Dvasininkui šie metai buvo ypatingi – prieš 50 metų jis pradėjo leisti ir ne vienus metus redagavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Seimo sprendimu 2022-ieji buvo paskelbti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ metais, tad ir kardinolas dalyvavo daugelyje renginių, kurie buvo skirti Kronikos 50-mečiui paminėti. „Man buvo proga dar kartą prisiminti ne tik neginkluotą kovą už laisvę, bet ir daugelį žmonių – kunigų, vienuolių ir pasauliečių, dalyvavusių leidžiant ir platinant Kroniką. Šie žmonės man buvo didelė Dievo dovana, nes padėjo stovėti kunigiškojo pašaukimo aukštumoje. Jei ne šie pasiaukoję žmonės, Kronikos nebūtų buvę. Nors anuomet Lietuvos laisvės rytas atrodė labai tolimas, bet idealistai žmonės darė viską, kad jis artėtų“, – mintimis pasidalijo S. Tamkevičius.

Katalikų bažnyčios gyvenime šiemet taip pat būta neįprasto sujudimo – vyko Sinodas, kuriame dalyvauti ir savo mintis išsakyti pirmą kartą pakviesti pasauliečiai ir netgi į bažnyčią neinantys, netikintys žmonės. Pasiteiravome kardinolo, kaip Sinodas keis Bažnyčią Lietuvoje, jos ateities kryptį, tikinčiųjų ir dvasininkų santykius. „Kai buvau jaunas kunigas, vyko Vatikano II susirinkimas. Anuomet buvo nelengva numatyti, kiek jis paskleis šviesos Bažnyčios gyvenime, – iš laiko perspektyvos pažvelgė pašnekovas. – Dabartinis Sinodo kelias kažkuo panašus. Tai naujas puslapis Bažnyčios gyvenime. Ko gero, šiandien net sunku numatyti, kiek jis pakeis bažnytinį gyvenimą, bet kad tai vyks, nekelia abejonių.“

Pasak S. Tamkevičiaus, brangiausias dalykas yra bandymas įsiklausyti vienų į kitus. „Žmonės pajuto, kad yra svarbūs, kad jų klausomasi. Sinodinė kelionė leido patirti, kad mes visi – kunigai, vyskupai ir pasauliečiai esame vienodai svarbūs ir visi atsakingi už Bažnyčios dabartį ir ateitį. Pokalbiai, įsiklausymas vienų į kitus, tikėkimės, taps veiksminga naujosios evangelizacijos forma“, – viltingai žvelgia kardinolas.

Šiemet kaip niekada daug susipriešinimo matėme ir valstybės valdžioje, ir visuomenėje. „Susipriešinimas, kurį akivaizdžiai matėme, tik dar kartą paliudijo, kaip labai esame nuodėmės sužeisti žmonės. Blogiausia, kad daugelis to net nesupranta. Vieniems laisvė yra gyvenimas tiesoje ir meilėje, kitiems laisvė – siekis gyventi pagal savo egoistinius norus. Kai nėra bendro vardiklio, susipriešinimas yra tik natūrali pasekmė, – situaciją įvertino dvasininkas, o paklaustas, ar gali būti kitaip ir ar įmanomas didesnis sutarimas ir veikimas bendrajam žmonių labui, atsakė: – Didesniam sutarimui, visų pirma, reikalingas mąstymo keitimas – dažniau atsisakant ego ir dėmesį sutelkiant į kitus, kuriems mūsų pagalba yra reikalinga. Duok Dieve, kad šia kryptimi eitume.“

Tai naujas puslapis Bažnyčios gyvenime. Ko gero, šiandien net sunku numatyti, kiek jis pakeis bažnytinį gyvenimą, bet kad tai vyks, nekelia abejonių.

Partnerystės įteisinimas ir šeimos samprata, narkotikų dekriminalizavimas, medikamentinio aborto įteisinimas – kaip niekada daug šiemet klausimų teisėkūros ir kitais valdžios sprendimų priėmimo lygmenimis, į kuriuos reagavo ir Lietuvos vyskupai, ir visuomenė. „Gyvybės branginimas, vyro ir moters santuokos keliu kuriama šeima yra pamatas, ant kurio 2 tūkst. metų buvo statoma Europos visuomenė. Pastaruoju metu šiuos pamatus bandoma išjudinti, ir tai nieko gero nežada, – pastebi kardinolas. – Lietuvos vyskupai negalėjo tylėti, nors kai kas labai to norėjo. Vyskupai gynė ir gins šeimą ir gyvybę. Juos galima būtų kaltinti tik tuomet, jeigu tylėtų, kai yra griaunami krikščioniški visuomenės pamatai. Tačiau, nepaisant, kad esame labai skirtingi, privalome vieni kitus gerbti ir viską, ką galime, padaryti, kad nenukentėtų bendras gėris.“

Ant Europos pjedestalo

Sausį, kai Kaunas oficialiai tapo Europos kultūros sostine, Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas pakvietė pradėti kultūros sostinės metus šv. Mišiomis ir malda už Kauną, o šiuos metus jis vadina dovana Kaunui ir kauniečiams. „Pandemija paliko sąstingį ir tam tikrų įpročių, kurie galbūt būtų ir neįveikti, jeigu nebūtų šito subruzdėjimo – Europos kultūros sostinės renginių. Manau, kad labai pasisekė Kaunui, kad būtent šie metai buvo tas kvietimas išeiti į viešas erdves, susitikti, tiek daug įvairiausių renginių. Tai mus tiesiog išjudino ir pakvietė brėžti brūkšnį ir pamiršti pandemiją, kuri buvo daug ką sustabdžiusi ne tik fizine, bet ir dvasine prasme: žmogus išsigando ir nebėjo kito žmogaus link. Kultūros sostinės renginius laikau didžiule dovana Kaunui, kauniečiams ir, aišku, svečiams“, – sako K. Kėvalas.

Kęstutis Kėvalas

Jo teigimu, „Kaunas 2022“ renginiai buvo tikrai labai intensyvūs ir kvietė juose dalyvauti pačius įvairiausius žmones. „Dalyvavo ir Bažnyčios žmonės, nebūtinai tiesiogiai, bet visur – kaip bendruomenės nariai. Kai kur Bažnyčios dalyvavimas išties buvo matomas, pavyzdžiui, Hanzos dienose gegužės mėnesį, birželį tradiciškai vyko Miesto misijos, aišku – maldos už miestą vakarai, atsinaujinimo dienos. Labai džiaugiamės, kad Bažnyčia buvo pakviesta į įvairius renginius dalyvauti, nebūtinai formaliai, bet ir neformaliai, kaip Kauno bendruomenės nariai. Bendravimas buvo bendradarbiavimo ir bičiuliškos nuotaikos palydėtas“, – pastebėjo Kauno arkivyskupas ir džiaugėsi, kad didieji „Kaunas 2022“ renginiai paliko neišdildomą įspūdį savo formatu, pasirinktomis vietomis, meniniais sprendimais, o daugybė mažesnių renginių kvietė bendrystės.

„Šie metai mus pakvietė neužsidaryti savyje ir atkreipti dėmesį į bendrystės, susitikimo ir išėjimo kultūrą, padovanojo kokybę, kurią, kaip gerą dalyką, turėsime ir ateityje. Miesto kultūrą kelia būtent žmonių gebėjimas susitikti, bendrauti, ieškoti drauge, kaip kurti miestą. Miestas pagražėjo ir fizine prasme dėl įvairių remontų, ir susitikimų prasme. Šiemet turėjome labai daug svečių iš įvairių pasaulio vietų. Man teko ne kartą Senamiestyje pakalbinti iš įvairiausių šalių atvykusius žmones. Tai rodo, kad esame matomi, mus pažįsta. Tie pėdsakai ateičiai – miesto žinomumas ir daug didesnis miesto pasididžiavimas kaip Europos kultūros ir paveldo miesto, kaip tas, kuris tikrai turi ką parodyti ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui“, – pozityvų pėdsaką ateičiai įžvelgia K. Kėvalas.

„Metus buvome tarsi ant Europos pjedestalo. Buvo proga pasitikrinti ir kitiems parodyti, kokie mes esame ir kokias vertybes puoselėjame. Vyko daugybė gražių ir turtingų kultūrinių renginių. Man nepatiko tik sutartis su Mistiniu Kauno Žvėrimi, nes Mistinis Žvėris krikščioniui visada asocijuojasi su apokalipsės žvėrimi. Manau, kad į šį momentą nebuvo pakankamai atkreipta dėmesio. Mane džiugino, kad Kaunas per šiuos metus vis gražėjo, ir tai akivaizdžiai mačiau beveik pašonėje vykdomais darbais Vilniaus gatvėje. Nesiimsiu spėlioti, kiek šie Europos kultūros sostinės metai dvasiškai praturtino kauniečius, bet, tikriausiai, jie buvo svarbūs“, – įžvalgomis pasidalijo kardinolas S. Tamkevičius.

Tikintieji – vilties žmonės

Pasak Kauno arkivyskupo K. Kėvalo, šie metai mums dar labiau atvėrė akis, koks trapus pasaulis, kokia brangi yra taika ir kaip viskas gali greitai pasikeisti, kaip nutiko prasidėjus karui Ukrainoje.

„Staiga supratome, kad vargas gali ištikti kiekvieną žmogų, kaip nutiko Ukrainoje, kur daugybė žmonių atsidūrė gatvėje be nieko. Tiek daug kartų mums priminta, kad reikia labiau vertinti tai, ką turime. Tai buvo labai stiprūs ugdymo metai – paprastuose dalykuose įžvelgti didelę dovaną: stogas virš galvos, šviesa, šiltas vanduo, elektra... Dalykai, atrodo, tokie įprasti, bet jie yra palaiminimas ir dovana. Tai metai, kurie mus ugdė būti jautresnius žmogui, kuris yra bėdoje, ir įvairioms vargo formoms“, – metų pamokas vardijo Kauno arkivyskupas metropolitas.

Pasitikdamas 2023-iuosius kardinolas S. Tamkevičius prakalbo apie viltį: „Tikintys žmonės yra vilties žmonės, todėl į ateinančius metus žvelgiu viltingai. Tikėkimės, kad baigsis karas Ukrainoje, o Lietuvoje būsime vieningesni, labiau vieni kitus gerbsime ir, kur tik galėsime, vieni kitiems padėsime, ypač silpniausiems mūsų broliams ir seserims. Šito, žengiant į Naujuosius metus, kauniečiams ir linkiu.“

Dėkingas savo mamai

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, trečiame aukšte, Juozo Tumo-Vaižganto „Rimai ir Nerimai“, Antano Škėmos „Balta drobulė“, Balio Sruogos „Dievų miškas“ ir kitų iki skausmo žinomų knygų draugijoje kardinolas S.Tamkevičius vertė savo gyvenimo istoriją „Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai, 1968–1988“, iliustruotą nuotraukomis ir prisiminimais.

„Čia aš su broliais Vladu, Albinu ir Jonu. Pastarasis – vyriausias, tuo metu tarnavo kariuomenėje. Ten įsigijo fotoaparatą ir mus visus nufotografavo. Nuotraukoje stovi mano tėveliai –  Anelė ir Motiejus. Labiausiai už viską esu dėkingas savo mamai“, – po akimirkos S.Tamkevičius atvertė antrąją nuotrauką, kurią nuo pirmosios skyrė vos pusmetis. Joje – broliai, tik mylimos mamos, kuriai dvasininkas dėkingas už savo kelią, šalia nėra.

„Už viską labiausiai esu dėkingas savo mamai. Jei ne ji, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktoriaus nebūtų buvę“, – paprašytas patikslinti, ką turėjo omeny, S.Tamkevičius prisiminė savo krikšto dieną, kai jį, paliegusį ir silpnos sveikatos, mama paaukojo Švč.Mergelei Marijai. Moteris meldė stebuklo, o jam įvykus vylėsi, kad sūnus taps geru kunigu.

„Nežinau, tapau geru ar ne, bet tik jos dėka anksti pradėjau patarnauti šv.Mišiose Krikštonių bažnyčioje. Prie altoriaus prabėgo visi mano mokslo metai ir, manau, mama buvo didžiausia kaltininkė, kad pasirinkau kunigystę“, – šypsodamasis S.Tamkevičius tęsė kelionę savo knygos ir nuotraukų albumo puslapiais.

Neabejojo pasirinkimu

Po Pirmosios Komunijos, būdamas septynerių, paragintas mamos, S.Tamkevičius tapo ministrantu. Juo buvo iki studijų Kauno kunigų seminarijoje. Klebonas su ministrantais mažai bendravo ir apie kunigystę nekalbėdavo, tačiau bažnyčioje, po vargonais, buvo klebono biblioteka, kur gulėjo aibė pačių įvairiausių knygų.

Kardinolo Sigito Tamkevičiaus prisiminimų knygos ištraukomis Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje paminėtas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 50-metis./ Justinos Lasauskaitės nuotr. 

„Kai klebonas leisdavo raustis toje bibliotekoje, man būdavo šventė. Lipdavau kopėčiomis ir imdavau, ko tik širdis geisdavo. Tai man yra vienas gražiausių vaikystės prisiminimų“, – skaityti S.Tamkevičius nesiliovė ir tada, kai studijuojant Kauno kunigų seminarijos trečiame kurse buvo pašauktas tarnauti prie Juodosios jūros, Statybininkų batalione. Ten jis statė karininkų sanatoriją ir prižiūrėjo radijo tašką. Šalia jo turėjo lovą, o po ja – visą biblioteką, su Šventuoju Raštu ir dar keliomis dvasinėmis knygomis. Jų skaitymas formavo pasaulėžiūrą ir padėjo rasti atsakymus į klausimus.

Dėl pasirinkto kelio dvejonių nekilo, o jei ir kilo, tai tik dėl to, ar sugebėsiu būti geru kunigu.

„Dėl pasirinkto kelio dvejonių nekilo, o jei ir kilo, tai tik dėl to, ar sugebėsiu būti geru kunigu. Man atrodė, kad esu silpnos sveikatos ir dėl manęs kitiems bus daugiau rūpesčių nei naudos. Dvasios tėvas nuramino, kad dėl to nereikia išgyventi – kiek turėsiu sveikatos, tiek jos ir pakaks. Kai mane pakvietė į sovietinę armiją, buvo proga dar ne kartą patyrinėti save, ar kunigystė mano kelias, bet visuomet atsakymas buvo vienas ir tas pats – noriu būti kunigu ir nieku kitu. Noriu  tarnauti ir daryti gera. Noriu dalytis tuo tikėjimo turtu“, – kalbėjo dvasininkas.

Išliko stiprus

Galiausiai prisiminimai arkivyskupą ir jo besiklausančiuosius atvedė į 1972-uosius, kai dienos šviesą išvydo ilgiausiai leistas, plačiausiai pasklidęs, persekiojamos, bet niekada nepalūžusios Bažnyčios simboliu tapęs pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Kunigams nutarus leisti nelegalų žurnalą, S.Tamkevičiui nebuvo minties darbą pradėti be vyskupo Vincento Sladkevičiaus sutikimo ir jo palaiminimo.

„Pamenu, vasario 17 d. nuvažiavau į Nemunėlio Radviliškį pas vyskupą V.Sladkevičių pasitarti dėl platinti paruošto pogrindžio leidinio. Labai norėjosi, kad vyskupas tremtinys palaimintų reikalingą, bet drauge ir labai pavojingą darbą. Ekscelencija Vincentas peržiūrėjo ir pasiūlė leisti kronikos tipo leidinį, aprašyti, kaip diskriminuojami tikintieji, ir pridėti komentarą. Kaip pavyzdį parodė lenkišką laikraštį „Kronika“, – V.Sladkevičiaus namus palikęs tarsi ant sparnų, S.Tamkevičius tuomet neįtarė, kokie iššūkiai jo laukia. Rinkti informaciją leidiniui buvo sudėtinga ir pavojinga. Laimei, dvasininko aplinkoje buvo daug veiklių kunigų, seserų ir pasauliečių, kurie talkino skleidžiant tiesos žodį.

„Pradėjęs leisti kroniką nesvarsčiau, kokiu periodiškumu ji eis. Žinojau, kad surinkus pakankamai straipsnių ir žinių pasirodys numeris“, – jų, anot „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktoriaus, iki Atgimimo išėjo 81.

Pirkinys: po minėjimo visi norintys galėjo įsigyti S.Tamkevičiaus prisiminimų knygą./ Justinos Lisauskaitės nuotr.

S.Tamkevičius buvo suimtas 1983 m. gegužės 6 d., Alfonso Svarinsko teismo metu. 23 tomų baudžiamojoje byloje kaltintas antisovietine propaganda ir agitacija. Tais pačiais metais gruodį nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo – šešeri metai griežto režimo lageryje ir ketveri metai tremties.

„Prisimenu mokyklą ir pirmąjį savo tardymą. Tada man buvo vos vienuolika. Kažkas ant Stalino portreto priklijavo proklamaciją, o aš buvau pirmas įėjęs į klasę ir tai pamatęs. Mane gąsdino baltomis meškomis, žadėjo mušti. Galvoju, kad tai buvo savotiška įžanga į tai, kas manęs laukė. Todėl visą laiką išlikau stiprus“, – pokalbį baigė dvasininkas.

Jame dalyvaus šio pogrindinio leidinio steigėjas, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, fondo „Bažnyčios kronika“ direktorė Diana Adomaitienė.

Seimas 2022-uosius yra paskelbęs „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ metais.

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ yra reikšmingiausias pogrindinis leidinys, leistas Lietuvoje 1972–1989 metais. Sovietmečiu tai buvo vienas iš informacijos šaltinių apie režimo vykdomą piliečių persekiojimą.

„Kroniką“ leido Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui artimi kunigai, seserys vienuolės, pasauliečiai katalikai. Nors buvo suimtas ne vienas jos bendradarbis, per 17 metų sovietų KGB nesugebėjo likviduoti leidinio.

Iš viso išleistas 81 „Kronikos“ numeris. Vakaruose ji leista anglų, estų, italų, ispanų ir vokiečių kalbomis.

Pernai už šią veiklą leidinio bendradarbiams Gerardai Šuliauskaitei, Bernadetai Mališkaitei ir Jonui Borutai skirta Laisvės premija.

Pavadino fanatiku

Šv.Velykų antrą dieną dvasininkas Kauno arkivyskupijos salėje dalijosi įžvalgomis apie savo kunigystės kelią ir Kauno Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje aukojo padėkos Mišias už tuos deimantinius dvasinės tarnystės metus.

„1962 m. balandžio 18 d. buvo Didysis trečiadienis. Vyskupas Petras Maželis suteikė man kunigo šventimus“, – kunigystės pradžią prisiminė S.Tamkevičius ir pabrėžė, kad tuo metu Lietuvoje P.Maželis buvo vienintelis oficialus vyskupas.

„KGB pareigūnų buvau įkalbinėjamas tapti kolaborantu, – pirmąsias kunigystės dienas prisiminė kardinolas. – Siūlė gerą parapiją Kaune. Sakiau, kad nenoriu į miestą, nes esu kaimo vaikas. Sakė, kad galėsiu Romoje studijuoti. Sakiau, kad noriu tik eiti kunigo pareigas. Pavadino fanatiku.“

Šiandien gali būti sunku net suvokti, kokiomis aplinkybėmis S.Tamkevičius tapo kunigu ir koks sudėtingas anuomet buvo sąžiningo dvasininko kelias.

Siūlė gerą parapiją Kaune. Sakiau, kad nenoriu į miestą, nes esu kaimo vaikas.

„Iki šeštojo dešimtmečio pradžios dvasininkų ir pasauliečių vienoks ar kitoks priešinimasis Bažnyčios veiklos apribojimams jau buvo palaužtas. Šaltojo karo sąlygomis raudonoji imperija ėmė bandyti Katalikų Bažnyčią naudoti tarpvalstybiniams santykiams paveikti, tas anksčiau jau buvo daroma per Rusų Stačiatikių bažnyčią“, – aplinkybes, kuriomis brendo S.Tamkevičiaus pašaukimas, sutiko apžvelgti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Artūras Grickevičius.

Anot jo, praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje lietuvių pasaulėjimas dar nebuvo ženklus. „Beveik visi mūsų prosenelių ir senelių kartos žmonės tebesilaikė katalikybės. Ypač tai būdinga nedidelių miestų, miestelių ir kaimų gyventojams. Net mokyklos, kurios vėliau tapo marksistinės ir ateistinės pasaulėžiūros daigintojomis, anuomet iš esmės tebebuvo katalikų sambūriai. Tai liudija ir kardinolas S.Tamkevičius: „Mano laikų mokykla dar nebuvo paversta tokia bedieviška, kad mes, tikintieji mokiniai, būtume buvę kaip nors diskriminuojami“, – S.Tamkevičių iš jo atsiminimų knygos „Viešpats mano šviesa“ cituoja istorikas.

Sigitas Tamkevičius. / J. Kamensko nuotr.

A.Grickevičius primena, kad iki Josifo Stalino mirties ir dar ilgiau politiniai kaliniai ir tremtiniai vilko sunkų vergystės jungą toli nuo gimtųjų namų, o Lietuvoje slapstėsi išlikę partizanai, suėmimo ir tremties išvengę asmenys, dauguma gyvenusiųjų legaliai bijojo, kad gali būti suimti. Pasak istoriko, šią situaciją atspindi ir S.Tamkevičiaus liudijimas prisiminimų knygoje: „Kartą motina man kaip didelę paslaptį pasakė, kad galėsiu patarnauti Mišioms vienam geram nuo valdžios besislapstančiam kunigui, kuriam gresia areštas.“

Pasak A.Grickevičiaus, 1953–1964 m. Sovietų Sąjungą valdžiusio Nikitos Chruščiovo politika – masinių represijų pabaiga ir daugumos kalinių ir tremtinių paleidimas, taip pat tarpvalstybiniu lygmeniu siekiamas raudonojo socializmo geras įvaizdis – palengva lėmė, kad Katalikų Bažnyčios padėtis šiek tiek pagerėjo. „Ne tik sumažėjo tiesioginių represijų, bet ir padaryta nuolaidų. Pavyzdžiui, atsisakyta nuostatos kuo labiau riboti ganytojų skaičių. Ji pakeista kita nuostata – vyskupai turi būti režimui visiškai lojalūs asmenys. Tai lėmė Lietuvos Katalikų Bažnyčios vidinius pokyčius, – pastebi docentas – 1953 m. pabaigoje prasidėjo vyskupo Kazimiero Paltaroko ir valdžios derybos dėl vyskupų skaičiaus padidinimo. Prašymas paleisti represuotus ganytojus ir jiems leisti eiti savo pareigas nebuvo patenkintas. Vyskupui K.Paltarokui leista Šventajam Sostui pateikti trijų valdžios aprobuotų kandidatų į ganytojus – kanauninko Juozapo Stankevičiaus, kanauninko P.Maželio ir kunigo Julijono Steponavičiaus – pavardes.“

Istoriko teigimu, Vatikane pritarta tik dviem pastariesiems. „Nors raudonoji valdžia buvo nepatenkinta kan. J.Stankevičiaus likimu, 1955 m. lapkričio 11 d. kan. P.Maželis ir kun. J.Steponavičius buvo konsekruoti“, – priduria A.Grickevičius.

Saugumiečių kontrolė

1955 m. vasarą S. Tamkevičius pateikė dokumentus stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. „Tuo metu seminarijos rektorius buvo kunigas Kazimieras Žitkus, prefektas – kunigas Vincentas Sladkevičius. Vis dėlto jaunuolių stojimą sankcionavo Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis, o už jo nugaros – seminariją prižiūrėję saugumiečiai“, – kaip veikė tuometė sistema, pasakoja istorikas A.Grickevičius.

Patirtis: sovietinei valdžiai uždraudus eiti kunigo pareigas, S.Tamkevičius dirbo gamykloje, melioracijoje. Sako, tai praplėtė jo gyvenimo horizontus. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Pats S.Tamkevičius 2013 m. išleistoje knygoje „Viešpats mano šviesa“ dalijasi prisiminimais, kad tų pačių metų rudenį į seminariją atvyko 24 naujokai, iš viso seminarijoje studijavo 75 klierikai. „Seminarijos biblioteka – sunaikinta, gyvenimo sąlygos – gana sunkios, bendramoksliai – draugiški, laisvalaikis – kieme, o po pietų – už seminarijos ribų, t. y. Nemuno ir Neries santakoje“ – 1955–1957 m. seminaristo S.Tamkevičiaus prisiminimus reziumuoja istorikas ir primena, kad sovietinė valdžia toliau spaudė Katalikų Bažnyčią – mėginta visos Lietuvos Bažnyčios valdymą sutelkti sovietinei valdžiai patikimose kanauninko J.Stankevičiaus rankose.

Pasak A.Grickevičiaus, 1956 m. iš tremties grįžęs vyskupas Teofilius Matulionis kanoniškai perėmė Kaišiadorių diecezijos valdymą, tačiau raudonoji valdžia padaryti tai praktiškai neleido. 1957 m. slapta susisiekęs su Šventuoju Sostu, T.Matulionis gavo leidimą savo pagalbininku – vyskupu augziliaru – įšventinti kanauninką V.Sladkevičių ir naktį iš gruodžio 24-osios į 25-ąją slapta Birštono klebonijoje konsekravo jį vyskupu. V.Sladkevičius tapo Aboros tituliniu vyskupu ir Kaišiadorių vyskupo pagalbininku.

„Tuo metu keitėsi ir klieriko S.Tamkevičiaus gyvenimas ir darbai. 1957 m. gruodį jis paimtas į sovietinę armiją, nuvežtas prie Juodosios jūros, kur pateko iš viso net penki klierikai. Vis dėlto apie juos niekas iš aplinkinių nežinojo. Kaip prisiminimų knygoje pasakojo S.Tamkevičius, labiausiai vargino keiksmažodžiai, nešvankios kalbos ir kvaili įsakymai. Tiesioginis viršininkas stoti į komjaunimą neragino, o atsakingo už politinį auklėjimą karininko pastangoms kareivis S.Tamkevičius nepasidavė“, – pasakoja A.Grickevičius.

Istoriko teigimu, tuo metu buvo sumažintas Kauno kunigų seminarijos klierikų skaičius: nuo 75 iki 60, vėliau – net iki 25. „Tad vienintelė seminarija Lietuvos Bažnyčios poreikių patenkinti negalėjo. Be to, ji veikė kontroliuojama saugumiečių, kurių organizacijos iki 1953 m. kovo pavadinimas MGB, vėliau – KGB, – šiandien jau nuostabą keliančią tuometę tvarką dėsto A.Grickevičius. – Vis dėlto raudonoji valdžia, siekdama Bažnyčią palenkti į kompromisus, teikė nuolaidų. Buvo leista prie kunigų seminarijos įkurti kunigų teologinio išsilavinimo tobulinimui skirtus akademinius kursus, o 1959 m. rudenį į Romą studijuoti išvyko būsimasis vyskupas Romualdas Krikščiūnas ir būsimasis seminarijos rektorius Viktoras Butkus.“

Anot istoriko, Religinių kultų reikalų taryba neprieštaravo, kad sugrįžę iš sovietinės armijos kareiviai būtų priimami į seminariją, tad 1960-ųjų rugsėjį ruoštis kunigystei grįžo ir S.Tamkevičius. Ši buvo pasikeitusi: geri, klierikus žavėję, vadovai ir dėstytojai buvo atleisti, juos pakeitę kunigai toli gražu neprilygo ankstesniesiems, o kai kurie iš klierikų buvo KGB užverbuoti ir atvirai užsiėmė destrukcija. Netrukus ir pats S.Tamkevičius buvo verbuojamas, bet nepasidavė. „Deja, ne visiems pavykdavo išsisukti nuo KGB metamo tinklo“, – būsimojo kardinolo patirtis perteikia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikas.

Tik pritarus įgaliotiniui

1962 m. pavasarį po šventinimų į kunigus S.Tamkevičius buvo paskirtas į Alytų ir uoliai vykdė kunigo pareigas: aukojo šv.Mišias, sakė pamokslus, vaikus mokė tikėjimo tiesų nepaisydamas sovietinės valdžios ribojimų, teikė žmonėms kitus dvasinius patarnavimus.

„Religinių reikalų įgaliotinio nurodymu 1968 m. uždrausta sakyti pamokslus. Sakė, kad kalbu prieš tarybų valdžią, nors prieš valdžią nekalbėjau, tik paminėjau Bažnyčios persekiojimus“, –  šv.Velykų antrą dieną surengtoje konferencijoje kalbėjo kardinolas S.Tamkevičius.

A.Grickevičius paaiškina, kokį vaidmenį atliko dvasininkų veiklą reguliavę įgaliotiniai: „Raudonosios valdžios politiką religinių bendrijų, tad ir Katalikų Bažnyčios, atžvilgiu vykdė Religinių kultų reikalų tarybos, kuri 1965 m. perorganizuota į Religinių reikalų tarybą, įgaliotinis. Jo svarbiausi uždaviniai – dvasininkijos ir religinių praktikų kontrolė ir varžymas, taip pat visuomenės ir jos grupių ateizacija. Vis dėlto dvasininkais ne mažiau domėjosi ir neviešai juos kontroliavo saugumiečiai. Dvasininkų nepaklusnumo atveju įgaliotinis kreipdavosi į saugumiečius, o ypatingus atvejus pranešdavo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui ir LTSR Ministrų tarybos pirmininkui. Tokiomis sąlygomis visi svarbūs vyskupų sprendimai galėjo būti vykdomi tik pritarus įgaliotiniui. Eiliniam kunigui tereikėjo neperžengti pasaulietinės valdžios nubrėžtų raudonųjų linijų. Žinia, tomis linijomis apibrėžta bažnytinės veiklos ir religinio gyvenimo erdvė vis buvo mažinama.“

Tokiomis sąlygomis kunigaudamas S.Tamkevičius sako atramą radęs Jėzaus draugijoje – 1968 m. įstojo į Jėzuitų vienuoliją. „Dėkoju Dievui už šitą pašaukimą“, – švęsdamas deimantinę kunigystės sukaktį, sakė dvasininkas.

Be jokios dramos S.Tamkevičius kalba ir apie laikotarpį, kai sovietinė valdžia jam uždraudė eiti kunigo pareigas, – darbus gamykloje ir melioracijoje šiandien kardinolas vadina Dievo dovana ir puikia galimybe pažinti daug įvairių žmonių, kurių jis galbūt ir nebūtų sutikęs kunigaudamas. „Praplėtė horizontus“, – taip atskyrimo nuo kunigo pareigų laiką įvardijo pats dvasininkas ir prisipažino, kad būtent tuomet artimai susipažino su pogrindyje veikusiomis vienuolijomis.

„1970–1971 m. Bažnyčiai buvo nelengvi. Nuteisė kelis kunigus už vaikų katekizaciją. Svarstėme, ką daryti. Du dalykai buvo labai sunkūs: prievarta ir melas. Kur prievarta, turi būti ir melas, nes reikia tą prievartą kažkaip pateisinti. Tai šiandien matome ir Ukrainoje“, – savo patirtį su šių dienų aktualijomis sulygino kardinolas.

„Raudonosios valdžios politika lėmė vis didesnę vietinės Katalikų Bažnyčios atskirtį ir laipsnišką jos įtakos mažėjimą. Nepaklusnumu pasižymėjęs ir todėl raudonosios valdžios nepripažintas, į Nemunėlio Radviliškį ištremtas vyskupas V.Sladkevičius teikė nepaklusniems dvasininkams kanoninę galimybę tas raudonąsias linijas peržengti. Vienas iš pirmųjų, kuris tai padarė – kunigas S.Tamkevičius, kurio pasirinkimai, drąsa, atsargumas ir atkaklumas, taip pat kelių kitų jo aplinkos dvasininkų veikla lėmė vietinės Katalikų Bažnyčios išsiveržimą iš raudonosios valdžios sudaryto katalikiško geto“, – anuometinę situaciją vertina istorikas A.Grickevičius.

Sukaktis: kardinolas S.Tamkevičius sako esąs be galo dėkingas Viešpačiui už 60 kunigystės metų. / Laimučio Brundzos nuotr.

Ryškiausias tokio proveržio ženklas buvo 1972 m. kovo 19 d. pasirodęs pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ numeris. „Palaimino tremtinys vyskupas V.Sladkevičius. Petras Plumpa, pirmasis pagalbininkas, vežė tą pirmą numerį į Maskvą, kad iš ten pasiektų Vakarus. Po dviejų mėnesių „Amerikos balsas“ pranešė, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ pasiekė Vakarus“, – su šypsena veide to proveržio detales Kauno arkivyskupijos salėje dėstė S.Tamkevičius, vienuolika metų buvęs prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ vairo.

Galima drąsiai teigti, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ buvo Tėvynės laisvintoja.

Kronikoje apie katalikų priespaudą ir veikliausiųjų persekiojimą skelbtos žinios atkakliems ir persekiojamiems katalikams teikė vilties, kad viešumo sąlygomis raudonoji valdžia kraštutinių priemonių vengs, kad bus apginta teisė nevaržomai praktikuoti savo tikėjimą ir mokyti jo tiesų vaikus ir jaunuolius. S.Tamkevičius šio leidinio numerius ruošė iki 1983 m. Raudonieji saugumiečiai likviduoti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ neįstengė“, – akcentuoja istorikas A.Grickevičius.

Išgyveno dėl bendražygių

Istoriko teigimu, vien priespaudos ir persekiojimo faktų viešinimo nepakako. Akivaizdu, kad tai suprato ir S.Tamkevičius, ir jo bendražygiai.

„Papildomos galimybės susidarė, kai raudonoji imperija 1976 m. pasirašė Helsinkio baigiamąjį aktą, kuriuo buvo įsipareigojama gerbti ir ginti žmogaus teises. Tad penki drąsiausieji Lietuvos katalikų dvasininkai, tarp kurių buvo S.Tamkevičius, 1978 m. sudarė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Šis viešai, remdamasis tarptautine teise ir pačios imperijos konstitucine teise, kovojo prieš valstybės antireliginės politikos apraiškas ir valdininkų savivalę. Tad nenuostabu, kad S.Tamkevičių ir jo bendražygius raudonieji saugumiečiai ir prokurorai stengėsi vienaip ar kitaip neutralizuoti. 1983 m. S.Tamkevičius buvo suimtas, nuteistas ir įkalintas“, – konstatuoja istorikas.

Jo teigimu, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ skleidžiamos žinios buvo svarbios ne tik LKB, bet ir visai Lietuvai, taip pat lietuvių išeivijai. „Per imperijos sostinės disidentus, kurie palaikė ryšius su užsieniu, šios žinios pasiekdavo Laisvąjį pasaulį. Užsienio lietuvių pastangomis katalikų hierarchai ir per juos visa Katalikų Bažnyčia, taip pat ne vienos šalies diplomatai ir politikai sužinojo ne tik apie Lietuvos katalikų priespaudą ir persekiojimą, bet ir apie pačią neteisėtai aneksuotą ir vargstančią Lietuvą. Be šio darbo ir per jį teikiamų žinių Lietuvos įvykiai nei tuomet, nei vėliau, kai prasidėjo Sąjūdis, nebūtų buvę Vakaruose taip lengvai suprasti. Galima drąsiai teigti, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ buvo Tėvynės laisvintoja“, – neabejoja pašnekovas.

Pats S.Tamkevičius pripažino, kad išgyveno dėl savo bendražygių, o leidžiant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“ būta ir skaudžių akimirkų: kratos, bendražygių P.Plumpos, sesės vienuolės Nijolės Sadūnaitės suėmimai ir įkalinimai. „Supratau, kad, nors ir teisingą reikalą ginu, per mane jie važiuoja į nelaisvę“, – švęsdamas kunigystės 60-metį, išgyvenimais dalijosi S.Tamkevičius.

Nors ir pats patyrė tardymus, kalėjimo gulto kietumą, tremtį, tai jis vadina Dievo malonės metais kunigystės kelyje. „Kai viskas gerai, žmogus išlempa, ir moralinės vertybės lieka antrame plane. Viešpačiui dėkoju, kad kunigystėje buvo daug išbandymų“, – žvelgdamas į praėjusius 60 metų atviravo kardinolas.

Švęsdamas garbingą sukaktį, laikotarpį, kai grįžo iš tremties, iki šių dienų, S.Tamkevičius peržvelgė trumpai: „Grįžau 1988 m. iš tremties, pasitiko Vilniuje su trispalve. Prasidėjo Atgimimas. Kunigų seminarijos dvasios tėvas, rektorius, vyskupo šventimai, arkivyskupo pareigos. Daug visko buvo, bet sunku viską aprėpti per tokį trumpą laiką. Už tuos 60 metų esu be galo dėkingas Viešpačiui. Kitas mano vietoje gal būtų daugiau padaręs, bet tas truputėlis gėrio, tiesos žodis nuvilnijo per pasaulį. Dėkoju Dievui, kad jis moka pasinaudoti ir netobulais įrankiais“, – su šypsena veide kalbą kunigystės jubiliejaus progą baigė kardinolas S.Tamkevičius.

Šiandien suvokiu jų reikšmę

„Išaušo graži antroji Velykų diena. Prieš sumą pėsčiomis nuvykau į kleboniją, o iš tenai, kunigų lydimas, atėjau į gimtinės bažnyčią, kurioje prieš 24-erius metus buvau pakrikštytas ir kurioje 8-erius metus patarnaudavau Mišiose. Ši bažnyčia buvo tarsi antrieji namai. Bažnyčioje daug žmonių, jų veiduose mačiau dalelę džiaugsmo, kurio buvo sklidina mano širdis. Po Mišių, kaip įprasta, teikiau primicijų palaiminimą. Šioje šventėje trūko tik motinos, kuriai mano primicijos būtų buvęs didžiausias atlygis už jos meilę ir norą, kad jauniausias sūnus pasiaukotų Dievo tarnybai. Prisimindamas šviesius anų dienų išgyvenimus, šiandien suvokiu jų reikšmę, nes per juos tvirtai įaugi į Bažnyčią kaip bendruomenę, kurioje pradėjai tikėjimo kelionę, su kuria klausei Dievo žodžio ir stiprinaisi Eucharistija. Visa tai padės tolesniame gyvenime padaryti reikiamus pasirinkimus ir atsilaikyti prieš visus gundymus.“

Iš arkivyskupo S.Tamkevičiaus atsiminimų knygos „Viešpats mano šviesa“, 2013.

Kaip sako pats kardinolas, knygoje jis bandė kuo tiksliausiai parodyti 1968–1988 priespaudos ir kovos metus. Visa tai, ką skaitytojas užrašuose-dienoraštyje ras, yra faktai: vardai ir pavardės ne tik žmonių, kurie per sovietmetį kentėjo ir kovojo, bet ir vykdžiusių priespaudą arba talkinusių priespaudos nešėjams.

„Tikiu, kad išaušus Lietuvos laisvės rytui ne vienas iš paminėtų žmonių pasikeitė, kai kurie gal net padarė atgailą. Todėl nemeskime į juos pasmerkimo akmenų: nežmoniškos sistemos jie buvo sužeisti labiau, nei tie, kurie kentėjo ir kovojo“, – kviečia knygos autorius.

Slenkstis, nuo kurio prasidėjo budimas iš sovietinio letargo

Tiesioginių įvykių užrašus ir metraščių pavidalu suguldytus liudijimus Labdaros ir paramos fondo „Bažnyčios kronika“ iniciatyva išleido Ateities leidybos centras.

2022-uosius minint kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos metus, prasminga prisiminti žmones, vedusius mus į Atgimimą ir taip jiems padėkoti.

Pasak istoriko A. Streikaus, kardinolo dienoraščiuose skaitytojas ras savotišką Kronikos kroniką, pamatytą ir surašytą tuomet dar tik jauno, drąsaus ir sumanaus kunigo, dabar kardinolo S. Tamkevičiaus akimis.

„Žvelgiant iš saugaus pusės šimtmečio atstumo, XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžia Lietuvoje vis aiškiau matosi kaip slenkstis, kurį peržengus prasidėjo lėtas, tačiau nebeatšaukiamas visuomenės budimas iš sovietinės sistemos letargo“, – sako istorikas, pabrėždamas, kad ypatingą vaidmenį šiame procese atliko grupės aktyvesnių kunigų inicijuotas Katalikų sąjūdis už tikėjimo laisvę.

Sunaikinus partizanus, okupantui liko tik vienas priešas

Ankstyvą 1972 m. pavasarį pasklido žinia apie geležinę uždangą įveikusį keliolikos tūkstančių tikinčiųjų pasirašytą Memorandumą. Lietuvoje buvo pradėtas platinti savilaidos žurnalas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Tai visuomenės laisvėjimo procesui, istoriko žodžiais, suteikė naują kokybę.

Sunaikinus partizaninį pasipriešinimą, okupantui liko tik vienas priešas – Bažnyčia ir jos žmonės.

„Beveik vienu metu pasireiškę keli drąsesni kultūrinio elito atstovų bandymai kvestionuoti sovietines viešojo (ne)kalbėjimo taisykles, rezonansiniai tėvo ir sūnaus Brazinskų bei jūreivio Simono Kudirkos mėginimai ekstremaliais metodais ištrūkti iš sovietinės vergijos ir netgi Romo Kalantos susideginimo išprovokuoti neramumai Kauno gatvėse, nors ir smarkiai supurtė visuomenę, tačiau, ko gero, taip ir būtų likę pavieniais protestais. Tuo tarpu Kronika ir kiek vėliau susikūręs Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas atgijusiam visuomenės pasipriešinimui suteikė tęstinumą ir tvarumą“, – sako A.Streikus.

Penkiasdešimt metų trukusi sovietų okupacija ne tik išoriškai pavergė žmones. Buvo stengtasi pavergti ir jų dvasią. Kaip sako to meto įvykius fiksavęs kardinolas S. Tamkevičius, okupantas siekė mus pakeisti, kad taptume klusniais Kremliaus sraigteliais.

„Sunaikinus partizaninį pasipriešinimą, okupantui liko tik vienas priešas – Bažnyčia ir jos žmonės, ypač dvasiškiai. Okupantas suprato: kol Bažnyčia gyva, jam nepavyks pavergti žmonių dvasios, todėl visokiais būdais – grasinimais, baudomis, teismais, lageriais, verbavimu tapti KGB kolaborantais – bandydavo iki minimumo suvaržyti kunigų veiklą“, – sako ardinolas.

Pasak atsiminimų autoriaus, anuomet vienintelė reali pasipriešinimo priemonė buvo okupanto nusikaltimų viešinimas Lietuvoje, ypač laisvame pasaulyje. Dėl to 1972-aisiais gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, net 17 metų fiksavusi sovietinės valdžios bei jos talkininkų daromus nusikaltimus ir juos viešinusi Vakaruose.

Slapta istorija ne tik vaikams

Vaikams ir visai šeimai apie šį laiką bei Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų, slaptų platintojų, rėmėjų ir kitų bendražygių atkaklią kovą už tikėjimo, žodžio laisvę ir Lietuvos Nepriklausomybę pasakoja ir naujas leidinys „Kronika. Slaptos knygos istorija“. Grafinės novelės iliustracijose atkurtos to meto autentiškos detalės ir aplinka.

Kaip sako viena iš „Kronikos. Slaptos knygos istorijos“ herojų – šių metų Laisvės premijos laureatė sesuo Benedikta Mališkaitė, knyga ne tik pamokanti, bet ir įkvepianti – šiandien ir toli į ateitį. „Pažadu, bus įdomu, – neabejoja ses. Bernadeta, KGB vadinta Mediana. – Liudiju, kad tai nesumeluota istorija, vienu metu ir aš su jais buvau“.

Kas bendro tarp Katalikų Bažnyčios kronikos ir Narnijos kronikos?

Ieškant Katalikų Bažnyčios kronikos pėdsakų šiandieninėje Lietuvoje, septynmetis Lukas kardinolo S. Tamkevičiaus paklausė, kas bendro tarp šios ir Narnijos kronikos.

„Mes, kurdamos knygelę apie Katalikų Bažnyčios kroniką, supratome, kad Lietuva turėjo beveik 50 metų vaduotis iš sovietinio ledo gniaužtų, toji ledo karalienė buvo Melas ir Priespauda. Tik tiesa ir drąsa bei pasitikėjimas Dievu galėjo sugriauti ledo rūmus ir pamatyti, kaip iš jos telieka didelė vandens bala, šlapia vieta, kurią išdžiovina saulė. Tam reikėjo ne vieno Aslano, kuris rizikuotų dėl kitų. Tačiau ir šiandien kiekvieno vaiko širdelėje gyvena Liūtas, galintis nugalėti melą ir saugoti Lietuvą, kad joje niekada nebeiškiltų lediniai melo ir žmonių persekiojimo rūmai“, – sako knygos autorės. Su jomis ir viena iš slaptos istorijos herojų visi norintys galės susitikti Knygų mugėje.

Antrą mugės dieną, vasario 25-ąją, penktadienį, 11 val. Jaunųjų skaitytojų salėje „Kroniką arba slaptą knygos istoriją“ pristatys ses. Bernadeta Mališkaitė, knygos autorės ses. Danguolė Gervytė, dailininkė Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė, renginį ves Matas Macevičius.

Carito leidyklos „Artuma“ išleistą grafinę novelę visai šeimai „Kronika, arba slapta knygos istorija“, kaip ir kardinolo S. Tamkevičiaus dienoraščius, bus galima rasti ir su Kronikos žmonėmis pabendrauti 3 Litexpo parodų rūmų salėje 3,09 numeriu pažymėtame Labdaros ir paramos fondo „Bažnyčios kronika“ stende.

Slapta leidžiamo ir platinamo leidinio dėka į laisvąjį pasaulį sklido žinios apie tikinčiųjų persekiojimus: buvo viešinamos sovietų nužudytų dvasininkų pavardės, faktai apie dėl įsitikinimų iš darbų ar universitetų išmetamus žmones, žinios apie niokojamą krikščionišką paveldą.

Šiandien kardinolas S.Tamkevičius ne tik dalijasi prisiminimais apie ano meto persekiojimus, bet ir įspėja apie dabartines grėsmes sąžinės, žodžio ir tikėjimo laisvei.

– Šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos metais. Ką jums reiškia toks Seimo sprendimas?

D. Karvelienės nuotr.

– Šis Seimo įvertinimas – metų paskelbimas Katalikų Bažnyčios Kronikos metais – yra svarbus ne tik man, ne tik tiems, kurie prie Kronikos prisilietė, bet ir visiems Lietuvos žmonėms. Tai to laikotarpio dorų lietuvių katalikų pastangų išsikovoti laisvę ne tik sau, bet ir Lietuvai įvertinimas. Vienas Kronikos redaktorius nieko nebūtų nuveikęs, jei šalia jo nebūtų daugybės kunigų, vienuolių, pasauliečių, kuriems rūpėjo ir Bažnyčia, ir Lietuva.

– Kai leidote Katalikų Bažnyčios Kroniką ir joje rašėte apie tikinčiųjų persekiojimus, buvote ir patys persekiojami. Kas jums teikė stiprybės ir vilties tada, kai nepriklausomybės aušra dar buvo toli?

– Kai pradėjome leisti Kroniką, tikrai nemąstėme, kad Lietuvoje po dvidešimties at trisdešimties metų bus tokios permainos, kokios įvyko. Tikėjome, kad Lietuva bus laisva, bet viskas atrodė pakankamai tolima perspektyva. O stiprybės teikė tikėjimas.

Ne tik aš, bet ir visi, kurie prisidėjo prie Kronikos leidimo, platinimo, buvo tikėjimo žmonės. Jie ne tik Lietuvą mylėjo, jų širdyse buvo Dievas. Jeigu šitokio tikėjimo nebūtume turėję, daug ko nebūtų buvę – nei Kronikos, nei bet kokio svaresnio pasipriešinimo. Mūsų stiprybė buvo meilė Lietuvai. Ir buvo Dievas kaip pamatas, į kurį mes visi rėmėmės.

– Sovietmečiu tikintys žmonės buvo persekiojami, tremiami. Tačiau vyko ir arši ideologinė kova prieš tikinčiuosius. Kaip ji pasireikšdavo?

– Kai buvo nuslopintas ginkluotas pasipriešinimas, sovietinei valdžiai priešu numeris vienas tapo Bažnyčia. Manau, kad jie labai teisingai pramatė, kad kol Bažnyčios įtaka bus apčiuopiama, tol jiems nepasiseks performuoti žmogaus į homo sovieticus. Todėl jie darė viską, kad Bažnyčios įtaka būtų minimalizuota. Tam naudojo labai konkrečias priemones.

Buvo sukurta Religijų reikalų taryba prie Ministrų tarybos. Faktiškai tai buvo KGB padalinys, ten dirbo etatiniai sovietinio saugumo darbuotojai. Be tos tarybos žinios vyskupas negalėjo paskirti kunigo į parapiją, į seminariją nebuvo galima priimti seminaristo. Anuomet atrodė, kad nėra jokios galimybės pasipriešinti. Vienu metu Kauno kunigų seminarija buvo tiek suvaržyta, jog galėjo priimti per metus tik penkis kandidatus, kai per metus mirdavo apie trisdešimt kunigų.

Kitas nelemtas dalykas buvo KGB verbavimas. Jie verbavo ir kunigus, ir klierikus. Vieniems žadėjo aukso kalnus, kitiems grasino. Manau, kad šie varžymai buvo svarbiausi.

Ideologinė kova ir propaganda, sakiusi, kad religija prietarai, vyko, bet nemanau, kad ji turėjo labai didelę įtaką, nebent tik tiems vaikams ir jaunimui, kurie neturėjo atramos šeimose. Tose šeimose, kur buvo tikėjimas, ta visa propaganda kaip vandens lašai nuo žąsies nubyrėdavo.

Buvo svarbu, kad tikintys vaikai nebūtų pavieniai. Būdami kartu, jie vienas į kitą atsiremdavo ir labai gerai atlaikydavo visą prievartą, barimus, grasinimus.

– Šiandien gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, laisvasis pasaulis, į kurį kažkada sklisdavo Kronika, irgi pasiekiamas, bet vis dažniau susiduriame su situacijomis, kad apie kai kuriuos dalykus negalime kalbėti. Kai kurios šalys pradėjo taikyti vadinamąjį neapykantos kalbos įstatymą, remiantis kuriuo kai kur prasidėjo krikščionių persekiojimas. Pavyzdžiui, suomių prokurorai teigia, kad krikščioniškas mokymas apie lytiškumą kursto neapykantą ir pažeidžia įstatymus, apsaugančius lytinės tapatybės grupes, taigi Biblijos citavimas kai kuriais atvejais gali būti laikomas neapykantos kalba – vienam liuteronių vyskupui Suomijoje dėl to jau iškelta baudžiamoji byla. Kaip manote, ar tai pavieniai atvejai, ar tendencija?

– Iš tiesų ši tendencija yra labai grėsminga, tai nėra tik pavieniai reiškiniai. Mes šią tendenciją matome Šiaurės Amerikoje – Kanadoje, JAV, taip pat Europos Sąjungos valstybėse.

Genderistinė ideologija eina kaip buldozeris. Ir šiandien aš jau galiu palyginti tai, ką mačiau prieš daugiau nei penkiasdešimt metų, ir tai, kas vyksta dabar. Visiškai panašu, kaip du vandens lašai.

Tada marksistinė ideologija kaip buldozeris ėjo per žmonių protus, žmonės buvo verčiami prisitaikyti prie tos ideologijos. Žmonės negalėjo viešai deklaruoti kai kurių savo įsitikinimų, turėjo juos laikyti savo širdyse. Tylėti.

Panašiai ir šiandien. Gali ką nori tikėti, bet išoriškai turi prisitaikyti prie naujos ideologijos, kuri faktiškai yra marksistinė ideologija ir ten liberalizmu net nekvepia. Nes liberalizmas leidžia kiekvienam žmogui – ir tikinčiam žmogui taip pat – laisvai reikšti savo mintis. Tai, ką dabar matome Vakarų pasaulyje, yra tikrai gąsdinantys procesai. Žmonės, prieš garsiai kažką pasakydami, turi pagalvoti, ar nebus apkaltinti dėl neapykantos kalbos. Tai apgailėtinas reiškinys, bet tai mūsų dienų tikrovė.

Kaip anuomet sovietinė valdžia reguliavo, taip dabar vyriausybės, kurios persismelkia šita genderistine ideologija, nurodo, kas galima kalbėti, kas negalima.

– Matyt neatsitiktinai ir popiežiai reaguoja į tokias laikmečio tendencijas. Popiežius Benediktas XVI dar 2005 metais kalbėjo apie realityvizmo grėsmę Europai. Popiežius Pranciškus vartoja ideologinės kolonizcijos terminą. Jis aiškiai sako, kad tai yra grėsmė Europos Sąjungai, kuri gali ją sugriauti. Ar popiežiai kalba apie tuos pačius reiškinius?

– Popiežius Benediktas XVI labai daug kalbėjo apie realityvizmo diktatūrą, kai nelieka aiškios tiesos, nelieka aiškios moralės, bet viskas atsiremia į „aš“. Kaip aš tikiu, kaip aš manau, kaip noriu, taip ir elgiuosi. Ir aš esu aukščiausia norma. Tada nelieka objektyvios tiesos.

O objektyvi tiesa visada remiasi į Dievą, į žmogaus prigimtį. Moralė remiasi Dekalogu. O kada pašalinamas Dievas, tuomet lieka tiktai žmogaus „aš“, ir tai labai pavojinga tendencija. Popiežius Benediktas XVI aiškiai tai įvardijo kaip realityvizmo diktatūrą, kur aukščiausia norma ir įstatymas – kaip aš tikiu, kaip manau. Tai labai pavojinga visuomenei.

– Galbūt šios tendencijos labiau pavojingos Vakarų pasauliui? Mes, lietuviai, esame pripratę, kad nelaisvės ar priespaudos sąlygomis Bažnyčia tampa žmones telkiančiu autoritetu, moraliniu ramsčiu. Galbūt Vakaruose žmonės nepatyrę religinės priespaudos sunkiau gali atpažinti jos laisvei grasinančias tendencijas. Ir čia Bažnyčios vaidmuo tampa labai svarbus?

– Bažnyčios vaidmuo svarbus visoms valstybėms. Bet kodėl jos balsas negirdimas ar mažai girdimas – atskira ir plati tema. Žmogus šiandien yra užliuliuojamas. Jam įteigiama, kad pačios didžiausios vertybės – pinigai, malonumai, nauda, hedonizmas. Kai žmogus perima tokias netikras vertybes, tuomet Dievui, religijai, Bažnyčiai paliekama labai nedaug vietos. Ir nors Bažnyčios balsas skamba, bet jis nelabai girdimas, jo nenorima girdėti.

Žmogaus tokia jau prigimtis, kad ko jis nenori, to ir negirdi. Šį reiškinį matome ir Europoje, ir Amerikoje. Šitas reiškinys, deja, skverbiasi ir į Lietuvą. Ir su juo kovoti nėra paprasta, nes žmogų atitraukti nuo to, kas jam malonu, naudinga, ir nukreipt jo dėmesį į tai, kas tikra, yra pakankamai sunku.

– Kardinole, jūs nepasidavėte sovietmečiu, nenuleidžiate rankų ir dabar. Lietuvoje susikūrė Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga. Žmonės buriasi ginti savo teisių ne profesiniu, bet konfesiniu pasaulėžiūriniu pagrindu. Jūs tapote šios profesinės sąjungos dvasiniu vadovu ir taip visu savo autoritetu ją parėmėte. Kodėl?

– Man atrodo, kad ši profesinė sąjunga Lietuvoje kuriasi pačiu laiku. Į Lietuvą ideologinė kolonizacija dar tik ateina. Norėčiau, kad ši profesinė sąjunga augtų, stiprėtų. Šiandien dar atrodo, kad ji tarsi nelabai aktuali, nelabai ką reikia ginti, bet nė nepajusime, kai bus priimti tam tikri įstatymai, mes būsime diskriminuojami už garsiai pasakytą tiesos žodį, būsime kaltinami, jog kalbame neapykantos kalba...

Tikėjimo žmonės niekada negali nuleisti rankų. Taip, kaip anuomet, daug kas atrodė neaišku, kada pasibaigs prievarta, tačiau nenuleidome rankų.

Išgirdęs, kad kuriasi krikščioniška profesinė sąjunga, tikrai tam pritariau. Ir nesuabejojau, kai buvau pakviestas tapti dvasiniu vadovu. Prisiėmiau šį įpareigojimą. Manau, kad tokia profesinė sąjunga labai reikalinga ir aktuali. Linkiu, kad ji stiprėtų ir augtų. Manau, ateityje mes džiaugsimės, kad laiku ją įkūrėme.

– Pernai buvo dar vienas Lietuvos katalikams itin svarbus įvykis – paskelbta Šiluvos deklaracija. Kodėl jos reikėjo būtent dabar?

– Šiluvos deklaracija buvo paskelbta laiku. Matome, kaip visos marksistinės idėjos keliauja per pasaulį ir ateina į Lietuvą. Mąstantys dvasininkai ir pasauliečiai mato, kokios problemos atsiranda tokiais fundamentaliais klausimais – šeimos, gyvybės, lyties. Subrendo reikalas viską labai aiškiai įvardinti. Ir tai nėra joks klierikalizmas, kaip bando sakyti šiek tiek kairuojantys katalikai, ar kad joje pasakyta per daug. Čia nėra per daug.

Evangelija yra pakankamai radikali ir Šiluvos deklaracija nėra nė kiek radikalesnė už Evangeliją. Deklaracijoje sudėti visi taškai, kaip mes turime žiūrėti į gyvybę, santuoką, žmogaus lytiškumą.

– Kardinole, kokią Lietuvos ateitį regite? Esame labai nepalankioje geopolitinėje padėtyje, susiskaldę, atakuojami naujų ideologijų... Kaip manote, ar mes galime išlikti?

– Jei neturėčiau tikėjimo, sakyčiau, kad Lietuvos padėtis šiuo metu yra tragiška. Man atrodo, ji sunkesnė nei buvo prieš trisdešimt metų, kai stovėjome prie Televizijos bokšto ar Aukščiausios Tarybos rūmų. Tada buvo išorinė didelė grėsmė, bet mes savo dvasia buvome pakankamai tvirti.

Ką šiandien matau Lietuvoje? Žmonių susipriešinimas, Lietuva nyksta fiziškai; jei per dešimt metų Lietuvoje sumažėja gyventojų tiek, kiek gyvena Klaipėdoje, tai žvelgiant į ateitį Lietuvos ateitis atrodo gana miglotai.

Bet. Tikėjimo žmonės niekada negali nuleisti rankų. Taip, kaip anuomet, daug kas atrodė neaišku, kada pasibaigs prievarta, tačiau nenuleidome rankų. Ką sugebėjome, tą ir darėme. Kai žmogus pozityviai veikia, tada ir Dievas padeda.

Manau, kad ir šiandien, nepaisant, kokia sunki padėtis būtų, reikia išsaugoti Tikėjimą, išsaugoti Viltį ir daryti tai, kas atrodo reikalinga čia ir šiuo metu.

– Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį.

Supratome – mums gali pagelbėti tik viešumas, apie sovietinių pareigūnų nusikalstamą veiklą garsiai kalbant ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose, tačiau kaip surinkti iš visų Lietuvos kampelių faktus, liudijančius žmonių diskriminavimą ir persekiojimą vien už bandymus gyventi pagal savo įsitikinimus? Dar sunkesnė užduotis – prasiskverbti pro geležinę uždangą, kad tiesos žodis pasiektų laisvąjį pasaulį. Tai buvo dideli iššūkiai ir nežinojome, kaip į juos atsiliepti.

Šių svarstymų išdava buvo 1972 m. kovą dienos šviesą išvydęs pirmasis "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" (toliau – "Kronikos") numeris. Labai kuklus, rašomąja mašinėle atspausdintas pogrindžio leidinys. "Kronikos" leidėjai buvo užsibrėžę tikslą kruopščiai surinkti faktinę medžiagą apie Lietuvos žmonių, ypač tikinčiųjų diskriminavimą bei persekiojimą, ir šią medžiagą sudėti į pogrindžio leidinio puslapius. Paruoštas numeris rašomosiomis mašinėlėmis ir kitomis anuo metu nelengvai prieinamomis dauginimo priemonėmis turėjo būti tiražuojamas ir slapta platinamas. "Kronikos" leidėjai siekė, kad jų leidinys pasiektų Vakarų pasaulį ir kad tai, ką sovietinė valdžia darė pavergtose šalyse, būtų plačiai žinoma laisvojo pasaulio žmonėms.

Greitai, kai į sovietinio saugumo (KGB) rankas pakliuvo pirmasis "Kronikos" numeris, buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 345. Šį leidinį ne tik platinti, bet ir turėti tapo labai pavojinga. "Kronikos" leidėjai, bendradarbiai, platintojai už savo darbą negaudavo jokio atlyginimo, bet kiekvienu metu galėjo būti už tai suimti, persekiojami, tardomi, teisiami ir kalinami.

Žmonių atsidavimas prisiimti riziką ir leisti "Kroniką", o sovietinės valdžios didžiules pastangas "Kroniką" likviduoti reikėtų laikyti įspūdingiausiu įrodymu, kokia svarbi ji buvo. Jei tai būtų buvęs nereikšmingas darbas, ar žmonės būtų statę save į tokius pavojus, ar būtų reikėję prieš "Kroniką" naudoti visą valstybės galią, bandant ją sunaikinti?

Jau 1975 m. įtakingas ir gerai informuotas šveicarų žurnalas „Glaube in der 2. Welt“ paskelbė plačią ir dokumentuotą studiją apie Lietuvos Bažnyčią, ištisai remdamasis "Kronikos" medžiaga, kurią jis vadina „mozaikos akmenėliais“, vaizduojančiais nūdienį Lietuvos katalikų gyvenimą.

Anglijoje veikusio Religijos ir komunizmo studijų centro vedėjas kun. Michaelis Bourdeaux rašė apie "LKB Kronikos" svarbą ir ragino savo ir kitų kraštų spaudą kuo plačiausiai paskleisti jos skelbiamas žinias dėl to, kad "Kronika" skelbia tikslius, kruopščiai patikrintus ir dokumentuotus faktus, pranešdama tai, ką nutyli oficialioji režimo spauda.

"Kronika" ėjo, ir ėjo net septyniolika metų, ir skelbė pasauliui apie nežmoniškos santvarkos piktus darbus.

JAV leidžiamas lietuvių žurnalas „Aidai“ jau 1976 m. rašė: „Jei kas šiandien surinktų austrų, šveicarų, italų, prancūzų, vokiečių, anglų, brazilų spaudos iškarpas, kuriose atpasakojami "Kronikos" skelbiami faktai, tai jau dabar susidarytų visa eilė storų tomų, prieš kuriuos pats šaltinis – graudžiai kuklūs „LKB Kronikos“ pluošteliai – atrodytų kaip nykštukas prieš milžiną.“

Kronikos leidėjai gerai suvokė, kokio pavojingo darbo ėmėsi, todėl planavo, kad, Dievui laiminant, gal pavyks šį pogrindžio leidinį leisti bent trejus ketverius metus. Visi žinojo, koks galingas buvo KGB aparatas su tūkstančiais oficialių pareigūnų ir dešimtimis tūkstančių kolaborantų, perduodančių šeimininkams bet kokią nugirstą informaciją.

Vienas po kito buvo suimami ir teisiami "Kronikos" platintojai – Petras Plumpa, sesuo Nijolė Sadūnaitė, Vladas Lapienis ir daugelis kitų. Bet "Kronika" ėjo, ir ėjo net septyniolika metų, ir skelbė pasauliui apie nežmoniškos santvarkos piktus darbus.

Su dideliu dėkingumu prisimename mūsų tautiečius – kun. Kazimierą Pugevičių, kun. Kazimierą Kuzminską ir kitus, kurie "Kroniką" vertė į anglų, ispanų, vokiečių ir kitas kalbas bei Lietuvos žmonių vargus viešino plačiajame pasaulyje. Jei ne jų pagalba, "Kronikos" žinia nebūtų pasiekusi plačiosios pasaulio visuomenės.

"Kronika" ne tik informavo pasaulio visuomenę apie sovietinės valdžios daromus nusikaltimus, bet atliko kitą labai svarbų uždavinį – drąsino tautiečius nebijoti persekiojimų ir ginti savo teises. "Kronika" lėmė, kad vienas po kito pasirodė kiti pogrindžio leidiniai: „Aušra“, „Dievas ir Tėvynė“, „Rūpintojėlis“, „Tiesos kelias“, „Perspektyvos bei kt. Galinga represinė valdžios mašina pradėjo buksuoti, ir mes visi pamažu ėjome į Kovo 11-ąją.

Šiandien, minint "Kronikos" pasirodymo 50-ąsias metines, dėkoju Dievui už tuos kunigus, seseris vienuoles, Eucharistijos bičiulius ir daugybę pasauliečių, kurie savo laiku rinko "Kronikai" medžiagą, talpino ją į eilinius "Kronikos" numerius ir juos platino. Jei ne šitie tik Dievu pasitikėję ir laisve rizikavę žmonės, mes "Kronikos" stebuklo nebūtume matę. Malda prisiminkime iškeliavusius pas Viešpatį "Kronikos" bendradarbius: kunigus Alfonsą Svarinską, Juozą Zdebskį, Virgilijų Jaugelį, seseris vienuoles Juliją Kuodytę, Oną Vitkauskaitę, pasauliečius Vladą Lapienį, Povilą Buzą ir kt., o "Kronikos" bendradarbiams, sulaukusiems "Kronikos" 50 metų jubiliejaus, linkiu visokeriopos Dievo palaimos.

Jūsų kardinolas Sigitas Tamkevičius,

„LKB Kronikos“ steigėjas ir redaktorius,

2021 m., gruodžio 30 d.

2022-uosius Seimas yra paskelbęs „LKB Kronikos“ metais.