Plačiau apie tai papasakojo „Liu Patty“ desertinės vadovė Živilė Žukaitė.

– Kas gali tapti desertinės degustuotojais?

– Lietuvos gyventojai, kurie mėgsta desertus ir gali dalintis patirtų skonių, pojūčių rekomendacijomis.

– Desertai tik saldūs, taip?

– Taip, tik saldūs.

– Kur keliauja tie žmonių degustavimai? Ar jie turi juos aprašyti, ar kaip?

– Visų degustuotojų, kuriuos mes atsirinksim, prašysim sukurti ar tai video vaizdelį, ar parašyti kažkokį trumpą atsakymą, kokius pojūčius jam sukėlė valgant tą desertą. Reikėtų įvardinti, kokius skonius, poskonius jautė, kokia pirma mitis buvo pamačius tą desertą. Nebūtina dalintis savo socialiniuose tinkluose. Reikės atsiųsti mums ir mes jau pasidalinsime savo erdvėje. 

– Ar ragautoju gali tapti tiek jaunas, tiek vyresnis?

– Netgi labai norėtume, kad būtų ne tik jaunimas, kad būtų ir vyresnio amžiaus žmonės. Tikrai desertinėse sulaukiam nemažai tiek vyresnio amžiaus porelių, tiek draugių senjorių, kurios ateina paplepėti, išgerti kavos ir suvalgyti skanų desertą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ieškote penkių degustuotojų, kaip vyks atranka? 

– Visų pirma, prašysime parašyti trumpą motyvacinį laišką, kodėl žmogus norėtų tapti desertinės ragautoju. Tada prašysime pasidalinti savo socialinių tinklų puslapiu. Jeigu bus labai daug norinčių, tai turbūt pasikviesime atlikti kelias užduotis.

– Kokios gali būti tos užduotys?

– Tiesiog žiūrėsime patį estetinį vaizdą, ką žmogus pajaučia. Pasakyti skanu ar neskanu – tikrai neužteks. Norėsime tų tokių vidinių žmogaus jausmų, pavyzdžiui, ar nukelia į vaikystę, ar į kokią Italiją, ar kažkokį prisiminimą sukelia.

– Kaip dažnai reikės degustuoti desertus?

– Kol kas dar to skaičiaus nesam apsibrėžę. Kartą per mėnesį tai tikrai, bet, manau, kad bus ir daugiau. Mes tikrai nesėdim vietoj ir tų pačių skonių nepasidarom daug kartų. Ieškom naujovių, išbandom ir naujausius, įvairiausius trendus, kokius matom pasaulyje. Daug ir patys kuriam. Tai norėsim, kad būtent tai ir bandytų tie mūsų ragautojai, kad ne mes patys, ne mūsų šeimos nariai, bet žmonės iš šono. Kad būtų kuo daugiau tų nuomonių apie desertus. 

– Iki kada galima siųsti anketas ir išreikšti tą norą tapti ragautojais?

– Anketų lauksim visą kovo mėnesį. Nuo balandžio jau norėtume startuoti su mūsų ragautojais.

„Rašau dėl kirmėlių saldainiuose incidento“, – kreipėsi skaitytoja.

Ji nurodė, kad spalio 20 d. pirko prekių Vilniaus „Norfoje“, esančioje Zujūnų g. 1.

„Vakare atsikandau saldainio „Raudonoji aguona“ ir saldainio kitoje pusėje pamačiau besirangančią šlykščią kirmėlę. Po tokio įvykio, vėmiau visą vakarą nuo šleikštulio, patyrus tokią bjaurastį. Pralupau ir kitus saldainius, radau ir daugiau kirmėlių, kituose ir voratinklių. Saldainiai „Pupa“, taip pat neaišku kokio senumo, nes visiškai išblukę“, – teigė moteris.

Pridūrė, kad šioje parduotuvėje jai tekę nusipirkti sugedusių pieno produktų, kad yra jautęsis „sugedusio maisto kvapas kai kuriuose skyriuose“.

„Kas kiek laiko apsilankau su viltimi „gal jau susitvarkė“, vis dėl to naujas šūkis yra „Keičiamės dėl Jūsų“. Deja, šis kartas buvo paskutinis lašas, manau, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba turėtų susidomėti dėl higienos normų pažeidimų“, – kalbėjo skaitytoja.

Prekybos tinklo „Norfa“ atstovas Darius Ryliškis portalui kauno.diena.lt komentuodamas skaitytojos teiginius atsiprašė.

„Nors prekės yra tikrinamos reguliariai ir, suprantama, laikomos lentynose nustatytomis sąlygomis, kartais tokių nemalonių dalykų pasitaiko. Šioje parduotuvėje atliekamas visų saldainių patikrinimas, o minimi saldainiai buvo išimti iš prekybos ir perduoti utilizuoti. Apie įvykį informuotas gamintojas AB „Vilniaus pergalė“, – nurodė D. Ryliškis.

Jo žiniomis, bendrovės administracija nurodė kitoms tinklo parduotuvėms atlikti analogiškus patikrinimus dėl šių saldainių.

Pralupau ir kitus saldainius, radau ir daugiau kirmėlių, kituose ir voratinklių.

Priminė, kad pirkėjas įsigijęs netinkamą gaminį, gali kreiptis į parduotuvę, ir jam bus grąžinti pinigai.

„Įvykus incidentui parduotuvėje dėl konkrečios prekės, dažniausiai atliekamas tos rūšies maisto prekių patikrinimas ir kitose tinklo prekybos centruose. Paprastai, vienoje parduotuvėje nustatytų prekės trūkumų kituose prekybos taškuose neaptinkama. Dažniausiai tai būna konkrečios prekės atskiroje parduotuvėje problema, kuri nedelsiant yra sprendžiama“, – komentavo atstovas.

Laukiame Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos komentaro. Jį gavę, publikaciją papildysime.

„Jeigu kas nors nenori valgyti pyrago, tai ir neprivalo. Kaip ir dėl daugelio kitų dalykų. Jeigu nenorite to daryti, jums nereikia“, – kalbėjo viena iš darbuotojų.

Nors iš pirmo žvilgsnio toks užkandžiavimas gali pasirodyti nekaltai, tačiau dietologai turi kitokią nuomonę. Pasak jų, į pyragą biure reikėtų žiūrėti kaip į pasyvų rūkymą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Atrodo savaime suprantamas dalykas pasakyti: „Ne, ačiū, nevalgysiu“. Bet daugeliui žmonių tai pasakyti sunku. Kai kurie blaškosi ir tai prisideda prie nutukimo krizės“, – teigė dietologė.

Kad mitybos problema Jungtinėje Karalystėje egzistuoja, matyt, paneigti būtų sunku. Net ketvirtadalis suaugusiųjų britų yra nutukę. Per pastaruosius trisdešimt metų šis skaičius padvigubėjo.

Jungtinėje Karalystėje kovai su nutukimu kasmet atsieina apie 6 mlrd. eurų. Vis dėlto valdžia imtis griežtų priemonių delsia. Sveikatos apsaugos sekretorius praėjusį mėnesį atidėjo buvusio premjero Boriso Johnsono planus nutraukti nesveiko maisto pasiūlymus „pirk vieną ir antrą gauk nemokamai“ ir uždrausti greitojo maisto reklamą per televiziją iki 21 val. To esą galima būtų imtis po 2025-ųjų. t. y. – po kitų rinkimų. Manoma, kad kasmet maisto produktų reklamai Jungtinėje Karalystėje išleidžiama daugiau kaip 400 mln. eurų.

Ar saldumynai tikrai kenkia taip pat kaip rūkymas, kokią jie žalą daro organizmui, žurnalistas klausė dietologės Jūratės Dobrovolskienės.

– Noriu išgirsti jūsų nuomonę dėl saldumynų. Ar tiesa, ką sako Jungtinės Karalystės dietologai, kad tai yra taip blogai, kaip pasyvus rūkymas?

– Prieš paleidžiant tokią „antį“ ir kad galėtume palyginti su pasyviu rūkymu, reikėtų būti atlikus kažkokių tyrimų, turėti svarių įrodymų. Bet vertinant tokių koncentruotų saldumynų rūšį, kaip tortai, kreminiai pyragaičiai, tai jie turi neigiamą poveikį ir skatina nutukimą, cukrinį diabetą, net onkologines ligas. Tai įrodyta moksliškai, bet nedrįsčiau vertinti ir prilyginti saldumynų daromą žalą pasyvaus rūkymo žalai, kuris skatina plaučių ligas, plaučių vėžį.

Daug sveikiau, tarkim, žuvies diena nei torto diena... 

 

– Sakoma, didžiausia problema užkandžiavimas, kurią visi mes turime. Ar jums kada nors yra tekę apriboti klientų užkandžiavimą darbe?

– Iš tikrųjų, taip, tekę. Yra  įmonių, kurios aprūpina darbuotojus skaniais, prabangiais pietumis, užkandžiams darbuotojai gali rinktis platų vaisių asortimentą – valgyk, kiek tik nori. Žinoma, tortai gal nedalinami kiekvieną dieną, bet tikrai tenka apriboti. Apribojimas yra saikingas ragavimas. O valgymas kiekvieną dieną tortų turbūt atstoja sočius pietus, jeigu lygintume pagal kaloringumą. Du gabalėliai riebaus torto, tikrai suteiks panašiai tiek pat kalorijų, kaip mėsos kepsnys su daržovėmis ir garnyru.

– Kaip tuomet atsisakyti? Ar turėtų būti biuruose taisyklės, kad nereikėtų užkandžiauti saldumynais, nes tai skatina nutukimą?

– Manyčiau, turėtų būti sprendžiama individualiai. Jeigu kolektyve yra į nutukimą linkusių ar nutukusių žmonių, galima draugiškai susitarti, kad rinktųsi bent jau mažiau kaloringus ir riebius. Pavyzdžiui, želę tortą su vaisiais, žinoma, be plaktos grietinėlės. Puiki alternatyva. Arba jeigu labai mėgsta tortus,  geriau rinktis mažiau kaloringą, kurio biskvito sluoksniai, tarkim, būtų pertepti želė ar jogurtiniu kremu.

– Nemažai darbdavių mėgsta tortais palepinti darbuotojus per gimtadienius ar šiaip nuotaikai pakelti. Tai ar jie irgi yra atsakingi už tai, kad jų darbuotojai nėra tokie sveiki, kaip galėtų būti?

– Matote, įdarbinant nėra tokios, sakyčiau, diskriminuojančios sąlygos, kad darbuotojas privalo neturėti antsvorio, nesirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Arba jam bus mokamas didesnis atlyginimas, jeigu jis neturės antsvorio. Nors jau teko girdėti, kad lyg Danijoje buvo padarytas toks bandymas. Manyčiau, kad tai labai diskriminuotų žmonės ir būtų neteisinga daryti tokią atranką – nutukęs, nenutukęs. Ir liesi žmonės būna labai ligoti.

– O jeigu kolegos gimtadienis, penktadienis – torto diena ir kolega atnešė pyrago, kaip atsisakyti?

– Manau, labai tinkamas poelgis yra gražiai atsisakyti. Jei žmogus nevalgo ar nemėgsta, arba yra linkęs į nutukimą, kolega tikrai neturėtų dėl to įsižeisti. Kiekvienas kolektyvas savo viduje gali susitarti ir nenešti tokių skanėstų, jei yra nutukusių bendradarbių ir pan. Daug sveikiau, tarkim, žuvies diena nei torto diena...  

Kanadoje įsikūrusi saldumynų kompanija „Candy Funhouse“ ieško vyriausiojo saldumynų ragautojo ir yra pasiruošusi mokėti 78 tūkst. Amerikos dolerių per metus.

Ši pozicija reikalauja išragauti 3 500 skirtingų saldumynų kiekvieną mėnesį, o įsidarbinti gali net ir mažametis.

„Twitter“ ekrano nuotr.

Kaip rašoma kompanijos pranešime, tėvai į šią poziciją gali aplikuoti savo vaiko vardu.

Kanadoje įsikūrusi įmonė siūlo nuotolinį darbą, tačiau gyvenantys Toronte ar Naujajame Džersyje turi galimybę dirbti įmonės biure.

Nepagrindinė dovana

Anot gydytojos dietologės Editos Gavelienės, nors dažnam lietuviui šventes sunku įsivaizduoti be saldumynų ir tradicija juos dovanoti mūsų kultūroje yra giliai įsišaknijusi, cukrus nebūtinas žmogaus organizmui.

„Tradicijos dovanoti saldumynus nesietinos su sveikatai palankiu maitinimusi. Ar tai bus vaikas, ar suaugęs, ar senyvo amžiaus žmogus – bet kuriuo amžiaus tarpsniu perteklinis pridėtinio cukraus vartojimas nenaudingas žmogaus sveikatai. Dažnai tikima, kad saldumynai pagerina mūsų savijautą ir nuotaiką, tačiau saldaus maisto skonis labiau susijęs su komfortu, trumpalaikiu pasitenkinimo jausmu ir kylančia emocine priklausomybe. Todėl per šventes šeimoje reikėtų ugdyti tokias tradicijas, kad dovanojami saldumynai netaptų pagrindiniu švenčių simboliu ir akcentu“, – įsitikinusi gydytoja dietologė.

Pasak jos, artėjant šventėms ypač atidūs turėtų būti tėvai. „Per šventes daugiausia saldumynų gauna vaikai ir, deja, dažnai tėvai nespėja kontroliuoti, kad gautus saldumynus vaikai valgytų saikingai, nedideliais kiekiais, juos tolygiai paskirstydami. Tokia kontrolė yra tiesiog būtina, kad būtų išvengta ne tik vaikų persivalgymo, bet ir sveikatos problemų. Tėvai turėtų vaikams paaiškinti, kad saldumynų gausa šventės metu yra nuostabu, bet būtų geriau kasdien suvalgyti po vieną saldainį, o ne visus iš karto“, – rekomenduoja E.Gavelienė.

Saldumynų apskritai nereikėtų valgyti dažniau nei du kartus per savaitę, tad Kūčių ir pirma Kalėdų diena galėtų būti tas metas, kai leisite sau suvalgyti keletą desertų.

Saikingai mėgautis galima

Kad ir kaip būtų, per šventes ne visada pavyksta laikytis griežtų taisyklių ir sveikatai palankios mitybos rekomendacijų, tačiau saiko pamiršti niekada nereikėtų. „Pasilepinti desertais per šventes – nemirtina nuodėmė. Svarbiausia – jausti aiškias ribas. Saldumynų apskritai nereikėtų valgyti dažniau nei du kartus per savaitę, tad Kūčių ir pirma Kalėdų diena galėtų būti tas metas, kai leisite sau suvalgyti keletą desertų“, – sako gydytoja dietologė.

Tiesa, specialistė pažymi, kad, valgant sveikatai mažiau palankų maistą, reikėtų išgerti pakankamai vandens, geriau – truputėlį daugiau nei įprastai. Be to, dalį saldumynų gali pakeisti džiovinti ar švieži vaisiai ir uogos.

Svarbu skaityti sudėtį

Vis dėlto, jei norisi saldumynų, geriausia rinktis juodąjį šokoladą. „Juodajame šokolade yra mažiau pridėtinio cukraus, be to, randama medžiagų, pasižyminčių antioksidacinėmis ir antiuždegiminėmis savybėmis. Pagal šias savybes juodasis šokoladas galėtų būti laikomas sveikatai palankesniu saldumynu. Išsirinkti kokybišką juodąjį šokoladą nesunku. Kuo jame didesnis procentas kakavos ir mažiau sudedamųjų dalių – tuo produktas bus kokybiškesnis. Kakavos šokolade turėtų būti ne mažiau nei 70 proc. Tiesa, tamsusis šokoladas pasižymi ir kartesniu skoniu, kuris ne visada patinka vaikams. Manau, kad tą skonį vaikams nuo mažens turėtų lavinti ir ugdyti jų tėvai“, – įsitikinusi E.Gavelienė.

Gydytoja dietologė primena, kad atidžiai perskaityti produkto sudėtį svarbu renkantis ne tik juodąjį šokoladą, bet ir kitus desertus: „Pramoniniu būdu pagamintų saldumynų sudėtyje dažnai gali būti ne tik pridėtinio cukraus, bet ir kenksmingų transriebalų. Todėl patartina visuomet paskaityti pasirinkto produkto sudėtį. Paprastai, kuo joje bus mažiau skirtingų sudėtinių dalių, tuo gaminys bus kokybiškesnis ir palankesnis mūsų sveikatai.“

"Šiuo šventiniu metu nesinori pamokslauti apie perteklinio pridėtinio cukraus žalą jaunam organizmui. Visi puikiausiai ją žinome – dantų ėduonis, cukrinis diabetas, nutukimas. Saldaus skonio maistas gali ir turėtų būti jūsų vaiko mitybos dalis: įprastomis dienomis natūralių cukrų pavidalu (vaisiai, pieno produktai), rečiau, idealiausia iki trijų kartų per savaitę, – pridėtinio cukraus pavidalu, o ypatingais atvejais, per Kalėdas, Naujuosius, gimtadienius, jų kiekis gali būti šiek tiek didesnis", – sako klinikos "Dietos sistema" gydytoja dietologė Žana Antonova, besidalijanti aktualiais patarimais.

* Neturėtų būti akcentuojami draudimai, kad tai – blogas maistas. Tyrimai rodo, kad vaikai, kuriems draudžiama vartoti "nesveiką maistą", kai tik turi galimybę, suvalgo jo daugiau ir būna didesnio svorio.

* Saldumynai – tik po pagrindinio patiekalo. Nieko tokio, kad šventiniu periodu jie bus valgomi kad ir tris kartus per dieną. Taip, taip! Daugelis nepatikliai gali įvertinti šį pasiūlymą. Tačiau po pagrindinio maisto vaikai suvalgys daug mažiau deserto, negu suvalgydami jį̨ kaip užkandį. Sąlyga: pagrindiniai patiekalai neturi turėti pridėtinio cukraus; atsigerti – tik vanduo arba nesaldinti gėrimai – arbata, pienas.

* Saldų maistą privaloma valgyti sėdint prie stalo.

* Valgymas turi būti malonus procesas. Malonumui sustiprinti sukurkite ramią aplinką̨, jokių̨ trukdžių̨, kaip televizorius, planšetė̇. Žiūrint televizorių ar žaidžiant suvalgytas saldainis liks nepastebėtas, o ranka automatiškai tiesis kito. Lėtinkite valgymo procesą̨ – pasimėgaukite desertu kaip įmanoma ilgiau, pajuskite, kaip jis tirpsta burnoje.

* Neutralizuokite cukraus poveikį dantims – raginkite vaikus iškart išsivalyti dantukus.

* Ką gi daryti su saldžiomis dovanomis? Pirmiausia, apgalvokite, kaip galėtumėte pasakyti ne cukrinėms dovanoms: galbūt, kad labai vertinate dovanas ir dovanojančio žmogaus meilę, bet ne cukrine išraiška? O gal sudarykite sąrašą saldumynų, kurie galėtų būti dovanojami: riešutai šokolade, juodas šokoladas, pieniškas šokoladas su riešutais?

* Na, o jei jau saldumynų susikaupė nemažas kiekis, revizuokite: išrinkite kokybiškiausius. Skanumynus, į kurių sudėtį įeina kakavos milteliai, kakavos sviestas, su daugiau ar mažiau cukraus, trumpu ingredientų sąrašu atidėkime ir padėkime ten, kur neužkliūtų žvilgsnis. Limpančias prie dantų karameles, saldumynus su ilgu ingredientų sąrašu meskime šalin.

* Na, o jeigu nepavyko įgyvendinti visų̨ ar bent kelių išvardytų punktų, – nesigraužime. Kaltė – ne švenčių prieskonis.

Šiandien susiduriame su tokio elgesio padariniais – neigiamu saldumynų poveikiu sveikatai. Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja dietologe Evelina Cikanavičiūte.

– Kodėl dauguma žmonių negali atsispirti saldumynų traukai? Ar valios trūksta, ar tai nepriklauso nuo mūsų?

– Paaiškinimų gali būti ne vienas. Didesnį saldumynų poreikį gali provokuoti nereguliarus valgymo režimas, chaotiškas maisto pasirinkimas, nepakankamas kiekis angliavandenių ir skysčių. Be to, itin griežti dietos suvaržymai, pastaruoju metu visuomenėje itin populiarūs iššūkiai ar bandymai visam laikui atsisakyti saldumynų ir cukraus ilgainiui irgi gali padaryti meškos paslaugą ir taip provokuoti didesnį jų poreikį.

Yra duomenų, kad polinkis saldumynams gali būti nulemtas dar iki gimimo, tam turi įtakos genetiniai ir epigenetiniai veiksniai. Nagrinėjamas priklausomybės nuo cukraus reiškinys ir, kai kurių autorių nuomone, duomenų šios priklausomybės egzistavimui patvirtinti pakanka. Bet jeigu ši priklausomybė ir egzistuoja, tai ji gali būti panaši į priklausomybę nuo kofeino ar nikotino, bet ne nuo alkoholio ar narkotikų.

Kasdieniam gyvenime saldumynai labai glaudžiai susiję su emocijomis – stresas, nerimas, liūdesys, nuovargis, nuobodulys gali sukelti norą valgyti desertus.

Galiausiai turime priimti paprastą faktą, kad saldus maistas tiesiog skanus. Todėl žmogui normalu instinktyviai norėti to, kas suteikia geriausią ir maloniausią skonį. Evoliuciškai dar ir saugiausią, nes nuodingiems augalams nebūdingas saldus skonis.

– Ar galėtume gyventi visai be saldumynų?

– Fiziologiškai organizmas gali egzistuoti be tiesiogiai suvalgytų paprastųjų angliavandenių – cukrų, nes gliukozę jis pasigamina skaidydamas kompleksinius angliavandenius. Būtent šis energijos gavimo būdas klasikine prasme yra pagrindinis. O esant ypatingoms sąlygoms gliukozę organizmas galėtų pasigaminti ir iš kitų substratų –  amino rūgščių ir glicerolio.

– Yra teorija, kad saldumynų poreikį lemia tam tikri hormonai. Ar ji pagrįsta?

– Patiriant lėtinį stresą organizme fiziologiškai padidėja streso hormonų išsiskyrimas. Yra duomenų, kad vienas iš streso hormonų kortizolis gali būti susijęs su labiau išreikštu alkiu ir noru valgyti saldžiai. Vis dėlto tam valdyti nėra jokių ypatingesnių būdų nei visiems gerai žinomos streso valdymo priemonės: pakankamas miego laikas, reguliarus fizinis aktyvumas, žalingų įpročių atsisakymas, psichoterapija, esant reikalui, medikamentinės intervencijos (pvz., nemigai gydyti).

– Kas vyksta mūsų organizme, kai valgome desertus ir viską, kas saldu?

– Saldumynus mes paprastai suprantame kaip paprastųjų angliavandenių šaltinį, kurie atsakingi už organizmo ląstelių greitą aprūpinimą energija. Bet desertai dažniausiai nėra tik iš cukraus, todėl juose esantys kompleksiniai angliavandeniai (iš miltų, vaisių ir uogų, sėklų ir riešutų), baltymai (iš kiaušinių, pieno produktų, riešutų ir sėklų), riebalai (iš sviesto, aliejų, pieno produktų, riešutų ir sėklų, kakavos ir šokolado) organizmą aprūpina ir kitomis maistinėmis medžiagomis.

Saldumynams, kaip ir kitam maistui, patekus į virškinimo traktą, išsiskiria virškinimo hormonai, fermentai, tulžies rūgštys, suaktyvėja viso virškinimo trakto peristaltika. Saldumynams ypatinga tai, kad, cukrui patekus į plonąją žarną, kasa išskiria insuliną, kuris reikalingas, kad  gliukozė patektų į ląsteles.

Evelina Cikanavičiūtė: didžiosios šventės neturėtų apsieiti be mėgstamo maisto ir saldumynų. Tęsiant pusiausvyros paieškas svarbiausia, kad šventiniai valgymo įpročiai nepersikeltų ir į kasdienybę.

Su gausiu saldumynų vartojimu siejama ir padidėjusi insulino koncentracija kraujyje, kuri siejama su svorio ir riebalinio audinio didėjimo, visceralinių riebalų atsiradimu ir atsparumu insulinui.

Kadangi saldumynai pasižymi dideliu energijos tankiu, gausus jų vartojimas tiesiogiai susijęs su energijos pertekliumi ir svorio didėjimu. O antsvoris ir nutukimas didina riziką sirgti įvairiomis lėtinėmis ligomis: širdies ir kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu, nealkoholine suriebėjusių kepenų liga, onkologinėmis ligomis, nevaisingumu ir pan.

– Kokie saldumynuose esantys ingredientai kenksmingiausi? Juk ne vien iš cukraus jie gaminami.

– Taip, saldumynus vertinti tik per cukraus prizmę neteisinga. Desertų palankumas arba nepalankumas sveikatai priklauso nuo daugiau veiksnių nei tik pridėtinio cukraus ir jo kiekio. Svarbu ir miltų rafinuotumo laipsnis – mažiau išvalyti, turintys daugiau skaidulinių medžiagų vertinami kaip sveikatai palankesni. Svarbu ne tik bendras riebalų kiekis, bet ir jų rūšis – sveikatai palankiausi nesočiųjų riebalų rūgščių gausūs aliejai, o tokių riebalų, kuriuose gausu sočiųjų riebalų rūgščių (sviestas, lydytas sviestas, taukai, kokosų ir palmių riebalai) ir transriebalų rūgščių vartojimas siejamas su širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Saldumynams gaminti naudojama ir druska, todėl vertėtų atkreipti dėmesį ir į jos kiekį.

– Ar įmanoma suskaičiuoti, koks saldžių gardėsių kiekis nepakenks?

– Pasaulio sveikatos organizacija primygtinai rekomenduoja iš pridėtinio cukraus per dieną gauti ne daugiau kaip 50 g/2 000 kcal (10 proc.) viso energijos kiekio, o tikslinga pasiekti tik iki 25 g/2 000 kcal (5 proc.) viso paros energijos kiekio.

Taigi teoriškai, jeigu yra žinoma saldumyno sudėtis ir koks jo kiekis yra valgomas, suskaičiuoti pridėtinio cukraus kiekį nesudėtinga. Bet praktiškai ne visada tiksliai žinome cukraus kiekį desertuose ir pačios porcijos dydį arba tiesiog neužsiimame skaičiavimais.

Jeigu saldumynų poreikis yra itin didelis, raginama į racioną įtraukti natūraliai saldžių produktų, jais pakeičiant dalį pridėtinio cukraus gausių desertų ar patį cukrų.

Ir aš nemanau, kad obsesiškai reikėtų imti skaičiuoti – geriau tiesiog sąmoningai rinktis produktus su mažesniu nurodytu ar numanomu pridėtinio cukraus kiekiu, pirmenybę teikti namuose gamintiems desertams, kuriuose patys galime kontroliuoti cukraus kiekį, desertų porcijas, turėti saldumynų valgymo taisykles ir ritualus.

– Dažnai girdime sąvoką "pridėtinis cukrus". Ką tai reiškia ir kur jo turėtume ieškoti?

– Pridėtinis cukrus – monosacharidai ir disacharidai, dar kitaip – laisvasis cukrus, kurio į maisto produktą, gėrimą ar patiekalą įdedama jį gaminant (įdeda gamintojas), ruošiant (įdeda virėjas) ar vartojant (įdeda vartotojas) metu. Pridėtiniam cukrui priskiriami baltasis ir rudasis nerafinuotas cukrus, medus, įvairūs sirupai bei vaisių ar uogų sultys bei jų koncentratai.

Svarbu paminėti, kad cukrūs, esantys vaisiuose ir uogose (išskyrus jų sultis), kai kuriose daržovėse, natūraliuose pieno produktuose, nėra priskiriami pridėtiniam cukrui ir į bendras cukraus vartojimo rekomendacijas neįtraukti.

– Kiek natūralaus cukraus yra piene ir jo produktuose?

– Natūraliai pieno produktuose yra iki 5 g/100 g pieno cukraus –  laktozės. Jeigu nurodytų cukrų kiekis didesnis, paprastai tai jau pridėtinis cukrus.

Kartais žmonės stebisi, kad net ir natūralių pieno produtų be laktozės sudėtyje nurodomi juose esantys cukrūs. Ir tai tiesa, nes juose disacharidas laktozės fermento laktaze suskaidytas iki monosacharidų gliukozės ir galaktozės. Todėl žmonės, kuriuos vargina laktozės netoleravimas dėl laktazės trūkumo, gali vartoti pieno produktus be laktozės, bet su galaktoze ir gliukoze. Tiesa, pieno produktai be laktozės yra saldesni, nes gliukozė, atsiradusi suskaidžius laktozę, yra už ją saldesnė.

Vis dėlto tiek įprasti pieno produktai, tiek produktai be laktozės gali turėti pridėtinio cukraus, bet paprastai tai akivaizdžiai atsispindi vertinant sudėtyje nurodytus skaičius. Beje, gajus mitas, kad liesi pieno produktai būtinai paskaninti pridėtiniu ir mistiškai nejuntamu cukrumi. Tai netiesa, nes pieno produktai, kurie vadinami natūraliais (nesvarbu, liesi ar riebesni), pagal teisės aktus, privalo būti be cukraus. O saldintuose paprastai ir su papildomu skoniu pieno produktuose cukraus gali būti nepriklausomai nuo jo riebumo.

– Ar egzistuoja sveiki saldumynai, ar tai tik saviapgaulė?

– Jeigu saldumynų poreikis yra itin didelis, raginama į racioną įtraukti natūraliai saldžių produktų, jais pakeičiant dalį pridėtinio cukraus gausių desertų ar patį cukrų. Jeigu saldumynų žmogus valgo tik epizodiškai, neracionalu kurti papildomus suvaržymus ar perteklines taisykles. Saikingai valgomi tradiciniai saldumynai gali būti sveikatai palankios ir subalansuotos dietos dalimi.

– Kokie dažniausi mitai, susiję su desertais ir cukrumi?

– Vienas dažniausių – saldumynai sukelia vėžį. Kad ir kaip skambėtų prieštaringai, vis dėlto nėra tvirtų įrodymų, patvirtinančių šią teoriją. Bet į šią galimą sąsają reikėtų žiūrėti ir iš atvirkštinės pusės.

Yra pastebėta, kad žmonės, kurių dietoje gausu pridėtinio cukraus ir rafinuotų grūdų produktų, suvartoja nepakankamai aukštos maistinės vertės produktų: nerafinuotų viso grūdo produktų, daržovių, ankštinių daržovių, vaisių, uogų, riešutų, sėklų. O būtent šie produktai pasižymi bioaktyviomis medžiagomis, kurios yra svarbios stabdant lėtinio uždegimo ir vėžinius procesus.

Apskritai visuomenei šis mitas labiau pasitarnauja teigiamai nei neigiamai. Ypač turint omenyje bendrą fizinę sveikatą, nes, tyrimų duomenimis, pridėtinio cukraus suvartojama daugiau, nei rekomenduojama. Bet psichologiškai sveikam santykiui su maistu vis dėlto tai turi neigiamos įtakos, nes maistas demonizuojamas, atsiranda baimė valgyti, prarandami intuityvaus valgymo įgūdžiai.

Pastarasis mitas padaro meškos paslaugą žmonių, kurie jau serga onkologine liga ir jiems taikomas aktyvus gydymas, grupei. Onkologiniai ligoniai dėl pačios ligos, jos komplikacijų, su specifiniu gydymu susijusių įvairių priežasčių turi mitybos nepakankamumo riziką, kai nevaldomai mažėja svoris, raumeninio ir riebalinio audinio masė. Tyrimų duomenimis, net iki vienas trečdalis onkologinių ligonių miršta ne nuo ligos, bet nuo mitybos nepakankamumo, t.y. išsekimo. Todėl kai dėl įvairių, ne tik objektyvių su klinikine ligonio situacija susijusių maisto apribojimo priežasčių prisideda subjektyvūs mokslu nepagrįsti maisto ribojimai, mitybos nepakankamumo rizika ir kartu ligos eiga tik dar labiau pasunkinama.

Pačios ligos akivaizdoje daug svarbiau, kad žmogus tiesiog valgytų ir taip aprūpintų savo organizmą didesniu energijos ir maistinių medžiagų kiekiu. Saldumynai tam gali puikiai tikti. O ligai pasitraukus, kai mitybos nepakankamumo rizikos ir ligą lydinčių simptomų nebėra, jau derėtų sugrįžti prie sveikatai palankios ir subalansuotos dietos principų, kai saldumynai valgomi saikingai.

Maistas ir saldumynai nėra tik penas mūsų fiziniam kūnui.

– Ką patartumėte tiems, kurie nenori atimti iš savęs malonumo valgyti saldžiai, bet stengiasi išlikti sveiki?

– Pastaraisiais metais visuomenėje juntamas cukraus demonizavimas iki tokio lygio, kad žmonės stengiasi atsisakyti ne tik saldumynų, bet ir vaisių, uogų, net kai kurių daržovių.

Remiantis tyrimų duomenimis, nėra abejonių, kad perteklinis pridėtinio cukraus vartojimas susijęs su antsvorio ir nutukimo bei įvairių lėtinių ligų rizika. Bet taip pat žinoma, kad cukraus vartojimas toli gražu nėra vienintelė šių ligų priežastis. Todėl susikoncentravimas tik ties vienu mitybos aspektu gali padaryti meškos paslaugą, kai liks nepastebėti ir nekoreguoti ne tik mitybos, bet ir kiti gyvenimo būdo veiksniai. Nė viena pasaulyje su sveikata susijusi organizacija nedraudžia valgyti cukraus ar saldumynų. Bet sutartinai teigiama, kad šis raciono elementas turi sudaryti vieną mažiausių dalių.

Kita vertus, maistas ir saldumynai nėra tik penas mūsų fiziniam kūnui. Su maistu labai glaudžiai susijusi psichologinė ir socialinė sveikata, o tai lygiai taip pat svarbu visapusiškai sveikam žmogaus egzistavimui.

Todėl linkiu ieškoti pusiausvyros – vargu ar saldumynus derėtų valgyti kasdien atsižvelgiant ne tik į jų maistinę vertę, bet ir kainą, jiems gaminti reikalingą laiką. Bet esu įsitikinusi, kad savaitgaliais ar kitomis ypatingesnėmis dienomis, kai tam laiko daugiau ir ritualai kitokie, ypač namuose ruoštas desertas galėtų rasti deramą vietą. O didžiosios šventės neturėtų apsieiti be mėgstamo maisto ir saldumynų. Tęsiant pusiausvyros paieškas svarbiausia, kad šventiniai valgymo įpročiai nepersikeltų ir į kasdienybę.

Populiarėja sveikesnės alternatyvos

* Tai tapo savotišku judėjimu – žmonės mėgina pasigaminti kuo sveikesnių, tačiau savo skoniu tradiciniams saldumynams nenusileidžiančių skanėstų. Dėl sveikatos verta paeksperimentuoti.

* Vis daugiau žmonių vietoj hidrintų riebalų renkasi lydytą sviestą. Labai įdomi idėja – margariną pakeisti avokadu. Avokadai turi daug naudingų riebalų, o sunokusių avokadų konsistencija išties panaši į margarino.

* Dažnai didelę dalį riebalų galima pakeisti cukinijomis, moliūgais, maltais riešutais – kepiniai taps ne tokie riebūs ir įgaus malonaus drėgnumo. Žinoma, būtina įvertinti, koks desertas gaminamas ir ar moliūgas nesugadins patiekalo konsistencijos.

* Puikus įprotis vietoj baltų kvietinių miltų naudoti viso grūdo miltus arba įvairiausius dribsnius. Baltiems ir rafinuotiems kvietiniams miltams atsiranda įvairiausių sveikesnių alternatyvų – ne tik rupių kvietinių, bet ir  grikių, kukurūzų, avižinių, ruginių, netgi migdolų ar avinžirnių miltų.

* Verta papildyti kepinius naudingomis avižų arba kviečių sėlenomis, riešutais, įvairiomis sėklomis ir taip padidinti naudingųjų skaidulų ir nesočiųjų riebalų kiekį deserte. Rafinuotą cukrų pirmiausia reikėtų pakeisti bent jau nerafinuotu cukrumi, klevų sirupu, medumi, stevijų gaminiais arba kitais sveikatai palankesniais produktais.

* Dar geriau – bet kokios kilmės cukraus ar saldiklių naudoti kuo mažiau ir vietoj jų rinktis vaisius arba daržoves. Natūralaus saldumo turi bananai, slyvos, braškės, šilauogės, mėlynės, žemuogės, avietės, obuoliai, kriaušės, moliūgai, morkos, saldžiosios bulvės, cukinijos. Dažnai naudojami ir džiovinti vaisiai arba uogos – jų saldumas intensyvesnis.

Parengta pagal farmacininkės Rūtelės Foktienės patarimus

Ne tik gruodį, bet ištisus metus, galima matyti dvi skirtingas tėvų kategorijas. Vieni leidžia vaikams valgyti tiek saldainių, kiek tik šie nori, kiti – draudžia saldumynus ir vaikai jų gauna tik lepinant aplinkiniams. „Prieš šventes tikrai rekomenduočiau nesivadovauti kraštutinumais ir duoti vaikams saldumynų, antraip šventinis laikotarpis jiems gali būti tikras išbandymas. Daugelis vaikų saldainius labai mėgsta ir gavę jų gali prarasti saiką, taip gali prisivalgyti jų ir kasai kils didelė apkrova, todėl vaikas gali viską išvemti“, – sako „Eurovaistinės“ vaistininkė Kristina Staivė.

Pasak vaistininkės, net ir formuojant dovanėles ar advento kalendorius, rekomenduojama juos pripildyti ne tik saldumynais, bet ir šviežiais ar džiovintais vaisiais (svarbu prisiminti, kad pastarieji yra daug saldesni, todėl jais irgi nereikėtų piktnaudžiauti). Renkantis saldainius, taip pat vertėtų ieškoti mažiau sveikatai kenkiančių alternatyvų – tų, kurie turi mažiau saldiklių, dažiklių, privengti guminukų ar lėtai burnoje tirpstančių saldainių, nes jie papildomai labiau kenkia dantims.

Vaikams nuo trejų metų geriausia duoti šokoladinius saldainius, kuriuos jis galėtų greitai suvalgyti, tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad šokoladas – tonizuojanti medžiaga, kuri gali suerzinti vaikus.

Specialistų 3–6 metų vaikams rekomenduojama cukraus paros norma yra apie du valgomieji šaukštai – 50 gramų, o jaunesniems –1–3 metų vaikams – 40 gramų. Vis dėlto svarbu atkreipti, kad cukraus yra įvairiuose mūsų valgomuose maisto produktuose, ne tik saldumynuose.

Netgi geriau duoti saldainį, kai vaikas jo nori, o ne sakyti, kad jį gaus tik suvalgęs pietus, gal jo organizmui saldumynų jau net nesinori po pietų.

Įpročiai kasdienybei

Sveiką santykį su saldumynais vaistininkė rekomenduoja ugdyti kasdien. Patys tėvai turi apsispręsti, koks būdas jiems yra artimiausias, tačiau svarbu atsižvelgti į tai, kad visiškai uždrausdami vaikams saldumynus galite gauti priešingą efektą, vaikas jų norės dar labiau, ieškos ar net ims meluoti. Farmacininkė pataria kasdien matomoje vietoje vaikams padėti 1–2 saldainius, kad jie žinotų, jog jeigu nori, gali jų gauti.

Specialistė atkreipia dėmesį, kad nebūtinai sulauksite pozityvaus efekto, jeigu saldainius vaikams duosite tik įvykdžius tam tikrą sąlygą, pavyzdžiui, suvalgius pietus. „Jeigu vaikas suvalgys saldainį pabėgiojęs lauke, tikrai nenutiks nieko tokio. Netgi geriau duoti saldainį, kai vaikas jo nori, o ne sakyti, kad jį gaus tik suvalgęs pietus, gal jo organizmui saldumynų jau net nesinori po pietų. Cukrus mums reikalingas energijai, širdies, smegenų veiklai ir jo gali labiau norėtis po aktyvios veiklos“, – pastebi vaistininkė.

Skandinavijos šalyse dažnai praktikuojama, kad sekmadienis yra šeimos šventė ir tądien vaikui duodami penki saldainiai, o visą savaitę neduodama. Pasak K. Staivės, dėl to vaikui gali atsirasti asociacija, kad sekmadienis yra šventė ir tada jis gali gauti saldainį, todėl paskui gyvenime taip pat gali atrodyti, kad jeigu kažkas blogai, suvalgius saldainį ir bus šventė.

Vis dėlto vaistininkė pataria visada turėti ir sveikų alternatyvų saldumynams – skiltelėmis supjaustytų šviežių obuolių, bananų ar nuplautų razinų, kurių užsinorėjęs kažko saldaus vaikas galėtų prigriebti.

„Eurovaistinės“ vaistininkė Jovita Juodsnukytė sako, kad ypač karantino metu daugiau žmonių skundžiasi sutrikusia virškinimo veikla, ją palengvinti galime pasirūpindami tinkama mityba.

Jeigu įprastai net nesusimąstote apie savo virškinimą, tai, pasak vaistininkės, reiškia, kad jokių sutrikimų neturite, toks ir turėtų būti idealus virškinimas. Vis dėlto, ko gero, daugeliui žmonių yra tekę pavalgius jausti sunkumą, pilvo pūtimą, padidėjusį skrandžio rūgštingumą ar kitus nemalonius pojūčius, pasak J. Juodsnukytės, taip dažniausiai nutinka suvalgius netinkamo maisto arba per didelį jo kiekį.

Vaistininkė ramina, jeigu įvairūs nemalonūs virškinimo sutrikimai – pilvo pūtimas, raižymas, refliuksas, žagsėjimas, padidėjęs rūgštingumas – užklumpa tik epizodiškai ir trunka labai trumpai, juos išspręsti galima tiesiog pakeitus savo valgymo įpročius. „Pagalvokite, galbūt valgote netinkamą maistą ar darote tai labai vėlai, tačiau jeigu šie nemalonūs pojūčiai trunka daugiau nei dvi savaites, tuomet jau laikas kreiptis į specialistus“, – sako ji.

Dalis žmonių neįvertina ir streso įtakos sklandžiai skrandžio veiklai. Pasak J. Juodsnukytės, dėl nuolat patiriamos įtampos gali padidėti skrandžio rūgštingumas, todėl tokiais atvejais svarbu pirmiausiai kovoti su stresu, o  jam dingus, išnyks ir virškinimo sutrikimai.

Pavasarinis iššūkis mitybai

Atšilus orams vis daugiau žmonių ima kepti maistą ant laužo, tačiau J. Juodsnukytė įspėja, kad už tokį maistą skrandis gali nepadėkoti. „Jeigu kepate riebią mėsą, apskrudinate ją iki angliukų, tai tokio maisto skrandis gali nevirškinti, todėl siūlome jį valgyti tikrai ne kasdien. Taip pat virškinimo problemų priežastimi gali būti ir saldumynai vakare, greitas maistas“, – sako vaistininkė.

Jeigu norite saldumynų, verčiau juos valgykite ryte, o ant laužo keptus patiekalus – kartą per savaitę.

Vaistininkė J. Juodsnukytė pataria namuose turėti fermentų, kurių derėtų išgerti persivalgius. „Rekomenduoju juos gerti būtent po valgio, nes išgėrus prieš tai žmonės dažnai labiau atsipalaiduoja ir leidžia sau daugiau suvalgyti, galvodami, kad darbą atliks fermentai“, – sako vaistininkė. Tiesa, ji priduria, kad tuo nederėtų piktnaudžiauti dažnai ir maskuoti egzistuojančių problemų.

Taip pat savo namų vaistinėlėje virškinimui svarbu turėti aktyvintos anglies, ją pasiimti ir keliones, ji naudinga sustojus skrandžiui ar apsinuodijus.

Norint pagerinti maistą, rekomenduojama į racioną įtraukti ląstelienos turinčių produktų – linų sėmenų, chia ar kanapių sėklų, daržovių.

Bet jeigu nori...

Vaistininkė sako, kad dažnai sutrikusio virškinimo priežastis – per didelis suvalgomo maisto kiekis. Pasak jos, per dieną organizmui reikia maždaug 2000 kalorijų, tačiau valgant greitą maistą net nepajuntame, kaip greitai šį kiekį viršijame. „Jeigu paskaičiuotume, tai 2000 kalorijų skaičiuojant vaisius, daržoves, mėsą – didžiulis kiekis maisto, jo per kartą nesuvartosi, bet jeigu matuosime mėsainiu ir bulvytėmis – tai vienas pavalgymas“, – sako ji.

Vis dėlto vaistininkė sako, kad maisto racione gali likti mažų „nuodėmių“, tačiau nereikia jomis piktnaudžiauti. Jeigu norite saldumynų, verčiau juos valgykite ryte, o ant laužo keptus patiekalus – kartą per savaitę. Pasak J. Juodsnukytės, visiems kartais pasitaiko suvalgyti daugiau nei derėtų, tačiau tuo atveju padėti gali fizinis aktyvumas – pasivaikščiojimas lauke arba intensyvesni namų ruošos darbai.

Nors visi žinome tą tobulą modelį – maistą valgyti lėtai ir kruopščiai sukramtyti, rinktis tik naudingus maisto produktus, nevalgyti prie darbo stalo, – tačiau šiuolaikiniam žmogui tai ne visada pavyksta ir, pasak J. Juodsnukytės, tai reikėtų priimti natūraliai. „Svarbiausiai stengtis bent kartais, tomis dienomis, kai tikrai galite, valgyti lėčiau ir kruopščiai kramtant maistą“, – nuramina ji.

Skoniai ir jų natos

"Desertai – saldi ir labai gundanti maža nuodėmė. Retsykiais galima leisti sau nusižengti: saldumynai pakelia nuotaiką, nuskaidrina emocijas, įkrauna energijos ir gyvenimui suteikia širdžiai mielą skonį, – šypsosi Solveiga. – Nėra sveika juos valgyti kasdien ir be saiko, tačiau jei jaučiate, kad būtinai norisi pasmaguriauti kuo nors saldžiu, nesikankinkite – geriau jau iš karto su pasimėgavimu suvalgykite gabalėlį šokolado ar kąsnelį torto, nes vėliau tokio kiekio nepakaks – reikės kelis kartus daugiau ir tai jau bus labai didelė nuodėmė."

Solveiga ragina skanauti jos sukurtų šokoladinių saldainių. Kaipgi atsisakysi – reikia žinoti, apie ką rašai, be to, labai jau smalsu: prakandus pirmiausia gomurį užlieja švelni, egzotiška rūgštelė, po to pajunti sultingą subtilaus skonio kokosų drožlių įdarą, o po to – kažką, kas verčia susimąstyti: jauti alkoholį, kažkokias labai pažįstamas prieskonines žoleles.

"Šiuos saldainius pagardinau čiobreliais ir rozmarinais, naudojau žolelių užpiltinę, – mano smalsumą patenkina konditerė. – Kurdama saldumynus naudoju labai įvairius prieskonius – jie padeda sukurti netikėtumo efektą: mėgstu cinamoną, kardamoną, iš vanilės ankščių pati gaminu ekstraktą, patinka šalavijai, bazilikai, aitrieji pipirai ir kt. Bandau prisijaukinti šiuo metu užsienyje išpopuliarėjusius egzotiškus azijietiškus produktus, kurie desertams suteikia originalų, aitriai rūgštų skonį: kvapusis margarinas (yuzu) – tai stipraus skonio mandarinas, rūgštusis mandarinas (calamansi) – citrinos ir žalioji citrinos hibridas, dar vadinamas Filipinų žaliąja citrina."

Net dešimt skirtingų šokoladinių saldainių rūšių sukūrusi S.Grigalevičiūtė pasakoja, kad gaminio skonis keičiasi nuo pirmos dienos – ryškėja vis kitos poskonių natos, jos mainosi, kinta tekstūra. Kaip tik todėl rankų darbo šokolado saldainių galiojimo laikas neilgas – vos dvi savaitės.

Kūrybos pagrindas

Šokoladas – didžioji Solveigos meilė ir kūrybos aistra. Iš jo ji daro ne tik saldainius – kuria desertus, įvairius tortus ir net skulptūras. Konditerė darbe naudoja tiek tradicinį pieninį, tiek baltąjį, kartųjį juodąjį šokoladą, eksperimentuoja su rožiniu, kurio lengvas skonis primena vasarą – jis vaisinis, su gaivia citrusų gaidele.

"Rausvą spalvą šokoladui suteikia ypatinga kakavos pupelių rūšis. Deja, ši graži spalva labai jautri aplinkos poveikiui – greitai papilkėja, – aiškina S.Grigalevičiūtė. – Kitaip nei gaminant pieninį šokoladą, juodajame šokolade nėra nė lašo pieno, o jo kartumas priklauso nuo sausųjų kakavos medžiagų kiekio. Baltajame šokolade sausų kakavos medžiagų absoliučiai nėra, todėl jis baltos spalvos, gaminamas iš kakavos sviesto, lecitino, cukraus."

Konditerė pastebi, kad šokolado ir jo gaminių skonis labai priklauso ir nuo šalies, kurioje pupelės buvo užaugintos: Afrikos pupelių skonis kartesnis, Centrinės Amerikos ir Karibų jūros pakrančių – rūgštesnis, Pietų Amerikos – sodrus.

"Smagiausia dirbti su juoduoju šokoladu: jis paklūsta fantazijai, be to, sveikiausias iš visų. Valgydami saldumynus žmonės neretai palieka atskiras jų dalis – juose daug cukraus, naudoti dirbtiniai dažikliai, neaiški sudėtis ir pan. Man imponuoja zero waste – gyvenimo be atliekų idėjos. Jas stengiuosi taikyti ir gamyboje – noriu, kad bet koks desertas būtų suvalgomas nuo–iki. Tai mano aktyvių konditerinių ieškojimų pagrindas", – aiškina pašnekovė.

Neįprastos studijos

Prieš daugiau nei metus nuosavą verslą įkūrusi S.Grigalevičiūtė pasakoja, kad maistas, ypač įvairūs saldumynai ją traukė nuo mažens. "Paveldėjau su genais",– juokiasi jauna moteris.

Vaikystėje mergaitė nuolat sukosi apie įvairiais kepiniais artimuosius lepinusią močiutę, vėliau tapo patikima jos pagalbininkė – maišydavo tešlą keksams, vafliams, o jaunystėje talkino tėvų kepyklėlėje. Vis dėlto, kur studijuoti, nulėmė Solveigos potraukis menui – ji daug ir gražiai piešė, tad Dailės akademijoje baigė grafikos dizainą, o magistro studijų objektu pasirinko kultūros vadybą ir politiką.

"Mokslo metai veltui nenuėjo – ką išmokau, sužinojau, viskas man dabar labai praverčia, tačiau jaučiausi savęs nerealizavusi. Prisiminiau, kiek man džiaugsmo teikė saldumynai, tad tėvų paskatinta išvažiavau į Angliją ir baigiau mokslus garsios Prancūzijos konditerių mokyklos "Le Cordon Blue" filiale Londone", – pasakoja pašnekovė.

Ji pastebi, kad mokymai buvo netradiciniai: jų pagrindas buvo ne teorija, o praktika. Kasdien vyko 2,5 val. trukmės užsiėmimai-demonstravimai, kuriuos vedė konditeriai profesionalai, garsių restoranų šefai: studentai atidžiai klausydavo, stebėdavo, ką ir kaip jie daro, o paskui patys turėjo viską labai tiksliai atkartoti ir paaiškinti. Mokslų metu studentai iš įvairių pasaulio šalių, naujokai ir jau pažengę konditerijos srityje, susipažino su tuo, kas yra tikrai kokybiški produktai, mokėsi desertų ir duonos kepimo technologijų paslapčių, taip pat studijavo desertų pateikimo estetiką.

"Lietuvius dažniausia glumina didelėje lėkštėje patiektas mažas saldumyno gabalėlis, tuo tarpu tai aukštos klasės restorano ir išpuoselėto estetinio skonio požymis. Profesionalas desertą visada išmoningai papuoš, bet jokiu būdu neperkraus detalėmis, parinks derančias prie saldumyno skonio spalvas. Pavyzdžiui, jei gaminant buvo naudojami citrusai ir baltas šokoladas, pagrindiniam dekorui tiks balta, oranžinė ar geltona spalvos, galima įterpti ir kokios kontrastuojančios spalvos elementą. Viskas priklauso nuo patiekalo koncepcijos – ji gali būti tiek santūri spalvomis, minimalistinė, tiek ryški, – aiškina Solveiga. – Mokykloje artimiau susipažinau su šokoladu: iš skirtingų jo rūšių kūrėme ne tik saldainius ar tortus – mokslai Dailės akademijoje pravertė drožiant, skaptuojant, liejant ir kitais būdais darant skulptūras iš juodojo šokolado. Tai labai įtraukiantis menas."

Tikslus mokslas

Maisto gaminimo įgūdžius S.Grigalevičiūtė tobulino dirbdama prestižiniuose Londono restoranuose, rado laiko dar baigti restoranų vadybos ir molekulinės virtuvės studijas. Nuolat bendraudama su įkvepiančiais, talentingais žmonėmis, kurie konditeriją laikė ne profesija, o savo gyvenimo būdu, Solveiga nejučia ėmė brandinti mintį apie nuosavą verslą.

Konditerija, kaip ir matematika, – tikslus mokslas: suklysti nevalia – svarbu įžvalgumas derinant ingredientus, tikslumas tiek jų proporcijose, tiek gaminimo technologijoje.

"Suvokiau, kad savo svajonę lengviau įgyvendinsiu užsienyje, tačiau šeimos aplinkybės privertė grįžti į Kauną, – sako pašnekovė. – Apsilankiusi parduotuvėse, kavinėse, restoranuose likau šiek tiek nustebinta: kas užsienyje laikoma konditerijos klasika, tas Lietuvoje – ypatingos naujovės. Liūdina skurdus restoranų, ypač tinklinių, desertų pasirinkimas – siauras asortimentas ir kartais abejotina kokybė", – apgailestauja pašnekovė.

Pasak jos, konditerija kaip ir matematika – tikslus mokslas: suklysti nevalia – svarbu įžvalgumas derinant ingredientus, tikslumas tiek jų proporcijose, tiek gaminimo technologijoje. Paslysti labai lengva: permaišysi, įdėsi per daug ar per mažai, ruoši netinkamoje temperatūroje ir pan. – neišeis, bus neskanu, neišvaizdu.

Gebėjimus galima išlavinti

"Virtuvės specialistai klasikinę konditeriją ne itin mėgsta – mieliau improvizuoja, o man ji patinka, – šypsosi konditerė. – Įkvėpimą dovanoja tiek nauji produktai, prieskoniai, tiek originali spalva, forma, dekoras, daug idėjų randu internetiniuose puslapiuose – jas kūrybiškai pritaikau sau, eksperimentams skatina garsių pasaulyje konditerių Pierre Herme, Jasono Lickerio, Cedrico Grolet, Sebastiano Petterssono pasiekimai."

S.Grigalevičiūtė įsitikinusi, kad norint kažką pasiekti šioje srityje, beje, panašiai kaip ir mene, daug talento nereikia – jo pakanka vos 1 proc., visa kita – išmanymas, atkaklumas, kruopštumas, pastabumas, daug uolaus darbo, įgūdžiai, smalsumas.

"Kiekvienas atkakliai tikslo siekiantis žmogus savo gebėjimus gali išlavinti iki pageidaujamo lygio. Žmonės sako, kad talento turiu daugiau nei 1 proc., be to, esu sau labai reikli, gal net pernelyg didelė perfekcionistė – man vis atrodo, kad galiu daugiau, geriau, gražiau, įdomiau. Toks savęs kankinimas nėra labai gerai, bet iš kitos pusės tai paskata pasitempti, tobulėti. Neatsitiktinai įkūriau savo desertinę ir jau galvoju apie naujus profesionalumo kėlimo kursus užsienyje, žadu tobulinti skulptūrų iš šokolado kūrybos įgūdžius. Man mieliausia vieta – virtuvė, traukia iššūkiai, žavi naujovės, tad ant laurų tikrai neužmigsiu",– šypsosi Solveiga.

Juodasis šokoladas – skanu ir sveika

Mokslininkai nustatė, kad:

– 100 g juodojo šokolado yra 400–550 kcal, pieninis ir baltasis šokoladas kur kas kaloringesni;

– suaugusiesiems kartusis šokoladas pats tinkamiausias, o mažiems vaikams jo duoti negalima – jame daug kofeino;

– savo gydomąsias savybes šokoladas atskleidžia valgomas nedideliais kiekiais: suaugęs žmogus per dieną gali suvalgyti iki 20 g per dieną, vaikai, priklausomai nuo amžiaus, du tris kartus mažiau;

– juodajame šokolade esantys flavonoidai ir antioksidantai palankiai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje;

– jei ryte suvalgysite nedilelį gabaliuką juodojo šokolado, per dieną organizmas reikalaus mažiau saldžių užkandžių, pavyks lengviau numesti svorį – nekamuos saldumynų ilgesys, nesinorės užkandžiauti riebiu ir kaloringu maistu;

– šio šokolado mėgėjams geriau už kitus sekasi protinė veikla;

– kasdien suvalgius iki 30 g juodojo šokolado, bus lengviau susidoroti su įtampa ir stresu;

– kartusis šokoladas padeda organizmui gaminti rūpesčio ir meilės hormoną oksitociną. Kai šio antinksčių išskiriamo hormono trūksta, pradeda kamuoti nepaaiškinamas ilgesys, didėja nerimastingumas ir dirglumas. Neatsitiktinai įsimylėjėliai vienas kitam dovanoja šokolado ar lepina šokoladiniu desertu;

– visos šokolado naudingosios medžiagos greičiau pateks į kraują, jei jį čiulpsite, o ne kramtysite.