Premjeros dieną kūrybinė grupė gavo dovanų. Paskelbta, kad spalio pradžioje tarptautinė filmo premjera įvyks garsiajame  Busano (Pietų Korėja) kino festivalyje. Lietuvos žiūrovai filmą pamatys pirmieji - jau nuo rugsėjo 6 dienos.

Tarptautinis Busano festivalis yra didžiausias ir garsiausias Azijos kino renginys, kuris šįmet vyks spalio 3-12 dieną.

Kasmet festivalis žiūrovams pristato apie 300 filmų. Renginys sulaukia daugybės kino garsenybių iš viso pasaulio – Busane filmus yra pristatę Lucas Bessonas, Oliveris Stone‘as, Wimas Wendersas, Hou Hsiao Hsien, Wong Kar-wai, Jeremy Ironsas, Tilda Swinton, Juliette Binoche, Neilas Jordanas ir kiti kūrėjai. 

Tomo Vengrio filmas “Gimtinė” pakviestas dalyvauti festivalio konkursinėje „Flash Forward“ programoje, kurioje pristatomi ne Azijoje sukurti kūrybiški, kino kalbos ieškojimus atspindintys filmai.

Per festivalį vyksta ir didžiausia Azijoje kino mugė, kurioje “Gimtinės” platinimu bei filmo sklaida tarptautiniuose festivaliuose rūpinsis patyrę filmų platintojai iš Prancūzjos “Alpha Violet”. Jie sukūrė ir tarptautinei auditorijai skirtą filmo plakatą.

„Gimtinė” yra bene pirmasis bandymas mūsų kine pažvelgti iš laiko ir gyvenimo patirties atstumo į atkurtosios Nepriklausomybės pradžią. Pagrindinė „Gimtinės” herojė Viktorija, nukritus „geležinei uždangai”, grįžta į Lietuvą  su Amerikoje gimusiu sūnumi Kovu atsiimti savo tėvo žemės. Į gimtąsias vietas juos lydi buvęs Viktorijos mylimasis. Visi jie turi nuspręsti, kaip toli yra pasirengę žengti, kad susigrąžintų savo praeitį.

„Tapatybė yra nuolat jaudinanti tema, ypač Vakarų pasaulyje. Visąlaik klausiame, kaip šalis, kurioje gyvename, keičia mus – mūsų istoriją, mūsų savastį? Žinau, kokią galią žmonėms turi praeitis, ypač tiems, kurie paliko savo namus. Tiems, kurie padarys bet ką, kad tik sugrįžtų į savo Gimtinę” – apie filmo idėją kalba režisierius Tomas Vengris.

Tai – paskutinis operatoriaus Audriaus Kemežio, pernai po mirties apdovanoto Nacionaline kultūros ir meno premija, filmuotas filmas. Filmo dailininkas - Ramūnas Rastauskas, garso režisierius - Saulius Urbanavičius, kompozitorius - Kārlis Auzāns.

Pagrindinį Viktorijos vaidmenį „Gimtinėje” vaidina aktorė Severija Janušauskaitė („Anarchija Žirmūnuose”, „Žvaigždė”, „Emilija iš Laisvės alėjos”, „Babilonas Berlynas”), jos sūnų Kovą – Matas Metlevski. Buvusį Viktorijos mylimąjį Romą vaidina aktorius Darius Gumauskas, jo dukrą Mariją – Barbora Bareikytė. Kituose vaidmenyse pamatysime Viktoriją Kuodytę, Dainių Gavenonį, Pranciškų Brazdžiūną, Liną Ryškų, Ričardą Vitkaitį, Renatą Vėberytę-Loman, Valentiną Krulikovskį ir kitus.  

„Gimtinė” yra pirmasis ilgametražis T. Vengrio filmas. Režisierius Kolumbijos universitete įgijo Menų bakalauro laipsnį, mokėsi Vilniaus Dailės akademijoje, kur studijavo Fotografiją ir medijos meną. 2012 m. Amerikos filmų institute Los Andžele T. Vengris baigė kino režisūrą, įgijo magistro laipsnį. 

T. Vengris sukūrė kelis trumpametražius filmus, sulaukusius tarptautinės sėkmės – „Voveraitės” (2015) europietiška premjera įvyko Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, „Kalifornijos” (2012) premjerą režisierius šventė Tarptautiniame Sietlo festivalyje, filmas pateko tarp prestižinių Kino meno ir mokslo akademijos studentų apdovanojimų finalininkų ir buvo išskirtas kaip vienas iš geriausių vaidybinių studentiškų filmų JAV. „Abigailei, su meile Bendžamenas” (2012) pelnė geriausios dramos apdovanojimą Forster kino festivalyje, JAV. Įspūdinga „Gimtinės” autoriaus patirtis dirbant montažo režisieriumi JAV – tarp aštuonių jo sumontuotų filmų du yra sukurti vieno garsiausių autorinio kino režisieriaus Terence’o Maliko („Knight of Cups”, „Song to Song”).

Pagrindinė „Gimtinės” prodiuserė Uljana Kim („Uljanos Kim studija”), koprodiuseriai Roberts Vinovskis („Locomotive Productions”), Sebastian Weyland, Knut Jäger („Heimathafen Film”), Christos V. Konstantakopoulos („Faliro House”).

Filmo vystymą ir gamybą finansavo Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos, Europos Tarybos fondas „Eurimages”, Latvijos nacionalinis kino centras, ES programa „Kūrybiška Europa – MEDIA”, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

Tarp jų – didžiausiame pasaulio dokumentinių filmų festivalyje Amsterdame puikiai sutikta Mindaugo Survilos juosta „Sengirė“ ir nauja Giedrės Beinoriūtės drama „Kvėpavimas į marmurą“, kurią filmavo operatorius Audrius Kemežys.

Į lietuviškų filmų programą taip pat atrinkti naujos kartos režisierių trumpametražiai filmai: iš Venecijos festivalio sugrįžusio Lauryno Bareišos „Pirtis“, Tito Lauciaus „Gyvatė“, Elvinos Nevardauskaitės ir Davido Heinemanno „Nepalaidotas“ bei Jevgenijaus Tichonovo „Vytis“. Nauji lietuviški filmai taip pat bus rodomi trumpametražių ir Studentų filmų konkurso programose, rašoma pranešime spaudai.

Dėl Geriausio studentų filmo apdovanojimo varžysis šešios naujos juostos: „Aldebaranas“ (rež. Indrė Juškutė), „Diena man ne“ (rež. Akvilė Žilionytė), „Mano kaimyno pusbrolis“ (rež. Kotryna Buruckaitė), „Mono No Aware“ (rež. Emilija Juzeliūnaitė) bei jau minėti „Vytis“ ir „Gyvatė“. Filmus vertins prodiuserė Gabija Siurbytė, festivalyje viešėsianti režisierė iš Gruzijos Ana Urushadze (pristatys savo filmą „Baugi mama“) ir kino kritikas Gediminas Kukta.

„Šiais metais lietuvių filmai pasižymi ypatingu dėmesiu žmogaus psichologijai – negalėjimas susitaikyti su praeitimi, priklausomybės tema, šeimos išbandymai. Kita vertus, pasigirsta ir šviesesnių intonacijų – komiškų elementų atsiranda ir filme apie gamtą, ir filme apie sudėtingus tarpusavio santykius“, – sakė programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė.

Festivalį uždarys lietuviškas filmas

Senąsias Lietuvos girias dokumentuojančiam filmui „Sengirė“ patikėta uždaryti festivalį. Filmo pasaulinė premjera įvyko lapkritį Amsterdame, didžiausiame Europos dokumentinių filmų festivalyje IDFA – tai stiprus tiek filmo, tiek lietuviško dokumentinio kino apskritai įvertinimas.

Hipnotizuojančią „Sengirę“ filmo komanda kūrė daugiau nei dešimtmetį. „Filmui ruošėmės aštuonerius metus, filmavome ketverius, o viskas sutalpinta į 86 minutes. Tad jei neturite laiko miškuose praleisti beveik dvylikos metų ir norite pajausti lietuviškų sengirių dvasią, ateikite pažiūrėti šį filmą“, – kviečia „Sengirės“ režisierius M. Survila.

Tai, kad „Kino pavasarį“ uždarys lietuvių filmas, yra svarbus įvykis. Paskutinį kartą tai buvo atsitikę 2010 m., kai festivalį užbaigė trumpametražis Mariaus Ivaškevičiaus filmas „Tėve mūsų“.

Bus pristatomas filmas pagal L. Sintijos Černiauskaitės romaną

Kita lietuviška pilnametražė premjera „Kino pavasaryje“ bus režisierės G. Beinoriūtės filmas „Kvėpavimas į marmurą“. Jame pasakojama inteligentų šeimos, kuri įsivaikino problemiškiausią vaiką, istorija. Filmas pastatytas pagal to paties pavadinimo Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną, kuris 2009 m. buvo apdovanotas Europos Sąjungos literatūros premija.

„Kvėpavimas į marmurą“, deja, yra vienas paskutinių filmų, prie kurio prisidėjo šiemet po sunkios ligos miręs operatorius A. Kemežys. Ypač dideliu meistriškumu ir darbštumu pasižymėjęs operatorius filmavo ir praėjusių metų „Kino pavasario“ laimėtojo Audriaus Stonio juostą „Moteris ir ledynas“. G. Beinoriūtė ir A. Kemežys kaip duetas dirbo ir prie ankstesnio režisierės filmo „Pokalbiai rimtomis temomis“.

Nominuoti geriausi metų aktoriai

Lietuvių filmų pristatymo renginyje taip pat pradėti teikti apdovanojimai „Geriausias metų Lietuvos kino aktorius ir aktorė“. Į juos kasmet pretenduoja aktoriai, per metus nuo paskutinio festivalio vaidinę lietuviškuose filmuose, kuriuos nebūtinai rodė ar rodys „Kino pavasaris“.

Tarp šių metų moterų aktorių nominančių yra Eglė Mikulionytė, sukūrusi pagrindinį vaidmenį filme „Stebuklas“, taip pat Severija Janušauskaitė („Nepalaidotas“) ir Airida Gintautaitė („Kvėpavimas į marmurą“).

Eglė Mikulionytė

Severija Janušauskaitė/ Baltic Actors archyvo nuotr.

Airida Gintautaitė

Tarp vyrų aktorių nominuoti Sigitas Šidlauskas („Kvėpavimas į marmurą“), Mantas Jančiauskas („Šerkšnas“) ir Valentinas Novopolskis („Gyvatė“). 

Sigitas Šidlauskas

Mantas Jančiauskas

Valentinas Novopolskis/V.Skaraičio (BFL) nuotr.

Lietuviška retrospektyva šeimai

Šiemet festivalyje taip pat bus galima išvysti klasika tapusius lietuvių filmus: Arūno Žebriūno „Gražuolę“ ir „Paskutinę atostogų dieną“, Algirdo Aramino „Andrių“, kino novelių rinkinį „Gyvieji didvyriai“. Jie įtraukti į retrospektyvą „XX a. vaikai“.

Šiais metais jubiliejiniuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ Metų geriausio antraplanio aktorės vaidmens kategorijoje nominuota talentinga aktorė atsakė į dešimt „blitz“ kino klausimų ir atskleidė, su kokiu kino kūrėju norėtų papietauti, kokia veikla užsiimtų jei nebūtų aktorė bei kaip jai sekasi susitvarkyti su žinomumu.

- Mėgstamiausias filmas:

- Vieno mėgstamiausio nėra, gal išskirčiau sau svarbiausius: italų kino režisieriaus ir scenaristo Bernardo Bertolucci filmą „Paskutinis tango Paryžiuje“, Luchino Visconti „Mirtis Venecijoje“, Leoso Caraxo „Pola X“ ir „Holy Motors“ bei visi Larso von Triero filmai. Ir dar begalė kitų...

- Įsimintiniausias vaidmuo:

- Pastarasis, dar tik pasirodysiančiame vokiečio Tomo Tykwerio televizijos seriale „Babylon Berlin“.

- Kada įvyko pirmieji „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai?

- Prieš, berods, 10 metų.

- Jeigu patektumėte į nelaimingą atsitikimą ir negalėtumėte pakviesti nieko kito išskyrus filmų herojus, kuris herojus tai būtų?

- Pakviesčiau bet kurį Charlie Chaplino herojų.

- Pirmas kartas kino apdovanojimuose:

- Apdovanojimų aš nesureikšminu. Ar tai būtų Lietuvoje, ar kur kitur. Jie įpareigoja ir aš jaučiuosi pakankamai įvertinta esamais, buvusiais ir būsimais vaidmenimis. Tai aktoriui, manau, ir turėtų būti svarbiausia.

- Ar sunku būti žinomai ir atpažįstamai?

- Tai niekad nebuvo mano siekiamybė, todėl nelengva.

- Jeigu galėtumėte papietauti su bet kuriuo kino kūrėju, gyvu ar mirusiu, su kuo pietautumėte ir ką užsisakytumėte?

- Pietaučiau su režisieriumi, filmų kūrėju L. von Trieru. Valgyčiau omarą, o jam užsakyčiau raudono vyno.

- Juokingiausias nutikimas, įvykęs besifilmuojant:

- Smagiausi įvykiai man dažniausiai būna susiję su grimu arba krentančiais perukais. Nuo karščio tekantis grimas, scenos metu atsiklijuojantys ūsai ir panašiai. Kadangi vaidindama, įsijautusi pati to nepastebiu, tad visiems kitiems tai stebėti būna be galo juokinga.

- Kada paskutinį kartą žiūrėjote TV?

- Aš nežiūriu televizijos.

- Jei negalėtumėte būti aktore, kokią kitą profesiją pasirinktumėte?

- Greičiausiai, kad kino režisierės.

Jau dešimtą pavasarį į Lietuvą sugrįžtantys apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ pagerbs iškiliausius ir labiausiai nusipelniusius kino kūrėjus. Kasmet didelio visuomenės dėmesio susilaukiantys jubiliejiniai apdovanojimai vyks birželio 13-ąją, 18.30 val., Vilniaus Kongresų rūmuose ir bus tiesiogiai transliuojami per LRT televiziją. Prestižinių apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ globėjas yra Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis. Apdovanojimus organizuoja Lietuvių kino akademija ir Lietuvos kino centras.

Dauguma pačių ryškiausių rusiško kino žvaigždžių puikavosi ant „Zimnij” kinoteatro laiptų patiesto raudono kilimo, tad čia patekti svajoja kiekvienas aktorius. Audringas renginys nepraėjo ir be lietuviško indėlio – tai „Dream Fish” (rež. Antonas Bilžo), kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidino Severija Janušauskaitė.

Bemaž ekstremalus filmavimo pobūdis atskleidė ir pikantiškas Severijos kaip aktorės kuriamo personažo puses, o pati aktorė dėl labai įtempto filmavimų grafiko, deja, negalėjo pasidžiaugti visais išskirtiniais vakarėliais. Visgi fotografų buvo gausiai fiksuojama nuo pat viešbučio įėjimo iki pat to momento, kai prasidėdavo eilinis-neeilinis kino seansas. Jau prieš du metus nuskynusi geriausios aktorės Rusijoje apdovanojimą (režisierės Annos Melikian filme „Žvaigždė”), Severija neslėpė sentimentų „Kinotavrui”.

Rusijos kino kritikų atsiliepimai:

„ „Dream Fish” – pilnametražis Antono Bilžo debiutas. Alegorinis pasakojimas apie vidutinio amžiaus korektoriaus (puikiai atliktas Vladimiro Mišukovo darbas) susitikimą su savo svajone. Iš jūros gelmių kilusia nuostabiąja Sirena. Femme Fatale (S. Janušauskaite – nevaržoma, laisva, keista). Nebeaišku – tikrąja ar išsvajotąja. Nes mes patys projektuojame, kuriame ir sunaikiname savo svajones. Vladimiras Mišukovas labai tikroviškai vaidina žmogų, kuris stengiasi susikaupti moksliniam darbui. Redaguoja enciklopediją apie Baltijos jūros žuvis. Klausimas, kiek kojų turi jūros tarakonas, jam yra kur kas svarbesnis už klausimą, kas vyksta jo planktoniškame gyvenime.“ – Larisa Maliukova.

„ Antono Bilžo juosta paperka savo nerealia, pusiau pasakiška atmosfera, kuri verčia prisiminti Mišeli Gondry ir Žaną-Pjerą Žene. Keisti veikėjai, raudonas toršeras paplūdimyje, choru dainuojančios muziejaus darbuotojos, pagerbiančios žymiojo mokslininko atminimą bei saugančios jo pripučiamą čiužinį ir vaškinę figūrą, paslaptingas Helenos ir jos seserų dainavimas, švarios, bet neryškios spalvos – visa tai sėkmingai sukelia tokį palyginimą. „Dream Fish“ – tai neabejotinai stilingas (atsižvelgiant į kuklų biudžetą) kinas, iš kurio neverta laukti tradicinio siužeto ir logiškos atomazgos“, – Kinopoisk.ru

„Dream Fish“ – tai ta pati pasaka, kuri yra melas, bet turi užuominą. Undinės, žinoma, neegzistuoja, nors žiūrėdamas į S. Janušauskaitę, į jos nerusiškąjį, netgi ne visai žemiškąjį grožį, noriai patikėsi, jog yra priešingai. Bet ši prielaida visai netrukdo papasakoti istoriją apie vyro nerealizuotumą. Beje, tai yra labai populiari šiame „Kinotavre“ tema, prisiminus filmus su Bezrukovu ir Goša Kucenko. Skirtingai nuo kolegų, Bilžo nė nemėgina būti labai rimtas ar pamokslauti, kuria kamerinį filmą dviem, kuriam net jei ir yra dėl ko papriekaištauti, tai tik dėl smulkių techninių trūkumų, susijusių su garsu ir šviesa (koją pakiša mažas biudžetas). Tačiau čia pagaliau yra siužetas, struktūra, ritmas, aiškus autoriaus žodis. Yra privalomas veikėjo vidinis judėjimas, žanrų ir intonacijų žaismas, ryškus antrasis planas ir, galiausiai, harmoninga Mišukovo ir Janušauskaitės dueto vaidyba – viskas, ko trūksta daugumai konkursinių filmų“, – Natalija Grigorjeva.

„Giesmė žavingosios aktorės Severijos Janušauskaite grožiui ir talentui. Tokių scenų su apnuogintu moters kūnu šiandien negali suvaidinti nė viena rusų aktorė – nepakaks laisvės, seksualumo, drąsos ir paslaptingumo.

Sąžiningumo dėlei reikia pasakyti, kad pagrindinis šios istorijos veikėjas – korektorius Romanas (Vladimiras Mišukovas), kuris atvyko į nedidelį viešbutį Estijos paplūdimyje redaguoti unikalios enciklopedijos apie jūros gyventojus. Maudydamasis jūroje, Romanas vos nenuskęsta, bet jį išgelbėja Helena, paslaptinga gražuolė – gal undinė, gal vietos gyventoja, o gal Romano vaizduotės vaisius. Pavergtasis Romanas kviečia ją ant kranto, o Helena pareiškia, kad gyvens su juo iki pat mirties. Prasideda aistringas romanas, nuo kurio viešbutyje dreba sienos.

Žinoma, šioje istorijoje yra ir kitų personažų, o siužetas bus ne šiaip vingiuotas – jis keis patį kino žanrą. Tačiau pagrindinis dalykas yra kitas. Ne paslaptis, kad Rusijoje yra rimta problema dėl aktorių. Yra gražių, bet jos nepakankamai charizmatiškos. Yra intelektualių, bet joms trūksta drąsos, ryškumo. Yra labai laisvų, bet kažkodėl kyla jausmas, kad jos tiesiog neturi nieko tokio, ką galėtų kilti noras paslėpti. Nėra margaritų terechovų ir tatjanų samoilovų – galbūt yra kelios išimtys, bet visam Rusijos kinui jų tikrai neužteks.

Severija Janušauskaite neatsitiktinai dažnai yra vadinama tiesiog Žvaigžde – pagal neseniai pasirodžiusį filmą, kuriame ji suvaidino pagrindinį vaidmenį. Tai aktorė, kuria galima grožėtis iki begalybės ir kaskart atrasti joje kažką naujo. Ji yra nepagaunama ir tuo pačiu sąžininga. Jos nuogumas kerintis, bet nė kiek ne vulgarus. „Ir tavo keistai rafinuotos kalbos akcentas“, – pasakytų apie ją Vertinskis. „Dream Fish" – tai pusantros valandos vienos gražiausių, Europos kino aktorių draugijoje. Neverta jos praleisti“, – Sergejus Syčiovas.

Šiandien aktorė nestovi vietoje ir toliau dideliais žingsniais žengia į tarptautinę kino rinką. Naujausias lietuvaitės vaidmuo – 2017-aisiais pasirodysiančiame seriale „Babylon Berlin“.

Kritikai tikina, kad laukti verta, mat prie juostos dirba Tomas Tykweris, režisierius, prisidėjęs prie filmų „Debesų žemėlapis“ ir „Bėk, Lola, bėk“ sėkmės. Jam talkina ne ką mažesnio kalibro žvaigždės - „Sudie, Leninai!“ scenaristas Hendrikas Handloegtenas ir iš „Vienas Berlyne“ žinomas Achimas von Borriesas.

Pagal didžiulio populiarumo sulaukusį Volkerio Kutscherio romaną kuriama juosta atvers duris į policijos inspektoriaus Gereono Ratho kasdienybę, kurioje gausu korumpuotų politikų, narkotikų, žudynių, ekstremizmo ir aišku, meno. Šiuo metu Vokietijoje vykstantys filmavimai žada pritrenkti autentiškumu. Bandoma atkurti kuo tikslesnį 1920-ųjų Berlyno vaizdą – su tamsiomis prekybvietėmis, purvinais ir pavojingais skersgatviais. Šis darbas patikėtas įspūdingais vaizdais žavėjusios kino filmo „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ dizaineriui.

„Babylon Berlin“ komanda tikina, kad seriale išvysite per 250 aktorių, o visą komandą sudaro dar bent 5000 žmonių. Žymiausių aktorių penketuke besipuikuojanti Severija Janušauskaitė filmuojasi kartu su Volkeriu Bruchu, Liv Lisa Fries, Matthiasu Brandtu, Hannah Herzsprung, Karlu Markovicsu ir kitais.

Pavasarį reikia susitikti. Su visais mieliausiais, svarbiausiais, su tais, kuriems norėtųsi užduoti klausimus, išgirsti tūkstančius atsakymų ir palikti dar tūkstančius klaustukų išsiblaškusiam pavasariui. Balandžio 20 d. susitinkam su talentinga kino ir teatro aktore Severija Janušauskaite. Lauksime žiūrovo – nerimstančio, smalsaus, neabejingo Lietuvos teatro sąjungoje, pirmadienį, 18 val.

Mūsų vakaro herojė – Severija Janušauskaitė 2005 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Sukūrė vaidmenis režisieriaus Jono Vaitkaus spektakliuose Jaunimo teatre: Liucija („Patriotai“), Kunigaikštienė („Ivona, Burgundo kunigaikštytė“), Barbora („Barbora ir Žygimantas“). Taip pat režisierės Agnės Dilytės „Personoje“. Nusifilmavo lietuviškuose filmuose: „Anarchija Žirmūnuose“ (rež. S. Drunga), „Miegančių drugelių tvirtovė“ (rež. A. Puipa), „Ekspermenas“ (rež. R. Marcinkus), „Kablelis“ (rež. Ž. Povilaitis), „Smurtas“ (rež. V. Tinteris) bei kt.

Jau keletą metų filmuojasi Rusijoje. Už vaidmenį režisierės Annos Melikyan filme „Žvaigždė“ pelnė geriausios aktorės apdovanojimą „Kinotauro“ kino festivalyje bei Rusijos kino akademijos premiją „Auksinis erelis“ kaip geriausia antro plano aktorė. Taip pat nominuota geriausios aktorės kategorijoje Rusijos kino apdovanojimuose „Nika“.

2014 m. aktorė vaidino Alionos Zvancovos komedijoje „Norvegas“ („Norveg“) su rusų kino žvaigžde Jevgenijumi Mironovu. Šiame seriale taip pat filmavosi kino meistrai – Ksenija Rapoport, Dmitrijus Marjanovas, Andrejus Merzlikinas.

Šie metai aktorei sėkmingi ir vėl intensyvūs: geriausios aktorės apdovanojimas prestižiniame Rusijos kino festivalyje, vaidmuo grupės „The Roop“ muzikiniame vaizdo klipe, du trumpametražiai filmai „Ekspermenas“ ir „Kablelis“, nauja kompozitorės veikla spektaklyje „Mergaitė su degtukais“
(rež.Š.Datenis).

Ir visa tai gyva dosjė, kurios naujos eilutės rašomos kiekvieną dieną. Tad kol Rusijos kino apžvalgininkai S. Janušauskaitę giria už „Oskaro“ vertus vaidmenis, lygina su aktorėmis Jennifer Lawrence, Julianne Moore, Charlize Theron, mes čiumpam jauną aktorę už rankos ir kviečiame susitikti, susipažinti, geriau pažinti, pabūti tarp išsiilgusiųjų ir laukiančiųjų įdomių pašnekesių su išskirtinėmis scenos asmenybėmis.

Susitikus su Severija Janušauskaite iškart pakeri jos ramus tonas ir paslaptinga šypsena. Šie metai aktorei buvo kaip niekad sėkmingi: geriausios aktorės apdovanojimas prestižiniame Rusijos kino festivalyje, drąsus vaidmuo muzikiniame vaizdo klipe, du trumpametražiai filmai „Ekspermenas“ ir „Kablelis“, nauja kompozitorės veikla bei geriausios aktorės nominacija jubiliejiniame Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris“. Su aktore kalbėjomės apie darbą, kiną, pripažinimą ir tikslus.

– Ką Jums reiškia tarptautinis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“? Kuo skiriasi šis festivalis nuo kitų filmų festivalių?

– „Kino pavasaris“ per 20 metų labai užaugo, lyginant ne tik su kitais, Lietuvoje vykstančiais festivaliais, bet ir su užsienio. Teko būti komisijos nare Tbilisio kino festivalyje. Mačiau viską iš vidaus ir dar kartą įsitikinau, kad pas mus festivalio organizavimas yra labai aukštame lygyje. „Kino pavasaris“ man brangus ir savo aplinka: čia mane supa labai daug savų žmonių: filmus pristato kolegos aktoriai, režisieriai, už kuriuos aš sergu ir kuriuos norisi palaikyti.

– Jūsų vaidmuo kino filme „Žvaigždė“ lyginamas su „Oskarus“ gavusių aktorių darbais.  Kaip pati vertinate šį savo vaidmenį, darbą su režisiere ir kitais filmo kolegomis bei galutinį variantą?

– Visada sakau, kad aš neturiu teisės vertinti savo vaidmens, negaliu būti objektyvi. Aišku, dažniausiai didžioji dalis man nepatinka, bet čia mano kaip aktorės perfekcionizmo problema. Negaliu į save lengvai žiūrėti, kartais turiu išeiti iš salės, grįžti ir vėl išeiti. Pristatyti filmą – man yra kančia.

Drąsiai galiu teigti, kad darbas su filmo „Žvaigždė“ režisiere buvo nuostabus, vien todėl kad tai yra talentingas žmogus. Rusijos kino industrija yra didelė, kartais šiek tiek pompastiška. Dalyvavimas, galimybė būti ten man kaip aktorei iš mažos šalies yra didelė patirtis. Džiaugiuosi, jog man taip pasisekė. Ne dėlto, kad aš esu bloga ar gera aktorė, bet todėl, kad man pasisekė sutikti talentingus režisierius ir aš galiu save realizuoti.

– Viename interviu minėjote, kad iš Rusijos kolegų gavote daug sveikinimų ir palaikymą už vaidmenį kino filme „Žvaigždė“. O kaip reagavo kolegos Lietuvoje?

– Neslėpsiu, lietuviai santūrūs, gerokai santūresni nei rytų žmonės. Ten visur filmas yra sutinkamas aplodismentais. Odesos kino festivalyje man teko ant scenos stovėti 7 min. Aš nežinojau, kur man dėtis, bet jie stovėjo ir plojo. Čia viso to nėra, bet aš suprantu: mūsų mentalitetas kitoks, mes sunkiai reiškiame jausmus ir daugiau viską laikome savyje. Lietuvoje pajutau, kad žmonės ėmė rašyti man laiškus, žinutes, dėkoti.  Malonu, kai sulauki įvertinimo iš žmonių iš kurių mažiausiai tikėjaisi. Tas vertinimas yra kiek per atstumą, bet nėra taip paprasta prieiti ir pasakyti gerą žodį. Aš pati to išmokau tik neseniai: išmokau rašyti, džiaugtis, pagirti, dėkoti.

– Rusijos kino apžvalgininkai Jus giria už „Oskaro“ vertus vaidmenis, lygina su aktorėmis Jennifer Lawrence, Julianne Moore, Charlize Theron.  Ką apie tai manote Jūs? Į kokius aktorius lygiuojatės?

– Aš asmeniškai nemėgstu pagyrų. Kiekvienas interviu man yra duoklė. Kai reikia – išbūnu dėmesio centre, o tada pasitraukiu.

Mano pavyzdys – visos geriausios pasaulio aktorės. Kiekvienos jų vaidybos menkiausia detalė yra mano užfiksuota, stebėta. Anksčiau svarstydavai, kaip jos tai padaro, dabar supranti jų paslaptis, techniką. Nesigilinu tik į save, nesėdžiu ant laurų, nelaukiu, kol man pasiūlys vaidmenį. Kiekviena atranka yra naujas darbas, pilnas baimės. Aš nieko niekada nemoku, viską užmirštu. Bet visi geriausi aktoriai, su kuriais teko dirbti, ateina ir nieko nemoka. Kai viską moki, kažkas su tavimi yra ne taip. Tada jau reikia sau statyti paminklą ir ramiai gyventi.

– Sukūrėte nemažai vaidmenų, jie visi tokie skirtingi, nuo dramos iki komedijos. Koks pats mieliausias širdžiai?

– Man labai mielas buvo „Anarchija Žirmūnuose“. Nors filmas buvo sutiktas kontraversiškai, tai buvo ta kino juosta, nuo kuriuos viskas prasidėjo. Esu labai dėkinga režisieriui Sauliui Drungai už šį vaidmenį, kuris, beje, ir buvo priežastis, kodėl mane pastebėjo rusai. Šiandien jaučiuosi visai kitokia nei anuomet – labiau subrendusi, daug išmokusi, moteriškesnė.

– Kad gautumėte norimą vaidmenį kino filme „Norvegas“ įdėjote daug pastangų. Ko niekada nedarytumėte dėl vaidmens?

– Taip, jau visiškai netrukus mane išvysite kitokiame amplua. Tai buvo didelis iššūkis, ten aš visiškai kitokia, bet džiaugiuosi tuo virsmu kine grimo pagalba.
Kalbant apie ribas, kaskart, kai man užduoda šį klausimą, aš susimąstau. Žinau, kad to, ko reikalautų režisierius kūrybine prasme, aš padaryčiau. Žinau tik viena – niekada netenkinčiau blogo žmogaus ambicijų, nesvarbu, ar tai režisierius, kitas kolega ar aktorius. Jei reiktų paminti moralinius įsitikinimus, išduoti, negalėčiau.

– Kokius kino filmus žiūrite pati?

– Kaip aktorė privalau plėsti akiratį. Turiu pamatyti ir amerikietišką komediją, kad suprasčiau, kaip nereikia vaidinti, ir blogą serialą, kad suprasčiau, kaip nereikia daryti ar kur nereikia būti, ir labai gerą filmą, kad suprasčiau, iki ko reikia augti. Žinoma, aš turiu savo favoritus – keistuolius: Larsas von Trieras, Pedro Almodavaro,  Xavieras Dolanas ir kiti.  Visus kviečiu ateiti į netradicinį kiną. Jis nėra lengvas, bet pasąmonėje palieka daug vaizdinių ir truputėlį nukelia nuo socrealizmo, kuris dabar populiarus kine, paradokumentikos, realybės, kuri kartais net užgniaužia, nes tu ją matai visur. Kartais norisi, kad lietuviai režisieriai kurtų ne tik buitinį kiną, bet atsirastų drąsių, eksperimentuojančių, kurie nebijotų kalbėti kontraversiškom temom.

– Kaip vertinate lietuvišką kiną? Gal Jūsų manymu jam kažko trūksta?

– Nieko jam netrūksta, viską mes turime. Turim puikius aktorius, išskirtinai nuostabius operatorius. Pagrindinė mūsų problema, jog neturim gerų scenaristų, kurie gilintųsi į nuoširdžias temas. Pasiteisinimų lietuviai turi daug, bet tereikia būti nuoširdžiam ir ieškoti sau pačiam svarbių temų, niekam nemeluoti ir nieko nebijoti.

Sekmadienį festivalyje „Kino pavasaris“ įvyko viena daugiausia dėmesio sulaukusių premjerų: režisierės Annos Melikyan Rusijoje sukurta drama „Žvaigždė“. Vieną pagrindinių vaidmenų joje atlikusi Severija Janušauskaitė Rusijos kino apdovanojimuose pripažinta geriausia aktore.

„Žiūrėkit, kentėkit"

„Žiūrėkit, kentėkit. Filmas gali sukelti visas įmanomas emocijas. Pradžioje – neigiamas, erzinančias. Vėliau priešingas. Kiek patys atsiversite, tiek jums patiems bus geriau“, – prieš seansą žiūrovams patarė pati S. Janušauskaitė, Lietuvos publikai lig tol geriausiai pažinta iš vaidmenų vietos filmuose „Anarchija Žirmūnuose“ ir „Miegančių drugelių tvirtovė“.

„Žvaigždė“ yra filmas apie debiutuojančią aktorę Mašą, kuri svajoja tapti žvaigžde. Fizinius trūkumus mergina nori užgožti plastinėmis operacijomis. Šalia Mašos nuolat sukinėjasi jautrus ir drovus paauglys. Jis jaučiasi nesuprastas turtingo tėvo ir arogantiškos pamotės Margaritos. Likimas suveda Mašą ir Margaritą netikėčiausiomis aplinkybėmis.

Būtent Margaritos vaidmenį atliko S. Janušauskaitė. Už jį aktorė gavo Atvirojo Rusijos kino festivalio „Kinotauras“ apdovanojimą ir nacionalinę Rusijos kino premiją „Auksinis erelis“. Neseniai S. Janušauskaitė nominuota ir kino apdovanojimuose „Nika“, dar vadinamuose  „Rusijos Oskarais“.

Vaidmeniui rekomendavo A. Storpirštis

„Žvaigždėje“ yra ir daugiau lietuviškų akcentų: jame taip pat vaidino aktoriai Juozas Budraitis ir Arūnas Storpirštis, filme skamba Alinos Orlovos dainos.

Būtent A. Storpirščio dėka filmo režisierė ir sužinojo apie S. Janušauskaitę. „Manęs paklausė, kas Lietuvoje galėtų tikti vaidmeniui – rekomendavau Severiją“, – sakė taip pat filmo premjeroje Vilniuje dalyvavęs aktorius.

Kodėl režisierė pasirinko būtent S. Janušauskaitę, kuri net deramai nemokėjo rusų kalbos, pačiai aktorei lig šiol yra keista. „Rusijoje yra tam tikra vaidybos mokykla, turinti savas klišes. Galbūt režisierė norėjo ko nors, kas jų neturėtų. Žinau, kad jie ieškojo aktorių ir kitur Europoje – Prancūzijoje, Vokietijoje. Galbūt tiesiog tiko mano charakteris. Nežinau. Bet čia jų reikalai. Man duoda vaidmenį – aš ir neriu“, – sakė aktorė.

S. Janušauskaitė neslėpė – vaidmuo „Žvaigždėje“ jau dabar atvėrė jai duris į naujas kino aikšteles Rusijoje. Po šio filmo aktorė nusifilmavo dar keturiose juostuose, o prieš kelias dienas gavo pasiūlymą suvaidinti pagrindinį vaidmenį Aleksejaus Popogrebskio filme. Šio režisieriaus filmas buvo nominuotas „Auksiniam lokiui“ Berlyno kino festivalyje.

Ji taip pat pasidalijo savo patirtimi ruošiantis vaidmeniui „Žvaigždėje“. „Atvykau praktiškai nemokėdama kalbos. Mokykloje iki penktos klasės mokiausi rusų, bet sutikusi Anną (režisierę) mokėjau tik savo vardą pasakyti, ir tiek. Bet jie samdė man mokytoją, filmavimai užtruko tris mėnesius, tad staigiai puoliau į kalbos subtilybes ir gana greitai persilaužiau.

Po to buvo vairavimo ir nardymo pamokos. Filme po vandeniu esu tik kelias sekundes, bet dėl jų reikėjo daug stengtis. Buvo nelengva ir emociškai. Nėriau į Maskvą, į miestą, kuris man buvo ir tebėra baisus. Tuos tris filmavimo mėnesius tiesiog gyveni, esi vienas. Man padėjo buvimas be sūnaus, nors jo labai ilgėjausi tuo metu. Padėjo kolegos“, – prisiminė S. Janušauskaitė.

Tiek S. Janušauskaitei, tiek A. Storpirščiui įspūdį paliko, kaip rimtai režisierė ruošėsi šiam filmui.

„Filmui ji ruošėsi dvejus metus. Mane nustebino stiprūs jos reikalavimai visai filmavimo grupei, aktoriams. Ji jauna režisierė – buvau sužavėtas, kad gali šitaip dirbti. Lenkiu prieš ją galvą“, – kalbėjo A. Storpirštis.

„Nebuvo jokio darbo imitavimo. Režisierės požiūris į darbą buvo labai rimtas. Buvo aišku, kokią temą ji nori ištransliuoti, kokią žinutę išsakyti, o komanda buvo pasiruošusi dirbti“, – jam antrino ir S. Janušauskaitė.

Filme – ir A. Orlovos muzika

„Žvaigždė“ gerą įspūdį paliko ir A. Orlovai – žiūrovai filme galėjo išgirsti net kelias jos dainas. Sekmadienį dainininkė ir dainų autorė pirmą kartą pamatė filmo galutinę versiją. Režisierė panoro Alinos muzikos, išgirdusi šią atlikėją koncertuojant Maskvoje.

„Filmas man patiko vos pamačius tik darbinę jo versiją. Prieš tai teko žiūrėto Annos dramą „Undinė“. Paliko šviesų įspūdį. Tada dar buvau mačiusi nedaug naujojo Rusijos kino. Prieš šį filmą su režisiere susitikome Maskvoje, prieš koncertą. Nusprendėme pabandyti dirbti kartu. Ilgainiui labai susigyvenau su herojais. Tai liūdnas filmas, bet ir labai gražus“, – įspūdžiais dalijosi A. Orlova.

Nepalaiko Kremliaus politikos

Po sėkmės Rusijoje S. Janušauskaitė sulaukia daug klausimų apie savo požiūrį į Rusijos prezidentą V. Putiną ir šios šalies politiką Ukrainoje. Tačiau jau anksčiau įvykusioje „Kino pavasario“ spaudos konferencijoje aktorė užtikrino, kad jokiu būdu nepalaiko nei karo, nei V. Putino sistemos.

Ji kalbėjo, kad Rusijos kino pasaulyje palaiko tokią pačią poziciją, kaip ir filmo „Leviatanas“ režisieriai, kurių Vakaruose puikiai įvertintas filmas atvirai kritikuoja šiandieninę Rusiją, parodo šalyje esančią korupciją ir žmonių bejėgiškumą.

„Niekada nemaniau, kad viskas pasisuks taip. Maniau, kad būsiu Europos aktorė. Rusija niekada nebuvo mano svajonių šalis – ir nėra. Bet atsitiko taip, kad esu norima ten, man smagu, kad šioje šalyje turiu galimybę dirbti su labai talentingais žmonėmis. Aš vis tiek esu lietuvė, gyvenu čia, visada su manimi galima išgerti kavos. Tiesiog myliu savo profesiją, man nesvarbu, kur dirbu“, – spaudos konferencijoje sakė S. Janušauskaitė.

Rusijoje vėl triumfavo 33 metų lietuvė aktorė Severija Janušauskaitė. Pernai kino festivalyje "Kinotauras" už vaidmenį dramoje "Žvaigždė" geriausios aktorės titulą gavusi Severija ką tik pelnė dar vieną prestižinį apdovanojimą – Rusijos nacionalinės kino meno ir mokslo akademijos premiją "Auksinis erelis".

– 2015-ieji prasidėjo įspūdingai?

– Lietuvoje – ramiai, bet Rusijoje – taip. Už geriausią antro plano moters vaidmenį gavau Rusijos nacionalinės kino meno ir mokslo akademijos premiją "Auksinis erelis".

– Vyraujant įtemptiems Lietuvos ir Rusijos politiniams santykiams tai buvo netikėtumas?

– Festivalyje "Kinotauras", kuris vyko vasarą Sočyje, o vertinimo komisijos pirmininkas buvo režisierius Andrejus Zviagincevas, gautas prizas buvo svarbesnis. Antras prizas nebuvo toks...

– ...Saldus?

– Ne, ne, jis buvo labai saldus. Ne taip suglumino. Bet tai – labai svarbūs prizai, nes vertino profesionalai.

– Ar tarp aktorių buvo jaučiama politinė įtampa?

– Ne. Neslėpsiu, didesnę įtampą jaučiu Lietuvoje.

– Kokią reakciją Lietuvoje kelia faktas, kad filmuojatės Rusijoje?

– Daugeliui žmonių tai turbūt kelia nuostabą. Kai kas, jaučiu, tai lygina su išdavyste. Tačiau kokio siauro mąstymo arba koks rusofobas turi būti žmogus, manantis, kad reklamuodamas šalį aktorius, menininkas prilygintinas išdavikui. Patyriau šoką, maniau, lietuviai džiaugsis, kad garsinu Lietuvą. Bet pykti negaliu, esu apolitiška.

Tiesa, Maskvoje jaučiu politinę įtampą ir nors stengiuosi nesivelti į politiką, esu neigiamai nusiteikusi prieš Vladimiro Putino politiką, karą Ukrainoje. Matau, kaip kenčia didelė dalis rusų menininkų, kurie nesikiša į politiką. Nors jie gali kalbėti kaip, pavyzdžiui, Andrejus Zviagincevas filme "Leviatanas".

Rusijoje kenčia ne tik menininkai – pradėjo emigruoti jaunimas. Jie negali susitaikyti su sistema, neteisybe. Įsivaizduokite, jei jūsų šalis, valdžia pradeda kariauti. Esi šalies patriotas, bet kaip gali pritarti tokiems veiksmams?

– Juodieji viešieji ryšiai veikia ir vienoje, ir kitoje pusėje.

– Taip. Rusijai, tam dideliam kraštui, būdingi kraštutinumai. Maskva – kontrastų miestas, kur yra daug ir didelio turto, ir skurdo. Bet aš gyvenu aplinkoje, kur to nesijaučia, kur neegzistuoja politika. Jei tik pradedu tai jausti, stengiuosi vengti to žmogaus, nepuoselėti ryšio su juo. Labai smarkiai pagalvočiau, jei reikėtų dirbti su režisieriumi, kuris smarkiai palaiko dabartinę Rusijos valdžios poziciją.

– Ar Maskvoje savo atžvilgiu nejaučiate priešiškumo?

– Ne. Aktoriai gerbia vieni kitus. O kas ką kalba už akių, nežinau. Retkarčiais jausdavau, kad mes, Lietuva, esame maži, nieko negalime padaryti. Bet jūs, pagalvodavau apie Rusiją, labai dideli ir jūsų problemos labai didelės.

Tačiau tai – intuityvūs pojūčiai, kad būtų išrėžta tiesiai į akis, nieko negirdėjau. Ir prieš "Auksinio erelio" teikimų ceremoniją, kur buvo režisierius Nikita Michalkovas...

– ... Garsėjantis labai gerais santykiais su Rusijos valdžia...

– Taip, taip. Kilo mintis, ar man verta vykti į Maskvą. Tačiau sužinojau, kad dalyvaus ir Andrejus Zviagincevas. Dalyvavimas – tai nebėgimas nuo problemos ir nesislapstymas krūmuose. Turiu savo poziciją ir neapsimetinėju, nors tame renginyje jautėsi šiek tiek įtampos.

– Tačiau A.Zviagincevą su purvais maišo turbūt didesnė dalis Rusijos, kuri piktinasi, kad "Oskaro" nominacijai buvo pristatytas jo "Leviatanas",  "Kinotaure" negavęs pagrindinio prizo, o "Auksinį erelį" pralaimėjęs būtent N.Michalkovo filmui  "Saulės smūgis".

– O, taip, taip. Bet esu laiminga, kad Rusijoje kuriamas toks menas, pavadinsiu tai reiškiniu kaip "Leviatanas" ar vėliau pasirodęs, gal net stipresnis, aštresnis ir realesnis Jurijaus Bykovo filmas "Kvailys". Stipru, kai vienas po kito pasirodo tokie filmai, o menas gali išreikšti savo poziciją ir sujudinti vandenis. Tuo metu pamatai, kas ką palaiko.

– "Žvaigždės" režisierė Ana Melikian – armėnų kilmės, jūs – lietuvė, kita, pagrindinio vaidmens aktorė, – gruzinė. Ar buvo kalbų, kodėl vaidino ne rusės?

– Internacionalinė komanda pasiteisino, o ką galvojo rusės aktorės, nežinau.

– Jus šokiravo, kai po pusantrų metų paieškų, dar tą patį vakarą, sulaukėte Anos Melikian patvirtinimo, kad jūs vaidinsite?

– Taip. Ji ieškojo aktorių Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse. Išties patyriau šoką, kai dieną su ja matėmės, o tą patį vakarą sužinojau, kad dabar tris  mėnesius dirbsiu Anos filme. Be to, suprasdavau, bet žiauriai blogai mokėjau rusų kalbą. Man samdė mokytoją. Dabar rusiškai kalbu daug geriau.

– Filme išmokote ne tik rusiškai, bet ir vairuoti bei nardyti?

– Vairuoti dar vis mokausi – nelaikau teisių, nes manyje dar tūno baimė. Nardyti nemoku, išmokau tik panerti. Anksčiau bijojau. Tačiau narai kaskadininkai mane prižiūrėjo ir mokė, kaip ilgiau sulaikyti kvapą ir kvėpuoti pro vamzdelį.

– Prieš kamerą sunkiau verkti ar apsinuoginti?

– Turbūt sunkiausia verkiant apsinuoginti arba apsinuoginus pravirkti. O jei rimtai – turbūt sunkiausia nuoširdžiai juoktis.

Verkti ir apsinuoginti man nėra sunku, juolab beveik nėra filmo, kur nebūčiau apsinuoginusi ar nesuvaidinčiau meilės scenoje (juokiasi). Dublių daug, ašaros kaupsis ir išbėgs upeliais. Nuogumas? Savo kūno nepervertinu. O štai nuoširdžiai juoktis – labai sudėtinga.

– "Žvaigždėje" su pagrindine heroje prieš veidrodį lyginote savo padidintas trečio ir ketvirto dydžio krūtis. Turbūt draugai ir pažįstami nustebo?

– Aaa, taip. Manė, kad tai mūsų kūnai. Tačiau vilkėjome specialiais šiltais, sunkiais kostiumais ir krūtys buvo netikros. Buvo sunku, nes pasirengimas šiam epizodui užtruko apie 3–4 valandas. Nejauku buvo mūsų didelei, gal 100 žmonių filmavimo komandai, kai kas nors užmesdavo akį.

– Ar labai skeptiškai vertinate moteris, kurios dabar masiškai dirtiniu būdu pučiasi lūpas, didinasi krūtis?

– Tema labai aktuali. Aš, žinoma, prieš, net labai. Kaip galima savęs taip nemylėti? Ir apgaudinėti save, kad myli? Dėl tokių dalykų žmonės serga, miršta, jau užfiksuota išsigimimų. Ir tokių baisių padarinių daugėja.

– Kaip supratau, jei jums liktų gyventi pusmetis ar keli mėnesiai, jūsų norų sąrašas būtų kitoks...

– O, Dieve! Aš turiu sūnų Dovą, kuriam septyneri. Viską padaryčiau dėl jo. Egzistuoja dvasiniai dalykai, yra šeima, mylimi žmonės, draugai, pasaulis, vaikų namai ir daug, daug dalykų. Bet visą dėmesį nukreipti į savo kūną? Labai kvaila ir egoistiška.

Aš – aktorė. Mano kūnas – mano instrumentas. Jo nesureikšminu, nedievinu, tačiau neatmetu. Bet apsinuoginti žurnale, kai gyvenime nieko nenuveikei, – kitas reikalas.
Niekada neapsinuoginsiu beprasmiškoje scenoje, bet jei tai žmonių gyvenimo dalis – kodėl ne?

– Sakėte, kad niekada nesifilmuosite beprasmiškuose filmuose ir serialuose, kurie neestetiški, neįdomūs, neintelektualūs.

– Komercijos nebijau, nes yra ir geros komercijos. Tarkim, amerikiečių serialai "Breaking Bad" ("Bręstantis blogis") ar "Games of Thrones" ("Sostų karai"), kur vaidina geri aktoriai, geros istorijos, puikus scenarijus. Neatsitiktinai geri aktoriai mielai veržiasi į gerą komerciją.

– Išdrįstumėte paminėti blogą lietuvių komercijos pavyzdį? Juk tokių pavyzdžių kine dabar apstu?

– O, Dieve. Labai baisu kritikuoti kolegas...

– Vėl mūsų kaukės, pataikavimai...

– Patikėkit, tai nėra lengva, nors tarpusavyje su kolegomis, artimaisiais išdedame į šuns dienas. Bet rėžti dabar, viešai, negaliu. Lietuvoje – kritikų apogėjus, todėl nenoriu tapti viena jų. Nors puikiai suprantate, apie kokius projektus kalbu.

– Ką nuveikėte Rusijoje po "Žvaigždės"?

– Nusifilmavau aštuonių dalių seriale "Krikštatėvis", rugsėjį – komedijoje "Norvegas" su Jevgenijum Mironovu. Labai įdomi patirtis buvo trumpametražiame filme su aktoriumi gruzinu Merabu Ninidze. Sulaukiau daug pasiūlymų, tačiau prizai įpareigoja atsirinkti, nenoriu vien užkalinėti pinigų. Be to, Rusijoje dabar sunki situacija. Ir tai labai jaučiasi. Vienas projektas turėjo prasidėti prieš keturis mėnesius. Darbai parengti, aktoriai numatyti, bet dabar... Agentė nuramino. Tokia situacija. Sėdime, dirbame kitur, laukiame, prizus pasiimame (juokiasi).

– Gal reikia patobulinti anglų kalbą ir keltis į kitą pusę, į Vakarus?

– Mano anglų kalba gera, nors dabar panašiai moku ir rusiškai. Bet ir rusų agentė teigia, kad gal reikia mane parodyti kitur.

– Ar kadaise valstybinio ir jaunimo teatro aktorę Severiją, suvaidinusią  Liuciją ("Patriotai"), kunigaikštienę ("Ivona, Burgundo kunigaikštytė"), Barborą ("Barbora ir Žygimantas") ir režisierės Agnės Dilytės "Personoje", užbūręs kinas vis dar nepaleidžia?

– Taip, dar esu užburta kino. Kita alternatyva neturi tiek daug kerų, kinas įtraukė, atsirado praktika. Šios profesijos atstovė esu dešimt metų. Turiu drąsos, patirties, esu pilna jėgų ir noro dar kažką pasakyti.

– Kodėl kinas nukonkuravo teatrą?

– Lietuvoje nuolat nebuvau teatre. Gal būtų įvykę kitaip? Lietuvoje nebuvau populiari aktorė, režisierius Jonas Vaitkus pasiūlė kelis svarbius vaidmenis, bet tai buvo bangomis, priešokiais. Įrodinėti, kad esu saldainis, nenoriu. Be to, kinas man artimesnis, kine emociškai mažiau pavargstu nei teatre.

– O vaidmenys ilgai neleidžia išnerti? Aktoriai juokauja, kad Konstantinas Stanislavskis mokė pasinerti į vaidmenį, bet neišnerti.

– Tuos, kurie kepa vaidmenį po vaidmens, pavadinčiau amatininkais. Nėra taip, kad susitapatinčiau ir ištisai gyvenčiau tame vaidmenyje, vaikščiočiau kaip personažas. Rusijoje tokius vadina Aktior Aktiorovič (aktorius aktorovičius). Eina žmogus kaip koks Mefistofelis. Vis dėlto tiesa ta, kad vaidmuo emociškai išsunkia, nes rezultato kine sulauki po metų, o nori matyti iškart, dabar, tad laukdama jaučiu įtampą. Tačiau to nemistifikuočiau.

– Save vadinate nekomercine aktore. Bet gal ko negali pinigai, gali dideli pinigai?

– Komercinis kinas atėjo ir pas mane. Bet viskas priklauso nuo kokybės, profesionalumo. Nespjaunu į šulinį, iš kurio gali tekti gerti, bet, pajutus komercijos dvelksmą, tampa sunku, pradedu kovoti su režisieriumi.

Pinigai lemia ne viską. Na, gal kažkam. Pinigai – laisvė, bet reikia ja mokėti naudotis. Be to, ar laisvė yra laimė? Tai – kitas filosofinis klausimas.

– Rusijoje filmavotės dėl pinigų ar didesnių galimybių?

– Juokaujate? Tikrai ne dėl pinigų. Rusams  pasirodžiau įdomesnė nei lietuviams. Jei atvirai, jutau ir jaučiu nedidelę nuoskaudą, kad po sėkmės Rusijoje Lietuvoje beveik nebuvo susidomėjimo. Atsiprašau, bet negaliu konkuruoti su silikonu. Turiu tik smegenis ir šiek tiek, kaip sako, talento. Lietuvoje kino situacija vis dar sudėtinga. Rusija – didelė šalis.

Draugai klausė, ar Lietuvoje mane pasitiko po prizų įteikimo, ar džiūgavo? Nepajutau nieko. Tik šeimos ir draugų džiaugsmą.

– Ir oro uoste jus tyliai pasitiko šeima.

– Tai normalu. Ir ačiū Dievui! Nesu krepšininkė ar krepšininko draugė. Jos – be konkurencijos.

– Kaip manote, ar tai todėl, kad Lietuvoje vyrauja silikono, dirbtinumo kultas? Ar todėl, kad mes išalkę lietuviško komercinio kino ir daug kas tik naudojasi proga kalti pinigus?

– Nežinau, kodėl dabar visi lankstosi silikonui kūne ir putoplastui kine. Jaunam režisieriui gal normalu sukurti tris komercinius filmus, uždirbti, o ketvirtą jau kurti meninį. Bet dažniausiai ketvirtas filmas nepavyksta.

Igno Jonyno (filmo "Lošėjas" režisierius) pavyzdys įrodo, kad nebūtina pradėti nuo lėkštos komedijos. Gal reikia tik talento?

– Jūs sakėte, kad stiprus aktorius visada bus asmenybė. Provokuoju: ar Severija – asmenybė?

– Žinoma. Ir sudėtinga. O aktorė? Pažiūrėsime, bet reikia pateisinti viltis.

– Kokie jūsų sielos malonumai?

– Sūnus Dovas. Jis aukščiau už visą mano hedonistinę profesiją. Bėgant metams galvoju, kad žmogaus misija yra dar gilesnis dalykas.

Vis dėlto yra ir daug gražių paprastesnių dalykų. Džiaugiuosi talentingais darbais, muzika, pasiekimais. Nesėdžiu užsidariusi ir negalvoju, kad egzistuojame tik kinas ir aš. Kuo paprastesni dalykai, tuo maloniau.

– Kas tie paprasti dalykai?

– Šeima, tėvai, juos reikia mylėti, rūpintis. Gali daryti karjerą, lakstyti. Jie džiaugsis, bet vaikams reikia išmokti džiaugtis ir būti dėkingiems tėvams. To mokausi. Dar yra vaikai, seni žmonės, kuriuos pastebiu, smulkmenos ar vieniši draugai, kurie nedrįsta paskambinti, nes mano, kad jei tau sekasi, tai esi labai užimtas. Reikia žengti pirmą žingsnį, kažkam pasakyti komplimentą, pasiūlyti išgerti kavos.

– Kam privalu pamatyti "Žvaigždę"?

– Visoms moterims, merginoms, aktorėms, modeliams, dainininkėms. Ir jų vyrams. Pamatyti, kaip gražus, jaunas Dievo kūrinys gali sudarkyti save, nors pagrindinės herojės priežastys kitokios. Grožio kultas, tuštybė ir sarkastiškai apžvelgiamas Maskvos glamūrinių turtuolių ir jaunų provincijos gražuolių troškimas išgarsėti bet kokia kaina ir dar jaustis laimingiems. Filmas – apie tai, kaip moterys sureikšmina pinigus, vyrų statusą.

– Manote, kad tos moterys ar merginos ką nors supras?

– Manau, kažką supras. Tai nusės į pasąmonę. Juk ir trejų metų vaikui išlieka pasakos ir užsifiksuoja daug dalykų.

– Kas jums yra žvaigždė?

– Tik dangaus kūnas.