100-ojo gimtadienio proga senolę sveikino Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas, Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė, Raudondvario seniūnė Daiva Bulotienė.

Marijona gimė 1924 m. kovo 15 d. Dzūkijoje. Su tėvais, seserimi ir broliu gyveno Garliavoje. Baigusi mokyklą ištekėjo ir persikėlė gyventi į Kauną, Petrašiūnus.

Visą gyvenimą jubiliatė dirbo vaikų darželyje, rūpinosi mažaisiais, buvo jų auklėtoja. „Darželyje dirbau 30 metų, iki pensijos. Darbas man buvo kaip antri namai. Labai mylėjau vaikus, o jie – mane“, – prisiminimais dalijosi senolė.

Marijona Stašauskienė / Organizatorių nuotr.

Kartu su vyru M. Stašauskienė užaugino dukrą Izoliną. Senolė turi vieną anūką, proanūkę ir proproanūkę.

„Ilgą laiką gyvenau viena, tačiau jau sunkiai judu, tad persikrausčiau pas dukrą, kuri mane globoja. Mano Izolina – auksinis žmogus. Visiems linkėčiau turėti tokią dukrą. Kasdien mane lepina įvairiais saldumynais, kuriuos labai mėgstu“, – gyrė savo dukrą Marijona.

Negerkite, nesinervinkite, nepavydėkite, džiaukitės tuo, ką turite.

Ilgaamžės dukra patvirtino, kad mamos sveikata puiki, tik vaikščioti be kitų pagalbos sunku. „Mama mėgsta žiūrėti televizorių, anksčiau daug skaitydavo, ypač romanus“, – apie mamą pasakojo dukra.

Pasiteiravus jubiliatės, koks jos ilgo gyvenimo receptas, atsakė nė nesudvejojusi. „Negerkite, nesinervinkite, nepavydėkite, džiaukitės tuo, ką turite. Aš nė nepajutau, kaip prabėgo 100 metų. Mano mamytė irgi ilgai gyveno, mirė būdama 97 metų“, – vardijo Marijona.

Birželio 7 d. apvalaus jubiliejaus sulaukusi moteris kėlė šampano taurę ir džiaugėsi, kad jos pasveikinti atvyko Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė ir Ežerėlio seniūnė Vilmantė Macijauskaitė.

„Kokie svečiai! Tai gražiai atšvęsiu savo gimtadienį!“ – džiūgavo sukaktuvininkė, mat gyvena viena ir labai mėgsta priimti svečius.

Jadvygos gyvenimo taurėje buvo visko: meilės ir džiaugsmo, sunkaus darbo ir skausmo, siaubingų netekčių. Iš keturių vaikų liko tik vienas sūnus Adolfas, kuris gyvena netoliese ir kartu su žmona Elena vis užsuka į seną, Ežerėlio durpyno kūrimo laikus menantį medinį daugiabutį – pažiūri, ar viskas senolei gerai, ar ko nors netrūksta.

Kiti J. Mieliauskienės palikuonys išsibarstę po pasaulį. Iš šešiolikos proanūkų net septyni gyvena Danijoje, vienas – Jungtinėje Karalystėje.  Jadvyga dėl nieko nesiskundžia ir tikisi, kad visa gausi giminė suvažiuos į seniai suplanuotą jos jubiliejaus šventę, kuri vyks jau netrukus.

Sukaktuvininkė mintimis nusikelia į praeitį, kai, būdama vos aštuoniolikos, ištekėjo už Petro, augino vaikus, išgyveno karo ir pokario siaubą. Prisimena, kai kartą draugas iš miško į trobą atsinešė patrankos sviedinį, kuris sprogo ir sužalojo gal penkis ar šešis žmones – nutraukė rankas, kojas.

Tačiau Jadvyga liko gyva ir kantriai priėmė visus jai likimo siunčiamus išmėginimus. Nesipurtė sunkumų: augino gyvulius, dirbo betonuotoja, net trylika metų – Kauno kelių statybos tresto darbininke, sanitare, valytoja.

Dar visai neseniai skaitė be akinių, bet dabar knygoms skiria mažiau laiko, mieliau žiūri televizorių. Labiausiai Jadvyga mėgsta bendrauti: priimti svečius ir pati svečiuotis. Atvykusius savivaldybės atstovus susodino prie vaišių stalo ir stebėjosi, kad šie taip mažai valgo, vis ragino ką nors įsidėti, o išvykstant mojavo pro langą.

Besišypsanti, gerai nusiteikusi ir sveikata nesiskundžianti jubiliatė patarimų, kaip sulaukti tokio amžiaus nedalija. „Kaip jau Dievas duos“, – apie ilgaamžiškumo paslaptį trumpai atsako Z. Ališauskienė.

Prieš 100 metų gegužės 25 d. Neveronyse gyvenusių ūkininkų šeimoje gimusi Zuzana buvo jauniausia iš šešių vaikų. Po paskutinio gimdymo jos mama nebegalėjo vaikščioti, todėl mažylę užaugino sesės.

Moters gyvenime buvo tiek šilto, tiek šalto. Vaikystė prabėgo padedant tėvui ūkininkauti. Kai namus paliko sesės, visus ūkiškus moteriškus darbus kasdien tekdavo atlikti vienai.

Ištekėjusi su vyru nepabėgo toli – persikėlė gyventi į Neveronių seniūnijoje esantį Pabiržės kaimą. Čia jie užaugino dvi dukras ir sūnų. Šiandien moteris džiaugiasi sulaukusi šešių anūkų ir jau dvylikos proanūkių, jie taip pat gyvena netoliese ir dažnai ją aplanko.

Pasveikinti nuo gimimo Pakaunėje gyvenančios šimtametės atvyko Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas, vicemerė Raminta Popovienė ir Neveronių seniūnė Aldona Petkevičienė.

„Gyvenimo kelyje buvo visko – ir didelio džiaugsmo, ir netekties skausmo, bet jūs viską kantriai išgyvenote, nepraradote optimizmo ir meilės gyvenimui. Nuoširdžiai sveikinu 100-ojo jubiliejaus proga. Linkiu sveikatos, sielos ramybės ir šviesaus džiugesio sklidinų dienų“, – Zuzanai linkėjo meras.

Šimtametės artimieji atkreipė dėmesį į tai, kad, nors moteris visą gyvenimą dirbo sunkų fizinį darbą, išgyveno karo negandas, ji visada buvo linksma, bendraujanti ir vaišinga.

„Mamos namų durys neužsidarydavo nuo dažno svečių lankymosi, o svarbiausia jai būdavo, kad visi būtų pavaišinti“, – juokėsi jubiliatės dukra.

Vicemerė R. Popovienė pastebėjo, kad ilgiausiai gyvena tie, kurie gyvena ne dėl savęs, o dėl kitų. Būtent tai liudija ir šimtametės Zuzanos patirtis.

Pati skaito

„Kaip džiaugiuosi! Smagu, gražus oras“, – per 100-ąjį savo gimtadienį, kurį sutiko gegužės 11-ąją, aplankyta „Kauno dienos“ sakė J. Bacevičienė ir kelis kartus pakartojo, kad galvojo jau nesulauksianti tokio jubiliejaus.

Jos dukra Vilija Musteikienė patikslino, kad mama pernai labai sunkiai persirgo koronavirusu. Vos pavyko atsigauti. „Prieš kovidą, oi, kokia buvo stipri“, – sakė dukra.

Jau keleri metai kaip J. Bacevičienė nevaikšto, turi širdies problemų, sunkokai girdi, tačiau tebėra šviesaus proto ir geros atminties, gero regėjimo. Pati skaito laikraščius ir žurnalus.

„Šiandien irgi naujų parnešiau, o ji man sako: tuoj pavalgysiu, ir atnešk žurnalą. Radijo nemėgsta, neklauso. Daug meldžiasi, mėgsta būti lauke“, – sakė V. Musteikienė. Anksčiau jos mama mėgo skalbti, siūti. Labai darbšti.

Kompaniją palaiko ne tik dukra ir žentas, bet ir keturkojis augintinis. Jį senolė mėgsta lepinti, vis pasiūlo skanesnį kąsnelį. Kai gyveno kaime, iš viso augino penkis šunis, „būdavo bent keturios kačiukės“.

Greta: J. Bacevičiene rūpinasi dukra V. Musteikienė ir žentas E. Musteikis. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Išmokė uošvis

„Mama labai optimistė. Labai gerai sutariame“, – santykiais džiaugėsi dukra. Jai antrino ir vyras Edmundas Musteikis.

V. Musteikienė pasakojo, kad tėvai ją augindami buvo labai geri, mama atleisdavo visus šposus. „Dėl to dabar ir nesusitvarkau su žmona“, – juokavo E. Musteikis.

Pasmalsavome, kokia buvo jo ir uošvių pirma pažintis. „Kokia galėjo būti? Teigiama. Mane a. a. uošvis visko išmokė. Ir su arkliu arti. Visko. Aš – miestietis, nieko nemokėjau. Abu uošviai – nuoširdūs, paprasti žmonės. Iš pat pradžių gerai sugyvenome“, – dėkojo už pamokas vyras.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Juodu kokie geri! Ir dukra, ir žentas. Abu rūpinasi. Abu labai geri“, – kalbėjo J. Bacevičienė, gimusi ir augusi Šakių rajone, bet dabar su dukra ir žentu gyvenanti Kaune.

V. Musteikienė pridūrė, kad mama jai įskiepijusi, jog reikia netingėti: „Nelabai norėdavosi ravėti, šieną grėbti, bet motyvuodavo taip: jeigu nori į šokius, padarysi ir galėsi eiti.“

Juodu kokie geri! Ir dukra, ir žentas. Abu rūpinasi. Abu labai geri.

Dirbo nuo septynerių

Mintimis nusikėlusi į savo vaikystę šimtametė pritilo. „Oi, vaikeli. Nuo septynerių metų pas svetimus. Prastai gyvenome, labai. Turėjau ganyti gyvulius. Ganydama, vaikeli, išmokau visus poterius. Paskui išleido už mergą. Labai sunkiai dirbau. Dabar tai akys nušvitusios su savais gyventi. O anksčiau pas svetimus. Dirbau, visus maitinau. Pinigų neturėjau, viską nešiau mamai“, – būdama vyriausia iš vaikų šeimoje padėjo ją išlaikyti.

Patyrė ir sunkią vaikystę, ir Antrąjį pasaulinį karą, ir artimo žmogaus netektį. Būdama 21-ų ištekėjo. „Vyras buvo labai geras, bet neilgai gyvenome. Dvejus metus. Liko metukų dukra. Vyras mirė. Peršalo, plaučių uždegimas. Dirbdavo prie remonto, prie mašinų“, – prisiminė J. Bacevičienė.

Vėliau antra santuoka ir antra dukra – V. Musteikienė. Iš viso turi keturis anūkus. Rudenį pasaulį išvys proanūkis.

„Netikėjau, vaikeli, kad tokio amžiaus sulauksiu, – mėgavosi saule J. Bacevičienė. – Netikėjau.“

Išliko: J. Bacevičienė yra išsaugojusi nuotrauką, kurioje  pasiruošusi vestuvėms. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Ar ką nors norėtų pakeisti gyvenime, jei galėtų? „Nieko nenoriu keisti. Ką galiu pakeisti? Nieko, vaikužiai. Mano vaikai – labai geri“, – nieko nesigaili J. Bacevičienė, su nekantrumu laukianti suplanuoto giminės suėjimo jos 100-mečio proga.

Kauno miesto savivaldybės vyriausioji specialistė Daiva Sabiničienė, atliekanti Žaliakalnio seniūnės funkcijas, su kolege atvykusios nešinos gėlių puokšte ir nuoširdžiais sveikinimais, „Kauno dienai“ sakė, kad šiemet 100 metų pasitinka du šios seniūnijos gyventojai. Abu – gegužę, tačiau antrasis nepageidavo viešumo.

Šimtas metų ir dauguma jų nugyventi Klaipėdoje. Anot mero, moters požiūris į gyvenimą išliko optimistiškas ir šviesus, o pats susitikimas įkvėpė.

"Seniai nebuvau tokiame jautriame ir jausmingame susitikime. Pagyvenę žmonės labai sentimentalūs, o ponia Aleksandra – išskirtinio sentimentalumo moteris. Pabendravome, palinkėjau jai sveikatos, stiprybės. Paprašiau griežtai klausyti gydytojo nurodymų – jokių ašarų, tik geros, šviesios emocijos", – pasakojo V. Grubliauskas.

A. Voinič gimė 1922 m. spalio 9-ąją Rusijoje. Buvo ištekėjusi, tačiau vyras žuvo Antrojo pasaulinio karo metu.

Po karo moteris atvyko į Lietuvą, buvo ištekėjusi, susilaukė ir užaugino dukterį Niną, tačiau jos neteko 2012-aisiais. Aleksandra turi du anūkus – Tadą ir Vasilijų, gyvenančius Klaipėdoje.

Jau apie 20 metų moteris gyvena kartu su sena drauge Iraida, kuri ją ir prižiūri. Jos artimai draugauja apie 55 metus.

Jubiliatė didžiąją gyvenimo dalį dirbo Klaipėdos medienos apdirbimo įmonėje telefoniste, šias pareigas ėjo iki pensijos.

Stanislava gimė Baravų kaime, Čekiškės valsčiuje (Kauno r.), ūkininkų Jono ir Adelės Pankinų šeimoje, kurioje augo aštuoni vaikai. Ji vyriausia iš dukterų, tad teko ir jaunesniuosius prižiūrėti, karves ganyti, kunigo laukuose cukrinius runkelius ravėti. Nuo pat mažumės užgrūdinta, darbo nesibijanti, niekad nesiskundžianti, basomis šieną grėbė, vežimus sugebėdavo prikrauti taip, kad jie vežami nė karto nenugriuvo.

Teko ir mokslo ragauti

Garbaus amžiaus sulaukusiai senolei teko ir mokslo ragauti. Ji lankė pradinę mokyklą Jokavuose, visas klases mokė mokytojas Pavėsis. Su geriausia klasės drauge Stefute Jasukaityte susitikdavo kryžkelėje – kartu būdavo smagiau eiti tuos 4 km. Sutartinis ženklas – nulaužta ir į žemę įsmeigta šakelė, ir jei tokią viena kuri rasdavo, žinodavo, kad antroji jau nuėjo, nėra ko laukti.

Mokykloje ne tik mokėsi rašyti, skaityti, bet ir dainuoti, šokti, net vaidinti. Staselė buvo guvi, žvitri mergaitė, tad būdavo išrenkama pagrindiniams vaidmenims „Pelenėje“, „Žaldokynėje“ vaidino Ievutę, o dramoje „Petras Kurmelis“ jai teko tarnaitės vaidmuo. Turėjo gražų balsą. Dėdė teisininkas Aleksandras ragino tėvus mergaitę leisti į Kauną, kad mokytųsi J.Kačanausko muzikos mokykloje, tačiau tėvai neišleido. Argumentas paprastas: o kas ūkio darbus nudirbs? Atvažiavęs dėdė pamokydavo abi su sesute gražių manierų, etiketo. Visa tai vėliau S.Urbonavičienė perdavė savo dukroms, tad dėdės pamokos nenuėjo veltui.

Darbšti ir bebaimė

Vykstant karui, vieną sekmadienį Staselei su sesute grįžtant iš Seredžiaus bažnyčios, vos perėjus tiltą per Dubysą, už nugaros nugriaudėjo sprogimas. Jei būtų minute kita ėjusios vėliau... „Taip buvo lemta, Dievulis apsaugojo“, – įsitikinusi Staselė.

Baravai – kaimas prie vieškelio, juo važiavo ir vokiečių, ir rusų gurguolės, žlegsėjo tankai, o kareiviai užsukdavo prašydami maisto, ypač varganai atrodė ruseliai. Kartą jiems atnešė iš po vištos paimtų užperėtų kiaušinių. Drebėjo iš baimės, bet bent tokiu būdu parodė pasipriešinimą „išvaduotojams“.

Mano draugės mama jaunystėje buvo ne tik darbšti, bet ir drąsi mergina. Aplinkiniai ūkininkai į Kauną veždavo maisto produktų: pieno, sviesto, kiaušinių, o parsiveždavo druskos, žibalo, kitokių buityje reikalingų prekių. Staselei ne kartą teko vienai dvikinkiu vežimaičiu apie 50 km važiuoti į Kauną ir tą pačią dieną grįžti namo. Kartą, besileidžiant nuo Parodos kalno, nutrūko pakinktai, arkliai išsikinkė ir ėmė vežimaitį nešti šuoliais, tačiau mergina nesutriko, nepaleido vadžių, suvaldė arklius ir sėkmingai grįžo namo. Kitą kartą, besikeliant su vežimu per Nevėžį (tiltas karo metais irgi buvo susprogdintas), sugedo keltas ir visą šaltą naktį teko praleisti vežime. Rytą keltą pataisė, važnyčiotoja sėkmingai grįžo, arkliai, tiek laiko stovėję, prisiminė, lėkė šuoliais.

Pokario metais, prasidėjus partizaninėms kovoms, įtarus, kad šeima slepia partizanus, nes abu broliai – Jonas ir Antanas – buvo miške, mergina buvo įmesta į rūsį stribyne Seredžiuje (vėliau tame pastate buvo paštas, biblioteka, o šiuo metu jis stovi apgriuvęs, nenaudojamas – niekas nenori jame gyventi, sako, ten vaidenasi nukankintų partizanų vėlės). Sušalusi, alkana, sumušta, pro rūsio langelį su baime žvelgė į patvoryje išguldytus kūnus. Širdis neramiai klausė: ar ne broleliai ten guli išniekinti?

Mokslai: Jokavų pradinės mokyklos mokinukės su mokytojo Pavėsio šeima. / S. Urbonavičienės asm. archyvo nuotr.

Laiminga lemtis

Sibiro gulagų Staselė išvengė, o jos jaunystės draugui Juozui Urbonavičiui (ką ten draugas – aštuoneriais metais jaunesnė mergina tik iš tolo žvelgė į šaunų ūkininkaitį, linksmumu, pokštais traukiantį merginų širdis) teko ir kalėti, ir Intos šachtose kasti anglis 1 246 m gylyje po žeme. Tesvėrė 38 kg, bet išliko gyvas. Gal gelbėjo į drabužį įsiūtas Aušros vartų Švč.Mergelės Marijos paveikslėlis, kurį jau gerokai sutrintą išsinešiojo visą kalinimo laiką?

Gal tas žalsvai pilkas diemedis, o gal nuo neatmenamų laikų alyvų krūme rymantis metalinis kryžius saugojo draugės mamą ir jos šeimą?

Kalėjimuose Juozas Urbonavičius išbuvo aštuonerius metus. Kai grįžo gimtinėn, ėmė dairytis merginos – buvo laikas kurti šeimą. Surado reikalą ir nudrožė pas Pankinus. Rado Staselę bekepančią kiaušinienę. Susėdo prie stalo ir... susitarė.

Kartu pragyveno 45-erius metus, susilaukė trijų dukterų, penkių anūkų. Dabar jau 20 metų Staselė našlauja. Bet neliūdi – darbas ir gilus tikėjimas padėjo viską ištverti. Kol galėjo, vasaromis padėdavo dukrų šeimoms, augino daržoves, uogavo, uogienes virė, agurkus raugė, o ilgais rudens vakarais megzdavo. Visi: ir žentai, ir anūkai – jos megztas kojines tebenešioja.

Dar ir dabar S.Urbonavičienė, vos orams atšilus, grįžta į savo sodybą ant Dubysos kranto, rūpinasi darželiu, pagano vištukes. Ten jai padeda jauniausioji dukra Nijolė, turinti baidarių verslą. Žiemą sugrįžta į Ringaudus pas Jūratę, vyriausiąją, sukasi po virtuvę, labai nori pagelbėti, būti reikalinga.

Praėjusią vasarą, kai lankiausi jos namučiuose vaizdingame Padubysio kaime, ji vaišino mane keptais blynais, pagardintais pačios virta uogiene. Prie namo darželyje žydėjo senovinės gėlės: karkliukai, jurginai, žaliavo rūtos, mėtos, peletrūnai, medetkos, o prie pat durų – neišvaizdus, bet būtinas kiekvienai sodybai augalas – diemedžio krūmelis, saugantis nuo visokių negandų. Gal tas žalsvai pilkas diemedis, o gal nuo neatmenamų laikų alyvų krūme rymantis metalinis kryžius saugojo draugės mamą ir jos šeimą?

Juk garbaus amžiaus senolei teko ištverti, iškentėti karo ir pokario metus, džiaugtis atgauta nepriklausomybe, su nerimu sekti kraupius šių dienų įvykius Ukrainoje. S.Urbonavičienė ir dabar dar pavarto laikraščius, klausosi žinių per radiją ir televiziją, šviesiu protu suvokia, kas vyksta pasaulyje, labai išgyvena, kad nepasikartotų tai, ką jai teko patirti.

Gruodžio 2 d. Bernatonių kaime gimusi Ona čia praleido visą savo gyvenimą. Netrūko ir džiaugsmo, ir skausmo. Bernatonių pradinėje mokykloje Ona baigė keturias klases. Žuvus tėčiui, daugiau mokytis nebuvo sąlygų – trūko pinigų, reikėjo padėti mamai ūkyje. Moteris daug metų dirbo pas ūkininkus įvairius lauko darbus, vėliau įsidarbino eksperimentiniame gyvulininkystės ūkyje. Už gerą darbą yra pelniusi apdovanojimų.

Visiems, atvykusiems jos pasveikinti, moteris linkėjo sveikatos ir taip pat nugyventi 100 metų.

O.Buslevičienė su vyru susilaukė trijų sūnų ir dukros. Vyro ir sūnų jau nebėra tarp gyvųjų, 100-mete rūpinasi dukra Marijana ir anūkės. Jubiliatė džiaugiasi keturiais proanūkiais.

Įspūdingo jubiliejaus proga pasveikinti ilgaamžės ir perduoti jai simbolinių dovanų atvyko Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė, Raudondvario seniūnė Daiva Bulotienė ir seniūnijos socialinio darbo organizatorė Antanina Toločkienė.

Nors Onutės klausa vis labiau blogėja, moteris stebina humoro jausmu ir svetingumu. Visiems, atvykusiems jos pasveikinti, moteris linkėjo sveikatos ir taip pat nugyventi 100 metų.

Šventojiškė Janina kasmet Joninėms išsipuošia. O šioms dar ir juostą užsirišo. Ne bet kokią – proginę. 

Nors Janinos gimtadienis prieš Jonines, jau tradiciškai kasmet jis švenčiamas per vasaros saulėgrįžą ir didelė šeima susirenka. 

Šimtametės Janinos dukra – irgi Janina. Giminėje ir Jonas buvo. O šiemet, kai mama sulaukė tokio garbingo jubiliejaus, Joninės ypatingos ir džiaugsmas šeimai. 

Šimtametė sako, kad dabar gyventi gera. Senjorė nemėgsta juodos spalvos – tokių drabužių niekada nedėvi. Sako ir taip nugyvenusi nelengvą gyvenimą: artimuosius laidojo, sunkiai dirbo nuo mažens. 

Šventojoje ją daugelis pažįsta. Janina ilgai rūpinosi Šiaulių statybos tresto poilsio nameliais – buvo jų komendantė. 

Šimtametė šventojiškė dalijasi ilgo gyvenimo receptu. Bet svarbiausia – esą ypatingas Šventosios oras ir jūra. Ir dar, anot senolės, svarbu malda. Šimtametė dukart – rytą ir vakarą – sukalba rožančių. 

Šeduvoje gimusi Bronislava prie Šaulių sąjungos prisijungė būdama dar jauna. Moteris prisimena šaulių rengtas iškilmingas rikiuotes Vasario 16-osios proga.

„Atsimenu, važiavome į ekskursiją po Kauną. Tik nepamenu, kuriais metais tai buvo. Aš ir brolis buvome šauliai“, – sakė šimtametė.

Lietuvos šaulių sąjunga įsteigta 1919 m. birželio 27 d. Ją kūrę lietuvių inteligentai siekė prisidėti prie Lietuvos nepriklausomybės gynimo ir išsaugojimo. 1919–1920 m. šauliai dalyvavo kovose su sovietų Rusijos ir Lenkijos kariuomenėmis bei 1923 m. Klaipėdos krašto sukilime.

Tuomet žuvo 81 šaulys, 146 buvo sužeisti. Į Lietuvos šaulių sąjungą galėjo stoti 16 m. sulaukę asmenys. Veikė atskiri šaulių moterų, moksleivių, rėmėjų padaliniai. Jie sudarė 22 rinktines.

Lietuvoje šaulių sąjunga atkurta 1989 m. Atkūrimo iniciatyvinės grupės nariai pirmą priesaiką davė Kelmėje, prie Lietuvos šaulių sąjungos vieno įkūrėjų ir ideologo V.Putvinskio-Pūtvio kapo.

Pirmasis sąjungos būrys sudarytas Kaune, vėliau – Kelmėje, Šeduvoje, Skriaudžiuose, Panevėžyje ir kitur. 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, užmegzti ryšiai su Estijos, Latvijos, Ukrainos panašiomis organizacijomis.

Paklausta, ar dėl tarnavimo Šaulių sąjungoje teko patirti sovietų represijų, B.Dausynienė džiaugėsi, kad jai pavyko to išvengti.

„Gal ir būtų ištrėmę. Bet aš tuomet tarnavau Šeduvoje, o kai persikrausčiau į Klaipėdą, tikėtina, mažai kas galėjo sužinoti. Nors visi mano giminaičiai, likę Šeduvoje, žinojo. Bet niekas neišdavė. Į Klaipėdą persikraustėme, kai tik karas buvo baigęsis. Vyras gavo paskyrimą ir teko važiuoti“, – pasakojo šimtametė.

B.Dausynienė, sulaukusi III Jūros šaulių rinktinės šaulių vizito gimtadienio proga, tikino, kad pirmą kartą per visą savo gyvenimą buvo taip pagerbta.

Šimtametė nestokoja tvirtybės, humoro jausmo ir į pasaulį žvelgia šviesiomis akimis. Paklausta, koks jos ilgaamžiškumo receptas, moteris patikino, kad ji visą gyvenimą daug dirbo.

„Buvau darbo žmogus, tarnavau Šaulių sąjungai, o laisvalaikiu labai mėgdavau šokius, persikrausčius į Klaipėdą, dirbau vaikų darželyje auklyte“, – kalbėjo moteris.

B.Dausynienė patikino, kad, dirbdama Šaulių sąjungoje, ji sutiko daugybę įvairių žmonių.

„Atvažiuodavo įdomių žmonių. Aš pamačiau šviesesnį gyvenimą“, – sakė moteris.

Senolė pripažino, kad iš tiesų laisvu žmogumi ji pasijuto tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Šiaulių pedagoginiame institute pradinių klasių mokytojos specialybę įgijusi Juzefa dirbo ne vienoje Kauno rajono mokykloje. Vis dėlto, ilgiausiai, nuo 1958 m. iki pensijos, moteris vaikus ugdė Kulautuvos mokykloje. Čia pedagogu dirbo ir Juzefos vyras. Pora susilaukė dukrų, kurios taip pat pasirinko mokytojo profesiją. "Nuo mažumės mama mane vesdavosi kartu į mokyklą. Aš ir vaikų sumuštinius apžiūrėdavau... Bet mokytojos vaikui viskas buvo leidžiama", – juokėsi 100-metės dukra Nijolė.

Būdama mokytoja Juzefa nuolat kurdavo scenarijus vaikų šventėms. O už gerą darbą buvo ne kartą apdovanota. Jubiliatė neapleidžia savo kūrybinių pomėgių ir dabar – rašo dienoraštį, kuria eiles, sveikinimus. "Prieš keletą metų mama dar dalyvavo konkurse – sukūrė eilėraštį Lietuvai", – prisimena dukra.

Prieš ketvirtį amžiaus, mirus vyrui, Juzefa atsikraustė gyventi į Raudondvarį. Čia gyvena kartu su dukra Nijole."Esu sveika, niekuo nesiskundžiu. Didžiausia liga – tai mano amžius. Bet nors ir esu 100-metė, kasdien su dukra apeiname po didžiausią ratą", – didžiuojasi šimtametė.

Po 95-ojo Juzefos jubiliejaus artimieji nusprendė, kad ilgaamžės gimtadienį reikia švęsti kasmet. "Jau tapo tradicija, kad kiekvienais metais visa giminė susirenka paminėti mamos gimtadienio. Gaila, kad šiemet susiklostė tokios aplinkybės, jog nieko negalėjome pakviesti. Tačiau tikimės, kad pagerėjus situacijai dar šiais metais pavyks atšvęsti", – vylėsi Juzefos dukra.

Laikantis visų saugumo reikalavimų, Kauno rajono Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė perdavė mero Valerijaus Makūno linkėjimus ir tradiciškai Kauno rajono 100-mečiams dovanojamą šiltą antklodę.