Prieš srovę

Vienu ryškiausių Lietuvos postmodernizmo fotografijos atstovų laikomas S.Paukštys 1982 m. iš Vilniaus į Kauną atvyko studijuoti. Tiesa, ne fotografijos, o inžinerijos tuomečiame Kauno politechnikos institute. Susipažinęs su keleriais metais vyresniu G.Stulgaičiu, jis visa galva pasinėrė į fotografiją. G.Stulgaitis anuomet dirbo fotografu Zoologijos sode, čia jis turėjo savo fotolaboratoriją. Ji buvo įrengta administraciniame sodo pastate, ilgo koridoriaus pabaigoje. Šalia buvo kabinetas su užrašu "Plėšriųjų sekcija", tad vėliau fotografijos novatoriai taip ir buvo praminti.

"Mūsų instituto auditorijos buvo visai arti Zoologijos sodo, per paskaitas netgi girdėjosi liūtų riaumojimas. Pirmai progai pasitaikius keliaudavau pas Gintautą į jo laboratoriją. Jis buvo kiek vyresnis, daug visko žinojo, turėjo nemenkos patirties. O aš, priešingai, visiškai žalias. Gintautas dalydavosi istorijomis apie muziką ir meną, pasakodavo apie savo fotografinius eksperimentus, – prisiminė S.Paukštys. – Vėliau jis mane supažindino su Arūnu Kulikausku, kuris jau buvo baigęs Dailės akademiją, vadovavo Kauno profsąjungų kultūros rūmų fotostudijai. Vakarais dažnai rinkdavomės pas Arūną fotolaboratorijoje – pastate, įsikūrusiame Vytauto ir Kęstučio gatvių kampe. Diskutuodavome, eksperimentuodavome, gerdavome vyną. Vėliau mano horizonte atsirado ir V.Dragūnas. Žemės ūkio akademijoje jis taip pat turėjo fotolaboratoriją ir studentams vesdavo fotografijos klubo užsiėmimus. Tad nukeliaudavome ir į už Kauno esantį Akademijos miestelį."

Visi šios grupės nariai buvo tikri eksperimentatoriai, nepanorę taikytis prie nepajudinamų tuometės fotografijos ribų. Jų darbai neretai labiau primindavo grafiką ar tapybą nei fotografiją. Mat plėšrieji nevengė pasitelkti nefotografinių priemonių – dažų ar klijų, aerografų, įvairių cheminių reagentų, kartais net ugnimi svilindavo fotografijų kraštus. S.Paukštys savo darbus mėgo puošti spalvomis ir iš pirmo žvilgsnio, rodos, nesusijusiais piešiniais.

"Tuometė Fotografijos meno draugija, vėliau – Fotomenininkų sąjunga, propagavo tokį reportažinį žanrą. Mūsų akimis, ten buvo išsidirbinėjimas, pasitelkus plataus kampo optiką, o ne menas. Dažnai atrodė, kad fotografai fotografuoja remdamiesi principu: ką matau, tą ir fotografuoju, – pasakojo S.Paukštys. – Mums nesinorėjo tekėti su ta pagrindine banga, tad prisigalvodavome visokių eksperimentų: nudažydavome nuotraukas, apipurkšdavome jas chemikalais, apdegindavome kampus. Kol žinomi fotografai fotografavo krepšininkus, mes fiksuodavome vištas močiutės virtuvėje arba prie namo suvažinėtą katiną. Nežinau – ar tai buvo maištas, o gal tiesiog kitokios, nei įprasta, pozicijos reiškimas? Tuomet tai atrodė drąsu, bet, žvelgiant iš šiuolaikinio taško, nieko ten labai drastiško nebuvo."

Kol žinomi fotografai fotografavo krepšininkus, mes fiksuodavome vištas močiutės virtuvėje arba prie namo suvažinėtą katiną.

Magiškoji realybė

Kadangi penketukas akivaizdžiai išsiskyrė iš tuometės fotografijos konteksto, jis sulaukdavo ir pašaipų bei kritikos. Kartais menininkams būdavo netgi sutrukdoma dalyvauti parodose. Vis dėlto S.Paukštys tikino viso to per daug į galvą neėmęs.

"Galbūt būčiau reagavęs skaudžiau, jei kritikai būtų bandę mus įžeisti ar bent jau rimtai argumentuotų savo žodžius. Tačiau išsakyta kritika būdavo gana abstrakti. Maždaug: kaip jie gali fotografuoti kitaip nei įprasta? Arba – kas čia apskritai per fotografija? Bent jau man neįstrigo skaudesni žodžiai, o gal tiesiog neatkreipdavau į juos dėmesio. Mūsų idėjinis vadas buvo A.Kulikauskas, tad galbūt kritikos strėlės labiau kliudydavo jį", – svarstė pašnekovas.

Plėšrieji retkarčiais dalyvaudavo bendrose parodose su kitais menininkais. Tačiau dažniausiai jie patys prasimanydavo erdvių, kuriose galėtų eksponuoti savo darbus ir rengti neformalius susitikimus. Kartais jie organizuodavo parodas įstaigų koridoriuose, susitarę su geranoriškais jų vadovais. O kartais pavykdavo įsibrauti ir į oficialias parodų sales. Greitai ir tarp "teisingosios" fotografijos atstovų ėmė rastis fotografų, kuriems patiko netradiciniai žanrai ir kitokie išraiškos būdai.

"Man atrodo, kad mūsų ekscentriškumas tapo tam tikru katalizatoriumi kitokios fotografijos vystymuisi. Aišku, ji būtų išsivysčiusi ir taip, tačiau tikiu, kad ir mes padarėme tam tikrą įtaką", – šypsosi fotomenininkas.

Tiražuojamas unikalumas

Pasak pašnekovo, anuomet reportažinė fotografija buvo visur, kur tik pažvelgsi. Kartais netgi susidarydavo įspūdis, kad daugumos darbų autorius – tas pats asmuo. Fotografijos novatoriams nebuvo priimtina ir tai, kad populiarieji menininkai spausdindavo daugybę savo darbų egzempliorių.

Saulius Paukštys. Fontanas (1987). / MO kolekcija

"Fotomenininkų draugija mėgo dalyvauti įvairiuose mėgėjiškuose konkursuose, kadangi buvo Europos fotografų mėgėjų asociacijos narė. Tad jai priklausantys fotografai savo darbus siųsdavo į Vengrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje ir kitose šalyse vykusius konkursus. Į draugijos būstinę kiekvienas atnešdavo po dešimt ar dvidešimt savo darbų kopijų, – teigė S.Paukštys. – Baigęs studijas Kaune ir grįžęs į Vilnių, gavau darbą šioje draugijoje. Prisimenu, Meno tarybos kambaryje net tokios dėžės būdavo sukrautos – į Budapeštą, į Varšuvą ir t.t. Į jas visos kopijos ir būdavo išskirstomos. Pavyzdžiui, garsiojo A.Sutkaus "Pionieriaus portreto" tikriausiai buvo išsiuntinėta net keli šimtai identiškų egzempliorių. O mes norėjome, kad mūsų darbai būtų išskirtiniai, vienetiniai ir jų nebūtų įmanoma tiražuoti."

Todėl novatoriai prie kiekvienos fotografijos stengdavosi pridėti ir asmeninį potėpį – ką nors nupiešti ar užrašyti, nuspalvinti, priklijuoti. Pats S.Paukštys mėgdavo montuoti fotografijas iš kelių negatyvų. Juos jis spausdindavo ant vieno lapo, tad susilieję vaizdai sukurdavo magišką reginį. Kartais menininkai pasitelkdavo ir dažų – anilininių, tekstilinių, kuriais spalvindavo fotografijų fragmentus. Vis dėlto vieno kūrybos metodo nebuvo. Fotografai stengėsi nesikartoti ir kaskart išbandyti ką nors naujo.

"Kaip kas sugalvodavo, taip ir burdavo", – pasakoja S.Paukštys. Išlaikyti savo idėjas penketukui padėjo ir tai, kad jaunuoliai nesiekė jokio pelno. Fotografai kūrė tiesiog norėdami išpildyti savo vizijas. O Fotomenininkų draugija vykdė didelius užsakymus. Pavyzdžiui, spausdindavo civilinės gynybos plakatus visai Sovietų Sąjungai.

"Žinoma, prie tokių užsakymų menininkų neprileisdavo – egzistavo atskiras gamybos skyrius. Taigi, tenka pripažinti, kad tuomečiai draugijos vadovai buvo geri vadybininkai – suko verslą net sovietinio režimo sąlygomis, kartu vystydami ir meninę veiklą", – atkreipė dėmesį S.Paukštys.

Išlikti budriam

Palyginti su praėjusiais dešimtmečiais, kūrybine prasme 1980-ieji buvo kur kas laisvesni. Nors ir egzistavo tam tikros fotografijos dogmos, buvo įmanoma jų nepaisyti. Vis dėlto menininkai negalėjo prarasti ir budrumo. Įtampos kasdienybėje išties buvo daugiau nei dabar.

Saulius Paukštys. Foje (1984) / MO kolekcija

"Studijų metu mane buvo areštavę už tai, kad fotografavau kažkokį karinį objektą. Pastatas neatrodė kuo nors išskirtinis, tačiau prisistatę milicininkai pranešė, kad jo fotografuoti negalima. Tad buvo nemažai streso, teko ir areštinėje pasėdėti, ir iš instituto vos neišmetė, – prisiminė S.Paukštys. – Kelis kartus buvo sulaikytas ir A.Kulikauskas. Jis taip pat nufotografavo kažką neleistino, o gal šiaip nepatiko milicininkams."

Anot pašnekovo, savo fotografijose plėšrieji nepolitikuodavo. Tačiau tam tikrų pasvarstymų socialinėmis temomis jų darbuose buvo galima įžvelgti. "Jeigu parodoje kabo suvažinėtos katės atvaizdas, tai gali sukelti dviprasmiškų minčių. Viena vertus, gal tai tik katė. Kita vertus, tokiu būdu galima slapta protestuoti prieš socialinę padėtį ar sovietinę kasdienybę – aiškino jis. – Mes iš tikrųjų norėdavome ne tik eksperimentais praplėsti fotografijos ribas, bet ir atskleisti nepagražintą sovietinį gyvenimą, šios kasdienybės beprasmybę, absurdiškas detales. Vis dėlto atviro maišto tikrai nebuvo, žiūrovui tekdavo pamąstyti, pačiam sudėlioti visus taškus." 1987 m. baigęs institutą S.Paukštys grįžo į Vilnių. Vėliau jis pradėjo dirbti Fotomenininkų sąjungoje, tačiau kūrybos taip pat neapleido. Likę Kaune plėšrieji kurį laiką dar buvo aktyvūs. Kartais prie jų prisijungdavo ir S.Paukštys. Vis dėlto 1990 m. A.Kulikauskui išvykus į JAV, grupė subyrėjo.

Saulius Paukštys. Triptikas (1984) / MO kolekcija

Laisvių nelaisvėje

Anot S.Paukščio, šiais laikais maišto, protesto sąvoka pakitusi – ne visada aišku, prieš ką maištauja šiandieniai fotografai, kai aplink tiek laisvių. "Jei kas nors turi maištininko prigimtį, gali kaip nors drastiškai fotografuoti, pasirinkti išskirtinę meninę raišką. Vis dėlto nežinia, kas šiais laikais būtų taip drastiška ir išskirtinai netikėta, – svarsto pašnekovas. – Menui ribų dabar tikrai nėra, galima daryti viską, kas tik šauna į galvą, visiškai pasiduoti fantazijai. Niekas iš viršaus nebenurodinėja, kaip fotografuoti. Šiandiene problema galbūt labiau lieka biurokratiniai santykiai, menininkų tarpusavio nesutarimai, konfliktai su kūrybinės sąjungos administracija, kultūros taryba ar panašiai. Tačiau tokių problemų neišvengsi niekur."

Mums nesinorėjo tekėti su ta pagrindine banga, tad prisigalvodavome visokių eksperimentų: nudažydavome nuotraukas, apipurkšdavome jas chemikalais, apdegindavome kampus.

Lygindamas šiandienę ir anuometę fotografiją, S.Paukštys labiausiai pastebi ištobulėjusias technines galimybes. Skaitmeninę fotografiją galima koreguoti kaip tik nori, o ir pats fotografavimas kur kas paprastesnis, greitesnis. "Mūsų laikais prireikdavo nemenko kūrybiško mąstymo. Kaip įgyvendinti savo sumanymus, kai techninės galimybės be galo ribotos? Tekdavo būti ir menininku, ir išradėju, ir konstruktoriumi, ir inžinieriumi, kad įgyvendintum kokį nors kūrybinį sumanymą", – devintojo dešimtmečio sunkumus ir įdomumus prisiminė jis.

S.Paukštys savo idėją pristatė sakydamas, kad pasirinktos vertybės – drąsa, sąžinė, teisybė ir ryžtas – neatsitiktinės ir, jo nuomone, dabartinei visuomenei jų labai trūksta. Vėtrungės primena, kad tos vertybės dar egzistuoja, o jų besikeičianti padėtis yra aliuzija į tai, kad nėra vienos teisybės ar vienos drąsos, tad negali būti kategoriškų dalykų. Šią idėją kūnu pavertė skulptorius Š.Arbačiauskas. Šiandien abu menininkai – "Vilniaus dienos" svečiai.

– Kaip kilo instaliacijos idėja?

S.Paukštys: Savivaldybė pernai vasarą paskelbė konkursą. Aš sugalvojau, kad ant tilto, kur visada pučia vėjas, galima įdarbinti, įprasminti vėjo jėgas. Kad būtų įdomiau, norėjosi į tokią perdėm rimtą ir truputį sureikšmintą šiuolaikinio meno erdvę įnešti dalelę ironijos ir linksmumo. Pagalvojau, kad galbūt vėjas simboliškai gali rodyti kokias nors mūsų bendruomenei svarbias kryptis. Man pasirodė, kad šiuo metu mūsų visuomenei itin aktualios ten metaforiškai išeksponuotos vertybės: drąsa, sąžinė, teisybė, ryžtas.

Man pasirodė, kad šiuo metu mūsų visuomenei itin aktualios ten metaforiškai išeksponuotos vertybės: drąsa, sąžinė, teisybė, ryžtas.

Kaip žiūrovui iš šalies, man atrodo, kad mūsų valstybės vadovaujančių politikų sluoksniuose ir kryptyse tų savybių yra per mažai, turbūt tai atsiliepia ir bendrai visos visuomenės nuotaikai, kur tų savybių taip pat stinga. Mūsų visuomenė truputį neryžtinga, truputį baili, truputį linkusi kažkur kažką, pasitaikius progai, nesąžiningai padaryti, na, ir visur ieškanti teisybės. Tos mūsų vėjarodės, ironizuojant, gali truputį palengvinti žmonių gyvenimą nurodant kryptį, kur visa tai galima surasti. Vieną dieną gal teisybė rodo link Seimo, antrą dieną – link Gedimino kalno, trečią dieną – dar kitur. Skulptoriui Š.Arbačiauskui tai pasirodė įdomu ir vėliau jis įsijungė į tą kūrybinį procesą. Ir, man atrodo, labai vykusiai realizavo tą plastinę dalį.

– Jūs pažįstami iš anksčiau. Ar tai pirmas bendras kūrybinis projektas?

S.Paukštys: Bendravome nedaug, o dirbant su šiuo projektu – tas bendravimas daugiau kūrybinis. Manau, mes supratome vienas kitą ir visai gražiai išėjo. Žinoma, kaip visuomet, menas yra subjektyvus, tai ir tų nuomonių, vertinimų yra įvairių, bet mane džiugina, kad teigiamų vertinimų yra daugiau nei neigiamų.

Š.Arbačiauskas: Taip, tai mūsų pirmas bendradarbiavimas. Grynai atsitiktinis susitikimas ir pokalbis. Kadangi aš su iliustratyvia dalimi mažiau dirbu, mano sritis yra labiau prie žemės, bet kūno idėjai reikėjo. Patirtis su šiuo projektu man buvo neįkainojama. Į užduotį žiūrėjau iš skulptūrinės pusės, buvo naudoti skulptūriniai įrankiai, svarbu buvo ir medžiagos, tūris, aukštis, svoris, aplinka.

– Kiek truko įgyvendinti viziją?

S.Paukštys: Užtruko įvairūs techniniai dalykai, tad pati kūryba prasidėjo gruodį. Reikėjo sugalvoti ne tik kaip atrodys, bet ir kaip viskas veiks, nes yra visokių kinetinių elementų, mentelių, kurios sukasi nuo vėjo, konstrukcinis darbas taip pat užima nemažai laiko.

Š.Arbačiauskas: Mes gruodžio pradžioje susitikome, pakalbėjom. Kažkaip dvejojau, ar imtis, nes įsivaizdavau apimtį. Paskui dar padiskutavome, ir pradėjo tos skulptūros rastis. Reikėjo daug apgalvoti iš inžinerinės pusės: vertikalius akcentus, vietą, postamentų tūrius, vėjo pasipriešinimą.

O paties sprendimo ieškojau iš vaizdo kalbos pusės ir prie idėjos grįžau tik pačiame paskutiniame etape. Terminas buvo labai ribotas. Lengva nebuvo, nes skulptorius tokios apimties darbą gali daryti nuo pusės iki dvejų metų. Ten yra ką veikti.

– Kas buvo sunkiausia?

Š.Arbačiauskas: Laiko buvo tiek, kiek yra, ir reikėjo jį efektyviai išnaudoti. Psichologiškai gal sau jo trūko, bet tiesiog galėjau greičiau tą rezultatą pasiekti.

Skulptūras dariau "skaidrias", kurios "tirpsta ore". Pagalvojau apie medžiagą, rinkausi juodąjį plieną, kuris nėra labai matomas ir aplinka jį labai veikia, o su suktukais – skulptūrų siluetai keičiasi… Norėjosi, kad viskas būtų efemeriška, lyg pleventų. Kaip ir tos sąvokos (drąsa, teisybė, ryžtas, sąžinė) – jos yra tik susitarimo dalykas.

Didžiausia naujiena man buvo tai, kad reikėjo daryti iš karto keturis darbus.

– Kaip sekėsi dirbti? Ar neslėgė, neerzino skleidžiamos neigiamos nuomonės? Juk dar neseniai ši vieta ir čia stovėjusios skulptūros sulaukė prieštaringo dėmesio ir kėlė daug diskusijų.

Š.Arbačiauskas: Kontekstas tą dėmesį ir pritraukia. Būtų pastatytos jos kažkur kitur, dėmesio būtų daug mažiau. O iš skulptūrinės pusės – kodėl turėčiau bijoti? Aplinka yra tokia, kokia yra, aš padariau geriausia, ką galėjau padaryti. Niekas kitas negali įvertinti to rezultato taip kritiškai, kaip aš.

S.Paukštys: To turbūt neišvengsi, jei eini į viešumą, tuo labiau tokio lygio viešumą. Ir dar ten, kur neseniai virė ginčai dėl tarybinių skulptūrų. Tokie skirtingi vertinimai neišvengiami.

Mes turime pakankamai patirties ir tos kritikos mes nelabai bijome, nes dažnai ji nėra konstrūktyvi, o grynai emocinė. Man smagu, kad daugiau yra palaikymo ir pritarimo negu kritikos.

Manau, kad mums pasisekė, mes pirmieji po tų tarybinių skulptūrų užėmėme Žaliojo tilto erdvę, kažką sukūrėme ir pasiūlėme. Dar pabrėžčiau, kad tai nebuvo taikyta į monumentalų, ilgaamžį ženklą, tai savotiškas performansas – paroda, kuri po pusmečio bus nuimta ir mūsų instaliaciją pakeis kito konkursą laimėjusio menininko darbas.

Sakyčiau, kad tokia parodinė – performansų ir instaliacijų erdvė, kuria tampa ir galbūt iš tikrųjų taps Žaliasis tiltas, bus smagus ir geras sprendimas išvengiant didelių monumentalių ginčų apie tai, kas čia turi būti ir kas įprasmins. Manau, kad šis sprendimas labai geras šiuo metu.

(Nuo rugsėjo iki 2020 m. kovo "Megarealybės gerumo aktyvatorių" pakeis Donato Norušio darbas "Šeima".)

Sąsajos su Kaunu

S.Paukštys gyvena ir kuria Vilniuje, tačiau Kaunas – jo jaunystės miestas. 1987 m. būsimasis menininkas baigė Kauno technologijos universiteto automatikos fakultetą, įgijo inžinieriaus specialybę. Būtent Kaune jis įsiliejo į pagrindinių neformalios fotografų grupės "Plėšriųjų sekcija" narių penketą. Šie menininkai užėmė alternatyvią poziciją tuomet įsitvirtinusių lietuviškos fotografijos tradicijų atžvilgiu, siekė pabrėžti individualumą ir laisvės idėjas.

Kaip pastebi menotyrininkas Kęstutis Šapoka, formaliai S.Paukštys priskirtinas XX a. 9-ajame dešimtmetyje debiutavusiai fotografų konceptualistų, arba socialinio peizažo, kartai, kuri akcentavo socialinę aplinką ir kartu kvestionavo nusistovėjusias fotografijos prasminės ir formalios sanklodos normas. Tačiau S.Paukštį domino kiek kiti dalykai.

Prieš srovę

"Viena vertus, koketavimas su senovinės fotografijos estetika, kita vertus, fotografijos formalios ribos, balansuojančios ant kičo ribos, taip pat fotografijos transformacija į kitas dailės rūšis. Galima sakyti, kad iš fotografijos ribų tyrinėjimo atsirado ir specifinis S.Paukščio fotografijų performatyvumas (arba performatyvumas pastūmėjo į fotografijos ribų ieškojimą) ir kontekstualumas", – Modernaus meno centro skelbiamoje publikacijoje teigia K.Šapoka.

Dirbant su senovine XIX a. Van Dyke Browno fotografijų technika išgaunami atvaizdai labai faktūriški, subtilūs ir išraiškingi. Kiekvienas toks atspaudas vienetinis ir unikalus.

Anot K.Šapokos, XX a. 9-ojo dešimtmečio vidurio S.Paukščio fotografijos artimos Charkovo 8-ojo dešimtmečio fotografų konceptualistų mokyklos – fotografijų ar negatyvų spalvinimo, dviejų ar kelių kadrų užklojimo vienas ant kito – estetikai.

"Vėliau S.Paukštys pradėjo domėtis, pavadinkime, senos fotografijos (nuogų kūnų serijos), reklamos ir kičo estetika. Jo fotografijos dažnai balansuoja ant rimtumo ir parodijos ribos – riba tarp estetiškumo ir jo parodijos, komercijos ir elitiškumo gana trapi", – teigia menotyrininkas.

Praeities ženklai

S.Paukštys priklauso Lietuvos fotomenininkų sąjungai, yra surengęs keliolika parodų Lietuvoje ir užsienyje. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus ir VšĮ Gabrielės meno galerijoje Kaune pristatomoje personalinėje parodoje menininkas demonstruos 20 fotografijų iš keliaujančios fotografijų serijos "Vilniaus vaizdai".

Visą šių fotografijų ciklą sudaro 50 fotografinių atvaizdų, serija yra nuolat pildoma naujomis fotografijomis. Autorius fiksuoja istorines Vilniaus erdves, senamiesčio kiemus, naudodamas senovinę XIX a. techniką, kuri suartina istoriją ir dabartį, mistifikuoja Vilniaus architektūrą.

Savo fotografijų ciklą "Vilniaus vaizdai" S.Paukštys apibūdina taip: "Dirbant su senovine XIX a. Van Dyke Browno fotografijų technika išgaunami atvaizdai labai faktūriški, subtilūs ir išraiškingi. Kiekvienas toks atspaudas vienetinis ir unikalus."

Itin įspūdingai atrodo architektūrinės kompozicijos – išryškėja architektūrinių elementų kontrastai, faktūros daugiaplanių struktūrų šešėliai. "Tai savotiškas alchemiškos laiko mašinos modelis, kelios dozės Užupio atvaizdų, kuriuose praeities senovinė technologija susipina su dabarties fotografavimo momentais. Tai sukonstruoja unikalų vaizdą, kuris turi ir istorinio vyksmo užtaisą, ir fotografijai būdingą dabarties liudijimo unikalaus laiko konspiravimo faktą", – sako menininkas.

Pats šis fotografinių paveikslų spausdinimo procesas reiškia, kad kiekvienas atspaudas yra vienetinis ir unikalus. Popieriaus faktūra atspaustą vaizdą priartina labiau prie grafikos nei prie fotografijos.

Kauniečiai kviečiami patyrinėti ir pasigrožėti šiais beveik šimtmetį į praeitį sugrąžinančiais Užupio vaizdais. Jo paslaptingais ženklais, faktūrų ir atspalvių subtilybėmis ir išgirsti paties fotomenininko pasakojimo apie senąją Van Dyke Browno techniką.

Kas: S.Paukščio personalinės parodos "Vilniaus vaizdai" atidarymas, paskaita.

Kur: Lietuvos švietimo istorijos muziejuje (Vytauto pr. 52, Kaunas).

Kada: Parodos atidarymas ir paskaita – sausio 10 d. 16 val. Paroda veiks iki sausio 30 d.

„Tokios iniciatyvos kaip ši leidžia tiesiogiai kreiptis į gyventojus ir atkreipti jų dėmesį į tinkamo elektronikos atliekų rūšiavimo svarbą. Tai proga kiekvienam iš mūsų apsvarstyti, kaip galime prisidėti prie saugesnės ir sveikatai palankesnės aplinkos kūrimo. Kartais nedidelės pastangos gali sukurti esminius pokyčius“, – pasakoja EPA socialinių projektų vadovė Imanta Baltrūnaitė.

Eksponatus iš atliekų kūręs menininkas S. Paukštys atkreipia dėmesį, kad meno tikslas nemoralizuoti ar teisti, o sukelti diskusiją. „Ji turėtų kilti žmogaus viduje – tai yra didžiausias pasiekimas. Iš pirmo žvilgsnio – tai paroda be eksponatų. Kai kalbame apie aplinkosaugos iššūkius, jie atrodo tolimi ir menkai aktualūs. Šiukšles išmetame, jos kažkur išvežamos ir problemos nebematome. Problemų nematome, bet tai nereiškia, kad jų nėra. Kaip ir parodos eksponatų. Parodoje per virtualios realybės akinius galima pamatyti tikrąją situaciją – pačios elektronikos atliekos prabils faktais, skatindamos sau užduoti klausimą: „O kokias pasekmes sukelia mano elgesys?“, – pasakoja menininkas.

Problemų nematome, bet tai nereiškia, kad jų nėra. Kaip ir parodos eksponatų.

Apsilankiusieji parodoje susipažino su įdomiąja elektronikos statistika. Pasirodo, kad kone 20 proc. elektronikos prietaisų Lietuvos gyventojų namuose – nenaudojami ir kaupiami tol, kol tampa atliekomis. Taip pat buvo atskleista, kad netgi 6 iš 10 eksperimento metu atiduoti šaldytuvai nelegaliems elektronikos surinkėjams, pateko į juodąją rinką.

Kūrinių gamybai buvo panaudoti išmesti įvairių dydžių galvaniniai elementai, stambioji elektronika: šaldytuvai, skalbyklės ir kt. bei smulkiosios elektronikos prietaisai: telefonai, muzikos grotuvai, nešiojami televizoriai, siurbliai ir t. t. Projekto įgyvendinimui elektronines atliekas suteikė elektroninių atliekų perdirbimo įmonė „EMP Recycling“.

Primenama, kad elektronikos prietaisai nėra pavojingi, tačiau juos išmetus ar ilgą laiką laikant netinkamai, jie gali pradėti irti ir kelti grėsmę aplinkai. Elektroninių prietaisų viduje galima rasti sunkiųjų metalų, kurie yra kenksmingi gamtai bei žmonių sveikatai. Smulkius įrenginius (virdulius, plaukų džiovintuvus, barzdaskutes, elektroninius dantų šepetėlius, žaislus ir pan.) reikia išmesti į specialius elektronikos atliekoms skirtus konteinerius. Jų EPA dažnai lankomose viešose vietose yra įrengusi visoje Lietuvoje virš 4 tūkst. Stambius elektros prietaisus (skalbykles, šaldytuvus, gartraukius ir kt.) galima užregistruoti išvežimui telefonu 8 695 55 111, juos EPA surinkėjai iš namų išneša ir išveža nemokamai. Daugiau būdų, kaip atsikratyti elektronikos atliekomis, kad ji būtų tinkamai ir saugiai sutvarkyta, galima rasti EPA internetinėje svetainėje adresu www.epa.lt.

Elektronikos platintojų asociacija (EPA), įgyvendindama savo narių – elektronikos gamintojų ir importuotojų – socialinę atsakomybę, finansuoja tinkamą ir saugų elektronikos atliekų sutvarkymą. EPA projektų vadovė Imanta Baltrūnaitė teigia, kad paroda siekiama atkreipti gyventojų dėmesį į tinkamo elektronikos atliekų rūšiavimo svarbą. „Pasaulinė aplinkos apsaugos diena – tai proga kiekvienam iš mūsų apsvarstyti, kaip mūsų įpročiai, gyvenimo būdas veikia aplinką. Taip pat tikimasi parodyti, kad maži žingsneliai padeda kurti didelius pokyčius, siekiant šiuolaikiniam žmogui gyventi darnoje su gamta“, – teigia I. Baltrūnaitė.

Parodos kūrinius kūręs menininkas S. Paukštys atkreipia dėmesį, kad menas nemoralizuoja ir neteisia, jo tikslas – sukelti diskusiją. „Jeigu ji kyla žmogaus viduje – tai yra didžiausias pasiekimas. Iš pirmo žvilgsnio – tai paroda be eksponatų. Kai kalbame apie aplinkosaugos iššūkius, jie atrodo tolimi ir menkai aktualūs. Šiukšles išmetame, jos kažkur išvežamos ir problemos nebematome. Problemų nematome, bet tai nereiškia, kad jų nėra. Kaip ir parodos eksponatų. Parodoje per virtualios realybės akinius galima pamatyti tikrąją situaciją – pačios elektronikos atliekos prabils faktais, skatindamos sau užduoti klausimą: „o kokias pasekmes sukelia mano elgesys?“, – pasakoja menininkas.

Eksponatų gamybos procese panaudoti įvairių dydžių galvaniniai elementai, mikroschemos. Taip pat stambioji elektronika: šaldytuvai, skalbyklės ir kt. bei smulkiosios elektronikos prietaisai: nešiojami televizoriai, siurbliai, muzikos grotuvai, telefonai ir t. t. Parodos lankytojai galės susipažinti su įdomiąja statistika: kiek nereikalingų elektronikos prietaisų dūla gyventojų namuose, ilgainiui tapdami atliekomis; kodėl dainuojantys žaisliniai meškučiai nuodija aplinką; kiek elektronikos atliekų nuteka į juodąją rinką ir pan.

Parodoje Vilniaus gyventojai bei miesto svečiai galės apsilankyti nuo birželio 5 d. 12 val. iki 19 val. Žemaitės skvere, esančiame prie Gedimino prospekto, Vilniuje. Projekto įgyvendinimui elektronines atliekas suteikė elektroninių atliekų perdirbimo įmonė „EMP Recycling“.

Primenama, kad tinkamai naudojami elektronikos prietaisai nėra pavojingi, tačiau irdami netinkamoje aplinkoje jie kelia grėsmę aplinkai. Jų viduje yra sunkiųjų metalų, kurie yra kenksmingi gamtai bei žmonių sveikatai. Smulkius įrenginius (virdulius, plaukų džiovintuvus, barzdaskutes, elektroninius dantų šepetėlius, žaislus ir pan.) reikia išmesti į specialius elektronikos atliekoms skirtus konteinerius. Jų EPA dažnai lankomose viešose vietose yra įrengusi visoje Lietuvoje virš 4 tūkst. Stambius elektros prietaisus (skalbykles, šaldytuvus, gartraukius ir kt.) galima užregistruoti išvežimui telefonu 8 695 55 111, juos EPA surinkėjai iš namų išneša ir išveža nemokamai. Daugiau būdų, kaip atsikratyti elektronikos atliekomis, kad ji būtų tinkamai ir saugiai sutvarkyta, galima rasti EPA internetinėje svetainėje adresu www.epa.lt.

Tos pačios nuomonės laikosi ir fotomenininkas Saulius Paukštys: „Lukiškių aikštė, mano manymu, tampa verslo objektu – girdime, kad kažkokie suoliukai už tūkstančius perkami, medžiai sodinami nežinia už kokias sumas, kažkokie verslo planai sukasi.“

Idėją žinomam amerikiečių muzikantui Frankui Zappai pastatyti paminklą dar 1995 m. sumanę pašnekovai prisimena, kad tuomet tai darė vien dėl pačios idėjos, o paminklo autorius Konstantinas Bogdanas paprašė sumokėti tik už reikalingas medžiagas.

Anot S. Paukščio, intriga dėl Lukiškių aikštės kyla dėl to, kad idėjai trūksta nuoširdumo. Fotomenininkas įsitikinęs – jei paminklas aikštei būtų kuriamas vien dėl idėjos, situacija būtų kitokia: „Kai statėme paminklą F. Zappai, tai ir gyvenome tuo F. Zappa ilgą laiką, kol paminklas atsirado, kol mums pavyko visas biurokratines ir idėjines kliūtis įveikti. Lukiškių aikštė, mano manymu, tampa verslo objektu – girdime, kad kažkokie suoliukai už tūkstančius perkami, medžiai sodinami nežinia už kokias sumas, kažkokie verslo planai sukasi.“

Lukiškių aikštė, mano manymu, tampa verslo objektu – girdime, kad kažkokie suoliukai už tūkstančius perkami, medžiai sodinami nežinia už kokias sumas, kažkokie verslo planai sukasi.

Jam antrina ir S. Pilinkus: „Iš tikrųjų Sauliaus mintis (gal nebūčiau toks kategoriškas) tikrai turi pagrindo. Atėjo metas, kai siekiame gal ne tiek įprasminti sau ką nors labai svarbaus, kiek įsiprasminti, o dar jeigu galima iš to šį tą turėti, tai yra labai nuostabu. Todėl ir tie ginčai nesibaigia niekada.“

S. Pilinkus teigia, kad tokių situacijų pasitaikydavo ir anksčiau, tačiau konkrečių atvejų nenurodo: „Todėl ir yra siekis šiandien padaryti tai, ką bus labai sunku pakeisti rytoj arba poryt. Tokių dalykų buvo jau senokai, ne tik Lukiškių aikštėje. Nesinorėtų vardinti konkrečių objektų (jų ir sostinėje gana gausiai prisėta). [...] F. Zappos biustas kažkokių ypatingų klausimų dabar jau nekelia.“

S. Paukštys prisimena, kad idėjų nukelti paminklą iš miesto centro į kitą vietą vis dėlto buvo. S. Pilinkaus nuomone, tokias diskusijas tuomet kėlė ir faktas, kad paminklą sukūrė K. Bogdanas, kuris sovietmečiu kūrė ir ideologines skulptūras.

„K. Bogdano atžvilgiu tai buvo nuoširdi idėja, nes jis net honoraro neėmė už tą savo darbą. Jis paprašė – vyrai, gal galite medžiagas apmokėti, gipsą, molį. Tai buvo idėjinis darbas“, – pasakoja S. Paukštys.

Anot S. Pilinkaus, tokį idėjinį darbą lėmė ir aplinkybės – po nepriklausomybės atgavimo žmonės daug tikėjosi tiek iš savęs, tiek iš savo valstybės: „Merkantilinio aspekto nebuvo daugybėje procesų. Žinoma, kūrėsi pirklių bendrijos, verslai, bet ir metalo pirkliai aukojo medžiagą. Tai nėra paslaptis.“

Kaip teigia S. Pilinkus, laikai keičiasi į gerą, todėl F. Zappos paminklas turėtų būti priminimu – reikia turėti gerą idėją: „Tai viešas priminimas, ištrauktas iš užančio, kišenių ar dar kur nors – turi puikų sumanymą, gali ji apginti, yra įrodymų, kad tai įdomu ne tik tau, kad tai tikrai vertinga, tai tu jį ir įgyvendinsi. Tai gali būti ir dailės kūrinys, ir socialinė idėja ar projektas. Manau, kad viską reikia daryti nuoširdžiai ir rimtu veidu, nes rimtas veidas rodo, kad tu tuo tiki.“

Iniciatorių grupė 1995 m. sukūrė biustą žinomam amerikiečių gitaristui, muzikantui F. Zappai. Ši idėja kilo būreliui entuziastų, pasivadinusių „Franko Zappos gerbėjų klubu“. Juos subūrė fotomenininkas S. Paukštys ir dailėtyrininkas S. Pilinkus.

S. Paukščio knyga „Frankas Zappa – Lietuvos sūnus“ visuomenei pristatyta antradienį. Knygoje aprašyta visa paminklo atsiradimo istorija.

Vilniuje ketvirtadienį atidengta skulptūra legendiniam britų grupės „The Beatles“ muzikantui ir dainininkui Johnui Lennonui  (Džonui Lenonui).

Bronzinis Johno Lennono veidas su gėle vietoje dešinės akies atidengtas stebint dviems šimtams susirinkusiųjų. Skulptūra Mindaugo gatvėje buvo atidengta gyvai grojant „The Beatles“ muzikai.

Atidengus skulptūrą įvairaus amžiaus žmonės puolė su J.Lennono biustu darytis „asmenukių“.

Skulptūros atidengimo ceremonijoje dalyvavęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius sakė, kad Lietuvos sostinė tuo ir graži, nes joje vis atsiranda kažko „ne į temą“.

„Pripažinkime, J.Lennonas nebuvo lietuvis, nesilankė Vilniuje, nedainavo apie Vilnių ir netgi lietuvės merginos neturėjo, kiek žinau. Bet, ko gero, tame ir žavesys yra, kad iš viso to galima pamatyti staiga gimstantį naują darinį ir tvarinį“, - teigė Vilniaus meras, paminėjęs sostinėje esantį biustą amerikiečių muzikantui Frankui Zappai (Frenkui Zapai).

Didžiosios Britanijos ambasadorius Lietuvoje Davidas Huntas (Deividas Hantas) kalbėjo, kad J.Lennonas bus visada prisimenamas ne tik dėl nuostabios muzikos, tačiau ir jo muzikoje vyravusios pacifistinės ideologijos.

„Jis niekada nebijojo atvirai kalbėti ir jo pacifistinės dainos, kaip „Imagine“ ar „Give peace a chance“, ir šiandien yra klausomos“, - sakė D.Huntas.

„J.Lennonas buvo daugiau nei tik aktyvistas, jis buvo kultūros fenomenas. Jo įtaka iki šiol jaučiama visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Jis mirė prieš 35 metus, tačiau jo idėjos ir muzika išlieka su mumis“, - teigė ambasadorius.

Idėjos pastatyti J.Lennono skulptūrą Vilniuje iniciatorius Saulius Paukštys tikėjosi, kad šis meno kūrinys padarys Vilniaus miestą gražesnį ir taikesnį, „kaip ir norėjo J.Lennonas“.

Idėja Vilniuje pastatyti J.Lennono skulptūrą pradėta įgyvendinti 2013 metų viduryje. Anot sumanytojų, skulptūros kūrimas ir pastatymas kainavo apie 10 tūkst. eurų, didžiąją dalį skyrė „Oslo namų“ kvartalo vystytojai, kiti verslininkai. Visi jie įrašyti ant skulptūros.

S.Paukščio iniciatyva prieš 20 metų sostinės centre pastatytas skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurtas biustas F.Zappai.

Muzikantas, dainų kūrėjas ir atlikėjas J.Lennonas mirė 1980-ųjų gruodį, sulaukęs 40-ies - jis buvo nužudytas prie savo namų Niujorke. „The Beatles“ iki šiol išlieka viena komerciškai sėkmingiausių muzikos grupių populiariosios ir roko muzikos istorijoje.

Tai antra neįprasta skulptūra, ketvirtadienį atidengta Vilniuje. Kiek anksčiau, dalyvaujant prezidentei Daliai Grybauskaitei ir buvusiai Suomijos vadovei Tarjai Halonen, sostinėje atidengta simbolinė skulptūra „Suomis“, skirta pabrėžti Lietuvos ir Suomijos draugystę.

Kelionė į mažai pažintą kraštą griauna mitus ir inspiruoja meno kūrinius. Tai patyrė ir neseniai Kazachstane apsilankę fotografas Saulius Paukštys ir kompozitorius Gintaras Sodeika.

Kazachstano gamtos ir vaizdų inspiruotą projektą abu menininkai pristatė Kaune vykusiame hepeninge. S.Paukščio fotografijose pateiktus vaizdus papildė G.Sodeikos kūrinys "VIL.– KAZ.", kurį autorius atliko egzotišku elektroniniu instrumentu termenvoksu, kuris garsą generuoja reaguodamas į žmogaus skleidžiamas elektromagnetines bangas.
"Astanos erdvės ir formos – tiesiog užburiančios, o ir žmonės labai malonūs – visur daugybė šypsenų", – apie savo idėją surengti meninį hepeningą pasakojo fotografas S.Paukštys, pastebėjęs atšiauraus klimato įtaką šalies žmonių gyvenimui.

Jam pritardamas kitas projekto dalyvis G.Sodeika pastebėjo, kad apsilankius Kazachstane griūva ne vienas mitas apie šią šalį. "Prakalbus apie Kazachstaną daugelis pagalvoja apie gyvenimą jurtoje. Tačiau Kachastanas – šiuolaikiška šalis, jurtas galima pamatyti tik tradicinėse kazachų šventėse. O stepių erdvės, besitęsiančios šimtus kilometrų, – tikras įkvėpimas menininkui", – sakė kompozitorius. Jo teigimu, grojimas termenvoksu labai tinka tokiam erdvių ir gamtos jėgų ir progreso perfrazavimui.

Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė apklausą, kurioje siūloma Neries salą ties Žvėrynu pavadinti muzikanto, legendinės grupės „The Beatles“ nario Johno Lennono (Džono Lenono) vardu.

Idėją pasiūlęs fotomenininkas Saulius Paukštys teigia, jog J.Lennono muzika padarė didžiulį poveikį ne vienos lietuvių kartos pasaulėžiūrai.

„J.Lennonas, mano manymu, padarė daug, kad susiformuotų net kelių kartų Lietuvos gyventojų kultūrinė savimonė, laisvės supratimas, laisvės troškimas“, – BNS sakė S.Paukštys.

Iš daugiau kaip 700 balsavusiųjų šiai idėjai jau pritarė per 70 proc. respondentų. Jeigu idėja būtų įgyvendinta, J.Lennonas būtų ne pirmas muzikantas, kurio atminimas S.Paukščio dėka būtų įamžintas Vilniuje: 1995 jis buvo vienas iš bendraminčių, sumaniusių ir atidengusių Vilniuje paminklą kitam muzikantui – Frankui Zappai.

„Dar nuo tų laikų, kai mes statėme paminklą Frankui Zappai visi klausinėjo, o kodėl būtent F.Zappai, kodėl ne tam ar anam. Dar su amžiną atliksį Vytautu Kernagiu sugalvojome tokį atsakymą: mes sugalvojome F.Zappai, o jūs sugalvokite, kam jūs norėtumėte pastatyti“, – apie savo idėją kalbėjo S.Paukštys.