ir net nežinojau, kad toks konkursas vyksta. Kai sužinojau, mintis tokia ir atsirado, kad gal vis dėlto reikia pabandyti tokiu sunkiu laikotarpiu, kuris ypač sunkus ir chorui, netekus maestro P.Bingelio (P.Bingelį 2020 m. gruodį pakirto COVID-19 – red.past.), kuris įkūrė ir puoselėjo tai daugiau nei penkis dešimtmečius. Žinodamas, kokios to choro galimybės, koks repertuaras, kolektyvas, nusprendžiau, kad galbūt reikia dalyvauti konkurse.

Taip kaip orkestre visi instrumentalistai negali būti solistais, taip ir choras neturi būti solistų susirinkimas.

Turiu pasakyti, kad sprendimas net man pačiam buvo netikėtas. Ne dėl to, kad tai choras, o aš – orkestro dirigentas. Bet dėl to, kaip eiti tokias pareigas, kai ką tik viskas pasikeitė? Bet jei konkursas yra paskelbtas, tas pareigas turi kažkas užimti. Pasitaręs pats su savimi, kad noriu ir turiu ką daryti su kolektyvu, turiu idėjų, apie kurias net tekę seniau kalbėti su maestro P.Bingeliu, ir nusprendžiau.

– Kauno valstybinis choras – P.Bingelio kūdikis. Maniau, kad žmogus, kuris pakeis maestro, viduje išgyvens diskusiją. Nors sakoma, kad nepakeičiamų nėra, šiuo atveju moralinis krūvis slegia jūsų pečius.

– Be abejo. Kolektyvas dabar – tokioje nežinioje. Yra lūkesčiai, žmonių likimai, kurie nori toliau dirbti, dainuoti, kurti. Visa tai man tikrai labai įdomu, ir jeigu įdomu, aš atiduodu visą save, žinias, energiją.

– Šou vis tiek turi tęstis.

– Gyvenimas turi tęstis, nes jis trumpas. Mes nežinome jo trukmės. Būtų gerai, kad kiekvieną dieną gyventume lyg paskutinę dieną. Kartais tai pamirštame.

– Kauno valstybinis choras P.Bingelio netektį turbūt išgyveno kaip tėvo praradimą. Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis jau kaip vadovo? Kaip jus priėmė, koks santykis ir kaip įsivaizduojate tolesnį choro likimą?

– Su maestro susipažinau 1990 m. Aš mokiausi Sankt Peterburgo konservatorijoje, studijavau chorinį dirigavimą ketvirtame kurse. Grįžęs namo į Lietuvą nutariau užeiti pas maestro P.Bingelį ir paklausti dėl praktikos. Mes sėdėjome repeticijoje, kalbėjomės, kartu važiavome į Vilnių traukiniu. Vėliau susiklostė aplinkybės, kad man susitarti dėl praktikos nepavyko, tiksliai nepamenu, bet vėliau iškart įstojau į simfoninį dirigavimą Sankt Peterburge. 1997 m. jau buvo mūsų pirmas koncertas. Aš dirigavau Vidmanto Bartulio Requiem Vilniaus nacionalinėje filharmonijoje. Nuo tų metų ir prasidėjo mano pažintis su Kauno valstybiniu choru ir maestro. Vėliau su choru dirbau reguliariai.

– Neateinate į nepažintas žemes?

– Tikrai ne. Kolektyvą, kuris parodo galutinį rezultatą ir su kuriuo pradedi dirbti tik keletą repeticijų prieš kūrinio atlikimą, aš pažįstu, ir labai gerai, bet visa parengiamoji dalis, fundamentas – tai man nežinoma. Kokios tradicijos, kaip vyksta darbas, kaip greitai viskas vyksta – šių dalykų aš nežinau ir dabar bandau iškart įsitraukti. Iš pradžių stebėti, kaip tai vyksta. Kolektyvo pažinti iki galo niekada negali.

– Kolektyvas kaip jūra – būna ramesnė, būna ir audringesnė.

– Tai asmenybės, žmonės su tam tikru įsivaizdavimu, balsų gebėjimais. Vieni baigė chorinį dainavimą, kiti – solinį. Vadovo užduotis – viską paversti darniu choriniu skambesiu. Muzika turi žmones suvienyti.

– Labai svarbu žmogiškasis kontaktas. Skaičiau, kad jums ne problema megzti žmogiškuosius ryšius. Kaip sekėsi bendradarbiauti su Mstislavu Rostropovičiumi?

– Turėjau laimę pažinoti jį paskutinius dešimt jo gyvenimo metų – nuo 1997-ųjų iki 2007 m. Pirmoji pažintis buvo Paryžiuje pas jį bute. Po mėnesio ar dviejų aš pradėjau dirbti su orkestru. Orkestro muzikantų  buvo iš viso pasaulio, buvo ir iš Lietuvos. Nuostabus orkestras – su tokia energija, gera instrumento valdymo mokykla. M.Rostropovičius atėjo į repeticiją, kai aš dirbau, ir, pasakęs: gerai jis dirba, tegul kankina toliau juos, aš ateisiu rytoj, išėjo. Tai buvo labai lemtingas ir laimingas mano atžvilgiu momentas, kai jis pasakė, kad vakar buvo repeticijoje, aš gerai dirbau ir mes būtinai pagrosime koncerte. Buvau labai nustebintas tokios jo nuomonės ir dar tokio pasiūlymo. Po pusmečio atsirado ir koncertas. Būtent Kauno valstybinis choras atliko vieną programos kūrinį. Kūrinys buvo ypač netradicinės sudėties – 24 choro atlikėjai ir trys muzikantai. Darbas buvo nuostabus. Kai kas nors pradeda kalbėti apie M.Rostropovičių, negali sustoti pasakoti, nes tiek daug visokių įdomių faktų, fantastiško humoro jausmo. Kas jį pažinojo, tikrai turi ką prisiminti.

Negerai, kad mūsų kompozitorius per mažai žino Vakarų Europa. Kai išgirsta muziką – žino, bet vardų – mažai.

– Legendos, genijaus įvertinimas, manau, jums suteikė didelį pasitikėjimo impulsą.

– Būti šalia jo, akompanuoti jam buvo nuostabu. Didžiulė mokykla ir didelis džiaugsmas. Kuo didesnis žmogus, tuo jis paprastesnis. M.Rostropovičius viename interviu yra sakęs, kad laurų lapai geri sriuboje.

– Kalbant apie jūsų patirtį – Nacionalinės premijos laureatas, dirbate Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, ilgus metus vadovavote Muzikos ir teatro akademijos simfoniniam orkestrui, dirbote Operos ir baleto teatro muzikos vadovu, esate kviečiamas diriguoti užsienio operose, bendradarbiaujate su Miuncheno valstybiniu operos teatru, su kolektyvu išmaišėte pasaulį. Milžiniška patirtis. Kas suteikė impulsą?

– Man labai svarbu, kad tam, ką darau, aš turėčiau įtakos. Ne kad kažkas man pasakytų, ką darysiu. Kauno valstybinis choras turi ne tik didžiulės patirties, sukauptos daugiau nei per penkis dešimtmečius, bet ir didžiulį potencialą bei ateitį. Man įdomu, ką aš galiu duoti Kauno valstybiniam chorui ir ką jis man gali duoti. Norisi, kad tai ir būtų įgyvendinta. Dabartinė situacija visiems meno žmonėms ypač sunki. Teatralai, muzikai negali be sąlyčio su publika, mums būtina duoti ir imti energiją. Mes ne rašytojai ir ne dailininkai ar skulptoriai, kurie gali dirbti vieni.

– Laikas – didelė nežinia. Bet tai ir laikas, kai atsiranda naujų išraiškų, naujų idėjų. Kokios jūsų mintys, kokie darbai su choru?

– Išraiškos priemonės gali gimti kitose srityse. Mūsų menas – konservatyvus. Kiek galima per "Zoom" ar nuotoliniu būdu transliuoti koncertus? Visi laukia veiklos, planai, kurie dabar turėjo būti įgyvendinti, jau sužlugę, koncertai nukelti į ateitį. Naujų planų ir kūrinių jau esu surašęs ir atidavęs Kauno valstybinio choro bibliotekai, man įdomu panagrinėti, ką galima įtraukti į tą milžinišką choro repertuarą, ko jis nebuvo dainavęs ar ko dar nebuvo atlikta Lietuvoje. Klausimas, kaip greitai mes galėsime tai įgyvendinti. Kiekvienas kolektyvas planuoja sezoną, dėlioja datas. Reikia ieškoti, žiūrėti, kur atsiras laiko, galimybių, kai galėsime padaryti kažko naujo, – viduje, lauke, nesvarbu, kur. Nežinomybė dabar šiek tiek geresnė tuo, kad leidžia susirinkti repetuoti, žmonės gali pajusti vienas kito balsą. Tikiuosi, kad šią vasarą kažką pradėsime daryti.

– Puikiai žinote tiek chorinį, tiek orkestrinį dirigavimą. Kokie jų skirtumai?

– Diriguoji chorui – diriguoji gyviems instrumentams. Balsas – kiekvieno individualus instrumentas. Nuo to, kaip žmogus jaučiasi fiziškai, emociškai, labai priklauso, kaip tas balsas skamba. Aišku, kad tai skiriasi nuo muzikos instrumentų – smuiko, klarneto ir pan. Yra panašumų, bet esminis skirtumas, kad prisilieti prie gyvo instrumento. Mes susiduriame su vokalo ansambliniu dainavimu. Taip kaip orkestre  visi instrumentalistai negali būti solistais, taip ir choras neturi būti solistų susirinkimas.

– Pats esate šiuolaikinės muzikos gerbėjas, esate įrašęs ne vieną dešimtį kompaktinių plokštelių. Kalbant apie chorą, ar yra Lietuvos šiuolaikinių kūrėjų, kurių kūrybą galima panaudoti chorui?

– Daug, ir ne viena karta jau jų yra. Kauno valstybinis choras yra daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių atlikėjas.

– Lietuvos kūrėjai gali būti ramūs, kad tradicijos bus tęsiamos?

– Esu tikras. Ar aš, ar kažkas kitas, choras vis tiek bus.

– Kokią vietą Lietuvos muzika užima Europos, pasaulio kontekste?

– Mums reikia truputėlį daugiau reklamos užsienyje. Trys Baltijos valstybės – panašaus dydžio, panaši kultūrinė raida. Koks pasaulyje garsiausias estų kompozitorius? Arvo Partas. Jo kūryba vos ne daugiausia atliekama pasaulyje. Koks garsiausias Latvijos kompozitorius? Peteris Vasksas. Kas Lietuvoje? Daug, bet nėra vieno. Negerai, kad mūsų kompozitorius per mažai žino Vakarų Europa. Kai išgirsta muziką – žino, bet vardus – mažai. Yra Onutė Narbutaitė, Algirdas Martinaitis, Feliksas Bajoras, Juozas Bertulis, Vytautas Barkauskas, jų yra daug. Kompozitorius garsus tada, kai jo kūrybą groja.

– Reikia, ko gero, nebijoti žodžio "komercija".

– Sakyčiau, reikėtų nebijoti ne komercijos, o pateikimo, invazijos. Parodyti, kad mes turime, norime. Trūksta vadybos. Atlikėjas gali tik garsinti kūrinį, kūrinys gyvuoja tol, kol jį groja. Jeigu kūrinys pramuša tarptautines erdves, tada jį pradeda groti ir kiti. Trūksta vadybos valstybiniu lygiu. Muzika, kaip ir dailė, – stipri kultūros dalis. Labai gerai, kad skiriame dėmesio sportui, – kiek krepšinio arenų, plaukimo baseinų, bet kur koncertų salė? Alio, kur? Vis atidedama ir atidedama, nežinia, ar sulauksime.

– Smalsu, ar žiūrėdavote "Chorų karus"?

– Retkarčiais. Tai vienas iš muzikos populiarinimo būdų. Populiarioji muzika užkariavusi televiziją jau seniai. O "Chorui karai" parodo, kiek žmonų Lietuvoje savo laisvalaikį skiria meniniam laikui ir koks produktas, kiek balsų, kiek gerų chorvedžių. Žmonės supranta, kad choras gali atlikti ir lengvesnę, pramoginę muziką, ir labai sudėtingą. "Chorų karuose" labiau buvo popmuzikos repertuaras, bet labai gerai – nuo to viskas ir prasideda. Klausytojas turi susidomėti. Tai labai geras projektas.

„Dirigentas R. Šervenikas puikiai pažįstamas tiek Lietuvos, tiek pasaulinei publikai. Kūrybiniame kelyje ypatingas ryšys jį sieja su lietuvių kompozitoriais. Daugybę jų kūrinių pirmą kartą atliko būtent R. Šervenikas, jis taip pat aktyviai prisideda prie lietuviškos muzikos sklaidos bei populiarinimo užsienyje. Dirigento profesinė veikla itin intensyvi ir įvairialypė, o repertuaras aprėpia plačią žanrų įvairovę: nuo operos, baleto iki simfoninės muzikos, nuo klasikos iki šiuolaikinių kūrinių. R. Šerveniko talentas, išskirtinė muzikinio stiliaus ir harmonijos pajauta pelnė dirigentui tarptautinį pripažinimą. Ypač džiugu, kad savo ilgamete patirtimi R. Šervenikas nuo šiol dalinsis su Kauno valstybiniu choru. Asmeninės sukakties proga dirigentui linkiu ir toliau puoselėti savo talentą bei meilę muzikai“, – sako kultūros ministras Simonas Kairys.

Praėjusių metų pabaigoje Anapilin iškeliavus Maestro Petrui Bingeliui, kuris Kauno valstybinį chorą įkūrė dar 1969 metais, kolektyvas kelis mėnesius neturėjo vadovo.

Praėjusią savaitę Kauno valstybinio choro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento konkursą laimėjo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, antrasis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigentas, profesorius R. Šervenikas.

„Kauno valstybinis choras turi ne tik didžiulę patirtį, kuri sukaupta per daugiau kaip penkis dešimtmečius, bet ir didžiulį potencialą bei didžiulę patirtį. Šioje veikloje matau tai, kas man yra įdomu, ką aš galiu duoti Kauno chorui ir ką choras man gali duoti“, – „Kauno dienos“ studijoje sako R. Šervenikas.

Pokalbis su profesoriumi apie Kauno valstybinio choro tolimesnės veiklos gaires, pažintį su legendiniu violončelininku Mstislavu Rostropovičiumi, šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių kūrybą ir nelengvą darbą pandemijos sąlygomis.

„Kauno valstybinė filharmonija kartu su Kauno valstybinio choro kolektyvu tiki, kad naujasis choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas tvirtai laikys kolektyvo vairą, sėkmingai tęs chorinio atlikimo meno tradicijas, per daugiau nei penkias dešimtis metų išpuoselėtas netikėtai mus palikusio Maestro Petro Bingelio“, – rašoma pranešime.

R. Šervenikas, baigęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, įgijo chorinio, operinio ir simfoninio dirigavimo diplomus Sankt Peterburgo (Rusija) Nikolajaus Rimskio-Korsakovo vardo konservatorijoje. 1997 metais garsus violončelininkas Mstislavas Rostropovičius jį pakvietė asistentu į Prancūzijoje vykstantį Eviano festivalį. Vėliau įvairiems kolektyvams R. Šervenikas dirigavo beveik visose Europos šalyse, Japonijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Brazilijoje, Izraelyje, Rusijoje ir kt.

Robertas Šervenikas, G. Bartuškos / ELTOS nuotr.

Nuo 2000 metų R. Šervenikas buvo antrasis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigentas. Jo kūrybinė veikla 2005 metais buvo įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. R. Šervenikas vadovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoniniam orkestrui, yra šios aukštosios mokyklos dirigavimo katedros profesorius, o nuo 2008 metų dešimtmetį dirbo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikos vadovu.

R. Šervenikas yra pirmasis daugelio Lietuvos kompozitorių kūrinių atlikėjas. R. Šervenikas nuolat kviečiamas dalyvauti konkursų vertinimo komisijose, daugelį metų yra tarptautinio Tytuvėnų vasaros festivalio ir Chaimo Frenkelio festivalio Šiauliuose meno vadovas.

Kauno valstybiniame chore dainuoja 80 dainininkų. Mišraus choro repertuare – daugiau negu 250 didelės apimties vokalinių-instrumentinių kūrinių iš pasaulinės muzikos klasikos.

Naujo vadovo konkursas buvo paskelbtas sausio pabaigoje, po to, kai susirgęs COVID-19 pernai gruodį mirė chorui nuo jo įkūrimo vadovavęs P. Bingelis.

„Tikiuosi, visiems bus įdomu išgirsti, kaip kartu su orkestru skamba lūpinė armonikėlė. Tai bus netikėta net profesionalams“, – žada ne tik Lietuvoje pripažintas dirigentas.

Tarptautinė R. Šerveniko karjera prasidėjo 1997 m., kai Mstislavas Rostropovičius pakvietė jį dirbti asistentu statydamas Sergejaus Prokofjevo baletą „Romeo ir Džuljeta“ Eviano festivaliui Prancūzijoje. Nuo 1998 m. jiedu drauge koncertavo žymiausiose pasaulio salėse. Vėliau R. Šervenikas dirigavo daugelyje Europos šalių, taip pat Japonijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Brazilijoje, Izraelyje, Rusijoje. Įsimintini jo koncertai Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, Amsterdamo „Concertgebouw“, Madrido „Auditorium de nationale“, Frankfurto „Alte Oper“, Londono „Cadogan Hall“, Berlyno „Konzerthaus“, Osakos „Festival Hall“ ir „Symphony Hall“, Tokijo „Suntory Hall“, „Metropolitan Art Space“, Kelno, Hamburgo, Sankt Peterburgo filharmonijų salėse.

Nuo 2000 m. R. Šervenikas – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigentas. 2008–2018 m. buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikos vadovas. Nuo 2008 m. dirigentas bendradarbiauja su Bavarijos valstybiniu operos teatru.

Koncerte „Vasaros nakties muzika“ pasirodys vienas žymiausių lūpinės armonikėlės virtuozų Europoje italas Gianluca Littera. Muzikantas yra parašęs straipsnių ir net knygų apie grojimo šiuo muzikos instrumentu techniką.

Klaipėdoje G. Littera atliks Michaelo Spivakovsky Koncertą lūpinei armonikėlei ir simfoniniam orkestrui. Tai vienas iš nedaugelio kūrinių, parašytų specialiai lūpinei armonikėlei. Svečias taip pat atliks savo paties aranžuotą Niccolo Paganini Kapričą Nr. 24 lūpinei armonikėlei ir orkestrui.

„Prieš keletą metų jau bendravome su G. Littera – tuomet su Lietuvos kameriniu orkestru jis atliko visai kitokią muziką. Grojome Pažaislio muzikos festivalyje ir Palangoje, „Nakties serenadose“. O ar žinojote, kad G. Littera su savo lūpine armonikėle vienas jachta iš Europos nuplaukė į Ameriką? Klaipėdos publikai, kur daug buriuojančių žmonių, dėl to jis turėtų būti dvigubai įdomus ir savas“, – pastebi R. Šervenikas.

Pasak dirigento, tam, kad instrumentas skambėtų su orkestru, reikia repertuaro. Kad būtų repertuaras, reikia atlikėjų, kurie išvystytų konkretaus instrumento grojimo techniką ir atsirastų kompozitorius, kuris tam instrumentui parašytų kūrinių. Kai neįprastų instrumentų virtuozams, tokiems kaip G. Littera, norisi simfoniniuose koncertuose pasirodyti kaip solistams, kūriniai dažniau būna pritaikomi konkrečiam instrumentui, o ne kuriami nauji. Bet kuriuo atveju atlikėjas, gerai įvaldęs savo instrumentą, užkariauja jam daugiau erdvės koncertų salėse.

O tai, kas pas mus nepopuliaru, kitose šalyse gali būti netgi labai populiaru. Pavyzdžiui, lūpinė armonikėlė labai populiari Kinijoje. Ji pamažu užkariauja ir Europą, rasdama sau vietos koncertinėse programose.

„Koncerto programą, kuri taip pat skambės Šiauliuose, sugalvojome kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadove Laima Vilimiene. Programa nėra tradicinė ar rutininė – klausytojams pasiūlysime tai, ko jie niekada negirdėjo. Džiaugiuosi, kad mane pakvietė diriguoti. Net orkestro muzikantams profesine prasme bus įdomu išgirsti, kaip skamba lūpinė armonikėlė, ypač M. Spivakovsky Koncerte lūpinei armonikėlei ir simfoniniam orkestrui. Manyčiau, šis kūrinys Lietuvoje bus atliktas pirmą kartą“, ­– džiaugiasi R. Šervenikas.

Festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ koncertas pavadintas „Vasarvidžio nakties muzika“, todėl nieko nuostabaus, kad jame nuskambės ir Felixo Mendelssohno „Vasarvidžio nakties sapno“ ištraukos: Intermezzo, Scherzo, Noktiurnas ir Uvertiūra. Klausytojai taipogi išgirs Intermezzo iš Pietro Mascagni operos „Kaimo garbė“, tapusios itališkojo verizmo pradininke, bei Eduardo Balsio Habanerą, prieš 60 metų parašytą Vytauto Žalakevičiaus filmui „Adomas nori būti žmogumi“.

Pernai 80-metį šventęs T.Makačinas žinomas ne tik savo ilgaamžėmis estradinėmis dainomis, bet ir akademine kūryba. Kompozitorius apibūdina savo kūrybos stilių kaip neoklasicizmo jungtį su bartokiška liaudies muzikos transformacija. Daugelyje T.Makačino kūrinių svarbios lietuvių liaudies muzikos intonacijos, nors autorius ir vengia tiesiogiai cituoti liaudies melodijas. Plačiajai auditorijai geriausiai žinomas kaip nepaprasto populiarumo sulaukusių estradinių dainų („Vėjas man pasakė“, „Berniukai“, „Sugrįžk, kol nevėlu“, „Pašauki“ ir daugelio kitų) autorius, T.Makačinas taip pat yra sukūręs kūrinių orkestrui, kameriniams ansambliams, vokalui ir chorams, muzikos dramos spektakliams ir kino filmams.

„T.Makačino Koncertas trimitui ir kameriniam orkestrui – moderniai skambantis, gana sudėtingas kūrinys tiek solistui, tiek orkestrui. Pasistengsime perteikti jo nuotaiką kaip įmanydami geriau – spalvų tikrai netrūks“, – žadėjo šio kūrinio solo partiją koncerte atliksiantis L.Lapė – vienas ryškiausių ir aktyviausiai koncertuojančių trimitininkų Lietuvoje.

LKO yra vienas iškiliausių ir labiausiai pasaulyje įvertintų mūsų šalies kolektyvų. Orkestras 1960 m. įkurtas prof. Sauliaus Sondeckio, o nuo 2008 m. LKO meno vadovu ir dirigentu tapo žymus smuikininkas Sergejus Krylovas. Orkestro gastrolių maršrutuose užfiksuotos beveik visos Europos šalys, Šiaurės ir Pietų Amerika, Pietų Afrikos Respublika, Japonija, Kinija, Australija, Islandija; tokios scenos kaip Berlyno filharmonijos ir Vienos „Musikverein“, Londono „Royal Festival Hall“ ir Romos „Santa Cecilia“, Amsterdamo „Concertgebouw“ ir Paryžiaus „Salle Pleyel“, Leipcigo „Gewandhaus“ ir daugelis kitų. LKO daug metų bendradarbiauja su kompozitoriumi T.Makačinu, kurio siuita „Trys šokiai“, skirta šiam orkestrui, jau atlikta daugiau nei 400 kartų visoje Europoje. Šiame koncerte orkestras atliks ir T.Makačino orkestrinį kūrinį „Sinfonia giocosa“.

Programą diriguos aktyviai su LKO bendradarbiaujantis R.Šervenikas. Vokietijos dienraštis „Der Tagesspiegel“ rašė: „Tai, kaip R.Šervenikas nuskaidrina faktūros tankmę, niuansuoja perėjimus ir įaudrina plėtotę iki paties paskutinio įtempčiausio protrūkio, rodo išties tarptautinę klasę. Kaip ir tai, kaip atidžiai orkestras jo klauso ir derina aistrą su profesionalia precizija.“

Sonatą à cinque trimitui ir styginiams parašęs Giuseppe Torelli – italų baroko genijus, garsėjęs ne tik kaip smuikininkas ir kompozitorius, bet ir kaip vienas koncerto žanro pradininkų, ypač produktyviai kūręs trimitui. Orkestras dar atliks klasicizmo genijaus Josepho Haydno kūrinį – Simfoniją Nr. 44, dar vadinamą „Gedulo simfonija“, parašytą tuo metu, kai kompozitorius kūrė liūdnų nuotaikų muziką.

Baigiamasis festivalio koncertas – balandžio 30 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje.

LNOBT nurodo, jog nuo sausio pirmosios įsigaliojus naujai struktūrai, nebeliko Muzikos vadovo pareigybės – ją užėmęs Robertas Šervenikas nuo šiol dirbs teatro dirigentu. Įsteigta nauja Režisūros tarnyba, kuriai vadovauja Gediminas Šeduikis, o italas Sesto Quatrini (Sestas Kvatrinis) tapo teatro Operos meno vadovu.

Pats teatro valdymas padalintas į keturis departamentus, kurie tiesiogiai pavaldūs generaliniam direktoriui. Kiekviename jų sutelktos susijusios funkcijos.

Meninės veiklos departamentas atsakingas už spektaklio vizijos įgyvendinimą scenoje. Scenos technikos eksploatavimo ir aptarnavimo departamentas atsakingas už kostiumų, dekoracijų gamybą, spektaklių aptarnavimą ir eksploatavimą. Atsižvelgiant į šiuolaikinius reikalavimus bei tarptautinę patirtį, stiprinama pardavimų bei reklamos grandis, įsteigiant Rinkodaros departamentą. Personalo valdymas, viešieji pirkimai, techninė pastato priežiūra sutelkiama į Žmogiškųjų išteklių ir bendrųjų reikalų departamento atsakomybę.

LNOBT departamentams vadovauja trys direktoriaus Jono Sakalausko nauji pavaduotojai: Jurgita Skiotytė vadovauja Meninės veiklos, Julijus Grickevičius – Rinkodaros, Inga Navickienė - Žmogiškųjų išteklių ir bendrųjų reikalų departamentui.

Scenos technikos eksploatavimo ir aptarnavimo departamentui vadovauja Viktoras Vyskupaitis.

Pasak LNOBT direktoriaus Jono Sakalausko, pokyčiai orientuoti į teatro vadovų grandies stiprinimą, aiškesnį pareigų ir atsakomybių pasidalijimą. Anot jo, pokyčius diktavo ir „kylantys reikalavimai nacionalinės kultūros įstaigos reklamos, rinkodaros projektų ir personalo valdymo sritims“.

„Tuo tarpu teatro meno kolektyvuose pasikeitimų nedaug ir jais siekiama užtikrinti aukštesnę spektaklių meninę kokybę“, – teigia J. Sakalauskas.

Antradienį Klaipėdos koncertų salėje vyks gardžiausių operos numerių degustacija. Festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“ publikos skonį gundys operų apie meilę ir aistrą fragmentai ir šio žanro atlikimo meistrai – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) solistai Viktorija Miškūnaitė, Jovita Vaškevičiūtė, Tomas Pavilionis bei Roberto Šerveniko diriguojamas minėto teatro simfoninis orkestras.

Visi trys solistai yra pagrindinių vaidmenų atlikėjai LNOBT. Aukštą jų meninį lygį įrodo ir pastaruoju metu pelnytos svarbios nominacijos bei apdovanojimai. Sopranas V.Miškūnaitė šiemet pelnė Auksinį scenos kryžių geriausios operos solistės kategorijoje už Manon Lesko vaidmenį J.Massenet operoje „Manon“. Mecosopranas J.Vaškevičiūtė prieš metus buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui už Markizo ir Grafienės vaidmenis O.Narbutaitės operoje „Kornetas“. Šioje operoje sužibėjo ir tenoras T.Pavilionis, už Korneto vaidmenį gavęs geriausio LNOBT metų operos solisto apdovanojimą. Visus šiuos talentingus dainininkus matyti Klaipėdos koncertų salės scenoje – išties išskirtinis reiškinys.

Koncertą diriguosiantis Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas R.Šervenikas balandžio 1-ąją (beje, jam minint 50 metų jubiliejų) buvo apdovanotas Kultūros ministerijos Garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Juo R.Šervenikas įvertintas už svarų indėlį bei ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, už iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, už asmeninę atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką. Maestro yra gerai žinomas kaip drąsus naujosios muzikos interpretuotojas, nuolat dalyvaujantis visuose Lietuvoje rengiamuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose, aktyviai propaguojantis šiuolaikinę lietuvių muziką užsienyje. R.Šervenikas yra LNOBT muzikos vadovas, dažnai pasirodantis su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu bei Lietuvos kameriniu orkestrais, diriguojantis užsienio orkestrams, operų ir baletų spektakliams.

Garsioji „Habanera“ iš G.Bizet operos „Karmen“, nuostabioji Čio Čio San arija iš G.Puccini operos „Madam Baterflai“, nuotaikinga Herzogo dainelė „La donna e mobile“ iš G.Verdi operos „Rigoletas“, emocingi G.Puccini operos „Bohema“ ir J.Strausso operetės „Šikšnosparnis“ fragmentai – tai tik keli mėgstamiausių operos pasaulio kūrinių, skambėsiančių koncerte „Meilės aistros operose“. Tiek soliniai numeriai, tiek duetai apdainuos veikėjų jausmus. Orkestras ir solistai pateiks klausytojams daug įvairiausių kūrinių, pradedant XIX a. šedevrais ir baigiant vos prieš kelerius metus gimusia muzika.

Ypatingas koncerto kūrinys, skirtas tikriems smaguriams – XXI a. lietuvių operos pavyzdys. Bus proga pasimėgauti prieš metus Auksinį scenos kryžių laimėjusios Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės O.Narbutaitės operos „Kornetas“ fragmentu, kurį pateiks jos premjeros atlikėjai. Niekas geriau už T.Pavilionį ir J.Vaškevičiūtę neatskleistų Korneto ir Grafienės meilės dueto „Jokio vakar ir jokio rytoj“. Tai bus, pasak kritikų, „stulbinamai gražaus spektaklio“ muzika.

Balandžio 19-osios vakarą Klaipėdos koncertų salė prisipildys meilės aistromis. Ne paslaptis, kad tiek operos, tiek deserto gardumas priklauso nuo to, kiek įdedama aistros ir meilės. Klausytojai galės įvertinti, ar visų operos desertų receptai yra verti audringų aplodismentų. Koncerto pradžia – 18 val.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikos vadovas, dirigentas Robertas Šervenikas balandžio 1 d. švenčia penkiasdešimtmetį. Tą vakarą vienas ryškiausių Lietuvos batutos meistrų ne tik švęs, bet ir diriguos. Teatro scenoje bus rodoma Giacomo Puccini „Bohema".

Robertas Šervenikas vertinamas už aktyvią ir įvairialypę kūrybinę raišką - įtaigias ir brandžias klasikinės ir šiuolaikinės muzikos interpretacijas. Jis parengė daugelio lietuvių kompozitorių simfoninių, ryškiausių sceninių kūrinių premjeras. Vokietijos dienraštis „Der Tagesspiegel" rašė: „Tai, kaip Šervenikas nuskaidrina faktūros tankmę, niuansuoja perėjimus ir įaudrina plėtotę iki paties paskutinio įtempčiausio protrūkio, rodo išties tarptautinę klasę. Kaip ir tai, kaip tiksliai orkestras jo klauso ir derina aistrą su profesionalia precizika."

Intensyvi kūrybinė dirigento veikla 2005 m. buvo įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikos vadovo pareigas R. Šervenikas eina nuo 2008 m. Per tą laiką jis parengė daugelio operų ir baletų premjeras. Tai Onutės Narbutaitės „Kornetas", Richardo Wagnerio „Lohengrinas", Modesto Musorgskio „Borisas Godunovas", Giuseppe's Verdi „Traviata", Georges'o Bizet „Karmen", Amilcare's Ponchielli „Lietuviai", Jono Tamulionio „Bruknelė", Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas", Puccini „Bohema", taip pat baletai „Barbora Radvilaitė" (Anželikos Cholinos choreografija), Anatolijaus Šenderovo „Dezdemona" ir L￩o Delibes'o „Kopelija" (abiejų choreografas Kirillas Simonovas), Giedriaus Kuprevičiaus „Čiurlionis" (choreogr. Robertas Bondara). Maestro taip pat diriguoja baletus „Gulbių ežeras", „Miegančioji gražuolė", „Raudonoji Žizel", „Romeo ir Džuljeta", „Žizel", „Don Kichotas".

R. Šervenikas dirigavimo mokėsi Sankt Peterburgo konservatorijoje, čia baigė chorinio, operinio ir simfoninio dirigavimo klasę. 1993 m. pradėjo diriguoti Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, su šiuo orkestru bendradarbiauja iki šiol. Su LNSO dalyvavo Reingau, Liudvigsburgo ir Meklenburgo-Pomeranijos (Vokietija), Forbacho, Hectoro Berliozo ir Eviano (Prancūzija), Arturo Benedetti-Michelangeli (Italija) ir Vilniaus festivaliuose.

R. Šervenikas yra kviečiamas diriguoti Izraelio Cameratai, Sankt Peterburgo filharmonijos, Slovėnijos nacionalinės operos, Rusijos valstybiniam simfoniniam, Karališkosios filharmonijos (Jungtinė Karalystė) ir kitiems orkestrams. Nuo 2008 m. dirigentas bendradarbiauja su Miuncheno valstybine opera.

Su įvairiais kolektyvais R. Šervenikas koncertavo beveik visose Europos šalyse, Japonijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Brazilijoje, Izraelyje. Jo diriguota Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, Amsterdamo „Concertgebouw", Madrido „Auditorium de nationale", Frankfurto „Alte Oper", Tokijo „Suntory Hall", „Metropolitan Art Space", Kelno, Hamburgo, Sankt Peterburgo filharmonijos ir daugelyje kitų salių.

Maestro diriguojamuose koncertuose dalyvavo violončelininkai Mstislavas Rostropovičius, Davidas Geringas, Miša Maiskis, trimitininkas Maurice'as Andr￩, pianistai Denisas Macujevas, Arkadijus Volodosis, Michailas Pletniovas, smuikininkai Sarah Chang, Maksimas Fedotovas, Julianas Rachlinas, altininkai Wolframas Christas, Jurijus Bašmetas, daugelis Lietuvos operos solistų, tarp jų - ir Violeta Urmana.

Balandžio 1 d. „Bohemos" spektaklyje dainuos Joana Gedmintaitė (Mimi), pirmą kartą Rudolfo vaidmenį atliks Merūnas Vitulskis. Taip pat matysime Viktoriją Miškūnaitę, Dainių Stumbrą, Šarūną Šapalą, Tadą Girininką, Arūną Malikėną ir šiame spektaklyje pirmą kartą pasirodysiantį LNOBT operos stažuotoją Kasparą Damulį.