Kaip vaikui saldainis

Iš Tauragnų apylinkių kilusi 68-erių Vida šaltąjį sezoną praleidžia su rankdarbių kraite Utenoje, o vos orai atšyla – drauge su vyru kraustosi į sodybą kaime. Ten jos laukia daržai, kurių gėrybėmis aprūpina vaikus ir anūkus, uogos, grybai.

„Siuvinėjimai rūpi ir vasarą, bet iš pradžių juk reikia atlikti privalomus darbus. Kai juos padarau, leidžiu sau kaip vaikui suvalgyti saldainį – atsisėsti ir pamedituoti prie siuvinio“, – juokiasi pašnekovė.

Vida nemėgsta ryškių spalvų. Sako, jos amžiuje dera rengtis santūriau, nors kartais ir neatsilaiko. Kūrybinio įkvėpimo semiasi iš gamtos.

„Bet kokį piešinį siuvinėjant man labai svarbu paukštis, dar medis ar koks augalas, grybas. Kadangi kaime gyvenu Žalvarnių gatvėje, susiradau internete, kaip tas žalvarnis atrodo, ir išsisiuvinėjau vieną ant palaidinės“, – džiaugiasi ji.

Maloniausia Vidai tenkinti savo anūkių užsakymus. Vienai prireikia katino, kitai – kokio animacinio filmuko herojaus. Laimei, kad internetas visagalis – viską parodo. „Kol ką nors išsiuvinėju, jau, žiūrėk, ir noras praėjęs – nebereikia: bet ko nepadarysi dėl anūkų“, – šypsosi penkių vaikaičių močiutė.

Vyriausiajai – šešiolika. Jau ir pati galėtų siuvinėti, bet nelabai rūpi. „Kai aš buvau jos amžiaus, siuvinėjimai man irgi mažai rūpėjo, o štai dabar matote… Kas žino, gal ir jai panašiai bus“, – spėlioja Vida.

Originalu: nors „Pinterest“ – visų kūrybininkių rojus, Vidai labiau patinka piešinius kurti pačiai ir, sykį pradėjus, savęs nestabdyti. / V. Navikienės asmeninio archyvo nuotr.

Įkvepiantis pavyzdys – teta

Siuvinėti Vida išmoko pati, tačiau polinkį paveldėjo iš savo mamos ir ypač – tetos.

„Abi jos buvo tikros auksarankės, kūrė labai gražius rankdarbius. Tik mama buvo audėja, o štai teta, inžinierė, laisvalaikiu labai gražiai siuvinėjo. Su vyru gyveno Vilniuje, vaikų neturėjo, todėl galėjo leisti sau tokį pomėgį. Tuo tarpu mes gyvenome kaime, ant mamos pečių buvo ūkis. Žodžiu, ji neturėjo laiko siuviniams“, – pasakoja Vida, kurios viso gyvenimo svajonė buvo išmokti siuvinėti taip, kaip teta.

Kol augino vaikus, dar tėvams ūkyje padėdavo, laiko irgi neturėjo, bet kai išėjo pensiją ir netyčia rado keletą išsaugotų tetos siuvinių – išsyk puolė bandyti pati. Prisiminė, kaip kadaise virvute siuvinėjo virtuvines užuolaidėles. Internete rado ir siuvinėjimo pamokų, ir piešinių. Todėl sėdo ir praktikavosi.

Kol rankos gali, o akys mato, siuvinėti jai labai smagu. Vadina tą procesą meditacija. Piešinį nusipiešia ant popieriaus, bet dirbant jis dar šimtą kartų keičiasi.

„Daugiausia siuvinėju rūbus. Kadangi tai darau tik sau ir namiškiams, užsakymų nepriimu, todėl galiu į valias fantazuoti, leisti sau nukrypti nuo pirminio tikslo, spalvas derinti taip, kaip man norisi. Žodžiu, tai tarsi tapymas siūlais“, – įdomų terminą savo veiklai apibūdinti ekspromtu sugalvoja Vida.

Žaismingai: „Kitąsyk gal ir per gausiai tuos savo drabužius išmarginu, bet kartą pradėjusi negaliu sustoti“, – traukia save per dantį Vida. / V. Navikienės asmeninio archyvo nuotr.

Siuvinėja moderniai

Krenta į akis, kad Vidos siuviniai nėmaž neprimena mūsų močiučių našlaitėmis ir piliarožėmis išmargintų staltiesių, stalo takelių, pagalvėlių. Ir nors jos amžiną atilsį tetos, mamytės siuviniai tradiciškesni, pati Vida, sako, yra jau naujųjų laikų žmogus.

„Esu praktikė. Tai, ką nutapau siūlais, pati noriu naudoti. O seniau, žinote, kaime tas vienas piešinys keliaudavo iš rankų į rankas, merginos jį persikopijuodavo šimtus kartų. Tačiau dygsnys, t. y. siūlo guldymas, iki šių dienų išliko nepakitęs“, – aiškina ji.

Vida pasakoja radusi dar jos močiutės austos drobės gabalą, iš kurio susikirpo dvi pagalvėles. „Štai ant jų labai tiko būtent senovinis siuvinėjimas – našlaitės ir aguonos. Išsiuvinėjau, bet dar neskubu tų dalių susiūti, nes, turint daiktą, reikia surasti jam vietą, o aš dar nežinau, kur norėčiau jas padėti“, – greitakalbe beria kūrybininkė.

Štai kaime, kur Navikai turi seną sodybą su duonkepe krosnimi, pirtimi, Vidos siuvinėtos užuolaidėlės labai tinka. „Bet jos jau labiau modernios, nei senovinės, nes raštą kūriau pati“, – lyg ir teisinasi pašnekovė.

Paklausta, kaip gimė jos terminas „tapymas siūlais“, Vida paaiškina: „Tarkim, vakare, prie elektros šviesos, kokio išsiuvinėto žolyno spalva atrodo vienaip, o dieną matau, kad reikėtų kitokio atspalvio. Tuomet galiu imti kitą siūlą ir „užtapyti“, arba „ištrinti“ – išardyti visai. Panašiai, kaip tapant paveikslą.“

Kryželiu siuvinėti moteris nemėgsta. Kodėl? Nes ten nėra vietos improvizacijai. „Tuose siuvinėjimo šablonuose net nurodyta, kur kokios spalvos turi būti. Tai kruopštus techninis darbas, ne kūryba“, – sako Vida.

Pavasarėja: gražieji džinsiniai marškiniai su žalvarniu. Dizainerė – Vida iš Žalvarnių gatvės. / V. Navikienės asmeninio archyvo nuotr.

Grãžina pabodusius rūbus

Pašnekovė tikina, kad jos, kaip ir daugumos moterų, spintos pilnos drabužių, todėl tik išsirink tinkamą, čiupk adatą su siūlu ir „tapyk“. Siuvinėjimui labiausiai tinka natūralaus pluošto vienspalviai rūbai. Šitaip Vida jau yra pasigražinusi keletą medvilninių suknelių, tunikų, lininius ir džinsinius marškinius. Drabužis didelis, į siuvinėjimo lankelį telpa tik mažytis audinio plotelis – nėra lengva tai daryti.

„Kitąsyk gal ir per gausiai juos išmarginu, bet kad pradėjusi nebegaliu sustoti, – traukia save per dantį auksarankė, neseniai baigusi siuvinėti apykaklę. – Kai užsidedu ją ant senos suknelės, atrodo kaip nauja.“

Vidai nereikia išlaidauti naujiems drabužiams: užtenka kūrybiškai pažiūrėti į tai, kas jau yra spintoje. Savo eksperimentus moteris kartais įkelia į auksarankių grupes feisbuke, kur sulaukia paskatinimo, motyvacijos nesustoti ir kurti toliau. „Aš dirbu pati viena, su niekuo nesitariu, tai tie patiktukai tikrai prideda ūpo“, – neslepia ji.

Jei jau daiktas sukurtas ir dar tvirtas, tik truputį laiko „palamdytas“ – kam pirkti dar vieną? Reikia atnaujinti šį.

Ar kūrėja naudojasi „Pinterest“, kitomis kūrybiškų žmonių mėgstamomis paltformomis? Pasak Vidos, internetas jai reikalingas tuomet, kai žino, ko nori, bet nesugalvoja, kaip įgyvendinti.

„Vienas kūrėjas parodo, kaip tai daro, kitas pasidalija savo siuvinėjimo technika. Senais laikais sklaida buvo kitokia: moterys viena pas kitą vaikščiodavo į svečius. Mano mama turėjo tradicines stakles ir kadangi daug ausdavo, draugės pas ją dažnai ateidavo pasižiūrėti raštų“, – prisimena Vida.

Suteikia antrą šansą

Šiandien feisbuko grupėje „Antras šansas" netyla diskusija, ar šiais laikais galima pritaikyti mūsų močiučių austas drobes, t. y. siūti iš jų madingus drabužius su senoviniu prieskoniu.

Šiuo klausimu Vida turi savo nuomonę. „Mano spintoje taip pat guli daug mamos austų lovatiesių. Kai kurios nuo to senumo jau pageltusios, turi vieną kitą dėmelę. Man jos brangios ir išmesti jų neketinu, bet… Kai aš numirsiu, manote, kam nors jų reikės – vaikams, anūkams? Tikrai ne. Todėl ruošiuosi jas perdirbti, kaip tai daro viena naginga moteris iš Utenos rajono“, – dėsto savo požiūrį ji.

Vida pasakoja apie mūsų dienraščio jau kalbintą Danutę Blažienę, kuri, derindama audinius iš senų močiučių kraičių su naujais, kuria meniškus skiautininius – lovatieses, užtiesalus, pagalves, pano ir net vienetinius drabužius.

„Turiu mintį mamytės lovatiesėmis pervilkti kėdes. Būtų ir gražu, ir praktiška. Taip pat ruošiuosi iš jų pasiūti naktines užuolaidas: derinsiu lovatiesę su kitu audiniu“, – kūrybiniais planais dalijasi pašnekovė.

Stilius: juodai balta apykaklė ant pabodusios suknelės – labai stilingas sprendimas. / V. Navikienės asmeninio archyvo nuotr.

Permūrijo krosnį

Lietuvių moterys nagingos – moka ne tik siuvinėti, bet, jei reikia, ir seną, suaižėjusią krosnį permūryti, ir senas pirties duris prikelti naujam gyvenimui. Vida juokiasi ir prašo nepasakoti istorijos apie krosnį, kuri socialiniuose tinkluose susilaukė daug patiktukų.

„Mūsų kaimo troboj stovi tokia senovinė krosnis su virykle, sumūryta dar iš mano tėtės gamintų plytų. Laikui bėgant jos perdegė, pradėjo trupėti, išsigandau, kad vieną dieną gali kilti gaisras“, – pasakoja V. Navikienė.

Sužinojusi, kad permūryti tokią krosnį iš naujų plytų labai brangu, moteris nusprendė pamėginti pati. Pirko plytų ir mūrijo. Vyras iš pradžių dūsavo, paskui juokėsi, bet, pasak smarkuolės, svarbiausia, kad netrukdė dirti.

„Man patinka eksperimentuoti, pakvailioti, ypač, jei tie mano darbai niekam nekenkia, – juokauja Vida, pati atnaujinusi, gražiausiais raštais išpaišiusi ir senas pirtelės duris, gonkeles. – Pati kūriau piešinius, tapiau akriliniais, laukui skirtais dažais.

Naujų daiktų Vida beveik neperka: kiek turto per gyvenimą prikaupta, tą ir reikia naudoti. „Jei jau daiktas sukurtas ir dar tvirtas, tik truputį laiko „palamdytas“ – kam pirkti dar vieną? Reikia atnaujinti šį“, – antro šanso filosofija dalijasi kūrybininkė.

Sovietmečiu, sako, tvarumo filosofijos laikytasi labiau iš neturėjimo ir visa ko stokos, tačiau šiandien ji liudija žmogaus kūrybiškumą.

„Kai augo vaikai, tuos vienodus drabužėlius, pirktus parduotuvėje, perkurdavau savaip: tai kokią aplikaciją užsiūdavau, tai ką nors primegzdavau ar pasiuvinėdavau“, – prisiminimais dalijasi Vida.

Pati: permūryti krosnį, pagražinti pirties duris ir gonkeles, išsiuvinėti užuolaidėles – Vidos rankoms viskas paklūsta. / V. Navikienės asmeninio archyvo nuotr.

Giminės medžiai ir herbai

Vida didžiuodamasi sako, kad kadaise mokėsi tuomečiame Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume. „Nors siuvinėti mūsų nemokė, tačiau tie mokslai man davė daug gero. Juos baigusi grįžau į Uteną, kur daug metų dirbau kultūros centre, leidykloje“, – pasakoja ji.

Vienu metu, kai madoje buvo kaligrafiškai užrašyti sveikinimai, Vida irgi tai darė. Ne tik rašė, bet ir pati kūrė atvirukų dizainą, iš dekoratyvaus popieriaus išpjaustydavo įmantriausius kiauraraščius.

Net giminės medžius piešė. Tai ilgas, kruopštus darbas, bet įdomus. Yra pasidariusi ir savo giminės genealoginį medį – kol kas tik iš mamos pusės, kuris, juokiasi, nuolat kinta: giminė auga, plečiasi.

Viena problema, su kuria susiduria rankdarbių mėgėja, – galanterinių prekių stygius. Pasirodo, Utenoje sunkiai nusipirksi siuvinėjimo siūlų ar adatų. Ne tik galanterijos, bet ir audinių parduotuvės nebeliko. Todėl jei siuvinėdama pritrūksta kokios spalvos, turi planuoti kelionę į Vilnių.

Tačiau panašu, kad jokie siūlų ar adatų stygiai Vidos nesustabdys. Jau kitą dieną gaunu žinutę, kad ji pamiršo šį tą paminėti. Pasirodo, V. Navikienė net penkiems miesteliams: Tauragnams, Sudeikiams, Daugailiams, Kuktiškėms ir Leliūnams – yra sukūrusi herbus ir vėliavas.

„Jie patvirtinti Heraldikos komisijoje prezidento dekretu ir už šiuos darbus 2006-aisiais man buvo suteikta Utenos rajono meno ir kultūros premija“, – skaitau netikėtą Vidos prisipažinimą.

Siuvinėjimu užkrėtė anytą

Tiek siuvinėjimo, tiek antpirščių kolekcionavimo pradininkė yra Audra Budrienė. Adata tapyti paveikslus ji pradėjo prieš 17 metų. „Jaunesniajai dukrai darbų pamokai reikėjo išsiuvinėti paveiksliuką – saulytę, o ji su rankdarbiais susipykusi visiškai. Tą darbelį padariau aš, o grįžusi iš mokyklos dukra pasakė, kad mokytojai jis labai patiko, kad į parodą Briuselyje jai reikia vežtis tris darbus, tad mokytoja paprašė juos išsiuvinėti. Nupirkau paprastus vaikiškus paruoštukus ir išpildžiau prašymą. Kai siuvinėjau, matė močiutė (taip Audra vadina anytą – red. pastaba). Ji taip pat panoro pabandyti ir išmokti“, – prisiminė pašnekovė.

Pasak Audros, užsikabino abi, tačiau jų siuvinėjimo technikos skiriasi: Audra pagal schemą siuvinėja ant baltos medžiagos, o anyta – ant paruoštų schemų.

„Vienu metu siuvinėjimas buvo tapęs priklausomybe: jei neprisėsdavau prie šio darbo, net pyktis imdavo. Laimei, pavyko susivaldyti, juk negali visą laiką skirti vien siuvinėjimui“, – atviravo domeikaviškė. Dabar ji produktyviau išnaudoja laiką, skirtą pomėgiui: klausosi audioknygų ar žiūri serialus.

Pradžia: šie darbeliai – O. Budrienės pirmieji. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Ėmėsi reprodukcijų

Kadangi per 17 metų A. Budrienė išsiuvinėjo gausybę mažų paveiksliukų, neseniai ėmėsi garsių dailininkų reprodukcijų. Pirmasis bandymas – natiurmortų tapytojo Raymondo Campbello „Vynas“ – pavyko puikiai, o šiuo metu Audra adata kopijuoja biblinių scenų ir mitinių būtybių tapytojo Herberto Jameso „Afroditę“. Tokiam darbo atlikti prireikia 1–1,5 metų, „Afroditę“ Audra pradėjo pernai lapkritį.

Įspūdingas ir kitas skaičius: šiai reprodukcijai reikia 200 skirtingų atspalvių siūlų. Paklausta, kas buvo lengviausia iš to, kas jau atlikta, pašnekovė patikino: „Lengvo nebuvo nieko. Gal kūną siuvinėti buvo paprasčiau, o nuo viso kito net akyse mirguliuoja: trys ar keturi kryželiai ir jau reikia imti kitą atspalvį.“

Siuvinėjimas Audrai – ne menas, o juodas darbas ir kantrybės ugdymas. Šį pomėgį moteris vadina meditacija, psichoterapija, iš jo neuždirbsi tiek, kiek įdedi. O. Budrienei tai – maloni laiko leidimo forma. Tačiau abi moterys vienbalsiai pripažįsta: siuvinėjimas įtraukia ir užburia.

Nė viena jų savo rankdarbių nepardavinėja, tačiau artimiesiems, draugams mielai dovanoja. „Viena moteris, pamačiusi mano anūkės ūgio matuoklę, paprašė išsiuvinėti tokią pačią. Kai pasakiau kainą, išvadino mane ne pačiais gražiausiais žodžiais“, – prisiminė Audra.

Detalės: šie žavūs O. Budrienės puodeliai pagyvina virtuvę. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Renkasi didelius paveikslus

„Nežinau, kokio dydžio buvo darbas moters, kuri kryželiu siuvinėjo žemėlapį, tačiau čia – mano asmeninis rekordas, 2,4 ir 0,7 metro“, – demonstruodama paveikslą per visą kambarį sakė Audra. Išsiuvinėti dvylika japonų imperatoriaus sugulovių auksarankė užtruko penkerius metus. Beje, tokio pat dydžio darbą – miesto vaizdą – yra išsiuvinėjusi ir O. Budrienė.

Audra šio, kaip ir kitų darbų, neskuba rėminti. „Labai susidomėjau skiautinių menu, todėl galvoju padaryti ką nors panašaus į pano, – idėjomis dalijosi kūrybiškumu trykštanti pašnekovė. – Nusipirkau kursus, jau mokausi, bet kol kas nieko gražaus nesu padariusi.“

Trukmė: A. Budrienė 2,4 ir 0,7 metro dydžio paveikslą su dvylika Japonijos imperatoriaus sugulovių adata nutapė per penkerius metus. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Užkrečiančios lauktuvės

„Esu siuvėja, todėl pirmąjį antpirštį gavau lauktuvių. Jį brolis parvežė iš Egipto“, – kito pomėgio pradžią prisiminė pašnekovė. Kadangi Audra ir Vidas turi ir bendrą pomėgį – keliones, Graikijoje atkreipė dėmesį, kokių įvairių esama antpirščių. Šioje, o vėliau ir kitose domeikaviečiai taip pat įsigydavo tokių suvenyrų, lauktuvių jiems parveždavo ir keliaujantys draugai.

Surinkusi 250 antpirščių, Audra kolekciją perdavė vyrui. Dabar joje – 4 266 šios siuvėjų darbo priemonės. „Turime antpirščių iš visų pasaulio šalių, net tolimosios Australijos, Amerikos, Japonijos, nors jose nesame buvę“, – šypsojosi V. Budrys. Kartais Budriai apsilanko sendaikčių turguose ir ten sužvejoja tai, ko dar savo kolekcijoje neturi.

Kai turimi siuvėjo darbo įrankiai jau nebetilpo į nedidelę laiptuotą lentynėlę, Vidas atsitiktinai venoje parduotuvėje pamatė puikiai kolekcijai tinkančias įstiklintas lentynėles ir jas patobulino.

Siuvinėdama paveikslus Audra ugdo kantrybę, o Vidas turtindamas kolekciją neabejotinai lavina atmintį. Jis puikiai prisimena, ar tokį antpirštį jau turi, jo tikslią vietą specialiose lentynose.

Antpirščiai sudėlioti ne pagal kilmės šalis, o pagal tam tikrą sistemą: vaikiška, paukščiukų, gėlių, religinė ir kitos kolekcijos. Vietai įtakos turi ir medžiaga, iš kurios jie pagaminti. Kolekcijoje yra metalinių, porcelianinių, melchiorinių, iš Murano stiklo, lavos, gintaro, dramblio, briedžio ir kupranugario kaulų.

Pasak kolekcininko, kiekviena šalis turi savo antpirščių, juos išleidžia kokių nors švenčių, įsimintinų datų proga. „Dabar laukiame suvenyro iš Anglijos su naujuoju karaliumi Karoliu III“, – patikino pašnekovas.

Brangiausi: šie 30 antpirščių kolekcininkams mieliausi. / Regimanto Zakšensko nuotr.

30 brangiausių

Budriai neperka brangių juvelyrinių, deimantais inkrustuotų antpirščių, nes mano, kad taip investuoti beprasmiška. Tačiau gausioje kolekcijoje išskiria 30 brangiausių.

„Šis yra darytas Maltos juvelyrų, specialiai mūsų vestuvių 25-ųjų metinių proga. Šiuos tokį pat pomėgį turinti moteris mums parvežė iš Japonijos. O šis – iš Maroko, ten keliavome keturiese su gidu. Jis taip įsitraukė į antpirščių paieškas, kad net pamiršo savo tiesioginį darbą – pasakoti mums – ir vedžiojo po visas suvenyrų parduotuvėles, galop visas turgus šurmuliavo ir ieškojo mums antpirščių“, – šypsojosi moteris.

Tarp širdžiai mielų – ir draugų padovanoti specialiai mūsų šalies keramikės gaminti vardiniai antpirščiai, jie – vieninteliai tokie visame pasaulyje. Dar vienas, turintis tokį pat statusą, – pirktas iš dailininko Krokuvoje.

Vertingos yra ir kopijos, kurias Budriai perka iš kitų kolekcininkų. Viena tokių – Tiudorų dinastijai skirto ir 1552 m. pagaminto antpirščio.

Kadangi kolekcija saugoma įstiklintose lentynėlėse, kol kas savininkams neteko jų valyti, tačiau abu kraipė galvas spėliodami, kiek laiko užtruktų generalinis tvarkymas.

Domeikaviečiai net nebandė domėtis, ar jų kolekcija Lietuvoje yra didžiausia, bet paakinti žadėjo išsiaiškinti ir kreiptis dėl galimo rekordo fiksavimo. Šeimos moterys jau brandina mintį apie parodos organizavimą, net gera proga išties netoli – kitąmet Onutei Budrienei sukaks 85-eri.

– Reanimuojate visų pamirštus, šių dienų jaunimui jau nieko nebereiškiančius praeities reliktus. Ar senąją lietuvišką tekstilę prikeliate naujam gyvenimui?

– Tai, ką dabar veikiu, nenutiko per vieną dieną. Iki to ėjau ilgus metus, dirbdama ir kitokius darbus. Turėjo praeiti tam tikras laikas, kol susiklostė tinkamos aplinkybės, užaugau kaip tokių tekstilės darbų kūrėja. Prie to prisidėjo ir kadaise baigtos dailės disciplinos studijos, kai mokiausi kompozicijos, spalvų derinimo ir kt. Daug idėjų eina tiesiog iš mano vidaus. Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų turime (arba ne) tą įgimtą skonį, o paskui jį laviname, semiamės teorinių žinių, praktikos.

– Tas įgimtas skonis iš niekur neatsiranda. Todėl smalsauju: gal siuvo jūsų mama, močiutė?

– Ir mama, ir močiutė siuvo, mezgė, tačiau nė viena nepretendavo į liaudies meistres. Tiesiog laikai buvo tokie, kad visko norėjosi, o nieko nebuvo. Todėl ir aš nuo vaikystės mėgau rankdarbius. Būdama šešerių išmokau nerti vąšeliu. Septynerių jau mezgiau virbalais. Kadangi namuose turėjome buitinę elektrinę siuvimo mašiną, nuo trylikos metų siuvau. Audinių ar siūlų kokioje universalinėje parduotuvėje dar galėjai rasti, bet jei norėjai kažko gražaus eidama į šokius – turėjai pasisiūti. Dažniausiai drabužius persisiūdavau. Kažką iš močiutės spintos ištraukdavau, kažką pridėdavau pirkto. Jau tada visokių rankdarbių technikų mokėjau. Gerai pamenu tokią storą Klementinos Žirgulienės mezgimo knygą. Teta buvo padovanojusi seriją mažų knygučių pavadinimu „Kad namuose būtų jauku“. Iš jų mokiausi siuvinėjimo technikų. Mokykloje tos rudos sovietinės uniformos apykaklės, rankogaliai gražiausi iš visų mergaičių buvo mano – peltakiuoti, apnerti. Norėjosi kažkaip išsiskirti.

Autentiška: ir per šventes, ir kiekvieną dieną močiutė šalia, nes stalo takelis pasiūtas iš dviejų jos siuvinėtų staltiesių ir rankšluosčių nėrinių. (Rankdarbiai – Elenos Jasiulionytės- Budrienės, gim. 1934 m.) / D. Blažienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kai įstojote į tuometį Stepo Žuko dailės technikumą, senieji lietuviški audiniai, jų raštai tik juoką kėlė, naftalinu atsidavė?

– Mano specialybė buvo tarsi iš trijų dalykų: drabužių modeliavimo, audimo ir apipavidalinimo. Kai pradėjome mokytis audimo, viskas buvo persmelkta lietuviškų audinių, jų raštų, spalvų derinių. Pamenu, tuomet jie mane labai nervino (juokiasi). Juk studijavau laikais, kai kilo visi madų korifėjai – karlai lagerfildai ir kt. Nenuostabu, kad norėjosi naujų vėjų, modernumo, o ne močiučių palikimo. Užtai dabar jau suprantu, kad būtent tada, dar stepžukio laikais, manyje ir buvo pasėta sėkla, kuri ilgai brendo, noko, kol galiausiai prasimušė į paviršių. Po pandemijos nebegrįžau į savo buvusią darbovietę, nes supratau, kad kurti reikia dabar, o ne tada, kai lieka trupinėlis laiko nuo kitų darbų ar buities.

– Jūsų kelias iki „Daigstos“ iš tiesų buvo ilgas ir vingiuotas. Beveik kaip nuo Kauno iki Utenos, kurioje dabar gyvenate.

– Šiuo metu jau nebegyvenu Utenoje. Antrą žiemą leidžiame vyro senelių sodyboje, kuri yra Utenos rajone, Mineiškiemio kaime. Su Kaunu išties turiu daug ką bendro. Gimiau ir augau Garliavoje. Studijavau Kaune, porą metų dirbau dailės mokytoja. Paskui tapau meilės tremtine (juokiasi). Sukūriau šeimą ir išvažiavau paskui vyrą į Uteną. Ketvirtį amžiaus ten ir gyvenau. Kadangi darbo mokykloje negavau, daugiau nei dešimtmetį dirbau „Utenos trikotaže“ sukirpimo cecho technologe. Neakivaizdiniu būdu baigiau dizainą tuomečiame Kauno technologijos institute, turiu siuvinių ir dizaino technologės specialybę. Kodėl taip smulkiai pasakoju? Nes visos šios gyvenimo patirtys atvedė mane iki dabartinio etapo, iki individualių siuvinių mano įkurtoje įmonėje „Daigsta“. Čia siuvu meninius, skiautinius tekstilės dirbinius – lovatieses, užtiesalus, pagalves, stalo takelius, sienų pano ir kt.

– Esate Lietuvos tautodailininkų sąjungos, Utenos skiautininkių klubo „Vorė“ narė, bet save vadinate menininke praktike. Kodėl?

– Kai tiek daug metų dirbta gamyboje, kitaip ir negali būti. Visą gyvenimą buvau meniškas, bet jaučiantis žemę po kojomis žmogus. Galbūt dėl to ir tai, ką dabar kuriu „Daigstoje“, yra susiję su mūsų buitimi, praeitimi, lietuviškomis tradicijomis. Spalvotų dūmų meno aš nesuprantu. Ne mažiau svarbus ir daiktų, iš kurių aš siuvu, emocinis krūvis. Dar noriu, kad mano sukurti gaminiai, kuriuose antrą gyvenimą gyvena protėvių palikimas, nebūtų ir vėl įkišti giliai į spintas. Noriu, kad žmogui jie patiktų ir tiktų. Kaip tapybos darbai puošia namų interjerą, taip ir mano namų tekstilė, manau, turėtų daryti tą patį.

– Daugumai savo preciziškų darbų renkatės skiautinių techniką. Kuo ji jus taip žavi?

– Skiautinys įgalina kurti nuo paties mažiausio buities daikto (puodkelės ar servetėlės) iki didelių buityje naudojamų daiktų – lovatiesių, staltiesių, užtiesalų ar tekstilinių pano, puošiančių kambario sienas. Skiautinio galimybių yra be galo daug. Medžiagos, kurias priderinu prie seno daikto, yra naujos. Kodėl? Kokias priemones naudoji – tokį rezultatą ir gauni. Jei nori savo gaminiu pabrėžti tvarumą – naudok medžiagas iš „Humanos“. Tačiau tuomet jis atitinkamai ir atrodys. Kita vertus, jei sieki, kad daiktas skleistų kitokią žinutę – turi naudoti kitokius audinius.

– Šiandien skiautininkės buriasi į klubus, rengia parodas. Joms net sukurta speciali pramonė, gaminanti reikalingus įrankius, siuvimo įrangą, o specializuotos parduotuvės siūlo platų medžiagų asortimentą. Tačiau jūsų skiautiniai kitokie...

– Lietuva – audėjų kraštas. Lietuvaitės neturėjo kitų audinių, joms reikėjo pačioms viską pasigaminti: užauginti linus, suminti, sukaršti, iššukuoti, pasigaminti siūlų ir iš jų austi. Todėl tie mūsų lietuviškieji audiniai tradiciniam skiautinių menui – siuviniams iš daugybės margų medžiagos skiautelių – kaip ir nelabai tinka. Šešiolika metų juos siuvu, bet tik laikui bėgant supratau, kad vis dėlto noriu kurti lietuviškus skiautinius. Noriu siūti iš tų audinių, kuriuos mūsų močiutės, promočiutės audė anksčiau. Vėliau siuvinėjo, apmezgė kraštus. Karta iš kartos mūsų mamos tą audimo, siuvinėjimo techniką perduodavo savo dukroms, šios – savosioms. Ir tų audinių šiandien yra nemažai. Vieni labiau sudėvėti, kiti – mažiau, treti ir visai nenešioti – taupyti kokiai ypatingai progai. Noriu gaminti skiautinius su autentiškomis praeities detalėmis ir tokia namų tekstile puošti šiuolaikiškus interjerus. Kol dar gyvos tos močiutės ir promočiutės, kol dar jų rankomis darytų lobių kandys galutinai nesukandžiojo. Galbūt ateityje nebeliks emocinio ryšio su tuo žmogumi, jo kūryba. Ką reikš anūkui, gyvenančiam Anglijoje, per skaipą parodytas močiutės siuvinėtas takelis? Nieko. Prekybos centre „Ikea“ jis ras kur kas gražesnių (karčiai juokiasi).

Pabaigta: pradėta siuvinėti staltiesėlė, pragulėjusi dukros Rūtos spintoje daugiau kaip 50 metų, jau tapo stalo takeliu. (Siuvinėta Irenos Baškienės, gim. 1931 m.)./ D. Blažienės asmeninio archyvo nuotr.

– „Ir per šventes, ir kiekvieną dieną močiutė šalia“, – rašo jums viena iš laimingųjų, kuriai siuvote stalo takelį. Naudojote dvi močiutės siuvinėtas staltieses ir rankšluoščių nėrinius.

– Žinau, apie ką kalbate. Rankdarbiai – Elenos Jasiulionytės-Budrienės, gimusios 1934 m. ir augusios Bilaišių kaime, o vėliau nutekėjusios į šalia Antazavės esantį Dervinių kaimą. Kodėl skelbiu tuos labai asmeninius faktus? Noriu, kad tame darbe, kurį pasiuvau, svarbiausias būtų pats žmogus, kuris pirmiau už mane jį sukūrė. Aišku, skelbiu tik tiek faktų, kiek pats užsakovas nori, leidžia.

– Ar pirmas toks seno ir naujo skiautinys gimė iš asmeninių sentimentų? Pirmiausia atgaivinote savo močiutės rankdarbius?

– Ši mintis man šovė prieš gerą dešimtmetį. Pamenu, nuvažiavau į Garliavą pas mamą ir paprašiau močiutės siuvinio, iš kurio galėčiau kažką sukurti, kas turėtų išliekamąją vertę. Tuomet gavau jos anytos staltiesę, siūtą iš namuose austo lino ir labai gražiai išsiuvinėtą našlaitėmis. Kol ją sukarpiau, praėjo dar treji metai. Juk iš pradžių į galvą turėjo ateiti mintis, ką iš jos darysiu. Idėja gimė, kai 2013 m. aš pirmą kartą gyvenime nuvykau į skiautinių parodą-mugę Vokietijoje. Akys raibo nuo medžiagų, skiautinių grožio. Ten nusipirkau tokios medžiagos su našlaitėmis, o grįžusi pamačiau, kad ji puikiai dera ir prie močiutės staltiesės. Tuomet dar po metų gimė mano pirmasis sieninis pano. Kodėl pano? Žinojau, kad kaimuose sienų papuošalai buvo labai populiarūs.

– Ar nuo to sieninio pano su močiutės našlaitėmis viskas ir prasidėjo?

– Tuomet, kai jį kūriau, dar dirbau valdišką darbą. Tačiau jau tada supratau vieną dalyką: kol viso savo laiko neskirsiu būtent šioms kūrybinėms idėjoms įgyvendinti – nieko nebus. 2020 m., per karantiną, sukūriau pirmąją savo sieninių pano kolekciją. Tačiau iš parodinių darbų juk nepragyvensi. Norint kurti didelius buities daiktus, tarkim, lovatieses, tai dabar ir darau „Daigstoje“, reikėjo specialios mašinos. Aišku, pati pradžia buvo su paprasta buitine mašina, bet fiziškai nepajėgiau, skaudėjo nugarą, pečius. Skiautinį sudaro trys sluoksniai. Iš pradžių tu jį stambiai susidaigstai rankomis, o paskui atlieki meninį daigstymą ir būtinai pradedi nuo centro. Ką daryti, jei šių dienų lovatiesė 2,20 m pločio ir 2,30 m ilgio? Galiausiai išsipildė mano sena svajonė: įsigijau „Long Arm“ daigstymo mašiną. Gavau ją pagal savarankiško užimtumo rėmimo programą. Pati nebūčiau įpirkusi. Kur jau – kainavo beveik 20 tūkst. eurų.

Tokio pavidalo dūlantys mūsų močiučių rankdarbiai niekam neįdomūs. Kiti laikai – kiti papročiai. Tačiau išeitis yra: juos sušiuolaikinti.

– Minėjote, kad toji daigstymo mašina be galo didelė. Jos rėmas – net 3,5 m. Ar teko ieškoti jai atskiro kambario?

– Tikrai teko. Dėl jo ir atsidūrėme kaimo pirkioje Utenos rajone. Ar lengvai pritapau? Jei atvirai, net gyvendama Utenoje nuolat jaučiausi kaip dideliame kaime. Nepripratau. Miestietiškos kultūros ten neradau.

– Ką veikiate laisvu laiku savo naujuose namuose, kai nedaigstote skiautinių?

– Tvarkomės buitį. Buvo laikas, kai vandenį sėmėme iš šulinio. Dabar jau turime vandentiekį. Žiemą kūrename židinį. Buitis čia, be abejo, sunkesnė nei mieste. Tačiau man laikas, kūrenant židinį, yra kur kas prasmingesnis, nei leidžiant jį mieste, automobilių spūstyse, kai ryte skubi į darbą. Sulaukusi 40-ies kažkaip kitaip ėmiau suvokti laiko prasmę. Todėl griežtai sau pasakiau: jei noriu šioje tekstilės srityje kažką gražaus sukurti, turiu tam skirti visą savo laiką. Taip ir padariau. Nuo tos minutės tapau ir menininke, ir verslininke, ir reklamos agente, ir namų šeimininke mūsų kaime (juokiasi).

– Ar lietuviai adekvačiai vertina jūsų kūrybą, įdėtą širdį ir darbą?

– Manau, kad šiandien dar nevertina. Tik nedaugelis žmonių supranta, kad tie senieji močiučių, promočiučių rankdarbiai pamažu išeina iš mūsų gyvenimų, sulig kiekvienais metais slysta mums iš rankų. Nes išeina anapilin juos kūrę žmonės. Nedaug kas supranta, kad tokio pavidalo dūlantys mūsų močiučių rankdarbiai niekam neįdomūs. Kiti laikai – kiti papročiai. Tačiau išeitis yra: juos sušiuolaikinti. Tokia kūryba reikalauja nemažai darbo, laiko ir fantazijos. Mažai žmonių tai supranta. Kodėl? Nes mes dar gauname iš savo močiučių Kalėdoms megztų pirštinių, kojinių. Galų gale, mes dar pačios mokame megzti, siūti ir siuvinėti.

– Šiuo metu juk turime tiek visko...

– Taip, bet netruks ateiti laikas, kai žmonės nebenorės būti vienodi ir pas kaimyną ant sofos matyti tas pačias per išpardavimą įgytas pagalvėles kaip ir pas save. Ateina laikas, kai žmonės renkasi daiktus, turinčius emocinį krūvį. Mano persiūta namų tekstilė jiems yra brangi, nes daugelis dar gyvai atsimena ir patį žmogų. Kartais gaunu išties sunkių galvosūkių. Štai viena moteris atvežė savo krikštynų suknutę ir tris močiutės skareles. Turėjau viską sudėti į krūvą ir pagimdyti visai naują kūrinį. Manote lengva? Turėjau sugalvoti meninę koncepciją, tinkamai paskirstyti svorio centrus. Maža to, mano parinkti nauji priedai turėjo neužgožti autentiškų kūrinio detalių. Tokie dalykai greitai nesidaro.

Versli nuo paauglystės

Šio meno Valerija pradėjo mokytis dar tais laikais, kai Lietuva težinojo močiučių rankdarbius. Tiesa, nuo vaikystės apie tai nesvajojo.

"Priešingai – buvau be galo versli", – juokiasi pašnekovė, prisiminusi, kaip šeimai pardavinėjo valgymo įrankius. – Būdavo, prieš pietus susirenku visus šaukštus, šakutes iš virtuvės ir sakau: jei norite valgyti – pirkite!"

Besimokydama dešimtoje klasėje, jau pardavinėjo... namus. Tiesiogine prasme. "Tėvų nuostabai, įlindau į nekilnojamojo turto verslą. Tik mano vadovas žinojo, kiek man metų. O dar jis žinojo, kad jei Valerija norės, parduos bet ką", – juokiasi nuo šešiolikos verslauti pradėjusi Valerija.

Bet likimas buvo paruošęs Valerijai staigmeną. Anksti įsimylėjusi, vos devyniolikos pagimdė dukrelę. Netrukus išsiskyrė su jos tėčiu. Pinigėlių tuo metu verkiant reikėjo, nes gyveno iš socialinės pašalpos vienišai mamai. Tačiau netruko sukurti verslo planą...

Aš vis dar mokausi įvairių technikų, vis dar bandau atrasti kažką naujo, nes savo tobulinimosi kelyje supratau vieną dalyką: kuo daugiau žinai, tuo daugiau nežinai.

"Mano dukra Lijana gimė ilgais plaukais. Būdama pusantrų metukų turėjo tokius ilgus, kad darželio auklėtojos negalėjo atsistebėti. Plaukų gumytės, papuošalai buvo mūsų kasdienybė", – prisimena Valerija.

Gimtojoje Klaipėdoje, kur tuo metu gyveno, Jūros šventėje, kartą pamatė prekiaujant plaukams papuošti skirtais lankeliais ir gumytėmis. Sunkiai tuo metu besivertusią mamą nustebino rinkinio kaina – 15 litų! Valerija nusprendė pamėginti pati kurti plaukų puošmenas.

Rado moterį, prekiavusią papuošalams gaminti reikalingomis spalvotomis juostelėmis. "Kišenėje turėjau 200 litų, sutaupytų iš socialinių pašalpų. Surizikavau ir prisipirkau tų juostelių už visas santaupas!" – pasakoja Valerija, kelias savaites iki naujos pašalpos gyvenusi pusbadžiu.

Užtai būsimos verslininkės nuojauta pasitvirtino. Jos kuriami plaukų papuošalai sulaukė pasisekimo. "Patikėkit, Klaipėdoje mane žinojo visi, – pasakoja Valerija, tuomet dirbusi net po šešiolika valandų per parą. – Planas A buvo susigrąžinti tuos žaliavai išleistus 200 litų, bet kai per pusantro mėnesio pavyko padidinti pelną iki 1 500 litų, ėmiausi plano B. Ir toliau raukiau tas savos gamybos gėlytes, bet ėmiau domėtis rankdarbiais jau rimčiau – savarankiškai išmokau japonų technikos kanzashi ir pritaikiau ją gamindama papuošalus."

Lietuvoje pristigo žinių

Kai papuošalų gamyba Valerijai pabodo, ėmė galvoti apie tobulinimosi kryptis. Suprato, kad rankdarbiai jai patinka ne mažiau nei mada, ir nusprendė į abu dalykus pasigilinti profesionaliau.

Prieš devynerius metus, anot Valerijos, Lietuvoje rankų darbas nebuvo labai populiarus. Žmonės geriau pirkdavo drabužius parduotuvėje, nei nešiodavo kažkieno rankų darbo. Moteris mini Prancūziją, Italiją, Niujorką, kur rankdarbių rinka klestėjo. O Lietuvoje, kalbant apie tai, dar buvo štilis. Lietuviai nieko nenutuokė apie aukštosios mados rankų darbo siuvinėjimą, kurio idėja tarsi apsėdo Valeriją.

Preciziška: V.Brasės studijoje siuvimo mašinos nerasite – ir siuva, ir siuvinėja ji tik rankomis.

Moteris ėmė domėtis, kas įeina į otkutiūro sąvoką, ir sužinojo, kad aukštoji mada turi tam tikrus rankų darbo reikalavimus: gaminys 70  proc. turi būti atliktas tik rankomis, todėl prie vieno gaminio aukštosios mados namuose dirba daugybė žmonių.

Kai Valerija sumąstė, kad norėtų siuvinėjimo pasimokyti rimčiau, Lietuvoje nerado nieko panašaus – nei kursų, nei norimų akademinių studijų. "Online tais laikais išvis nebuvo", – sako šiuo metu pati aktyviai per nuotolį dirbanti siuvinėjimo meistrė, kurią gyvenimas irgi privertė nuo gyvų kursų, seminarų pereiti prie "Zoom".

Akiplėšiškas pareiškimas

Pirmieji Valerijos rankdarbių kursai buvo pas vieną estę, kuri aukštosios mados siuvinėjimo mokėsi Italijoje. "Po kelių mėnesių intensyvaus mokslo išmokau labai įdomios technikos – siuvinėti Liunevilio vąšeliu. Tai yra tikrasis prancūziškasis siuvinėjimas, kilęs iš Liunevilio regiono. Paskui ėmiausi 3D formato siuvinėjimo irgi Liunevilio vąšeliu", – prisimena senus laikus Valerija, į Estiją tuomet važiavusi su visa sunkiąja artilerija – rėmais, įrankiais, apie kuriuos dar nieko neišmanė ir neįsivaizdavo, kaip naudoti.

Valerija vadina save didžiule akiplėša, kuri jau antrą mokymų dieną savo mokytojai Evai pareiškė, kad vos tik pramoks šio amato – įkurs siuvinėjimo mokyklą. Toji negalėjo patikėti savo ausimis, kad mergaitė be mažiausių siuvinėjimo įgūdžių – be savo darbų rinkinio, be patirties – drįsta taip kalbėti.

"Net nebuvau pirmūnė savo grupėje. Daugelis merginų ir mokėsi greičiau, ir dirbo kur kas gražiau už mane. Bet aš labai stengiausi ir beprotiškai norėjau viso to išmokti, tad šiandien, kiek žinau, iš visų savo bendraklasių siuvinėju vienintelė", – tvirtina pašnekovė.

Atvažiavusi su mintimi, kad nori įkurti savo siuvinėjimo mokyklą, Valerija ją atidarė lygiai po penkerių metų nuo mokslų pradžios. "School of Couture by Valerija Fic" – tai pirmoji Lietuvoje aukštosios mados siuvinėjimo mokykla, pradėjusi veiklą 2018 m. pradžioje. Šiuo metu ji išleido beveik 300 studentų ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų pasaulio šalių.

Studijavo ir Bibliją

Valerija negali atsakyti į klausimą, kuris siuvinėjimo būdas iš visų žinomų jai labiausiai patinka. "Aš vis dar mokausi įvairių technikų, vis dar bandau atrasti kažką naujo, nes savo tobulinimosi kelyje supratau vieną dalyką: kuo daugiau žinai – tuo daugiau nežinai", – aiškina savo amato žinovė, mėgstanti derinti įvairius siuvinėjimo būdus.

V.Brasė šmaikštauja, kad šiuo metu jau galėtų sugalvoti ir savo individualios technikos pavadinimą, kuris jungia daugybę įvairių siuvinėjimo būdų į vieną. Ypač meistrei patinka derinti ilgaamžes tradicijas turintį bažnytinį siuvinėjimo meną su šių dienų technikomis.

"Bažnytinis siuvinėjimas – tik auksu. Tai pats prabangiausias siuvinėjimo būdas pasaulyje. Senovėje auksu siuvinėdavo ne tik bažnyčios tarnų, bet ir visų aukšto rango valdžios atstovų drabužius. Gal atrodys keista, bet kai devynis mėnesius Sankt Peterburge mokiausi bažnytinio siuvinėjimo meno, vienas iš privalomų reikalavimų kurso studentėms buvo… stačiatikių tikėjimas. Kadangi esu krikštyta cerkvėje, man pasisekė, atitikau atrankos kriterijus", – pasakoja Valerija, kurios nuotolines pamokas sudarė ne tik bažnytinio siuvinėjimo technikos pagrindai, bet ir istorijos, dailės pamokos, Biblijos studijos.

Dažnai studentės gaudavo užduotį kažkokį pastato griuvėsių ornamento fragmentą perpiešti, atkurti, o vėliau – išsiuvinėti. "Buvo privaloma disciplina – ornamentologija. Išmokome braižyti, konstruoti įvairaus sudėtingumo ornamentus. Nepatikėsite, bet visos tos keverzonės irgi turi savo piešimo taisykles ir mažytes paslaptis, kaip padaryti jas gražias ir taisyklingas", – tikina aukštosios mados siuvinėjimo mokyklos įkūrėja, savo studentėms tokių sunkių užduočių neskirianti.

"Maskvoje mokiausi indiško Aari siuvinėjimo auksu vąšeliu. Skridau ten savaitei. Kėliau kvalifikaciją. Nes, kaip ir sakiau, vienos technikos paragavusi negaliu sustoti", – pasakoja meistrė.

Specifika: bažnytinio siuvinėjimo meno V.Brasė mokėsi žinomoje Sankt Peterburgo mokykloje „Ubrus“.

Siuvinėja aukso siūlais

Anot Valerijos, siuvinėti auksu naudojami ne aukso siūlai, bet speciali  vadinamoji kanitelė iš metalo. Kanitelė – tokia tuščiavidurė sukta viela, kurią galima karpyti ir prisiūti. Tiesa, terminas "kanitelė" lietuvių kalboje apskritai neegzistuoja – tai tiesiog profesionalų žargonas.

Senovėje kanitelę gamino iš tikro aukso ir sidabro, o Valerijos naudojamos kanitelės sudėtyje yra 5 proc. aukso arba yra pagaminta iš nerūdijančio aukso spalvos metalo. Priešingu atveju žaliava, naudojama siuvinėti, būtų labai brangi.

Apie savo amato pritaikymą praktikoje Valerija kalba labai optmistiškai. "Rankų darbo siuviniai dabar labai populiarūs: tai originalios ne tik drabužių, bet ir baldų detalės", – aiškina meistrė, ir savo namuose turinti pačios siuvinėtų paveikslų.

Spintoje – ir kasdieniai drabužiai, ir atostogų reikmenys – siuvinėti maudymosi kostiumėliai, paplūdimio krepšiai. "Nesu siuvinėjimo fanatikė. Turiu ir normalių drabužių, – juokiasi moteris, prieš keletą metų pagal otkutiūro standartus pasisiuvusi vestuvinę suknelę. – Patikėkit, ji buvo 100 proc. rankų darbo. Beje, siuvimo mašinos aš neturiu. Jei ką siuvu – tik rankomis!"

Laukiama Kanuose

Deja, atostogauti darbšti moteris nelabai turi laiko. Tad, kai jau metų pabaigoje visiškai išsenka, susikrauna lagaminą ir trumpam išskrenda kur nors į šiltus kraštus atgauti jėgų.

Kartais tokias poilsines keliones galima suderinti ir su profesine veikla. V.Brasė labai laukia, kada pandemijos išvargintas pasaulis grįš į normalias vėžes ir ji su mokyklos merginomis galės pristatyti savo otkutiūrinių proginių drabužių kolekciją Kanų kino festivalyje, į kurį jau seniai turi kvietimą.

"Renginys dėl pandemijos, karantinų vis nukeliamas. Ko gero, įvyks liepą. Gaila būtų, jei ir vėl atšauktų. Paruošėme prabangių suknelių kolekciją lietuviškos gamtos tematika, visos suknelės siūtos, siuvinėtos tik rankomis, kaip ir pridera "Haute Couture" siuvinėjimo mokyklai", – sako siuvinėjimo meistrė.

Valerija taip pat laukia, kol atsiras galimybė vykti į Minską pasimokyti jakobino siuvinėjimo, t.y. tradicinio anglų siuvinėjimo vilna. Vasarą dar numatytas vizitas pas Valentiną Judaškiną, iš kurio smalsi moteris nori mokytis verslo plėtros, VIP klientų aptarnavimo subtilybių.

Paklausta, kaip į jos profesinę veiklą reaguoja vyras, Valerija atšauna, kad jam nieko daugiau nelieka, kaip tik sutikti su viskuo. "Kur tik einu, važiuoju –  rankinėje turiu siuvinį. Šiuo metu dar turiu ir asistentę, taigi greta dviejų mano rankų atsirado dar dvi", – juokiasi bent jau vakarais nebedirbanti moteris, anksčiau plušdavusi ir be atostogų, ir be laisvadienių.

Žavi sportas ir kulinarija

Vis dėlto pomėgiams veikli moteris atranda laiko. "Žiemą mėgstu snieglenčių sportą, o šią vasarą noriu išlaikyti motociklo vairavimo egzaminus. Apie tai jau svajoju nuo aštuoniolikos. Mėgstu su vyru važiuoti į medžioklę, nors pati ir nemedžioju", – pasakoja moteris, besižavinti ekstremaliais dalykais ir jau susiradusi pirkti motociklą.

V.Brasė prisipažįsta, kad, atitrūkusi nuo siuvinio, pasiduoda fantazijoms virtuvėje. Gaminimas – dar viena jos aistra. Ypač Valerijai patinka kurti patiekalus iš žvėrienos. Ant jos stalo retai išvysite kitokią mėsą.

"Mano vyras – medžioklės fanatikas. Ką miškas duoda, tą ir valgome", – aiškina moteris, gaminanti įstabaus skonio patiekalus iš šernienos, stirnienos, elnienos.

"Patikėkit, su ta žvėriena yra reikalų… – juokiasi kulinarė, internete sukūrusi maisto gaminimo iš žvėrienos tinklaraštį, skirtą gurmanams ir medžiotojų žmonoms. – Ši mėsa specifiška. Ir man patinka su ja eksperimentuoti – pagal receptus niekada negaminu, kaskart išradinėju dviratį."

Karantinas smalsiai moteriai taip pat nebaisus. Laisvą nuo siuvinėjimo laiką ji skiria ekonomikos studijoms, specializuotai literatūrai skaityti. "Noriu ir toliau tobulėti, augti kaip asmenybė ir mokytis, mokytis, mokytis", – atsisveikina Valerija.

Stengiasi tausoti aplinką

Vienas iš V.Brasės favoritų – realistinis (koliažinis) siuvinėjimas. Palyginti su kitomis siuvinėjimo technikomis, šios gamybos išlaidos  labai mažos. Užtai rezultatas, anot kūrėjos, pranoksta lūkesčius. Tereikia išmanyti technologiją, o piešti mokėti nebūtina. A3 formato darbą galėsite išsiuvinėti per kokias penkias valandas, o Liunevilio vąšeliu prie to paties formato darbo vargsite gerą mėnesį.

Ši technologija leidžia ne tik greitai dirbti, bet ir tausoti aplinką. Jai tinka įvairios audinių atraižos. Valerija neišmeta senų drabužių, bet kūrybiškai perdirba. Taip senienos virsta įdomiomis baldų detalėmis, netikėtais portretais.

"Tarkim, apliejai drabužį, nebeišsiskalbia, – užuot išmetus ir pirkus naują, gali jį drąsiai atnaujinti realistinio siuvinėjimo technika, – aiškina kūrėja, atsakingai žiūrinti į aplinkosaugą. – Jei kuriate ne dėvimą drabužį, bet interjero paveikslą, galite naudoti absoliučiai viską: ne tik audinius, bet ir perdirbti pačius netikėčiausius daiktus, kokie tik šaus į galvą: nuo sukarpytos plastikinės pieno pakuotės iki senų surūdijusių varžtų ar makaronų. Čia svarbiausia – nežabota fantazija."

– Siuvinėjimą atradote karantino metu. Kaip kilo mintis į rankas paimti adatą? Ar šeimoje kas nors, be jūsų, siuvinėja?

– Tai mano močiutės hobis, ji kelerius metus buvo pasinėrusi į siuvinėjimą kryželiu. Tad siūlus namuose mačiau nuolat, bet minties pačiai pabandyti nekilo. Man tai atrodė nuobodu, be to, netiko mano gyvenimo būdui. Tačiau atėjo karantinas, aš netekau darbo. Nežinojau, ko imtis, galvoje sukosi milijonai minčių. Kaip tik buvau persikėlusi į nuosavus namus, tad trūko įvairių buities reikmenų. Mama paštomatu man atsiuntė smulkmenų rinkinį, kuriame buvo ir siuvimo siūlai su adata. Turėjau siuvinėjimo lankelį, kilo mintis pabandyti. Ši veikla mane labai greitai įtraukė ir nuramino, taip pasinėriau į siūlų pasaulį. Tačiau trūko idėjų, ką būtų galima išsiuvinėti, todėl socialiniame tinkle "Instagram" kreipiausi į savo draugus ir sekėjus. Jie man pradėjo vardyti įvairius daiktus, objektus ir žodžius, kurie siejosi su karantinu: tualetinis popierius, respiratorius, įvairios frazės. Visa tai išsiuvinėjau ant senų baltų marškinėlių, kuriuos radau stalčiuje.

Kartais, kad atrastum mėgstamą, gyvenimą keičiančią veiklą, tereikia susitvarkyti stalčius. Ten tikrai galima rasti įvairių dalykų. Nebūtinai siūlų, bet ir dažų, guašo, teptukų, virbalų.

– Ant baltų marškinėlių išsiuvinėjote net 33 karantino istorijas. Šiuo metu jie saugomi Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose?

– Taip, pirmojo karantino metu muziejus kvietė siųsti daiktus, kurie ateityje virs šio keisto laikotarpio liudininkais. Jie turėjo kažkaip asocijuotis su pandemija, karantinu. Vieni siuntė daiktus, pavyzdžiui, savos gamybos veido kaukes, o kiti, kaip viena kompozitorė, – kūrinius, perteikusius emocijas karantino metu. Man tie pirmieji išsiuvinėti marškinėliai yra labai sentimentalūs, nes į juos įdėjau daug darbo ir minčių. Tačiau pagalvojau – ar verta juos laikyti stalčiuje? Tad nusprendžiau marškinėlius išsiųsti į Vilnių. Nacionalinio muziejaus darbuotojų jie buvo labai šiltai priimti. Kol kas laikomi fonde, vėliau planuojama surengti parodą. Tam tikrus objektus muziejus išsiųs ir į kitas ES šalis. Galbūt tai bus ir mano siuvinėti marškinėliai.

Tausojimas: Gintautė dažniausiai siuvinėja ant jau turimų drabužių, priimdama užsakymus ragina ir kitus žmones suteikti savo drabužiams antrą gyvenimą.

– Vėliau ėmėtės ir kitų temų. Pavyzdžiui, išsiuvinėjote Ingridos Šimonytės portetą.

– Jis dabar – pas pačią I.Šimonytę. Buvo toks smagus sutapimas. Išsiuvinėjusi portretą, ketinau jį nusiųsti premjerei dovanų. Tuomet viena moteris, pamačiusi šį mano darbą socialiniuose tinkluose, paprašė jį parduoti. Paaiškėjo, kad tai premjerės padėjėja, drauge su I.Šimonytės komanda norėjusi nudžiuginti premjerę gimtadienio proga. Tad tiesiog perdaviau tą darbą ir pridėjau raštelį nuo savęs.

– Ar sulaukėte atgarsio – premjerei patiko portretas?

– Buvo įtemptas metas, premjerė turėjo daugybę svarbių reikalų, tad greičiausiai nebuvo kada pasidžiaugti dovanomis. Tačiau padėjėja perdavė, kad mano kūrinys jai patiko.

Portretai: atpažįstate politikus Vytautą Landsbergį, Ingridą Šimonytę? Pastarąjį darbą patarėjų komanda nutarė padovanoti premjerei jos gimtadienio proga.

– Jūsų sekėjai instagrame pamažu tampa užsakovais. Galbūt su šia veikla siejate ateitį?

– Kartais pagalvoju, kad būtų smagu, jei mano studija virstų didesniu projektu. Kita vertus, nenoriu stipriai prisirišti prie šios idėjos, nes malonūs pomėgiai gali tapti varginančiu darbu. Nesinori perdegti, kad vėliau neatsitiktų taip, jog į siūlus net pažiūrėti negalėčiau. Turiu minčių apie socialinį verslą, norėčiau ateityje į savo veiklą įtraukti pažeidžiamas visuomenės grupes.

– Ką pastebite – ar žmonės vertina rankų darbą, o gal jiems atrodo, kad tai labai paprasta?

– Išties buvau sulaukusi keistų komentarų, kad neva kitas žmogus tą patį sugebėtų padaryti daug greičiau. Mano atsakymas: prašom, darykite. Vis dėlto dauguma mano darbą vertina, žavisi siuviniais. Tiesiog kartais jie nesuvokia, kiek laiko ir pastangų tai kainuoja. Nupiešti 5 cm dydžio objektą užtrunka vos kelias minutes, o išsiuvinėti – kartais net dvylika valandų.

– Jūsų siuviniuose galima rasti ir temų, skatinančių susimąstyti. Pavyzdžiui, klausdama, ką reiškia būti moterimi, ant marškinėlių subtiliai išsiuvinėjote krūtį, vėliau – vaginą. Taip pat keliate klausimus apie toksišką pozityvumą. Išsiuvinėjote populiarų posakį "Čia gyvena laimė", tačiau "laimė" nubraukėte, ir parašėte "žmonės". Taip norėjote pabrėžti, kad jaučiame įvairias emocijas?

– Tai buvo kiek provokaciniai objektai, tam tikras mano atsakas į tradicinį siuvinėjimą kryželiu pagal schemas. Noriu parodyti, kad siuvinėjimas gali būti kur kas platesnis ir įvairesnis nei jau paruoštas rinkinys, kuriame sudėliotos spalvos ir telieka kryželiu išsiuvinėti gražų peizažą. Žmogaus kūno dalis galime matyti per įvairias prizmes, o siuvinėjimas gali būti viena iš jų. Kalbant apie laimę, man darėsi šiek tiek koktu socialinėje erdvėje nuolat matyti perspaustą, suvaidintą pozityvumą. Pirmojo karantino pradžioje jaučiausi taip, lyg mano gyvenimas būtų visiškai išėjęs iš rikiuotės, byrantis dalimis. Tad nuolatinis pozityvumo ir lengvo gyvenimo transliavimas man kėlė nerimą. Užrašas "Čia gyvena laimė" dabar yra labai populiarus namų interjere. Tačiau iš tikrųjų nėra namų be dūmų. Kiekvienuose namuose būna visko – ir liūdesio, ir juoko, ir pykčio, ir kivirčų. Nes ten, visų pirma, gyvena žmonės. Nuolatinė laimė tiesiog neįmanoma, todėl beatodairiškas jos siekimas gali sukelti didžiulį nerimą. Žmonės, kurie bando lygintis su kitais, visada žengia žingsnį atgal nuo tobulėjimo ir savęs pažinimo. Tad taip norėjau parodyti, kad gyvenime būna visko, ir reikia mokėti tai priimti.

– Ar negalvojate sukurti antrojo karantino istorijų marškinėlių? Galbūt šįkart žmonių patirtys bus kitokios?

– Taip, dabar siuvinėju ant savo mėgstamiausių mėlynų marškinėlių. Vėl paprašiau socialinių tinklų sekėjų, kad jie pasidalytų idėjomis, ką galėčiau išsiuvinėti. Jau turiu virš 60 pasiūlytų objektų. Vis dėlto darbas vyksta lėtai, nes saviems projektams nėra pakankamai laiko. Iš pradžių buvau nutarusi, kad kasdien ant marškinių išsiuvinėsiu po vieną paveikslėlį, bet nespėju. Turiu užsakymų net trims savaitėms į priekį. Apskritai, dirbant man norisi dienos šviesos, o jos dabar labai mažai. Jaučiu, kaip pavargsta akys, todėl pradėjau griežtai riboti siuvinėjimo trukmę.

– O kokių idėjų siunčia jūsų sekėjai?

– Pastebėjau, kad labai populiarūs naminiai gyvūnai, ypač šunys. Prieš Kalėdas išsiuvinėjau nemažai marškinėlių su gyvūnų atvaizdais. Mane labiausiai sujaudino tai, kad didžioji dalis tų šuniukų jau yra iškeliavę. Gražu, kad žmonėms jų naminiai gyvūnėliai tokie svarbūs.

– Siuvinėjimas šiandieniame moderniame pasaulyje kartais atrodo tikra atgyvena. Tačiau savo pavyzdžiu įrodėte, kad tai gali būti labai šiuolaikiškas užsiėmimas. Ar sunku išmokti siuvinėti niekada to nedarius? Kokių dar įgūdžių reikėtų turėti? Galbūt mokėti piešti eskizus?

– Siuvinėti išmokau gana paprastai – nusipirkau specialius mokymus, kuriuose rodomos pagrindinės technikos. Išmokti nesunku – "YouTube" platforma pilna įvairiausių pamokų, nesudėtingų dygsnių pavyzdžių. Užtenka išmokti vieną ar porą dygsnių, kad būtų galima pradėti siuvinėti. Tačiau šis darbas reikalauja didelės kantrybės, nes tai lėtas procesas. Įdomu, kad iki šiol buvau labai nekantri, tačiau dabar savyje atradau tos reikiamos kantrybės. Galbūt mane sulėtino karantinas? Svarbu pačioje pradžioje iš savęs nereikalauti kažko įspūdingo. Geriausia tiesiog susipažinti su siūlais ir pradėti dygsniuoti. Paties piešimo niekada nemėgau ir esu įsitikinusi, kad nemoku to daryti. Tačiau mano įgūdžiai gerėja, nes tiesiog privalau nupiešti eskizus, kad galėčiau išsiuvinėti. Be eskizo labai lengva nukrypti į lankas. Tuo labiau kad audinys nėra popieriaus lapas, jis nestabilus. Pastebėjau paradoksą – ko niekaip negaliu nupiešti, galiu išsiuvinėti. Siūlai visai kitaip pasiduoda spalvų perėjimui ir derinimui.

– Ar praėjusi siuvinėti suradote bendraminčių?

– Socialiniame tinkle "Facebook" yra įdomi grupė "Anarchistinis siuvinėjimas". Joje žmonės aptaria neįprastas technikas ir idėjas. "Instagrame" taip pat atsirado siuvinėjančių lietuvių merginų bendruomenė. Dalijamės patirtimi, įgūdžiais. Dygsniai yra viena, bet siuvinėjant ant drabužių reikia daug kitų priemonių. Pavyzdžiui, audinio stabilizatorių ir įvairių įrankių. Pati mokausi bandymų būdu. Būna, kad nepavyksta, kai kurie įrankiai pasirodo netinkami. Savo žiniomis tuomet pasidaliju grupėje. Joje kol kas tik moterys, su vyrais dar neteko susidurti. Tačiau užsienyje gyvena vienas vaizdo įrašų kūrėjas, kuris fantastiškai siuvinėja. Tad tikiu, kad jis ne vieną vaikiną pasaulyje įkvėpė tuo užsiimti. Šis hobis yra visiškai nepavaldus kuriai nors lyčiai, tačiau egzistuoja stereotipas, kad tai tik moteriška veikla.

– Vytauto Didžiojo universitete baigėte menotyrą. Ką veikėte, kol atradote siuvinėjimą? Ar šiuo metu užsiimate tik savo studijos reikalais?

– Taip, šiuo metu darbuojuosi tik prie siuvinėjimo projektų. O iki karantino teko dirbti labai įvairius darbus. Po studijų pagal specialybę dirbau kultūrinės veiklos vadybininke. Teko dirbti ir kitokius trumpalaikius darbus, nes niekaip nepavykdavo atrasti to, kas man tiktų. Tik neseniai supratau, kad būtent išbandydama įvairias veiklas išsiaiškinau, kas man nepatinka. Dabar galiu judėti link to, kas man tinka.

– Dažniausiai siuvinėjate ant jau turimų drabužių ir audinių. Ar jums svarbi ekologija? Galbūt taip ir savo sekėjus skatinate prikelti drabužius antram gyvenimui, užuot pirkus naujus marškinėlius?

– Tikrai taip, tai mano prioritetas. Užsakovų visada prašau, kad man atsiųstų jau turimą drabužį, kurį galėčiau atnaujinti. Juk visi spintose laikome pabodusių ar suplyšusių drabužių, kurie atnaujinti galėtų tarnauti dar ne vienus metus. Žinoma, jei užsakymas būna dovanai, siuvinėju ant naujų marškinėlių. Tačiau dabar atnaujinau du užsakovės megztinius, kurie buvo sudraskyti katės. Savo eilės atnaujinti laukia ir dar pora nenaujų drabužių, atsiųstų užsakovų. Viena mergina man atsiuntė fantastiškai gražius marškinius, ant kurių yra keletas neišplaunamų dėmių. Užsakovė kelerius metus laikė tuos marškinius savo spintoje. Sukūrėme piešinio eskizą, aš atnaujinsiu marškinius, ir jie gyvuos toliau. Įdomus ir paskutinis mano darbas. Mama užsakė atnaujinti dukros megztinį, kuris nugaroje buvo praardytas katės. Moteris išrinko labai įdomų piešinį – Vytauto Landsbergio portretą. Būtent prairusioje vietoje jį ir išsiuvinėjau. Tad mergina atgaus atnaujintą, tikrai unikalų, vienetinį drabužį.

– Jūsų istorija įkvepia. Praradusi darbą karantino metu, atradote mėgstamą veiklą. Galiausiai jūsų siuvinys netgi buvo padovanotas premjerei. Galbūt kartais visai nedaug reikia, kad į savo gyvenimą galėtume įlieti naujų spalvų?

– Kartais tam, kad atrastum mėgstamą, gyvenimą keičiančią veiklą, tereikia susitvarkyti stalčius. Ten tikrai galima rasti įvairių dalykų. Nebūtinai siūlų, bet ir dažų, guašo, teptukų, virbalų. Tuomet svarbu tiesiog sėsti ir kažką daryti – tikrai kils idėjų, ką būtų galima nuveikti. Sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką nėra išeitis, o pabūti tyloje su savimi ir įdarbinti rankas yra fantastiška smegenų perkrova.

Kiekvieną lapkričio ir gruodžio ketvirtadienį 17 val. susirinkusieji į užsiėmimus bus supažindinami su įvairiomis liaudiškojo siuvinėjimo technikomis, mokomi pagrindinių dygsnių, kartu bus pasakojama, kaip jie buvo pritaikomi močiučių rankdarbiuose. Bent kelis tuos dygsnius išmokus, galima nesunkiai sukurti dailų rankdarbį savo reikmėms ar dovaną artimajam – maišelį, nosinę, skarelę, delmoną, staltiesėlę, o gal net staltiesę Kūčių stalui. Užsiėmimai – mokami. Vieno užsiėmimo kaina – 2,90 eurų. Dalyvių skaičius ribotas. Būtina išankstinė registracija tel. (8 46) 312 113.

Rankdarbių siuvinėjimas ilgai buvo neatsiejamas nuo moters kasdienybės. Kiekviena stengėsi savo buitį ir aprėdus pagražinti, taip pat ir iš kitų išsiskirti, demonstruodama savo kruopštumą ir darbštumą. Klaipėdos etnokultūros centras skatina nepamiršti šios gražios tradicijos ir organizuoja liaudiškojo siuvinėjimo mokymus, skirtus pradedantiesiems. Jų metu bus mokoma pagrindinių siuvinėjimo dygsnelių, tęsiančių lietuvių liaudies meno tradicijas.

Mokymai organizuojami įgyvendinant Klaipėdos etnokultūros centro projektą „Mažosios Lietuvos amatystė“, kurį remia Lietuvos kultūros taryba ir globoja Klaipėdos miesto savivaldybė.

Vidinis potraukis

Medikės išsilavinimą turinti moteris prieš dvi dešimtis metų vėl atrado siuvinėjimo teikiamą džiaugsmą. Dar vaikystėje, gyvenant Panevėžyje, siuvinėti kryželiu ją buvo išmokiusi kaimynė. Šis užsiėmimas labai patiko, net ir būdama paaugle siuvinėjo pagalvėles, staltieses, servetėles.

Vėliau prasidėjo akušerijos studijos, po to atvykusi į praktiką Kaune čia ir pasiliko. Ilgą laiką šis hobis buvo pamirštas, nes po mokslų atsirado šeima, mažas vaikas, aktyvus gyvenimo būdas.

Tačiau, pasak A.Zupkienės, nuo 2000 m. pajuto, tarsi kažko gyvenime trūksta. Tas jausmas kankino penkerius šešerius metus, kol netyčia internete pamatė siuvinėtą paveikslėlį. Tada prisiminė, kad vaikystėje ir paauglystėje pati labai mėgo siuvinėti. Vėliau iškilo užduotis surasti, ką norėtų siuvinėti. Į paieškas įsitraukė visi šeimos nariai. Pirmajam paveikslui buvo pasirinktas jūros su švyturiu vaizdas – pradėjus siuvinėti, tas jausmas, kad kažko nedaro, iš karto nurimo ir dingo.

Kitas darbas buvo dovana vyrui – išsiuvinėtas sraigtasparnis. Po to ėmėsi siuvinėti dukros portretą su augintiniu. Siuvinėjant šiuos darbus pradėjo naktį pabusti su M.K.Čiurlionio pavarde. Tai kartojosi, todėl ji ėmė galvoti, ką tai reiškia, ir vieną rytą atsikėlusi nusprendė, kad turi atsakymo ieškoti M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

Susapnuotas ženklas

"Tik atėjau, tik užlipau, tik pamačiau paveikslą "Žinia" ir supratau, kad tai bus kitas mano siuvinėjimo objektas. Kai tik pradėjau siuvinėti šitą paveikslą daugiau nė karto nenubudau su M.K.Čiurlionio pavarde", – sako parodos autorė.

Pasak pačios autorės, išsiuvinėti vieną paveikslą užtrunka nuo vienų iki pusantrų metų.

Įminusi sapnų pavidalu atneštą mįslę ir baigdama siuvinėti paveikslą "Žinia", netrukus vaikščiodama pajūriu rado kitą užuominą – akmenį, kuris buvo labai panašus į M.K.Čiurlionio paveikslą "Ramybė". Taip suprato, koks buvo siuvinėjamas kitas paveikslas. Po to sekė "Karalių pasaka", nes visada patiko šis M.K.Čiurlionio darbas. Vėliau norėjo išsiuvinėti dukrai labiausiai patinkantį kūrinį – taip gimė siuvinėta "Bičiulystė".

Kaunietė siuvinėjimui gali skirti tik laisvalaikį ar atostogas, nes atsakingas darbas su naujagimiais neleidžia savo pomėgiui aukoti naktų. Pasak pačios autorės, išsiuvinėti vieną paveikslą užtrunka nuo vienų iki pusantrų metų. Šeši A.Zupkienės siuvinėti M.K.Čiurlionio paveikslai dabar eksponuojami muziejuje. Kuris pradėtas septintas, autorė kol kas neatskleidžia.

Septintojo link

Kaip gimsta siuvinėtas M.K.Čiurlionio darbas? Moteris daug skaito apie M.K.Čiurlionį domisi jo gyvenimu ir kūryba. Prieš pradėdama siuvinėti perskaito kūrinių aprašymus, visą apie juos rastą informaciją. Po kiekvieno išsiuvinėto paveikslo autorė būtinai apsilanko muziejuje.

Imdamasi naujo paveikslo, autorė susiranda norimo siuvinėti kūrinio nuotrauką ir įdeda į specialią kompiuterinę programą, suveda kokio nori dydžio, kiek bus spalvų.

Apdorojusi informaciją programa pateikia schemas, pilnas įvairių ženklų, pagal kuriuos ir vyksta darbas. Kiekvienas simbolis reiškia spalvą.

Vienam paveikslui panaudojama apie 50–60 spalvų. Būna, kad siuvinėjant reikia keisti siūlą vos padarius vieną kryželį.

Tačiau A.Zupkienei siuvinėjimas yra tarsi meditacija, kada pasimiršta visos problemos ir rūpesčiai. Gal pamačiusios darbus šiuo pavyzdžiu paseks ir kitos moterys? Nes šiuolaikinei, skubančiai, daug dirbančiai ir stresuojančiai moteriai tai būtų puikus atsipalaidavimo būdas.

Kol jos kūriniai džiugins muziejaus lankytojus, autorei teko susitaikyti su tuščiomis namų sienomis. Juk pirmas dalykas, kurį pamatydavo vos atsikėlusi, buvo jos siuvinėti M.K.Čiurlionio kūriniai, o miegoti eidavo vėl apžvelgusi šiuos darbus.

Kas? Paroda "Siuvinėtas Čiurlionis".

Kada? Veikia iki lapkričio 22 d.

Kur? Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

Nebijojo iššūkių

Adatos ir siūlų Tatjana ėmėsi maždaug prieš vienuolika metų. Įdarbinti pirštai tąkart moteriai padėjo iš galvos išvyti liūdesį. Internetu parsisiuntusi įvairių spalvų siūlų, medžiagų ir atsispausdinusi pirmąjį piešinį, kaunietė virš galvos įžiebė ryškią stalinę lempą. Rezultatas buvo netikėtas – kryželiu siuvinėti žirgai ir fone išnyrantis įsimylėjėlių poros siluetas nė kiek nenusileido menininko Jimo Warreno originalui. Po metų – būtent tiek truko pirmojo paveikslo siuvinėjimas – Tatjana atkartojo dar vieną garsaus dailininko peizažą. Galiausiai į jos rankas pateko žinomos verslininkės Rasos Martens nuotrauka.

"Ši moteris labai daug darė dėl negalią turinčių vaikų, todėl nusprendžiau padaryti gimtadienio dovaną – išsiuvinėti jos portretą, o sau iškelti dar vieną iššūkį", – baigtas darbas, kuris atrodė lyg tik ką iš momentinio fotoaparato paleista nuotrauka, nustebino ne tik R.Martens, bet ir pačią kūrėją.

Tai ją paskatino nesustoti. Ketvirtame Tatjanos paveiksle šypsojosi tik ką devintą klasę baigusi jos dukra Silvija. Paklausta, kaip pavyko perkelti vyresnėlės, o prieš tai ir žinomos verslininkės veidus ant medžiagos, moteris šyptelėjo – viskas kur kas paprasčiau, nei atrodo.

"Yra sukurta nemažai kompiuterinių programų, kurios pagal jūsų nuotrauką paruošia siuvinėjimo schemą. Reikia tik pažymėti norimų spalvų kiekį ir kryželių dydį, tada skaičiuoti ir siuvinėti", – mažomis gudrybėmis, palengvinančiomis darbo pradžią, dalijosi kaunietė.

Teko mažinti kryžiukus

Pamačiusi, kad puikiai sekasi, Tatjana nusprendė išsiuvinėti dar vieną, tik šįsyk visos šeimos paveikslą ir juo siekti net dviejų šalies rekordų – piešinio, kuriame panaudota daugiausia kryžiukų ir didžiausio šalyje siuvinėto portreto.

"Pasidarėme gražią fotosesiją lauke, išsirinkome labiausiai patikusią nuotrauką", – pavertusi ją siuvinėjimo schema, T.Dulinskienė atvertė šalies rekordus registruojančios agentūros "Factum" interneto puslapį, o tada suprato, kad tikslą, kurį sau sau išsikėlė, teks koreguoti.

Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio proga vilkaviškietė Aldona Virbickienė per metus ir septynis mėnesius išsiuvinėjo 250 044 kryželių paveikslą "Graži mūsų Lietuva. Liškiavos bažnyčia". Jame autorė panaudojo 98 atspalvių siūlus. Tatjana nusprendė nekeisti numatyto savo paveikslo dydžio, tačiau pasirinko kur kas mažesnius kryželius. Jei Aldonos kryželiai 3 mm dydžio, kaunietės – kone perpus mažesni. Apskaičiavusi, jų prireiks norint pasiekti naują šalies rekordą, 2018-ųjų metų rugsėjo 15 d. Tatjana pradėjo siuvinėti.

Yra sukurta nemažai kompiuterinių programų, kurios pagal jūsų nuotrauką paruošia siuvinėjimo schemą.

"Siuvinėjimas man – tarsi meditacija. Kai rankose laikai adatą ir siūlą, visos tavo mintis tik čia. Būdavo grįžtu namo ir ne į virtuvę noriu eiti, ar tvarkytis, o tik siuvinėti", – pastarųjų beveik pusantrų metų vakarus su šypsena prisiminė kūrėja.

Dabar nori pailsėti

Pagrindinės T.Dulinskienės priemonės – ryški lempa virš galvos, apie kurią užsiminėme pradžioje, siūlai ir adatos. Darbštuolė skaičiavo, kad, siuvinėdama savo ir vaikų portretus, jų sulaužė bemaž 20. Vienas adatas ji siuntėsi iš Kinijos, kitas pirko vietinėse specializuotose parduotuvėse. Panašiai Tatjana pildė ir siuvinėjimo siūlų krepšelį. Didžiąją dalį itališkų, ilgaamžių, neišblunkančių ir neišsiplaunančių siūlų kruopštuolė atsisiuntė, o pasibaigus atsargoms skubėjo į parduotuvę Kaune. Paveikslui, kurį sudaro 264,6 tūkst. kryželių, moteris panaudojo 253 siūlų atspalvius. Daugiausia spalvų kombinacijų prireikė siuvinėjant veidus ir žolę, ant kurios guli Tatjana su devyniolikmečiu sūnumi Tadu ir metais vyresne dukra Silvija.

Pasitikrinkite: ar atskirsite, kuri popierinė, o kuri siuvinėta nuotrauka?

"Mano baba siuvinėdavo kitaip. Eskizą nupiešdavo ant medžiagos, o tada ją ištempdavo mediniu lankeliu", – šio T.Dulinksienei niekada neprireikė. Neteko naudotis ir antpirščiu – bėgant laikui moteris priprato prie lengvai pabadytų pirštų pagalvėlių.

Paveikslą planavusi baigti savo gimtadieniui – kovo 31-ajai, tašką kryželiams Tatjana padėjo kovo 26-ąją, likus vienai dienai iki dukros gimtadienio. Dabar kaunietė galvoja ne tik apie du rekordus, kuriuos galbūt pavyks pagerinti, bet ir apie rėmą, į kurį įtupdys naujausią savo darbą.

"Žinoma, galvoju ir apie langus, kuriems blizginti turėsiu laisvo laiko", – paklausta, kieno kito portretą perkels ant medžiagos skiautės, T.Dulinksienė įvykių neskubino. Dabar esą metas atsipūsti ir pastiprinti akis, kurias išvargino siuvinėjimas.

Joninės. Šią šventę lydi labai prieštaringi jausmai. Nors tėtukas Jonas, Joninių kaip priklauso – su laužais per naktį, vainikų plukdymu, prausimusi rasoje – niekada nebuvo. Mūsų šeima nedidelė, tad vardines švęsdavome labai paprastai. Užtat tėtį labai gražiai pasveikindavo bendradarbiai ir kolegos iš etnografinio ansamblio. Man, mažam vaikui, didžiausias stebuklas buvo rasti ant durų pakabintą iš ąžuolo lapų, įvairių žolynų nupintą Joninių vainiką. O kaip džiaugdavausi, kai šios šventės proga vykdamas į Kernavę koncertuoti, tėtis paimdavo mane su savimi.

Nors vasara būna jau įsibėgėjusi, Joninės man asocijuojasi su jos pradžia: birželio viduryje man prasideda atostogos – baigiasi pamokos Vilniaus technologijų mokymo ir reabilitacijos centre. Dar prieš Jonines abi su sese Laimute persikraustome į Šakių rajone esančią senelių sodybą. Ten, laukinės gamtos glėbyje, atsigauname – tampame pačios savimi. Laima – technologijų mokytoja, tautodailininkė. Išsiliejame kūrybiškai ir emociškai: ilsimės, kuriame, eksperimentuojame, ieškome įkvėpimo, džiugiai priimame draugus.

Daugiau nei prieš dešimt metų būtent per Jonines anapilin iškeliavo mama... Ji buvo labai praktiška moteris – mezgė kojines, pirštines, o štai mano močiutė nestokojo meniško polėkio. Tikiu, kad trauką grožiui paveldėjau būtent iš jos. Nuo mažens man menkai rūpėjo lėlės, kiemas, žaidimai, draugai – mieliau šliedavausi prie tetų, kurios mezgė, nėrė vąšeliu, siuvinėjo. Prašydavau, reikalaudavau, kad ir mane išmokytų. Penktoje klasėje pravėrusi buities darbų kabineto duris pasijutau tarsi pasakoje: rankų darbo staltiesėlės, siuvinėti, apnerti rankšluostėliai, įvairūs darbeliai... Baigusi mokyklą nesvarstydama įstojau į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti chemijos ir buities kultūros. Nė karto nepasigailėjau. Tai, ką darau, man nėra nei specialybė, nei darbas, tai – mano gyvenimo būdas, teikiantis ypač didelį malonumą.

Jau 15 metų dirbu minėtame centre, sukūriau dailiųjų rankdarbių gamintojo programą ir ilgą laiką pagal ją mokiau kurčius ir neprigirdinčius vaikus. Neseniai pasikeitė mokyklos profilis ir dabartinė mano auditorija – tiek fizinę, tiek psichinę negalią turintis jaunimas. Dirbti sunku, tačiau matau prasmę: daugiametė patirtis leidžia teigti, kad rankdarbiai lengvina nelaimės pažeistų žmonių dalią. Moksliškai nustatyta, kad bet kokia rankdarbystė – vaistas, padedantis įveikti įtampą, stresą, sielos skausmą, vienišumą. Be to, lavinama smulkioji motorika, o derinant rankų darbą su kūrybiniu procesu, skatinami dirbti abu smegenų pusrutuliai.

Mano gyvenimą rankdarbiai užlieja bangomis: metus kitus kūriau skiautinius, paskui – audžiau ant staklių, vėliau susidomėjau audimu ant rėmo, po kurio laiko mane pagavo įkvėpimas tapyti ant šilko, velti, siuvinėti, kurti batikos darbus, austi ant staklių su karoliukais. Domina tiek senosios, tiek modernios rankdarbių technikos, maga išbandyti naujas medžiagas. Rezultatu ne visada esu patenkinta, bet tai priimu kaip iššūkį, skatinimą sugalvoti geriau, įdomiau, išbandyti kitą būdą, rasti savą techniką.

Pastaruoju metu intensyviai siuvinėju, kaip aš mėgstu sakyti, lieju akvarelę. Sesuo Laima užsikrėtė natūraliu dažymu: naudodama skirtingas augalines medžiagas, natūralius dažus ir jų mišinius eksperimentavo dažydama labai įvairių pluoštų siūlus. Susikaupė didžiulė kolekcija verpalų, kurie savaime dera vienas prie kito.

Gamtos pastelės spalvos ir atspalviai išsilieja ant taip pat natūraliu būdu dažytos vilnos, medvilnės skiaučių – paveikslai, pagalvės, rankinės, įvairios detalės, iš kurių, tikiuosi, vėliau gal pavyks sukurti kažką originalaus.

Mano pievose aptiksite tiek tikrų augalų kopijas, tiek fantazijos pražydintas gėleles. Siuvinėdama užsimirštu ir visai netyčia pradedu kurti istorijas.

Dažniausia siuvinėju vieno pluošto siūlais. Atsirenku derančias spalvas, rėmuose ištempiu audinį ir... įsiklausau į savo vidų – jokių išankstinių planų, eskizų, jokių pagrindinių taškų, kompozicijos kontūrų. Siuvinėju kaip mato akys ir veda ranka – niekada nežinau, kas ir kaip bus. Pasiduodu emocijai. Toks pagrindinis mano visos kūrybos bruožas. Jei iš anksto konkrečiai viską apgalvoju, sudėlioju, žinau, kaip baigtas rankdarbis atrodys, jį daryti man tampa jau nebeįdomu.

Mano vaikystėje, jaunystėje buvo madingi siuvinėtų mažų staltiesėlių komplektai – paprastutis motyvas, neįpareigojantis, greitas darbas. Mėgau siuvinėti iki tol, kol institute gavau užduotį išsiuvinėti A2 dydžio LTSR herbą. Darbas – kruvinas: labai pykau, nervinausi, prakaitavau, vėliau ilgą laiką apie siuvinėjimą net pagalvoti negalėjau.

Visgi ši užduotis buvo labai naudinga – išmokau pačių įvairiausių dekoratyvių siuvinėjimo dygsnių: lygiojo siuvinėjimo, šešėliavimo, grandinėlės, "kirmėlytės", "mazgelių" ir t.t. Dabar visus šiuos dygsnius naudoju siuvinėdama, jei pritrūkstu, pati prisigalvoju naujų jų variacijų. Internete – didžiuliai įkvėpimo lobynai. Pasinaudoju, bet visuomet pakoreguoju pagal save – nesižaviu "copy–paste" principu.

Man gražu, kai siuvinėjimas turi faktūrą: iškilus, reljefiškas, išraiškingas, gilus – kaip pievoje augantys žolynai daugiasluoksnis, susipynęs, pilnas šešėlių ir gyvybės žaismo.

Gamta, žolynai, įvairios gėlės – mano stichija. Sodyboje aplink namelį banguoja, liūliuoja pievos, laukai, medžiai pilni paukščių. Labai mėgstu lubinus, bet jų į Joninių vainiką neįpinsi – nužydėję, todėl tiks bet kokie augalėliai – ramunės, jonažolės, dobilai, katilėliai, įvairios smilgos... Net ir dilgėlės – įsižiūrėkite, koks gražus jų žiedas, kaip ant koto išsidėlioję karpyti lapai.

Laimutė iš vasaros pievų visada grįžta tai vainiku pasipuošusi, tai puokšte nešina, o aš šį grožį mieliau siuvinėju. Mano pievose aptiksite tiek tikrų augalų kopijas, tiek fantazijos pražydintas gėleles. Siuvinėdama užsimirštu ir visai netyčia pradedu kurti istorijas: atmintyje atbudusius, kadaise širdį sujaudinusius dalykus, situacijas, žmones intuityviai susieju su tam tikrais augalais, spalvomis, dygsnių faktūra, rankdarbį papildau detalėmis, simboliais. Tokiu būdu mano rankdarbiai – ne tik pasivaikščiojimas po lietuvišką pievą, jie įgyja prasmę.

23-ejų mergina jėgas išbandyti spėjo įvairiausiose veiklose – jau nuo paauglystės organizavo renginius gimtuosiuose Biržuose, vadovavo patriotiškam jaunimo projektui "Misija Sibiras", smagiomis įžvalgomis dalijasi su sekėjais socialiniuose tinkluose. Tiesa, Raminta turi ir kitą, praeivius atsigręžti priverčiantį pomėgį – drabužių siuvinėjimą. Šie darbai ryškūs, nuotaikingi ir šmaikštūs. Kaip ir pati jų autorė.

– Turite gausybę įvairiausių veiklų. Kelios jų – savanoriaujate Biržų jaunimo centre, kovojate už žmogaus teises, užsiimate kitokia švietėjiška veikla. Ar visuomet buvote empatiška, degėte noru patirtimi pasidalyti ir padėti aplinkiniams?

– Kalbant apie veiklas, manau, viskas prasidėjo nuo to, kad augau Biržuose, kur tuo metu nebuvo pernelyg daug veiklų, tinkamų jaunam žmogui. Dėl šios priežasties užsiėmimų pati sau ieškojau bendruomeninėje veikloje. Taip atsirado įvairių komandų, projektų, kurie suteikė ne tik galimybę įdomiai praleisti laiką, bet ir turėjo įtakos vertybių sistemai formuotis.

– Beveik trejus metus dirbote projekte "Misija Sibiras", jam vadovavote. Šias pareigas esate apibūdinusi kaip priverčiančias tapti vieno žmogaus orkestru. Papasakokite apie projektą daugiau: kas paskatino prisidėti, kas nustebino ir tapo iššūkiais sau pačiai?

– Prie šio projekto dirbau iki praėjusių metų pabaigos. Patirtis – didžiulė ir įvairiapusė. Nors projektas didelis ir veiklų krypčių jame labai daug, prie jo organizavimo dirba vienas, du, na, geriausiu atveju, trys žmonės, todėl ir tekdavo tapti savotišku vieno žmogaus orkestru. Viskas prasidėjo, kai apie patį projektą sužinojau dar būdama moksleivė mokykloje vykusio pristatymo metu. Labai sužavėjo mintis, kad jauni žmonės apie istoriją gali kalbėti ne tik iš vadovėlių, bet ir iš nuosavos patirties. Atvykusi studijuoti į Vilnių, nusprendžiau, kad būtų įdomu ir pačiai prisidėti prie projekto "Misija Sibiras". Dirbti pradėjau būtent iš komunikacijos perspektyvos. Padedant komunikuoti, kartu matant, kaip vyksta komandos atranka, kaip žmonės ekspedicijai ruošiasi, išvyksta, kokie laimingi, ryžtingi grįžta, pastebint, kokia tai žmogų praturtinanti patirtis, atsirado ne tik įkvėpimo tolesniems darbams, bet ir motyvacijos pačiai dalyvauti ekspedicijoje.

– Ką pati apie save sužinojote per šią ekspediciją?

– Man atrodo, kad ekspedicijos metu sužinojau apie labai įdomų niuansą, susijusį su žmogaus potyriais. Ėmiau suprasti, kad nuovargis nemaža dalimi yra ne fizinis, o psichologinis konstruktas, kurį kartais sau tiesiog gali leisti užmiršti. Atrodo, kad ekspedicijos metu esi labai pavargęs nuo vaikščiojimo, tremtinių kapaviečių tvarkymo, bet kai kitą dieną atkeliauji į naują kraštą, tas nuovargis visiškai dingsta. Dėl to buvo labai įdomu patirti, koks iš tikrųjų galingas yra mūsų kūnas ir kad didžiulė vidinė motyvacija gali nuovargį tiesiog braukte nubraukti. Ekspedicijos metu energijos visą laiką turi 120 proc.

– Esate sakiusi, kad nors jūsų šeimos tremtis asmeniškai nepalietė, prie skausmingos istorijos išsaugojimo jus paskatino prisidėti tėvynės, tautos patirtis. Jūsų pačios manymu, ar šiandieninis jaunimas pakankamai žino apie savo šalies istoriją?

– Labai nesinori atsakyti už visą jaunimą, bet, manau, dabar, kai yra tiek daug įvairios ir lengvai prieinamos informacijos, jaunimas apie istoriją sužino skirtingais būdais ir skirtingais kiekiais. Vieni, pavyzdžiui, skaito knygas, kiti žiūri filmus, treti žaidžia kompiuterinius žaidimus, kurie taip pat neretai suteikia istorijos pagrindus. Mano nuomone, dabar tiesiog yra pasikeitęs žinių formatas, tad istorijos išmanymo mastus būtų sunku pasverti ir įvertinti. Gali būti, kad iš to kartais kyla ir problemų tarp kartų. Kadangi vyresnioji karta savo žinių bagažą sukaupė vienu metodu, kartais jaunų žmonių informacijos gavimo būdų nesupranta ir dėl to juos nurašo. Jaunimas šiandien yra laimingas, galėdamas pasirinkti sau priimtiniausią būdą susipažinti su istorija ir, tikiu, vienaip ar kitaip tai daro.

– Kalbant apie tamsius istorijos epizodus, egzistuoja ir kita, kiek retesnė, pozicija – manymas, kad neverta vartyti baisių istorijos puslapių. Ką apie tai manote?

– Kad okupacija ir tremtis – iš tikrųjų sunkūs išgyvenimai ir patirtys – faktas. Tačiau, manau, ekspedicijos yra labai geras pavyzdys, kad galima atrasti ir šviesesnių istorijos kampų, pasidžiaugti tremtį išgyvenusių žmonių stiprybe, pasistengti iš jų pasimokyti, puoselėti atmintį, o ne tiesiog apraudoti ir liūdėti.

– Savo veiklą esate apibūdinusi kaip "manager of stuff" (įvairių veiklų vadybininkė). Ar visada turėjote organizacinių talentų ir polinkių?

– Iš tikrųjų, kiek save prisimenu, jų turėjau. Kaip jau minėjau, vaikystėje ir paauglystėje degiau noru turėti veiklos, kuri naudinga būtų ne tik man, bet ir draugams, bendraamžiams. O kad būtų galima įtraukti jaunus žmones, visa tai turėjo būti gana gerai organizuota, struktūrizuota. Kaip organizacinės veiklos prasidėjo renginiais mokykloje ir savo mieste, taip ir pasiliko tolesniame gyvenime

– Beje, ką patartumėte žmonėms, kuriems tokie dalykai visiškai nesiseka – vien pagalvojus apie atsakomybę ima baimė ir viskas tarsi tyčia krenta iš rankų? Gal šių įgūdžių galima išmokti?

– Be abejo, manau, tai gali būti ir išmokstamas, tai ne tik įgimtas gebėjimas. Jo išmokti, manau, galima būtent per praktiką. Galima pradėti ir nuo mažų, kasdienių darbų, darytis jų planelius. Tai gali tapti tarsi supaprastinta organizacinės veiklos versija, o pamačius, kad pavyksta įgyvendinti šias mažas užduotis, nesunku ir nebaisu pamažu pereiti ir prie rimtesnių iššūkių.

– Turite dar vieną labai įdomų hobį – siuvinėjimą kryželiu. Papasakokite apie jį daugiau. Kiek žinau, siuvinėjimas nebuvo tai, kuo užsiimėte nuo vaikystės, taigi, kas paskatino?

– Tai gan įdomi istorija. Mano mama – tikra auksarankė, užsiima įvairiausiais rankdarbiais: ir iš vytelių pina, ir siuvinėja, vąšeliu neria. O štai man nuo vaikystės visos tos veiklos atrodė visiškai neįdomios, netgi atstumiančios. Tačiau, matyt, nugulė kažkur pasąmonėje, ir galiausiai, atrodo, jau gan vėlai, pradėjau  siuvinėti. Gal dėl to, kad vaikystėje šią veiklą mačiau tarsi savotišką meditacijos formą, siuvinėti pradėjau norėdama atsikratyti įtampos. Tai tikrai labai malonus, ramus, lėtas procesas, kai išsijungia visos mintys ir koncentruojiesi tik į rankdarbį.

Pirmąjį savo darbelį išsiuvinėti pabandžiau tiesiog ant medžiagos, o tuomet viena draugė pasiūlė piešinį perkelti ant drabužių. Taigi, susipažinau su savotiška meditacijos forma, kuri dar ir turi išliekamąją vertę – sukuri unikalų, originalų drabužį.

– Kol kas siuvinėjate drabužius, skirtus tik sau pačiai. Vis dėlto galbūt ateityje planuojate šį pomėgį paversti verslu?

– Kol kas sunkiai tai įsivaizduoju. Paskaičiavus laiką, kurį praleidžiu siuvinėdama vieną drabužį, jo kaina būtų didžiulė, tad nemanau, kad tai galėtų tapti mano pagrindine veikla. Tad kol kas tai lieka labai maloniu hobiu. Be to, kai rankdarbį darai tik sau, nejauti spaudimo viską padaryti idealiai, tiesiog mėgaujiesi pačiu procesu, o ne koncentruojiesi į tobulą rezultatą.

– Siuvinėjimo piešiniams pasirenkate šmaikščius paveikslėlius, pavyzdžiui, ant vieno jūsų darbų – poro (daržovės) paveiksliukas su išsiuvinėtu užrašu "susirask sau porą". Gal kurie nors darbai turi ir smagių priešistorių?

– Dar nepasitaikė, kad idėja paveikslėliui ar užrašui gimtų būtent iš patirtos istorijos. Tačiau pati drabužius traktuoju kaip komunikacijos priemonę, kai žmonės pamato mano aprangą ir apie mane jau šiek tiek sužino, nors dar nė nespėjome pasisveikinti. Man svarbu, kad ši komunikacija būtų šmaikšti, nuotaikinga. Išties ne visada paprasta sugalvoti pokštą, kurį būtų galima perteikti ant drabužio, todėl neretai idėjos galvojimas užtrunka ne ką mažiau negu pats siuvinėjimas.

– Beje, daug atgarsių susilaukė jūsų įrašas feisbuke, kai šmaikščiai atsakėte jūsų įsikeltą nuotrauką sukritikavusiam nepažįstamam fotografui. Kaip manote, kodėl mūsų visuomenėje vis dar įprasta aptarinėti kitų žmonių išvaizdą ir kritikuoti kone viską, kas netelpa į klasikinius, žurnalinius grožio suvokimo rėmus?

– Atrodo, šiuolaikinėje kultūroje labai įsitvirtina pasaulėžiūra, kai visi žmonės jaučiasi užimantys savotišką kritikų poziciją. Man patiko ir įdomus pasirodė komiko Olego Šurajevo pastebėjimas, kad jau kokį dešimtmetį kone visi mūsų televizijoje vykstantys projektai nuolat turi komisijas. Viena vertus, eteryje rodomi komisijos nariai, tačiau, kita vertus, tokios laidos kontekste ir pats žiūrovas jaučiasi vertintoju. Man atrodo, esame taip įpratę būti ta komisija, kad šį įprotį perkeliame ir į kitas gyvenimo sritis. Juk keista, kad man parašęs nepažįstamas fotografas ne tik pasidalijo įžvalgomis apie mano nuotrauką su manimi, bet ir prisiėmė vertintojo vaidmenį, sprendė, gražu jam ar negražu, patinka ar nepatinka. Žodžiu, pabuvo kritiku. Ir tokių pozicijų mūsų gyvenime yra daug.

– Bet juk viena yra tyliai mintyse įvertinti svetimą suknelę ar makiažą, kita – manyti, kad turi teisę savo nuomonę kišti svetimam žmogui… Iš kur įsitikinimas, kad tai priimtina?

– Galbūt šiuo klausimu nemažą vaidmenį atlieka ir socialiniai tinklai. Konkrečiu šiuo atveju, jei minėtas fotografas seka mano feisbuko paskyrą, skaito, ką rašau, gal kažkuria prasme, laikui bėgant, jis ėmė jaustis tarsi man artimas, pažįstamas žmogus. Kartais socialiniai tinklai sukuria tokią iliuziją, kai, dažnai matydamas žmogų, manaisi jį pažįstantis ir galintis su juo dalytis savo įžvalgomis.

– Savo įraše pasidžiaugėte, kad mama įskiepijo pasitikėjimą savimi, todėl ir galite drąsiai bei šmaikščiai reaguoti į netaktišką kritiką. Kaip manote, ko reikėtų vaikų auklėjimui, jaunimo ugdymui, kad labiau mylėtume save, o kartu ir kitus?

– Man labai patiko pavyzdys, kurį esu skaičiusi tinklaraštininkės Aistės Jūrės tinklaraštyje "Ū ilgoji". Aistė rašo apie savo ir savo šešiametės dukros santykį bei pateikia labai įdomų pavyzdį. Jeigu tuomet, kai ji naudojasi instagramu, šalia prisėda dukra, ji specialiai įjungia pasižiūrėti kuo skirtingesnių moterų profilių – pavyzdžiui, plius dydžio modelių. Manau, tai labai šauni edukacija nuo jaunų dienų, kai matomi kuo įvairesni žmonės. Tuomet visi šie pavyzdžiai, sukritę į vieną krūvą, priimami kaip norma. Nes juk norma, kad ir siekiamybe laikomos figūros, tampa tai, ką mes dažniausiai matome. Todėl tikslinga vaikams rodyti skirtingus pavyzdžius, nors pradėti tą daryti galima esant bet kurio amžiaus. Naudinga atsikratyti įsitikinimo, kad grožis yra tik tai, ką matome žurnalų puslapiuose.

– Atrodote labai drąsi mergina. Vis dėlto, ar yra dalykų, kurie jus gąsdintų?

– Geras klausimas (juokiasi). Iš tikrųjų ir tos drąsos turiu, ir pasitikėjimo savimi netrūksta, bet, aišku, kasdienybėje visada atsiranda ir kažkokių baimių, kompleksų. Žinoma, stebint mane socialiniuose tinkluose, gali pasirodyti, kad esu drąsesnė. Vis vien juk ten dalijiesi dažniau tuo, kas džiugina, o baimes paprastai palieki pats sau.