– Gabija, ar vadini save slemere?

– Nevadinu – reikia daug pasiekti, kad galėtum suteikti sau tokį titulą. Sleme dalyvauju trejus metus ir nesu nė karto laimėjusi – mano slemo kelionė nebuvo tokia kaip kitų. Yra tų žinomų entuziastų, kurie, vos užlipę ant scenos, jau tampa auditorijos numylėtiniais, ne tik nukeliauja ligi trečio etapo, bet dar ir tampa laimėtojais. O aš iš pradžių nebuvau mėgstama autorė, bet dabar, po trejų metų, pirmąkart patekau į trečią etapą ir surinkau maksimalų taškų skaičių (50). Taigi, vadinu save labiau etatine slemo dalyve nei slemere.

– Kaip susidomėjai slemu?

– Nuo jauniausių dienų rašiau eilėraštukus ar eiliuotus tekstukus – vienas jų netgi buvo išspausdintas vaikiškoje knygutėje. O kartą, kai buvau šešiolikos ir vasarą pradėjau dirbti ūkyje, bendradarbis pasiūlė nueiti į Kauno menininkų namus. Jis labai mėgo įvairius renginius, o vienas iš jų buvo Kauno slemeris. Aš sutikau, atvykau ir man patiko. Iš pradžių maniau, kad tai – poezijos vakarai, tačiau pabuvusi supratau, kad čia svarbiausia dalintis kūryba, nesvarbu, kokio žanro. Tuomet ir pradėjau svarstyti, kad galbūt tai ir bus mano galimybė įveikti scenos baimę.

G. Žumbakytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokia buvo tavo kuriamų tekstų tematika ir kaip ji keitėsi tau augant?

– Vaikystėje eilėraštukus kurdavau apie viską – buvo linksma, kaip paprasta istorija gali rimuotis. Tiesiog mačiau grožį eilėse, posmuose. Paauglystėje pradėjau manyti, kad kūryba turi būtinai kilti iš kančios – rašydavau tik liūdnus, monotoniškus tekstus apie skausmą, liūdesį, nerimą. Teko persilaužti ir suprasti, kad taip, kančia yra vienas iš įkvėpimo šaltinių, bet ne vienintelis. Iš jos lengviausia kurti, bet labai nuobodu.

Šiuo metu žaviuosi satyra ir parodija. Mano paskutinio slemo tekstas, kuris sulaukė daugiausia dėmesio, buvo kaip ir pamokėlė, kaip pasiekti šventąjį „dzin“ – žodžių žaismas su šventuoju „zen“. Tai buvo tekstas apie tai, kaip tave nustoja kankinti nereikšmingi dalykai, pavyzdžiui, nepažįstamų žmonių komentarai. Paskui paskutiniam skambučiui „Saulės“ gimnazijoje, kai teko vesti pamoką, nusprendžiau sujungti savo mokyklos patirtį su istorija, kadangi mano auklėtoja buvo istorijos mokytoja. Visa mano mokyklos patirtis buvo pavadinta „saulėtizacija“. Tiesiog pamačiau, kad galiu į kiekvieną kasdienę situaciją pažvelgti juokingesniu kampu.

– Minėjai, kad iš pradžių slemo skaitymuose jauteisi nemėgstama. Kodėl taip manei?

– Viskas labai paprasta: mano tekstai kartojosi, buvo apie paprastus dalykus parašyti itin paprastai. „Oi labai negerai / gyvenime viskas blogai“, – tokios būdavo mano eilės. Toks primityvus žodžių rišimas ir rimavimas. Tokia buvo pati pradžia. Slemo auditorija dažniausiai – išsilavinusi, skaitanti, įžvelgia daugiau prasmės tarp eilučių. O aš buvau primityvi – eilinis paauglės skundimasis gyvenimu, tik tiek, kad rimuojasi žodžiai pabaigoje.

Kai į menininkų erdvę ateina tokie primityvūs, kaip aš, supratau, kad išsišokau, gadinau aplinką. Tiesiog nepritapau. Matydavau tai ir iš auditorijos reakcijos, iš skiriamų taškų. Geras pavyzdys buvo kitas slemeris, kuris yra itin originalus, juokingas, visų labai mėgstamas. Jis dažnai viršydavo tekstui duotą laiką, ir jo niekas nestabdydavo. Bet kartą mano tekstas viršijo tas duotas tris minutes – mane iš karto sustabdė. Mes sulaužėme tą pačią taisyklę, tik vienam tai buvo atleidžiama, o kitam – ne. Tuo metu jau ir taip kojos drebėdavo ant scenos, o dar kai pajauti, kad nepritampi, kiekvienas pasirodymas keldavo dar didesnę baimę.

G. Žumbakytės asmeninio archyvo nuotr.

– Bet vis tiek ir toliau dalyvavai slemo skaitymuose, kol Jovaras Kelpšas, Kauno menininkų namų slemo ir literatūrinių renginių vedėjas, viename iš tavo pasirodymų pagyrė tave.

– Jis jau tiek metų veda renginius ir matė mane nuo pat pradžios, taigi, turbūt natūralu. Pamenu, kitas slemeris, Tadas, nusprendė parodyti savo prasčiausią tekstą. Tai aš specialiai išsitraukiau savąjį senų laikų, perskaičiau jį garsiai ir pasakiau, jog būtent manasis tekstas yra prastesnis. Jovaras tuomet ir sakė, kad tokius mano tekstus jis ir pamena, ir džiaugiasi, kad mano tekstai paaugo kartu su manimi. Iš tikrųjų labai vertinu Jovaro palaikymą. Pamenu, bandžiau skaityti vieną tekstą, man nepavyko, nes jis buvo šviežias, o ir iš įtampos daug mikčiojau, nesugebėjau jo pabaigti. Vakare įkėliau į instagramą, kaip jį skaitau, ir Jovaras man parašė žinutę, skatindamas kurti toliau.

Tuomet paskutiniame sleme, kai skaičiau apie aukštąjį „Dzin“, Jovaras paėmė mikrofoną ir paklausė manęs, ar aš kada nors pamąsčiau, kad ant šios scenos taip gerai skaitysiu tekstus. Man atsakius, kad čia buvo improvizacija, buvau išlydėta plojimais. Jovaras palaiko mane, skatina – esu jam labai dėkinga. Manau, kad jis irgi iš pradžių manęs nemėgo, bet džiaugiuosi, kad neužsiliko prie pirmojo blogo įspūdžio ir vis tiek žiūri į mane pagarbiai.

– Ar tėvai žino apie tavo susidomėjimą slemu?

– Taip, žino. Labiausiai mano kūrybą palaiko mama. Ji mane ir skatina daugiau kurti, nes mato, kad tik kurdama išlieku savimi, laiminga.

Mano nuomone, daugelis žmonių per ilgai užsibūna komforto zonoje, nors visi mes esame sutverti tobulėti. Kai to nedarome – mums sunku.

– Jai nebuvo keista, tu – kūrybingas žmogus – išeini į kariuomenę?

– Ji – mano mama, žino daugiau, negu aš pati, taip pat žino, kad nesu vien tik kūryba užsiimantis žmogus. Aš mėgstu sportuoti, bet tuo pačiu mėgstu ir kurti. Mama nuo pat mažens matė, kad manyje yra visko po truputį, ir šis mano pasirinkimas jai nekėlė nuostabos.

– O ar mama neskatino tęsti kūrybinį kelią?

– Mama manęs neskatino niekur stoti, vengė duoti ir patarimų. Ji tiki, kad aš turiu pati susivokti ir pasirinkti, ką noriu veikti. Visos studijos, net ir ši kariuomenė, yra mano pasirinkimas. Aš manau, visi mes – kūrėjai, o kūrinys yra mūsų gyvenimas. Geriau, kai nutapai paveikslą, nuspalvini debesis baltai, o paskiau nusprendi, kad tie debesys turėtų būti mėlyni ir juos perpieši – tai tik tavo pasirinkimas, o ne kas nors atėjo ir perdažė juos už tave. Mano manymu, daugelis žmonių linkę pasitikėti kitų nuomone labiau negu savo. Nenoriu, kad man kas nors diktuotų, kokia spalva turėčiau ką nors spalvinti, verčiau pati eksperimentuosiu, suklysiu, bet pasitaisysiu.

– Kodėl nusprendei eiti į savanorius?

– Aš seniai žinojau, kad po mokyklos norėsiu pasiimti vadinamą „gap year“, laisvus metus tarp mokyklos ir studijų. Man sudėtinga prisitaikyti naujoje aplinkoje, todėl žinojau, kad ilgai užtruks susivokti aukštojoje mokykloje. Todėl norėjau šiek tiek atsitraukti nuo mokslų, atrasti save, pasiruošti naujam gyvenimui. Teko ieškoti veiklos, kokio nors iššūkio.

Šis iššūkis prasidėjo nuo juokelio, kai gavau laišką iš kažkurios valstybinės įstaigos, ir kartu su draugu pradėjome juokauti, kad mane šaukia į kariuomenę. Tuomet pradėjau mąstyti, kad juokas juokais, bet čia yra tas iššūkis, kurio taip norėjau. Taip neišvaistysiu laisvų metų, kiekvieną dieną būsiu priversta įveikti save fiziškai ir morališkai. Per daug esu įpratusi sėdėti komforto zonoje, todėl man reikia to stumtelėjimo įveikti save, kad paskui, kai grįšiu į patogų gyvenimą, norėtųsi palaikyti discipliną.

Taip pat pastebėjau, kad mano psichologinė sveikata yra geresnė, aš jaučiuosi laimingesnė, kai palaikau stabilų fizinį krūvį. Bet gyvenime niekas nevyksta pagal planą – tai tenka dirbti, tai su draugais kur nors išeinu ir mano rutina pradeda irti. Tada vieną ar tris mėnesius nebesportuoju ir vėl grįžtu į ritmą. Nuo tokių bangavimų pradedu jaustis pikta, liūdna, nuotaikos greitai keičiasi. Taigi, prieš pradėdama naują gyvenimo etapą turėčiau susitvarkyti, suformuoti reikalingus įpročius.

– Sužinoję, kad mergina išeina į kariuomenę, aplinkiniai dažniausiai nustemba. Ar tavęs nepaveikė tokia reakcija?

– Mane iš tiesų nervino, kai aš dar net nežinojau, ar patekau į savanorių tarnybą, o visi jau mane gyrė, kokia aš šaunuolė. Aišku, mane giria, kad pasiryžau, bet daug kas gali pasiryžti, tik daugiau nieko nedaryti. Kai aš praeisiu kariuomenę, tada galės mane ir girti. Dabar to nereikia.

– Kaip suderini discipliną ir kūrybinę laisvę?

– Kadangi neturiu disciplinos, jos stoka man trukdo. Aš atidėlioju viską, net ir savo kūrybą. Kyla gražių minčių, kuriomis norėčiau pasidalinti, bet pamąstau, kad galiu užsirašyti vėliau, prisiminsiu, bet taip niekad ir nepamenu. Tas pats su sportu, ir su mokslais. Žinau, kad pažymiai gyvenime tiek vertės nebeturi, kiek mokykloje, kur tu ir esi tavo pažymys. Puikiai supratau, kad būčiau gavusi ir geresnius pažymius arba tiesiog daugiau sužinojusi, jeigu taip visko nebūčiau atidėliojusi. Kai atidėlioju – aš neaugu, nedarau to, kas man būtų vertinga. O tokia nuotaika žlugdo.

Mano nuomone, daugelis žmonių per ilgai užsibūna komforto zonoje, nors visi mes esame sutverti tobulėti. Kai to nedarome – mums sunku. Bet tada yra ir kita pusė: kai taip bijai grįžti į saugią būseną, pradedi jausti spaudimą toliau mokytis, toliau dirbti ir pamiršti pasidžiaugti patirties vaisiais. Tereikia atrasti aukso vidurį, kuris man pačiai dar nėra aiškus. Bijau, kad man kariuomenė gali irgi tuo atsirūgti, kad aš pajausiu nerealų norą kiekvieną dieną save perkopti ir kankinti. Tikiuosi, to nebus, o bus tik proga išeiti iš saugios būsenos.

G. Žumbakytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar svarstai kada nors sugrįžti prie muzikinės kūrybos, kurią buvai išbandžiusi mokykloje?

– Po kariuomenės, kai studijuosiu, labai norėčiau rasti laiko įrašyti nors vieną dainą. Tai mano svajonė nuo anksčiau – kažkada net svarsčiau pradėti muzikinę karjerą. Mano planas buvo įrašyti dainų su sceniniu slapyvardžiu, nerodyti savo veido, o koncertus rengti tik tada, kai klausytojai jau norės išgirsti. Žinau, kaip muzika gali paveikti žmogų emociškai, todėl ir pati norėjau prie to prisidėti. O tai yra darbas. Ir jeigu vis tik nuspręsčiau nesidalinti tuo, tai norėčiau bent vieną dainą įrašyti tik sau. Žodžiu, kaip gyvenimas nuves.

– O koks kitas iššūkis, kurį norėtum įveikti po kariuomenės?

– Dažniausiai mano tikslai keičiasi kas tris mėnesius (juokiasi). Kažkada svajojau įkopti į Everestą, bet tada sužinojau, kaip tai brangu. Anksčiau iššūkis buvo lipti ant scenos slemo skaitymuose, o dabar jau nebejaučiu baimės. Norėčiau pabaigti dietetikos studijas, o vėliau – psichologijos magistrą, kad galėčiau šiuos su dalykus surišti tarpusavyje ir padėti žmonėms suprasti jų požiūrį į maistą. Be to, pastebėjau, kad man patinka masažuoti žmones, tad svarstau ir apie kineziterapiją. Bet iš tiesų mano iššūkis yra tiesiog nesustoti tobulėti.

Apie slemo varžytuves

• Poezijos slemas – tai poezijos varžytuvės, kurių metu dalyviai atlieka savo parašytus tekstus.

• Taisyklės paprastos: tekstus skaito patys autoriai, pasirodymas turi trukti daugiausiai tris minutes, negalima vilkėti kostiumų, naudoti garso efektų ar kviestis pagalbininkų.

• Poezija vertinama ne tik pagal turinį ar stilių, bet ir pagal atlikimą, o poetai dažnai vertinami pagal auditorijos įsitraukimą arba juos vertina penki išrinkti teisėjai iš auditorijos.

• Poezijos slemų pradžia laikomi 1984-ieji, kada Čikagoje pirmosios varžytuvės buvo skirtos poezijos rečitaliams plačiajai visuomenei.

• Lietuvoje pirmuoju poezijos slemu laikomi 2008 m. Trūbadūro Bacevyčios (Kęstučio Bacevičiaus) surengti skaitymai Šakių rajono sodyboje.

– Baigei meno istoriją, kritiką ir medijas, lietuvių filologiją ir leidybą. Kodėl pasirinkai šias studijas?

– Studijas rinkausi pagal tai, kas man labiausiai patiko mokykloje, o tai buvo lietuvių, vokiečių ir anglų kalbų pamokos. Nenorėjau studijuoti kokios nors užsienio kalbos, todėl pasirinkau gimtąją. Meno istorija, kritika ir medijos buvo mano gretutinės studijos, kurias pasirinkau jau pirmame kurse, nes norėjau naudotis VDU suteikta proga studijuoti du dalykus vienu metu. Aišku, meno istorijos paskaitų turėjau daug mažiau nei savo pagrindinių filologijos studijų, bet man to pakako ir studijuojami dalykai mane domino. Manau, studijose svarbiausias dalykas yra paties studento interesai: svarbu, kad jam studijos būtų įdomios.

– Lietuviai jau susipažinę su pasaulyje gerai žinomu slemu – sakytinio žodžio poezija – ir pamėgę jį. Kas tave paskatino tapti slemeriu?

– Vis dar užlipu ant scenos kaip slemeris, nors galvojau, kad mikrofoną kabinsiu ant vinies, kai tapau Kauno menininkų namų slemo vedėju. Man per daug linksma dalyvauti slemuose, todėl, jeigu nevedu slemo, tai bent jame dalyvauju. Neleidžiu sau būti žiūrovu, nes jaučiu pareigą slemuose kurti arba padėti kurti gerą atmosferą, kadangi esu slemo fanatikas. Viskas prasidėjo 2018-ųjų spalį, kai pirmą kartą lipau ant slemo scenos Kaune. Užlipęs supratau, kad man čia viskas patinka: publika, kitų slemerių pasirodymai, slemo taisyklės, visiška laisvė išsidirbinėti scenoje, tekstų tobulėjimas ir nuolatinis rašymo ir skaitymo procesas. Dalyvauti mane paskatino noras nelaikyti savo kūrybos stalčiuje.

– Iš kur semiesi idėjų poezijai?

– Dažniausiai idėjų paraunu iš kasdienybės: netikėta mintis, pokalbyje išgirstas pareiškimas arba įvykis gatvėje. Taip pat mūza gali būti ir konkretus įvykis arba mano politinė / identitetinė / absurdiška pozicija ir koks nors žmogus, pavyzdžiui, mano mylimoji, arba koks nors navatnesnis buvęs kambariokas.

– Ar lipdamas ant scenos jauti įtampą?

Slemas yra kaip šventė: čia vienu metu vyksta išleistuvės, laidotuvės, jubiliejus ir vestuvės, todėl labai natūraliai susiformuoja draugystės ir meilės ryšiai.

– Įtampa visuomet yra, tačiau mane ji veikia labai teigiamai – aš toks bizgy nuo jos priklausomas (bizgy – biškį – truputėlį, – aut. past.).

– Kaip sutari su kitais kūrėjais?

– Slemo bendruomenė yra šeima, nes pats slemas yra kaip šventė: čia vienu metu vyksta išleistuvės, laidotuvės, jubiliejus ir vestuvės, todėl labai natūraliai susiformuoja draugystės ir meilės ryšiai. Na, o jeigu kalbame ne apie slemą, tai džiaugiuosi ir kitomis progomis bendrauti su kūrėjais: skaitymai, konkursai, Europos kultūros sostinės atidarymas. Visos pažintys brangios, nes žmonės, kuriuos sutinku, yra tikri bendražygiai, todėl džiaugiuosi progomis kartu paskaityti, pasiklausyti ar palaikyti vienas kitą.

– Mokai žmones rašyti. Tai sunkus darbas, reikalaujantis daug kantrybės, o gal gana lengvas?

– Kūrybinio rašymo dirbtuvės yra puikus reiškinys tiems, kurie nori pramankštinti savo fantaziją ir gebėjimą rašyti spontaniškai. Savo dirbtuvėse nemokau žmonių rašyti tam tikru žanru, ir nėra kažkokių mokymų, kaip konkrečiai rašyti. Visi mano dirbtuvių dalyviai ateina norėdami rašyti ir tai yra didžiausia dovana. Esu vedęs dirbtuves moksleivių grupei, kuri buvo suinteresuota labiausiai todėl, kad juos išleido iš pamokų, tad vesti tas dirbtuves buvo sudėtingiau. Jie neatėjo savo noru, o aš nenoriu žmonių versti rašyti. Dirbtuvėms parenku tam tikrą temą: pavyzdžiui, absurdo kūrimas, identiteto paieškos ar tabu naikinimas, ir per šias temas leidžiu pasireikšti dalyvių vaizduotei. Jie atlieka mano sukonstruotus pratimus tam, kad dirbtuvių pabaigoje būtų parašytas vienas ar keli tekstai, kuriuos dalyviai galėtų naudoti arba tobulinti ir džiaugtis savo rašymo pažanga.

– Ilgai ruošiesi kūrybinio rašymo dirbtuvėms?

– Pasiruošti nesunku, kadangi viskas, ko reikia, tėra aiškus kūrybinių dirbtuvių pratimų planas, o visa kita tėra mezgamas ryšis tarp manęs ir dalyvių. Užtenka kelių dienų pasiruošti.

– Kiek laiko užtrunka parašyti eilėraštį?

– Patys eilėraščiai parašomi gana greitai – per kelias minutes, tačiau idėjos tekstams ateina skirtingais intervalais. Būna, vieną mėnesį rašau gana dažnai, paskui kelis mėnesius išvis nerašau. Kai nuolat dalyvaudavau slemuose, situacija būdavo kitokia, nes tekdavo kiekvieną mėnesį parašyti bent po tris tekstus, ir tai man labai patiko. Dažnu atveju noras lipti ant scenos yra pati geriausia motyvacija rašyti tekstus.

Rašyti kažkuo remiantis, cituojant ir dar pagal struktūrą man buvo kančia: lyg glostyčiau lentos gabalą tam, kad rakščių prisivaryčiau.

– Esi iš Šiaulių ir rašyti pasirinkai šia tarme, kodėl?

– Ne visi mano darbai yra šiaulietiška tarme, bet net jei ir būtų, tai kažko labai nepakeistų, nes kalbėdamas vis tiek kirčiuoju pagal įpročius. Būtų buvę malonu bakalauro darbą parašyti šiaulietiškai, nes esu labai neformalus žmogus, rašyti kažkuo remiantis, cituojant ir dar pagal struktūrą man buvo kančia: lyg glostyčiau lentos gabalą tam, kad rakščių prisivaryčiau. Naudojuosi savo tarme, nes man svarbus kūrėjo identitetas, tai pagyvina tiek mano tekstus, tiek jų skaitymą. Taip savaime kuriamas ir įvaizdis – daugelis mane asocijuoja su Šiauliais ir su antimis, tad, galima sakyti, populiarinu gimtąjį miestą ir vandens paukščius.

– Ar pasitaiko parašyti eilėraščių, kurie nepatiktų pačiam? Kuris yra mėgstamiausias?

– Būtų be galo keista, jeigu mano kūryba man nepatiktų, nes tuomet nenorėčiau ja dalytis. Jeigu man nepatinka tai, ką parašau, tuomet nei skaitysiu šitą tekstą, nei dalysiuosi juo, po kurio laiko tiesiog pasmaugsiu jį, kai niekas nemato, ir pakasiu lavoną kompiuterio ar telefono šiukšlinėje. Na, o mėgstamiausias kūrinys yra totalus mano identiteto atvaizdas – „Antys yr“.

– Prieš porą metų duotame interviu esi minėjęs, kad nori išleisti romaną. Kaip sekasi išpildyti svajonę?

– Per tiek laiko apsigalvojau, dabar jau labiau noriu išleisti poezijos knygą. Man neduota tiek kantrybės, kad galėčiau rašyti didelės apimties prozos darbus. Žaviuosi prozininkais ir jų antgamtiškomis savybėmis netingėti.

Apie slemo varžytuves

* Poezijos slemas – tai poezijos varžytuvės, kurių metu poetai atlieka savo parašytus kūrinius prieš gyvą auditoriją ir teisėjus. Atliekamų kūrinių formatas gali būti itin įvairus.

* Pasirodymai poezijos slemuose vertinami pagal atlikėjo entuziazmą ar įsitraukimą, stilių ir turinį, poetai gali dalyvauti individualiai arba komandomis. Iš auditorijos dažniausia išrenkami penki teisėjai, kurie vertina dalyvių pasirodymus. Kartais poetai vertinami pagal auditorijos įsitraukimą ir triukšmingumą.

* Poezijos slemai prasidėti Čikagoje 1984-aisiais. Pirmosios varžytuvės buvo skirtos poezijos rečitaliams iš akademinės aplinkos į plačiąją visuomenę perkelti.

* Pirmuoju poezijos slemu Lietuvoje laikomi 2008 m. „Trubadūro Bacevyčios“ (Kęstučio Bacevičiaus) iniciatyva surengti skaitymai kartu su vaikais ir anarchistais gimtojo Šakių rajono sodyboje. Tais pačiais metais įvyko ir pirmasis oficialus slemas Mokytojų namų kiemelyje Vilniuje, kuris buvo renginio „Su knyga per kultūrinę Europą. Lietuva“ dalis.

* 2009 m. du Lietuvos atstovai – Darius Jurevičius-Zaizras ir Žygimantas Kudirka-Mesijus – dalyvavo Europos slemo čempionate Berlyne.

* 2012 m. išleista knyga „Slemas Lietuvoje!“ (sud. Darius Jurevičius, „Kitos knygos“).

Perskaitę savo kūrybos tekstą dalyviai varžosi tarpusavyje dėl žiūrovų palaikymo. Daugiausiai jo susilaukę asmenys keliauja į finalą, kuriame išrenkamas vienas nugalėtojas. Kadangi tekstai skaitomi gyvai, svarbi ne tik jų reikšmė, bet ir dalyvio pasirengimas – balso intonacija, improvizacijos sugebėjimai, mokėjimas bendrauti su publika.

Į klausimus, kas yra slemas ir kaip jis veikia, padėjo atsakyti slemo turnyrų dalyviai – Skaistė Šaumanaitė, Darja Lyzenko ir Augustas Lapinskas.

Smagiausia – likti suprastai

Vilniaus universiteto lietuvių filologijos ir filosofijos studentė S.Šaumanaitė ne viename slemo turnyre laimėjo pirmąją vietą. Mergina slemą apibūdina kaip moderniąją poezijos srovę, su trenksmu nešančią link vandenyno, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos.

"Ryškesnės mano rašymo užuomazgos pradėjo regztis 10–12 klasėje, kai ėmiau labiau gilintis į save, savo santykį su pasauliu ir pasaulio santykiu su pačiu pasauliu. Todėl mano kūryboje ir apstu asmeniškumo, šiuolaikinių aktualijų, bandymo viešai kalbėti apie gėdingus, nesmagius dalykus", – kūrybą apibūdina S.Šaumanaitė.

Mergina sako, jog pirmosios vietos laimėjimas nebuvo toks svarbus kaip jausmas būti suprastai. "Tądien vyravo visos įmanomos emocijos: jaudulys, nepasitikėjimas savimi, mintys, kad būsiu nesuprasta. Buvo likęs mėnuo iki 20-ojo gimtadienio, tad savo troškulį malšinau gal keturiais puodeliais arbatos, o barmenas vis pasijuokdavo, kai atslinkdavau link baro prašyti ne kažko stipresnio, o žaliosios arbatos. Galbūt todėl ir susikūriau savyje gan pozityvią atmosferą. Per pertraukas tarp etapų ateidavo žmonių, kurie pasakydavo geresnį žodį apie mano tekstą, apkabindavo. Buvo džiugu, kad mano tekstas kažkam įėjo pro vieną ausį, bet pro kitą neišėjo. Todėl ir laimėjimas įgavo visai kitą prasmę – buvau laiminga, kad kažkam patiko tai, ką esu parašiusi, ir tai, jog tas rašymas ir milžiniškas jaudulys nenuėjo perniek", – pasakoja S.Šaumanaitė.

Pašnekovė mano, kad slemas budina žmogų, skatina nebijoti reikštis, išeiti iš bet kokių rėmų. "Kartais Lietuvoje pasigendu absoliučios laisvės kalbėti apie viską, naikinti normas ir mokėti pasijuokti iš savęs. Juk poezija nėra vien salomėjos ir maironiai. Todėl ir verta pamatyti visiškai kitokią, moderniąją poezijos sferą, kurioje apstu visko. Nepatikslinsiu, ko konkrečiai, nes slemo į jokius rėmus nesudėsi", – tvirtina S.Šaumanaitė.

Smūgiuoja čia ir dabar

D.Lyzenko – sociologė, pabaigusi rašyti disertaciją ir planuojanti grįžti prie dėstymo universitete bei slemo turnyrų. Dalyvavimas tokio tipo renginyje nėra naujiena – savo tekstus skaitė jau šešiuose skirtinguose turnyruose.

Slemas – labai žemiška meno forma, čia nereikia ypatingo išsilavinimo, žinių, rafinuoto skonio ar priklausyti aukštai socialinei klasei.

"Slemas man yra priimtiniausia saviraiškos forma. Man reikia gyvos interakcijos su žiūrovu. Mano įrankiai – balsas, žodžiai ir į juos įdedamos reikšmės. Sleme visa tai susipina. Čia nereikia papildomų instrumentų ar kažkokių finansinių investicijų. Tiesiog gyveni savo gyvenimą, reflektuoji jį ir ši masė virsta tekstu. Slemas – labai žemiška meno forma, čia nereikia ypatingo išsilavinimo, žinių, rafinuoto skonio ar priklausyti aukštai socialinei klasei. Slemas – kaip iš esmės ir byloja jo pavadinimas – smūgiuoja čia ir dabar. Nereikia susikaupus valandų valandas gilintis į tekstą. Gestai, žodžiai, mimikos, balsas veikia kur kas stipriau nei tiesiog perskaitytos raidės", – svarstė D.Lyzenko.

Moteris savo tekstus pradėjo kurti daugiau nei prieš dvejus metus. "Man tuo metu buvo 29 m. Paprastai kurti žmonės ima dar vaikystėje, paauglystėje, arba tuo nebeužsiima niekada. Tad pati save nustebinau, kai pajutau impulsą parašytą pirmąjį eilėraštį", – prisimena D.Lyzenko

Apsilankiusi slemo turnyre kaip klausytoja, moteris nusprendė, kad pati norėtų išbandyti savo jėgas: "Po renginio, kaip sakydavo viena mano dėstytoja, mudvi – aš ir auditorija – likome patenkintos."

"Kai kurie žmonės, susipažinę su manimi, susipažįsta ir su slemu. Dar nė vienas nėra pasakęs, jog tokio meno nesupranta, jiems tai padaro teigiamą įspūdį. Kodėl turėtų paklausyti slemo? Todėl, kad tai yra dar vienas šaltinis, kur galima pamatyti savo gyvenimo atspindžius ir suprasti, kad savo kasdieniškose patirtyse ir mintyse nesi vienas, o tai žmogui yra labai svarbu", – pabrėžia D.Lyzenko.

Per žingsnį nuo čempionato

A.Lapinskas save apibūdina kaip žmogų, kuris rašo poeziją, prozą, kuria muziką. "Esu menkutėmis srovelėmis išsprogęs šaltinis, pagaliau radęs, kur visa tai tikslingai suteka", – sako pašnekovas.

Pirmą kartą A.Lapinskas slemo renginyje dalyvavo pernai vasarą, o dabar galvoja dalyvauti dešimtajame turnyre. "Kurti pradėjau atsiradus kiek gilesniems suvokimams. Maždaug prieš penkerius metus. Tai buvo smagūs žaidimai. Šalia buvo žmonių, kuriems taip pat rūpėdavo panašiai žaisti. Kurį laiką džiaugiamės mūsų bendru kūrybiniu pomėgiu, tačiau mano pakeleiviai vienas po kito krito. Gal ne tiek krito, kiek metė (save ir kitus savo žaislus). Tylu buvo ir tuščia. Tada ėmiau ieškoti tų, kurie mane priimtų į savo žaidimą. Taip pradėjau skaityti viešai", – prisimena vaikinas.

Slemas turi smogti, o ypatingais atvejais – smaugti, sako jis. "Tai neprivalo būti grubu (piktnaudžiaujant vulgarumu), bet gana atviras ir jautrus žmogus slemo poveikį turi jausti fiziškai – grįžti namo, šaldyti skaudulius, muistytis, nerasti vietos, inkšti, jam turi būti sunku nurimti ir negalvoti apie tai, kas išjudinta, paliesta. Kankinant nemigai iš lėto turi kilti noras kišti pirštus į sąmonę, čiupinėti, gėdytis, rausti ir rasti. Nors radimas jau ne mūsų, skaitančiųjų poeziją, reikalas. Mes tik provokuojame nemigą", – atkreipia dėmesį A.Lapinskas.

Praėjusiais metais buvo renkamas atstovas į Europos slemo čempionatą. Būtent A.Lapinskas užėmė antrąją vietą ir tik per plauką neišvyko atstovauti Lietuvai.

Vaikinas sako, jog šiais metais kūryboje visko bus daug daugiau nei įprastai. "Tekstai dar niekada nebuvo tokie aršūs, reiklūs, skaudūs. Ir tikiu, kad jie smigs ne į minią, o į atskiras individualias asmenybes. Aštriai, skaudžiai, jautriai", – tikisi A.Lapinskas.

Paskutinis šią vasarą

Baigiantis rugpjūčiui, į Kauno menininkų namus (KMN) kviečia paskutinis šią vasarą slemo vakaras. "Laukiame istorijų apie ežerus, jūrą ir miškus. Arba miestą – įkaitusį ir betoninį", – ragina KMN.

Renginį ves Domas Raibys – 2017-ųjų Berlyno slemo nugalėtojas. Jau dešimtmetį aktyviai inicijuojantis slemo renginius Lietuvoje jis paruošė atmintinę, kurioje potencialūs dalyviai ras taisykles ir patarimų, naudingų ruošiantis pristatyti savo kūrybą KMN slemo renginyje.

Tik sava kūryba.

Negalima naudoti jokių papildomų priemonių: fonogramų, kostiumų, rekvizitų, muzikos instrumentų ir pan.

Vieno pasirodymo trukmė iki trijų minučių.

Nėra jokių teksto formos, stiliaus ar kalbos apribojimų.

Svarbiausia bent kelis kartus parepetuoti tekstą balsu. Pagalvokite apie pauzes ir intonaciją. Lapai su tekstu ant scenos nėra draudžiami, bet pageidautina, kad pasirodymas neapsiribotų tik teksto skaitymu. Lipdami ant scenos būkite pasiruošę, ką skaitysite. Venkite prakalbų arba, blogiau, pasiteisinimų. Pasiteisinimų reikia, jei nelipate ant scenos.

Dalyviai, užsiregistravę internetu, atėję privalo patvirtinti registraciją.

Vyksta trys turai. Poetus vertina komisija, sudaryta iš atsitiktine tvarka atrinktų žiūrovų. Pasirodymai vertinami dešimtbalėje sistemoje. Pirmajame raunde pasirodo visi, antrajame ir trečiajame – daugiausia balų surinkę dalyviai(-ės).

Poetų pasirodymo tvarka traukiama burtų keliu.

Kilus klausimų, galima rašyti pačiam D.Raibiui (aciukadrasote@gmail.com). Daugiau informacijos ir išankstinė dalyvių registracija (registruotis galima ir prieš renginį, vietoje) – menas@kmn.lt.

Kas? XIII slemo vakaras.

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? Rugpjūčio 28 d. 19 val.

Slemo poezijos žanras Lietuvoje nėra populiarus ir daugeliui net negirdėtas, nors pirmosios slemo varžytuvės Šakių rajone įvyko dar 2008 m. Jau po dvejų metų slemo entuziastai Vilniuje pradėjo rengti nuolatinius slemo poezijos turnyrus, ir taip šis žanras tapo žinomas platesnei auditorijai. 2014 m. vilnietis Žygimantas Kudirka netgi laimėjo Europos slemo čempionatą Švedijoje.

Pirmą kartą slemo vakare dalyvavusi kaunietė Silvija prisipažino, kad šiuo poezijos žanru susidomėjo prieš dvejus metus.

"Slemeriai dažniausiai kalba apie visuomenės problemas, jautrius įvykius – tuo šis žanras mane sužavėjo", – sakė ji.

Iš pradžių planavusi vakare dalyvauti kaip žiūrovė, vėliau ji nusprendė stoti prie mikrofono. "Pati kuriu poemas. Noriu pasirodyti pasauliui, noriu, kad išgirstų mano kūrybą“, – sakė Silvija.

Nors pirmasis kartas baigėsi nesėkme – kartu su vakare dalyvavusia drauge Viktorija Silvija krito dar pirmajame varžytuvių etape, debiutą vainikavo griausmingos ovacijos ir žiūrovų palaikymas.

Tarp labiausiai Kauno publikai patikusių slemerių, kurie pateko į trečiąjį etapą, buvo savo angliškomis eilėmis visus pakerėjusi ukrainietė Vlada Grygorova, menininkas Darius Jurevičius-Zaizras ir moksleivis Matas Tamošiūnas. Po ilgų žiūrovų ir renginio vedėjo derybų nuspręsta vakaro nugalėtojais paskelbti net du daugiausia publikos ovacijų sulaukusius dalyvius – rašytoją Povilą Šklėrių ir studentą Marių Povilą Elijų Martynenko. Šių renginio dalyvių pasirodymai sulaukė daugiausia publikos simpatijų, juoko ir ovacijų. Nieko keista – M.P.E.Martynenko net du kartus yra patekęs į Europos slemo čempionato finalą.

Kadangi kauniečiai aiškiai parodė savo simpatijas slemo poezijai, slemo entuziastų galvose jau kirba planai tokius vakarus Kaune paversti reguliariais.

Tikiuosi, kad slemas Kaune prigis.

"Tikiuosi, kad slemas Kaune prigis, ir spalį, kai vyks nacionalinis turnyras, kurio nugalėtojui bus suteikta garbė atstovauti Lietuvai Europos slemo čempionate, galėsime surengti atranką ir Kaune“, – sakė slemo poezijos entuziastas, vakaro vedėjas Domas Raibys.

Slemo poezijos žanro pradininkas Lietuvoje pastebėjo: faktas, kad iš dalyvavusiųjų slemo vakare dauguma buvo kauniečiai, o ir dalyvių buvo net dvi dešimtys, rodo, jog Kaunui taip pat reikia nevienkartinių slemo vakarų. "Stengsimės, kad tokie renginiai Kaune taptų reguliarūs“, – pažadėjo jis.

Laužo taisykles ir kuria naujas

Slemo poezijos žanras atsirado XX a. devintąjį dešimtmetį Čikagoje, JAV. Šio žanro tėvu yra laikomas amerikiečių poetas Marcas Kelly Smithas. Jis tikėjo, kad įprasta poezija yra pernelyg griežtai struktūruota, todėl 1984 m. pradėjo vesti poezijos skaitymo vakarus, kuriuose poetai užuot tiesiog perskaitę savo darbus, surengdavo tikrus performansus.

Šiuo metu vykstančiuose slemo turnyruose egzistuoja keletas taisyklių. Poetas negali naudoti jokių pašalinių rekvizitų, fonogramų ir pan., galimos tik kūno ekspresijos, balso intonacijos, mimikos. Kūriniai taip pat neprivalo būti griežtai literatūriniai – galima naudoti svetimybes, žargoną, keiktis. Jiems taip pat netaikomi jokie apribojimai – tai gali būti rimuotas, prozos ar bet koks kitoks tekstas. Poezija gali būti skaitoma, kokia tik poetas pageidauja, kalba, net ir išgalvota – svarbiausia, kad pasirodantysis žinotų, ką jis nori pasakyti, būtų įtaigus.

Susirinkusieji į slemo turnyrus yra skirstomi į klausytojus, teisėjus ir dalyvius. Klausytojais tampa visi, kurie atėjo į turnyrą, o iš jų atsitiktine tvarka būna išrenkami ir teisėjai – jie vertina dalyvių pasirodymus. Jeigu publika nesutinka su teisėjų skirtais balais, jie gali tai išreikšti garsiai prieštaraudami, o renginio vedėjas į tai atsižvelgdamas koreguoja dalyvių gautus balus.

Užsiregistravę dalyviai pasiruošia tris tekstus, kurio kiekvieno trukmė yra ne ilgesnė nei penkios minutės ir dalyvauja turnyre, kurį sudaro trys etapai. Pirmajame etape pasirodo visi dalyviai, antrajame – jau tik pusė jų, o trečiajame lieka keli labiausiai publikai patikę poetai. Iš jų išrenkamas vakaro nugalėtojas. Slemo poezija sulaukia kritikos iš tradicinės poezijos gerbėjų dėl poetų varžymosi tarpusavyje, žiūrovų teismo bei tradicijų atsisakymo.