„Vaidinant Kakę Makę, manyje nubunda vidinis vaikas, kuris iš visos širdies šoka, dainuoja, bendrauja su žiūrovais ir skleidžia džiugią nuotaiką. Tai man pavyksta natūraliai, nesunkiai. Tačiau tuo pačiu metu, pasirodyti prieš šimtus vaikų – tikrai nelengvas iššūkis, nes niekada nežinai, kaip jie tave priims. Juk mažieji dažniau mato Kakę Makę nupieštą knygelėse, todėl reikliai vertina, ar atitinku jų susikurtą įvaizdį. Labai laukiu miuziklo „Kakė Makė ir laiko mašina“ parodymų. Bus nenuobodu visiems, nes prireiks ir salės pagalbos“, – pasakojo K. Krysko.

Naujojo miuziklo libreto autorė – dainininkė ir dainų kūrėja Aistė Smilgevičiūtė. Ji ir jos vyras kompozitorius Rokas Radzevičius – ir itin išpopuliarėjusių dainelių apie Kakę Makę, Netvarkos Nykštuką, monstrus autoriai.

Manyje nubunda vidinis vaikas, kuris iš visos širdies šoka, dainuoja, bendrauja su žiūrovais ir skleidžia džiugią nuotaiką.

„Naujo siužeto miuzikle – pilna stebuklingų momentų, daug judesio ir situacijų, kai reikia greitai rasti išeitį iš padėties. Dinamiškumas patinka šiuolaikiniams vaikams. Tikiuosi žiūrovai padės savo mylimai Kakei Makei, Čiūčiai ir Piratui keliauti laiku ir nepasiklysti“, – sakė libreto autorė.

Čiūčia – ištikimas Kakės Makės šunelis, jis mažiesiems puikiai pažįstamas iš pirmojo miuziklo „Kakės Makės gimtadienis“. O štai su katinu Piratu, dar reikės susipažinti. Jis – scenoje dar nematytas herojus.

Rokas Radzevičius ir Aistė Smilgevičiūtė. S. Baturos nuotr. 

„Katinas Piratas – labai svarbus personažas. Juk būtent nuo jo ir prasideda visa istorija. Pakliuvęs pas Kakę Makę, Piratas nežino, kaip gražiai elgtis. Kakė Makė, būdama atsakinga augintinio šeimininke, nusprendžia jį išmokyti tvarkos. Štai čia siužetas ir pasisuka netikėta linkme bei prasideda tikrieji kelionės laiku nuotykiai“, – pasakojo A. Smilgevičiūtė. 

Situacijos, į kurias bekeliaudami paklius trys draugai, parodys mažiesiems žiūrovams, kaip svarbu nenustoti svajoti, pamokys nugalėti vidines baimes, dar kartą primins, kokia reikalinga mums visiems draugystė.

Kartais reikia ne konkuruoti tarpusavyje, o veikti kartu, palaikant vienas kitą. 

„Skatinti vaikus augti draugiškais, atjaučiančiais, skubančiais į pagalbą – tokia miuziklo „Kakė Makė ir laiko mašina“ misija. Kartais reikia ne konkuruoti tarpusavyje, o veikti kartu, palaikant vienas kitą. Tą supras Kakė Makė, šį suvokimą po miuziklo, tikiuosi, išsineš ir mažieji žiūrovai, ir jų tėveliai“, – pasakoja A. Smilgevičiūtė.

Naujo siužeto miuzikle „Kakė Makė ir laiko mašina“ panaudotos istorijos iš Linos Žutautės knygelių: „Kakė Makė ir katinas vienai savaitei“, „Kakė Makė ir draugystės šluota“, „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“, „Kakė Makė ir svajonių gimtadienis“.

R. Šeškaičio nuotr. 

Miuzikle skamba populiariausios ir vaikų labiausiai pamėgtos dainelės – „Kakės Makės šėlsmo daina“, „Netvarkos nykštuko daina“, „Svajonių gimtadienis“, „Monstrų daina“ ir kitos.

Žiūrovų laukia ir trys scenos premjeros: „Šiubi Bam“, „Čiūčios ir Pirato daina“ bei „Draugystės šluota“. K. Krysko išdavė, kad dar niekam negirdėta „Čiūčios ir Pirato daina“ tokia smagi, kad jai repetuojant namie, pritaria visa šeima.

„Tikiuosi naujos dainelės vaikams irgi patiks bei užims garbingą vietą prie jau pamėgtųjų. Mažieji greitai jas išmoks bei dainuos tiek namuose, tiek atėję į miuziklą“, – sakė A. Smilgevičiūtė.

Nors pastatyti varpinę buvo sena Roko vizija ir svajonė, įgyvendinti ją paskatino šią savaitę Vilniuje rodoma žemaitiška roko opera „Gervaza dūzgės“. Joje varpams ir legendoms apie juos skirta nemažai dėmesio, o ir pats personažas Gervazas dainoje sako: „Statau galingą varpinę…“ Kūrinio frazė virto realybe: Gervazo rolę roko operoje atliekantis R. Radzevičius ėmė ir pastatė tikrą varpinę.

Nors tradiciškai įsivaizduojame, kad varpinė – aukštas bokštas su atvira aikštele, kurioje kabo per visą apylinkę skambantis varpas, muzikanto vizija buvo praktiškesnė. Turėdami kaimynų, Radzevičiai negalėjo sau leisti prabangos garsiai skambinti varpais, todėl jų varpinė – vieno aukšto, primenanti nediduką namuką. Ji turi sandarius įstiklintus langus, todėl kaimynų varpo gausmas nežadina.

Patalpa apšiltinta kanapių spaliais ir iš vidaus drėbta moliu. Varpas į Radzevičių namus atkeliavo net iš Ukrainos. Jis buvo išlietas Ukrainos ortodoksų bažnyčios Kijevo patriarchatui, ir laukdamas, kol bus kur nors įkabintas, gulėjo sandėlyje.

Aistė ir Rokas pasakojo, kad iš pradžių varpo ieškojo sendaikčių prekybos vietose. Tačiau pavykdavo rasti tik senų laivų varpų. „Kartą apie paieškas prasitarėme bičiuliui, o šis tokio dalyko užklausė draugo dvasininko iš Ukrainos“, – pasakojo Aistė. Ukrainiečiai, norėdami atsilyginti „Skylei“ už palaikymą, labdaringus koncertus jų šalyje ir dainų vertimą į ukrainiečių kalbą, Lietuvos muzikantams varpą padovanojo.

Prie varpinės atsiradimo prisidėjo ir daugiau geros valios žmonių. Vienas jų – kalvis Martynas Breikštas, specialiai nukalęs ir padovanojęs stogą vainikuojančią „saulutę“.

Varpinė yra A. Smilgevičiūtės asmeninė kūrybinė erdvė. Šeimos nariai žino, kad jei Aistė užsidarė ten, trukdyti nevalia. Kaskart įeidama į patalpą ji paskambina varpu, tokį pat ritualą atlieka ir išeidama. „Labai svajojau apie vietą, kur galėčiau ateiti, užsidaryti ir pasinerti į kūrybą. Dabar turiu daugiau nei svajojau. Varpinė turi dvasingumo, sakralumo – tobula erdvė“, – sakė Aistė.

Varpinės statybas ypač motyvavo pernai sukurta žemaitiška „Skylės“ roko opera „Gervaza dūzgės“. Joje yra pasakojimas apie Platelių ežere nuskendusį varpą, kuriuo kartais šiurpindamas apylinkes skambina skenduolis Gervazas. 

Teatralizuotas „Skylės“ žemaitiškos roko operos „Gervaza dūzgės“ vienintelis  parodymas Vilniuje vyks rugpjūčio 26 d., VU didžiajame kieme.

Roko operos parodymas vyksta su šūkiu „Muziką kuria žmonės“. Jis skirtas atkreipti dėmesį į autorių teises ir parodyti, kad už kiekvienos dainos slepiasi muzikos ir teksto autorius, kuris nebūtinai yra scenoje.

„Muziką kuria žmonės“ turi tikslą supažindinti žiūrovus su konkrečias žmonėmis, kuriems priklauso vieno ar kito kūrinio autorių teisės. „Skylės“ atveju suprasti autorių teises labai paprasta. A. Smilgevičiūtė ir R. Radzevičius yra grupės kūrybinis branduolys ir variklis. Aistė įprastai rašo žodžius, Rokas – muziką. Autorių teisės už kūrinį padalijamos abiem po lygiai: 50 proc. „Skylės“ autorinių teisių priklauso R. Radzevičiui ir lygiai tiek pat A. Smilgevičiūtei. Jų teisių paveldėtojais, jei pora nenuspręs kitaip, pagal įstatymą lygiomis dalimis taps trys jų sūnūs.

Jam pritaria Aistė Smilgevičiūtė ir grupė “Skylė” pristatydami pirmąjį savo albumą žemaičių kalba. Albumas pavadintas „Gervaza dūzgės“ bus pristatytas Vilniuje, festivalyje „Untold City“, rugpjūčio 25 d. Grupė taip pat pristato originaliai animuotą vaizdo klipą „Nalija“, kuriame pasakojama nuostabi Platelių ežero istorija, žinoma, žemaičių kalba.

Kas nesupranta žemaitiškai (o tokių išties nemažai), Aistė nuramina: visų albumo dainų žodžiai aprašuose išversti į lietuvių kalbą. O istorija, kurią ji pasakoja dainoje “Nalija”, išties dramatiška.

Nalija vadinama Platelių ežero sekluma ir greta esanti skardinga gelmė – giliausia ežero vieta. Šis pavadinimas kuršiškos kilmės. Plateliškiai pasakoja legendą apie nuskendusį varpą - vieną žiemą per užšalusį ežerą žmonės vežę du varpus. Staiga ledas įlūžęs ir vienas varpas nuskendęs. Kitą varpą žmonės sėkmingai parvežę į krantą ir įkėlę į varpinę.

Esą šiedu varpai Velykų rytą susišaukiantys, susiskambinantys. O ežere ir aplink jį knibžda būtybės – Juodasis ponaitis, vėlės, kurios Vėlinių naktį renkasi į Beržoro bažnyčią mišioms… Klipe taip pat galima išvysti ir pagrindinį albumo veikėją gražuolį skenduolį Gervazą ir jo mylimąją kilmingają panelę Zifriną.

Naujausią “Skylės” albumą “Gervaza dūzgės“ jau galima pasiklausyti muzikos platformose ir įsigyti fiziniu formatu. Ilgokai dvejoję, ar verta leisti albumo kompaktinį diską, Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius vis dėlto pasiryžo ir nutarė ištikimiausiams gerbėjams pagaminti ribotą jo tiražą.

Naujas grupės albumas stilistiškai ganėtinai įvairus. Jame suskamba ir anksčiau grupės kūryboje negirdėti variniai pučiamieji. Šie instrumentai žemaitiško albumo idėjai atskleisti buvo pasirinkti neatsitiktinai – Žemaitijoje tebėra išlikusi itin stipri grojimo pučiamaisiais instrumentais tradicija.

Per dvarų kultūrą, kurioje turėti savo orkestrą buvo ne toks ir retas reiškinys, pučiamieji paplito ir į žmones. Plungės ir Rietavo kunigaikščiai broliai Oginskiai tokius taip pat laikė, šiuose orkestruose fleita grojo ir jaunasis Oginskių globotinis M.K. Čiurlionis. Ligi šiol Žemaitijoje tebegyvuoja tradicija „triūbomis“ groti per laidotuves, Vėlines.

Gimsta koplytstulpiai

Muzikantai tikino, kad šiuo metu jiems labai svarbu nuveikti kažką apčiuopiamo, stabilaus ir tikro, tada dingsta pojūtis, kad žemė slysta iš po kojų.

Rokas išduoda, kad pastaruoju metu dienas leidžia namuose įkurtose dirbtuvėse. Karantino metu jis ypač daug laiko skiria senam hobiui, kuris galbūt ateityje galėtų tapti ir papildomu jo darbu. Kol kas jis neatneša jokių pajamų, tačiau muzikantas džiaugiasi, kad yra didelė dvasinė atgaiva ir moralinė parama sunkiu metu.

Šiuo metu jiems labai svarbu nuveikti kažką apčiuopiamo, stabilaus ir tikro, tada dingsta pojūtis, kad žemė slysta iš po kojų.

"Skylės" lyderis kuria ir gamina koplytstulpius, kuriuose įkurdina liaudies menininko Kazimiero Striaupos išdrožtus dievus. Koplytstulpius Rokas puošia Žemaitijai būdingais drožinių raštais. "Mus visada žavėjo autentiškas šio krašto liaudies menas ir tradicijos. Aistė, būdama tikra žemaitė, nuo seno domisi Žemaitijos liaudies meno išraiškomis ir yra puiki mano konsultantė. Ji dažnai pataria, kokiu raštu puošti, kokia spalva dažyti", – pasakoja Rokas. Dažniausiai savo darbus jis dovanoja draugams, o šie jais papuošia namus ir sodybas.

Muzika niekur nedingo

"Supratau, kad visai neblogas metas padaryti laikui imlius darbus namuose, kurie, kaip sakoma, kabo ant galvos jau keletą metų. Taigi, su entuziazmu puoliau daryti tvarką šeimos bibliotekoje – surūšiuoti, tematiškai sudėlioti ir atrinkti nebevertingas knygas. Ypač tai svarbu vaikų bibliotekėlėje – vaikai kai kurias knygas išauga lygiai taip pat greitai, kaip ir drabužius, tad į lentyną po akimis vaikui sudėliojau aktualius skaitinius", – apie dar vieną karantininį darbą pasakojo Aistė.

Situacija: karantinas pristabdė grupės „Skylė“ koncertinius planus. G. Kropio nuotr.

Tuo pačiu metu "Skylė" baigia ir pirmą žemaitišką albumą "Gervaza dūzgės", kurio didžioji dalis buvo sukurta dar iki pasaulinės pandemijos pradžios, ir atskleidžia dar vieną jo kūrinį – regio ritmu alsuojantį duetą "Žmuonis akminis" – "Žmonės akmenys". "Šis duetas – įsisiūbavimui į pavasarį. Šylant ne tik orams, bet ir padėčiai šalyje, pats tas laikas pasiūbuoti į regio taktą žiūrint į akis, bet išlaikant metro distanciją vienam nuo kito", – šypsosi Aistė.

Tai albumo veikėjų – Gervazo ir Zifrinos – daina. "Šios poros istorija klostosi ne taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Būdami kartu kartais neišvengiamai ne tik atsisakome dalies savęs, bet ir skaudiname vienas kitą. Noras išspręsti buvimo kartu sunkumus neretai būna panašus į bandymą susiūti praplyšusį lietaus debesį. Kur tada dėtis? Galbūt pasiversti akmenimis ir laukti atšilimo?" – dainos emocijas atskleidžia Aistė.

Vieta variniams pučiamiesiems

Naujas grupės albumas stilistiškai žada būti ganėtinai įvairus. Štai ir šioje dainoje suskamba anksčiau grupės kūryboje negirdėti variniai pučiamieji, jiems skirta ryški vieta ir vaidmuo visame albume.

Svarbu: variniai pučiamieji instrumentai žemaitiško albumo idėjai atskleisti buvo pasirinkti neatsitiktinai. K. Vanago nuotr.

Variniai pučiamieji instrumentai šio žemaitiško albumo idėjai atskleisti buvo pasirinkti neatsitiktinai – Žemaitijoje tebėra išlikusi itin stipri grojimo pučiamaisiais instrumentais tradicija. Per dvarų kultūrą, kurioje turėti savo orkestrą buvo ne toks ir retas reiškinys, pučiamieji paplito ir į žmones.

Plungės ir Rietavo kunigaikščių brolių Oginskių dvaruose tokie taip pat buvo, juose fleita grojo ir jaunasis Oginskių globotinis M.K.Čiurlionis.

Ligi šiol Žemaitijoje tebegyvuoja tradicija pučiamaisiais groti per laidotuves, mirties metines, Vėlines ar gavėnią, kai giedami Kalvarijos kanai.

Albumas pasirodys visose muzikinėse interneto platformose, tačiau „Skylė“ nėra tikra, ar bus išleistas jo fizinis pavidalas. „Labai norėtume turėti nors ir labai nedidelį specialų tiražą, tačiau šiandien situacija muzikos pasaulyje tokia, kad nedrįstame prognozuoti ateities“, – sako grupės lyderis Rokas Radzevičius.

Grupė pristato ir pirmąją naujo albumo dainą „Ougas auksa“ („Uogos aukso“), kurios klausytis kviečiame čia:

Daina pasakoja vienos mergaitės vaikystės nutikimą, kai įsilipusi į vyšnią ir siekdama uogų iš jos iškrito. „Kadaise Platelių ežero Pilies saloje vešėjęs vyšnių sodas. Ši legenda mano galvoje susijungė su močiutės pasakojimu, kaip ji vaikystėje iškrito iš vyšnios. Šią dainą ir sukūriau, galvodama apie ją, o skiriu abiejų savo močiučių atminimui, “ – pasakoja dainos autorė Aistė.

Visos naujo albumo dainos klausytojus nukels į Platelių kraštą Žemaitijoje ir pasakos originaliai sukurtą istoriją pagal to krašto padavimus, legendas ir tikrus įvykius. Jos sukurtos ir skamba žemaitiškai – originalius tekstus parašė A. Smilgevičiūtė.

Ne visiems girdėtas, pavadinime minimas, Gervazo vardas atsirado neatsitiktinai. Gervazas – pagrindinis albumo veikėjas, atėjęs iš literatūrinės rašytojo Antano Vienuolio legendos apie Platelių ežerą. Joje kalbama apie ežere nuskendusį jaunuolį, šiai dienai egzotiškai skambančiu vardu.

„Labai džiaugiuosi, kad iš daugybės įvairių laikotarpių pasakojimų, atsiminimų ir padavimų apie šį ežerą ir kraštą pavyko išvystyti vientisą istoriją. Jos veikėjai – iš Žemaičių Kalvarijos atlaidų grįžtantys ubagai, kilmingoji Zifrina ir skenduolis Gervazas, turėjęs priežasčių nusitempti šią kompaniją pas save į ežero dugną ir užtaisyti jiems „apokaliptines“ dūzges,“ – pasakojo Aistė.

Pastaruosius metus „Skylės“ programos buvo vientisos, o jų temos – gana rimtos. Metas pasilinksminti – nusprendė jie ir festivalio koncertui pasirinko visiškai kitokias dainas. Apie tai, kas po žvaigždėtu dangumi gerbėjų laukia „Untold City“ scenoje, kuo jiems asmeniškai ypatinga festivalio vieta, ar lengva būti šeima ir grupės lyderiais, pasakoja Rokas Radzevičius ir Aistė Smilgevičiūtė.

– Papasakokite apie programą, kurią pristatysite festivalyje „Untold City“ ?

– Pasiilgome lengvesnių, smagių, su ironiškais tekstais dainų, kurių esame nemažai sukūrę grupės gyvavimo pradžioje. Tad vasaros koncertui „atkasėme“ daug tokių dainų  –  ir ne tik iš pirmųjų, bet ir vėlesnių grupės albumų.

– Kokios dainos skambės, iš kokių albumų? Kodėl būtent jas pasirinkote, kas jas jungia į bendrą programą?

– Daugiausia tai bus dainos iš „Lukiškių pievos“, „Babilono“, neabejotinai skambės pirmasis grupės hitas – „Kazokai“, kitos ironiškos dainos – „Ernestas“, „Gangas“, „10 000 nuogų mėnulių“, „Jamaika“... Atliksime ir ankstyvosios lyrikos, sukurtos į grupę jau atėjus Aistei, pavyzdžiui, „Septynis ilgus metus“, „Kolibriai“. Į bendrą programą dainas jungia noras pažvelgti į save ir kitus paprasčiau, su šypsena, saviironija. Neabejotinai bus dainų apie meilę.

– Prisiminkite tuos laikus, kai išėjo „Lukiškių pieva“, kokia buvo „Skylė“ ir jūs tuomet? 

Rokas: Tuo metu patys buvome skirtingų VU fakultetų studentai, studentiška grupė ir labai norėjome groti. Ne taip lengva būdavo gauti geras sąlygas grojimui – neretai mus mesdavo iš repeticijų patalpų. Muzikavimu neapsiribojome – leidome pogrindinį laikraštį „Balsas iš rūsio“, jaunimo kūrybos almanachą „Plyšys“, rengdavome parodas. Galima sakyti, kad aplink grupės šerdį buvo susibūrusi didesnė studentų bendruomenė – istorikai, ekonomistai, filologai, medikai, filosofai  – kuri buvo įtikėjusi pozityvia kūrybiškumo galia.

Be abejo, pykstamės. Daugiausia dėl asmeninių dalykų ir vaikų auklėjimo.

– Sakėte, kad didysis VU kiemas, kur ir vyks festivalis „Untold City“, kelia jums mielus prisiminimus iš studijavimo laikų, papasakokite apie juos: ką mokėtės, kur ir kaip grojote, kuo tie metai buvo nuostabūs?

Rokas: Pirmoji grupės repeticijų vieta buvo labai „patrauklus“ rūselis VU Medicinos fakultete šalia prozektoriumo. Vėliau persikėlėme į Filologijos fakulteto rūsius, kuriuos kartas nuo karto užliedavo vanduo ir tekdavo gelbėti instrumentus bei kojas. Pirmieji grupės pasirodymai buvo per studentų šventes. Aš tuomet mokiausi istorijos fakultete, Aistė – filologijos, lig šiol grupėje grojantys Mantvydas Kodis – ekonomikos,  Kęstutis Drazdauskas – filologijos.

– Papasakokite Aistės atėjimo į grupę istoriją, daugelis, ko gero, jau spėjo pamiršti, kad ji atėjo į grupę kaip pritariančioji vokalistė.

Aistė: Susipažinome vienas su kitu apie 1996 m. VU bibliotekos skaitykloje ir užsimezgusią pažintį pratęsėme prie arbatos puodelio gretimoje kavinukėje. Vėliau Rokas pakvietė mane į repeticiją padainuoti pritariančių vokalinių partijų. Kartu ne tik repetuodavome, bet įsivažiavo ir bendra kūryba. Aišku, meilė taip pat įsivažiavo. Grupė rengė naują albumą „Lukiškių pieva“, kuriame sudalyvavau ir aš, tiesa, kaip pritarianti vokalistė.

– Ar tai, kad esate šeima padeda grupei ar kenkia?

– Gerai pagalvojus atrodo, kad tai, kad esame šeima, suteikia stabilumo ir grupei. Gal net yra svarbus jos variklis.     

– Ar sugebate atskirti darbą nuo laisvalaikio, kai dirbate ir gyvenate kartu?

Aistė: Nėra paprasta, bet per tiek metų išsiugdėme bendrą jausmą, kada dirbame, o kada viskas atidedama į šalį ir prasideda privatus gyvenimas. Tačiau neabejotinai viskas labai susiję, suaugę į vieną, ir tapę natūralia būsena.

– Kai pykstatės, dėl ko dažniausiai: dėl grupės reikalų ir muzikos ar dėl asmeninių dalykų? Ar nesipykstate išvis?

Aistė: Be abejo, pykstamės. Daugiausia dėl asmeninių dalykų ir vaikų auklėjimo.

– „Skylė“ – viena iš ilgiausiai gyvuojančių Lietuvos grupių, kuri aktyviai koncertuoja. Sakoma, kad išpopuliarėti – lengva, išlaikyti populiarumą – sunku. Kaip jums pavyko?

Rokas: manau, kad grupės ilgaamžiškumo priežastis  – gebėjimas rasti naujų kūrybinių idėjų, nestovėti vietoje. Galbūt ir dėl to, kad mums niekada nesinorėjo lipti į sceną tik dėl paties buvimo joje, scena mums – vieta pasidalinti idėjomis ir mintimis.

– Jūsų gerbėjas labai ištikimas jau daugelį metų, tai didelis džiaugsmas kiekvienai grupei. Kaip manote, kas taip patraukia žmogų, kad jis pamėgsta ateiti bene į visus jūsų koncertus?

Rokas: Galbūt tai, kad idėjos, kurių pagrindu kuriame, įdomios ir svarbios ne tik mums patiems, bet ir klausytojams? Ir dar: tai, ką darome, stengiamės atlikti maksimaliai kokybiškai – ar tai būtų albumo įrašai ir leidyba, ar koncertinė programa. Manau, kad žmonės ilgainiui tai įvertina.

Pavasario lygiadienis švenčiamas tada, kai visame pasaulyje (išskyrus užpoliarę) diena susilygina su naktimi. Po jo dienos ilgėja. Nuo seno šis lūžio taškas laikomas astronomine pavasario pradžia ir buvo lydimas daugybės tradicijų ir ritualų.

Metams bėgant lietuvių tradicija praustis ryte upėje, pjauti gaidį arba auštant bėgti laukais tiesiai į saulę išnyko, tačiau grupė „Skylė“ sukūrė savo tradiciją – lygiadienį paminėti specialiu, tik šia proga rodomu koncertu.

Šio ritualo jie laikosi jau vienuoliktus metus. Tiesa, su viena maža išimtimi – pernai dėl pateisinamų priežasčių „Pavasario lygiadienio“ koncerto nebuvo, rašoma organizatorių pranešime. „Prieš tai buvo labai intensyvus kūrybinis laikas – rašėme miuziklą „Eglė žalčių karalienė“, miuziklą vaikams „Kakės Makės gimtadienis“. Po to pertrauka įvyko natūraliai, nes jautėme, kad mums jos labai reikia. Nesame tie, kurie koncertus gimdo per prievartą. Turime pajusti, kad nuotaika tinkama, tuomet ir koncertas bus puikus“, – prisiminė R. Radzevičius.

„Tačiau šiemet kaip niekad esame pasirengę pavasario lygiadieniui ir grįžtame su dviguba jėga“, – sako jis. Ir žada vieną gražiausių lygiadienio koncertų, koks tik yra buvęs. Kiekvienais metais lygiadienio koncerto programa šiek tiek keičiasi, prijungiama naujų dainų, bet esmė ir nuotaika lieka ta pati. Tai šviesūs, kupini pakilios nuotaikos ir vilties koncertai. Ši ypatinga nuotaika sutraukia pilnas sales žiūrovų ir nemaža jų dalis paklausyti jų ateina kiekvienais metais – taip sukurdami savo pavasario pasitikimo tradiciją.

„Skylės“ pavasario lygiadienio koncertai yra pilni išskirtinės auros. Ją kuria ne tik kruopščiai dėliojama muzika ir tekstai, pasirodymą lydintis specialus apšvietimas bei ypač kokybiškas garsas, bet ir su grupe grojantis styginių kvartetas, kuris tapo neatsiejama koncerto, kurį beveik galima vadinti spektakliu, dalimi. Ypatingo grožio unikalioje Šv. Jonų bažnyčios erdvėje  su jos nuostabiomis akustinėmis galimybėmis renginys įgauna iki širdies gelmių jaudinančio grožio pavidalą.

Gerai žinoma ir vaikų jau pamėgta knygelė apie plaukus praradusią gražuolę karalaitę Garbanėlę pagaliau tampa muzikiniu spektakliu, kurį režisuoti ėmėsi Vidas Bareikis. Tai bus pirmas vaikiškas spektaklis jo kūrybinėje biografijoje.

Muzikinėje pasakoje vaidina visas V.  Bareikio aktorių kursas – net 15 žmonių. Tai galima drąsiai vadinti prabanga, nes vaikiški spektakliai taupydami tradiciškai išsiverčia su keliais aktoriais.  V. Bareikio aktorių kursas – tituluotas ir turintis didelę scenos patirtį.  Jie – Vytauto Kernagio jaunojo kūrėjo stipendijos laimėtojai, su Rolandu Kazlu vaidina lapkritį kino teatruose pasirodysiančiame  filme „Širdys“,  yra filmavęsi ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, JAV kino projektuose, kuria vaidmenis daugybėje spektaklių, turi savo muzikinę programą, dalyvauja festivaliuose ir rengia „NepriKlausomus koncertus“.

V. Bareikis pasakojo, kad režisuoti istoriją apie karalaitę Garbanėlę  ėmėsi, nes jį užkabino fabula. Režisierius – akcijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadorius.  Jis apvažiavo daugybę Lietuvos mokyklų ir su tūkstančiais vaikų kalbėjo apie patyčias. Vos perskaitęs pasaką, jis išsyk suprato, kuo ji įdomi ir vertinga.

„Garbanėlė buvo labai išlepinta gražuolė. Mėgdavo pasigirti ir iš kitų pasijuokti. Ir staiga – ant galvos nebeliko nė plaukelio! Ji pati tampa patyčių taikiniu. Ši istorija labai tiksliai atspindi, kas  vyksta gyvenime: jei šiandien tyčiojiesi tu,  ryt gali tyčiotis iš tavęs. Jei esi kitoks, išsiskiriantis iš minios – gali būti pasmerktas pajuokai“, – pasakojo V. Bareikis.

Vegetarizmas ir patyčios Lietuvoje irgi labai susiję dalykai.

Antanėlis Burokėlis – pirmas vaikiško spektaklio herojus vegetaras. Jis prisipažįsta, kad labai mėgsta  daržoves, ypač burokus. „Realybė visada ateina į teatrą vienu ar kitu pavidalu. Galima sakyti, kad mada būti vegetaru ir taip maitinti savo vaikus teatro scenoje įsikūnijo į Antanėlį Burokėlį. Beje, vegetarizmas ir patyčios Lietuvoje irgi labai susiję dalykai. Taigi vėl grįžtame prie tos pačios temos: kaip išlikti kitokiu“, –  sako V. Bareikis.

Istoriją apie Garbanėlę sukūrė ir muziką jai parašė kompozitorius R. Radzevičius.  Jis taip pat sueiliavo juokingas daineles, kuriomis apdovanojo karalių Raudonbambį, jo dukrą Garbanėlę, Antanėlį Burokėlį, jo neįprastus draugus – raganių Termostatą ir Pelkių senį. 

Knygelėje pasakojama tai, kas įvyko vienoje tolimoje karalystėje, kurią valdo karalius Raudonbambis. Jis augina dukrą karalaitę Garbanėlę. Dukrelė lepinama užauga pasipūtusi ir aikštinga. Negerbia savo tėvelio ir reikalauja jaunikio. Tačiau įvyksta keistas dalykas: Garbanėlė nuplinka ir ant jos pakaušio lieka tik vienas plaukelis. Raudonbambis paskelbia, jog tam, kas išgydys dukrą, atiduos ją į žmonas bei dovanos pusę karalystės. Apie šitokią karalaitės nelaimę sužino paprastas kaimo vaikinas – kanklininkas Antanėlis Burokėlis. Jis, drauge su bičiulių kompanija, sugeba padėti karalaitei.

Spektaklio kūrybinė grupė: muzikos ir libreto autorius – R. Radzevičius, režisierius – V. Bareikis, kostiumų dailininkė – Aistė Radzevičiūtė, choreografė – Ieva Jackevičiūtė. Vaidina Vido Bareikio kursas: Karalaitė Garbabėlė – Kamilė Lebedytė, Antanėlis Burokėlis – Mantas Bendžius, Karalius Raudonbambis – Raimondas Klezys, Termostatas – Andrius Alešiūnas, Pelkių Senis – Povilas Jatkevičius, auklės – Saulė Sakalauskaitė ir Greta Šepliakovaitė, pasakotojai – Ieva Stašelytė, Deividas Breivė, Marius Gotbergas, patarėjai – Aistė Zabotkaitė, Roberta Sirgedaitė, Jurgita Maskoliūnaitė, Matas Dirginčius, Motiejus Ivanauskas.

Muzikinės pasakos „Karalaitės Garbanėlės ir Antanėlio Burokėlio nuotykiai“ premjeriniai parodymai vyks: lapkričio 4 d. –  Panevėžyje, 11 d. – Vilniuje, 13 d. – Kėdainiuose, 18 d.– Alytuje, 22 d. – Birštone, 25 d. – Šiauliuose, gruodžio 8 d. – Kaune, 18 d. – Marijampolėje.

Tapo gyvenimo būdu

Prabėgusi vasara nusinešė ir "Pažaislio liepų alėjos vakarus". Koncertų ciklą užbaigė svajingas ir poetiškas akustinis grupės "Skylė" koncertas, o kiekvienos muzikinio kolektyvo dainos paskutinį akordą lydėjo nuoširdi A.Smilgevičiūtės šypsena.

Ši moteris daugumai pažįstama pirmiausia kaip muzikantė, tačiau ji yra baigusi ir klasikinės filologijos studijas. "Vaikystėje jaučiau potraukį muzikai. Iš pradžių gal nieko neįprasto – seneliai turėjo pianiną, pabarškindavau juo, pati sau daineles pagrodavau. O mokykloje, kai buvau paauglė, mes sukūrėme estradinį ansamblį, šiek tiek rimčiau susidomėjau muzika. Tada mano gyvenime ėjo muzikinė linija, tačiau greta jos – ir mokslų bei kitų interesų linijos. Kai reikėjo rinktis, ką studijuoti, pasirinkau klasikinę filologiją, o muziką pasilikau kaip neformalų užsiėmimą", – pasakoja garsi atlikėja.

Ilgainiui muzika iš pomėgio virto gyvenimo būdu, o universitete įgytos žinios šiandien lydi kūrybiniame kelyje.

Vertybiniai pasirinkimai

1991 m. Roko Radzevičiaus iniciatyva įsikūrusi grupė "Skylė" nuo pat pradžių savo tekstais didelį dėmesį skyrė mitologijai, istorijai, gilioms poetinėms linijoms. 1996 m., A.Smilgevičiūtei prisijungus prie šio kolektyvo, jame padvelkė jautria moteriškumo dvasia, dar stipresnio ryšio su gamta pajauta ir baltiškąja tradicija.

Kaip sako pati dainininkė, studijų metais susiformavęs bendras kultūrinis laukas ir vertybiniai supratimai padarė didelę įtaką jos muzikiniams pasirinkimams ir kūrybai. "Studijavau ne tik įvairius antikinius, bet ir baltų religijos bei mitologijos šaltinius, nes nemažai jų buvo parašyta lotynų kalba", – apie ryšį su baltiškąja kultūra, kuri atsispindi muzikoje, pasakoja A.Smilgevičiūtė.

"Be to, mes visi esame iš čia, visi matome senuosius ženklus, nors kartais manome, kad jų ir neįsisąmoniname. Jie apsigyvena mumyse. Aš gyvenau Plungėje, Žemaitijoje. Susigyvenau su tų kraštų žmonių būdu, vietine gamta, kultūriniais ženklais, žemaitiškomis koplytėlėmis ąžuole. Na, kad ir tos koplytėlės – jos atskleidžia mūsų kultūros daugiasluoksniškumą, nes nors joje sėdi katalikų šventasis, bet jis – ąžuole. Aš dažnai pėsčiomis eidavau į savo kaimą pas gimines ir matydavau tokį ąžuolą su koplytėle", – kultūros pėdsakų svarba neabejoja ji.

Vidinė branda

Kita svarbi grupės "Skylė" dainų tekstų linija – patriotizmas. Jis ryškiai atsiskleidė 2010 m. pasirodžius albumui "Broliai", kuris buvo skirtas 1944–1953 m. Lietuvos laisvės kovų dalyviams atminti.

"Albumo "Broliai" idėja gimė grupės lyderiui Rokui. Jis nusprendė sukurti visiškai naujas – neperdainuotas senas partizanines dainas. Kai ši idėja vystėsi, partizaninė tema buvo nepopuliari. Dabar yra daug ir įvairių diskusijų, bet tada net mūsų grupėje nebuvo visiško užtikrintumo, kad mums tikrai viskas pavyks ir mes deramai šią temą paliesime", – atvirauja A.Smilgevičiūtė.

"Bet kai viskas įsivažiavo, mes labai džiaugėmės, kad daug žmonių prie mūsų prisidėjo. Tai tapo ne tik grupės albumu, bet ir visuomeniniu reiškiniu. Tada mes su koncertais keliavome per Lietuvą, o prieš juos vykdavo paskaitos, lankėme partizanų atminties vietas. Į tai tikriausiai atsigręžėme dėl vidinės brandos, apmąstymų apie Tėvynę, bendruomeniškumą", – sako ji.

Vienas kitą papildo

Grupės repertuarą dainomis dažniausiai papildo A.Smilgevičiūtė ir R.Radzevičius. Visi kiti grupės nariai prisideda savo muzikiniu, aranžavimo, atlikimo indėliu.

"Pačią idėją būname apmąstę mes su Roku. O su kūryba būna visaip, kuriame etapais. Gyvename gyvename, ieškome temos, ji atsiranda, mus uždega ir kažkaip pradedame kurti. Rokas, pavyzdžiui, pasako, kad turi melodiją, bet jam sunkiau sekasi kurti tekstą – turi tris eilutes teksto ir klausia, ar aš galėčiau jas išplėtoti. Arba aš turiu muziką, bet Rokas ją aranžuoja. Kuriame ir atskirai, ir kartu, vienas kitą papildome", – dalijasi menininkė.

Kiti grįžę namo gali darbui uždaryti duris, o pas mus taip nėra. Tačiau laisvu nuo kūrybos metu gyvename šeimos gyvenimą, kaip ir visi žmonės.

Būta nemažai bandymų grupę "Skylė" priskirti alternatyviajai muzikai. Pati A.Smilgevičiūtė sako, kad grupę išties sunku apibrėžti kaip vienos muzikos krypties atstovę. "Tačiau mes turime kryptį, kurios laikomės. Rokas kaip kompozitorius turi savo braižą. Laikomės tęstinumo, savo spalvos. Mums yra svarbūs tam tikri instrumentai, kuriuos turime ir kuriuos ne visos grupės naudoja. Pavyzdžiui, akordeonas, fleita ar kiti smulkesni instrumentai. Mums svarbu išlaikyti ir teksto prasmės gylį, nes prasmės mums yra svarbios. Stovėti ant scenos ir kalbėti apie nieką... Tikriausiai neturime tiek drąsos, kad stotume prieš žmones ir neturėtume, ką papasakoti. Mes savo muzika norime pasišnekėti su klausytojais", – sako ji.

Patikrinta bendrystė

A.Smilgevičiūtė tiki, kad muzika turi skleisti šviesią energiją. Tokią muziką klausyti renkasi ir ji pati. "Prieš pusantrų metų buvau atlikėjos iš Farerų salų Eivør koncerte, kuris man paliko gilų įspūdį. Atrodo, aš pajutau tą atlikėją. Eivør muzikoje yra akustinių instrumentų ir šiek tiek elektronikos. Ji turi kažką panašaus, ką turime mes, ir jos energetika man labai imponuoja. Ji tikrai labai talentinga", – nauju atradimu džiaugiasi dainininkė.

Su grupe "Skylė" prabėgo daugiau nei du Aistės dešimtmečiai. Atlikėja atvira – per šiuos metus būta ir pakilimų, ir nusileidimų. "Bet mes turėjome du stiprius proveržius, kurie labai džiugina. Kartu patyrėme daug dalykų, susicementavome, turėjome neeilinių koncertų. Labiausiai išskirtinis buvo Ukrainoje, antiteroristinės operacijos zonoje, pafrontėje, sudėtingomis sąlygomis grojome kariams. Ir kai grojome Maidane. Tos ir kitos patirtys mūsų grupę labai sujungė ir ta bendrystė mums yra didžiausia vertybė. Nes tai yra tokia kompanija, kurioje kiekvienu žmogumi galiu visiškai pasitikėti", – dalijasi ji.

Pilnatvė – šeimoje

A.Smilgevičiūtė su grupės lyderiu R.Radzevičiumi – duetas ne tik ant scenos, kūrybinėse dirbtuvėse, bet ir namuose. O jų gyvenime viskas susiję su muzika ir kūryba.

"Kiti grįžę namo gali darbui uždaryti duris, o pas mus taip nėra. Tačiau laisvu nuo kūrybos metu gyvename šeimos gyvenimą, kaip ir visi žmonės. Atostogaujame, bendraujame su draugais, giminėmis, važiuojame į mano gimtąją Žemaitiją. Nors mano vyras yra vilnietis, jis labai pamilo žemaitišką kultūrą. Tai, ką girdite mūsų muzikoje, tuo mes gyvename ir kasdienybėje", – sako savo šaknis vertinanti moteris.

Gyvenimo pilnatvę jai suteikia stabilumas namuose, šeimoje. "Kai pavyksta viską subalansuoti, viską teisingai išdėlioti – vaikai savo vietoje, aš savo vietoje, ateina ramybės būsena. Jei čia nėra stabilumo, net nesinori galvoti apie jokią kūrybą. Pagrindas yra šeima", – sako A.Smilgevičiūtė.

Mažieji žiūrovai vėl išvys Jono Tertelio režisuotą, specialiais efektais praturtintą, smagią valandos trukmės istoriją, kuriai muziką sukūrė Rokas Radzevičius, libretą – Aistė Smilgevičiūtė.

Miuzikle istorija pasakojama skambant dešimčiai dainelių, kurios papildytos linksmais šokiais, žaidimais su publika ir specialiais scenos vizualiniais efektais.

Gerbėjai jau puikiai žino ir drauge traukia miuziklo daineles. „Šėlsmo dainą“ ir „Netvarkos Nykštuko dainą“ jau galima vadinti superhitais. Pirmasis yra rimtas pretendentas į klausomiausių lietuviškų vaikiškų dainelių dešimtuką. Svetainėje „Youtube“ jis jau turi per du milijonus peržiūrų.

Kakę Makę vaidina Karina Krysko, itin talentingai įsikūnijusi į pašėlusios penkiametės vaidmenį. Drauge su ištikimu šuneliu Čiučia Kakė Makė pakliūva pas Netvarkos Nykštuką (Dalius Skamarakas), susikauna su pabaisa Tingiu-Nė-Krust, sutinka savo monstrus Mamaisą ir Nanaisą bei pakviečia juos į gimtadienį. Mama (Aistė Lasytė), tėtis (Tomas Žaibus) ir senelė (Aldona Vilutytė) nelabai tiki Kakės Makės monstrais, bet viena miuziklo siunčiamų žinučių tėvams: niekada neužmirškite svajoti. O mažuosius žiūrovus miuziklas skatina ne tik susitvarkyti savo žaislus, bet ir būti drąsiais, draugiškais ir, žinoma, dideliais fantazuotojais.