R.Bunikytė, kaip režisierė kartu su gausia kūrybine grupe, nominuota „Padėkos kaukei“ už vertikalaus šokio projektą „Kalbantis bokštas“. Miuziklas „Čikaga“ pasižymi gabiausiais kūrėjais bei sulaukė įvertinimo šalies mastu: scenografė Renata Valčik už įspūdingą scenografiją, Eugenijus Sabaliauskas už šviesų dizainą miuziklui „Čikaga“ nominuoti „Auksiniam scenos kryžiui“.
Tai tik dalis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisierės Rūtos Bunikytės kūrybos ir gyvenimo unisono: spektaklių „egzaminus“ ji stengiasi išlaikyti tik aukščiausiais balais, tačiau lygiai tiek pat dėmesio skiria ir laisvalaikio atsipalaidavimui. Gyvenimas pagal maksimalią programą.
– Kaip Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre gimė miuziklas „Čikaga“?
– Miuziklo „Čikaga“ atsiradimas Klaipėdoje turėjo ilgą svarstymų kelią. Buvęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas pasiūlė man pagalvoti apie miuziklo pastatymą bendradarbiaujant su pasaulinio lygio miuziklo žanro specialistu Derek Barnes. Tada vyko derybos koks miuziklas būtų aktualus Lietuvos žiūrovui. Kokios miuziklo dėka labiausiai galėtume tobulėti patys, turėdami tokį aukšto lygio specialistą kaip Derek Barnes. Po ilgų svarstymų, vadybinės ir meninės-kūrybinės komandos sprendimu nutarta, jog tai miuziklas “Čikaga”. Visi sutarėme, kad mūsų išsikeltiems tikslams ir šiam etapui tai – geriausias pasirinkimas.
– Miuziklas „Čikaga“ brangiausias kada nors Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytas spektaklis. Ar išskirtinis spektaklio biudžetas leido išsirinkti ir išskirtinius atlikėjus?
– Kad miuziklas “Čikaga” taps brangiausiu spektakliu, jį kurdami nežinojome ir ne toks buvo mūsų tikslas. Galvodami apie pastatymą mes rėmėmės menine puse - tema, idėja. Gvildenome kokia menine raiška pasiekti šiandienos žiūrovą arenos erdvėje. Turbūt nei vienas menininkas nepradeda pastatymų su uždaviniu sau - pastatyti brangiausią spektaklį. Ne pinigai lemia geras ar blogas pastatymas, tačiau jie leidžia rinktis brangesnes priemones.
Atlikėjams buvo sudarytos vienodos sąlygos. Tiek mūsų teatro solistams, tiek kviestiniams solistams vyko bendra atranka į miuziklą, kurią sudarė keli etapai. Tokia profesionali pasaulinė praktika, kurią šįkart taikėme ir Klaipėdos pastatymui. “Čikagos” pastatymu nuo pirmosios darbo dienos iki premjeros siekėme elgtis taip, kaip daroma miuziklą puoselėjančiose šalyse. Tad tobulėjome visose srityse. Neturėjome išankstinių nuostatų kas turi atlikti kurį nors vaidmenį ir specialaus kvietimo į nesiuntėme nei vienam artistui. Galutinis rezultatas pasiektas kruopščios atrankos, didelio darbo ir pasitikėjimo dėka.
– „Čikaga“ antras ilgiausiai rodomas miuziklas Brodvėjaus istorijoje. Beje, apdovanotas šešiais „Tony“, dviem „Olivier“ bei „Grammy“ apdovanojimais. Ar šie titulai jus, kaip režisierę, įpareigoja? Kiek lieka laisvės improvizacijai?
– Tiesą pasakius šie visi titulai manęs niekaip neveikia. Vėlgi, ne peržengti kažkokį meninį lygį ar išsikalti sau auksinę lentelę buvo mūsų tikslas. Visada siekiu išpildyti savo „matymą“ arba viziją maksimaliai. Jei skaitydama ir klausydama pasiūlyto pastatymo medžiagos nepamatau savito vaizdinio – nesiimu šio darbo. Kiekvienas pastatymas man - savo vizijos įgyvendinimas. Juk žinutę turiu siųsti aš ir pasakoti ją taip, kaip aš įsivaizduoju. Todėl ankstesni mano statomų kūrinių pastatymai manęs nei įkvėpė, nei „iškvėpė“. Jie tiesiog yra savo laiku, savo erdvėje tam tikro režisieriaus nusiųsta žinutė žiūrovams. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro miuziklo „Čikaga“ pastatymas yra autorinis visos komandos darbas. Mintis atneša J.Kander muzika ir Virginijaus Pupšio versti tekstai, kurie kaip „šaudanti energija“ manyje iššaukia kino vaizdą. Tekstas ir muzika puikios komandos: scenografės Renatos Valčik, šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko, choreografės Ingos Briazkalovaitės, kostiumų dailininkų Dan Zinkevič ir Kristinos Valančiūtės dėka atgyja scenos erdvėje. Tai mano „vaizdo kelias“, kurį inspiruoja medžiaga, kūrybinė komanda ir idėja.
Taip, mačiau “Čikagos” pastatymus įvairiuose teatruose, kine, tačiau džiaugiausi, kad mūsų gauta licenzija provokavo autoriniams ieškojimams. Būtent tokią kūrybą aš labiausiai ir vertinu.
– Miuziklas „Čikaga“ satyriškai žvelgia į „teisingumo“ sąvoką, po kuria šio „teatro žaidėjai“ patys savaime tampa šou egzistencijos įkaitais. Gal „Čikagą“ ir mūsų spėjamus meno pasaulio užkulisius galima kažkuria prasme sugretinti - „bet kokios priemonės pateisinamos kelyje į šlovę“?
– “Čikagoje” merginos pačios planuotai perka, parduoda, puola, krenta ir tai tiesioginis jų pasirinkimas... Miuzikle jos pačios įrodo, kad “bet kokios priemonės pateisinamos kelyje į šlovę”. Tačiau aš kviečiu žiūrovą atsakyti sau į klausimą: “ar tai pateisinama ?”...
– Ar arši konkurencija tarp šalies ar Klaipėdos režisierių?
– Aš gyvenu ne intrigų, kalbų, o darbo pasaulyje. Mano dienotvarkėje nėra laiko melui, apkalboms, piktdžiugai ar pan. Kiekvienoje minutėje stengiuosi išgyventi savo dienos maksimumą. Jei tai laisvalaikis - jis turi būti įsimintinas ir maksimalus, jei tai darbas - jis turi būti persmelktas idėjos realizavimo ir pasąmonės bei vaizduotės darbo. Jei tai įkvėpimo laikas - jis niekada neturi būti nukreiptas į destruktyvią energiją, kuri provokuos ne siekimą papildyti žinias ar erdvės analizę, o paviršutinišką neigimą. Tad aš nejaučiu konkurencijos ar specialiai iššauktų neigiamų veiksmų. Gal todėl, kad pati to nedarau ir tiesiog stengiuosi nedalyvauti panašiuose „žaidimuose“. Visada sakiau, kad kiekvienas režisūrinis darbas yra tavo egzaminas, kurį privalai išlaikyti geriausiu pažymiu, antraip tai bus paskutinis kartas. Tad susikoncentruok į savo darbą ir dirbk.
– Miuziklo „Čikaga“ muzikos vadovas ir pagrindinis dirigentas – garsus vokalo specialistas, profesorius iš Didžiosios Britanijos Derekas Barnesas. Ar skiriasi darbo specifika su lietuvaičiais ir užsieniečiais? Kaip sekėsi bendradarbiauti su D.Barnesu?
– Darbo specifika greičiau skiriasi tarp profesionalų, mėgėjų ir pradedančiųjų specialistų. Taigi Derek Barnes yra absoliutus savo srities profesionalas, kurio negaliu lyginti su niekuo, nes nesu turėjusi darbo patirties su panašaus lygio profesionalu. Jis yra mokytojas, sielos draugas, kūrybos iniciatorius. Žmogus, kuris viso pastatymo metu skatino mane neatsisakyti savo vizijos, kad ir kokie sunkumai užkluptų. Jo dėka teko susipažinti su profesionaliu požiūriu į miuziklo medžiagą, formos, stiliaus ypatybes. Miuziklo „Čikaga“ pastatymas man tapo kruopščiu šio žanro pažinimo universitetu, paremtu pasaulinėmis žiniomis. Tarp manęs ir D.Barnes yra milžiniškas patirties skirtumų barjeras, bet tai niekada netapo neigiamu veiksniu. Nesu sutikusi labiau inspiruojančios asmenybės kūrybiniame kelyje nei Derek Barnes. Net nepavadinčiau mūsų bendradarbiavimo darbu, tai greičiau unikalus kūrybinis unisonas.
– Yra manančių, kad miuziklai mažiau verti dėmesio nei opera, operetė...
– Tokių kategoriškų nuomonių jau seniai nesu girdėjusi, bet jei atsiranda.... Pasiūlyčiau pasidomėti pastatymu prieš ateinant, kad po to nesijausti apgautam. Menas yra žavus tuo, kad jis savo žanrų gausumu ir medžiagos išskirtinumu gali žiūrovui pasiūlyti kalbėtis įvairiomis temomis bei įvairiomis formomis. Žiūrovui belieka paklausti savęs: “kokia tema šiandien noriu pamąstyti”. Tada belieka kryptingai pasirinkti. Jei pasidomėtume miuziklo žanro istorija, suprastumėte, jog tai seniai nėra vien pramoga. Miuziklas - aukšto lygio muzikinis žanras, galintis kalbėti apie žmogaus psichologinius sutrikimus, visuomenės nelygybę, amžinas vertybes per istorinių asmenybių gyvenimo vingius. Nuvertinti ar idealizuoti meninį žanrą pamačius vieną pastatymą nevertėtų, tai gali kalbėti apie mūsų išprusimo stoką. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymas “Čikaga” yra karštos populiarumo dvikovos miuziklas. Čia gyvenimą bandoma „parduoti“ populiariomis priemonėmis, versti jį savo vardo šou. O šou reikalingi gražūs rūbai, puikus apšvietimas, gera muzika ir daug šokėjų. Visa tai ir pamatysite miuzikle “Čikaga”.
– Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukūrėte teatralizuotą koncertą „The Beatles show“, miuziklą „Boni ir Klaidas“, kaip režisieriaus asistentė dirbote miuzikluose „Šounuolynas“ ir „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“, kaip pasirodymų režisierė dirbote LRT projekte „Delfinai ir žvaigždės“, esate du kartus nominuota „Padėkos kaukei“ ir t.t. . Kuriais projektais didžiuojatės labiausiai, kurie jus tobulino kaip kūrėją?
– Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre esu sukūrusi ir daugiau pastatymų, kurie mane tobulino kaip kūrėją. Visus savo darbus galėčiau sudėlioti kūrybiniame procese augimo tvarka. Kiekvienas darbas buvo daromas išsikeliant sau kūrybinį iššūkį, tad kiekvienas paliko savo patirties pėdsaką. Negalėčiau išskirti vieno ar kito, nes visi tapo išskirtiniais išbandymais, kurie mane grūdino kaip kūrėją, organizatorių, diplomatą, menininką. Esu dėkinga galimybėms ir jas suteikusiems žmonėms.
– „Žvaigždžių liga“... Ar teko jums tai patirti?
– Tikiuosi dar ilgai nepažinsiu šio populiaraus žanro... (juokiasi).
– Dauguma jaunų žmonių iš savo profesijos tikisi ne tik pasitenkinimo mėgstama veikla, bet ir finansinės nepriklausomybės... O jūs?
– Pirmiausia ko tikiuosi iš savo profesijos - tai maksimalios savirealizacijos. Šis tikslas suteikia visapusišką mano poreikių patenkinimą. Jei esi savo profesijos maksimalistas, išpildysi visus savo norus.
– Mėgstamiausias kino filmas/spektaklis, režisūrinis sprendimas... Kas jums šioje srityje neformalūs lyderiai, į ką lygiuojatės?
– Mėgstamiausi... Labiausiai prisimenu tuos, kurie pirmieji suteikė vienokį ar kitokį teigiamą meninį šoką. Oskaro Koršunovo spektaklis pagal V.Šekspyrą “Vasarvidžio nakties sapnas”, teatro režisieriaus-scenografo Krystian Lupa darbai, režisierius Edward Gordon Craig, Quentin Tarantino, Lars von Trier, Michelangelo Antonioni filmai.
– Šeima, hobi... Kaip atsipalaiduojate po darbų?
– Man patinka aktyvus laisvalaikis: kelionės, sportas. Geriausias atsipalaidavimas - pajungti kitą, ne darbui skirtą, smegenų sritį gyvenimui. Keliu sau asmeninius gyvenimo iššūkius ir taip labiau pažįstu savo galimybes. Tai yra pati geriausia laisvalaikio forma man.
