Nacionalinę premiją, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių ir kitus apdovanojimus pelnęs talentingas kūrėjas šį šeštadienį laidoje „Amžius – ne riba“ pasidalins jaudinančiomis savo darbo bei kelionių detalėmis ir įsimintiniausiais kadrais.

Pasak R. Požerskio, fotografo profesija puiki tuo, kad leidžia patekti kone visur ir nuolat atrasti ką nors naujo.

„Su fotoaparatu galėjau pakliūti bet kur, šalia įvairiausių sluoksnių žmonių – nuo benamių iki politikų ir net popiežiaus. Fotografuodavau ir ligoninėse – nuo akušerijos skyriaus, širdies operacijų iki morgo. Su fotoaparatu dalyvavau istoriniuose įvykiuose. Fotografija yra labai gera meno šaka dėl to, kad dirbi vienas, niekas tau nevadovauja. Tik svarbu būti laiku ir vietoje, kaip medžioklėje ar žvejyboje. Medžiotojas gerai žino, kur atsistoti, žvejys žino, kur gerai kimba žuvys, taip ir fotografas turi priimti logiškus sprendimus“, ‒ mintimis apie savo profesiją dalinsis pašnekovas.

Bangladeše žmonės gyvena taip, tarsi prieš 500 metų. Dirbdami fizinį darbą jie per dieną uždirba 3 dolerius.

Smalsumas ir aistra keliauti fotografą neretai nuveda į tolimas šalis. Viena įsimintinesnių išvykų – į Bangladešą. R. Požerskis tris kartus vyko į šią šalį fotografuoti dirbančių žmonių. Kaskart praleisdavo šalyje po dešimt dienų ir parsiveždavo 10 tūkstančių kadrų. Fotografams ši šalis yra tikras rojus, o geriausi fotomenininko kadrai vėliau nugulė į autorinę knygą.

„Fotografavimo Bangladeše esmė buvo parodyti, kaip gerai mes gyvename Europoje. Mūsų įstatymai saugo vaikus, senus žmones, moteris, mūsų europinė demokratinė socialinė sistema yra labai toli pažengusi. O Bangladeše žmonės gyvena taip, tarsi prieš 500 metų. Dirbdami fizinį darbą jie per dieną uždirba 3 dolerius, vaikai dirba nuo penkerių metų ir tegauna po dolerį, nėra jokios socialinės apsaugos“, ‒ pasakos pašnekovas.

Dar vienas Bangladešo bruožas, atsispindintis nuotraukose ‒ tarša. Pasak fotomenininko, šiukšlynais garsėjanti Indija, palyginti su Bangladešu, yra švari. Itin didelių problemų čia kelia plastiko tarša. „Prie Bengalijos įlankos esančiame mieste, yra įsikūrę 4‒5 žvaigždučių viešbučiai. 100 metrų atstumu nuo jų yra švaru, o už 100 metrų jau brendi per šiukšles“, ‒ prisiminimais dalinsis fotomenininkas.

Dar vienas „fotografų rojus“, kuriame R. Požerskis nuo 2008-ųjų lankosi beveik kasmet, yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Ten didžiausius įspūdžius kelia dykumoje vykstantis alternatyviojo meno festivalis „Burning Man“ (liet. „Degantis žmogus“). Įspūdingi meno kūriniai sutraukia tūkstančius lankytojų, tarp kurių galima sutikti vaikštinėjančių pasaulinio garso žmonių. Tokių, kaip „Google“ ir „Facebook“ įkūrėjai, Lady Gaga ir kt. Pakliūti į šį renginį pavyksta toli gražu ne visiems norintiems fotografams.

R. Požerskis ne tik kuria išskirtines fotografijų parodas, fotoalbumus, bet ir perduoda savo sukauptas žinias jaunimui – jau 30 metų dėsto Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Šiemet, minint VDU atkūrimo sukaktį ir Lietuvos universiteto įkūrimo 100-metį, jam buvo įteiktos VDU garbės profesoriaus regalijos.

Nuo universiteto įkūrimo 1922 m., garbės daktaro arba garbės profesoriaus vardas suteiktas daugiau kaip 80 Lietuvai ir VDU nusipelniusių asmenų. Tarp jų – prezidentai, Nepriklausomybės Akto signatarai, istorikai ir kt. R. Požerskiui šis apdovanojimas itin svarbus dėl tėčio, kuris studijavo fotografiją, bet uždarius universitetą, studijų nebaigė. „Galvoju, kad šis apdovanojimas yra kartu ir diplomas tėvui“, ‒ sakys fotografas.

R. Požerskio apsisprendimą pasukti į fotografiją paskatino įvykiai po Romo Kalantos susideginimo, išmetimas iš universiteto dėl dalyvavimo viename iš to meto režimui nepatikusių renginių ir tvirta pilietinė pozicija. O motyvaciją padeda išlaikyti suvokimas, kokią galią turi fotografija: „Mes, fotografai, tikime, kad fotografija turi savo galią, kad mums buvo verta aukoti visą gyvenimą dėl jos. Panašiai kaip kunigas paskiria savo gyvenimą tikėjimui. Viskas atsiperka.“

Laida „Amžius – ne riba“ – šį šeštadienį 9 val. ryto TV3.

„Prisipažinsiu: jaučiuosi keistai, ši akimirka – turbūt viso mano gyvenimo Everestas. Jaudinuosi, kaip dabar nuo šio aukšto kalno reikės žemyn nusileisti“, – priimdamas apdovanojimą sakė R. Požerskis.

„Šiandieną, prieš išeidamas iš namų, varčiau seną studijų knygelę, kurioje įrašyta, kad mano tėvas Boleslovas Požerskis 1942 m. spalio 10-ąją priimtas į Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto Geodezijos skyrių, iš karto į trečią semestrą. Tiesa, studijavo neilgai – 1943 m. kovo 15-ąją universitetas buvo uždarytas. Labai simbolinis sutapimas – šiame universitete mano tėvas lankė fotografijos kursus“, – sekdamas likimu R. Požerskis 1993 m. atėjo dėstyti fotografijos į tuo metu ką tik – 1989-aisiais – atkurtą VDU.

Įvertinimas: fotomenininkui R. Požerskiui įteiktos VDU garbės profesoriaus regalijos / Jono Petronio nuotr.

Buvo daug entuziazmo

„Buvo euforija, kad esame laisvi, galime daryti, ką norime, – atkurti universitetą, egzistavusį prieš pusšimtį metų“, – interviu pasakojo R. Požerskis apie laikotarpį, paženklintą nežinomybės, bet kartu ir stipraus laisvės troškimo.

„Kelerius metus galvojau, kodėl moksleiviai stoja į universitetą, kuris ką tik atkurtas ir gali už keleto metų būti uždarytas? Koks to universiteto lygis, jei tik dabar kuriasi? Čia buvo didžiulis iššūkis visuomenei ir eksperimentas – pasiseks ar ne? Vėliau pripratome, pamatėme, kad kuriasi gera biblioteka, dėstytojai geri. Daug entuziazmo buvo, vidinio džiaugsmo, kad toks jaunas, energingas universitetas“, – sakė fotomenininkas.

R. Požerskį dėstyti 1991-aisiais įkurtame Menų fakultete pakvietė pirmasis jo dekanas profesorius Vladas Stauskas. Anot fotomenininko, jam prireikė pusės metų pasiruošti pirmosioms paskaitoms: „Atėjus dėstyti man jau reikėjo turėti medžiagą, iki tol nebuvau nieko dėstęs. Man reikėjo suplanuoti visas paskaitas – autorius, teorinę dalį, paruošti skaidres. Lietuvių kalba knygų nebuvo, reikėjo vertimo, interneto nebuvo, reikėjo eiti į bibliotekas. Ne taip, kaip dabar, kai iš interneto nusikopijuoji.“

Ne mažiau kliūčių sudarydavo ir rašto darbai, egzaminai, kurie buvo rašomi popieriuje. „Kartais, kai surinkdavau tuos darbus ir eidavau namo, galvodavau: „Neduok Dieve, kas nors man portfelį atims arba pamesiu. Ką tada daryti? Sakyti studentams, kad egzaminą perrašytų?“

Prašė neskriausti studentų

Fotomenininko paskaitos buvo populiarios, net per daug – didelei auditorijai dėstyti reikėjo per mikrofoną. Pirmieji metai buvo pažymėti įtampos, nes niekas iki šiol nebuvo dėstęs fotografijos, tad nebuvo nei su kuo konsultuotis, nei reikiamos medžiagos, ką pasiruošti, kokius testus ar namų darbus skirti.

„Menų fakultetas buvo labai nedidelis, dirbo nedaug žmonių, katedrų, atrodo, net nebuvo. Susirinkimų praktiškai nevykdavo. Man tik dekanas pasakė: „Neskriausk studentų.“ Nelabai įsivaizdavau, kaip skriausti, kaip neskriausti. Forma buvo labai įdomi. Paskirtu laiku studentai eidavo pas mane po vieną į auditoriją, ir aš pasirašydavau“, – anot R. Požerskio, buvo galima pasikalbėti su studentais, išklausyti jų kritiką ar pagyras.

Studentai džiaugdavosi fotomenininko paskaitomis, atvėrusiomis jiems naują požiūrį į fotografiją ir pristatančią Lietuvos fotomenininkus, tuo metu jau pripažintus pasaulyje.

Ilgą laiką Menų fakultetas neturėjo savo nuolatinės vietos: iš Centrinių rūmų kraustėsi į K. Donelaičio gatvę, iš jos – į Laisvės alėją, vėliau – Vytauto prospektą.

„Dabar jau viskas gerai, esame Senamiestyje, pačioje geriausioje vietoje. Ši vieta idealiai tinka mūsų Menų fakultetui“, – pasak fotomenininko, deja, per visus kraustymus nebeišliko to laikmečio ženklų – nors fakultetas egzistuoja jau seniai, trūksta tai įamžinančių nuotraukų.

Dalijasi patirtimi

R. Požerskis pabrėžia, kad dėstymas – vienintelis būdas kitiems perduoti savo patirtį ir praktiką: „Mano draugai užsieniečiai buvo fotografai Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, dabar visi yra dėstytojai, profesoriai. Mes vieni kitus vadiname kolegomis – ne kaip fotografai, o kaip dėstytojai.“

Pasak profesoriaus, vienas pagrindinių dėstymo privalumų – visada turi tobulėti, stebėti naujienas. Tačiau tam reikia skirti daug laiko.

„Kai aš dar studijavau Kauno politechnikos institute, vienas dėstytojas pasakė, kad technologijos kas penkerius metus pasikeičia 50 proc. Aš galvojau: „Tai nesąmonė, taip negali būti.“ Dabar jos keičiasi dar greičiau“, – anot R. Požerskio, dėstant negali būti atsilikęs nuo studentų – turi būti truputėlį aukščiau už juos.

„Kita vertus, studentai pripažįsta, kad kuo daugiau žinai, tuo paskui sunkiau kurti. Žinau atvejų, kai studentai, gavę daug informacijos apie meną, baigia studijas ir nežino, ką daryti. Sako: „Viskas jau yra padaryta.“ Kai aš 1974 m. pradėjau nuo kūrybinės fotografijos, aš nieko nežinojau. Man viskas buvo nauja: ir socialiniai, ir technologiniai dalykai. Šiuo metu per didelis žinojimas užmuša vidinį norą kurti – tai toks keistokas, pavojingas momentas“, – teigė fotomenininkas.

Pedagogas: R. Požerskis dėsto studentams fotografiją 1994 m. / Kadras iš asmeninio archyvo filmuotos medžiagos.

Sugrįžta į archyvus

Paimu negatyvą kokį, žiūriu: „Negali būti, kad aš čia nufotografavau. Taip gerai mokėjau kažkada fotografuoti, net keista.

Asmeninėje kūryboje R. Požerskis iš naujo atranda savo archyvus ir spausdina dar niekam nematytas nuotraukas: „Archyvai – didžiausias fotografo turtas. Taip pat ir literato, poeto, kuris daug rašo, deda į archyvą, paskui atranda tuos eilėraščius, nustemba: „Negali būti, ar aš čia parašiau? Tikrai aš, mano raštas.“ Taip ir aš kartais: paimu negatyvą kokį, žiūriu: „Negali būti, kad aš čia nufotografavau. Taip gerai mokėjau kažkada fotografuoti, net keista.“

Šiuo metu VDU Didžiosios salės fojė demonstruojama fotomenininko paroda „Kauno menininkai“, Barselonoje eksponuojama paroda „Kelias į Laisvę“, Milane – paroda „Mažasis Alfonsas“, Vilniuje MO muziejuje – darbai iš serijos „Kauno senamiestis“. Spausdinamas naujas fotografijų albumas „Atlaidai“.

Ar yra ateityje naujų temų? „Nulis (juokiasi). Ateitis – skaičiuoju laiką, kiek dar liko gyventi, kiek dar galiu padaryti. Fotografija yra panaši į teatro ar kino režisūrą, tik ten dalyvauja daug žmonių, dirba visa komanda. Bet tu turi turėti idėjų, minčių, turėti be galo didelį norą, daug energijos ir sveikatos. Tam reikia skirti dalį savo gyvenimo. Kyla klausimas: ar man kažką nauja daryti, nors nieko gero nebus, ar man gal geriau archyvus tvarkyti? Nėra taip, kad gali nuvažiuoti, kažką nufotografuoti. Fotografijų serijos kuriamos daug metų“, – gegužę fotomenininkas planuoja atidaryti parodą apie buvusią VDU studentę – aklą mamą, auginančią aštuonerių metų mergaitę. Ją R. Požerskis fotografuoja jau devintus metus.

Gyvenimo patirties svarba

Pasak profesoriaus, jaunajai kartai visada kyla problema, ką fotografuoti. „Sovietiniais laikais, nors mes apie tai nekalbėjome, vidinė paskata buvo, kad nepritariame sovietų valdžios ideologijai. Mūsų fotografija buvo kaip protesto forma,  fotografavome tai, kas nespausdinama, ko negalima rodyti. Kaip mano „Atlaidai“. Mano mokytojas Aleksandras Macijauskas fotografavo turgų, jo darbai Sovietų Sąjungoje nebuvo spausdinami, tik užsienyje. Stengėmės garsinti Lietuvą, parodyti užsieniui savo tradicijas“, – pasakojo R. Požerskis.

Jo teigimu, dabar yra kūrybinė laisvė, nėra cenzūros, gali fotografuoti praktiškai ką nori, kelti į interneto puslapius ką nori, tačiau kyla klausimas: kam to reikia?

„Viena iš meno paskatų yra noras pasakyti, kad aš esu gyvas, mąstau, turiu nuomonę, poziciją ir pan. Pats žodis „exhibition“ (liet. – paroda) truputėlį primena ekshibicionizmą. Paroda – tu kažką rodai. Bet dažnai tu nori rodyti save. Tačiau, kad rodytum, turi ir pasakyti, duoti žinią, pateikti informaciją, vizualų kūrinį, kuris sudomintų kitus. Jeigu turi ką pasakyti, tuomet ieškai formos ir sakai, kuri. Bet jeigu neturi ką pasakyti, kad ir ką darysi, vis tiek niekam nebus įdomu“, – teigė fotomenininkas.

Užnugaris: svarbiausias R. Požerskio ramstis – šeima ir beveik 40 metų šalia buvusi žmona Virginija. VDU kalėdiniame vakarėlyje 2006 m. / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu R. Požerskis savo paskaitose dėsto apie mados fotografą Peter Lindbergh, kuris po mokslų, keliaudamas po pasaulį, simboliškai pabaigė antrą aukštąją mokyklą.

„Aš irgi siūlyčiau studijas baigusiems studentams pakeliauti, išbandyti netikėtų specialybių. Viena mano studentė baigė studijas Menų fakultete, paskui rinkodaros, o dabar išvažiavo studijuoti kulinarijos Italijoje. Tai yra savęs ieškojimas. Kaip ir kūrėjas: jam reikia ne tik daug informacijos, bet ir gyvenimiškos patirties. Sukaupęs ją ir suvokdamas, kas yra kūryba, įvaldęs menines priemones, su kuriomis jis gali kurti, turėdamas ką pasakyti, jis kažką ir pasakys“, – pabrėžė fotomenininkas.

Netikėtas susitikimas

Savo kalbą VDU iškilmingame senato posėdyje fotomenininkas R. Požerskis užbaigė linksmu pasakojimu:

„Universitete dėstau jau tris dešimtmečius, kasmet mano paskaitų klausosi per 200 studentų, kurie pasklinda po visą pasaulį. Darbas Šiuolaikinių menų katedroje įpareigoja studijuoti naujausias technologijas ir, kaip aš juokauju, neatsilikti nuo studentų. Daug kartų dalyvavau šiuolaikinio meno festivalyje „Degantis žmogus“, kuris vyksta JAV, Nevados dykumoje. Daugiau kaip 70 tūkst. dalyvių vieną savaitę sukuria utopinę visuomenę, kurioje neegzistuoja pinigai. Beje, šis festivalis yra Silicio slėnio sėkmingas projektas. Kartą dykumoje, karščiui plieskiant daugiau kaip 40 °C, apžiūrinėjau naujausiomis technologijomis sukurtas meno skulptūras. Staiga užėjo baisi dulkių audra. Vidury dienos sutemo, pro dulkes nemačiau net savo ištiestos rankos pirštų. Netikėtai iš dulkių sienos išniro nepažįstama, visa dulkėta moteris ir lietuviškai į mane kreipėsi: „Laba diena, dėstytojau, kaip malonu jus čia matyti. Gal galiu jums pasiūlyti šalto alaus?“ Ji palinkėjo geros dienos ir dingo dulkėse. Tada prisiminiau, kad šioje dykumoje nutinka stebuklas – čia gauni ne tai, ko tu nori, o tai ko tau iš tiesų reikia. Gurkšnodamas vėsų gėrimą anąsyk pagalvojau: „Dieve, kaip nuostabu, kad aš esu Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas!“

R. Požerskį dėstyti 1991-aisiais įkurtame Menų fakultete pakvietė pirmasis jo dekanas profesorius Vladas Stauskas. Anot fotomenininko, jam prireikė pusės metų pasiruošti pirmosioms paskaitoms, realus jo darbas su studentais prasidėjo 1993-iaisiais.

VDU atstovės Rimgailės Dikšaitės teigimu, fotomenininko paskaitos buvo labai populiarios – didelei auditorijai dėstyti reikėjo su mikrofonu. O pirmieji metai buvo pažymėti įtampos, nes niekas iki šiol nebuvo dėstęs fotografijos, tad nebuvo nei su kuo konsultuotis, nei reikiamos medžiagos, ką pasiruošti, kokius testus ar namų darbus skirti. Studentai džiaugdavosi fotomenininko paskaitomis, atvėrusiomis jiems naują požiūrį į fotografiją ir pristatančią Lietuvos fotomenininkus, tuo metu jau pripažintus pasaulyje.

„Menų fakultetas buvo labai nedidelis, dirbo nedaug žmonių, katedrų, berods, net nebuvo. Susirinkimų – irgi ne. Man tik dekanas pasakė: „Neskriausk studentų“. Nelabai įsivaizdavau, kaip skriausti, kaip neskriausti. Forma buvo labai įdomi. Paskirtu laiku studentai eidavo pas mane po vieną į auditoriją, ir aš pasirašinėdavau“, – anot R. Požerskio, buvo galima pasikalbėti su studentais, išklausyti jų kritiką ar pagyras.

Jis pabrėžia, kad dėstymas – vienintelis būdas kitiems perduoti savo patirtį ir praktiką: „Mano draugai užsieniečiai buvo fotografai Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, dabar visi yra dėstytojai, profesoriai. Mes vieni kitus vadiname kolegomis – ne kaip fotografai, o kaip dėstytojai.“ Pasak profesoriaus, vienas iš pagrindinių dėstymo privalumų, kad visada turi tobulėti, sekti naujienas. Tačiau tam reikia skirti daug laiko. „Kai aš dar studijavau Kauno politechnikos institute, vienas dėstytojas pasakė, kad technologijos kas penkerius metus pasikeičia 50 proc. Aš galvojau: „Tai nesąmonė, taip negali būti“. O dabar jos keičiasi ir dar greičiau, bet dėstytojas negali būti atsilikęs nuo studentų – turi būti truputėlį aukščiau už juos“, – sakė profesorius. 

Asmeninėje kūryboje R. Požerskis iš naujo atranda savo archyvus ir spausdina dar niekam nematytas nuotraukas: „Archyvai – didžiausias fotografo turtas. Taip pat – ir literato, poeto, kuris daug rašo, deda į archyvą, paskui atranda tuos eilėraščius, nustemba: „Negali būti, ar aš čia parašiau? Tikrai aš, mano raštas“. Taip ir aš kartais: paimu kokį negatyvą, žiūriu: „Negali būti, kad aš čia nufotografavau. Taip gerai mokėjau kažkada fotografuoti, net keista...“

Šiuo metu VDU Didžiosios salės fojė demonstruojama fotomenininko paroda „Kauno menininkai“, Milane veikia paroda „Mažasis Alfonsas“, Barselonoje – paroda apie Lietuvos politinius įvykius „Kelias į laisvę“. Kaip rašoma universiteto pranešime, kitą mėnesį Italijoje, prie Milano, turėtų būti atidaryta paroda „Atlaidai“, rengiama knyga apie atlaidus.

Apie šventes ir tai, kas jas sukuria. Apie fotografiją ir jos svarbą istorijos kontekste, mūsų kiekvieno gyvenime. Šias ir kitas temas gvildena menininkai. Juos MO muziejaus parodos „Permainų šventė“ atidarymo festivalio – MOratono – metu kalbino parodos kuratorius Tomas Pabedinskas.

– Romualdai, dar 1976 m. Kūčių naktį savo dienoraštyje apie fotoseriją „Atlaidai“ rašėte taip: „Atlaidų ciklas – mano galingiausias darbas, tai mano atradimas, jis mane išgelbės nuo užmaršties. Žmonės po daugelio metų žiūrės į kaimiečius, kuriais aš džiaugiausi, mylėjau, į kuriuos aš perkėliau dalį savęs. Taip aš sujungiau savo sielą su žmonėmis, su duona, su Dievu, su žeme kvepiančiais žemaičiais.“ Pratęskit savo pasakojimą apie atlaidus. Koks įspūdis lydėjo?

R. Požerskis: Kūčių naktį visada įvyksta stebuklas ir pradedi galvoti apie gražius, kilnius, dvasingus savo gyvenimo tarpus. Turbūt ne vienas žino apie mano keliones su motociklu 1973 m. po Žemaitiją, po Kalantos įvykių. Ilgi plaukai, plačios kelnės. Mes įvažiavome keliais motociklais į mažą Žemaitijos bažnytkaimį, tuomet vyko atlaidai, skambėjo varpai varpinėse, ėjo procesijos, cypiančiais balsais giedojo choras, mergaitės mėtė gėles. Šventoriuje vyko kažkoks keistas sumišimas. Man tai buvo netikėtas teatras, netikėtas įvykis. Aš nebuvau matęs tokių dalykų. Labai įstrigo, todėl pradėjau fotografuoti. Porą metų važinėjau, intensyviai dirbau. Pradžioje nelabai supratau, kas vyksta. Tik 1976 m. padariau jau tikrai gerus kadrus.

R. Požerskio nuotr.

– Romualdai, atlaidus fotografavote turbūt daugiau nei dvidešimt metų. Kada tapo aišku, kad serija baigta?

R. Požerskis: Serijos turi savo pradžią ir savo pabaigą. Paprastai pabaiga būna, kai jau nebegali nieko naujo padaryti. Jauti, kad už tai, ką jau esi nufotografavęs, neatrandi įdomiau. Neatrandi įdomesnių žmonių, situacijų. Taip pat pasidaro aišku ir tada, kai supranti, kad viskas stipriai keičiasi. Kalbant apie atlaidus, tai jie pasikeitė. Žmonės nustojo važiuoti su arkliais, nebeliko pietų, kur jie pasitiesia savo audeklus ir taurelę išgeria su lašiniais, juoda duona, baltu sūriu. Aplinkui vaikai, klyksmas, džiaugsmas – viso to nebeliko. Jie po atlaidų sėdasi sau į mašinėles ir visi išvažiuoja. Taip automatiškai ir man pasibaigė atlaidai.

– Monika, pakalbėkime apie tavo kurtą cirko fotografijų seriją „Post Circle“. Kūrei ją ne vienerius metus. Mes kiekvienas turim savo nuomonę apie cirką. O ar keitėsi pačios požiūris fotografuojant? Ką atradai?

M. Požerskytė: Atradau žmones. Vieną dieną nuvažiavau su dukra Saule į Trakus ir ten buvo nedidelis cirko pasirodymas. Supratau, kad tame cirke dirba visa šeima. Šeimos vaikai sujunginėja laidus, dukra prižiūri gyvūnus. Pajutau didelę atskirtį tarp to, kaip gyvename mes, ir kaip gyvena jie. Turėjau vidinį norą pamatyti juos iš arčiau. Penkis ar šešis kartus buvau atvykusi ir tiesiog stovėdavau. Iš pradžių jie manęs neįsileido. Tada nufotografavau visus jų pasirodymus, padovanojau nuotraukų. Po truputį su jais susipažinau, jie atsipalaidavo, pradėjo būti šalia ir pasirodė labai šilti.

M. Požerskytės nuotr.

– Dar viena Romualdo fotografijų serija yra iš Sąjūdžio laikų – nuosekliai dokumentuoti Sąjūdžio įvykiai. Akivaizdu, kad tai yra vertinga dokumentika, ji pasakoja mūsų istoriją. O ko reikia fotografijai, kad ji taptų ne tik vertingu dokumentu, bet ir emociškai paveiki žmonėms? Kad ją prisimintų ir kad ji taptų ikona?

R. Požerskis: Labai paprastai – reikia būti laiku ir vietoje. Jeigu pavėluosi – nebus geros fotografijos, jeigu neatvažiuosi – irgi nebus. 1918 m. vasario 16 d. nusifotografavo mūsų signatarai. Pasirašę Nepriklausomybės Aktą, nuėjo Vilniuje į studiją ir nusifotografavo. Ši nuotrauka mums yra Vasario 16 d. simbolis. Mano suvokimu, aš padariau tokią fotografiją sausio 13-osios naktį, kai Vytautas Landsbergis ir trys jo apsauginiai stovėjo su neperšaunamomis liemenėmis Aukščiausiojoje Taryboje. Tą naktį sprendėsi Baltijos šalių likimas. Jei lietuviai nebūtų tą naktį atlaikę, būtų okupuota Aukščiausioji Taryba. Galbūt mokyklose dabar kabėtų Putino portretai. Čia yra pergalės ženklas.

– MO muziejaus parodoje bandoma pažiūrėti, kaip fotografija dalyvauja šventėje, koks jos vaidmuo. Monika, esi ne tik fotografė, ne tik kūrėja, bet ir dirbi komercinės, užsakomosios fotografijos srityje. Ar šiandien žmonėms ėjimas į fotostudiją vis dar yra ypatinga proga? Ar tai yra šventė?

M. Požerskytė: Jaučiu didžiulį antplūdį žmonių, kurie nori nusifotografuoti studijoje. Kai atsirado mobilieji telefonai, dingo nuotraukų albumai. Visi dažnai ir daug fotografuoja, bet tai nereiškia, kad jie turi jiems svarbių nuotraukų. Taigi žmonės ateina į studiją nusifotografuoti, įsiamžinti. Jie dažnai pasirenka klasikinį vientisą šviesų foną ir klasikinį portretą. Noras turėti savo arba savo artimo portretą nedingo. Kai dauguma naudojosi juostiniais fotoaparatais, dar prisiversdavo atsistoti nuo stalo, pajudinti močiutę ir nufotografuoti ją per jubiliejų. O dabar visi fotografuoja telefonais ir mes nieko neturim. Turėti popierinę nuotrauką – labai svarbu. Tai mūsų atsiminimai.

M. Požerskytės nuotr.

– Jūs abu esate vykę į „Burning man“ festivalį. Atrodo, kad tai yra milžiniška šventė – festivalis. Kokie jūsų įspūdžiai? Ir koks skirtumas, kai fotografuojate savo kultūros šventes ir tokį egzotišką renginį?

M. Požerskytė: „Burning man“ buvo tėčio svajonė. Pirmąją kelionę pavyko suorganizuoti per tris metus. Kai aš jo klausiau, „kas čia bus?“, jis atsakė paprastai: „geriau nepasakosiu, kai nuvažiuosi, pamatysi“. Įspūdžiai nepakartojami.

R. Požerskis: Monika tris dienas negalėjo fotografuoti. Buvo šoke.

M. Požerskytė: Reikėjo man susikaupti. Fotografuodama supratau, kad „Burning man“ yra kaip religija. Žmonės religines bendruomenes pasirenka, nes jiems tinka tam tikri ritualai, maistas, meditacija. Per kūniškus ritualus ateina religija. Festivalyje taip pat visos patirtys ateina per kūną. Per kūno laisvę parodomos vidinės laisvės.

– Kaip jums, Romualdai, šie alternatyvūs atlaidai pasirodė?

R. Požerskis: Kai su Monika išleidome albumą „Degantis žmogus“, poetas Kęstutis Navakas rašė: „Tai yra amerikietiški atlaidai“. Ir tai tiesa. Aš pastaruosius kelerius metus ten fotografavau vestuves. Labai gražios poros. Fotografavau ir tokias vestuves, kur keturios jaunos merginos sukūrė šeimą. Dar fotografavau vieną vyruką, kuris pats su savimi tuokėsi. Ten gausi ne tai, ko nori, o ko tau reikia. Mano žmona Virginija sakė: „Čia kartu yra ir pragaras, ir dangus“. Išties ten nėra festivalis, greičiau – teatras. Stiprus bendruomenės ir idėjų kūrimas, daug egzotikos. Taip pat labai sudėtinga, labai karšta, daug dulkių. Kai dulkėse gyveni, tai ir pats pajunti, kad esi dulkė.

Romualdas Požerskis. / Muziejaus nuotr.

– O kur fotografui yra lengviau – pažįstamoje bendruomenėje ar vis tik ten, kur viskas nauja?

R. Požerskis: Prieiti prie žmogaus ir jį fotografuoti yra aukštasis pilotažas, baletas ant ledo. Psichologiškai turi tą žmogų nugalėti, suvaldyti. Tam, kad jis jaustųsi, jog nesi jam pavojingas. Mes turime vieną fotografą Lietuvoje, kuris tikrai yra „pavojingas“. Jis buvo paskųstas saugumui, jį bandė paguldyti į psichiatrinę ligoninę, bet nieko iš to neišėjo. Saugumo iškviestas, jis nuėjo, tačiau tas saugumietis tapo jo draugu. Tai yra Antanas Sutkus. Jis užsiima hipnoze. Pažiūrėkite į jo fotografijas. Visi žmonės jose yra jo užhipnotizuoti. Jam tie žmonės tampa aktoriais, su kuriais ką nori, tą ir daro. Čia yra aukščiausia fotografija. Tu turi intensyviai dirbti, bet tuo pačiu būti nematomas. Pažiūrėkite į mano fotoseriją „Atlaidai“. Pilna žmonių, tačiau jie visi žiūri pro šoną, ne į fotografą, jie manęs nemato. Tapti nematomu labai sudėtinga.

M. Požerskytė: Kaip fotografė prisidedu prie iniciatyvos „How I lay you down to sleep“. Fotografuoju vaikus, kurie neišgyvena iki dviejų metų. Lietuvoje tokių vaikų gimsta iki šimto. Vienas iš būdų palengvinti šitą netektį ir gedulą, yra tai sudokumentuoti. Taigi aš atvažiuoju į namus ir fotografuoju. Labai sunku, nes kiekvienas atvažiavimas yra nežinia. Jie nežino, kas bus, ir aš nežinau, kas bus. Tiesiog sufotografuoju, atiduodu voke popierines nuotraukas ir išvykstu. Po metų, po kelių esu gavusi žinučių, kad tos dienos yra užmirštos, labai juodos, bet žiūrėjimas į nuotraukas padėjo išgyventi gedulą. Čia mano, kaip fotografės, labdara, kai per savo profesiją aš galiu padėti kitiems. Kai sulaukiau asmeniškų pasisakymų, kad padėjo, tada suvokiau, koks stiprus ir galingas dalykas yra vaizdas ir mūsų atsiminimai.

Monika Požerskytė. / Muziejaus nuotr.

– Dviejų kartų menininkų (ypač – tėvų ir vaikų) įprasta klausti, ar tėvai turėjo įtakos vaikų pasirinkimams ir kūrybai. Bet aš norėčiau klausimą apversti. Romualdai, ar šiandien jūsų požiūrį į fotografiją ir kūrybą kaip nors keičia tai, ką daro Monika?

R. Požerskis: Monikos kūryba man turi didelę įtaką. Beje, pasirodo, mes turime daug mums abiem bendrų temų. Suradome jų net keturiolika ir galime išduoti paslaptį – šiuo metu bandome jas komplektuoti knygai.

R. Požerskio ir M. Požerskytės fotografijas bei skirtingus jų ciklus MO muziejus kviečia pamatyti fotografijos parodoje „Permainų šventė“. Muziejus dirbs ir sausio 1 d. 13–20 val.

Paroda „Permainų šventė“ yra pirmasis bandymas Lietuvoje į šventę pažvelgti taip plačiai – ką, kaip ir kodėl šventėme bei švenčiame ir kaip tai fiksuojama fotografijoje.

Kaip praneša VDU, kita R. Požerskio darbų ekspozicija laikinai įsikūrė Prancūzijoje, kur spalio 16-ąją vykusiuose tarptautinio fotografijos festivalio „Photaumnales“ atidarymo renginiuose dalyvavo ir fotografijų autorius, ir kuratorius, VDU Menų fakulteto absolventas bei KAUNAS PHOTO festivalio iniciatorius Mindaugas Kavaliauskas.

R. Požerskio darbai iš serijos „Atlaidai“ eksponuojami Clermonto miestelio „Espace Séraphine Louis“ meno erdvėje. Jie taip pat puošė Clermonto ir Beauvais apylinkes reklaminiuose plakatuose, kurie buvo matomi visur – nuo parduotuvėlių vitrinų iki plakatų sienų ar įprastų reklamos stendų.

Pasak M. Kavaliausko, šiemet broliški festivaliai – KAUNAS PHOTO ir „Photaumnales“ (Prancūzija, direktorius Fred Boucher), pažymi savo aštuonioliktąsias laidas. O parodų, menininkų rezidencijų mainais praturtintas bendradarbiavimas tarp festivalių tęsiasi jau dešimt metų.

Renginyje dalyvaus knygos autorius R. Požerskis, VDU Šiuolaikinių menų katedros vedėjas Tomas Pabedinskas, ilgametė „Kauno dienos” žurnalistė Žilvinė Petrauskaitė ir fotografijose užfiksuoti menininkai.

Į R. Požerskio fotografijų albumą „Menininkai ir mūzos“ nugulusios nuotraukos suteiks progą pažvelgti net į kelių kartų žymius Lietuvos menininkus, įamžintus betarpiškai, neformaliomis aplinkybėmis, atskleidžiant žmogišką, neidealizuotą jų gyvenimo tikrovę.

R. Požerskis (g. 1951) – Vytauto Didžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedros profesorius, išleidęs šešiolika fotografijos knygų. R. Požerskis – vienas svarbiausių XX a. septintajame dešimtmetyje išryškėjusių Lietuvos fotografijos tradicijų tęsėjų, savitai plėtojantis vyresniųjų kolegų suformuotą fotografijos stilistiką. R. Požerskiui būdingą humanistinę pasaulėžiūrą, atsiskleidžiančią jo fotografijose, tiksliai apibūdina paties fotomenininko žodžiai: „menas – tai gebėjimas priartėti prie žmogaus“, per jį atsiskleidžia ir tautos dvasinė būsena. Tokią meninės fotografijos ir jai tenkančio vaidmens už meno ribų sampratą R. Požerskis įkūnijo ne viename fotografijų cikle.

Renginyje galima dalyvauti tik su galimybių pasu (netaikoma asmenims iki 16 metų).

Viskas apie Kauną

Po gero mėnesio pajūryje, kur ir šventė savo 70-ąjį jubiliejų, įpusėjus liepai, fotomenininkas R.Požerskis grįžo į Kauną. Tiesa, neilgam, todėl, kol nespėjo pasprukti iš miesto gniaužtų, pasiprašėme į svečius. Prieš pakildami į trečią aukštą, kuris pulsavo karščiu nuo įkaitusio stogo, dirstelėjome į laiptinėje iškabintas fotomenininko nuotraukas, o tada įsitaisėme prie jo darbo stalo. Su mineraliniu vandeniu ir kokakolos buteliu.

"Taip karšta… Gal tai padės kiek atsivėsinti", – gaivaus oro gūsį bandęs įsileisti pro atvirą langą R.Požerskis suprato, kad kartu su juo vidun įsibraus triukšmas, sklindantis iš lauko. – Uždarytas ir Pilies žiedas, ir Vilniaus gatvė. Įdomiai dabar gyvenu."

Romualdas Požerskis/Vilmanto Raupelio nuotr.

Vėl užvėrus langą, kambarys prisipildė šilumos ir pokalbių apie Kauną, kuris, kad ir kiek keliautų, fotografui yra ramybės uostas ir vienas didžiausių įkvėpimų.

Pirmiausia fotomenininkas prisiminė vaikystę, Žaliakalnį, ir dabartinę "Saulės" gimnaziją.

"Joje mokiausi aš, o dabar įstojo ir mano anūkė", – ratu besisukantys prisiminimai atvedė link Senamiesčio, kuris jaunystėje R.Požerskiui atrodė paslaptingas ir baugus.

Tik tada, kai į rankas paėmė fotoaparatą, jis išdrįso į Senamiestį įkelti koją. Tiesa, pirmoji pažintis neatrodė labai romantiška.

R.Požerskis Kauno meninį gyvenimą ir jo dalyvius pradėjo fotografuoti dar 1974 m. (R. Požerskio nuotr.)

"Buvo "Žibutės" valgykla, keli automatai, kuriuose galėjai nusipirkti alaus ar pigaus spirituoto vyno. Namai tuo metu buvo šildomi anglimis, žmonės gyveno tamsiuose ir drėgnuose pusrūsiuose", – R.Požerskis pasakojo, kad pirmiausia pradėjo fotografuoti vaikus, nes su jais viskas buvo paprasta. Vėliau teko ieškoti pažinčių ir kontaktų, taikytis prie vietinių sąlygų ir taisyklių.

Fotografija iš atminties ištraukia tuos momentus, kuriuos tu išgyvenai, bet buvai pamiršęs.

Nekartotų ciklų

Kauno senamiestį pažinęs virsmo laikotarpiu, fotomenininkas užfiksavo nemažai masinės rekonstrukcijos vaizdų. Tarkim, stogus dengiančius ar trasas klojančius darbininkus.

Paklaustas, ar nenorėtų išsitraukti fotoaparato ir užfiksuoti dar vieno Senamiesčio virsmo, fotomenininkas pakraipė galvą.

"Maždaug 2011 m. vaikštinėjau Senamiestyje pasiėmęs du aparatus – skaitmeninį ir juostinį. Tai gal metus nė vieno kadro negalėjau padaryti. Kaip fotografuoti? Spalvotai ar nespalvotai? Tada pasiėmiau panoraminį juostinį fotoaparatą, kuriuo galėjau fotografuoti įdomiu kampu. Fotografavau šunis, jaunimą, muzikantus gatvėje. Bandžiau ir darbininkus, bet nelabai išėjo – reikia leidimo norint lipti ant stogo. Be jo ir vaikų negalima fotografuoti", – Kauno metraštininkas prasitarė, kad savęs su fotoaparatu nematantis ne tik Senamiestyje, bet ir dar bent keliose vietose Kaune, kur anuomet gimė įstabiausi nuotraukų ciklai.

Tarkim, Kauno klinikos arba tuometė Raudonojo Kryžiaus ligoninė, kurioje fotomenininkas su aparatu lankėsi ne vienus metus.

"1976 m. gavau Kauno klinikų užsakymą padaryti reprezentacinių spalvotų fotografijų seriją apie ligoninės kasdienybę. Laisvai galėjau užeiti į bet kokią palatą, lankytis bet kuriame skyriuje, operacinėse ir netgi morge", – spragtelėjęs pelės klavišais, R.Požerskis atvėrė kelias nuotraukas iš šios vietos.

Romualdas Požerskis/Vilmanto Raupelio nuotr.

Vienoje jų – nuo plaučių uždegimo miręs naujagimis, kitoje – kelis mėnesius šaldytuve išgulėjęs jaunas vyras, kurio veidas vienam medikui pasirodė labai panašus į R.Požerskio.

Ligoninėje fotomenininkas praleido maždaug metus, kupinus įvairių patirčių. Tarkim, jis išvydo, kaip atliekama širdies operacija ar nuimamas kaukolės kaušas.

"Ar buvo sunku stebėti? Aš nemačiau to savomis akimis, o per objektyvą…" – fotomenininkas pasakojo, kad netrukus jis persikėlė į tuometę Raudonojo Kryžiaus ligoninę, kur jo mama dirbo budinčia stomatologe.

R.Požerskis tapo budinčiu fotografu. Taip į jo juostą pateko ant lovų besisupantys, šachmatais žaidžiantys ar koridoriais su ramentais lakstantys mažieji ligoniukai.

Skriejo motociklu

Visgi Kaunas, kurį R.Požerskis sieja ne tik su konkrečiomis vietomis ar objektais, bet ir žmonėmis, jo juostoje atsirado kur kas anksčiau. Toliau spragsėdamas pelės klavišais, R.Požerskis atidarė dar vieną galeriją, menančią ketverius jaunystės metus ant motociklo.

"Buvo draugų, su kuriais važinėjau ir juos fotografavau. Buvo draugų, kurie nepatekdavo į mano fotoobjektyvą", – R.Požerskis su šypsena prisiminė savo 20-uosius gyvenimo metus, kai užsikrėtęs motociklų virusu už 630 rublių nusipirko Čekoslovakijoje pagamintą motociklą "Jawa". Vėliau savo plieninį žirgą šiek tiek modifikavo – žemą gamyklinį vairą išmainė į naują ir kiek aukštesnį, šonuose pritvirtino apsaugus, už sėdynės – groteles daiktams laikyti, priekyje – signalinius žibintus. Ant sparno baltais dažais studentas užrašė žodį "Lithuania". Tokius pat užrašus ant priekinių motociklų sparnų įtupdė ir R.Požerskio bičiuliai.

Su savo dvirate priemone ir tokiais pat nutrūktgalviais bičiuliais kauniečiais, studentas Romualdas išmaišė visą Lietuvą, suko į Latviją ir Estiją, klausėsi "The Doors", "Led Zeppelin", skaitė Jacką Kerouacą, siuvosi striukes, plačius džinsus ir svajojo apie laisvę.

Aistra išliko

Nestigo jauniems vyrams ir merginų dėmesio. Jo sulaukdavo ir dėl savo asmeninio žavesio, ir dėl galingų motociklų, ant kurių sėdynių troško įsitaisyti ne viena gražuolė. Beje, dėl vienos menkai pažįstamos merginos, tiksliau, dėl nelaimingo atsitikimo, per kurį ji stipriai nukentėjo, R.Požerskis ir kiti bendražygiai nusigręžė nuo motociklų.

Bene geriausiai miesto veidą, anot fotomenininko, atspindi ne tam tikri objektai, o žmonės. (R. Požerskio nuotr.)

"Ruošėmės vienai kelionei. Visi – su panomis, o Petras – ne. Bičiulio draugė atsivedė tris, pasodino ant sofutės, o Petras iš jų išsirinko vieną. Deja, planuota kelionė baigėsi ne taip, kaip tikėjomės. Sprogo priekinė motociklo padanga ir jiedu apsivertė. Pusbroliui lūžo ranka, merginai trijose vietose skilo kaukolė. Vargšė daugiau nei savaitę Šakių ligoninėje išgulėjo ištikta komos", – avariją, kuri pakeitė jos liudininkų ir dalyvių gyvenimus, prisiminė fotomenininkas.

Ryšys su motociklu išliko, tik fotomenininkas jau nesėdo prie vairo. Plieninius žirgus, tiksliau – lenktynes stebinčius žiūrovus, jis fiksavo per fotoaparato objektyvą.

"Svarbiausia man buvo pastebėti žmogiškąsias emocijas ir jas užfiksuoti, atskleisti žmogaus dvasinę būseną", – ciklą pavadinęs "Pergalės ir pralaimėjimai", R.Požerskis tikino, kad šis pavadinimas tinka ne tik motociklų sportui.

Jei chirurgas išgyventų dėl kiekvieno paciento, neatliktų gerai operacijos, taip ir aš – stengdavausi atsiriboti nuo krepšinio, nors pripažinsiu, buvo labai sunku.

Menininkai ir mūzos

Kalbėdamas R.Požerskis juokais prisiminė vieną mokslininkų išvadą. Esą jie nustatė, kad vyrų ilgaamžiškumą lemia matytų nuogų krūtų kiekis. Prieš kelis mėnesius mačiusi vieno garsiausių Lietuvos fotomenininkų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros profesoriaus R.Požerskio parodą "Menininkai ir mūzos" supratau, kad jei mokslininkai nemeluoja, mano pašnekovas turėtų sulaukti 100 ir daugiau metų. Visgi ilgaamžiškumo temos neplėtojome – nuotraukų cikle "100 metų kartu", 2018-aisiais apie tai kalbėjo R.Požerskio dukra Monika. O su juo pačiu apsistojome ties fotografais, dailininkais, režisieriais, aktoriais, kompozitoriais, poetais, architektais ir kitais žinomais žmonėmis, garsinusiais ar tebegarsinančiais Kauno vardą.

"Kauno meninį gyvenimą ir jo dalyvius fotografuoti pradėjau 1974 m. Lankiausi parodų atidarymuose Kauno paveikslų galerijoje, Mykolo Žilinsko dailės, Kauno fotografijos galerijose. Fotografavau kūrybinius vakarus Kauno menininkų namuose", – nespalvotas nuotraukas, kurių dalis sukris į fotoalbumą "Menininkai ir mūzos", vertė fotomenininkas.

Knygoje, kuri šiuo metu maketuojama, – ne tik menininkų veidai, bet ir tai, kas jiems suteikė sparnus. Tai serijos "Mūzos" herojės. Aukštos, žemos, lieknos, putlesnės, prisirpusių krūtų, sultingų sėdmenų.

"Iki šiol turiu storą sąsiuvinį su visais kontaktais. Planuoju kada nors paskambinti daliai jų ir vėl nufotografuoti", – R.Požerskis neabejojo, kad dalis mūzų tikrai ir vėl sutiktų stoti priešais fotoobektyvą.

R. Požerskio nuotr.

Viskas dėl gero kadro

Visą laiką atsakinėjęs į klausimus, galiausiai R.Požerskis vieną uždavė ir man.

"Išvardykite bent dešimt dalykų, ką turi Kaunas ir ko neturi kiti miestai", – lenkdamas pirštus sulig kiekvienu atsakymu, galiausiai fotomenininkas sąrašą papildė savais variantais. Tai – Laisvės statula, Nežinomo kareivio kapas, Laisvės alėja ir "Žalgiris". R.Požerskis prisiminė vadinamuosius aukso laikus, kai kauniečiai tapo SSRS vyrų krepšinio čempionatų aukso ir sidabro medalininkais, iškovojo Tarpžemyninę Williamo Joneso taurę. Fotografuoti jų ir rusų krepšininkų kovų R.Požerskis tuo metu vykdavo net į Maskvą.

"Keliaudavome specialiais sirgalių traukiniais, kur per naktį skambėdavo dainos. Į areną sirgaliai eidavo būriu, su dainomis, išskleistomis "Žalgirio" vėliavomis. Prie Maskvos arenos, kur vykdavo rungtynės, lietuvius pasitikdavo maskviečiai, dažnai kildavo muštynių", – fotomenininkas pasakojo, kad ir pats yra nukentėjęs. Tiesa, ne nuo sirgalių, o nuo kitų fotografų, dėl geresnio kadro lipusių ant gulinčio kauniečio.

"Ar sirgau už krepšininkus? Jei chirurgas išgyventų dėl kiekvieno paciento, neatliktų gerai operacijos, taip ir aš – stengdavausi atsiriboti nuo krepšinio, nors pripažinsiu, labai sunku buvo", – kalbėjo fotomenininkas.

Turtas kitoms kartoms

Projektas "Tarp šviesos ir tamsos" R.Požerskiui leido aplankyti Kauno Prano Daunio ugdymo centrą ir iš arčiau pažinti neregių pasaulį – jų bendravimą, integraciją baigus mokslus. Taip gimė ne tik nuostabus nuotraukų ciklas, bet ir jau beveik dešimt metų besitęsianti bičiulystė su Aleksote gyvenančia nerege Laura.

"Pamenu, kelias dienas prieš gimdymą Laurą fotografavau Nemuno pakrantėje. Besileidžiančios saulės apšviesta ji vaikštinėjo Senamiesčio bažnyčių fone. Iki šiol pamenu kelių močiučių veidus, kai šios išvydo Laurą su pilvu ir neregio lazdele. Atrodė, kad jos pamatė patį Dievą. Vėliau kasmet toje pačioje vietoje fotografavau ją su dukra Liepa", – verčiant nuotraukas su Lauros atvaizdu, R.Požerskio paklausiau apie svarbiausias gyvenimo nuotraukas.

Jų – bent kelios. Vienoje užfiksuoti Sausio 13-osios įvykiai, kitoje – Vasario 16-osios signatarai. Vienas žymiausių šalies fotomenininkų džiaugėsi ne tik nuotraukomis, bet ir galimybe būti pastarųjų istorinių įvykiu liudininku.

R. Požerskio nuotr.

"Fotografija iš atminties ištraukia tuos momentus, kuriuos tu išgyvenai, bet buvai pamiršęs. Tai galioja tiek kalbant apie vietas, tiek apie žmones ir tai nėra rašytinis tekstas ar pieštas paveikslas, kurie ne visada būna tikslūs", – R.Požerskis vylėsi, kad Kauno istorijos metraštis, kurį jis paliks, pasitarnaus ateinančioms kartoms.

„Esame dėkingi Jums už Jūsų savitu braižu pažymėtas ir ateičiai išsaugotas Lietuvos kasdienybės ir švenčių akimirkas, krepšinio pergales, mūsų šalies žmonių veidus ir būsenas, taip pat svarbių istorinių įvykių vaizdus“, – rašoma valstybės vadovo Gitano Nausėdos sveikinime.

Pasak prezidento, R. Požerskis savo unikaliu, humanizmo persmelktu kūrybos stiliumi įsitvirtino tarp garsiausių Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų, garsinančių Lietuvą visame pasaulyje.

Šalies vadovas palinkėjo menininkui jaukiai paminėti savo gražią šventę esant geros sveikatos ir apsuptam brangių žmonių.

„Jūsų skvarbi akis geba pastebėti reikšmingiausias detales ir padeda pamatyti jas kitiems. Ką Jūsų objektyvas befiksuotų – sovietinę vaikų ligoninę, lietuvišką kaimą, Nevados dykumą ar spalvingo Bangladešo kasdienybės vaizdus, – kiekvienas kadras pilnas žmogiškumo ir įvairiapusio gyvenimo grožio. Dėkoju už Jūsų talentingus darbus ir linkiu Jums sveikatos bei nesibaigiančio kūrybinio polėkio“, – sakoma premjerės Ingridos Šimonytės sveikinime.

„Savo fotografijose, kurių esate sukaupęs labai didelį archyvą, fiksavote ne tik žmones, bet ir mūsų valstybei svarbius įvykius, lietuviškas šventes, taip pat kasdienį žmonių gyvenimą bei jo reiškinius. Jūsų atsidavimas vienai ar kitai temai lemia jos gilų, visapusišką atskleidimą – tai įrodo Jūsų fotografijų ciklai, sulaukę pripažinimo Lietuvoje ir užsienyje. Į kasdienybę žvelgdamas iš egzistencinės perspektyvos savo darbuose perteikiate plačią emocijų amplitudę, stiprinate kolektyvinės atminties, lietuviškosios tapatybės jausmą. Linkiu Jums ir toliau tęsti tą svarbią fotografinę misiją, kuriai paskyrėte savo gyvenimą“, – sako kultūros ministras Simonas Kairys.

R. Požerskis pažįstamas ir vertinamas dėl tokių žinomų fotografijų ciklų, kaip „Atlaidai“ (1974–2001), „Lietuvos senamiesčiai“ (1974–1985), „Paskutinieji namai“ (1983–1990) ir kitų darbų, kuriuose sujungė reportažinį kūrybos metodą, humanistinį pasaulėvaizdį ir ekspresyvią vizualinę formą.

„Būna, kad studentai per egzaminus pradeda save aukštai kelti ir žeminti komisiją, tai aš jiems užduodu klausimą: pasakyk, kas yra menas? Nėra taip paprasta atsakyti, kas yra menas ir kas yra gyvenimo prasmė“, – pasakoja R.Požerskis.

Jis studijoje atsakys į šiuos klausimus. Iškilus fotografas taip pat papasakos apie savo kūrybinį kelią, santykį su mūzomis, pozavusiomis akto nuotraukoms, draugystę su legendiniais „Žalgirio“ vyrais, taip pat pasidalins įspūdžiais apie JAV vykstantį festivalį „Degantis žmogus“, kuriame menininkas lankėsi jau devynis kartus.

R. Požerskis pažįstamas ir vertinamas dėl tokių žinomų fotografijų ciklų, kaip „Atlaidai“ (1974–2001), „Lietuvos senamiesčiai“ (1974–1985), „Paskutinieji namai“ (1983–1990) ir kitų darbų, kuriuose sujungė reportažinį kūrybos metodą, humanistinį pasaulėvaizdį ir ekspresyvią vizualinę formą. Šį kartą autorius prisistato kaip Kauno meninio gyvenimo metraštininkas bei režisuotos, akto žanro fotografijos kūrėjas.

Parodos organizatoriai pabrėžia, kad joje bus galima išvysti anksčiau dar niekur neeksponuotų R. Požerskio fotografijų, taip pat ji suteiks progą pažvelgti net į kelių kartų žymiausius Kauno menininkus, kuriuos fotografas įamžino jautriai, neformaliomis aplinkybėmis, atskleisdamas žmogišką, neidealizuotą jų gyvenimo tikrovę.

Kauno meninį gyvenimą bei jo dalyvius fotografas pradėjo fiksuoti 1974 metais. R. Požerskis fotografavo parodų atidarymus Kauno paveikslų galerijoje, Mykolo Žilinsko dailės, Kauno fotografijos galerijose, kūrybinius vakarus Kauno menininkų namuose. Pasak muziejaus pranešimo, nuosekliai stebint Kauno menininkų gyvenimą, iki 2004-ųjų autoriaus archyvuose susikaupė daugiau nei 9 tūkst. kadrų, įamžintų analoginėse fotojuostose. Jose – ypač plati Kauno menininkų gyvenimo istorinė panorama ir turtinga žymių kūrėjų galerija.

Dailininkai, režisieriai, aktoriai, kompozitoriai, poetai, architektai ir fotomenininkai R. Požerskio nufotografuoti laisvai besidžiaugiantys kūryba ir gyvenimu. Parodoje žiūrovų lauks ir istoriniu požiūriu ypač vertingos fotografijos, pavyzdžiui, kelių kartų garsius menininkus (skulptorius tėvą ir sūnų Antinius, muzikus Viktorą ir Giedrių Kuprevičius, dailininkų Zalensų šeimą) drauge įamžinusios nuotraukos.

Kūrybiniais parodos akcentais taps šalia dokumentinių nuotraukų eksponuojamos R. Požerskio meninės fotografijos iš serijos „Mūzos“ (1988–2009). Bene brandžiausia iš šio autoriaus sukurtų akto žanro serijų įamžino menininkų studijas, taip pat jų aplinkoje, meno kūrinių apsuptyje pozuojančius modelius.