Portalui kauno.diena.lt susiekus su Ugne, moteris nustebo, kaip greitai žinia pasklido po Lietuvą ir patvirtino džiugų faktą: taip, jiedu su vyru Mariumi  trečiadienį, perpiet, susilaukė dukters.

Pirmasis apie naują šeimos narę pranešė naujagimės senelis, žinomas aktorius Saulius Siparis. Kaip rašė portalas tv3.lt,  U. Siparės šešuras gegužės 17-osios popietę filmavosi TV3 televizijos 30-mečio jubiliejui skirtoje laidoje. „Skambant grupės „Rondo“ kūriniui „Aukštumos“ aktorius atsistojo, sustabdė filmavimą ir pasidžiaugė tapęs seneliu“, – buvo rašoma portale. 

Saulius Siparis. / P.Peleckio / BNS nuotr. 

Laidų vedėja Ugnė ir televizijos prodiuseris Marius susipažino darbe. Kaip yra pasakojusi Ugnė, jiedu prasilenkdavo vienas pro kitą LRT koridoriuose, bet užkalbinti nedrįso. „Pirmas susidūrimas įvyko visiškai atsitiktinai, abu dalyvavome vakarėlyje ir kažkaip pradėjome daugiau bendrauti. Iš karto atsirado bendrų temų, interesų. Po vieno pasimatymo vyko antras ir taip viskas natūraliai dėliojosi...“ – prieš penkerius metus  apie santykių pradžią  pasakojo Ugnė LRT televizijos laidoje. Jos tuomet dar buvęs sužadėtinis tada pridūrė, kad minėtame vakarėlyje atsidūrė tik dėl to, nes žinojo, kad ten bus ir Ugnė.

Marius mylimai moteriai pasipiršo Tailande beveik po dviejų metų draugystės.

Pora susituokė 2019 m. rugpjūčio mėnesį. 

Aktorius S. Siparis yra pasakojęs, kad netgi pats bandęs rašyti knygos tekstus – „pasivaikščioti“ po savo praeitį, tačiau, po kiek laiko perskaičius, jam viskas pasirodydavo banalu.

„Tad, kai sulaukiau skambučio dėl knygos, pagalvojau, tai – Apvaizdos darbas, aš iš tiesų labai tikiu Fortūna, tikiu, kad mano Angelai Sargai išgirdo mano norą ir atsiuntė Jurgitą“, – kalbėjo S. Siparis.

Knygoje apie savo gyvenimą aktorius pasakoja atvirai, nevengdamas autoironijos ir neslėpdamas jausmų.

Jis atvėrė neįtikėtinas savo protėvių istorijas ir artistų dinastijos legendas.

Aktorius atsivėrė, kaip teko vaidinti kitą dieną po mamos laidotuvių, o nuo scenos, kur ji buvo pašarvota, grindų niekas taip ir nenuvalė žvakių vaško.

Jis pasakojo apie senojo teatro bohemą, kurios dvasią dar spėjo pajusti, ir pokalbius su teatro mohikanais – apie visa tai S. Siparis atviravo knygoje.

Yra knygoje ir apie nuotykius Lietuvos kaimuose ir dieną, kai jam teko atsidurti Sibiro kalėjime, ir apie tai, kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais ištuštėjo teatro salės, kai scena nebemaitino ir teko kepti bandeles, ir apie Lietuvą užplūdusius pigios darbo jėgos ieškančius kino kūrėjus, kai prieš kameras pats atliko triukus ir šaudė, o vėliau net skrido į Holivudą, tik po kelių dienų grįžo nieko nepešęs.

O aktoriaus moterys? Knygoje – lakios fantazijos dramaturgo vertas meilės keturkampis, išardęs pirmąją santuoką, skaudžios antrosios skyrybos ir meilė, įsižiebusi po keturiasdešimties metų.

S. Siparis visą gyvenimą laukė savo Fortūnos. Ir vieną dieną ji pasirodė.

Renginyje laukiami visi aktoriaus S. Sipario talento gerbėjai, visi išsiilgę tikro, spalvingo dialogo ir kažkiek intriguojančių istorijų.

„Šią Williamo Shakespeare’o frazę Saulius ištarė gal jau per pirmą mūsų pokalbį, o susitikus kitą sykį jam pasakiau žinanti knygos pavadinimą, – prisimena knygos autorė žurnalistė Jurgita Lieponė. – Saulius tąkart nutylėjo, tačiau dar per kitą mūsų susitikimą patvirtino, kad tinka. Pavadinimas labai taiklus, nes jis nuolat mini Fortūną, jos laukimą ir kalba apie tai, kad eidamas ne kartą nusibalnoji kojas, parkrenti, bet atsikeli ir vėl eini.“

Pokalbis su S. Sipariu ir J. Liepone – apie bendrą darbą, sunkias akimirkas ir Fortūną.

Metamorfozės: „Tas Saulius, kurį sutikau atvažiavusi į pirmą interviu, ir tas, su kuriuo atsisveikinau baigusi mūsų pokalbius, man atrodė kaip du skirtingi žmonės“, – sako J. Lieponė. / M. Savičiūtės nuotr.

– Sauliau, kaip subrendote tokiai išpažinčiai?

Saulius: Nežinau, ar tai buvo noras, greičiau pribrendo reikalas. Ne kartą sulaukiau paraginimų parašyti knygą, nes įdomiai pasakoju. Iš pradžių į tokias kalbas žiūrėjau su humoru: memuarai atrodė lyg pabaigos pradžia, ženklas, kad viskas baigėsi, telieka pagraudenimai – o kaip viskas buvo...

Ilgainiui mintis apie knygą ėmė atrodyti kur kas patrauklesnė. Netgi pabandžiau parašinėti – pasivaikščioti po savo praeitį. Tačiau kai po kiek laiko perskaitydavau, viskas taip banalu pasirodydavo. Supratau, kad nesu rašytojas ir nereikia užsiimti tuo, ko negaliu. Tad, kai sulaukiau skambučio su knygos pasiūlymu, pagalvojau – tai Apvaizdos darbas, aš iš tiesų labai tikiu Fortūna, tikiu, kad mano Angelai Sargai išgirdo mano norą ir atsiuntė Jurgitą. Vos susitikus supratau, kad galime susikalbėti. Čia kaip su partneriu scenoje: pajunti, kad jis tave girdi, jaučia ir supranta.

– Jurgita, greitai radote bendrą kalbą?

Jurgita: Sakyčiau, taip. Vienu metu priėjome prie to, kad pokalbiai buvo ne tik apie jį, bet ir apie mane, – kalbėjomės, tarsi tai būtų ne interviu, o paprastas dviejų žmonių pasikalbėjimas. Turbūt tokiame darbe labai svarbu jausti žmogų, tam tikra prasme mylėti jį ir jo gyvenimą. Nes be jausmo nieko nebus. Nieko nebus, jei tave vargins kito žmogaus pasakojimas ar jis pats.

Per metus – tiek laiko truko mūsų susitikimai – nugyvenau kito žmogaus gyvenimą. Nugyventi iš naujo gyvenimą teko ir jam.

Per metus – tiek laiko truko mūsų susitikimai – nugyvenau kito žmogaus gyvenimą. Nugyventi iš naujo gyvenimą teko ir jam. Gimti, augti, kentėti, palaidoti mamą... Sauliau, kaip jausdavaisi po mūsų pokalbių?

Saulius: Baisiai. Kol kalbėdavau, to nesuprasdavau. Tačiau Jūratė, mano brangiausioji, sakydavo, kad grįžusi vakare namo randa mane pasikeitusį. Kažkoks lyg pasimetęs. Kažkoks lyg plaukiojantis prisiminimuose.

Iš pradžių atrodė, kad lengva pasakoti, – prisiminimai tiesiog liejosi, iš vieno išplaukdavo kitas. Ilgainiui supratau, koks tai sunkus procesas: grįžti į praeitį, atgimsta jausmai, pojūčiai, viduje kyla įtampa. Tai lyg ekshumuoti lavoną – praeitį ar atkelti kokį dangtį ir nežinia, ką ten pamatysime. Juk buvo gražių dalykų, buvo ir negražių. Ir nori ar ne, bet viską teko išgyventi iš naujo. Dar pradedi svarstyti, kodėl nutiko taip, o gal galėjo viskas susiklostyti kitaip.

Iš pradžių atrodė, kad lengva pasakoti – prisiminimai tiesiog liejosi. Tačiau ilgainiui supratau, koks tai sunkus procesas: grįžti į praeitį, atgimsta jausmai, pojūčiai, viduje kyla įtampa.

Jurgita: Tas Saulius, kurį sutikau atvažiavusi į pirmą interviu, ir tas, su kuriuo atsisveikinau baigusi mūsų pokalbius, man atrodė kaip du skirtingi žmonės. Pirmasis – šiek tiek arogantiškas, kalbantis, tarsi vaidintų. Taip, kaip per televizorių. Tas, kurį vėliau pažinau geriau, – jautrus ir paprastas žmogus.

– Kas Sauliaus pasakojime labiausiai pribloškė?

Jurgita: Senelių ir tėvų istorijų klausiausi tarsi filmo. Saulius moka pasakoti emocingai, jo kalba tikrai spalvinga. Man sunku suprasti, ką turėjo išgyventi jo mama, kurią karas atskyrė nuo tėvų. Ką – teta, kuri, būdama paauglė, karo metais pėsčiomis išėjo į Rusiją ieškoti sesers. Taip pat ir Sauliau babytė, kuri keletą metų nežinojo, kur yra jos dukros. Tokios istorijos!

Praradimas: S. Siparis anksti neteko mamos – jam buvo 30, garsiai aktorei M. Rasteikaitei – 58-eri./S. Sipario asmeninio archyvo nuotr. 

Dar labai įsiminė pasakojimai apie vaikystę. Apie tai, kokie vakarai būdavo Sauliaus vaikystės namuose, kokie žmonės ten lankydavosi. Nuoširdžiai krizenau iš jo mokyklos metų ir istorijos, kai draugo Romkos tėvas važiavo pas ministrą egzaminų užduočių. Labai įdomi Sibiro istorija, susidūrimai su saugumiečiais. Juokingiausia buvo klausytis istorijos apie tai, kaip jis kepė... bandeles ir griovė Aklųjų kombinato sieną. Rašydama garsiai juokiausi ir net skambinau Sauliui.

– Kaip jūs griovėte tą sieną?

Saulius: Kai prasidėjo laukinis kapitalizmas, žmonės pamiršo teatrą, salės ištuštėjo. Aš išėjau iš teatro. Gimė antras vaikas. Kartą praeinu pro ką tik atsiradusį vieną iš kioskų, matau – parduoda bananus, tuomet dar deficitą, ir suprantu, kad negaliu jo nupirkti savo vaikui. Neturiu už ką. Man pasidarė taip graudu.

Kaip tik pamačiau skelbimą – matyt, pasisuko Fortūna: rusų įmonė parduoda kepimo įrangą. Nežinau, kaip užkabino ta idėja, bet užsisakiau įrangą, susiradau laisvas patalpas Aklųjų kombinate. Kai fūra atvežė krosnis, supratau, kad pro duris į mano išsinuomotas patalpas neįnešime. Stoviu kieme – atrodžiau kaip tikras to meto verslininkas, buvau nusipirkęs žalią švarką su auksiniais guzikais – ir nežinau, ką toliau daryti. Pasiėmiau šnapso, nuėjau pas kombinato direktorių ir susitariau, kad tamsoje išgriausime sieną ir kažkaip sunešime įrangą. Iki ryto spėjome ir sumūryti.

Gerai tos bandelės ėjo. Pasisamdžiau moteris, kurios nemokėjo bandelių kepti. Neiškildavo, sukrisdavo ir likdavo blynas. Iš pradžių pats ir vežiojau su žiguliuku tas bandeles. „Ką čia atvežei?“ – vos pamatę sakydavo. O aš ką? Visiems prekybininkams tvirtinau, kad bandelės iškeptos pagal prancūzišką receptą – tokia jau karščiausia mada. Pasakojau, kaip bandelės kepamos iškyla, tada reikia nustatyti specialią temperatūrą ir palaukti, kol jos palengva sukris. Ir ką? Paimdavo iš manęs tas bandeles parduoti. Dar juokingiau, kad vėliau, kai susiradau geras kepėjas ir bandelės iškildavo taip, kaip priklauso, manęs klausdavo: „O kur tos prancūziškosios?“.

– Kokia tema buvo sunkiausia kalbėti?

Jurgita: Turbūt apie mamą. Saulius anksti jos neteko – jam buvo 30, mamai, garsiai aktorei Marijai Rasteikaitei, – 58-eri. Aš tik paskui pagalvojau, kad juk jam reikėjo viską išgyventi iš naujo. Prisiminti jos ligą, savo tikėjimą, kad ji pasveiks ir kad bus stipresnė už ligą. Labai sunkus buvo pasakojimas apie tai, kaip kitą dieną po mamos laidotuvių Sauliui teko vaidinti tuomečio Akademinio dramos teatro scenoje ir vaidinimo metu pastebėjo nenuvalytas vaško žymes. Nes čia, toje pat scenoje, vakar buvo pašarvota mama. Kai ji mirė, Sauliui atrodė, kad sustojo ir jo pasaulis. Jis iki šiol ant kaklo nešiojasi jos mokyklos baigimo sidabrinį medalį. Niekada jo nenusiima.

Sutiktuvės: pavasarį Ugnės ir prodiuserio Mariaus Sipario šeimoje gimsiantis vaikelis seneliui atneš naujų emocijų, o dabar sūnus ir marti džiugiai dalyvavo knygos krikštynose./ M. Savičiūtės nuotr.

Sunki tema buvo ir apie jo paties emocinę savijautą tarsi konvejeriu vaidinant spektaklius „Domino“ teatre, pašlijusią sveikatą ir išsekimo ribą. „Galėjau baigti kaip Vycka Šapranauskas“, – sakė. Paskui įvyko stebuklas – kitaip turbūt negalėčiau pavadinti to, kaip į jo gyvenimą po maždaug 40 metų sugrįžo mokyklos laikų meilė Jūratė.

Kai pradėjau kalbėtis su Sauliumi, nė nenutuokiau, kad vieno žmogaus gyvenime gali tilpti tiek daug – įvykių, žmonių, istorijų. Kaskart po pokalbio grįžtant namo prireikdavo laiko išeiti iš Sauliaus gyvenimo – iš išgirsto pasakojimo, žodžių, prisiminimų. Išeiti iš jo akių, juoko, ramybės, iš jo vidinio triukšmo ar tylos.

Sykį paklausiau, apie ką pagalvojo, kai vieną dieną atgavo sąmonę greitosios pagalbos automobilyje – Saulių iš teatro išvežė medikai. „Apsidžiaugiau, kad nereikia vaidinti“, – išgirdau.

Kartais į klausimus atsakydavo taip, kad iš nuostabos norėjosi atsilošti, – kito žmogaus tiesa, pasirodo, būna daug paprastesnė, nei apie ją galvoji.

– Koks jums, Sauliau, buvo tas laikotarpis, kai patekote į medikų rankas?

Saulius: Viskas susidėjo į krūvą. Buvo kalbų, kad tąkart buvau gatavas. Netiesa. Taip, aš gyvenau bohemiškai, gražiai ir plačiai. Ir to nesigailiu. Dabar nevartoju alkoholio jau pusantrų metų ir man jo nereikia. O tada pagalvojau – kaip gerai, kad nereikia vaidinti, maivytis, darytis šou...

– Apie ką pasakoti buvo sudėtingiausia?

Saulius: Kaip Jurgita ir minėjo – apie mamą. Ji labai mylėjo gyvenimą. Medikai jai davė pusmetį, mama nugyveno dar ketverius metus. Aš būčiau pasidavęs. Ir medikai sakė, kad stebuklas. Aš šalia būdavau vykstant į ligonines, vėl grįžtant namo, vėl... Ir taip gerai prisimenu jos paskutinę frazę: „Aš labai pavargau.“ Tik dabar suvokiau šiuos žodžius.

Vaidmuo: S. Siparis filmuojant „Robiną Hudą“. / S. Sipario asmeninio archyvo nuotr.

– Fortūna dažniau jums atsukdavo veidą ar nusisukdavo?

Saulius: Fortūna atsisuko tik dabar. Aš tikrai nekoketuoju ir nesimaivau. Manau, esu save realizavęs 25 ar 30 proc. Toks jau aktorių likimas – esi priklausomas nuo visko, turi palankiai sukristi aplinkybės. Juk aktorius yra kaip koks grybas: jį turi pamatyti, įdėti į krepšį ir išnešti į mugę parduoti. Man viso to stigo.

Tikrai buvo akimirkų, kai Fortūna atsukdavo veidą – keli vaidmenys teatre ar kine man labai brangūs. Visa kita – juk tiek visko prigrajinta – lyg išsitaškymas. Pamenu, vaidinu komedijoje, salė juokiasi, iš scenos išlydi plojimais, nueinu į grimo kambarį ir verkiu. Verkia ir kolega. Dviese. Ir nesuprantu, kodėl. Kažko trūksta.

Nors galų gale Fortūna, ta kekšė, man atsuko veidą. Ne karjeroje, o mano gyvenimo teatre. Dabar gyvenu 100 proc., nes šalia – brangus žmogus. Dabar gyvenu juo. Tai toks gėris.

Jis visą gyvenimą laukė savo Fortūnos

M. Savičiūtės nuotr.

Kino ir teatro aktoriaus Sauliaus Sipario gyvenimas primena amerikietiškuosius kalnelius. Jame – daug stačių įkalnių ir svaigių nuokalnių. Atradimų ir praradimų. Džiaugsmo ir skausmo. S. Siparis apie savo gyvenimą pasakoja atvirai, nevengdamas autoironijos ir neslėpdamas jausmų. Apie neįtikėtinas savo protėvių istorijas ir artistų dinastijos legendas. Apie tai, kaip teko vaidinti kitą dieną po mamos laidotuvių, o nuo scenos, kur ji buvo pašarvota, grindų niekas taip ir nenuvalė žvakių vaško. Apie senojo teatro bohemą, kurios dvasią dar spėjo pajusti, ir pokalbius su teatro mohikanais. Apie nuotykius Lietuvos kaimuose ir dieną, kai teko atsidurti Sibiro kalėjime. Apie pirmaisiais nepriklausomybės metais ištuštėjusias teatro sales, kai scena nebemaitino ir teko... kepti bandeles. Apie Lietuvą užplūdusius pigios darbo jėgos ieškančius kino kūrėjus, kai prieš kameras pats atliko triukus ir šaudė, o vėliau net skrido į Holivudą, tik po kelių dienų grįžo nieko nepešęs. O moterys? Lakios fantazijos dramaturgo vertas meilės keturkampis, išardęs pirmąją santuoką, skaudžios antrosios skyrybos ir... pirmoji meilė, vėl įsižiebusi po 40 metų. Jis visą gyvenimą laukė savo Fortūnos. Ir vieną dieną ji pasirodė.

Jurgitos Lieponės knygą „Saulius Siparis. Fortūna, kekše!“ išleido BALTO leidybos namai.

Išgyvenęs mikroinsultą bei skyrybas su antrąja žmona, vyras radikaliai pasikeitė – visiškai atsisakė alkoholio, atsikratė 20-ies kilogramų svorio ir džiaugiasi nauja meile. Dabar aktorius į gyvenimą žvelgia visai kitu žvilgsniu ir tikina, kad jame yra begalės galimybių, kurias verta išnaudoti. 

Naujausias aktoriaus darbas – žinomo Lenkijos dokumentinio kino kūrėjo Pawel Pitera filmas „Žalgirio mūšis“, kuriame S. Siparis įgarsino legendinį Amerikos kino ir televizijos aktorių, „Auksinio gaublio“ laimėtoją Stacy Keach, filme pasakojantį galingo Vokiečių Ordino istoriją.

Tai – moderni istorinė dokumentika, parodanti Vokiečių Ordino bei Lietuvos ir Lenkijos valstybių istoriją kaip masyvų strateginį žaidimą, kuriame konkuruoja skirtingos vertybės, susikerta įvairios žmogiškos emocijos ir atskleidžiamos šeimos paslaptys. Lietuvos ir Lenkijos istorinėse vietose nufilmuotoje kino juostoje Viduramžių Europą kaustę kryžiaus žygiai atves prie svarbiausio jų pralaimėjimo – Žalgirio mūšio. Atrodė, kad jokia jėga nesulaikys kryžiuočių riterių, tačiau du lietuviai – Jogaila ir Vytautas – juos nugalėjo.

Filmas kino ekranus pasieks jau šių metų kovo 1 dieną. Viduramžių kovas ir pergales ekranizavusioje dokumentikoje epizodinius vaidmenis atliko istorinės rekonstrukcijos klubų nariai, filmui paskolinę ir įspūdingus, pagal XII-XIV a. šaltinius rekonstruotus drabužius. Žadama, kad tai bus pati įdomiausia istorijos pamoka kiekvienam lietuviui.

Kardinalūs pokyčiai aktoriaus gyvenime prasidėjo prieš maždaug trejus metus. Saulius atviras – teko patirti didžiulį stresą, mat tuomet po 25 metus trukusios santuokos skyrėsi su antrąja žmona Ugne. Po skyrybų aktorius dirbo neskaičiuodamas valandų, o norėdamas užsimiršti ir atsipalaiduoti nevengdavo stikliuko.

„Jaučiau, kad ateina pabaiga. Jutau, kad kažkas baigiasi, kad kažkas užsidaro. Mano rekordas buvo 26 spektakliai per mėnesį po visą Lietuvą – taip iš proto galima išeiti. Ir aš išėjau... Buvo momentas, kai būdamas scenoje matydavau save iš šono“, – jau šį trečiadienio vakarą 20 val. LNK gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“ pasakos aktorius.

Pasekmių ilgai laukti neteko. Prieš pat vieną spektaklių S. Siparį ištiko mikroinsultas. Eidamas į sceną jis blogai pasijuto, nualpo, o netrukus atsidūrė reanimacijoje. „Supratau, kad buvau atsidūręs per plauką nuo mirties“, – teigs S. Siparis.

Ji – dar vienas mane lydintis angelas.

Štai po to įvykio aktorius pasakos pradėjęs jausti tai, ko iki tol nejautė, – visą egzistenciją ir kažką nežemiško, lydinčio jį kiekviename žingsnyje. „Supratau, kad laiko nebėra, pajutau, kad mane lydi mamos angelas...“, – pasakos aktorius.

Po to S. Sipario gyvenime prasidėjo ir kiti kardinalūs pokyčiai – jis atsisakė alkoholio, pradėjo sportuoti, it savaime, kaip pats sako, nukrito beveik 30 kilogramų, taip pat įsimylėjo.

„Ji – dar vienas mane lydintis angelas“, – apie sutiktą moterį pasakos aktorius.

Kadangi aktorius šiuo metu yra prižiūrimas medikų, jis maloniai prašo gerbti jo ramybę ir privatumą.

„Domino“ teatras nuoširdžiai atsiprašo žiūrovų už sukeltus nepatogumus ir linki aktoriui S. Sipariui kuo greičiau pasveikti.

Žiūrovai į sausio 26 dienos seansą bus įleidžiami ir su gruodžio 14 dienos bilietais – jų keisti nereikia. Jei perkeliamo renginio naujoji data yra netinkama, bilietus galima grąžinti iki gruodžio 30 dienos. Norint grąžinti elektroninius bilietus, prašome kreiptis el. adresu info@bilietai.lt ir atsiųsti prašymą grąžinti pinigus (nurodant sąskaitos numerį), pavedimo kopiją ir el. bilietų kopiją.

Jei bilietai pirkti kasoje, tuomet registruotu paštu prašom atsiųsti originalius bilietus ir apmokėjimo čekį adresu: UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“, Teatro g. 9b-19 Vilnius, Lietuva.

Kasoje pirkti bilietai taip pat gali būti grąžinami šiose „Bilietai LT“ kasose:

* „Forum Cinemas Vingis”, „Domino“ teatras, Savanorių pr. 7, Vilnius

* VCUP, informacijos skyrius pirmame aukšte, Upės g. 9, Vilnius

* Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, Gedimino pr. 22, Vilnius

* Kauno „Akropolis”, informacijos centras, Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaunas

* Kultūros centras „Girstutis“, Kovo 11-osios g. 26, Kaunas

* „Švyturio” arena, „Bilietai LT” kasa, Dubysos g. 10, Klaipėda

* „Akropolis”, „Vakarų ekspresas“, Taikos pr. 61, Klaipėda

* Miltinio dramos teatras, Laisvės a. 5, Panevėžys

* Alytaus kultūros ir komunikacijos centras, Pramonės g. 1B, Alytus

* Marijampolės kultūros centras, Vilkaviškio g. 2, Marijampolė

Teatro užkulisiuose prieš pat spektaklį trečiadienį netikėtai blogai pasijuto aktorius Saulius Siparis. Dėl aktoriaus negalavimų „Domino“ teatras priverstas perplanuoti dalį repertuaro. 

Greitosios medicinos pagalbos ekipažo iš teatro užkulisių Vilniuje išvežto aktoriaus S. Sipario pablogėjusi sveikata lėmė, kad vasario 10 dienos spektaklį „Bus sunku“ teko perkelti į vasario 22 dieną.

Dėl spektaklio „Langas į parlamentą“, kuris turėjo būti rodomas Kaune vasario 11 dieną ir kuriame taip pat vaidina S. Siparis, detalesnė informacija artimiausiu metu bus paskelbta „Domino“ teatro tinklalapyje www.dominoteatras.lt.

„Domino“ teatras nuoširdžiai atsiprašo žiūrovų už sukeltus nepatogumus ir linki aktoriui S. Sipariui kuo greičiau pasveikti. Šiuo metu aktorius prižiūrimas medikų.

Žinomo aktoriaus Sauliaus Sipario žmona Ugnė Siparienė šiandien jau gyvena viena su dukra. Po 25-erių metų bendro gyvenimo su aktoriumi Ugnei visai neliūdna tuščiuose namuose – prieš Sauliui išsikraustant šie namai buvo tapę kone mūšio lauku. Ugnė nebenori gręžiotis atgal ir sako visai nesigailinti sprendimo skirtis.

„Taip, išsiskyrimas buvo mano iniciatyva, supratau, kad tai reikia pagaliau padaryti. Mes nebandėme gelbėti santykių, nes į tai jau ėjom pakankamai ilgai, net ne mėnesius“, – šį pirmadienio vakarą LNK gyvenimo būdo laidoje „Nuo... iki...“ kalbės viešųjų ryšių agentūros vadovė U. Siparienė.

S. Siparis prisipažino buvęs jai neištikimas, o galiausiai pareiškė supratęs, kad šeima – tiesiog ne jam.

Nors gyvenant su aktoriumi Ugnei teko laikyti visus keturis namų kampus, moteris prisipažįsta, kad Saulius mokėjo papirkti romantiškomis smulkmenomis, kurias mėgsta visos moterys.

Kalbėdama apie vyrus, Ugnė sako dabar vertinanti visai kitus dalykus nei jaunystėje. Kai tau dvidešimt, paperka gera išvaizda, žavesys ir aistra. Tačiau kai tau keturiasdešimt, supranti, kad kur kas geriau kurti šeimą su atsakingu, patikimu ir aplinkinius vertinančiu žmogumi, o ne su gražuoliu savimyla.

„Mano tėvui ji tapo guodėja, bičiule, vos tik jo žmona ėmė rūpintis sunkiai susirgusiais tėvais ir mažiau būti namuose. Tėvui buvo beveik 60-imt metų, o jai vos 27-eri. Apie romaną sužinojome tuomet, kai meilužė tėčiui pranešė, jog laukiasi. Ta moteris darė jam didžiulį spaudimą, šantažavo. Tėvas pradėjo išgėrinėti. Netrukus sunkiai susirgo ir atsigulė į ligoninę. Tik po laidotuvių sužinojau, kad prieš pat mirtį mano tėtis užrašė jai turto beveik už milijoną litų, nors buvo tokios būklės, kad nesugebėjo nei šaukšto nulaikyti, nei gaudėsi aplinkoje...“, – knygos vertą istoriją pasakos Oksana Juciūtė.

„Ar iš tiesų žlunga meile grįsta santuoka? O vyro ir moters santykiai dažniau statomi ant tikro sandorio pamatų – tu man pinigus, aš tau jaunystę, tu man statusą – aš tau grožį ir malonumą...“, – jau šį ketvirtadienio vakarą 19.30 val. pirmoje naujo sezono pokalbių laidoje „Valanda su Rūta“ klaus vedėja Rūta Mikelkevičiūtė. Ji pirmą kartą pasirodys atnaujintoje studijoje.

„Su vyru, kuris nesiperša, aš negyvenčiau“, – laidoje teigs merginų grupės „Sirenos“ lyderė Renata Klimaitytė.

„Tokios santuokos, kai gerokai jaunesnė mergaičiukė teka už į tėvus tinkančio dėdės – tėra verslo sandėris“, – aiškins gydytoja kardiologė, buvusi Seimo nario žmona Nijolė Matulienė. Prieš kelerius metus moteris, neapsikentusi vyro neištikimybės, parašė viešą laišką žurnalistams ir papasakojo apie vyro neištikimybę po daugiau nei 30-imt metų trukusios santuokos.

„Naudos siekiančioms merginoms jokios normos – negalioja. Nors mano vyras vedęs, jos vis vien jam siunčia žinutes, skambinėja, rašo laiškus, rodo dėmesį renginiuose“, – pasakos verslininko Andriaus Šedžiaus žmona Monika Šedžiuvienė.

Saulius Siparis garsus aktorius, neseniai išsiskyręs su antrąja žmona bus itin atviras. „Turėti tik vieną moterį gyvenime ir įsipareigoti  – nenatūralu, tai ėjimas prieš gamtą. Ir aš negaliu būti ištikimas vienai moteriai“, – teigs aktorius.

Tuo tarpu profesorius Balys Dainys tikins, kad vieną po kitos keisdami moteris vyrai daro didžiausią klaidą ir rizikuoja nesulaukę nė 40-ies tapti impotentais bei susirgti vėžiu.