Dešimtys savanorių

Kai Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyrius su pirmininku Mindaugu Vėlyviu prikėlė Gertrūdos g. 8A pastatą, finansinę paramą skyrę vokiečiai nusiėmė kepures – tokio rezultato nė vienas jų nesitikėjo. Kauno samariečiai išnešė visas šiukšles, užkamšė skyles sienose, sutvarkė grindis, pakeitė langus ir radiatorius, pastatė katilinę, uždengė stogą, o apleistą pastatą pavertė jaukia užuovėja ir gerų darbų kalve. Įpūtę gyvybės senam statiniui, kuriame pagal panaudos sutartį galės būti iki 2028-ųjų, Kauno samariečiai subūrė laiko patikrintą komandą. Tai ne tik nuolatiniai darbuotojai, bendrijos nariai, bet ir savanoriai. Šių yra bemaž pusantro šimto, o kiekvieną dieną į miesto centre esančią būstinę jų užsuka apie 100. Vieni savanoriai su praeitimi, kurios nuodėmes nori išpirkti, kiti – pašaukti geriems darbams.

„Savanoriu gali tapti kiekvienas. Geriau juk kažką daryti, nei tuščiai sėdėti namuose“, – paklaustas, pagal kokius kriterijus atrenkami žmonės, M.Vėlyvis tikino, kad svarbiausias rodiklis – noras. Tiesa, kiekvienas kandidatas turi pelnyti bendruomenės pasitikėjimą. Tik tada jam patikimi svarbesni, daugiau atsakomybės reikalaujantys darbai. Tarkim, namuose prižiūrimų senolių ar neįgaliųjų lankymas. Šiuo metu Kauno skyriaus samariečiai prižiūri beveik 30 miestiečių, pas kuriuos praleidžia po 10 valandų per dieną, ir keliolika žmonių, kuriems reikia kitokios pagalbos.

„Per visus metus esu sutikęs įvairių žmonių. Buvo ir tokių, kurie kelis mėnesius lankė senelius, o paskui paėmė jų pinigus ir dingo. Labai nesmagu“, – anot M.Vėlyvio, nesąžiningų žmonių būta ir daugiau, tačiau nė vienas jų neužsibuvo.

Samariečiai apsimetėlius greit identifikavo ir atsisveikino su jais.

M.Vėlyvis su samariečiais padėjo atsitiesti ne vienam žmogui. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Turi savo automobilių parką

Tądien, kai užsukome į samariečių būstinę, susėdę ant minkštasuolio darbų laukė penki savanoriai.

Sulaukęs skambučio iš kepyklos, vienas savanorių ruošėsi kurti automobilio variklį, kad skurstantieji turėtų duonos, kitas laukė, kol gaus ženklą pervežti nevaikštantį žmogų. Panašios paslaugos yra mokamos ir atsieina apie 20–25 eurus. Už surinktus pinigus dengiamos savanorių kelionės išlaidos.

Kauno samariečiai turi sukaupę nedidelį automobilių parką. Jame – greitosios pagalbos automobilis, kurį panaudos tikslais skyrė Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir dar vienas iš Kauno miesto savivaldybės, kurį norėjo nurašyti Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotis. Yra keli lengvieji automobiliai, kuriais žmonės vežami į pakaitinės inkstų terapijos – dializių procedūras, automobiliai su specialiomis įvažomis, kad būtų patogiau įkelti gulinčius žmones, krovininiai automobiliai, skirti maisto produktams arba neįgaliesiems skirtai įrangai gabenti.

„Turime visko: pradedant lovomis, vežimėliais, baigiant lazdomis. Anksčiau duodavome taip, o dabar paprašome palikti užstatą, – tokios priemonės, anot Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyriaus pirmininko, padeda atsakingiau prižiūrėti daiktus ir grąžinti, kai šie tampa nereikalingi. – Buvo kažkada situacija: paėmė žmogus vežimėlį, kurį naudojo negalią turintis jo artimas, po jo mirties sakau: atiduok vežimėlį. Pasirodo, daiktas nukeliavo pas kitus žmones, iš jų – dar pas kitus, kol galiausiai taip ir dingo.“

Dalija nemokamus davinius

Devyniolika metų gerumą daliję Lietuvos Respublikos prezidentūros kaimynystėje, vėliau persikėlę į dvarelį – Senamiesčio namų ūkio valdybos pastatą Gertrūdos gatvėje, samariečiai pasklido plačiai po miestą. Partizanų gatvėje sunkiau gyvenantiems žmonėms kiekvieną dieną nuo 10 val. iki 13 val. dalija maisto davinius. Norintys gauti nemokamų, rėmėjų dovanotų produktų, privalo būti užsiregistravę Užimtumo tarnyboje.

„Duodame tai, ką gauname. Šiandien paskambino „Baltas pyragas“, turi 750 šviežių duonos kepalų. Parvešime į paramos punktą ir dalysime, – pinigus, kuriuos išleistų maistui, M.Vėlyvis ragina atsidėti į šalį ir susimokėti už komunalines paslaugas, kad išlaikytų stogą virš galvos. – Tie, kurie laikosi šio principo, sutaupo nemažai pinigų, nes net ir duonos kepaliukas nepigiai atsieina. Aišku, visko pasitaiko. Žmonės maistą maino ir į alkoholį, ir į kitus maisto produktus. Mūsų darbas atiduoti, o kaip elgsis su daviniais – kiekvieno sąžinės reikalas. Svarbiausia, kad neišmestų lauk.“

Mūsų darbas atiduoti, o kaip elgsis su daviniais – kiekvieno sąžinės reikalas.

S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje sandėliuojamos visos slaugos priemonės, ten pat veikia didžiulis labdaros paramos taškas. Vieni į jį neša nenešiojamų drabužių, buityje nenaudojamų įrenginių, kiti – juos pasiima.

Dar vienos patalpos, kurias samariečiams užleido Kauno arkivyskupija, yra M.Daukšos gatvėje. Čia vyresnieji miestiečiai renkasi kultūringai pasisėdėti su poezija, muzika, čia galima rasti knygų, suvenyrų ir religinių reliktų.

Dėmesys mažiesiems

Padedami vokiečių, su kuriais itin glaudžiai bendrauja jau kone 30 metų, samariečiai Kauno rajone, Šlienavoje, atidarė rizikos grupių šeimoms skirtą vaikų dienos centrą „Užuovėja“. Čia kiekvieną dieną vaikus lavina ir juos ugdo socialiniai pedagogai, kiti specialistai. Dar vienas dienos centras, vasarą jauniausius miestiečius buriantis į stovyklas, veikia ir pačioje Gertrūdos gatvėje.

„Dabar jis užrakintas, nes vaikai ateis tik po pamokų, tada čia bus šurmulys“, – sulaukęs rakto, M.Vėlyvis pakvietė apsidairyti po žaislų, stalo žaidimų, spalvotų pieštukų, kreidučių ir plastilino gumuliukų karalystę. Atėję po pamokų, vaikai čia ruošia namų darbus, žaidžia, muzikuoja, piešia, karpo, lipdo arba kramsnodami sausainius šnekučiuojasi ir dalijasi dienos įspūdžiais.

Pagrindinis vaikų dienos centro veiklos principas – teikti socialines priežiūros ir ugdymo paslaugas vaikui. Svarbiausia dienos centro darbuotojų užduotis – ginti vaiko teises, sukurti tokias sąlygas, kad vaikai būtų motyvuoti dalyvauti centro veiklose, būtų ugdoma šeimos santykių kultūra, asmens tobulėjimas, savitarpio pagalba.

„Vaikus galima sutikti ne tik dienos centre, bet ir kitoje patalpoje, kurią jie labai mėgsta“, – M.Vėlyvis turėjo omenyje kompiuterių klasę. Įrengti ją padėjo tuo metu mero pareigas ėjęs Arvydas Garbaravičius.

Kuria ir parduoda

Kauno samariečiai ne tik padeda žmonėms sunkiomis akimirkomis, bet ir padeda jiems geriau save pažinti.

Pirmo aukšto kabinetų sienos ir susirinkimų salė antrame aukšte nukabinti paveikslų, kuriuos tapė savanoriai. Anuomet mėgę taurelę arba turėję kokių kitų priklausomybių, dabar jie su teptukais ir aliejiniais dažais stoja prie drobių. Tapo peizažus, natiurmortus, religines scenas.

„Turiu visai neseniai padovanotą paveikslą. Jame vaizduojamas sužeistojo žaizdas valantis samarietis. Dar vienas panašus kabo koridoriuje“, – plėvele aptrauktą meno kūrinį padėjęs į šoną, M.Vėlyvis nuvedė į žmonių fantaziją išlaisvinančias erdves.

Tai – kūrybinės dirbtuvės. Išvydusi tarpduryje stovinčius svečius, samarietė Dalia vienu rankos mostu atlaisvino stalą ir su pasididžiavimu ant jo ėmė dėti rankdarbius, kuriuos kūrė drauge su kitais samariečiais ir čia užsukančiais miestiečiais. Pirmiausia – iš spintos ji ištraukė kryželiu siuvinėtus paveikslus, iš medžiagos skiaučių kurtus pagalvių užvalkalus, vilnonius velykinius margučius, linines prijuostes ir maišelius su rankų darbo piešiniais.

Kūrėjai apsidžiaugs, jei jų rankdarbiai naujuosius šeimininkus ras dar iki Kaziuko mugės. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Jau pradėjome ruoštis Kaziuko mugei. Parduosime juos po 5 eurus už vienetą, – norintys įsigyti medžiaginių maišelių ar kitų rankdarbių, anot Dalios, neprivalo laukti pavasario. – Eidami pro šalį, pasibelskite į samariečių būstinės duris ir išsirinksite labiausiai patikusį darbą. Mes per 5 minutes viską suruošime. Be to, galite apsilankyti ir mūsų internetinėje parduotuvėje.“

Dar vienos kūrybos erdvės įrengtos antrame aukšte. Nedidelėse socialinėse dirbtuvėse kasdien nuo ryto iki pietų meistrauja protinę negalią turintys žmonės. Tądien, kai lankėmės pas samariečius, palinkę prie stalo darbavosi keturi darbštuoliai. Trys jų atidžiai rinko skirtingų spalvų karoliukus ir vėrė ant tamprių silikoninių siūlų, ketvirtasis – klijavo etiketes.

„Mūsų rankos jau įgudusios. Pažiūrėkite, kiek dėžių suvertų karolių“, – kalbintas jauno amžiaus vyras darbo nesibaidė. Priešingai, džiaugėsi galintis ateiti pas maltiečius, pabendrauti su bendraminčiais ir įgyti naujų įgūdžių.

Kažkam – tai tik karoliukų vėrimas, o socialinių dirbtuvių lankytojams – būdas atsipalaiduoti. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Tikisi įgyvendinti svajonę

Kitąmet 70 jubiliejų švęsiantis M.Vėlyvis neslėpė, kad Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyrius jam tarsi namai. Į saviškius jis esą grįžta tik pernakvoti. Gertrūdos gatvėje praleidžia visą dieną. Visgi, kaip sako pats, gavęs signalą iš aukščiau, skyriaus pirmininkas jau galvoja apie užtarnautą poilsį.

„Komanda suformuota, visi žino savo darbus. Mano nuomonė tokia, kad reikia išeiti laiku“, – prieš palikdamas Kauno skyriaus vadovo kėdę, M.Vėlyvis troško įgyvendinti dar vieną svajonę – paleisti skubios pagalbos iškvietimo sistemą, kuri senjorams, vienišiams, specialių poreikių turintiems ar neįgaliems žmonėms namuose leistų jaustis saugiai kiaurą parą. Mokamos paslaugos gavėjas gautų apyrankę su GPS sistema. Paspaudus mygtuką ji leistų nustatyti buvimo vietą ir kaip įmanoma greičiau reaguoti į pranešimą. Atvykusi į namus budinti komanda įvertina situaciją, suteikia pagalbą, o prireikus kviečia specialiąsias tarnybas (greitąją medicinos pagalbą, gaisrinę ar policiją). Atvykus specialiosioms tarnyboms budinti komanda padės greičiau patekti į Paslaugos gavėjo namus. Kartą per mėnesį kiekvieno paslaugos gavėjo namuose bus tikrinama įranga ir įvertinama situacija. Budinčią komandą sudarys psichologas, socialinis darbuotojas, socialinio darbuotojo padėjėjas, slaugytojas, prireikus pasiūlysime specialų transportą, kuriuo galima pervežti įvairių poreikių turinčius žmones.

„Kiek girdime atvejų, kai kaimynai pajaučia pro duris sklindantį nemalonų kvapą, o ugniagesiams išlaužus duris, randami pūti pradėję kūnai“, – M.Vėlyvis neabejojo, kad skubios pagalbos skambučio paslauga padėtų išgelbėti ne vieną gyvybę.

Yra ir dar viena svajonė, kutenanti Kauno skyriaus vadovo širdį. Pastebėjęs, kad skubios pagalbos skambučio paslauga naudojasi ne tik vokiečiai, italai, bet ir latviai, M.Vėlyvis pasidžiaugė dar vienu brolių pasiekimu – nauju pastatu, kuriame susitelkę Rygos samariečiai. Tai jiems leidžia telktis ir visas paslaugas teikti vienoje vietoje.

„Būtų gerai ir mums toks“, – nusišypsojęs M.Vėlyvis leido suprasti, kad šią svajonę paliks įgyvendinti kitiems.

Pandemijos laikotarpiu būtent šiems mūsų visuomenės nariams privalome skirti ypač daug dėmesio. Įvairiausi formalūs ribojimai reiškia, kad šiems asmenims žmogiško dėmesio skiriama dar mažiau, bet vienas dalykas yra objektyviai pamatuojamas ir sunkiai nuginčijamas – galimybė šiems asmenims, kurių dažnas turi įvairių ligų ir negalavimų, gauti būtinas sveikatos apsaugos paslaugas.

Galiu tik priminti – praėjusių metų rudenį beveik visos pagrindinės Kauno mieste veikiančios gydymo įstaigos anksčiau ar vėliau paskelbė apie dalies kontaktinių paslaugų stabdymą. Pažeidžiamiausiems kauniečiams tai reiškė viena – mažiau galimybių užsirašyti į vizitą pas gydytoją. Tai, kad dalis gydytojų konsultacijas teikė telefonu, gal ir gelbėjo būtiniausiais atvejais, kai reikėjo išrašyti vaistų receptą ar suteikti kitą mirtinai būtiną paslaugą. Tačiau visi puikiai suprantame, kad toks papildomas barjeras daugeliui pažeidžiamųjų reiškė tiesiog išnykusią galimybę gauti nemokamą sveikatos priežiūros paslaugą.

Nors daugeliui jau sunkiai suprantama, kad įmanomas gyvenimas be mobiliųjų ir fiksuoto ryšio telefonų, tačiau galiu jus užtikrinti – tai jokia garantijas. Priešingai, ne viena dešimtis tūkstančių kauniečių neturi telefono, kuriuo būtų galima jį nuolatos pasiekti. Jeigu neturi telefono – kaip tave nuotoliniu būdu pakonsultuos gydytojas?

Žinoma, šiandien vėl teikiamos paslaugos, visi rizikos grupėse esantys kauniečiai jau senokai apsaugoti nuo koronaviruso, tiems, kurių kraujyje antikūnų skaičius pernelyg sumažėjęs, jau registruojasi ir gauna trečią skiepą. Tačiau turime pripažinti, kad pasaulį šluojanti viruso delta mutacija pakeitė žaidimo taisykles. Taip, pasiskiepiję senoliai jau turi nepalyginti geresnių galimybių virusą įveikti kaip nesunkią slogą, tačiau pernelyg didelė dalis Lietuvos visuomenės nesisaugo ir pasiskiepiję elgiasi neatsakingai, todėl viruso plitimas vėl fiksuoja rekordus. Kartu su jais – jau dešimtimis per dieną registruojami būtent nuo viruso mirę piliečiai.

Blogiausia padėtis Lietuvoje buvo praėjusį gruodį. Ar atsitiktinumas, kad kaip tik prieš tai Lietuvos ligoninės skelbė apie stabdomą kai kurių įprastinių paslaugų teikimą?

Tačiau ne vien skiepai yra problema ar sprendimas. Gerokai rimtesnis klausimas – dėl kone visus metus su pertrūkiais teiktos sveikatos priežiūros paslaugos. Šio dalinio darbo rezultatas šiandien jau matosi statistikoje. Lietuvos statistikos departamentas kaupia duomenis apie perteklinį mirtingumą, t.y. neįprastą mirtingumo padidėjimą tam tikru laikotarpiu.

Statistikų duomenimis, Lietuva patenka tarp šalių, kur perteklinis mirčių skaičius dažną pandemijos mėnesį buvo didesnis nei ES vidurkis. Blogiausia padėtis Lietuvoje buvo praėjusį gruodį. Ar atsitiktinumas, kad kaip tik prieš tai – praėjusių metų rudenį – Lietuvos ligoninės skelbė apie stabdomą kai kurių įprastinių paslaugų teikimą? Žinoma, į šį klausimą galima atsakyti tik po detalių tyrimų, kuriems nei laiko, nei jėgų kol kas nėra.

Kad ir kaip būtų, tačiau šiandien turime grįžti prie to paties krikščioniško artimo meilės principo. Kovoje su koronavirusu privalome pradėti rūpintis savimi ir savo artimiausias žmonėmis, tačiau tik tai atlikę privalome grįžti ir padėti tiems, kuriems nėra kam padėti ar ta pagalba yra tiesiog per menka. Juk būtent apie tai yra mūsų gyvenimas bendruomenėje – dalijimasis ir džiaugsmais, ir vargais. Visiškai nesvarbu, ar tikrai kiekvieną sekmadienį užsukame į bažnyčią.

Portalo skaitytojui parūpo sužinoti, kodėl aikštelėje ant naujos dangos stovi senos karuselės.

Plyteles primenanti guminė danga ir jos centre pastatytos senos sūpynės sukėlė svarstymų apie šios aikštelės tinkamumą vaikų žaidimams.

Reikia džiaugtis, kad bendruomenei pavyko susitelkti ir pradėti vaikų žaidimų aikštelės rekonstrukcijos darbus.

Portalo duomenimis, aikštelė pradėta rekonstruoti bendruomenės prašymu. Šiuo metu darbai paprasčiausiai dar nėra atlikti iki galo, todėl kai kuriems ši vieta gali pasirodyti keistai.

"Darbai dar nėra baigti, statytojai laukia naujos įrangos. Džiaugiuosi, kad su projekto vykdytojais pavyksta bendrauti geranoriškai. Jei gyventojai taip pat nori prisidėti, jie mielai kviečiami padėti", – pasakojo Budelkiemio gatvės seniūnaitis Jonas Bartkevičius.

Ateityje aikštelėje planuojama įrengti naujas sūpynes, pastatyti kitus suoliukus.

"Reikia džiaugtis, kad bendruomenei pavyko susitelkti ir pradėti vaikų žaidimų aikštelės rekonstrukcijos darbus", – sakė J.Bartkevičius.

Vaikų žaidimų aikštelių rekonstrukcijos bei įrengimo darbais taip pat užsiima ir miesto savivaldybė.

Šiuo metu įgyvendinama strateginio veiklos plano priemonė "Vaikų žaidimo aikštelių įrengimas ir atnaujinimas". Savivaldybės teikiamos apklausos prieinamos gyventojams pateikus prašymą.

Klaipėdos savivaldybės Statinių administravimo skyriaus vyriausioji specialistė Dženeta Būdvytytė sakė, kad šiuo metu įgyvendinama priemonė, kurios tikslas – įrengti naujas aikšteles, atnaujinti daugiabučių kvartaluose esančias sporto aikšteles ir pašalinti netinkamus įrenginius.

Išvardytos paslaugos teikiamos remiantis įvairiais teritorijos kriterijais.

"Atsižvelgiant į skiriamą finansavimą, kiekvienais metais Klaipėdos mieste yra įrengiama po tris naujas vaikų žaidimo aikšteles daugiabučių namų kvartaluose ir (ar) viešosiose miesto erdvėse", – dalijosi D.Būdvytytė.

Šią savaitę asociacija iš Lietuvos vidaus reikalų ministerijos gavo padėką už pilietiškumą bendradarbiaujant su Klaipėdos savivaldybe ir sprendžiant COVID-19 epidemijos sukeltas problemas.

"Sveikata yra pats brangiausias ne tik artimo, bet ir kaimyno ar bendruomenės nario turtas", – teigė asociacijos vadovė Regina Baguckienė.

Karantino metu asociacija rajono gyventojams teikė naudingą informaciją ir įvairius mokymus, padedančius kuo lengviau išgyventi epidemiją.

Mes norime, kad žmonės jaustųsi kaip savo rajono ir miesto šeimininkai.

Internete bendruomenės nariams veikė karštoji linija, platinta informacija apie mobiliuosius patikros punktus, pranešimai su naudingais kontaktais ir kitomis svarbiomis naujienomis.

Bendruomenės nariai taip pat galėjo išmokti, kaip namie pasigaminti nosį ir burną dengiančias kaukes, sužinoti, kaip gauti naudingas paslaugas internetu.

Asociacija "Paupių bendruomenė" – viena aktyviausių Lietuvoje. "Mes norime, kad žmonės jaustųsi kaip savo rajono ir miesto šeimininkai", – teigė Paupių seniūnaitė Rasa Arcišauskienė.

Ne karantino metu bendruomenės nariai užsiima kultūrine veikla, plėtoja įvairias kitas gyventojų iniciatyvas.

"Žmonės patys valdo savo gyvenimą. Jie rodo iniciatyvą ir praneša, kai pamato kokią nors blogybę arba ką nors pozityvaus", – džiaugėsi R.Arcišauskienė.

Bendruomenės nariai atsižvelgia ne tik į epidemijos padiktuotą situaciją, kai kyla rizika gyventojų sveikatai ir gerovei.

Antradienį baigėsi Paupių bendruomenės organizuota gyventojų apklausa dėl oro ir garso taršos. Per mažiau nei mėnesį savo nuomonę apie tai išreiškė 91 gyventojas.

Išgirsti ir padrąsinti

Išdrįsti paprašyti pagalbos nėra lengva. Veikia įvairūs įsitikinimai, baimės, išankstinės nuostatos. Tad kartais tėvai renkasi geriau kentėti nei kreiptis pagalbos, tačiau išdrįsusieji pripažįsta, kad gyvenimas nušvito visai kitomis spalvomis. Pokalbis apie pagalbą ypatingų vaikų tėvams su Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktore Aušra Nikolajoviene, Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus socialine darbuotoja Vida Kuznecoviene, Kompleksinių paslaugų vaikų dienos užimtumo centro vedėja Agne Butkuviene ir psichologe Milda Cibulskyte.

– Ne vienerius metus teikiate pagalbą vaikams, turintiems įvairių sutrikimų ar negalių. Kodėl pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriate ir tėvams?

A.Nikolajovienė: Teikdami platų paslaugų spektrą vaikui, vis labiau pastebime, kokia svarbi pagalba yra jo šeimai. Būdami šalia puikiai suprantame, ką artimieji jaučia, kai vaikui nustatomas raidos sutrikimas, ir kaip jaučiasi šeima, auginanti vaiką, kuriam nustatyta lėtinė, progresuojanti, nepagydoma liga. Vieni išsako, kad, pirmą kartą išgirdę vaiko ligos diagnozę, buvo sutrikę, tiesiog patyrė šoką, kiti pajuto baimę dėl vaiko ir savo ateities, ne vieną užplūsdavo pykčio bangos, daugelį apėmė kaltės jausmas. Patirti jausmai parodo, kad tėvai išgirdę vaikui nustatytą sutrikimą ir (ar) diagnozę suvokia, kad keisis jų įsivaizduojamas gyvenimas. Jiems tampa sunku derinti kasdienius įsipareigojimus su vaiko priežiūra, slaugymu, patiriamas fizinis ir psichologinis krūvis bei išsekimas. Tačiau akivaizdu tai, kad tėvai, priėmę teikiamą pagalbą, jaučiasi emociškai stabilesni ir daugiau laiko gali skirti sau ir kitiems šeimos nariams, kurie dažnu atveju būna primiršti. Be to, jie sako, kad jaučiasi laimingesni, jog yra tokia įstaiga, kurioje jų vaikams užtikrinamas platus sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų spektras, taikomas intensyvus užimtumas.  Visada malonu sulaukti nuoširdžių padėkų ir tokių pasisakymų: „Svarbiausia, kad šioje įstaigoje rūpinamasi ne tik vaiko, bet ir tėvų gyvenimo kokybės gerinimu.“

– Kokia pagalba teikiama tėvams ir kas ja gali pasinaudoti? Kuo naudinga tokia pagalba?

V.Kuznecovienė: Atvykusi šeima į Ankstyvosios reabilitacijos skyrių pirmiausia susitinka su socialiniu darbuotoju. Tėvams suteikiama visa informacija apie ankstyvosios reabilitacijos skyriuje ir įstaigoje (kompleksinių paslaugų vaikų dienos užimtumo centro, paliatyviosios pagalbos, socialinės globos skyrių) teikiamas paslaugas. Atliekamas psichosocialinis šeimos būklės (šeimą veikiančių psichosocialinių stresorių ir šeimą palaikančių veiksnių) vertinimas. Išsiaiškinama kreipimosi priežastis, kylantis nerimas dėl vaiko raidos sutrikimo. Planuojant pagalbos procesą šeimai, svarbūs tėvų lūkesčiai, ko jie tikisi, kokios pagalbos nori. Dažniausiai tėvų išsakomi lūkesčiai: informacijos, pagalbos vaikui, emocinės paramos. Šeimai lankantis ankstyvosios reabilitacijos skyriuje, didelis dėmesys skiriamas tėvų mokymui. Kiekvienas specialistas moko tėvus, kaip bendrauti, skatinti vaiko raidą ir pritaikyti specialistų rekomendacijas namų aplinkoje. Socialinis darbuotojas konsultuoja tėvus apie neįgalumo nustatymo tvarką, priklausančias lengvatas, kompensacinės technikos įsigijimo tvarką, ugdymo įstaigas, nevyriausybines organizacijas, vienijančias neįgalius vaikus auginančias šeimas. Tėvai taip pat turi galimybę gauti individualias psichologo konsultacijas.

Pokyčiai: pasak V.Kuznecovienės, akivaizdžiai matosi skirtumas, kai tėvai atvyksta į ankstyvosios reabilitacijos skyrių pirmą dieną ir kai atvyksta į paskutinį susitikimą. / „Kemel photography“ nuotr.

A.Butkuvienė: Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namuose tėvams taip pat teikiamos individualios psichologo konsultacijos, organizuojamos tėvų savipagalbos grupės, specialistai rengia seminarus ar mokymus tėvams, siunčiama edukacinė medžiaga. Be psichologo, pagalbą šeimoms teikia ir kiti specialistai: vaikų ligų gydytojas, bendrosios praktikos slaugytojas, masažuotojas, kineziterapeutas, ergoterapeutas, logoterapeutas, socialinis darbuotojas, todėl tėvai turi galimybę konsultuotis su kiekvienu iš šių specialistų tiek individualiai, tiek grupėje, pasitarti ir užduoti jiems rūpimus klausimus. Kūdikių namuose taip pat konsultuoja ir gydytoja psichiatrė, todėl turime galimybę tėvams teikti visapusišką pagalbą. Tačiau labiausiai norisi teikti psichologinę paramą tėvams, kuriems vaiko atsiradimas šeimoje atnešė daugiau iššūkių nei įprastai.

Būna, kalbu su tėvais ir girdžiu jų balsuose nerimą, pasimetimą, nežinią. Tada rekomenduoju tėvų savipagalbos grupes – jose tėvai pamato, jog panašius sunkumus, auginant vaikus su raidos sutrikimais ar kompleksine negalia, išgyvena ir kiti tėvai, jog nesi vienas. Ir šis jausmas padrąsina, pastiprina tėvus, kad yra vieta, kur mane supranta, atsiranda bendrumo jausmas, kad tai, kaip aš jaučiuosi ir ką išgyvenu, patiria ir kiti. Panašias patirtis turinčių žmonių buvimas šalia ramina ir suteikia palengvėjimo jausmą, todėl patirtis grupėje padeda tėvams tiek gauti, tiek teikti paramą ir palaikymą vienas kitam.

Pagalbos tėvams poreikis ypač kyla tuomet, kai tėvai tik išgirsta apie jų vaikui nustatytą raidos sutrikimą, ši žinia gali būti bauginant, tėvai būna sutrikę, nusivylę ir išsigandę, išgyvena susirūpinimą dėlvaiko ateities. Ir jei artimoje aplinkoje nėra pažįstamų, draugų, kurie taip pat augintų vaiką su raidos sutrikimu ar kompleksine negalia, gali pasijausti labai vienišas ir izoliuotas, o ir paramos artimoje aplinkoje gali pritrūkti. Todėl buvimas grupėje padeda tėvams geriau susipažinti tiek su pačiu raidos sutrikimu, nes jose dalyvauja specialistas, tiek suteikia erdvės pasidalinti savo jausmais ir išgirsti kitus tėvus, esančius panašiame kelyje jau ilgesnį laiko tarpą, daugiau žinančius ir galinčius padrąsinti.

Sunkumai lengviau išgyvenami, kai esi ne vienas. Nežinia ir pasimetimu, sužinojus apie vaiko raidos sutrikimą, galima dalintis su psichologu ir individualiame santykyje, padėti sau priimti žinią, susitaikyti su situacijos nepakeičiamumu. Kartais norisi pasitarti, kaip kalbėti su aplinkiniais, ko tikėtis, ką sakyti artimiesiems. Šiuos klausimus tėvai atsineša, tad ieškome kelių, kaip kiekvienam jų padėti.

Atsiliepia gyvenimo kokybei

– Kaip aktyviai šiomis paslaugomis naudojasi tėvai? Jūsų nuomone, kokios pagrindinės priežastys, trukdančios priimti pagalbą?

V.Kuznecovienė: Šias paslaugas gauna visos šeimos, kurios lankosi ankstyvosios reabilitacijos skyriuje. Tėvams nereikia kreiptis atskirai. Po kiekvieno užsiėmimo su vaiku specialistai skiria laiko aptarti užsiėmimo eigą, kaip vaikui sekėsi, kokias užduotis tęsti namuose. Tėvai kartu su vaiku dalyvauja užsiėmimuose ir mato, kaip vyksta užsiėmimas, kaip dirba specialistas, kartu gali aptarti vykstantį procesą ir tęsti namų aplinkoje.

A.Butkuvienė: Kūdikių namuose pagalba šeimai ankstyvosios reabilitacijos, socialinės globos, paliatyviosios pagalbos skyriuose ir kompleksinių paslaugų vaikų dienos užimtumo centre teikiama nemokamai, ja pasinaudoti gali tėvai, auginantys vaikus su raidos sutrikimais, fizine arba kompleksine (proto ir (ar) psichikos) negalia ar kitomis progresuojančiomis ligomis. Tėvams, gaunantiems paslaugas šiuose skyriuose, suteikiama galimybė ir psichologinei pagalbai.

Jaučiame, kad pagalbos kreipiasi vis daugiau žmonių, tačiau priežastys, trukdančios ją priimti, gali būti įvairios. Dalis žmonių galvoja, kad kreiptis psichologinės pagalbos yra normalu, tačiau kita dalis vis dar abejoja. Jaučiamas nusistatymas ir stereotipai apie žmones, kurie kreipiasi psichologinės pagalbos. Jei kalbama apie fizinę sveikatą – žmogus nedvejodamas kreipiasi į šeimos gydytoją ir ieško sprendimų, kaip pasveikti ar nebejausti fizinio diskomforto, skausmo. Tačiau psichologinis skausmas lieka nuvertintas, slopinamas, grindžiant baime kreiptis į specia-listus ar gėda prašyti pagalbos. Baisu sulaukti aplinkinių nuvertinimo, stigmatizacijos, pašaipų, jog kreipėsi į psichologą. Ir kartais ši baimė būna tokia stipri, jog asmuo geriau renkasi kentėti nei kreiptis pagalbos, tačiau tai veikia ir jo gyvenimo kokybę.

– Kaip pasikeičia tėvų nuotaikos sulaukus pagalbos?

V.Kuznecovienė: Akivaizdžiai matosi skirtumas, kai tėvai atvyksta į ankstyvosios reabilitacijos skyrių pirmą dieną ir kai atvyksta į paskutinį susitikimą. Pradžioje tėvai būna įsitempę, susikaustę, nepasitikintys savimi ir specialistais. Šioje vietoje svarbus tėvų padrąsinimas, išklausymas, informacijos apie vaiko raidą suteikimas suprantama kalba. Kai tėvai pajaučia, kad drąsiai gali klausti, pasitarti su specialistais dėl kylančių sunkumų, atsiranda bendradarbiavimas, tėvų pasitikėjimas specialistais. Tik kartu dirbant ir siekiant bendrų tikslų galima pasiekti gerų rezultatų.

Užduotis: M.Cibulskytė paaiškino, kad tiek individualių konsultacijų, tiek grupinių užsiėmimų metu tėvams skiriamas dėmesys savęs priėmimo skatinimui. / „Kemel photography“ nuotr.

M.Cibulskytė: Kaip sakė Agnė, dažnu atveju kreipimasis pas psichologą pačių tėvų yra vertinamas kaip silpnumo, pažeidžiamumo pripažinimas, kad pati ar pats jau nebesusitvarkau. Gana dažnai mes visi linkę vengti atvirai demonstruoti savo pažeidžiamumą ar silpnumą. Taigi tiek individualių konsultacijų, tiek grupinių užsiėmimų metu mes skiriame dėmesį savęs priėmimo skatinimui – savęs visokio – silpno, stipraus, pikto, nuliūdusio, susierzinusio ir linksmo, normalizuojame, kad tokie mes skirtingais momentais būname visi ir svarbiausia priimti pačiam save tokį ir jeigu reikia – išmokti tinkamai savimi pasirūpinti.

Pagalbos tėvams tikslas ir nėra, kad taptume visada linksmi ar tik gerai nusiteikę, bet kad labiau priimtume save visokius su atjauta ir rūpesčiu, nes labai dažnai tenka susidurti su tuo, kad tėvai yra linkę būti labai reiklūs ir griežti patys sau, tokiu būdu sukeldami sau psichologinę įtampą, po užsiėmimų dažnai pavyksta tapti labiau atjaučiantiems patiems save.

Tampa įkvėpimu

– Kaip tėvų pokyčiai arba, atvirkščiai, baimė priimti pagalbą atsiliepia vaiko sveikatai bei savijautai?

A.Butkuvienė: Tėvų emocinė savijauta ir jos išraiškos formos veikia visos šeimos nuotaikas, emocinę aplinką namuose. Jei namuose jaučiama įtampa, nerimas, pasimetimas, tai veikia ne tik vaikų emocinę savijautą, bet ir bendrą sveikatos būklę. Vaikas gali tapti nervingas, irzlus, sudirgęs, reikalaus daugiau dėmesio, vaikams gali reikštis ir fiziniai negalavimai: dažniau diegia pilvą, atsiranda mitybos, miego problemų.

Kai vaikas negali pasakyti, jog jam liūdna ar baisu, ima kalbėti jo kūnas, reiškiasi psichosomatiniai simptomai.

Įtaka: pasak A.Butkuvienės, tėvų emocinė savijauta ir jos išraiškos formos veikia visos šeimos nuotaikas, emocinę aplinką namuose. / „Kemel photography“ nuotr.

Todėl dėmesys savo paties emocinei sveikatai, rūpinimasis ja, galimybė pasikalbėti apie tai, kaip jautiesi, padeda atslūgti emocinei įtampai, priimti kasdienybę, tuomet gerėja ir vaiko emocinė būklė, elgesys.

Svarbiausia – pasirūpinti savimi, kad būtų lengviau padėti ir vaikui.

– Gal galite pasidalinti kokia įkvepiančia istorija?

V.Kuznecovienė: Kiekvienos šeimos istorija yra įkvepianti, kiekvienos šeimos pasiekimai mums svarbūs ir jais džiaugiamės. Džiaugiamės, kai mama pradeda šypsotis, nors ilgai matėme liūdną ir susirūpinusią.

Džiaugiamės, kai mama pasako, jog eina pasivaikščioti, kol jos vaikas bus užsiėmime pas specialistą. Džiaugiamės kartu su tėvais, kai vaikas su raidos sutrikimu žengia pirmą ilgai lauktą žingsnį. Džiaugiamės, kad mumis pasitiki ir sugrįžta į mūsų įstaigą.

M.Cibulskytė: Man kiekvienas tėtis ar mama, su kuriuo tenka dirbti, – unikali ir įkvepianti istorija. Didžiausią vidinį pasitenkinimą pajuntu tuomet, kai užsiėmimų metu tėvai analizuoja ir dalinasi savo kaip asmenybių vertybėmis, nuostatomis ar taisyklėmis, analizuoja, kaip jos padeda ar trukdo gyvenime, bet čia svarbiausias momentas tas, kad jie vėl save prisimena kaip unikalų žmogų – tą, kuris buvo iki jo ar jos gyvenime atsirandant vaikui, su pomėgiais, interesais, polinkiais ir pan., nes dažnai vaiko, o ypač su negalia, atsiradimas jų gyvenime leidžia pamiršti apie tokio savęs egzistavimą, lieka tik mama ar tėtis su pareiga pasirūpinti vaiku ar vaikais. Taigi manau, kad labiausiai įkvepia momentai, kai pavyksta priminti tėvams, kad Tu ne tik mama ar tėtis, bet ir žmogus, kuriuo labai svarbu tinkamai pasirūpinti ir dažniausiai tai geriausiai galime padaryti mes patys.

Klaipėdos mokyklose dirba 1 670 bendrojo ugdymo mokytojų, o su ikimokyklinio ir neformaliojo ugdymo pedagogais jų skaičius siekia per 3 tūkst.

Dar prieš rugsėjo pradžią stigo gana daug specialistų tiek nuolatiniam, tiek laikinam darbui mokyklose.

Labiausiai trūko matematikos, lietuvių kalbos, informacinių technologijų, pradinių klasių mokytojų.

Dabar pedagogų trūkumo nebėra. Tačiau kai kuriose mokyklose dar reikėtų antraeilininkų, kurie po kelias valandas galėtų dėstyti fiziką ar chemiją.

Klaipėdos universitetas parengė tokį studijų modulį, kai, per metus išklausę kursą ir išlaikę egzaminą, tie žmonės gaus pedagogo cenzą ir galės dirbti mokyklose.

Taip atsitiko todėl, kad uostamiesčio mokyklose nuo rudens liko vos keli pensinio amžiaus mokytojai.

Dauguma garbaus amžiaus Klaipėdos pedagogų pasinaudojo valdžios pasiūlymu gauti kompensacijas už pusę metų ir pasitraukė į užtarnautą poilsį.

71 pensinio amžiaus pedagogas nutraukė darbo sutartį ir nusprendė išeiti į pensiją, iš jų 20 – pradinių klasių, aštuoni – dirbantys pagal priešmokyklinio ugdymo programas, 49 – kitų dalykų pedagogai.

Dėl mokytojų pasitraukimo į užtarnautą poilsį specialistų trūkumo esą nepasijautė – buvo perskirstytas darbo krūvis.

Nors kai kuriose mokyklose dar reikėjo antraeilininkų.

"Esame numatę mokytojų pritraukimo į Klaipėdą programą, vienas punktų – rengti mokytojus Klaipėdos universitete ir Valstybinėje kolegijoje, dar planuojame mokytojų perkvalifikuoti, nes yra nemažai specialistų, baigusių matematiką, fiziką ar chemiją, bet jie neturi mokytojo cenzo. Klaipėdos universitetas parengė tokį studijų modulį, kai, per metus išklausę kursą ir išlaikę egzaminą, tie žmonės gaus pedagogo cenzą ir galės dirbti mokyklose", – paaiškino Klaipėdos vicemeras Arvydas Cesiulis.

Visų dirbančių mokytojų amžiaus vidurkis Klaipėdos mokyklose yra 51 m.

Daugiausia mokytojų (262, arba 17 proc.) yra 50–54 m. amžiaus, mažiausiai – iki 25 m. (13, arba 0,9 proc.), o 65 m. ir vyresnių pedagogų Klaipėdos mokyklose liko vos keli.

Būtent todėl susirūpinta mokytojų rezervu, nes artimiausiais metais jų gali pritrūkti.

Kačių fėja gražiai už akių vadinamai moteriai norisi, kad išvydę gatvėje gailiai kniaukiantį nelaimėlį mes jį priimtume kaip savo mažesnį bičiulį, silpnesnį Dievo kūrinį, besiprašantį žmogiškos atjautos ir pagalbos.

Paveldėta meilė

Tikinti moteris cituoja Šv.Raštą, kuriame Dievo prisakymai skirti žmonėms. "Betgi kodėl tų pačių moralės ir dorovės principų mes negalėtume taikyti ir kalbėdami apie gyvūnus? Ar Dievas nemoko padėti silpnesniam? Ar ne mūsų pareiga alkstantį pavalgydinti, o trokštantį pagirdyti?" – emocingai klausia.

Mama dažnai primindavo senelio žodžius, kad negalima sėstis prie stalo vakarienės, jei nesužiūrėti visi gyvūnai. Nesvarbu, kokie jie būtų: arkliukas, katinėlis ar šunelis.

D.Ratkuvienė sako jau nuo pat gimimo mylėjusi katinus, nes gimė tremtyje, atšiauriame Sibire. Kai jai buvo penkeri metai, grįžo į Lietuvą. Tiesa, viena, be tėvų, kurie su skaudančia širdimi atidavė dukrą giminaičiams, patys dar nežinodami, ar galės kada sugrįžti į tėvynę.

Danutė nepamena, kaip jų namuose, Sibire, atsirado pirmasis katinas – toks pūkuotas, sibirinis Ryžikas, prie kurio mergaitė labai prisirišo. Kiek buvo ašarų ir verksmo, kai teko su giminaičiais važiuoti į Lietuvą (nes turėjo netrukus pradėti lankyti mokyklą) ir jį palikti.

Po kokių šešerių metų keitėsi valdžia, ir tėvams taip pat buvo leista sugrįžti. "Turiu išsaugojusi paskutinįjį mamos laišką, kur ši klausia, ką parvežti dovanų iš Sibiro. Ar galite įsivaizduoti, ko aš paprašiau? Ogi savo katino. Dabar man sunku įsivaizduoti, kiek jai visokių leidimų, parašų teko gauti, ir kaip apie tuos gūdžius 1968-uosius metus jai pavyko atgabenti Ryžiką į Lietuvą", – stebisi mamos ryžtu.

D.Ratkuvienei atrodo, kad meilę katinams ji paveldėjo genetiškai. Mat jos senelis, miręs Sibire, irgi degė aistra gyvūnams. Anais laikais Jonavos rajone jis turėjo labai gražius namus, kuriuose gyveno daug gyvulėlių.

"Mama dažnai primindavo senelio žodžius, kad negalima sėstis prie stalo vakarienės, jei nesužiūrėti visi gyvūnai. Nesvarbu, kokie jie būtų: arkliukas, katinėlis ar šunelis", – dalijasi įstrigusiu atmintin pamokymu.

Globojo ligoninės teritorijoje

Nuo to pirmojo sibirinio Ryžiko Danutei teko rūpintis begale gyvūnų. Studijų metais, kai neturėjo sąlygų, kur juos laikyti, maitindavo, globodavo tiesiog lauke.

Pasirūpino: Žiegždrių psichiatrijos ligoninės teritorijoje katinai gyvena komfortiškai – D.Ratkuvienės rūpesčiu pastatytuose nameliuose.

Kai pradėjo dirbti gydytoja psichiatre vienoje iš Kauno ligoninių, tos pačios taktikos laikėsi ir čia. 30 metų vietiniai beglobiai katinai ir šunys galėjo jaustis saugūs, nes turėjo savo žemišką angelą sargą, kuris jais pasirūpindavo.

"Viskas vyko Žiegždrių psichiatrijos ligoninės teritorijoje, kuri yra labai didelė, beveik kaip koks nacionalinis parkas. Aš buvau padariusi katytėms namelius – nuošalėje, toliau nuo žmonių akių. Vieną po kitos jas sterilizavau, vežiau skiepyti, gydžiau. Žodžiu, rūpinausi, kaip tik galėjau. Nes kitaip gyventi tiesiog nemokėjau: man visada rūpėjo silpnesni", – pasakoja Danutė ir apgailestauja, kad ne visada ligoninės administracija geranoriškai suprato jos veiklą.

Prieš keletą metų moteriai buvo pasakyta, kad privalo nutraukti šitą labdarą ir kuo greičiau išardyti visas gyvūnų pašiūres,  nemaitinti gyvūnų.

"Laimė, kažkas iš mūsų gyvūnų mylėtojų kuopelės pažinojo tuometę Seimo narę Orintą Leiputę, kuri, pati būdama gyvūnų teisių aktyvistė, į šią situaciją sureagavo žaibiškai. Jos dėka mano globotiniai, kaip ir aš pati, likome toliau – kas gyventi, o kas dirbti – po senovei."

Vyras ir vaikai palaiko

D.Ratkuvienė nė neįsivaizduoja, kaip tektų gyventi su savo giliu vidiniu pareigos jausmu – padėti silpnesniems – jei jos nepalaikytų šeima.

"Dabar pas mus likęs tik vienas katinas, tai vyras vis šmaikštauja, kad tik laiko klausimas, kada į namus atkeliaus papildymas", – juokiasi gydytoja, jaučianti begalinį dėkingumą savo namiškiams.

Dukra yra baigusi veterinarijos mokslus, sūnus mielai padeda mamai tvarkytis su šiuolaikinėmis technologijomis: pasidalija žinutėmis apie kenčiančius gyvūnus, socialinėse platformose paieško jiems naujų šeimininkų.

D.Ratkuvienė sako, kad atlikdama šią savotišką gyvūnų Motinos Teresės misiją nėra viena. Nors nepriklauso jokiai konkrečiai gyvūnų globos organizacijai, bet dažnai sulaukia pagalbos iš gerų žmonių.

"Yra tokia prieglaudėlė Partizanų gatvėje, "Katino svajonė", kuriai esu be galo dėkinga už visas paskolintas gaudykles. Tik jų dėka galėjau susigaudyti ir sutvarkyti (suskiepyti, sterilizuoti) visus gyvūnus, esančius mano darbo, t.y. ligoninės teritorijoje. Aš juos pasigaudavau, nuveždavau atlikti reikalingą procedūrą į veterinarijos kliniką ir vėl grąžindavau atgal. O kartais tekdavo, jei kuris labai sirgdavo, ir namo pasiimti. Kai veterinarė pasakydavo, kad lauke su savo puokšte ligų katytė neišgyvens, keliaudavom namo drauge... Taip kadaise pas mus atsirado bedantė katė Žiegždrė", – prisimena kačių globėja.

Nepavargsta padėti

"Na, kvaila..." – juokiasi iš savęs D.Ratkuvienė, kalbėdama apie savo automobilį, kuriame rytdienos kelionei į darbą jau paruoštas gyvūnų maistas, jų transportavimo dėžė, kraikas.

"Juk niekada nežinau, ką važiuodama gatve pamatysiu, – sako ji. – Dar turiu tokio kvapo, kuris gali privilioti gyvūną. Jį naudoju tuomet, kai įsibaiminęs vargšelis, kuriam reikia pagalbos, nesileidžia pagaunamas."

D.Ratkuvienė negali ramiai važiuoti gatve, nors kartais ir pavargsta nuo šitos misijos. Yra Kaune kokios penkios, šešios vietos, kurias ji bent kartą per savaitę privalo aplankyti, ten gyvenančiais, jos šefuojamais keturkojais pasirūpinti.

"Juk jei ne aš, tai kas? – klausia moteris. – Pradžioje dar galvojau, kad aš tik parodysiu gerą pavyzdį, o paskui kažkas prisidės, įsijungs, gal net tą kovą tęs vietoj manęs... Deja, supratau, kad jei ne aš, tai niekas."

Reikia keisti požiūrį

Kiekvieną savaitgalį anksti ryte D.Ratkuvienė, jei tik nebudi ligoninėje, važiuoja į ūkininkų turgelį prie Kauno pilies. Visai neseniai prie Politechnikumo stotelės ji pastebėjo lūkuriuojantį katiną. Ir, aišku, neištvėrė nesustojusi ir nepašėrusi. Nuo to karto kiekvieną šeštadienį tas katinas jos laukia kaskart tuo pačiu metu – devintą ryte – kol moteris važiuos įprastu maršrutu ir atveš jam pusryčius.

D.Ratkuvienę labiausiai stebina tas faktas, kad žmonės, nusprendę auginti namuose kažkokį gyvūną, mato tik jį. Kiti, kurių pilna aplink ir kuriems galbūt reikia pagalbos, jiems tarsi neegzistuoja. O ji myli visus. Ir gyvenančius namuose, ir laukiančius ligoninės teritorijoje, ir lūkuriuojančius kituose Kauno rajonuose.

Danutė turi draugų veterinarų, kurie jai padeda neprašydami užmokesčio arba padarydami nemažas nuolaidas. Ypatingą dėkingumą ji jaučia daktarui Žydrūnui Pupiui iš Raudondvario, gydytojai Henrietai iš Zanavykų gatvės klinikos, kurie yra sterilizavę begalę moters atvežtų gyvūnų.

"Tikrai yra daug gerų žmonių, už kuriuos norėčiau pasimelsti, paprašyti Dievo jiems sveikatos, – atsisveikindama sako gydytoja psichiatrė D.Ratkuvienė. – Esu tikintis žmogus, dažnai paskaitau Bibliją. Joje įsakymai surašyti žmonėms, bet aš palinkėčiau juos pritaikyti ir gyvūnams: alkstantį pamaitinti, beglobį priglausti, sergantį pagydyti. Ir dar labai norėčiau paprašyti žmonių keisti požiūrį į beglobius keturkojus, nežiūrėti į juos kaip į valkatas, nešiojančius ligas. Artėja šv.Kalėdos, tad labai norėčiau palinkėti visiems meilės – nesvarbu, kam ji būtų skirta: medžiui, gėlei, gyvūnui, žmogui…"

Nors vis daugiau gyventojų užsikrečia koronavirusu, ekonomika smigo į dugną, o skolos tuoj pasieks Mastrichto kriterijų, valdžios mikimauzų poreikis dykaduoniauti nemenksta: poilsis – šventas dalykas. Galų gale juk priklauso, užsidirbome kruvinu prakaitu!

Štai susirinkę ne pirmojo statuso klerkai nutaria vėl įvesti prievartinę kaukių ryšėjimo madą, tačiau posėdžiui pirmininkauja ne sveikatos ministras. A. Verygai penkios savaitės šv. poilsio – svarbesnės net už artėjančius rinkimus. Ir už pandeminę sumaištį. Ir už tai, kad medikai, kaip skelbta, neteikė 60 proc. paslaugų ligoniams. Kad mirtingumas, kaip galima įtarti, dėl tokio negydymo yra kraupiai padidėjęs. Atostogos – svarbesnės. Reikia gi pabūti su šeima, pabendrauti su artimaisiais, sode pavaikščioti vienais "triusikais"...

Tik po Prezidento skambučio A. Veryga sutinka eiti į kompromisą: "Na, gerai jau gerai, atostogausiu ne penkias, o keturias savaites."

Nors vis daugiau gyventojų užsikrečia koronavirusu, ekonomika smigo į dugną, o skolos tuoj pasieks Mastrichto kriterijų, valdžios mikimauzų poreikis dykaduoniauti nemenksta: poilsis – šventas dalykas.

Ačiū, už dailų rūpestį Tėvyne!

Nobelio premijos vertas ir sprendimas vietoj A. Verygos paskirti J. Narkevičių. Va, čia tai tikrai intelektualumo Monblanas! Bėda tik, kad šis neatlaikė svarbiausio LT anūko kritikos ir perdavė sveikatos reikalus pedagogiką studijavusiam E. Jankevičiui.

Sėdi žmogus ir mąstai: ar pas mus sveikatos apsauga prioritetinė sritis ar nelabai? Šitoks valdžios požiūris tarsi diktuoja atsakymą – "pofik", bus tų sveikatų, bus tų virusų ir mirčių, o atostogos praleisi ir neliks. Pagal naująjį Darbo kodeksą.

Kaip čia išties yra? Nepaklausi nė paties didžiausio viršininko – premjeras irgi atostogauja. O kaipgi kitaip, keliuką juk toliau asfaltuoja. Iki pat horizonto.

Vykstančio edukacinio projekto „Pažadas sveikatai“ metu gydytojai, visuomenės sveikatos specialistai siekia pasidalinti sveikatos žiniomis – gydymo įstaigose organizuojami žaismingi, įtraukiantys susitikimai su vaikais ir jų tėvais, norint informuoti, kad sveikata reikia rūpintis nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų.

Sergama dėl perdėto tėvų rūpesčio

Projekto lektorė, Kauno klinikų Šeimos medicinos klinikos šeimos gydytoja Jolanta Sauserienė, pabrėžia, kad ugdyti sveikos gyvensenos įpročius būtina šeimoje – ir ne tik teorinėmis kalbomis, bet ir tinkamu pavyzdžiu.

Sakyti, kad tėvai daro klaidas augindami atžalas ar kažko nepadaro tikrai negalima. Dažniausiai – tėvai padaro per daug.

„Galime kalbėti, kiek tik norime: ką reikia valgyti, kiek reikia judėti, kodėl svarbu ne tik skaityti knygas, bet ir žaisti judriuosius žaidimus, tačiau geriausiai vaikas mus išgirs ne tada, kai jam pamokslausime, bet tada, kai savo pavyzdžiu rodysime, kaip svarbu sveikai gyventi ir rūpintis savimi“, – sako gydytoja.

Pasak medikės, prasidėjus mokslo metams ir atšalus orams vis dažniau kabinete tenka priimti peršalusius, astmos, artrito paūmėjimais besiskundžiančius pacientus.

„Sakyti, kad tėvai daro klaidas augindami atžalas ar kažko nepadaro tikrai negalima. Dažniausiai – tėvai padaro per daug. Pavyzdžiui, peršalimo ligos vaikus dažnai sukelia problemų dėl perdėto rūpesčio: tėvai pernelyg šiltai rengia vaikus, pernelyg stipriai šildo gyvenamuosius kambarius, baiminasi patalpų vėdinimo“, – mini Kauno klinikų gydytoja.

Tinkamas gyvenimo būdas – geriausia ligų profilaktika

Pasak J. Sauserienės, šių laikų ligos, kuriomis labiausiai serga maži vaikai, yra stipriai susietos su gyvenimo būdu, kurį pakreipus teisinga linkme, galima išvengti negalavimų.

Shutterstock nuotr.

„Vaikus ir paauglius dažnai kamuoja lėtiniai galvos skausmai, antsvoris, sąnarių bei nugaros skausmai, atsiradę dėl netaisyklingos laikysenos ir ilgo sėdėjimo, vis dažniau – regos sutrikimai. Tėvai ir ugdymo įstaigos turėtų skirti daugiau dėmesio aktyvių veiklų organizavimui, kad vaikai dar jauname amžiuje suvoktų, kad fizinė veikla yra labai svarbi jų kūnui. Taip pat vaikų sveikatai labai svarbus yra dienos režimas: tinkamas poilsis, subalansuotas protinis darbas bei fizinis aktyvumas – svarbiausia yra nealinti savo organizmo“, – atkreipia dėmesį Kauno klinikų šeimos gydytoja.

Pasak specialistės, jauname amžiuje vaikai daugiausiai serga somatinėmis ligomis, o paauglystėje – žaloja sveikatą netinkamais įpročiais, pervargsta, išbando žalingas medžiagas.

„Negalima vienareikšmiškai teigti, kad jokiomis ligomis nesirgęs vaikas, bus ypatingai sveikas suaugęs žmogus. Sugadinti sveikatą tereikia kelių žingsnių, o pasveikti gali neužtekti ir kelių metų, todėl dėmesį savo sveikatai turime skirti kasdien, kiekviename mitybos, poilsio, veiklos pasirinkime“, – pataria gydytoja J. Sauserienė.

Duokime sveikatos pažadą kiekvienas sau

Projektą inicijavusios Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) direktorė Lidija Kašubienė pabrėžia, kad projekto tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į daugelį vaikų ir paauglių sveikatai aktualių temų: kaip aktyviai, bet saugiai leisti laisvalaikį, kaip suvaldyti krūvį mokykloje, užklasinėje veikloje ir mokėti pailsėti, kaip netapti priklausomais nuo kompiuterių ir telefonų ir kt.

„Džiaugiamės, kad mūsų kampanija pirmiausia skirta vaikams. Tikimės, kad apsilankę projekto metu organizuojamuose renginiuose didžiosiose šalies gydymo įstaigose jie supras, kad sveikatos tema – ne tik svarbi, bet ir įdomi. Vaikus ir jaunuolius sieksime sudominti žaidimais ir kūrybinėmis dirbtuvėmis paįvairintais  užsiėmimais, kurie motyvuos sąmoningai rinktis sveiką gyvenseną. Taip pat renginiuose susirinkusieji iš gydytojų lūpų ir visuomenėje žinomų žmonių išgirs, kodėl kiekvienas esame atsakingas už savo sveikatą ir kas nutinka, kai ja nesirūpiname, čia pat galės išgirsti atsakymus į visus jų klausimus“, – pažymi L. Kašubienė.

Kampanija „Pažadas sveikatai“, finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis, vyks iki šių metų pabaigos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose, taip pat Vaikų ligoninėje, VŠĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filiale. Šioms ligoninėms yra skirtos ES investicijos, kurios pagerins vaikų ligų profilaktikos, ankstyvos ligų diagnostikos, gydymo bei sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Priemonę, skirtą tobulinti vaikų sveikatos priežiūros paslaugų infrastruktūrą, prižiūri CPVA.