– Kaip susidomėjote skulptūra?

– Keistai nuskambės, bet jau nuo penkerių žinojau, kad būsiu skulptorius. Kai būdamas vaikas su tėvais lankiausi pas vieną skulptorių, man jis padarė labai didelį įspūdį. Vėliau vis pamąstydavau, kad tuo keliu eiti norėčiau ir aš. Mokykloje dažnai klausdavo, kuo mes užaugę norėtume būti. Daugelis norėjo būti darželio auklėtojais, mokytojais, minėdavo ir kitas profesijas, tik melžėjų – ne, nes mieste mokėmės.

Kai aš vienintelis iš klasės pasakiau, kad būsiu skulptorius, sulaukiau keistos tylos – niekas net nesuvokė, kad tokia specialybė yra. Ją pasirinkau skirtingai negu daugelis – nesekiau savo tėvų pėdomis, ėjau savarankiškai. Nors saviškius vis tiek laikau menininkų šeima, taigi toli nuo tų menų nepabėgau – rastume sąsajų su jų ir mano darbais, bendrų taškų.

Savas: T. Povilionio smėlio skulptūros kas vasarą džiugina Juodkrantės gyventojus ir Neringos svečius. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų tėvas – Nepriklausomybės Akto signataras Vidmantas Povilionis, mama – nacionalinės kultūros simboliu tapusi lietuvių liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė. Ar nejutote iš tėvų spaudimo rinktis kurią kitą profesiją?

– Ne, šeimoje nejutau, gal labiau iš aplinkinių. Tik aš to visiškai nesureikšminau. Tai kitiems, aplinkiniams, atrodė, kad aš turiu pagal šeimos tradicijas arba dainuoti, arba vaidinti, bet yra, kaip yra. Žmonės skirtingi – kartais žiūri į juos ir manai visai kitaip, ne taip, kaip iš tikrųjų yra. Niekas į tavo vidų neįlįs.

Aš visą laiką stengiausi pritraukti laikinąją skulptūrą – ledo ar smėlio – prie tam tikro konceptualumo. Niekados nesistengiau daryti kažko, kad vien įtikčiau žmonėms.

– Daug nesidalijate savo darbų temomis, idėjomis viešojoje erdvėje – ką jūsų darbai atskleidžia?

– Tiesa, nedaugelis realiai žino mano darbus. Juokiuosi, supraskite, tie visi smėlio ar ledo projektai yra laikini. Mes, menininkai, visais laikais buvome visuomenės linksmintojai. Nesakau, kad menas turėtų tarnauti liaudžiai, nes liaudis yra labai įvairi – tai, kas tinka vienam, kitam vargu ar tiks. Mes visi skirtingi, mūsų gyvenimai skirtingi, skirtingos patirtys. Nesu žmogus, kuris stengiasi kapstytis kitų sielose, negaliu kiekvienam į ją įlįsti ir nemanau, kad verta tai daryti. Man paprasčiausiai patinka temos, kurios, manau, visuomenei yra vertingos.

Aš visą laiką stengiausi pritraukti laikinąją skulptūrą – ledo ar smėlio – prie tam tikro konceptualumo. Niekados nesistengiau daryti kažko, kad vien įtikčiau žmonėms. Tačiau suprantu viena – jeigu gyvenimą paskyriau tam, kad vizualiai linksminčiau žmones, aš juos taip ir linksminu. Visą gyvenimą mokiausi būti vizualus žmogus, kuris per vaizdinę medžiagą perteikia savo išgyvenimus, mintis. Taip galiu piktintis, džiaugtis, lieti savo tulžį, skausmą – visa tai darau vizualiai.

Reprezentuoja: ir tarptautiniuose smėlio skulptūrų festivaliuose T. Povilionis – ne naujokas. Rengiamuose Jelgavoje ne kartą atstovavo Lietuvai. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip susidomėjote laikinųjų medžiagų menu – daugelis pasirenka kurti iš tvaresnių?

– Čia turbūt kaip muzikanto klausti, ar groji vestuvėse. Tai yra darbas, už kurį gauni ir atlyginimą, ir praktikos. Tai nėra labai blogai. Kad ir koks būtum talentingas, kad ir kokias parodas rengtum, vis tiek reikia praktikos. Mano šeimoje buvo įprasta lankyti parodas, todėl man keista, kai mano studentai nelabai daug jų aplanko. Tokia buvo mano patirtis su tėvais, dėl to turbūt ir pasirinkau tokią specialybę.

Tačiau parodos šiais laikais neatsiperka. Jeigu nori jas rengti, dažniausiai tenka tarnauti tam tikriems klanams, kur tu su savo menu negali daryti to, ko pats nori, nes neatitiksi temos. Dažniausiai parodose vyrauja daug socialinių temų, pavyzdžiui, apie ekologiją – bet, neduok Dieve, sukursi kažką tautiško. Bus košmaras. Tavęs niekur niekas nepriims, nebendraus nė vienas menotyrininkas, niekas nešnekės apie tai. Tiesiog neįmanoma iš to pragyventi. Tai šiek tiek šią idėją nukišame į stalčiuką ir tikimės, kad kažkada vėliau galėsime jį atidaryti ir ką nors pradėti vėliau.

Netikėta: skulptūrą cukriniam runkeliui Marijampolėje T. Povilionis sukūrė kaip pagarbos Sūduvos krašto klestėjimo simboliui ženklą. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

Smėlis lieka tik nuotraukose arba, duok Dieve, geriausiu atveju kokioje nors atmintinėje. Jeigu paliksime ją internete, debesyje, velnias žino, kas su ta informacija bus: kur ji nukeliaus, ar ją iš viso bus įmanoma ištraukti. Mes nežinome, kaip bus vėliau. Su netvariomis medžiagomis – taip, darbai iš jų yra linksmi. Aišku, smėlis, sakykim, Turkijoje išsilaiko daug ilgiau nei Lietuvoje, nes mes turime tą malonumą tik iki pirmųjų šalnų. Jeigu kalbėtume apie ledą, tai mūsų keistomis žiemomis, kurios gali būti ir lietingos, ir vėjuotos, darbas gali išlikti ir vos kelias valandas.

– Kai dirbate su smėliu, pavyzdžiui, Juodkrantėje, kuriate temomis, kurios susijusios su jūra, Kuršių mariomis. Ar čia yra to konceptualumo?

– Juodkrantės simpoziumo tema ta pati – „Kuršininkų žemė“. Ji kartojasi jau kelerius metus. Aš pro pirštus į temas nežiūriu, stengiuosi į jas atsižvelgti – juk negaliu padaryti iš „Kuršio“ paprasto debesėlio ar ko nors kito, jeigu tai neatitinka temos ar jis neišeina kuršiškas.

Įkvėpimas: T. Povilionis visuomet domėjosi gatvės menu. Kurdamas skulptūrą apie gatvės meną išskyrė Banksy. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip darbas Prancūzijoje? Ar ir ten reikėjo laikytis temos?

– Prancūzijoje reikėjo kurti Baltijos šalių tema. Kadangi turėjau idėją, kurią seniai norėjau įgyvendinti ir kurios nepriėmė Latvijoje, nusprendžiau pasidalyti Prancūzijoje – jiems „Kuršis“ tiko. Ir netgi labai. Anksčiau buvau pabandęs dirbti su smėliu, turėjau praktikos. Šią temą labai seniai vysčiau ir norėjau ją įgyvendinti, tad, kai gavau galimybę kurti iš akmens, iš viso buvo nuostabu.

– Akmuo – ilgaamžis, o ar neapmaudu, kuriant skulptūras iš smėlio, ledo, kad jos laikinos?

– Kuri skulptūras jau nusiteikęs, kad tai bus laikinas darbas – turi numatyti, kad jis ir po šiek tiek laiko vis dar gerai atrodytų. Tai daugiau šoko efektas – ateini, padarai, o smėlis – kaip iš gamtos atėjo, taip į gamtą ir grįžo. Tai jis kur nors išsivaikščiojo, šiek tiek vėjas nupūtė, tai ledas ištirpo, tai šieną sudegino. Tie dalykai turi tam tikro grožio, kad yra laikini, o tu kitais metais padarysi kitą, kad žmonės atvažiuotų pasižiūrėti.

Tik dabartinės kartos lengvai nesudominsi. Padarei kokį obeliską, ir viskas. Jis pastatytas. Norint sudominti, reikės jį nugriauti ir kitais metais pastatyti ką nors naujo. Nesvarbu, geriau ar blogiau, nes po metų vis tiek jo nebeprisimins. Šių dienų problema – mes esame labai laikini, tuomet ir menas laikinas – pagal poreikį.

Laikinumas: ledo skulptūros – trumpaamžės, tačiau, pasak jų kūrėjo, tuo ir žavios. „Žmonės nori pamatyti vis ką nors naujo“, – teigia skulptorius, pasirinkęs dirbti iš laikinų medžiagų. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

– Teigiate, kad reikia vis daugiau ko nors naujo. Gal galite pakomentuoti?

– Čia prasimuša vartotojiškumas, kuris ganėtinai kalbant šia tema svarbus. Mes, žmonės, esame vartotojai: kiekvieną kartą norime vis daugiau ir daugiau. Ką padarysi. Yra poreikis – yra ir skulptūrų. Kita vertus, skulptoriai jau atrodo kaip dinozaurai – mūsų tuoj neliks. Mes, kūrėjai, kurie pradėjome kurti dar būdami jauni, nesame amatininkai. Mes kuriame žmonėms. Pavyzdžiui, saksofonininkas Petras Vyšniauskas minėjo, kad jis yra amatininkas. Jo amatas yra muzika: groti saksofonu, klarnetu, triūba. Jis nieko kito ir nemoka. Taip, galbūt ką nors sukurtų, bet ne taip gerai, o gal net ir ne taip greitai. Mes esame kūrėjai – kuriame vizualinius vaizdinius žmonėms – tai, ką mokame geriausiai.

– Kaip įvertinate galimus pokyčius ir apsidraudžiate, kad vėjo nupustyta ar šilumos aptirpdyta skulptūra vis tiek atrodytų gražiai?

– Į tai labiau tenka atsižvelgti dirbant su ledu. Dirbant šaldytuvuose ledas garuoja: padarai 10 cm ranką, o lieka 2 cm. Tenka restauruoti, pridėti, atkurti. Dėl to specialiai nedarai plonų detalių, daug ką pastorini, išryškini. Pavyzdžiui, kokią storesnę nosį, nes vis tiek nori nenori ištirps. Turi šiek tiek numatyti į priekį. Smėlis yra tokia medžiaga, kuri labiausiai bijo lietaus, krušos, gali pradėti augti žolė. Viską turi numatyti. Tačiau daug nesijaudinu – kaip bus, taip bus, tenka tai suvokti.

T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar galima teigti, kad jus labiausiai domina tautiškumo motyvai? Etnologija?

– Aš semiuosi daug idėjų iš mūsų etnologijos, ženklų. Manau, mes, kalbėdami apie dirbtinį intelektą, pamirštame savo tikrąjį, DNR, intelektą, perduodamą per kartų kartas. Mes jį visiškai ignoruojame ir, tarsi nekreipdami dėmesio, pamirštame, kad jis toks iš viso yra. Mūsų pojūčiai, kas yra susiejama su tam tikrais sąmonės dalykais, numetami kur nors į stalčių, o paskiau juos bandome ištraukti juos kaip kažkokį baisų dalyką – bandydami paaiškinti jį kaip skaudulį, kaip išliejamą tulžį, kaip tam tikrus kompleksus. Jeigu mes visus skaudulius priimtume kaip normalius dalykus, visai kitaip mąstytume, galbūt net ir kitaip gyventume.

T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

– Televizijos reportaže teigėte, kad visą laiką domėjotės gatvės menu, grafičių meistrais – tai įkvėpė tų metų darbus. Ar įkvepia ir daugiau darbų?

– Gatvės meno, jo knygų ir leidinių buvo visuomet. Neišskirčiau vieno gatvės meno atstovo, kaip išskyriau Banksy. Tiesiog pritaikiau tą pačią tematiką, kad būtų perskaitoma ir suprantama tiems, kurie bent kažkiek pažįsta šį meno pasaulį. Tuo metu Banksy visiems buvo gatvės meno guru. Gatvės menas ateina iš pogrindžio – tie piešiniai yra gilūs, liečiantys gaujas, nusikaltimus. Net ir elementarus dalykas, kuris menininkams atrodo baisus, kaip užpaišyti kieno nors kito darbą, yra savotiškas karas.

Ką padarysi. Yra poreikis – yra ir skulptūrų. Kita vertus, skulptoriai jau atrodo kaip dinozaurai – mūsų tuoj neliks.

Tokią meno kultūrą pabandžiau ir dirbdamas dailės mokytoju – pakviečiau mokinius prie lentos nupiešti grafičio stiliumi, pratęsti vizualią istoriją. Labai keista žiūrėti, kai jauni žmonės taip kompleksuoja – nenori, bijo piešti. Tas idėjų badas tiek muša jiems per smegenis, vos keli žmonės įsitraukė į veiklą.

Tai buvo ir skaudu, ir keista. Nereikalavau būtinai nupiešti ką nors betarpiškai gero, idealaus – niekas to nereikalauja. Tai yra gatvės menas – darai taip, kaip įsivaizduoji. Kai suteiki žmogui tokią laisvę, jis nebežino, ką su ta laisve daryti. Tu sakyk ir kalbėk apie tai, kas iš tiesų rūpi, – aš tai priimsiu. Taip juk ir gatvėje žmonės dalijosi išgyvenimais, taip atsirado ir pirmykščių žmonių piešiniai ant sienų. Jie neprastesni už dabartinius – jie taip įsivaizdavo, kas yra svarbu.

Spontaniškas sumanymas

Marijampolėje gimęs ir jau daugiau nei du dešimtmečius Kaune gyvenantis S. Kajokas niekada nemanė, kad Lietuvoje išgarsės dėl savo meninių sugebėjimų.

„Jeigu kas būtų pasakęs, kad tapsiu žinomas dėl kūrybinės veiklos, tikrai nebūčiau patikėjęs. Tuo labiau kad nei mano baigtos inžinerijos studijos, nei darbas, susijęs su aptarnavimo, paslaugų sfera, neprimena kūrybinių erdvių“, – prisistatydamas šypsosi Saulius.

Tačiau prieš keletą metų, vieną karštą vasaros dieną vyrui atostogaujant Palangoje, netikėtai kilo mintis sukurti smėlio skulptūrą. „Šis sumanymas atėjo spontaniškai. Norėjau ne tik grožėtis paplūdimiu, bet ir kažką įdomaus nuveikti. Taip pradėjau kurti savo pirmąją kūrinį – smėlio kabrioletą. Baigęs darbą, sulaukiau šeimos narių įvertinimo ir palaikymo, skulptūra patiko ir paplūdimyje buvusiems žmonėms“, – prisiminimais dalijasi Saulius.

S. Kajoko asmeninio archyvo nuotr.

Nuo tada jis ir pradėjo bandymus su smėliu ir jūros vandeniu. „Ne viskas buvo paprasta, o kol sugebėjau geriau perteikti proporcijas, praėjo nemažai laiko“, – atvirauja jis.

Sauliaus kūriniai po truputį tobulėja, o jų tematika taip pat įvairi. „Labiausiai mėgstu kurti žmones. Šios skulptūros sulaukia ir didžiausio praeinančių poilsiautojų dėmesio. Taip pat kuriu gyvūnų, įvairių animacinių personažų skulptūras, jos itin džiugina mažuosius Palangos poilsiautojus“, – atskleidžia jis.

S. Kajoko asmeninio archyvo nuotr.

Kūrė ir užsieniečiams

Smėlio skulptūromis Saulius jau džiugina ne tik Palangos poilsiautojus.

„Šiemet pirmą kartą skulptūras kūriau ir užsienyje. Atostogų Bulgarijos paplūdimyje metu taip pat lipdžiau, pavyko pavaizduoti krokodilą, – džiaugiasi Saulius. – Pritrūkus idėjų pačiam, neretai į pagalbą atskuba  žmona, vaikai, todėl galima sakyti, kad tai tam tikra prasme neretai yra mūsų šeimos kolektyvinio darbo rezultatas.“

Entuziasto neliūdina, kad jo sukurtos skulptūros paplūdimyje išbūna dažniausiai vos dieną ar dvi. „Man nepaprastai džiugu matyti, kad daliai žmonių, atostogaujančių prie jūros, jos teikia džiaugsmo. Kurti žmonėms gerą nuotaiką – pagrindinis mano darbo tikslas. Žmonės mielai fotografuojasi prie šių skulptūrų. Ypač daug džiaugsmo jos teikia vaikams“, – sako jis.

S. Kajoko asmeninio archyvo nuotr.

Žiemą – naujos galimybės

Pomėgio per kūrybą išlaisvinti savo vaizduotę Saulius neatsisako ir gyvendamas toli nuo jūros. „Nors mūsų šalyje galime džiaugtis tik trumpomis vasaros akimirkomis, kiti metų laikai, ypač žiema, taip pat tinka skulptūroms kurti. Sniegas net geresnė medžiaga nei smėlis“, – atvirauja jis.

Pasak Sauliaus, žiemą kiek pasikeičia ir jo kūrybos tematika – kuria gyvūnus. „Kad būtų įdomiau, iš sniego nulipdytas figūras nuspalvinu  paprasčiausiu pigmentu“, – sako entuziastas.

Sauliui nereikia ypatingų erdvių savo skulptūroms demonstruoti – tam jis naudoja kelkraštį šalia savo namų. „Nors dažniausiai šias skulptūras mato tik kaimynai, pandemijos metu jų pažiūrėti atvažiuodavo žmonių iš viso miesto. Viena televizija parodė siužetą apie mano darbus. Galbūt tai ir paskatino tokį susidomėjimą“, – prisimena jis.

Savaitgalį čia vyko renginys "Gyva gatvė: ir vieną dieną jie sugalvojo uždaryti savo gatvelę".

Renginių ciklas "Gyvos gatvės" – dalis tarptautinės programos "Urbact".

Projektas "Gyvos gatvės" yra išsibarstęs po visą Europą. Klaipėda – vienas iš devynių šių renginių miestų. Projekto lyderis ir pagrindinis partneris yra Parmos miestas Italijoje.

Penktadienio vakarą prasidėjusi "Gyva gatvė" kvietė pasiklausyti vinilinių plokštelių. Šokiai ir muzika padėjo klaipėdiečiams atsipalaiduoti po darbų ir pasinerti į vasaros prisiminimus.

Šeštadienį renginys tęsėsi su Kauno technologijų universiteto studentų moksline draugija, kuri kvietė atvykti į kiemą susipažinti su gamtos mokslais ir išmėginti fizikinius bei cheminius eksperimentus patiems.

Kad klaipėdiečiai nesušaltų ir neprarastų geros nuotaikos, kavinė "10 Tiltų kiemas" visus vaišino skaniu antivirusiniu šiupiniu ir karšta arbata.

Sutemus smėlio menininkė Jurgita Minderytė, akompanuojant maestro Sauliui Šiaučiuliui, smėlio projekcijose atgaivino Klaipėdos senamiesčio skulptūrų siluetus.

Menininkė ragino dalyvius įsitraukti į pokalbį, klausinėjo apie Klaipėdos miesto mažąją architektūrą ir už jos slypinčias istorijas.

Pradžioje svečiai buvo nedrąsūs, bet pamažu ir vaikai įsitraukė į diskusiją, o kai kurie šoko šalia scenos.

Džiazo pianistas ir pedagogas S.Šiaučiulis džiugino pianino skleidžiama muzika.

Nepaisant vėsaus oro, dalyviai ir renginio svečiai savaitgalį praleido įsimintinai.

Tačiau, spėjęs suskraidyti į Japoniją, jis vėl grįžo į JAV išbandyti savo jėgas dar viename pasauliniame smėlio skulptūrų festivalyje Siesta Key, Floridoje. Po nepilnos savaitės trukusių darbų Andrius iškovojo net tris apdovanojimus. Pagrindinis prizas buvo skirtas specialios žiuri, sudarytos iš šešių profesionalių vietos menininkų. „Skulptorių prizas“ tai dar viena gauta pirma vieta, kuri buvo išrinkta tarp pačių skulptūras kūrusių menininkų. Ir galiausiai – lankytojų prizas. Žiūrovai, galėję balsuoti už jiems labiausiai patikusį darbą, lietuvio kurtą kompoziciją taip pat išrinko kaip geriausią.

Devintasis tarptautinis smėlio skulptūrų festivalis Siesta Key paplūdimyje skulptoriams iš viso pasaulio kasmet duoda visišką kūrybinę laisvę. Šiais metais dalyvių būta iš Olandijos, Kanados, JAV, Singapūro, Didžiosios Britanijos, Čekijos, Pietų Korėjos.

Skulptoriaus darbas „Alisa pro laiko angą“, žinomos pasakos motyvais, buvo sukurtas per tris su puse dienos. Dar viena diena prieš tai buvo skirta paruošti formas bei nuolat laistant vandeniu kastuvu perkrauti 22 tonas vietinio paplūdimio smėlio. A. Petkus jau seniai mąstė sukurti kažką įdomaus panaudojant knygą kaip pagrindinę skulptūros ašį. Laiko sąvoka buvo pagrindinė skulptūros koncepcija. Kompozicijoje Alisa bando pralįsti pro atverstos knygos puslapyje esančią angą (pasakoje Alisa lindo į triušio olą, dar viename epizode su kambariu, kuriame per buvusias mažas dureles galėjai patekt tik išgėrus skysčio iš mažo buteliuko). Skulptoriaus sumanymu, kitoje skulptūros pusėje knygos herojė Alisa bando išlįsti jau pro elektroninę skaityklę.

Siesta Key paplūdimys garsėja unikaliu smėliu, kuris 99 proc. sudarytas iš kvarco. Ypatingai baltos spalvos smėlis net karščiausią vasarą neįkaista dėl savo struktūros, mat atspindi saulės svilinamą karštį. Paplūdimys ne kartą buvo pripažintas pačiu gražiausiu pasaulyje.

Juodkrantiškis Albertas Danilevičius yra vienas skulptūrų atsiradimo iniciatorių. Bendruomenė smėlio skulptūrų meistrus kviečiasi ne pirmus metus. Šiemet penki kūrėjai interpretuoja kuršininkų sakmių tema.

Pirmoji ir paskutinė skulptūros šiemet skirtos legendos apie Neringą temai. A. Danilevičiaus įsivaizdavimu, milžinė buvo dailaus veido, romantiška ir rami traukdama kurėną.

Norvegė Elisabeth Kristensen užsimojo pavaizduoti, kaip žvejų gelbėtoja savo šlapius plaukus atmeta už nugaros ir taip išvaiko rūką bei atneša giedrą.

Graikas Evangelos Stafylidis ir danas Gormas Maaras Hansenas statė pilis. Kaip teigė autoriai, leido fantazijai lietis laisvai. Todėl abiejų vyrų kūriniai priminė pilis. Galbūt tai gintaro pilys, kuriose gyveno jūrų karalaitė Jūratė.

Šilutiškis dailės mokytojas Andrius Sirtautas, pirmą kartą lipdantis smėlio skulptūrą, prisiminė sakmę apie tris plėšikus – Juodį, Preilą ir Nidą, kuriuos Klaipėdos teismas nuteisė už piktadarybes ir skyrė jiems žiaurią bausmę. Surištus pasodino ant sielių ryšulio ir išplukdė į jūrą, tačiau pasikeitė vėjas ir nusidėjėlius nuplukdė į marias.

Juodis išlipo į krantą pirmas ir įkūrė Juodkrantės kaimą, taip pat gimė Preila bei Nida.

Autoriaus skulptūra vaizduoja plėšiką Juodį, kurio piktas žvilgsnis matosi iš po gražios kaukės, nusėtos gėlėmis. Ant plėšiko galvos skulptorius patupdė paukštelį. Jis daugumai žiūrovų kelia daugiausia klausimų.

Šeštadienį vakare skulptūrų ekspozicija bus atidaryta oficialiai. Ji puoš Juodkrantę iki šalčių, paskui skulptūros bus sugriautos, o smėlis lauks kitų metų, kol kiti skulptoriai lipdys naujus kūrinius.

Miesto centre supiltuose smėlio kalnuose besidarbuojantys vyrai – neeilinis reginys miestelėnams. Daugeliui kilo klausimas: „Kas čia vyksta?“. Atsakymas nustebino ne vieną – skulptoriai net ir esant ypač prastoms oro sąlygoms kūrė 3 metrų aukščio ir 7 metrų ilgio skulptūrą iš smėlio. Vaizdas ryškėjo valandomis, gyventojams tapo vis aiškiau, ką skulptoriai sukurs.

Galutinis rezultatas pranoko visus lūkesčius: skulptūra – legendomis ir padavimais apipintas piliakalnis, ant kurio sėdi jį supylęs milžinas. Tai aliuzija į 2017-uosius – Piliakalnių metus ir 33 piliakalniais garsėjantį kraštą.

Šalia piliakalnio matomas iš smėlio gimęs pirmasis Lietuvoje Dionizo Poškos Baublių muziejus, Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia ir žymusis lėktuvas „Lituanica“, kuriuo per Atlantą skrido Šilalės krašto, Vytogalos kaimo gyventojas, lakūnas Stasys Girėnas.

„Šiandieninė Šilalė – modernėjantis miestas, kuris tampa vis drąsesnis, dinamiškesnis, garsėjantis savo pasiekimais. Šiomis dienomis pirmą kartą Šilalės istorijoje pradėtas įgyvendinti mano ilgai brandintas tarptautinis smėlio skulptūros kūrybinis projektas. Miesto centre iškilusi smėlio kalva – gražus akcentas, simbolizuojantis piliakalniais gausų Šilalės kraštą, vaizduojantis labiausiai lankytinas rajono vietas, džiuginantis aplinkinius ir traukiantis akį“, – skulptūros atidengimo metu sakė Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas.

Šis meno kūrinys gimė per 6 dienas. Planuojama, kad unikalumu pasižyminti skulptūra džiugins miesto gyventojus ir svečius dar du mėnesius.

Palangiškių ir kurorto svečių laukia išties įsimintinas vaizdas – smėlio skulptūros centre stovintis Kristus Atpirkėjas bei didžiulė miesto, kalnų ir vandenyno panorama.

Pasak šios parodos autoriaus Andriaus Petkaus, Rio de Žaneirui atvaizduoti prireikė 25 tonų smėlio. Toks kiekis nestebina – skulptūra yra 5 metrų ilgio.

Beje, šios skulptūros pristatymo visuomenei proga karo kapelionas Remigijus Monstvilas atliko skulptūros „Rio de Janeiro“ invokaciją (pašventinimą).

Įspūdingomis smėlio skulptūromis palangiškiai ir kurorto svečiai gali grožėtis jau ne pirmą vasarą. Tituluoto, tarptautinėse smėlio skulptūrų parodose laurus skinančio Palangos menininko A. Petkaus pastangomis paroda kasmet atnaujinama: tiek vyresnius, tiek ir mažuosius lankytojus žavėjo smėlio skulptūrų parodos tema „Pasaulio animacija“, „Holivudas“ su fantastinės krypties filmų personažais. „Šiemetinės parodos akcentas – vasaros olimpinės žaidynės Brazilijoje“, – sakė A. Petkus.

Parodos lankytojai šią vasarą išvys ne tik įspūdingą Rio de Žaneiro atvaizdą, bet ir gerai žinomų 14 filmų smėlio skulptūras. Neabejojama, jog jos sudomins ne tik suaugusiuosius, bet ir jaunuosius lankytojus.

Kasmet populiarumo nestokojančiai parodai pajūrio kurortas yra bene pati tinkamiausia vieta – iš smėlio sukurti kūriniai ypatingai susieja meną su pajūrio gamta, tad skulptūros puikiai tinka Palangai.

Paroda įsikūrusi turistų labiausiai pamėgtoje Palangos gatvėje ­– J. Basanavičiaus g. 5B, buvusios kavinės „Dorė“ patalpose. Įspūdingais kūriniais iš smėlio ji kurorto svečius žavės bei gerų emocijų lankytojams suteiks visą vasarą, kasdien nuo 12 val. iki 22 val.

Smėlio skulptūrų festivalio dalyviai birželio 11–12 dienomis Pašto saloje galės išvysti įvairias skulptorių interpretacijas apie žmonijos kilmės vietą – Afriką.

Šių metų festivalio tema pasirinktas kontinentas, įkvepiantis savo spalvingumu, gamtos didingumu ir gyvūnijos pasauliu. Vieta, kur ilgiausia pasaulio upė susitinka su didžiausia pasaulio smėlio dykuma. Pasaulio dalis, kurioje yra gausybė į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktų vertybių. Afrikos grožis slepiasi jos kultūrų ir gamtos įvairovėje.

Šių metų festivalyje naujus iššūkius priims ir kūrybinius sprendimus demonstruos 20 profesionalių skulptorių iš Latvijos, Lietuvos, Portugalija, Bulgarijos, Turkijos, Norvegijos, Ukrainos, Nyderlandų, Didžiosios Britanijos ir Rusijos. Menininkai savo darbams kurti panaudos daugiau kaip 1000 tonų smėlio. Smėlio skulptūrų festivalis Jelgavoje tapo didžiausiu šios rūšies konkursu Baltijos šalyse. Festivalio metu bus kuriami ne tik konkursiniai darbai, bet ir įvairūs papildomi smėlio meno objektai: smėlio baras, demonstracinės skulptūros ir fotoskulptūros.

Mažiausieji dalyviai turės galimybę pademonstruoti savo sugebėjimus smėlio dirbtuvėse. Planuojama ir ypatinga staigmena, susijusi su gimimo dienos tortu.

Susirinkusiesiems nuobodžiauti neleis Lauris Reinikis, Aija Andrejeva, Samanta Tīna, grupės „Musiqq“, „Otra Puse“, „Pulsa efekts“ ir kt.

Pagalvota ir apie šeimas bei pačius mažiausius festivalio lankytojus: visą dieną Smėlio skulptūrų parke vyks muzikiniai pasirodymai ir rateliai kartu su pamėgtais personažais.

Kiekvieno vakaro programą užbaigs šokiai su diskotekų vedėjais.

Išankstiniai bilietai – visose „Biļešu paradīze“ kasose.