„Tai buvo vienas mano geriausių gyvenimo etapų, ėjau į tarptautinę mokyklą, kurioje mokėsi skirtingų 53 tautų atstovai. Tai buvo įspūdinga“, – LNK laidoje „Šeškinės 20“ pasakojo E.Jennings.

Galiausiai dainininkė 1996 m. atvyko į Lietuvą. Ji neslėpė, kad pirmieji mėnesiai čia buvo labai sunkūs. Būta net planų grįžti atgal į Tanzaniją, kuri kėlė tik gerus prisiminimus, tačiau grupės „Skamp“ atsiradimas viską pakeitė. „Lietuvoje žmonės buvo labai pikti, nelabai norėjo kalbėti su manimi. Tuo metu visi kalbėjo arba vokiškai, arba rusiškai, bet tik ne angliškai. Tačiau, kai susipažinau su grupės nariais, radome tą pačią viziją. Man buvo šešiolika metų. Tuomet palengvėjo, nes turėjau tikslą“, – apie sunkią pradžią Lietuvoje atviravo atlikėja.

Atlikėja prisipažįsta, kad praeityje daug žmonių ją gąsdino, kad, norint turėti muzikinę karjerą, teks pamiršti apie šeimą ir vaikus. Bet atlikėja rodo puikų pavyzdį, kaip galima suderinti meilę darbui ir šeimai, ji toliau koncertuoja su grupe, nors „Skamp“ viešumoje pasirodo vis rečiau, bet grupė tikrai neiširusi. „Visi esame draugai. Mums patinka muzikuoti kartu. Visi turime savo gyvenimus, bet kažkaip, kai mes kartu būname, tarsi grįžtame į paauglystę. Kai būname ant scenos, prisimename ankstesnius įvykius ar juokus, užtenka vieno žvilgsnio, kuris viską pasako“, – nuoširdžiai dalijosi grupės narė Erica.

Erica nuo pat vaikystės yra įpratusi sakyti savo nuomonę ir kovoti už teisybę. Tai daryti skatina ir kitus. „Mes visi gyvename vienoje bendruomenėje. Ir mes visi turime mūsų svajones, mūsų viziją sudėti į tai, kokia bendruomenė turėtų būti. Jeigu mes visi sėdėsime ir neturėsime nuomonės, tada nieko nebus. Jeigu tu turi platformą, jeigu tu turi balsą, tu turi galimybę, reikia tuo naudotis“, – laidoje kalbėjo atlikėja E.Jennings.

„Šeškinės 20“ – trečiadieniais 20 val. per LNK.

„Tai buvo vienas geriausių mano gyvenimo etapų, ėjau į tarptautinę mokyklą, kurioje mokėsi 53 skirtingų tautų atstovai. Tai buvo įspūdinga“, – trečiadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Šeškinės 20“ pasakos E. Jennings.

Galiausiai dainininkė 1996 metais atvyko į Lietuvą. Ji neslėpė, kad pirmieji mėnesiai Lietuvoje buvo labai sunkūs. Būta net planų grįžti atgal į Tanzaniją, kuri kėlė tik gerus prisiminimus, tačiau grupės „Skamp“ atsiradimas viską pakeitė. „Lietuvoje žmonės buvo labai pikti, nelabai norėjo kalbėti su manimi. Tuo metu visi kalbėjo arba vokiškai, arba rusiškai, bet tik ne angliškai. Tačiau, kai susipažinau su grupės nariais, radome tą pačią viziją. Man buvo šešiolika metų. Tuomet palengvėjo, nes turėjau tikslą“, – apie sunkią pradžią Lietuvoje atviraus atlikėja. 

Atlikėja prisipažįsta, kad praeityje daug žmonių ją gąsdino, kad, norint turėti muzikinę karjerą, teks pamiršti apie šeimą bei vaikus. Bet atlikėja rodo puikų pavyzdį, kaip galima suderinti meilę darbui ir šeimai, ji toliau koncertuoja su grupe, nors „Skamp“ viešumoje pasirodo vis rečiau, bet grupė tikrai nėra iširusi. „Visi esame draugai. Mums patinka muzikuoti kartu. Visi turime savo gyvenimus, bet kažkaip, kai mes kartu būname, tarsi grįžtame į paauglystę. Ir kai būname ant scenos, prisimename ankstesnius įvykius ar juokus, užtenka vieno žvilgsnio, kuris viską pasako“, – nuoširdžiai dalysis grupės narė Erica.

Atlikėja aktyviai dalyvauja visuomenės įvykiuose ir yra feministė, LGBT ir gyvūnų teisių gynėja. Erica nuo pat vaikystės yra įpratusi sakyti savo nuomonę ir kovoti už teisybę. Tą daryti skatina ir kitus. „Mes visi gyvename vienoje bendruomenėje. Ir mes visi turime  svajones, mūsų vizija – sudėti į tai, kokia bendruomenė turėtų būti. Jeigu mes visi sėdėsime ir neturėsime nuomonės, tada nieko nebus. Jeigu tu turi platformą, jeigu tu turi balsą, tu turi galimybę, reikia tuo naudotis“, – laidoje kalbės atlikėja E. Jennings.

„Šis kūrinys yra apie meilę, taigi pamaniau, kad ir klipe turėtų būti įamžinti visų tipų santykiai, nepriklausomai nuo amžiaus ar lytinės orientacijos“, – naujos dainos ir vaizdo klipo idėją atskleidžia Erica Jennings, kuri yra įsitikinusi, kad bet kokia homofobijos apraiška 2018 metais nėra normalu.

Naujos dainos „Love Me Like There’s No Tomorrow“ vaizdo klipe nusifilmavo per dešimt skirtingos orientacijos ir amžiaus porų: „Mes visuomet palaikėme LGBTQIA bendruomenes ir tikime, kad vieną dieną mums nebereikės apie tai diskutuoti“, – sako Viktoras Diawara, kuris kūrinio muziką sukūrė dar metų pradžioje per šeimos atostogas Izraelyje.

Tiesa, dėl šio vaizdo klipo „Skamp“ jau spėjo susilaukti ir neigiamų reakcijų – jo nepanoro rodyti viena populiariausių šalies laidų. „Tai labai daug pasako apie mūsų visuomenę. Televizija klipo nerodys, nes jame žmonės bučiuojasi ir tai neva yra netinkamas turinys vaikams. O tai, kad bet kuriuo paros metu įsijungus televizorių galima užtaikyti ant ekrane rodomų muštynių ir kito smurto pavyzdžių yra tinkamas turinys?“ – retoriškai klausia E. Jennings.

Ericai antrina ir Vilius Alesius: „Norėtųsi aplink matyti daugiau rankomis susikibusių ir besibučiuojančių žmonių, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, lyties ar amžiaus. Auginame vaikus ir norisi, kad jie augtų aplinkoje, kurioje būtų kuo daugiau tolerancijos ir kuo mažiau patyčių. Nauja daina ir vaizdo klipu norime bent šiek tiek praskaidrinti savo klausytojų dieną ir padovanoti jiems šypseną.“

Grupė „Skamp“ nuo pat 1998 m. garsėjo drąsiais dainų tekstais, kuriuose kalbėjo nepopuliariomis ar opiomis temomis. Visos grupės geriausios – senos ir naujos – dainos nuskambės garsiai ir plačiai „Skamp20“ koncerte jau gruodžio 26 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje. Jame laukiami visi su savo šeimomis, o vaikams iki 10 metų įėjimas nemokamas.

Pirmadienis „LRT Opus terasoje“ buvo itin jaukus ir nuotaikingas. Jame „Skamp“ gerbėjai galėjo išgirsti ne tik naujausius kūrinius, bet ir žinomiausius „Skamp“ hitus. Terasos scenoje pasirodė ne tik vokalistai Erica Jennings, Vilius Alesius ir Vee Diawara, bet ir bosine gitara grojantis Paulius Jaskūnas ir būgnininkas Vytis Vainiliatis.

Šiemet 20-ies metų veiklos jubiliejų švenčianti trijulė pastaruoju metu koncertuoja itin retai. Dienas grupė leidžia studijoje, kur ruošia naujus kūrinius ir rengiasi gruodžio 26 d. „Siemens arenoje“ vyksiančiam pasirodymui, tad koncertas terasoje buvo tarsi generalinė repeticija.

Per veiklos dvidešimtmetį grupė išleido net 10 albumų bei 5 singlus, kurių parduota per 100 tūkst. kopijų. Jiems priklauso tokie iki šiol skambantys hitai kaip jau minėtas „Summertime“, taip pat „You Got Style“, su Vytautu Kernagiu įrašytas „Mūsų dienos kaip šventė“, su Andriumi Mamontovu įrašytas „Nieko panašaus“, „Superstar“, „Split The Atom (Na Na Na)“ ir kt.

Vieną tituluočiausių ir geriausiai vertinamų gyvai grojančių Lietuvos grupių ne kartą pastebėjo bei įvertino ir ryškiausi užsienio muzikantai. „Skamp“ pradėjo tokių grupių ir atlikėjų kaip „The Black Eyed Peas“, Macy Gray, „Reamonn“, Robert Plant, „Bomfunk MC’s“, „Gorki Park“ koncertus, patys ne kartą koncertavo užsienio scenose. 2001 m. su daina „You Got Style“ „Skamp“ sėkmingai atstovavo Lietuvai „Eurovizijos“ konkurse, kur užėmė 13 vietą.

Gruodžio 26 d. jubiliejinį 20-mečio koncertą „Siemens“ arenoje Vilniuje surengsianti grupė prieš savaitę nudžiugino nauju singlu „Nemiegančios naktys“. Nuo šiandien naują „Skamp“ vaizdo klipą galima matyti „YouTube“ platformoje.

Klipą režisavo ir filmavo „Scuare Production House“ komanda. Jis nufilmuotas smagiausiose sostinės vietose, jame žiūrovai matys didžiulį būrį žinomų veidų, kurie puikiai pažįstami Lietuvos muzikos ir šou verslo mėgėjams.

Grupės nariai neslepia, jog prieš kamerą sutiko pasirodyti Ugnė Skonsmanaitė, Monika Pundziūtė-Monique, Rolandas Mackevičius, Indrė Stonkuvienė, Karolina Meschino, Dovilė Filmanavičiūtė, Simona Albavičiūtė, Evaldas Mikalauskas, Arnoldas Lukošius, Jean Claude, Inga Norkė ir daugelis kitų.

Daina „Nemiegančios naktys“ man yra išskirtinė, nes tai buvo pirmas kartas, kada kūriau lietuvių kalba.

„Daina „Nemiegančios naktys“ man yra išskirtinė, nes tai buvo pirmas kartas, kada kūriau lietuvių kalba, – sako Erica Jennings. – Geras dvi savaites mano galvoje sukosi žodžiai ir melodijos, kol supratau, kad juos verta užrašyti“. Dainininkė prisimena, kad artimiausių draugų reakcija į naują kūrinį buvo panaši – jie visi pastebėjo, kad daina labai greitai užkabina, rašoma pranešime spaudai.

„Pradžioje kiek nervinausi, nes tai yra pirmoji mano parašyta muzikos daina šokiams“, – pasakoja E. Jennings. – Supratau, kad toks kūrinys labai skiriasi nuo mano solo kūrybos, parodžiau dainą Viktorui ir Viliui, kuriems ji labai patiko. Netrukus mes ją įrašėme. Tai – meilės daina, skirta nakčiai, naktiniam gyvenimui ir muzikai. Ji puikiai skambės festivaliuose, šokiuose paplūdimyje ar automobilyje važiuojant prie jūros“.

„Kovo 8 d. norėjau kažką moterims parašyti „Facebook“ tinkle, tačiau supratau, kad tas tekstas idealiai tiks šiai dainai“, – sako Vilius Alesius.

„Mes užaugome kartu, visa karta užaugo su mumis. Ir tikrai turime, ką švęsti, galvodami apie šiuos 20 metų, nes tai – daugiau nei muzika. Tai – mūsų gyvenimai, mūsų draugystės, o kartu ir tai, kaip Lietuva pasikeitė per tuos du dešimtmečius“, – sako Erica Jennings, savo muzikinę karjerą „Skamp“ pradėjusi būdama vos 18-os.

Nors pastaruoju metu „Skamp“ narius E. Jennings, Viktorą Diawarą ir Vilių Alesių buvo galima išvysti scenoje pasirodant su skirtingais projektais, tačiau jie visi pripažįsta, kad buvimas scenoje visiems kartu yra ypatingas. „Dvidešimt metų prabėgo labai greitai. Pasiilgau buvimo scenoje kartu su Erica ir Viktoru. Tas jausmas yra išsiilgtas. Tad dvidešimtmečio koncertas bus puiki proga vėl kartu pasirodyti scenoje“, – tikina V. Alesius ir užsimena, kad daugiau naujienų grupė atskleis artėjant koncertui.

Ilgokai tylėjusi grupė „Skamp“ savo gerbėjus nudžiugino pasirodžiusi neseniai vykusių M.A.M.A. apdovanojimų scenoje. Kartu su bičiuliais iš Didžiosios Britanijos – reperiu Fernquestu ir „Dirty Goods“ atlikėju Antony'iu – grupė čia pristatė kūrinį „Only You“ ir akies krašteliu leido pažvelgti į jubiliejinę retrospektyvą.

Kiek vėliau muzikiniame TV projekte „X faktorius“ grupė pristatė dar vieną kūrinį – „Nemiegančios naktys“. Pastarojo singlas ir vaizdo klipas dienos šviesą išvys pavasarį.

Lietuvos muzikos scenoje „Skamp“ debiutavo 1998 m. vasarą ir iš karto susižėrė šalies „Metų debiuto“ apdovanojimus. Jų kūrinys „Summertime“ tuomet nuolat sukosi radijo stočių eteryje ir pelnytai „Radiocentro“ muzikos apdovanojimuose buvo paskelbtas „Metų daina“. Vėliau grupė pelnė dar šūsnį apdovanojimų: ne kartą buvo paskelbta „Geriausia grupe“, trys jų albumai triumfavo „Geriausio albumo“ kategorijoje, jiems priklauso ir „Geriausios dainos“ titulas, E. Jennings du kartus buvo pripažinta „Geriausia atlikėja“.

„Skamp“ ilgo gyvavimo paslaptis yra ta, kad mes prisidėjome prie pokyčių Lietuvos muzikos padangėje, visuomet puoselėjome gyvai atliekamos muzikos kultūrą. Apie tokius dalykus kaip ksenofobija, rasizmas, daugiatautiškumas, žmogaus teisės pradėjome dainuoti gerokai anksčiau nei kiti, taip pat pirmieji kūriniuose pradėjome maišyti skirtingas kalbas ir muzikos stilius. Tai buvo viena priežasčių, kodėl iš pradžių su mumis nenorėjo dirbti nei viena leidybos kompanija, tačiau galiausiai tai tapo mūsų unikalus stilius. Savo muzika, tekstais skleidėme europietišką žinią to meto jaunimui, kuriam reikėjo šviežio žvilgsnio. Šiandien ta karta jau užaugo ir į mūsų koncertus vedasi savo vaikus“, – džiaugiasi E. Jennings.

Per veiklos dvidešimtmetį grupė išleido net 10 albumų bei 5 singlus, kurių parduota per 100 tūkst. kopijų. Jiems priklauso tokie iki šiol skambantys hitai kaip jau minėtas „Summertime“, taip pat „You Got Style“, su Vytautu Kernagiu įrašytas „Mūsų dienos kaip šventė“, su Andriumi Mamontovu įrašytas „Nieko panašaus“, „Superstar“, „Split The Atom (Na Na Na)“ ir kt.

Vieną tituluočiausių ir geriausiai vertinamų gyvai grojančių Lietuvos grupių ne kartą pastebėjo bei įvertino ir ryškiausi užsienio muzikantai. „Skamp“ pradėjo tokių grupių ir atlikėjų kaip „The Black Eyed Peas“, Macy'io Gray'aus, „Reamonn“, Roberto Planto, „Bomfunk MC’s“, „Gorki Park“ koncertus, patys ne kartą koncertavo užsienio scenose. 2001 m. su daina „You Got Style“ „Skamp“ sėkmingai atstovavo Lietuvai „Eurovizijos“ konkurse, kur užėmė 13 vietą.

Prekyba bilietais į vienintelį jubiliejinį grupės „Skamp“ koncertą sostinės „Siemens“ arenoje prasideda šiandien.

Šiandien ir „Knygų mugėje“ vasario 22–25 d. pirmuosius bilietus bus galima įsigyti su 20 proc. nuolaida. Bilietus platina „Tiketa“.

Su jauduliu jų turėtų laukti ir grupės „Skamp“ gerbėjai: po pertraukos grupė grįžta su efektingu pasirodymu, draugais iš britų muzikos pasaulio ir geros šventės preliudija, - šiais metais „Skamp“ švenčia 20 metų jubiliejų.

„Oficiali mūsų grupės gimimo data – gegužės 12-oji, bet visus šiuos metus galime skelbti jubiliejiniais“, –  sako „Skamp“ narys Vilius Alesius.

„Kai „Summertime“ tapo didžiuliu hitu, man buvo ką tik suėję 18-ka. Tai buvo 1998-ųjų vasara. Ir nuo tada mums šauniai sekėsi gyventi iš muzikos. O kai tau smagu – laikas lekia, – šypsosi Erica Jennings. – Mes užaugome kartu, visa karta užaugo su mumis. Ir tikrai turime, ką švęsti, galvodami apie šiuos 20 metų, nes tai – daugiau nei muzika. Tai – mūsų gyvenimai, mūsų draugystės, o kartu – ir tai, kaip Lietuva pasikeitė per tuos du dešimtmečius.“

Pastaraisiais metais „skempai“ dirbo patyliukais. Paskelbę, kad Ericą išleidžia į motinystės atostogas, Viktoras Diawara ir V. Alesius neviešino, kas vyksta „Skamp“ kūrybinėje stovykloje, rašoma pranešime spaudai.

Oficiali mūsų grupės gimimo data – gegužės 12-oji, bet visus šiuos metus galime skelbti jubiliejiniais.

Netrukus E. Jennings pradėjo solo karjerą, ją tęs ir toliau. „Bet esu labai laiminga, kad vėl ėmėmės kūrybos su vaikinais. Perėjome kūrybinio augimo procesus ir rezultatai – daug žadantys, o naujoji medžiaga – išties jaudinanti. Dabar esame sutelkę dėmesį į M.A.M.A scenos užkariavimą“, – sako Erica.

V. Alesius atskleidžia, kad ant apdovanojimų scenos „Skamp“ parodys savo jubiliejinę retrospektyvą, o kartu pristatys naujausią dainą „It‘s You“, kurią atliks kartu su bičiuliais iš Didžiosios Britanijos: dėl šio pasirodymo į M.A.M.A ceremoniją atskris reperis Fernquest ir dainininkas Antony iš „Dirty goods“.

„Bemaž metus su „Skamp“ nekoncertavome, todėl mūsų pasirodymas M.A.M.A renginyje bus savotiškas sugrįžimas į viešumą po metų pertraukos“, – sako Vilius, kitados kūręs alternatyvius apdovanojimus T.Ė.T.Ė.

Šiandien jį džiugina, kad alternatyvai yra vietos ir M.A.M.A ceremonijoje.

„Ką galiu pasakyti... Smagu, kad M.A.M.A apdovanojimai vyksta, malonu, kad suteikia šansą ne tik vyresniems, bet ir jaunesniems iškilti į dienos šviesą, kad aprėpia ir alternatyvos atlikėjus, tad kol as T.Ė.T.E.I nėra ką veikti“, – juokiasi V. Alesius.

Sausio 26-ąją M.A.M.A iškilmės tradiciškai vyks Kauno „Žalgirio“ arenoje. Muzikinius pasirodymus surengs „G&G Sindikatas“, „The Station“, Leono Somovo grupė „Highly Sedated“, Justė Arlauskaitė-Jazzu,  Beatrich, Monique ir daugelis kitų.

– Pirmiausia turbūt papasakok apie būsimą koncertą „Istorijos iš Niujorko“. Kodėl imtasi tokios koncepcijos – ar manai, kad paprasto pasirodymo mūsų išlepintai publikai nebeužtenka?

– Priežasčių sukurti „Istorijos iš Niujorko“ konceptą buvo keletas. Pirmiausia aš pati dievinu miuziklus ir esu baigusi muzikinio teatro specialybę Vilniaus kolegijoje. Mintis mano kūrybą ir šiemet įrašytą džiazo albumą paversti miuziklu man atrodo yra puikus būdas į vieną vietą sujungti kelias mano aistras: muziką, teatrą, vaidybą ir šokį. Antra, nesikuklinsiu – man patinka kurti naujas madas, kurias paskui matau įgyvendintas kitų. Jau turiu ne vieną pavyzdį: kopijavo mano aprangos stilių dainuojant su orkestru, mano retro įvaizdį, o kur visa galybė live filmukų, kuriuos darėme su Jurgiu (atlikėju J.Didžiuliu – red. past.), mano albumas apie netobulumą ar net toks elementarus dalykas kaip vieši pasisakymai apie LGBT+ ar feminizmą dar PRIEŠ TAI, kai tai tampa saugia ir netgi madinga pokalbio tema. Priimu tai kaip komplimentą, įvertinimą, kad darau teisingus sprendimus. Tokioje mažytėje rinkoje visi skolinasi vieni kitų idėjas – manau, kad tai visiškai normalu. Visiškai neabejoju, kad teatralizuoti koncertai taip pat taps tendencija ir išpopuliarės Lietuvoje.

– Koncerto, kurį režisuoja Dalia Ibelhauptaitė, metu bus pasakojama istorija apie airę, prohibicijos laikais atvykusią į Niujorką siekti džiazo dainininkės karjeros. Kiek ši istorija panaši į tavo?

– Tai istorija apie imigraciją, bet ne tik: kalbame apie meilę, praradimus, aistrą, svajonių siekimą, atkaklumą, tapatybę, nusikaltimus ir tragedijas.

Kiek save prisimenu, aš nuo pat mažumės žinojau, kad norėsiu būti dainininke arba aktore. Muziką pradėjau įrašinėti būdama trylikos, kai mūsų šeima iš Airijos persikraustė į Tanzaniją. Kai atvykau į Lietuvą, čia nepažinojau nieko. Visas mano dėmesys buvo nukreiptas į mokslus, kol viename koncerte nesusipažinau su Viktoru ir Viliumi – tuomet jiems kaip tik buvo mokyklos atostogos. Viktoras ir aš netrukus pradėjome kartu kurti muziką. Dar labiau viskas pajudėjo, kai vaikinai baigė mokyklas ir persikraustė gyventi į Vilnių. O aš tuomet turėjau pasirinkti – stoti į universitetą Dubline ar bandyti laimę čia. Kadangi mokyklą baigiau jauna (man buvo tik septyniolika), išgirdau patarimą universitetą atidėti vieniems metams. Taip prisijungiau prie SKAMP. Visai netikėtai tais pirmaisiais metais „Summertime“ tapo mūsų pirmuoju hitu, tad leidausi į šį nuotykį ir nusprendžiau, kad univeristetas gali palaukti. Tai tikrai buvo geriausias mano sprendimas.

– Kiek teko girdėti, tavo šeimą irgi galima vadinti ekonominiais emigrantais. Papasakok apie tai plačiau.

– Taip, mano tėtis išties buvo persisotinęs tuo metu Airijoje vyravusios situacijos. Sesuo baigė universitetą ir negalėjo rasti darbo – ji prisijungė prie kartos, kuri buvo labai išsilavinusi, tačiau negalėjo rasti darbo. Iki įvykstant Keltų tigro fenomenui, Airija buvo neturtinga ir vargstanti valstybė. Mano tėvas tuomet nusprendė įkurti savo verslo konsultacijų kompaniją, ieškodamas geresnių galimybių užsidirbti ir išlaikyti visą šeimą. Jis surizikavo. O jau po metų mes gyvenome Tanzanijoje ir mūsų šeimos gyvenimas iškart tapo kur kas geresnis, finansiškai – taip pat. Abu mano tėvai kilę iš kaimo, abu atvyko į Dubliną būdami septyniolikos, pradėjo dirbti ir sutiko vienas kitą.

– Emigracija yra didelė mūsų šalies problema, kaip tu siūlytum ją spręsti?

– Jeigu savo idėjas dėl emigracijos sustabdymo galėčiau apibūdinti vienu žodžiu, tai būtų inkliuzija. Kai praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje daugybė žmonių emigravo, airiams prireikė maždaug 20 metų juos susigrąžinti. Airių yra daugybė kartų, gyvuojančių šimtus metų. Toks išsibarstymas po pasaulį sukūrė didžiulę tarptautinę airių diasporą, kurios mums pavydi daugelis šalių. Dėl tos priežasties labai palaikau savo vyro projektą „ToBeLT“, kuris visas paremtas inkliuzija ir po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvių bendruomenių saitų su Lietuva stiprinimu. Tačiau šie žmonės nesijaus artimi su Lietuva vien dėl to, kad juos paraginsime: „Sugrįžkite, juk būti su savais kur kas fainiau!“ Tai skamba naiviai ir provincialiai. Visi skirtingi. Žmonės susižavi skirtingų tautybių atstovais, tad jeigu lietuviai nori čia sugrįžti su savo antrosiomis pusėmis, jiems turi būti sukurtos tinkamos sąlygos klestėti, save realizuoti, auginti šeimas šiuolaikiškoje ir saugioje aplinkoje, kurioje kiekvienas yra laukiamas, nepaisant jo odos ar plaukų spalvos, religijos ar kitų dalykų.

– O ką manai apie savo bičiulio Juozo Statkevičiaus pasisakymus Rusijos žiniasklaidai apie tą pačią emigraciją? Lietuva susiskirstė į dvi stovyklas – vieni jį pateisina, kiti smerkia. Prie kurių priskirtumei save?

– Manau, kad žmonės dabar labai nerimauja bei baiminasi Rusijos ir jos neaiškių ketinimų. O kai žmonės išsigandę, lengva įgyvendinti principą „skaldyk ir valdyk“. Todėl aš labai nenoriu matyti Lietuvos susiskaldžiusios. Žinoma, kad duoti interviu propagandiniam rusų leidiniui buvo blogas sprendimas. Tai tas pats, kas duoti kažkam lazdą, kad tave po to su ja primuštų. Bet Juozas Lietuvos madą padarė matomą visame pasaulyje. Jis nutiesė kelią tiems, kurie eis po jo. Kiek prisimenu, Juozas visuomet mylėjo šią šalį. Manau, kad žmonės pyksta ne tiek dėl to, ką jis pasakė, kiek dėl to KAM visa tai pasakė. Ir net neabejoju, kad tas leidinys jo žodžius atspindėjo netiksliai.

– Kokia tau pasirodė mūsų šalis ir žmonės, kai tik atvykai? Ir ar mes per tą laiką pasikeitėme?

Žmonės jau nebegalvoja, kad tu kvaištelėjęs, jeigu be priežasties nusišypsai praeiviui. Jie netgi nusišypso atgal.

– Į Lietuvą atvykau būdama penkiolikos, tamsią ir šaltą lapkričio dieną. Tiesą sakant, tada galvojau, kad visi čia atrodo apgailėtinai – žmonės gatvėmis vaikščiojo tokie surūgę ir nelaimingi, angliškai mažai kas kalbėjo. Man buvo sudėtinga viskas, net surasti artimiausią paštą. O aš buvau airė paauglė, ieškanti draugų ir norinti prisijaukinti naują šalį, bet lietuviai tuomet su manimi nenorėjo net susipažinti, o tuo labiau leistis į pokalbius. Pirmuosius mėnesius praleidau sėdėdama viešbučio kambaryje ir žiūrėdama MTV – tas kanalas buvo mano ryšys su išoriniu pasauliu. Paskui tėvai mane nuvedė į Salomėjos Neries gimnaziją, kur mokiausi anglų kalbos, literatūros ir Lietuvos istorijos. Gyvenimas pagerėjo, kai susiradau pirmuosius draugus.

O dabar? Viskas visiškai kitaip. Žmonės Vilniuje draugiški, mielai bendrauja su turistais, užsieniečių ir keliautojų čia daugybė. Žmonės jau nebegalvoja, kad tu kvaištelėjęs, jeigu be priežasties nusišypsai praeiviui. Jie netgi nusišypso atgal. Labai džiaugiuosi, kad man teko būti visų šių pasikeitimų liudininke.

– Kaip manai, kaip tavo karjera būtų susiklosčiusi, jei nebūtum atvažiavusi į Lietuvą, o likusi Airijoje?

– Net neįsivaizduoju. Prieš išvykdama iš Airijos mokiausi baleto ir modernaus šokio, lankiau privačias vokalo pamokas ir dainavau chore. Galbūt būčiau studijavusi šokį, muziką ar dramą? Beje, būdama dešimties dalyvavau atrankoje į Kijevo baleto trupę, buvau priimta, tačiau buvau per jauna – visi šokėjai toje mokykloje buvo 14–15 metų. Šokti pradėjau būdama trejų. Net neįsivaizduoju, ką kito galėjau veikti, bet neabejoju, kad tai vis tiek būtų susiję su menais.

– Grįžtame į tavo karjeros pradžią – SKAMP. Kaip manai, ar ši grupė viską padarė, ką galėjo? Ir ar buvo pakankamai įvertinta, įskaitant ir tryliktą vietą „Eurovizijoje“?

– SKAMP buvo labai ryški grupė 1998–2008 m. Kartelę užkėlėme labai aukštai, buvome kitokie ir viską, kas buvo mūsų kelyje, vertėme aukštyn kojomis. To niekas nepaneigs ir tai buvo priežastis, dėl kurios mes kasmet laimėdavome apdovanojimų. Ar padarėme viską, ką galėjome? Manau, kad padarėme labai daug, visada buvome žingsniu priekyje. Atgręžus laiką atgal, pridėjus šiuolaikinių technologijų atvertas galimybes, nė neabejoju, kad mes būtume galėję sulaukti tarptautinės sėkmės. Labai smagu matyti, kad su mumis užaugo visa karta ir dabar į mūsų koncertus jie jau atsiveda savo vaikus.

– Ar galima sakyti, kad ši grupė dar egzistuoja?

– Taip, SKAMP tikrai egzistuoja – mes niekada nebuvome išsiskyrę. Visi esame labai artimi, kaip ir tada, kai tik pradėjome bendrą veiklą. Tačiau buvo reikalinga pertrauka, nes paprasčiausiai perdegėme. Nuo 18 iki 28 metų koncertavome nuolat. Be to, 28-erių jau esi visai kitas žmogus, negu buvai prieš dešimt metų – nekalbu apie mūsų asmeninius santykius, bet apie tai, kad visi norėjome išbandyti kitas veiklas. Be to, sukūrėme šeimas, susilaukėme vaikų. Pirmoji mūsų karjeros pauzė prasidėjo, kai gimė Pranas (Ericos pirmagimis – red. past). Paskui Vee (Viktoras Diawara – red. past.) su Živile įkūrė „Loftą“ (manau, kad tai, ką jie daro Lietuvoje, yra be galo reikalinga). Vilius pradėjo dirbti su „Kabliu“, kūrė savo muziką. Aš įkūriau duetą su savo vyru. Manau, kad skirti laiko ir naujiems dalykams kiekvienam yra labai naudinga – taip papildome save naujomis patirtimis. 2014 m. pristatėme „Good Girl Gone Bad“ ir „This Generation“, abi šios dainos iškart tapo radijo hitais. Įdomiausia tai, kad mes visuomet buvome paklausūs, nuolat sulaukiame kvietimų pasirodyti koncertuose ir festivaliuose. Manau, kad jau visus įtikinome, jog mūsų gyvi pasirodymai – labai smagūs ir energingi.

Dabar yra laikas, kai mums reikia išsiaiškinti, kokie mes esame atskirai, kartu ir ką savo kūryba norime pasakyti.

Priėmėme sprendimą šiais metais nekoncertuoti, nes kitąmet švęsime 20-ąjį gimtadienį ir norime surengti didelį šventinį koncertą. Manau, kad mūsų gerbėjai tikrai supranta, kad mums reikėjo atsikvėpti, suprasti, kokia mūsų, jau suaugusių, kryptis. Mes visi trys kartu užaugome, mes vienas kitam – kaip šeima. Dabar yra laikas, kai mums reikia išsiaiškinti, kokie mes esame atskirai, kartu ir ką savo kūryba norime pasakyti. Manau, kad kol mėgaujamės darbu kartu, grupė egzistuos.

– O kodėl nebeliko jūsų šeiminio dueto „The Ball and Chain“?

– Kuo populiaresni darėmės, tuo daugiau streso tai įnešė į mūsų santuoką. Galima sakyti, kad rinkomės – duetas šeimoje ar scenoje. Šeima svarbiau (šypsosi).

– O tavo solinė karjera – ar esi patenkinta, kaip ji klostosi?

– Aš ne tik labai patenkinta, bet ir dėkinga likimui, kad viskas klostosi taip gerai. Juk negali skųstis, kai gali daryti tai, ką dievini, visą suaugusio žmogaus gyvenimą? Ne visiems taip pasiseka, tad manęs besiskundžiančios neišvysite. Pastarieji metai buvo neįtikėtini. Sausį laimėjau geriausios metų atlikėjos titulą. Neseniai pristatyta naujausia daina „The Truth“ – labai galinga baladė, kuri jau grojama ne tik Lietuvoje, bet ir už Atlanto. Pagimdžiau nuostabią dukrelę, ji mane labai įkvepia ir kaip žmogų, ir kaip muzikos kūrėją. Sulaukiau pasiūlymo įrašyti džiazo albumą su puikiausiais džiazo muzikantais iš Niujorko. Visai neseniai jį baigėme įrašinėti, tos dainos didžiausiame mano solinės karjeros koncerte „Istorijos iš Niujorko“ lapkričio pabaigoje.

– Apie tarptautinę karjerą svajoji ne tu viena. Kaip manai, ko trūksta Lietuvos muzikos scenai, kad ji būtų įvertinta už šalies ribų. Profesionalumo, gerų tarptautinių ryšių, pažinčių?

– Profesionalumo tikrai netrūksta. Lietuvoje turime ne vieną puikią grupę ar kūrėją, kurie verti tarptautinio dėmesio. Manau, kad ko trūksta – tai pasaulio susidomėjimo mūsų regiono kūryba. Žinote, buvo laikas, kai bet kas, kas skandinaviška buvo populiaru. Kiek anksčiau, Bjork dėka, buvo garbinami Islandijos muzikantai. Visad atsiranda vienas, kuris pralaužia ledus kitiems. Mes visad to tikėjomės iš „Brainstorm“, tačiau jiems niekaip nepavyko, nepaisant to, kad jie užsienyje koncertuoja nemažai. Reikia tikėtis, kad ateis diena, kai pasaulis išgyvens baltiškąjį arba lietuviškąjį fenomeną ir visi norės klausytis mūsų muzikos!

– Kurie lietuvių atlikėjai, tavo nuomone, turi realių šansų patekti į pasaulinę muzikos rinką?

– Tokių tikrai daug! Donatas Montvydas bando prasimušti Švedijoje ir manau, kad jis tikrai turi šansų. Tai nesusiję vien su talentu, bet ir su sėkme, tinkamu momentu, pinigais – daugybe aplinkybių. Bet yra ir daugiau muzikantų, kuriems reikia sėkmės ir gerų angliškų dainų. Pavyzdžiui, „ba.“ – aš jau esu pažadėjusi Benui (grupės lyderiui B.Aleksandravičiui) padėti su angliškais tekstais, jei tik reikės, – jau seniai žaviuosi šia grupe. Taip pat patinka „Freaks on Floor“, „Beissoul & Einius“, „Garbanotas Bosistas“, „Ministry of Ecology“… Visos šios grupės rengia puikius pasirodymus, yra charizmatiškos. Man taip pat labai patinka Monika Pundziūtė-Monique ir Migloko – jos abi turi puikius balsus ir visa kita, ko reikia scenai. Labai norėčiau joms sukurti dainų – tai vienas iš mano naujų atradimų. Per motinystės atostogas sukūriau daug naujų dainų ir supratau, kad muziką kurti man įdomu ne tik sau, bet ir kitiems.

– Kaip tau sekasi kurti dainas – ar procesas labai sudėtingas?

– Pastebėjau, kad geriausios dainos – tos, kurios ateina pačios, tarsi išnyra iš pasąmonės. Taip nutiko su „Leading me home“ ir „The Perfect Time“, taip pat – su mano naujausiomis dainomis „The Truth“ ir „Nemiegančios naktys“ (pastarąją dar tik pristatysiu). Procesas prasideda nuo to, kad man į galvą ateina melodija, kurį laiką ją niūniuoju, tada po truputį galvon pradeda ateiti ir dainos žodžiai... Kurį laiką ją dainuoju tik sau. Jei po dviejų savaičių ji vis dar skamba mano galvoje, tuomet viską užsirašau ir užbaigiu. Taigi procesas pakankamai paprastas, nes natūralus ir nuoširdus. Nelabai tikiu, kad galima „išspausti“ gerą dainą.

– Kuo apskritai mėgsti užsiimti laisvalaikiu, jeigu tokio turi – juk turi didelę šeimą, kuriai reikia daug dėmesio.

– Man patinka paprasti malonumai – ilgos vonios procedūros, gera knyga, vakarienė su draugais, pasilepinimas masažu. Visad pasistengiu skirti šiek tiek laiko ir sau, kad paskui galėčiau visą savo širdį skirti artimiesiems, draugams, muzikai ir visų svarbiausia – savo mažylei, kuriai dabar esu labai reikalinga.

– Neseniai sukėlei audrą feisbuke, pareiškusi, kad vaikai neturėtų būti kliūtis karjerai. Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad tau artimos feminizmo idėjos, o ir turbūt lygindama Lietuvą (kad ir su gimtąja Airija) turbūt pastebi, kad mes dar tikrai turime ką veikti lygių teisių srityje...

– Moterų teisės yra žmonių teisės. Taškas. Paprasčiau nebūna. Nereikia būti feministe, kad nuėjus į Jay Z ir Beyonce koncertą suprastum, jog Beyonce neturėtų gauti 23 proc. mažesnio honoraro už savo vyrą vien dėl to, kad ji yra moteris. FAKTAS, kad moterys yra galingos ir pagerina VISŲ jas supančių gyvenimus. Tai privalu gerai funkcionuojančiai visuomenei. Ir aš negaliu patikėti, kad mes vis dar apie tai kalbame. Dabar, 2017-aisiais.

Jubiliejinis 60-asis žurnalo "370" numeris jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.