Kaip pirmadienį informavo Registrų centras, analizuojant šiemet organizacijų pateiktas 2022-ųjų ir, kai kuriais atvejais, ankstesnių metų ataskaitas matyti, kad vidutiniškai vienam savanoriui per metus teko po beveik 40 val. savanoriškos veiklos, skelbia Registrų centras.

„Be abejo, šie skaičiai galimai neparodo pilno savanorystės vaizdo, kadangi duomenų tikslumas priklauso nuo juos teikiančių subjektų, o ir savo ataskaitas, deja, bet pateikia ne visos organizacijos, neatmestina ir klaidų tikimybė. Nepaisant visko, tai yra pirmas ir šiuo metu turbūt vienintelis duomenų apie savanorystę šaltinis“, – sako Registrų centro Duomenų sprendimų ir analizės departamento vadovė Aistė Gudaitienė.

Paaiškėjo savanorystės lyderiai

Įgyvendindamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyvą Registrų centras šiemet sudarė galimybę viešosioms įstaigoms, labdaros ir paramos fondams bei asociacijoms savo metinėse veiklos ataskaitose pateikti informaciją apie savanorių veiklą: bendrą savanorių skaičių ir bendrą savanoriškos veiklos valandų skaičių.

Šiuo metu duomenų rinkinyje iš viso galima rasti duomenų apie maždaug 18 tūkst. pelno nesiekiančių organizacijų, iš kurių apie 10 tūkst. yra įvairios asociacijos, beveik 850 – labdaros ir paramos fondai, taip pat per 6 tūkst. viešųjų įstaigų.

Remiantis Registrų centro atvertais duomenimis, pagal ataskaitose nurodytą savanorių skaičių pirmavo Lietuvos raudonojo kryžiaus draugija (15,2 tūkst. savanorių), Panevėžio rajono bendruomenių sąjunga (6,5 tūkst.), „Maisto bankas“ (5,5 tūkst.), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (3,4 tūkst.), Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacija (2,8 tūkst.), Lietuvos moksleivių sąjunga (1,9 tūkst.), Respublikinė ikimokyklinių įstaigų darbuotojų asociacija „Sveikatos želmenėliai“ (1,2 tūkst.), Jaunųjų gydytojų asociacija (1,1 tūkst.), Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Vilniaus miesto bendrija (1,1 tūkst.), viešoji įstaiga „Kaunas 2022“ (1 tūkst.).

Tai yra pirmas ir šiuo metu turbūt vienintelis duomenų apie savanorystę šaltinis.

Pagal nurodytą savanoriškos veiklos valandų skaičių lyderiai buvo vėlgi Lietuvos raudonojo kryžiaus draugija (480 tūkst. val.), Lietuvos lenkų harcerių (skautų) sąjunga (218,4 tūkst. val.), Lietuvos moksleivių sąjunga (150 tūkst. val.), Lietuvos regbio federacija (145,6 tūkst. val.). Vilniaus tarptautinis prancūzų licėjus (130,4 tūkst. val.), viešoji įstaiga „Mėlyna ir geltona“(120 tūkst. val.), viešoji įstaiga „Tautmilės globa“ (92,6 tūkst. val.), asociacija „Pavasaris“ (90,4 tūkst. val.), viešoji įstaiga „Gyvūnų globa Tauragėje“ (87,6 tūkst. val.) ir Maltos ordino pagalbos tarnyba (86,4 tūkst. val.).

„Svarus įrodymas“ siekiant paramos

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Nevyriausybinių organizacijų plėtros skyriaus patarėja Justina Lukaševičiūtė teigia, kad Registrų centro renkami duomenys padeda įvertinti savanoriaujančių asmenų skaičių, jų kuriamą pridėtinę vertę valstybei, taip pat kurti duomenimis grįstas priemones, kurios prisidės stiprinant savanorystės kultūrą Lietuvoje.

„Nors pirmųjų metų duomenys neleidžia pamatyti tikro savanorystės vaizdo, tačiau tai labai svarbi pradžia, naudinga ne tik politikos formuotojams, bet ir organizacijoms, kurios gavo galimybę kitaip įvertinti ir pastebėti organizacijas bei veikiančius savanorius“, – sako J. Lukaševičiūtė.

Nacionalinės NVO koalicijos vadovės Gajos Šavelės teigimu, prieinami atviri duomenys apie savanorišką veiklą ir savanorių skaičių Lietuvoje parodo, kokią svarbią visuomenės dalį apjungia bei atstovauja nevyriausybinės organizacijos.

„Savanoriška veikla tik augs ir plėsis, todėl manau, jog ateityje šie duomenys taps svariu įrodymu, siekiant tvaresnio bei didesnio NVO finansavimo ir platesnio organizacijų įtraukimo į sprendimų priėmimo procesus“, – sako G. Šavelė.

Gruodžio 4 dieną Vilniuje vys Tarptautinės savanorystės dienos šventė, jai gyventojai kviečiami siūlyti kandidatus į metų savanorystės, savanorystės kultūrą skatinančios organizacijos ir verslo indėlio į visuomenę nominacijas.

– Girdėjau, kad vienoje turizmo agentūroje, esančioje Kauno senamiestyje, klientus pasitinka Berno zenenhundai Jupiteris ir Olimpas. Ar šitaip viliojate užsukti pas jus dažniau?

– Turiu nedidelę turizmo įmonę. Kasryt su Jupiteriu ir Olimpu važiuojame ten, dirbame maždaug iki vidurdienio, o paskui aš juos parvežu namo, pamaitinu ir šoku į kitas – jau savanoriškas – veiklas.

– Savanoriaujate?

– Ne tik aš, bet ir mano šunys. Kaniterapija susidomėjau maždaug prieš septynerius aštuonerius metus. Pradžia buvo su šunimi, kurio jau nebeturiu. Tada supratau, kad terapiniai šunys padeda žmonėms sveikti. Man buvo įdomu, šuniui patiko, o ir ligoniams, senoliams ar bausmę atliekantiems žmonėms, buvo matyti, padeda. Ta veikla man pasirodė labai prasminga.

Laurai: Jupiteris – devynių šalių čempionas suaugusių šunų kategorijoje. Akimirka iš Europos čempionato Budapešte. / G. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Vadinate save kaniterapeutu mėgėju?

– Na, taip, nes kaniterapija Lietuvoje nėra aiškiai apibrėžta, reglamentuota. Mūsų valdžia pirmiausia nori išspręsti pagrindinės medicinos problemas, o paskui galbūt imsis ir alternatyviosios. Apmaudu, kad niekur nieko apie kaniterapiją neparašyta: nei kokia ji turi būti, nei kas tuo gali užsiimti, nei kaip terapinį šunį paruošti kontaktui su tam tikrais žmonėmis. Vakarų pasaulyje kaniterapija jau seniai žinoma ir netgi finansuojama iš valstybės lėšų. Pateiksiu gerą pavyzdį, koks tai senas dalykas. 231 m. pr. Kr. Romos konsulas kariavo Sardinijoje ir negalėjo susitvarkyti su partizanais, kurie sugebėdavo labai gerai pasislėpti. Konsulas nusivežė kanikorsų – šunų, kurie juos išgaudydavo, bet kartu ir išlaižydavo karių žaizdas. Jos bematant užgydavo. Mano galva, šį faktą galima laikyti pirmosiomis kaniterapijos užuomazgomis.

– Kas vyksta kaniterapijos seanso metu?

– Leidžiu žmonėms šukuoti, glostyti, myluoti savo šunį, o jį esu išmokęs įvairių triukų. Specialiai parengtas šuo gerina žmonių fizinę, emocinę sveikatą, socialinius įgūdžius, trumpiau tariant, veikia kaip motyvuotojas ir padeda jiems sveikti. Visada prisiminsiu vieną atvejį iš Klinikų Vaikų onkologijos skyriaus. Sykį lankėmės palatoje, kurioje gulėjo mergaitė po operacijos, jos motorika buvo visiškai sutrikusi. Iš pradžių bandžiau kalbinti, tačiau ji nekalbėjo. Tuomet įdaviau jai į rankas šepetį ir kartu pradėjome šukuoti šunį. Ligonės tėtis negalėjo atsistebėti, nes iki tol dukra visiškai nejudėjo, o mano šuo ją išjudino, paskatino parodyti emocijas.

Motyvuotojai: pozityvumas gerina emocinę sveikatą. Jupis ir Olis jo daug dovanoja slaugos namų pacientams. / G. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Esate keli savanoriai, įkūrę viešąją įstaigą „Kaniterapijos klubas“?

– Taip, bet savanoriškais pagrindais dirbančių kaniterapijos klubų Lietuvoje yra ir daugiau. Šiuo metu turime penkis terapinius šunis, testuotus kinologo. Mūsų kaniterapinė veikla daugiafunkcė: nuo Kauno viešojoje bibliotekoje rengiamų skaitymų vaikams su šunimis iki rimtesnių programų su gydytojais terapeutais, dirbančiais su psichikos negalią turinčiais žmonėmis. Dar važiuojame į senelių ir vaikų globos namus. Šiuo metu vykdome projektą su paaugliais iš Ukrainos, kurių tėvai kariauja arba yra žuvę, o jie kol kas gyvena vaikų gerovės centre „Pastogė“. Idėjų, kaip su savo šunimi nuveikti kažką gero, yra begalė.

Specialiai parengtas šuo gerina žmonių fizinę, emocinę sveikatą, socialinius įgūdžius, trumpiau tariant, veikia kaip motyvuotojas ir padeda sveikti.

– Berno zenenhundai buvo išveisti Šveicarijoje kaip pagalbininkai atliekant darbus. Kokios pagalbos iš šios šunų milžinų veislės tikėjotės, kai įsigijote pirmąjį?

– Pirmąjį zenenhundą įsigijau 2005-aisiais. Kodėl ši veislė? Nežinau. Pamenu, važiavau į kažkokią konferenciją Vokietijoje turizmo reikalais ir ten po salę šmirinėjo šeimininkų zenenhundas, kurį tada mačiau pirmą kartą. Iki tol apie šią veislę nežinojau nieko. Pradėjau domėtis, ieškoti jos Lietuvoje. Radau vienus veisėjus. Tais laikais zenenhundai (bent jau gatvės praeivių akimis) buvo kažkoks stebuklas. Su Džiazu (pirmuoju savo šunimi) džiazavome dešimtį metų. Paskui buvo Estas (nes pirkau Estijoje). Pamenu, verslas tada nelabai sekėsi, Estas mane išvedė iš namų, iš depresijos, į dresūros mokyklą. Užsikabinau, ėmiau su juo dalyvauti šunų parodose, paklusnumo varžybose. Galima sakyti, jis – mano gelbėtojas. Beje, Estas turbūt yra vienas tituluočiausių šunų Lietuvoje – turėjo net aštuoniolikos šalių šunų parodų čempiono titulus.

– Taigi su Estu šunų dresūros mokykloje pirmąsyk sužinojote ir apie terapinius šunis?

– Taip, tai buvo 2015-ieji. Kartą dresūros mokykloje išgirdau žmones kalbant apie kaniterapijos egzaminui rengiamus šunis ir nusprendžiau pabandyti tai daryti su Estu. Šunis testavo licencijuota kinologė iš Slovakijos (tokių specialistų Lietuvoje dar nebuvo). Gabus, tuomet dar tik aštuonių mėnesių šuo pradžiugino puikiais rezultatais. Po kurio laiko su Estu ėmėmės kaniterapijos Kauno klinikų Vaikų ligų skyriuje. Į šią veiklą įsijungė ir vėliau įsigytas zenenhundas Jupiteris. Vykdavome su jais visur – į Kauno klinikų Vaikų ir Suaugusiųjų onkologijos skyrius, senelių namus, Kybartų pataisos namus, Panevėžio moterų kalėjimą ir kt.

Sveiksta: Jupis padeda kineziterapeutei pastatatyti ant kojų Kulautuvos reabilitacijos ligoninės pacientus. / G. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Šiuo metu jums draugiją palaiko zenenhundai Jupiteris ir Olimpas?

– Taip, Jupiteris ir Olimpas – jų vardai pagal dokumentus. Aš  dažniausiai vadinu juos Jupiu ir Oliu, arba Ju ir O (juokiasi). Kai jau labai įsiutina, vietoj keiksmažodžio šaukiu Olį visu vardu, koks parašytas jo kilmės dokumentuose: Olimpus Rojaus Bernas. Kokie jų giminystės ryšiai? Olimpas yra Jupiterio sūnėnas (sesers vaikas). Tačiau Olimpas – neterapinis šuo. Kartais aš jį pasiimu, bet tik tam, kad pažiūrėtų, kaip dirba Jupiteris. Bijau, kad jo charakteris nelabai tinka šiai veiklai. Olimpui šiuo metu pusantrų metų – jaunuolis dar.

– Tačiau Olis gabus kitose veiklose – dalyvauja pasaulio čempionatuose, laimi prizų!

– Taip – šito iš jo neatimsi. Olympus Rojaus Bernas (Olis) yra aštuonių šalių čempionas jaunimo kategorijoje. Jupiteris – devynių šalių čempionas tarp suaugusiųjų. Kai visi trys vykstame į varžybas, tenka sukarti kelis tūkstančius kilometrų pirmyn ir atgal. Kad būtų įdomiau, parodoms renkuosi kitokias šalis, nes visi eifeliai ir centrinės Romos aikštės manęs jau nebedomina. Buvom Izmire, Turkijoje. Tai kurortas, bet ne europiečių. Arba Kosove. Ten teko pereiti visas vietinių kovotojų patikras. Tačiau man patinka adrenalinas. Dar nuo tų laikų, kai pats bėgiodavau vidutines distancijas. Sutinku, kad tose šunų parodose daug subjektyvumo: vienam teisėjui vienoks zenenhundų tipas labiau patinka, kitam – kitoks, bet vis tiek taurės namuose jau nebetelpa... Kadangi daug darbo įdedu (pats pristatau šunis ringe), tai daug ir laimime.

– Kaip šunys ištveria kelis tūkstančius kilometrų automobilyje?

– Kodėl neklausiate, kaip kelionę su jais ištveriu aš? Tiesiog gerai viską susiplanuoju. Daugiau kaip 1 000 km per dieną nevažiuoju. Šunys? Jie turi mygtuką „off“ (juokiasi). Butas, kuriame gyvenu, yra didelė jų lova. Namuose jie miega, jei prieš tai lauke patiria tinkamą fizinį krūvį.

Tituluotas: net 18-oje šalių šunų parodų čempiono titulus nuskynęs Estas garsėjo puikiais rezultatais ir kaniterapijoje. / G. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Tačiau tas krūvis – ne tik ilgi pasivaikščiojimai?

– Ne tik. Mano šunys nuolat kažką veikia. Vieną dieną abu eina į dresūros pamokas, kitą – į baseiną (yra instruktorius, kuris užsiima su jais apie 40 minučių), trečią – į fizinio parengimo klubą. Estas dar turėjo ir kineziterapeutą, ateinantį į namus. Sykį kažkam ėmiau pasakoti apie jų rutiną, tai tas žmogus nesuprato – perklausė, ar aš čia apie žmoną pasakoju, ar apie šunis. Matote, mano toks supratimas. Kuo daugiau metų (tiek žmogui, tiek šuniui), tuo jis turi atitinkamai daugiau sportuoti. Tarkim, aš šį lapkritį švęsiu gimtadienį su nuliu, tai prieš keletą metų ėmiau lankyti karatė, įsirašiau į Šaulių sąjungą ir kt. Jei gulėčiau ant sofos, turbūt pasenčiau kur kas greičiau. Tas pats ir su šunimi: jam irgi reikia daugiau krūvio – tiek protinio, tiek fizinio.

– Jei jau lyginame šunis su žmonėmis, tai… Žmonės kartais patingi, neturi nuotaikos dirbti. O jūsų zenenhundai?

– Visko pasitaiko. Jei šuo, atvykęs į ligoninę, kalėjimą ar kitą įstaigą patiria diskomfortą – sukasi, traukiasi, nenori būti prie žmogaus, iškart jį išsivedu. Gerbiu savo augintinius, neverčiu jų daryti, ko nenori, nes tai  savanorystė. Tačiau paprastai jiems labai patinka dirbti su žmonėmis, rodyti jiems savo triukus. Bendraujame apie valandą, nes paskui šunys išsenka emociškai. Po savanorystės tenka padėti jiems atsigauti: vedu juos pasilakstyti į mišką arba leidžiu pabūti ramiai namuose. Beje, su Jupiteriu ir Olimpu turime keletą mėgstamų kavinių, į kurias sekmadieniais nueiname, ir jų gerbėjai labai laukia mūsų trijulės. Jupiteris išmokytas nueiti prie žmogaus, atsiremti į jį ir laukti, kol tas sukiš pirštus į kailį ir ims kedenti. Ypač tai patinka vaikams.

– Jūsų, kaip kaniterapeuto mėgėjo, misija labai sudėtinga. Tenka paruošti pasirodymą su šunimi skirtingoms žmonių grupėms – nuo ligonių iki žmonių, atliekančių bausmę įkalinimo įstaigose. Ar su visais pavyksta užmegzti kontaktą, rasti bendrą kalbą?

– Kai tarp manęs ir tų žmonių vyksta dialogas, tuomet viskas gerai. Tačiau anksčiau būdavo, kad žiūri į mane koks 30 porų akių mediniais veidais ir laukia, kuo aš čia juos nustebinsiu. Man tada – čikšt, ir baltas lapas. Nežinau, ką jiems sakyti. Nesugalvoju. Kad tai nesikartotų, įstojau į oratorystės mokyklą. Mokiausi ketverius metus. Aktoriai vesdavo paskaitas, mokė, kaip improvizuoti tekstą pamiršus, kaip įtaigiai kalbėti. Labai padėjo. Turiu minčių ateityje stoti į LSMU, neakivaizdiniu būdu studijuoti Žmogaus ir gyvūno sąveikos studijų programą. Ten rengia socialiai atsakingus žmogaus ir gyvūnų sąveikos specialistus, kurie dirba su gyvūnais, laikomais rekreacinei veiklai, estetiniams ir bendravimo poreikiams tenkinti. Tai kažkas panašaus į kaniterapiją. Šiuo metu dar svarstau.

G. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Feisbuke pilna juokingų vaizdelių, kaip šunys smaginasi likę vieni namuose. Jūs užauginote keturis šunis, kurie turbūt vaikystėje prikrėtė eibių?

– Norite pasismaginti girdėdama apie svetimus nuostolius? Pasakysiu taip: kai jau užauga šuo (tai trunka apie dvejus metus), tuomet reikia daryti namuose remontą. Bent jau kosmetinį – tikrai. Jei atvyktumėte pas mane į svečius, pamatytumėte, kad sienų kampai Olimpo gerokai apgraužti – gipskartonis, matyt, skanu! Tačiau palikti šunį narve, kaip tai daro kiti šeimininkai eidami į darbą, nehumaniška. Verčiau jau vežtis į biurą. Grįžę iš jo abu lieka namuose ir „skaito“ knygas. Neseniai vienas sugraužė albumą apie Berno zenenhundų veislę, kitas – iki skutų knygą apie šunų dresūrą. Nebebus iš ko mokytis. Nors mano šunys ir taip jau moka daugiau nei 150 triukų!

– Jupiterį kartais imate ir į Lietuvos kariuomenės organizuojamas civilių šaulių pratybas?

– Kai vadas leidžia, imu. Aš šaudau iš automato, tolumoje sproginėja granatos, o jam – nieko. Arba būna – patruliuojame kelyje, o jis pajunta priešo žvalgus ir ima loti. Taigi ne visada savaitgaliais po kavines vaikštome – kartais abu mokomės ginti tėvynę.

G. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kalbantis su jumis susidaro įspūdis, kad gerus darbus darote, gyvenimu mėgaujatės, žodžiu, kabinate jį pilnais šaukštais labiau nei būdamas aštuoniolikos?

– Buvo laikas, kai verslo traukinukas mane vežė amerikietiškais kalneliais – tai aukštyn, tai žemyn. Dabar, kai jau nulį prie gimtadienio skaičiaus lapkritį teks prirašyti, susimąstai, kiek čia dar liko ir kaip tuos likusius metus kuo smagiau praleisti. Kad gera būtų ne tik man, bet ir kitiems.

Gerbiu savo augintinius, neverčiu jų daryti, ko nenori, nes tai  savanorystė. Tačiau paprastai jiems labai patinka dirbti su žmonėmis, rodyti jiems triukus.

– Vidutinė Berno zenenhundų gyvenimo trukmė – aštuoneri metai. Turbūt be galo sunku, atėjus laikui, išleisti juos vieną po kito į amžinuosius medžioklės plotus?

– Manau, lygiai taip pat sunku atsisveikinti su savo draugu ir po aštuonerių, ir po trylikos ar daugiau metų. Grįžti namo, o tavęs niekas nepasitinka… Pabliauni dieną kitą užsidaręs, bet paskui imi ramiai galvoti – ką tas šuo davė gero tau, ką gero – aplinkiniams ir ką tu jam davei mainais už visą tą gėrį. Tuomet supranti, kad per visą tą laiką visiems visko buvo į valias.

Daug kas manęs klausia, kodėl turiu du šunis. Atsakymas paprastas: kai turi vieną ir jis išeina – skausmas begalinis, todėl šiuo metu galvoju ir apie trečią. Dar vienas pranašumas, kad antras šuo daug ko išmoksta iš pirmojo ir man reikia įdėti mažiau pastangų jį dresuojant. Nors… šunų pasaulyje veikia tie patys dėsniai kaip ir žmonių – yra pirmūnai ir vidutiniokai. Pirmūnas atėjo prieš pamoką, pasiskaitė, ir jam viskas aišku, o jei esi vidutinių gabumų – skaityk neskaitęs… Todėl ir šuns talentas daug kuo priklauso nuo genetikos – gero kraujo, geros tėvų linijos. Jei tėvai buvo šunų paklusnumo varžybų čempionai, tai, labai tikėtina, čempionai bus ir vaikai.

Ji antrus metus dirba mokytojo padėjėja, pradėjo studijuoti pedagogiką, taip pat savanoriauja ir dirba „Vaikų linijoje“ – ji veda mokymus naujiesiems savanoriams bei yra budėjimų koordinatorė.

„Kaip tik buvo mano gimtadienis, kai vyko „Vaikų linijos“ savanorių atranka. Kuomet praėjau, labai džiūgavau, tada įsivaizdavau, kaip ateisiu prisiskaičiusi įvairiausių knygų apie vaikus, jų raidą, psichologiją, buvau baigusi STEP tėvystės kursus – atrodė, kad apie vaikus žinau tiek daug. Ir tik bam – ne! Čia visiškai kitokie reikalai ir aš lygiai taip pat, kaip kiti dvidešimt keli parengiamųjų kursų dalyviai, nieko nežinau. Nuo pat pirmųjų užsiėmimų mane pagavo didžiulis smalsumas ir intriga, nes tai buvo kitaip, nauja“, – sako K. Gaižiūnienė.

Kristina Gaižiūnienė. / Asmeninio archyvo nuotr. 

Moteriai pasakojant, kaip prieš penkerius metus prasidėjo savanorės kelias emocinės paramos tarnyboje, vėl sukyla emocijos, grįžta jausmas: „Labai laukdavau to savaitės vakaro, kuomet vykdavo parengiamieji kursai. Mūsų grupė labai susidraugavo. Patirtis buvo nauja, neskaityta nei knygose, nei girdėta tėvystės mokymuose – gal tik teoriškai užkabinti kai kurie pagrindai. Mokėmės, kaip kalbėtis su vaiku, kaip jį girdėti ir pajausti, kas slypi giliau už jo emocijų, jausmų. Jeigu vaikas piktas, nereiškia, kad piktybinis“, – sako Kristina.

Anot moters, tai buvo maži atradimai, nuo ko prasidėjo bendresnis suvokimas, ir kadangi namuose augo keturi pačios vaikai, galėjo su jais tikrinti išmoktus metodus: „Aš pamačiau, kaip tai veikia – tinkami atviri klausimai jau yra pagrindas. Tarpusavyje su bendramoksliais kalbėjome, kad jeigu šitą kursą praeitų visi tėvai, visi mokytojai, t. y. tie, kurie yra arčiausiai vaikų, būtų nuostabus dalykas. Man tai buvo taip tikra, taip gilu, taip aišku“, – pasakoja šiuo metu vienoje Vilniaus vidurinėje mokykloje dirbanti K. Gaižiūnienė.

Eini per mokyklą ir už kiekvieno kampo, kiekviename suole yra vaikas, kuris kupinas jausmų. Ir jeigu vaikas yra slegiamas jausmų, įtampos, jis negali mokytis.

Kalbėdama apie mokyklą, Kristina sako, kad neretai mokytojams sunku priimti, jog emocinis raštingumas yra taip pat svarbu, kaip ir matematika, lietuvių kalba ar istorija – „Eini per mokyklą ir už kiekvieno kampo, kiekviename suole yra vaikas, kuris kupinas jausmų. Ir jeigu vaikas yra slegiamas jausmų, įtampos, jis negali mokytis“.

Anot pašnekovės, patiems mokytojams ir tėvams būtų lengviau, jeigu jie turėtų daugiau žinių – vietoje to, kad vaiką užčiauptų, nutildytų, pakanka tuo momentu nuoširdžiai paklausti – matau, kad šiandien tu susirūpinęs, piktas, bet dabar turiu vesti pamoką, gal galėtume pasikalbėti vėliau apie tai, kas tave neramina?“, – įsitikinusi Kristina ir priduria, kad tikrai galima sutaupyti laiko ir energijos, jeigu iškart atlieptume emocinius vaikų poreikius. Juk nuolatinis vaikų tramdymas labai vargina.

„Aš atėjusi į klasę kaip mokytojo padėjėja ir sėdėdama gale, matau emocinį foną: nebūtinai daugiausia dėmesio reikalauja vaikai su specialiaisiais poreikiais – jie ir taip gauna kompleksinę specialistų pagalbą, bet atrodo, kad didžioji vaikų dalis prasprogs, jeigu jų nepakalbinsi, neišklausysi, kas slepiasi už to pykčio, nerimo, keiksmažodžių. – Kristina sako, kad dažniausiai vaikai tik atrodo kieti, bet iš tiesų jiems neramu. – Šeštokas gali verkti kampe, kad jam liūdna, kad apnikusi nuojauta, jog kažkas atsitiks, tačiau kai pradedi kalbėtis, pasirodo, jis ryte susipyko su mama ir dabar jam labai negera.“

Vaikai gali provokuoti, bet negąsdina jokia tema

Jie provokuoja įvairiomis temomis – apie seksualumą, apie patyčias, tačiau jokia tema po „Vaikų linijos“ kursų ir darbo prie telefono, manęs negąsdina.

Kristina pasakoja, kad be „Vaikų linijos“ kaži ar būtų galėjusi taip drąsiai jaustis mokykloje, atsistoti prieš 30 vaikų klasę ir rasti su jais kalbą, dar ir pamokas vesti: „Ateini su geru nusiteikimu, nes įdomu, kaip vaikai gyvena. Žinoma, jie provokuoja įvairiomis temomis – apie seksualumą, apie patyčias, tačiau jokia tema po „Vaikų linijos“ kursų ir darbo prie telefono, manęs negąsdina. Nori pasišnekėti – gerai, kalbamės.“

Kristina įsitikinusi, kad jeigu daugiau žmonių žinotų, kaip vaikų paklausti ir nenuneigti jų atsakymo, turėti kantrybės nepertraukti, nesiūlyti sprendimų, būtų lengviau visiems.

„Tai pagalba ne tik vaikui, bet ir pačiam suaugusiajam – kai išgirsti vaiką, nebelieka priešiškumo, noro jį sutramdyti – tai nuima įtampą. Dažnai suaugusiems atrodo, kad vaikai nuolat kažko nori, kad jie lipa ant galvos, kažko reikalauja, nes yra išlepinti blogiečiai. Tokia nuostata trukdo suaugusiems pažiūrėti į vaikus be išankstinių nuostatų. O reikia suprasti, kad laikmetis keičiasi, vaikas gali būti suirzęs, nuliūdęs, nepaistant to, kad yra gerai aprengtas, prižiūrėtas“, – sako Kristina ir primena, kad atviri klausimai ir pagarbus klausymasis atrakina ir labai surūdijusias spynas.

Gaižiūnų šeima. / Asmeninio archyvo nuotr. 

„Suaugusiems neretai atrodo, kad pamoralizuos, vaikui papasakos, kaip reikia daryti ir situacija išsispręs. Pavyzdžiui, pyks, kodėl vaikas nedaro namų darbų, pasakos, koks jis pats vaikystėje buvo atsakingas, gal dar atims ekranų laiko – juk tai standartinės frazės. Tačiau tokioje situacijoje tik visi susierzins ir norimo rezultato nebus. Bet jeigu užduotume atvirą klausimą – kas yra, kad šiandien nesinori daryti namų darbų, – ir tada turėtume kantrybės išklausyti iki galo (kad ir kaip norėtųsi duoti patarimų), išbūtume su vaiko emocijomis, žiūrėk, ir jis pats rastų sprendimą, o šeimos santykiai bei vienas kito supratimas tik pagerėtų“, – pasakoja Kristina ir pastebi, kad  atviri klausimai puikiai veikia ne tik su vaikas, bet ir su tėvais, draugais, darbo kolektyve.

Pašnekovė sutinka, kad kartais sunku girdėti, ką vaikas ar kitas suaugęs sako ir tuomet nesąmoningai neigiame, skubame duoti patarimų, spręsti problemą. Pavyzdžiui, vaikas sako, kad jį nuolat muša brolis, o dažnas atsakymas iš suaugusiojo: „Na, jau! Juk čia tavo brolis, jis tave myli“. Toks konstatavimas niekur neveda, o vaikas lieka nesupratęs, kas tuomet yra draugystė, kaip turi atrodyti brolių ir seserų santykiai.

Atrodytų, šiandien yra daugybė tėvystės įrankių, informacijos šaltinių – knygos, paskaitos, seminarai, laidos, tinklalaidės, bet svarbu žinių ne tik turėti, o jas ir tinkamai taikyti. Su „Vaikų linijos“ savanoriais dirbanti K. Gaižiūnienė pasakoja, kad girdint įvairias vaikų istorijas, patekus toliau už savo socialinio burbulo, suvoki, jog nėra nieko prarasto, kad galima čia ir dabar vėl kažką padaryti, pakeisti, atitaisyti.

„Kai geriau save pažįsti, išmoksti ir sau atleisti, neužsidedi emocinės naštos, kad viską turi padaryti tėvai. Vaikas auga, jis irgi yra asmenybė, jis irgi prisiima atsakomybę dėl savo veiksmų. Negalima į vaiką sudėti visko, išbandyti visų metodikų, kurios papūtus naujiems mados vėjams, vis keičiasi – maitink vienaip, maitink kitaip, grūdink lauke, lavink vienokiu ar kitokiu metodu ir t. t. Tačiau su patirtimi, aplinkos stebėjimu, ateina suvokimas, kad svarbiausia pačiam su vaikais būti džiaugsmingai. Nereikia visko tobulai padaryti, bet jeigu būsim nuoširdūs, atviri ir išklausantys, vaikai pasitikės mumis ir galės išsipasakoti. Neretai to ir užtenka. Nors jau pradžiai“, – sako K. Gaižiūnienė.

Ir vos tik kur atsiranda kvietimas paaukoti kariaujančiai Ukrainai nuperkant reikalingų dalykų, skiriant pinigų sumą ar atsisakant Kalėdų dovanų, tuoj iš pakampių ima lįsti sofų karaliai ir klaviatūrų karalienės: Lietuvoje turime pilna vargstančių – kodėl jiems niekas nepadeda?

Niekas – tai kas?

Kiek kartų šiemet pakėlei savo subinę nuo sofos ir nuėjai padėti maltiečiams išnešioti sriubą vienišiems senjorams? Kiek kartų nuėjai į „Maisto banką“ ir padėjai pakuoti maisto paketus vargstantiems? Kiek kartų užėjai į „Caritą“ ir paklausei, kuo gali pagelbėti? Kiek vaikų pradžiuginai per projektą „Vaikų svajonės“? Kiek pyragų iškepei per Pyragų dieną ir paaukojai „Rugutei“ ar „Mamų unijai“ ir sunkiomis ligomis sergantiesiems?

Iš pakampių ima lįsti sofų karaliai ir klaviatūrų karalienės: Lietuvoje turime pilna vargstančių – kodėl jiems niekas nepadeda? Niekas – tai kas?

Sakai, mažai uždirbi, negali išlaidauti? Tuomet kiek kartų aplankei vienišą senjorą, kuris gyvena šalia ir nebeišeina į lauką? Kiek kartų šiemet nepraėjai pro ne itin gražiai atrodantį vargetą, gulintį tiesiog gatvėje ant žemės? Kiek kartų vienišai daugiavaikei mamai kaimynystėje pasisiūlei pažaisti su jos vaikais ar pavežioti vežime miegantį mažylį, kol ji nubėgs į parduotuvę? O gal prisijungei prie savanorių, kurie eina į kalėjimus pas nuteistuosius, kad šiems padėtų sugrįžti į visuomenę?

Ligoninėse nuolat gydomi mažieji ligoniukai, kurių niekas neaplanko, o iniciatyvos „Niekieno vaikai“ žmonės nuolat ieško savanorių, kurie pabūtų su tais ligoniukais ir padėtų jiems sveikti – ten reikia rankų ir širdies. Ne mažiau jų reikia ir prie telefonų Jaunimo ar Sidabrinėje linijose, ir „Raudonajame kryžiuje“, ir labdaros valgyklose, ir gyvūnų prieglaudose...

Tebūnie tai sąžinės sąskaita prieš sočias ir blizgančias šventes.

O karas kuo greičiau tepasibaigia.

Anot ministerijos, savanorystė Lietuvoje auga ir keičiasi. Iki COVID-19 pandemijos pradžios savanoriškoje veikloje daugiausiai dalyvavo moksleiviai ir studentai, o prasidėjus pandemijai, vėliau užplūdus nelegaliems migrantams, prasidėjus karui Ukrainoje, į savanorišką veiklą aktyviai įsitraukė įvairaus amžiaus, įvairių profesijų žmonės.

„Minint Tarptautinę savanorių dieną, labai noriu padėkoti visiems Lietuvos žmonėms, įsitraukusiems į įvairias savanorystės veiklas, skyrusiems savo laiką, pastangas ir rūpestį visiems tiems, kam to reikia labiausiai. Labai svarbus ir savanorių prisidėjimas padedant nuo karo nukentėjusiems Ukrainos žmonėms“, – pranešime spaudai sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

Anot SADM, savanorystės augimą rodo ir atlikta gyventojų apklausa. 2020 metais savanoriškoje veikloje bent kartą per paskutinius metus sakė dalyvavę 14,6 proc. o pernai – 16 proc. Lietuvos gyventojų.

Per pandemiją mes pamatėme kokia svarbi savanorystė, kad būtent savanoriaudami, atiduodami dalelę savo laisvalaikio, savo jėgų, žmogiškųjų resursų, mes galime kurti savo valstybę, prisidėti prie jos gerovės.

Daug metų savanoriaujantis ir aktyviai į savanorišką veiklą įsitraukęs pandemijos bei karo Ukrainoje metu aktorius ir režisierius Paulius Tamolė, vienas iniciatyvos „Stiprūs kartu“ kūrėjų, sako, kad savanorystė padeda realizuoti save, praturtina ir suteikia galimybę prisidėti prie savo valstybės kūrimo.

„Per pandemiją mes pamatėme kokia svarbi savanorystė, kad būtent savanoriaudami, atiduodami dalelę savo laisvalaikio, savo jėgų, žmogiškųjų resursų, mes galime kurti savo valstybę, prisidėti prie jos gerovės“, – sakė P. Tamolė.

2022-ieji – savanorystės metai

2022-ieji Seimo yra paskelbti Savanorystės metais.

Anot ministerijos, šiemet dar didesnis dėmesys skiriamas visuomenės įsitraukimui į savanorišką veiklą – kuriamas savanoriškos veiklos kokybės standartas, organizuojami mokymai savanoriams ir dirbantiems su jais, investuojama į kvalifikacijos tobulinimą, skatinamas dalijimasis gerąja patirtimi, šios patirties sklaida, didinamas savanoriškos veiklos žinomumas.

Šiemet surengtuose mokymuose žmonėms, dirbantiems su savanoriais, dalyvavo daugiau nei 150 asmenų.

Visose Lietuvos apskrityse kartu su partneriais vykdytos veiklos, skirtos savanorystei populiarinti, dalintasi savanorystės patirtimis ir informacija apie savanorystės galimybes.

Anot SADM, Lietuva yra viena iš nedaugelio valstybių pasaulyje, kuri valstybės lėšomis remia ilgalaikę savanorišką tarnybą.

Anot ministerijos, atlikti tyrimai įrodo, kad savanoriškoje veikloje dalyvaujantys ar dalyvavę asmenys savo pilietinę galią vertina geriau, nei nedalyvaujantys. Jie taip pat geba lengviau persiorientuoti besikeičiančioje darbo rinkoje, persikvalifikuoti ar praktikoje pritaikyti neformaliai įgytas kompetencijas.

„Šie žmonės labiau empatiški ir linkę reaguoti į kaimynų ar bendruomenės narių problemas, aktyviai veikti sprendžiant vietos ar nacionalines valstybės problemas, ieškoti inovatyvių sisteminių problemų sprendimo būdų“, – nurodo ministerija.

Oranžinė. Pati gražiausia spalva pasaulyje, nuo pat vaikystės. Tai – apelsinai, mandarinai, krepšinio kamuolys. Tai ir Ukrainos Oranžinės revoliucijos, Nyderlandų futbolo rinktinės spalva. O nuo šiemet – dar ir „Kaunas 2022“ savanorių skiriamoji spalva. Spalva, simbolizuojanti savanorišką veiklą, leidžiančią pasijusti viso miesto bendro reikalo dalimi. Patirti tokių momentų, kai atlikėjas, atėjęs atsisveikinti su jo pasirodymui padėjusiais savanoriais, nubraukia ašarą. Kai po keturių kartu praleistų popiečių oranžinių komandai nebesinori atsisveikinti. Kai po savanoriavimo išeini su oranžine striuke į miestą tiesiog šiaip ir kažkas prašo tavo pagalbos ar klausia kaip savanorio. Kai iš tolo pamatai kitą oranžinį ir prasilenkiant nusišypsai ar mirkteli akį – kaip suokalbininkui. Kai labiau nei bet kada anksčiau pasijunti savo miesto dalimi.

Visiems, kurie šio jausmo dar nepatyrė, – itin rekomenduoju. Senatvėje vaikams ir anūkams galėsite papasakoti: „O štai 2022-aisiais, kai savanoriavau Kauno Europos kultūros sostinės renginiuose, nutiko toks dalykas...“ Gal sirgsime Alzheimerio, Parkinsono ligomis ar tiesiog senatvine skleroze, esu tikra – šie prisiminimai išnyks priešpaskutiniai. Nes juk paskutinį pamiršime savo vardą, ar ne?

Šie prisiminimai išnyks priešpaskutiniai. Nes juk paskutinį pamiršime savo vardą, ar ne?

Čia galima būtų dėti paskutinį tašką. Tačiau labai norisi pasidalyti dar viena rekomendacija: nepraleiskite progos aplankyti Kauno centrinio pašto rūmuose veikiančią parodą „1972. Pramušti sieną“. Sutinku, yra mieste gerų „Kaunas 2022“ surengtų užsienio menininkų parodų, kurias pamatyti taip pat verta (Marinos Abramović, Williamo Kentridge‘o, Yoko Ono). Bet tai, kas pašte, – Kauno ir visų mūsų, kauniečių, istorija. Gyvoji istorija, įvykiai, kuriuos didelė dalis miestiečių tebeprisimena. Įvykiai, vieninteliai tokie tuometėje Sovietų Sąjungoje. Verta aplankyti, juo labiau kad visai šalia – Romo Kalantos susideginimo vieta.

Apstu įvairių darbų

Šiluvoje laukiami visi norintys prisijungti prie šventovės puoselėjimo įvairiomis formomis pagal savo talentus ir galimybes. Kasmet Šiluvoje apsilanko daugybė žmonių, kurie domisi šventovės istorija, kultūra, menu ir dvasiniu palikimu. Be to, Šiluvoje lankosi piligrimai, dvasininkai, menininkai ir kultūros ambasadoriai. Galima priminti, kad 1993 m. rugsėjo 7 d. Šiluvą aplankė ir tuometis popiežius šv.Jonas Paulius II.

Šiluvos šventovėje apstu įvairių darbų ir projektų, tad visi savanoriai gali save realizuoti. Siūlomos trys programos aprėpia įvairias disciplinas, supažindina savanorius su miesto kultūra ir paveldu, skatina jaunimą domėtis bažnyčios istorija.

Svarbu yra ir norėti išbandyti kažką naujo, peržengti savo komforto zonos ribas. Be abejo, labai vertiname atvirą širdį, protą ir geranoriškumą.

Šiluvos piligrimų centro atstovė Silvija Čižaitė-Rudokienė pastebėjo, kad savanoriavimo metu įgyjama įvairių patirčių.

"Šiuo metu buriame tris skirtingas programas. Pirmoji yra skirta jaunimui, ieškančiam, ką veikti. Šiluvoje yra daug įvairių veiklų, dažnai tai būna darbas muziejuje, pagalba per ekskursijas. Antrosios programos pagrindinė veikla – bendravimas su piligrimais ir jų priėmimas. Priimant piligrimus labai svarbu yra šiltas bendravimas, įsitraukimas. Šiluvos piligrimų centre nestinga ir buitinių darbų. Savanoriaujant čia, kaip ir bet kuriame kitame festivalyje ar renginyje, dažnai reikia kažką atnešti, paduoti, pastovėti, pernešti, pakabinti plakatus ir t.t. Šie darbai, nors ir nesusiję su dvasingumu, yra labai svarbūs, kad šventovė galėtų vykdyti savo veiklą", – pasakojo pašnekovė.

Lyg ambasadoriai

Savanoriai Šiluvoje yra aprūpinami gyvenamąja vieta, maistu ir įvairia edukacine medžiaga, kad galėtų geriau pažinti aplinką bei skleisti apie ją žinią.

"Savanorystės metu yra suteikiama mokymų medžiaga, savanoriai yra ruošiami tapti bažnytinės kultūros mediatoriais. Buvę savanoriai Šiluvoje gyveno 2–3 savaites, o jų misija buvo išmokti papasakoti apie Šiluvos šventovės sakralinius objektus, mokėti juos pristatyti lankytojams. Paraleliai kiekvienas savanoris turėjo savo užduotis, pavyzdžiui, buvusios savanorės giedojo. Jos giedojo ne tik šv.Mišių metu, bet prisijungė ir prie kitų mūsų projektų, tokių kaip Bažnyčių naktys. Buvo savanorė, kuri užsiimdavo paprastesniais darbais – maketavo, tvarkė, surinkdavo priemones. Tokia pagalba labai pravertė, nes Šiluvos šventovė yra didelė teritorija su gausybe objektų, o darbuotojų nelabai daug. Taigi, padėdamas šventovei kiekvienas savanoris tampu savotišku jos ambasadoriumi", – apie savanorystės ypatumus pasakojo S.Čižaitė-Rudokienė.

Atrasti save

2011 m. visuotinio gyventojų ir būsto surašymo duomenimis, 79 proc. Lietuvos gyventojų – katalikai. Jaunimas dažnai sako, esą minimaliai religingi arba nereligingi visai.

Pasak Šiluvos istorijos muziejaus muziejininkės Rūtos Giniūnaitės, religingumas nėra svarbiausias aspektas, norint savanoriauti Šiluvos šventovėje. "Šiluva yra atvira visiems, mes tikrai neturime jokių diskriminuojančių reikalavimų – nereikalaujame priimti Pirmąją Komuniją ar krikštą, tad savanoriauti gali visi asmenys", – teigė pašnekovė.

Ją papildo kolegė S.Čižaitė-Rudokienė: "Kviesdami savanoriauti kreipiamės į tą jaunimą, kuris galėtų tai daryti ilgesnį laiką. Tai užtikrina, kad savanoris galės skirti pakankamai laiko ir edukacijai, ir sau. Yra daug jaunų žmonių, kurie dar neapsisprendę, ką nori savo gyvenime veikti, tad laikas, praleistas savanoriaujant, gali būti labai palankus atsakyti į savo vidinius klausimus. Žinoma, yra žmonių, kurie nenori ir negali tiek laiko praleisti savanoriaudami. Šiuo atveju jie gali prisidėti organizuojant renginius, projektus. Mūsų veikloje yra reikalingi įvairių sričių žmonės, visiems randame veiklos. Svarbu, kad savanoris žinotų, kaip jis gali prisidėti prie mūsų darbų, padėti šventovei. Ši savanorystė – kaip ir piligrimystė: iš Santjago de Kompostelos į dvasinę kelionę išeina toli gražu ne vien tik giliai tikintys katalikai", – pastebėjo ji.

Įvairi veikla

Mėnuo Šiluvos šventovėje – ganėtinai ilgas laikas, tačiau savanoriams jis neprailgsta. "Šiluvoje dažnai vyksta įvairūs susitikimai su įdomiais žmonėmis, atvyksta ir svečių iš užsienio. Savanoriai turi galimybę su jais bendrauti, diskutuoti, dirbti. Savanoriai taip pat dalyvauja visose vykdomose ekskursijose. Manau, kad patraukliausias savanorystės Šiluvoje aspektas – nuostabi vieta ir šventovę supanti aplinka. Čia labai ramu, bet tai nėra tiesiog bažnytkaimis. Šiluvos miestelis pripildytas architektūrinių šedevrų, čia savanoriai susipažįsta su vėlyvojo baroko bazilika, Apsireiškimo koplyčia, taip pat ir su bažnyčioje esančiomis skulptūromis bei paveikslais. Dėl šios priežasties manau, kad Vytauto Didžiojo universiteto menotyrininkai ir kūrybinės industrijos specialistai Šiluvoje tikrai rastų sau aktualios veiklos", – teigė S.Čižaitė-Rudokienė.

Pasak R.Giniūnaitės, savanoriai Šiluvoje gali tikėtis projektų, aprėpiančių įvairias temas.

"Jaunimo savanorystė yra labiausiai susijusi su kultūrine ir edukacine veikla, šios programos dalyviai veda ekskursijas, kurios iš esmės dėl pateikimo būdo tampa evangelizacija. Viena iš jaunųjų savanorių užduočių – gyvu santykiu supažindinti žmones su šventovės prasme, kultūriniu paveldu ir dvasine istorija. Visų šią vasarą dalyvavusių savanorių pagrindinė misija buvo komunikuoti su žmonėmis, kurie atvyko į piligrimų centrą, Apsireiškimo koplyčią, baziliką", – sakė muziejininkė.

Noras pažinti

Nors savanoriauti gali visi, piligrimų centro atstovės teigė, kad labiausiai laukia smalsių ir atsakingų žmonių.

"Manau, kad savanorystei labai svarbios savybės yra savarankiškumas ir norėjimas pažinti, nes žmogus turi domėtis, skaityti. Svarbu yra ir norėti išbandyti kažką naujo, peržengti savo komforto zonos ribas. Be abejo, labai vertiname atvirą širdį, protą ir geranoriškumą. Taip pat tikimės, kad savanoriai bus komunikabilūs arba pasiryžę savyje komunikabilumą atrasti. Bendravimas su žmonėmis mums yra labai reikalingas, nes čia atvyksta įvairių skirtingo išsilavinimo, kultūros ir tautybės žmonių – vieni jų tikintys, kiti ne. Visus juos turime priimti. Jie visi ieško, o mes juos visus turime palydėti", – svarbiausias savybes savanorystėje vardijo S.Čižaitė-Rudokienė.

Visus susidomėjusius savanorystės galimybėmis Šiluvos šventovėje kviečiame kreiptis e.paštu komunikacija@siluva.lt.

– Kaip žadi tęsti savanorystės tradiciją Vokietijoje? Ar nekliudys kalbos barjeras studijoms ir savanoriškam darbui?

– Nuo vaikystės esu įsitraukusi į įvairaus pobūdžio savanorystės veiklas. Užaugau šeimoje, kurioje tai buvo kasdienio gyvenimo dalis, Jėzuitų gimnazijoje tai darėme kartu su klase, vėliau buvome skatinami susirasti savanorišką veiklą pagal dominančias sritis. Baigusi mokyklą ją tęsiau, tačiau kaip tai darysiu Vokietijoje, konkretaus plano neturiu. Truputį nerimauju dėl kalbos, jos nemoku taip gerai kaip anglų. Vis dėlto jau dabar nekantrauju greičiau adaptuotis, susirasti darbą ligoninėje ir pasinerti į savo mėgstamą veiklą. Gyvenant Lietuvoje atrodo, kad Vakaruose visuomeninė veikla yra geriau organizuota, vyksta didesniais mastais, žmonės yra labiau pratę savanoriauti ir dalytis su stokojančiaisiais. Kol kas sunku įsivaizduoti, kaip viskas bus, bet noras padėti kitiems – didelis.

– Ne išsyk apsisprendei studijuoti mediciną. Ar tiesa, kad ji  konkuravo su smuiku, kurį į rankas paėmei būdama vos trejų metų?

– Už meilę muzikai turėčiau būti dėkinga mamai, kuri nusprendė mus, vaikus, visapusiškai lavinti. Nuo kūdikystės lankėme Suzuki mokyklą, kurios mokiniai nuo ankstyvo amžiaus muzikuoja. Turiu du jaunesnius brolius. Leonardas, jam dabar aštuoniolika, groja klarnetu. Penkiolikos Jokūbas – pianino virtuozas. Broliai taip pat savanoriauja. Bendravimas su ligoniais yra pagrindinė mūsų savanoriška veikla, kilusi dėl mamos darbo specifikos. Ji dirba sielovados specialiste K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje bei "Addere Care" slaugos namuose Trakuose.

– Ar apie savanorystę sužinojai iš mamos? Jei ne ji, kažin ar medikės kelią būtum pasirinkusi?

– Mama Lina Jakelė savo profesinį kelią irgi pradėjo nuo savanorystės. Kol buvome maži, mama visą savo laiką skyrė mums, o kai paaugome, pradėjo lankyti ligonius Kauno slaugos ligoninėje, Petrašiūnuose. Buvau gal penktokė, kai pirmąsyk per Kūčias su šeima važiavome pagroti ten gyvenantiems pacientams. Vėliau sėdomės prie bendro stalo – slaugytojai, gydytojai, ligoniai  laužėme kalėdaičius. Ta bendrystė labai įsiminė. Pamažu tai tapo tradicija, pradėjome lankytis ten dažniau – ne tik per Kūčias.

Mamą pavadinčiau sielovados Lietuvoje pradininke. Dėl jos veiklos ligoninėse, slaugos namuose išryškėjo poreikis turėti specialiai apmokytų žmonių, kurie rūpintųsi ligonių dvasine sveikata, sakramentais, nepriklausomai nuo jų religijos. Mama niekada nesiekė karjeros, bet ėjo ir darė tai, ką manė esant prasminga. Esu liudininkė, kaip darant gera veriasi keliai, plečiasi veiklos, didėja žmonių, vertinančių jos pastangas, ratas. Man mama – be galo gražus pavyzdys. Tikiu ir viliuosi, kad baigusi studijas aš irgi eisiu ten, kur manęs labiausiai reikės, kur matysiu prasmę.

Panašios: Lukrecija dėkinga savo mamai, iš kurios išmoko daryti tai, kas prasminga. / Asmeninio archyvo nuotr.

Augdama buvau arti kenčiančių žmonių. Tad turbūt natūraliai vystėsi empatija ir noras nors kiek palengvinti jų kančią. Man visada buvo įdomu, kas, kaip ir kodėl vyksta žmogaus kūne. Svajojau ne tik norėti, bet ir mokėti padėti. Savanorystė man buvo saugus būdas pabandyti šį kelią ir pažiūrėti, kaip sekasi.

– Ar tiesa, kad tavo, kaip savanorės, tikslas – rasti raktą į ligonio širdį, palengvinti jam buvimą su liga, nukreipti dėmesį į malonesnius dalykus? Kaip dažniausiai pradedi pokalbį?

Savanoriaudama esu pasaulio, kuriame bendradarbiaujama ir padedama silpnesniems, dalis. Čia aš, kaip individas, užauga į mes, kaip bendruomenę.

– Kaskart tai vyksta vis kitaip, bet drauge – labai natūraliai. Galbūt mano raktas – nuoširdus susidomėjimas žmogumi, jo gyvenimo istorija. Ligoniai pripratę, kad slaugytojos, gydytojos neturi laiko. Jos ateina, padaro, ką reikia, ir vėl bėga pas kitą ligonį. Ligonių daug, darbas sunkus – tokia šių dienų realybė. Užtai mes, savanoriai, galime sustoti ir į kiekvieną pažiūrėti, o jei dar su šypsena?! Gal prie to greitesnio širdžių atrakinimo prisideda ir mano jaunas amžius. Neturiu aukšto statuso (esu tik medicinos studentė), tad galiu prie žmonių prieiti paprastai. Gal ir dėl to jie man lengviau atsiveria.

– Apie ką paprastai kalbiesi su ligoniais, kur link nuvinguriuoja jūsų pokalbis – apie linksmus ar liūdnus dalykus?

– Pacientai mėgsta pasakoti tai, kas jiems tuo momentu rūpi, ką skauda. Išgirstu jų šeimos istorijas – dažnai liūdnas, kartais tragiškas. Grįžusi namo jas apmąstau. Man įdomus senesnių, daugiau mačiusių, patyrusių žmonių požiūris į gyvenimą. Jų santykis su mirtimi. Vieni jos bijo. Kiti, priešingai, žiūri į ją kaip į išsigelbėjimą nuo kančios, dar kiti žvelgia filosofiškai. Su vienais pacientais užsimezga glaudesnis ryšys, su kitais jis ne toks artimas.

Vis dėlto per ilgus savanoriavimo metus supratau: pasidalytas skausmas bent laikinai atlėgsta, pasidaro mažesnis. Todėl matau prasmę savo darbe. Esu dėkinga tiems žmonėms už patirtis, kuriomis jie mane apdovanoja. Tai nėra vienpusis ryšys. Aš gaunu labai daug grąžos.

Beje, kartais aš jiems padedu labai paprastuose, buitiškuose dalykuose – einu kažko nupirkti į parduotuvę, paduodu, ko paprašo. Pamenu, buvo ligonis, kuris imdavo kitų daiktus. Sykį jis suvalgė vieno senuko dukros padovanotus saldainius. Kad sumažinčiau konfliktą tarp ligonių ir artimųjų bei numalšinčiau kilusį nesusipratimą, bėgau pirkti tokių pačių saldainių į artimiausią parduotuvę.

– Tavo savanorystė visuomet buvo labai kryptinga – padėti ligoniui, neįgaliam ar senam žmogui. Ar esi bandžiusi savanoriauti kažkur kitur – tarkim, renginiuose, sporto varžybose, vaikų stovyklose, gyvūnų prieglaudose?

– Kadangi mūsų šeima priklauso Šančių parapijai, savanoriavau jos organizuojamuose renginiuose, grodavau bažnyčios chorui. Savanoriškai dirbau katalikų bendruomenės "Gyvieji akmenys" vaikų stovyklose, kur vėliau vedžiau ir medicinos būrelį. Aiškinau vaikams, kam skambinti atsitikus nelaimei, kaip suteikti nukentėjusiajam pirmąją pagalbą. Net mokėmės siūti – žaidėme chirurgus (juokiasi).

Mokymai: katalikų bendruomenės "Gyvieji akmenys" vaikų stovyklose Lukrecija aiškino vaikams, kam skambinti atsitikus nelaimei, kaip suteikti pirmąją pagalbą. / Asmeninio archyvo nuotr.

Tarptautinėje katalikiškoje organizacijoje "Opus Dei", kurios misija – supažindinti žmones su Evangelija, buvau merginų grupės, atvykusios iš Ispanijos savanoriauti į Lietuvą, koordinatore. Jos savanoriavo Kretingos globos namuose ir kitose socialinėse įstaigose su neįgaliaisiais. Reikėjo derinti reikalus su įstaigų darbuotojais, padėti organizuoti, kad viskas vyktų sklandžiai, vertėjauti.

– Kokia kalba koordinavai ispanių savanorių ir lietuvių darbą?

– Anglų. Esu baigusi Kauno jėzuitų gimnaziją. Joje besimokydama vienuoliktą klasę pagal mainų programą praleidau Amerikoje. Gyvenau šeimoje, lankiau mažo miestelio netoli Čikagos mokyklą. Labai rūpėjo pačiai pačiupinėti, ar ta amerikietiška svajonė išties jau tokia ypatinga (juokiasi). Be to, turėjau giminių Amerikoje, tad išvažiuoti už Atlanto buvo šiek tiek ramiau. Ten irgi pakliuvau į nedidelę mokyklos jaunimo grupelę, kuri užsiėmė įvairia savanoriška veikla. Ir aplinką tvarkydavome, ir ligonius lankydavome. Aš prižiūrėjau vieną sunkiai sergančią moterį, važiuodavau pas ją padėti atlikti namų ruošos darbus.

– Nuo spalio kibsi į studijas Leipcige. O kaip praleidai šią vasarą – ar spėjai pasimėgauti kelionėmis, maudynėmis Baltijos jūroje, saulės bučiniais?

– Šią vasarą atlikau praktiką Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Teko padirbėti Pilvo ir endokrininės chirurgijos skyriuje. Ši praktika nebuvo privaloma, bet turėjau labai daug naudos. Patekau tarp nuostabių žmonių. Spaudoje ir socialiniuose tinkluose vis matome blogų atsiliepimų apie gydytojų nejautrumą, nesiskaitymą su jaunais specialistais. Tačiau aš tikrai negaliu tarti nė vieno blogo žodžio apie medikus, su kuriais tenka bendradarbiauti. Su pagarba ir susižavėjimu mokausi iš jų.

Praktiką susiradau pati. Tiesiog paskambinau ir susitariau. Priėmė išskėstomis rankomis. Kadangi buvo vasara ir vis kas nors atostogaudavo, darbo ir labai naudingos praktikos gavau į valias. Asistavau operacijose, mokiausi pildyti dokumentus, džiaugiausi galėdama būti reikalinga. Iš gydytojų, operacinių slaugytojų be galo daug išmokau. Kai baigdavosi planinių operacijų laikas (jos trukdavo maždaug iki pietų), eidavau padirbėti į priimamąjį. Taip smagiai prabėgo mano liepa.

– Įdomu, jei tokį vasaros scenarijų pasiūlytume bet kuriam kitam tavo bendraamžiui, ar labai susižavėtų? Negi tavo jaunystės šėlsmo dienotvarkėje nebuvo jokių kavinių, barų, šokių ir diskusijų kopose iki paryčių?

– Daug ko ten buvo. Man patinka viską suderinti. Birželį viešėjau pas draugę Portugalijoje, kartu keliavome. O žiemą su bendramoksle Auguste praleidome Tenerifėje. Kadangi mokslai vyko nuotoliniu būdu, tai beprasidedant gruodžiui ėmėme gvildenti tokią kreizi idėją pagyventi Kanaruose – keliauti ir mokytis internetu. Iš pradžių apsistojome pas lietuvius, nuomojomės mažytį vieno kambario butuką. Kiekvieną rytą pradėdavome nuo mankštos, maudynių vandenyne, pusryčių. O tada jau jungdavome kompiuterį ir klausydavome paskaitų. Gyvenome paprastai: šalia buvo "Lidl" – pagrindinis mūsų maisto šaltinis, o kelionėms ir nuostabiems vaizdams pamatyti reikėjo stiprių kojų, plano ir laiko.

Po dviejų mėnesių, praleistų Tenerifėje, išlaikiusios egzaminus, mes atsisakėme nuomos, atidavėme raktus ir išėjome gyventi į gamtą. Nakvodavome uolose arba pajūryje. Palapinės neturėjome, tačiau turėjome du kilimėlius ir vieną miegmaišį. Pirma naktis buvo sunkiausia, vėliau atradome naujų būdų, kaip prisitaikyti. Iš pradžių gal buvo šiek tiek baisoka, ypač saulei nusileidus. Paskui pripratome. Drąsos suteikė ir jausmas, kad užlipus ant aukščiausio kalno apačioje matai vandenyną, mažus miestukus. Vadinasi, pasiklysti nelabai yra kur (juokiasi). Maisto turėjome įsidėjusios, o prireikus vis nusileisdavome apačion pasipildyti atsargų. Net kaktusus išmokome valgyti! Tiesa, kai pirmąjį pabandėme – vaisius atrodė nespygliuotas – visa burna buvo pilna mažų dygliukų, be proto skaudėjo… Bet paskui išmokome su akmenukais juos nusivalyti.

Ištrūko: kadangi mokslai žiemą vyko nuotoliniu būdu, Lukrecija su studijų drauge Auguste nusprendė skristi į Tenerifę – keliauti ir mokytis nuotoliniu būdu. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Pabandėte būti pirmykštėmis merginomis XXI a.? Kokių dar nuotykių patyrėte natūralioje gamtoje?

– Oi, išvis naujai pamatėme gamtą. Labiausiai mane sužavėjo saulėtekiai ir saulėlydžiai. Kai esi kalnuose, tai saulei leidžiantis – dangus žemėje. Pirmos naktys tamsoje, neslėpsiu, buvo nejaukios. Paskui, kai apsipratome, tiesiog įsiliedavome į gamtą ir tapdavome jos dalimi: dieną keitė naktis, naktį – diena… Neįkainojama patirtis. Šitaip gyvenome daugiau nei dvi savaites.

– Grįžkime prie savanorystės. Praeitą pavasarį ir rudenį savanoriavai Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose. Dirbai su kovidiniais pacientais. Ar nebijojai užsikrėsti koronavirusu?

Esu liudininkė, kaip darant gera veriasi keliai, plečiasi veiklos, didėja žmonių, vertinančių jos pastangas, ratas. Man mama – be galo gražus pavyzdys.

– Nelabai, mes griežtai naudojome visas reikalingas apsaugos priemones (kaukes, kombinezonus), tad rizika buvo minimali. Pavasarį savanoriavau izoliaciniame reanimacijos skyriuje. Ligoniai, atvykę į Santaros klinikas, turėdavo jame būti, kol paaiškės koronaviruso testo rezultatai. Pamenu, čia buvo mano pirmas naktinis budėjimas ir… pusę jo pramiegojau. Paskui ant savęs labai už tai pykau. Bet su specialiu kostiumu taip oro trūko ir bloga buvo. Po tos nakties net savimi buvau suabejojusi. Mąsčiau – negi aš nesugebėsiu dirbti naktimis, gal visgi tai ne man? Tačiau vėliau prie budėjimų pripratau ir supratau, kad dirbti naktimis tikrai sugebu (šypsosi). Rudenį savanoriavau Infekcinių ligų skyriuje, kuriame buvo gydomi COVID-19 ligoniai. Teko matuoti kraujospūdį, prižiūrėti deguonies tiekimo aparatus ir pan. Kuo galėjome, tuo padėjome rezidentams, slaugytojams.

– Ar niekada nešovė į galvą mintis, kad už viską, ką dabar veiki savanoriškai, galima gauti pinigų?

– Kartais pamąstydavau apie tai, bet turbūt iš šeimos atėjęs požiūris: kiek turi – tiek ir užtenka (juokiasi). Nuo mokyklos laikų vasaromis dirbu kavinėse prie jūros. Taip pat šiek tiek padeda tėvai. O savanorystė – tai visai kas kita. Tobulėju ir profesine prasme, ir žmogiškąja – man smagu prie gerų darbų prisidėti. Tai darydama aš įgyju vis naujų įgūdžių, įgaunu vis daugiau pasitikėjimo savimi, darausi atsparesnė įvairioms stresinėms situacijoms. Savanoriauju labiau dėl supratimo, kad esu labai laiminga, visų mylima, tiek daug gyvenime gaunanti, bet tikrai visko nenusipelniusi. Mano savanoriškas darbas – tai šios gerumo estafetės pratęsimas, padėka už viską, ką dabar turiu, kas ir kokia dabar esu. Juk einu per gyvenimą kol kas tik imdama ir gaudama, o norisi ir kažką duoti, kažkuo dalytis. Suteikti gėrio ypač tiems, kurie galvoja, kad niekam nerūpi…

– Ar savanoriaujant neslegia atsakomybės jausmas, ar nejauti baimės kažką ne taip padaryti?

– Manau, kad atsakomybė sąžiningą ir kito skausmui neabejingą žmogų lydi visur, kad ir kur jis būtų. Aišku, kad nuolat jaučiu atsakomybę, kai perrišu žaizdą, įvedu kateterį ar pan. Kai savanoriavau Kauno slaugos ligoninėje, turėjau pacientę, sergančią pažengusiu krūties vėžiu. Fiziškai su ja nebuvo sunku, gal labiau psichologiškai. Jaučiau įtampą perrišdama žaizdas, labai stengiausi, bijojau, kad blogiau jai kitą dieną nebūtų. Grįžusi namo vis apie ją galvodavau ir džiaugdavausi, jei kitą dieną matydavau pagerėjimą. Kai prie jos būdavau, mudvi labai daug kalbėdavomės. Savanoriaudama esu pasaulio, kuriame bendradarbiaujama ir padedama silpnesniems, dalis. Čia aš, kaip individas, užauga į mes, kaip bendruomenę. Tokį pasaulį kurdama pati galiu jaustis saugi ir laisva priimti savus iššūkius.

Šį antradienio vakarą, 20 val., paskutiniojoje šio sezono „Bus visko“ laidoje per LNK – interviu su atlikėju, žinančiu, kaip motyvuoti kitus ir savo elgesiu bei darbais būti pavyzdžiu kitiems.

„Nenoriu skaityti knygose, laikraščiuose, internete ar atsiliepimuose kitų žmonių minčių apie tą laikotarpį, kai aš gyvenu. Aš noriu pats pasakoti. Ir jeigu istorija vyksta mano metu, aš turiu joje dalyvauti, nes man tai svarbu kaip žmogui, kaip piliečiui. Kalbant apie pandemiją, man gyvenimas leido matyti tą tamsiąją mėnulio pusę iš arčiausiai kaip įmanoma“, – sakys vyras.

Visą koronaviruso laikotarpį Svaras leido ne užsidaręs namuose, o tiesdamas pagalbos ranką. Kartu su Šaulių sąjungos nariais vyras išvežiojo maistą namuose esantiems vienišiems ar ligos prikaustytiems žmonėms, o per antrąją bangą padėjo medikams. Vyras atviras – darbas ligoninėje pakeičia ne tik mąstymą, bet ir dar labiau išryškina atsainų žmonių požiūrį, kuris, deja, buvo būdingas lietuviams. Gabrielius sako: buvo be galo skaudu matyti, kaip sveiki paprasti žmonės net neįsivaizdavo, kas vyksta už ligoninės durų, todėl patys save atiduodavo mirčiai į rankas. 

„Kalbu apie tą krizinį laikotarpį – gruodžio pabaigą, sausio pradžią. Važiuoju namo po pamainos, kuri truko keturias valandas, per kurias aštuonis žmones įdėjau į maišą. Matau prekybos centrą, prie kurio stovi tūkstančiai automobilių. Žiūriu į juos ir žinau, kad po kokių penkių dienų iš šito pirkėjų rato aš kažką irgi dėsiu į maišą. Ir kodėl jiems tai nesvarbu? Aš nesuprantu“, – pasakojo Svaras.