39-erių žinoma moteris prie vairo sustabdyta penktadienį, birželio 17 d., Minsko plente, Vilniuje.

S. Jasevičiūtei nustatytas 0,50 prom. girtumas, o pučiant antrą kartą – 0,53 prom. 

Šiandien laidų vedėja savo „Facebook“ paskyroje pasidalino įrašu apie tai, kodėl sėdo prie vairo neblaivi.

„Praėjusį penktadienį namuose gurkšnojau šampaną. Buvau išgėrusi apie 250 ml, kai vienam mano taksų prasidėjo priepuolis. Priepuolis panašus į insultą – kai šuo kratosi, inkščia ir nebevaldo galūnių. Toks priepuolis jam buvo jau ne pirmą kartą, todėl reagavau žaibiškai – dėjau šunį į automobilį ir išvažiavau į vet. kliniką. Tą akimirką nepagalvojau apie tai, kad vartojau alkoholį – stresas ėmė viršų. Taip, pasielgiau kvailai ir man labai gaila. Važiuodama mačiau, kad policija vykdo reidą ir turėjau galimybę nusukti kitu keliu, tačiau pati  pasirinkau važiuoti į reidą, nes buvau įsitikinusi, kad viena mano išgerta taurė tikrai neviršys leidžiamos normos“, – sekėjams teisinosi S. Jasevičiūtė.

Tai buvo blogas mano sprendimas, pervertinau savo galimybes.

Moteris teigė, kad labai gailisi tokio savo poelgio ir ragino pasimokyti iš jos klaidos.

„Tai nėra pasiteisinimas, esu kalta ir už savo poelgį atsakysiu. Tai buvo blogas mano sprendimas, pervertinau savo galimybes. Atsiprašau visų, kuriuos įžeidžiau savo tokiu poelgiu, man tikrai gėda. Mano šuo Lio pas veterinarą nuvyko su taksi, jam viskas gerai, džiaugiuosi bent tuo. Savijauta mano prasta – kitaip ir negali būti. Dar kartą atsiprašau ir bent jau jūs pasimokykit iš mano klaidos“, – rašė žinoma moteris

Be viso to, S. Jasevičiūtė negailėjo gerų žodžių ir ją sustabdžiusiems pareigūnams.

„Tiesa, ačiū pareigūnams, kurie suprato situaciją, elgėsi maloniai, palaikė ir net parvežė mane su šunimi namo po įvykio“, – pareigūnus pagyrė S. Jasevičiūtė.

– Papasakokite, kada jūsų gyvenime atsirado taksai?

– Mano gyvenime pirmasis taksiukas atsirado, kai man buvo devyneri metai. Perskaičiau vieną norvegų rašytojos knygutę, kurioje buvo personažas taksas, vardu Virdulio vamzdis, augantis didelėje šeimoje. Labai mane sužavėjo ta veislė ir prašiau tėvų būtent takso. Susitaupiau pinigų ir tėvai galų gale leido nusipirkti pirmą šunį.

– Kiek jis jums kainavo?

– Neprisimenu, nes tai buvo labai seniai. Kaip vaikui tai buvo tikrai daug. Tėtis, kiek pamenu, dar pridėjo, nes mano santaupų nepakako, o aš jau taip buvau įsikabinusi į tą šunį... Žodžiu, mes namo grįžome su šuniu, tuo visai neapsidžiaugė mama, kuri tuo metu laukėsi mano sesers. Bet aš sakiau, kad mamai – sesuo, man – šuo. Labai sąžiningi mainai. Tėvams teko susitaikyti, nes aš norėjau būti vienturtė, bet sužinojau, kad turėsiu sesę. Tai man kompensacija buvo šuniukas.

Nepaisant to, kad pirktas turguje, jis buvo grynakraujis taksas su kilmės dokumentais.

– Ir kaip sekėsi? Jis buvo toks, kokio ir tikėjotės?

– Taip, taip, žinoma. Manau ir tėvai apsidžiaugė, kad tą šunį turiu, nes aš visiškai pasinėriau į rūpinimąsi juo, dresūrą, pasivaikščiojimus, bendravimą – į visa tai, kas susiję su šuniu, ir netrukdžiau jiems užsiimti savais reikalais.

Ir šuniu tėvams tikrai nereikėjo rūpintis, nes aš buvau būtent tas pareigingas vaikas, kuris, jeigu pažadėjo, kad pasirūpins šunimi, būtent tai ir daro.

– Kuo vardu buvo jūsų pirmasis taksiukas?

– Jis buvo vardu Tobis, kaip, tikriausiai, 80 proc. šunų tais 1991-aisiais, nes visi buvo prisižiūrėję "Vergės Izauros".

– Kiek metų jis gyveno?

– Tobis gyveno keturiolika metų. Tai gražus, ilgas amžius. Kai jis mirė, buvo labai liūdna. Aš tuo metu jau buvau suaugusi ir nusprendžiau, kad be takso gyventi bus liūdna. Po kurio laiko namuose atsirado dar vienas šuo.

– Ir vėl buvo taksas?

– Ir vėl taksas. Nes, kai vieną kartą įsimyli taksą, kito kelio nebėra. Pamilsti šios veislės šunis ir jokių kitų nebenori. Tada atsirado Luis, paskui – Merfis, Marselis ir taksų vis daugėjo, daugėjo...

Jausmai: taksų veislės šunis Skaiva įsimylėjo dar vaikystėje – ta meilė tęsiasi iki šiol. D. Stankaus nuotr.

– Prieš kurį laiką įkūrėte veislyną "Marselio Kompanija", kuris, kaip skelbiama, veisia trumpaplaukius standartinius, trumpaplaukius nykštukinius ir trumpaplaukius triušinius taksus. Kodėl gimė idėja kurti veislyną?

– Idėja kurti veislyną – ne spontaniškas noras. Ji buvo labai ilgai brandinta. Iš pradžių buvau tiesiog taksų augintoja, kuri labai domėjosi veisle. Paskui labai susižavėjau šunų parodomis – man patiko tai kaip hobis. O paskui pagalvojau – jeigu jau ir parodose tų gražių šunų daugėja, ir mano namuose, ir mano aplinkoje, tai galima pabandyti ir veisti šunis, pasižiūrėti, ar įmanoma dar kažkaip pagerinti veislę ir išveisti kažką įdomaus.

Drąsūs ir linksmi – du žodžiai, kurie geriausiai apibūdina taksų veislę.

Taksų šiuo metu yra devynios veislės. Jie skirstomi pagal plauką ir pagal dydį. Yra šiurkščiaplaukių, ilgaplaukių ir trumpaplaukių, o tada dar standartinių, nykštukinių ir triušinių.

Pradėjau nuo standartinių trumpaplaukių taksų – toks buvo ir pirmas mano šuo. Vėliau mano namuose apsigyveno trumpaplaukiai nykštukiniai ir trumpaplaukiai triušiniai taksai. Dar kažkuriuo metu turėjau ir šiurkštuką. Buvau pradėjusi ir veisti šiurkštukus, bet nusprendžiau, kad užtenka trijų veislių – ir taip jau daug darbo.

– Kaip rasti laiko viskam? Šunims juk reikia daug dėmesio.

– Žinoma reikia – ir daug dėmesio, ir daug rūpesčio. Todėl visada ir sakau, kad tik tada, kai matai, kad to laiko šuniui galėsi skirti pakankamai daug, tik tada ir gali įsigyti šunį. Jeigu  sėdėsi visą dieną darbe, o šuo sėdės vienas namie, tai nieko gero iš to nebus. Kadangi aš turiu labai labai puikų ir palankų darbą, galiu gana daug laiko skirti savo šunims.

– Kokie yra taksai?

– Drąsūs ir linksmi – du žodžiai, kurie geriausiai apibūdina šią veislę. Tai yra mažas šuniukas, bet jis pats įsivaizduoja, kad yra labai didelis šuo. Tai bebaimis, medžioklinis šuo. Tai šuo, kuris visada turi savo nuomonę. Šuo, kuris turi humoro jausmą. Va tokie jie yra. Dar jie yra gana garsūs.

Taksai yra prieraišūs šunys, kurie pripranta prie savo šeimininkų ir myli savo šeimos narius kaip ir bet kurie kiti šunys. Vis dėlto, jeigu tėveliai nori nupirkti taksą savo vaikams ir tikisi, kad jis kaip pliušinis žaisliukas galės pakęsti visas jų išdaigas, taksas tikrai nėra toks. Taksas – savarankiškas, medžioklinis šuo, kuris tikrai nėra vaikų žaislas. Taksai gerai sutaria su vaikais ir juos myli, tačiau svetimų vaikų nemėgsta. Jeigu prie takso parke pribėgs septyni vaikai ir pradės jį niurkyti – tai jam tikrai nepatiks. Verčiau įsigyti pliušinį žaislą, o ne šunį, jeigu su juo bus netinkamai elgiamasi.

– Žmogui, kuris nori nusipirkti taksiuką ir tikisi, kad gulės ant sofutės, o šuo – prie jo kojų, tai gal nelabai?

– Kodėl ne? Taksai labai prisitaiko prie šeimininko gyvenimo būdo. Tuo jie yra parankūs šunys. Aišku, kaip ir kiekvienam šuniui, jam yra reikalingas fizinis aktyvumas. Bet tikrai ne toks, kokio reikėtų kurtui, aviganiui arba haskiui, kuriems to fizinio krūvio tikrai reikia daug daugiau. Taksas gali ir labai sėkmingai gulėti ant sofutės, ir storėti kartu su šeimininku. Tik neaišku, ar tai bus sveika pačiam taksui. Greičiausiai ne. Bet jis prisitaikys.

– Tai nedidelis šuo, vadinasi, jis puikiai gali gyventi bute, jam nebūtina didelė teritorija lakstyti?

– Taksas puikiai gali gyventi bute. Jeigu tik su juo yra pakankamai užsiimama, jis yra vedžiojamas lauke, tai bute jis bus tikrai ramus ir nesukels jokių didelių rūpesčių. Aš su savo septyniais taksais jau gyvenu name, nes taip yra patogiau. Bet  su dviem trimis galima drąsiai gyventi bute.

– Gyvenant name galima juos tiesiog išleisti į kiemą, nereikia vedžioti su pavadėliais?

– Reikia pasivaikščioti ir su pavadžiu, nes jeigu vien tik išleisi lakstyti į kiemą – turėsi visiškai nesocializuotą šunį, kuris nebus matęs nieko, išskyrus savo kiemo teritoriją, ir kita aplinka jam kels nerimą, baimę. Pasivaikščioti bet kokiu atveju reikia, bet galbūt to nereikia daryti tiek daug, kiek reikėtų gyvenant bute.

– Ar taksus būtina dresuoti, jeigu žmogus nesiruošia vesti augintinio į šunų parodas ar varžybas?

– Visus šunis reikėtų dresuoti. Nes šuo – nesvarbu, ar jis visiškai mažiukas, ar didelis – turi žinoti pagrindines komandas, ko iš jo nori šeimininkas. Šuo turi žinoti, ko jam negalima, o kas leidžiama. Pagrindines komandas turi žinoti absoliučiai visi šunys. Taksai irgi.

Tikslas: taksų veislyną S.Jasevičiūtė įkūrė siekdama populiarinti šią veislę ir suteikti džiaugsmą taksiukus auginti pageidaujančioms šeimoms. D. Stankaus nuotr.

– Taksai imlūs dresūrai?

– Apie taksus yra labai daug mitų sukurta: kad jie pikti, nemėgsta vaikų, agresyvūs, nepasiduoda dresūrai. Tai nesąmonė. Taksai, išveisti gerų veisėjų, yra tikrai geri, su vaikais sutariantys šunys, visiškai neagresyvūs ir puikiai pasiduodantys dresūrai. Aš neseniai naujiems šeimininkams atidaviau trijų mėnesių šuniuką, kuris jau po dviejų savaičių moka pagrindines komandas: ir sėdi, ir leteną duoda sveikindamasis. Tiesiog šeimininkai su juo užsiima.

– Ar sunku būna atsisveikinti su jūsų veislyno šuniukais?

– Ne, man nebūna sunku atsisveikinti. Žinote, kodėl? Tikrai ne todėl, kad jų nemyliu – kiekvienas taksiukas išaugintas lyg vaikas, labai brangus ir svarbus. Negaila dėl to, kad iki tol, kol juos išleidžiu į naujas šeimas, atlieku labai kruopštų darbą parinkdama jiems namus. Ir atiduodu tik tada, kai įsitikinu, kad juos ten mylės labiau, nei mylėčiau aš, arba bent jau tiek pat. Man iki šiol viena nuostabiausių akimirkų – šuniuko ir jo naujos šeimos pirmas pasimatymas. Nebesuskaičiuoju, kiek kartų mačiau laimės ašaras, ir verkia net vyrai. Gera matyti, kad duodi žmonėms į rankas laimę, draugą, kuris lydės tuos žmones dešimtmetį ar net ilgiau. Tai yra labai geras jausmas. Gera, kai tau rašo, skambina ir pasakoja, kiek tas mažas trumpakojis padarėlis į namus atnešė džiaugsmo ir gerų emocijų. Va, dėl šitų akimirkų verta veisti šunis. Ir dėl to negaila su jais atsisveikinti.

– Yra buvę, kad neatidavėte, pasakėte ne?

– Yra buvę ir taip.

– Ko jums yra prikrėtę jūsų taksai?

– Oi, labai daug visko. Jau per tiek metų net neskaičiuoju – nuo sudraskytų odinių baldų iki apgraužtų sienų, nenusakomo kiekio sugraužtų įkroviklių ir kitokių išdaigų.

– Būna pikta?

– Ne, pati kalta – ne vietoj palikau.

– Tai iš esmės jūsų veislyno tikslas yra populiarinti šią veislę?

– Taip, tai yra veislės populiarinimas. Ir tai yra mano hobis, mėgstama veikla, kuri labai įtraukia. Kuri susideda ne vien tik iš veisimo – tai ir važinėjimas į šunų parodas, bendravimas su bendraminčiais, ieškojimas įdomesnių veisimo kombinacijų.

– Girdėjau, karantinas turėjo neigiamos įtakos ir jūsų šunims. Jiems labai trūko bendravimo su žmonėmis?

– Taip, nes mes esame labai socialūs ir anksčiau būdavo, kad kiekvieną savaitgalį vis išvažiuodavome kažkur. Arba pas mus kas nors atvažiuodavo į svečius ir tie mano namai buvo pilni žmonių, toks traukos centras. Taksai buvo įpratę, kad vis yra kažkoks veiksmas, o per karantiną viso to neliko. Mano šunys sėdėdavo ant palangės ir žiūrėdavo pro langą lyg klausdami: "Ei, kur visi?!" Laimė, vasarą situacija šiek tiek pasitaisė, tai ir mano augintiniai atsigavo.

Apie taksų veislę

Pirmieji ilgi šunys trumpomis kojomis pasirodė ant skulptūrų iš Senovės Romos ir Egipto laikų.

Europietiški šiandienio takso pėdsakai veda į XIV a. Vokietiją. Taksai – seniausia urvinių šunų veislė. Išvedė juos Pietų Vokietijoje XVII a. Senuosius žemaūgius skalikus (brakus), kuriuos dėl trumpų, kreivų kojų laikė veislės broku, sukryžmino su pinčeriais. Brakai naujai veislei perdavė gebėjimą grobį persekioti su balsu, puikią uoslę, pyktį žvėriui ir azartą. Taip pat puikias "urvinio darbo" savybes.

Trumpaplaukiai taksai buvo pagrindinė veislė kuriant ilgaplaukius ir šiurkščiaplaukius taksus. Ilgaplaukių taksų tipas susiformavo XVIII a., kryžminant trumpaplaukius su spanieliais. XIX a., trumpaplaukius taksus kryžminant su nykštukiniu pinčeriu, cvergšnauceriu, dendžio Dinmonto terjeru, buvo gautas šiurkščiaplaukis taksas.

Pirmasis taksų standartas parašytas 1879 m.

1888 m. įkurtas pirmasis Vokiečių taksų klubas. Ir mūsų dienomis Vokietija yra šalis, kuri prižiūri veislės standartą, vienija taksų klubus visame pasaulyje. Už tai atsakinga tarptautinė taksų organizacija WUT, kurios nariais kitais metais žada tapti ir Lietuvos taksų mylėtojų klubas.

Taksai išskirtiniai šunys net Tarptautinės kinologijos federacijos (FCI) sistemoje, čia jiems priskirta atskira grupė. Ketvirtojoje FCI grupėje šiuo metu karaliauja trijų tipų taksai, kurie skiriasi kailiu: trumpaplaukiai, šiurkščiaplaukiai ir ilgaplaukiai. Kiekvieno tipo taksai būna trijų dydžių: standartiniai, nykštukiniai ir triušiniai. Visi šie tipai yra devynios savarankiškos šunų veislės, kurios skiriasi dydžiu, plaukų ilgiu ir spalva.

„Mano namai visada buvo traukos centras. Taksai buvo įpratę, kad vis kažkas ateina į svečius, vis yra kažkoks veiksmas, vis kažkas vyksta. Mano šunys dabar sėdi ant palangės ir žiūri pro langą, lyg klausdami, ei, ei, kur visi?! Žiūri man į akis liūdnais snukeliais – karantinas net jiems pasijautė“, – šį trečiadienio vakarą, 22 val., laida „Duok paskambint“ per 2TV atviraus Skaiva.

Palikusi keturkojus karaliauti namuose, Skaiva nepabijojo ir atvyko į laidą, kurioje buvo naršoma po jos vieną asmeniškiausių daiktų – mobilųjį telefoną. Kaip ir kiekvienoje „Duok paskambint“ laidoje Timūras svečiams būna parengęs įvairiausių užduočių, kurias dalyviai privalo įvykdyti.

Tik šį kartą užduotis „Telefoniniai sukčiai“ Skaivai buvo pranašiška. Užduoties metu ji turėjo paskambinti savo kolegei Silvijai Rindzevičiūtei ir pasakyti, jog išeina iš darbo, tačiau tuo metu ji net neįtarė, kad juokelis laidos metu virs realybe.

„Sveika, Silva, pagalvojau, kad nelauksiu pirmadienio ir pasakysiu dabar. Išeinu aš lauk. Gavau kitą pasiūlymą, tokį neblogą, su šunimis susijusį. Pagalvojau, kad ši veikla man artimesnė. Būsiu veterinarijos klinikos vadybininkė. Gausiu 3 tūkstančius į rankas. Gal ir tu kartu nori?“ – kalbės Skaiva

„Tu juokauji? Kažkaip žiauriai netikėtai, gaila mūsų laidos. Čia siurprizas. O ar tikrai negali derintis su radiju? Negaliu patikėti...“ – nusivylimo ir nuostabos neslėps S. Rindzevičiūtė. 

Ir praėjus mažiau nei savaitei po laidos filmavimo, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Skaiva savo socialiniame tinkle paskelbė įrašą, kuriuo neslėpė liūdesio ir negailėjo gražių žodžių šiuo metu jau buvusiai savo kolegei.

„Šis pirmadienis man nėra lengvas. Nuo šiandien oficialiai Silva Rindzevičiūtė nebėra mano kolegė M–1. Dveji metai eteryje su ja pralėkė žiauriai greitai ir lengvai, smagu, kai kolegos tampa gerais draugais. Apsimesti, kad šis pasikeitimas manęs nenuliūdino, nenoriu, nes nuliūdino. Tau linkiu pasiekti visko, ko tik tu nori, tu puiki vedėja ir puikus žmogus. O mes dar kada nors pavarysim kartu ir nebūtinai eteryje, tikiu tuo“, – apie kolegę įraše dėstė S. Jasevičiūtė.

Gatvėje, vakarėliuose, parodose, namuose ir net darbe Skaivą pamatysite su taksiukais. Kaip radijo ir televizijos laidų vedėja išlaiko tiek daug šunų? „Tai yra žinomi Lietuvoje taksai, jie moka pareklamuoti vienas ar kitas prekes ir dėl to maistui užsidirba sau. Tai aš džiaugiuosi, kad maistas brangiai nekainuoja. O didžiausia dalis pinigų, kurie iškeliauja, yra skirti žaislams. Labai mėgstu pirkt žaislus šunims. Negaliu susilaikyti“, – šypsosi Skaiva.

Kadangi Skaiva yra patyrusi kinologė, ji žino kaip susitvarkyti su tokiu kiekiu šunų. Jie nekonfliktuoja, nekelia problemų ir net moka prajuokinti. „Taksai turi humoro jausmą. Tu sėdi liūdnas, šuo nueina, atsisėda prie užuolaidos taip, kad užuolaida būtų jam kaip veliumas ir sėdi, vizgina uodegą, o pažiūrėk, koks aš fainas“, – sako moteris.

Taksiukus Skaiva pamilo dar vaikystėje. Maža mergaitė susitaupė pinigų ir įsigijo pirmąjį šuniuką – Tobį. „Netikėta tai buvo net pačiai man, bet jis buvo su dokumentais. Bet tada į parodas aš dar nėjau, tiesiog užauginau tą pirmą taksą ir taip prasidėjo meilė taksams. Yra sakoma, kad jei jau užaugini vieną taksą, užsikreti, susergi ir viskas“, – sako Skaiva.

Kaip taksiukai padeda Skaivai asmeniniame gyvenime ir kokią atranką turi praeiti visi iš jos veislyno šuniuką norintys įsigyti žmonės, pamatysite šį šeštadienį 17.55 val. laidoje „Gyvūnų pasaulis“ per LNK.

S. Jasevičiūtė-Kraujalė profesionalių grožio klinikos specialistų pagalba padailino savo išvaizdą – į veidą jai buvo suleistos botulino toksino ir hialurono rūgšties injekcijos.

Savo išvaizda besirūpinanti S. Jasevičiūtė-Kraujalė bus itin atvira: kad ir kokia graži moteris būtų, ji vis tiek nori pakeisti, pagražinti ir patobulinti savo išvaizdą.

Aš gal neišlošiau toje super gerų genų loterijoje, kur moteris iki 60-ies vaikšto su kūdikio oda.

„Manau, kad kiekviena moteris, kad ir kokio amžiaus būtų ir kokia graži, vis tiek kažkur labai giliai nori būti dar truputėlį gražesnė. Man nebe dvidešimt kažkeli – šiais metais sueis 35-eri. Ir nori to ar ne, tai matyti. Aš gal neišlošiau toje super gerų genų loterijoje, kur moteris iki 60-ies vaikšto su kūdikio oda“, – motyvus, kodėl sutiko dalyvauti šioje laidoje, atskleidė žinoma moteris.

Realių pokyčių laidoje „Grožio mėnuo“ S. Jasevičiūtei-Kraujalei be kitų veiksmingų grožio procedūrų bus atliktas ir veido raukšlių išlyginimas hialurono rūgšties preparato ir botulino toksino injekcijomis.

„Visa Lietuva bijo botulino dėl to, kad apie jį mitą sukūrė mergaitės, kurios jį pradėjo naudoti per anksti ir per daug... Aš noriu išbandyti kažką naujo, kas man padėtų truputėli apgauti laiką. Aš noriu apgauti laiką! Ir be jokių chirurgų įsikišimo, skalpelių ir randų palei ausis pakelsiu truputėlį savo veido odą, nes mus visus veikia traukos dėsniai ir viskas eina žemyn“, – laidoje atliktomis procedūromis džiaugsis moteris.

Skaiva prisipažins, kad po išvaizdos pokyčių ji sulaukia dar daugiau vyro komplimentų: „Mano vyras šiaip mane kasdien lepina įvairiais komplimentais, bet dabar net padaugėjo jų ir jie pasidarė su tokia pikantiškesne potekste... Man tai patinka.“

„Grožio mėnuo“ – šį šeštadienį 9.30 val. per TV3.

Žurnalistė bei radijo laidų vedėja Skaiva Jasevičiūtė šeštadienio popietę tapo savo mylimojo, Artūro Kraujalio žmona, rašo žmonės.lt.

33 metų Skaivos ir septyniais metais vyresnio Artūro vestuvės buvo tikrai ypatingos - mylimųjų žiedus prie altoriaus nešė ištikimas Skaivos draugas - šuo taksas, vardu Versalis. Užduotis augintiniui sekėsi puikiai, ceremonijos metu jis klusniai pristatė žiedus, pritvirtinus ant pagalėvės, buvusios šuneliui ant nugaros.

Keturkojų vestuvių šventėje netrūko, jie buvo šventės atributika, vaišes puošė jų statulėlės.

Trečius pažinties metus skaičiuojanti pora pasirinko civilinę santuoką, kurią įteisino Vilniuje, vieno senamiesčio viešbučio kiemelyje. Skaiva pripažino, kad nei ji, nei vyras nėra tikri katalikai, kad nuoširdžiai galėtų tuoktis banyčioje.

Ištekėjusi Skaiva pasirinko vyro pavardę, dabar ji - Skaiva Kraujalė.

Per didžiąją šventę jaunoji vilkėjo elegantišką ilgą baltą Viktorijos Jakučinskaitės kurtą suknelę.

Į poros vestuves susirinko nemažai garsių žmonių, kurie sveikino jaunuosius.

Prieš vestuves Skaiva savo "Facebook" profilyje pasidalino keliomis nuotraukomis "Manau esu pasiruošusi" - rašė moteris prie vienos iš fotografijų, kurioje ji laiko taurę šampano.

Jaunavedžiai savo šventę suorganizavo praėjus vos keliems mėnesiams po sužadėtuvių, tačiau į vestuvinę kelionę pora leistis neskuba.

Radijo laidų vedėja Skaiva Jasevičiūtė šį rudenį ruošiasi ištekėti už savo ilgamečio draugo, rašo delfi.lt.

Su būsimuoju jaunikiu verslininku Artūru Kraujaliu moteris viešumoje pasirodo retai. Dažniausiai Skaivą galima pamatyti su artimais bičiuliais arba su savo augintiniais.

Apie asmeninius santykius moteris neatvirauja, o ir apie būsimas vestuves žinią patvirtino ne pati Skaiva, o jos bičiuliai.