Tačiau kone viso šimtmečio nuostabios lietuviškos kamerinės muzikos vis dar lieka dulkėti stalčiuose arba yra atrandama labai pamažu. Todėl išgirdus apie dviejų dabar jau svetur (Vokietijoje ir Austrijoje) savo gyvenimus kuriančių lietuvių atlikėjų Simonos Venslovaitės ir iš Kauno kilusios Veronikos Kopjovos ketinimus įrašyti lietuvių kompozitorių sonatas smuikui ir fortepijonui, apėmė didelis džiaugsmas.

Dar džiugiau, kad išleisti jųdviejų lietuviškos muzikos kompaktinę plokštelę apsiėmė prestižinė pasaulinio garso įrašų kompanija „Naxos“. Šiuo vardu savo biografijoje didžiuojasi ne vienas pasaulinio garso atlikėjas, tad tai, kad platų „Naxos“ repertuarą papildė kamerinė lietuvių muzika, – neabejotinai reikšmingas įvykis Lietuvos kultūros istorijoje.

S. Venslovaitė ir V. Kopjova, baigusios kompaktinės plokštelės „Lietuviška muzika smuikui ir fortepijonui“ įrašų darbus studijoje, grįžo į Lietuvą – Kaune ir Vilniuje pristatė savo parengtą programą.

Koncerte Kaune, kuris vyko gruodžio 2 d. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, skambėjo Kazimiero Viktoro Banaičio, Juliaus Juzeliūno, Justino Bašinsko ir Juozo Gruodžio sonatos smuikui ir fortepijonui. Koncertą vedė kompozitorė Zita Bružaitė, kurios trumpi pasakojimai apie kompozitorius, pasvarstymai apie jų gyvenimų ir kūrybos sąsajas, apie koncerto atlikėjų indėlį į lietuvių muzikinę kultūrą dar plačiau atvėrė gerokai primirštą lietuvių muzikos istorijos lentyną.

S. Venslovaitės, V. Kopjovos asmeninio archyvo nuotr.

Pasakyti apie S. Venslovaitės ir V. Kopjovos muzikavimą net nelabai ir yra ką – dvi nuostabios muzikantės, scenoje susitikusios ne pirmą kartą, pulsavo vienu ritmu. Žavėjo ne tik nuostabus garsas (beje, S. Venslovaitė grojo istoriniu XVIII a. Giovanni Battista Gabrielli pagamintu smuiku), bet ir itin vientisa muzikinė energija ir sinergija.

Intelektualus jųdviejų instrumentinės muzikos suvokimas ir pajautimas suteikė neretai gana romantizuotai interpretuojamai lietuvių muzikai aukštą lygmenį ir leido skambėjusius opusus traktuoti kaip lygiavertę XX a. Vakarų Europos kanono instrumentinės muzikos repertuaro dalį. Šis koncertas privertė išties rimtai pamąstyti apie tai, kad XX a. lietuvių kamerinė muzika pasaulio koncertų salėse gali įsikomponuoti į repertuarą lygiomis teisėmis, o ne kaip užmiršta, sovietinės uždangos prigesinta egzotika, kaip mes lyg ir linkę ją reprezentuoti.

XX a. lietuvių kamerinė muzika pasaulio koncertų salėse gali įsikomponuoti į repertuarą lygiomis teisėmis, o ne kaip užmiršta, sovietinės uždangos prigesinta egzotika.

Dviejų dalių koncertą pradėjo vieninteliu lietuvių impresionistu vadinamo K. V. Banaičio Sonata smuikui ir fortepijonui d-moll. 1935 m. laisvoje Lietuvoje sukurtoje sonatoje ryški prancūzų muzikos įtaka, tačiau skleidžiasi ir lietuvių liaudies muzikai būdingos intonacijos, dermių elementai. Trijų dalių K. V. Banaičio sonata nuskambėjo lyriškai, švelniai.

Po jos atlikta J. Juzeliūno Sonata smuikui ir fortepijonui atspindėjo jau kito istorinio laikmečio muzikinę pasaulėžiūrą, tačiau taip pat nenutolo nuo lietuviško folkloro. 1972-aisiais komponuotas kūrinys žymi J. Juzeliūno moderniojo kūrybos etapo pradžią. Politinio atšilimo laikotarpiu į Lietuvą iš Vakarų plūstelėjo nauji muzikiniai vėjai, paskatinę kompozitorių kitaip pažvelgti į lietuvių folklorą ir jo traktuotę profesionalioje muzikoje. Aštuntojo dešimtmečio muzikinį mąstymą atsispindi ir S. Venslovaitės bei V. Kopjovos atlikta J. Juzeliūno sonata.

Antrąją koncerto dalį pradėjo J. Bašinsko Sonata smuikui ir fortepijonui, sukurta 1977 m. Koncerto vedėja Z. Bružaitė koncerto metu prasitarė: sausį minėsime šio kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines. Šios sonatos smuikui ir fortepijonui atlikimas – vienintelis kompozitoriaus paminėjimas sonatos žanro formatu. Įdomu, kad sonata turi nerašytinę dedikaciją Baliui Dvarionui – kompozitoriaus ranka natose įrašyta frazė „O žvaigždės krinta“ yra aliuzija į žymiąją B. Dvariono dainą „Žvaigždutė“. Išties, J. Dabašinskas – gana retai be specialių progų koncertų salėse skambantis kompozitorius, tad vienos dalies sonatos smuikui ir fortepijonui atlikimą galima laikyti net svarbiu istoriniu įvykiu.

Koncertą užbaigė J. Gruodžio Sonata smuikui ir fortepijonui d-moll – tarpukario Lietuvos muzikinio modernizmo pavyzdys. Šis kompozitorius buvo pirmasis Lietuvoje dėstęs kompoziciją, tad dažnai juokaujama, kad iš J. Gruodžio išaugo visas profesionaliosios lietuvių muzikos medis. Jo sonata šiame kontekste įgyja ir simbolinę prasmę. J. Gruodis taip pat yra pirmasis lietuvių kompozitorius modernistas, nors ir nuosaikiai, bet gana laisvai nusigręžęs nuo romantinės muzikos idealų ir išbandęs lietuviškam muzikiniam kontekstui tuomet dar nepažįstamą muzikinę estetiką. Nors J. Gruodžio muzikiniai eksperimentai nenutolo nuo lietuviško muzikinio folkloro, kai kurie jo kūriniai atlikėjams kelia nemenkų iššūkių. Ne išimtis ir keturių dalių Sonata d-moll. S. Venslovaitė ir V. Kopjova prasitarė maniusios, kad šio kūrinio pagroti tiesiog neįmanoma, tačiau klausantis jų atlikimo atrodė priešingai – J. Gruodžio sonata nuskambėjo sklandžiai, apgalvotai, tarsi abi būtų jį grojusios visą gyvenimą.

S. Venslovaitės, V. Kopjovos asmeninio archyvo nuotr.

Verta paminėti, kad kompaktinės plokštelės repertuaras nuo skambėjusio koncerte šiek tiek skiriasi: vietoje J. Dabašinsko sonatos joje skamba Stasio Vainiūno Sonata smuikui ir fortepijonui, op. 38. Tai byloja ne tik apie S. Venslovaitės ir V. Kopjovos meilę lietuvių muzikai ir norą ją skleisti visur, bet ir rimtas, ko gero, analogų iki šiol neturinčias intencijas atlikti kuo daugiau lietuviškos muzikos – o tiksliau, labai daug.

Pačios atlikėjos pusiau juokais užsiminė planuojančios įrašyti visas lietuvių kompozitorių sonatas smuikui ir fortepijonui. Koncertą vedusi Z. Bružaitė dar pridūrė, kad darbo joms užteksią bent artimiausiems 30 metų. Juokas juokais, bet meiliai šį savo projektą vadindamos „širdžių muzika“, atlikėjos jau atliko didelį, gražų ir istoriškai reikšmingą darbą. Tad belieka palinkėti sėkmės, laukti kitų autorių sonatų įrašų ir tikėtis, kad lietuviškos akademinės muzikos auditorija nuo nedidelės entuziastų grupelės prasiplės iki didelės.

Parodą rengia Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Vytauto Didžiojo karo, Kauno IX forto, Lietuvos aviacijos muziejais ir Lietuvos ypatinguoju, Lietuvos centriniu ir Kauno regioniniu valstybės archyvais.

Pirmasis smuikas

A. Kostkus-Kostkevičius buvo plačių polėkių žmogus – sparnuotas visomis įmanomomis prasmėmis: nuo tiesioginės (kaip karo lakūnas, aviacijos leitenantas) iki kūrybinės (muzika, tapyba, eilių kūrimas) ar tiesiog drąsos gyventi, siekti, išlikti pačiomis baisiausiomis sąlygomis (Vorkutos lageris).

Nuotaika: „Aušros“ berniukų valdžios gimnazijos septintokai. 1932 m. A. Kostkevičius penktas iš kairės pirmoje eilėje. / Kauno IX forto muziejus, E. Laurutienės asmeninio archyvo nuotr.

Gimė jis 1912 m. gegužės 1 d. Kaune, Žaliakalnyje, gausioje vežiko Kazio Kostkevičiaus ir jo žmonos Jadvygos Paulauskaitės šeimoje, kurioje būta šešių vaikų. Kaune jis ir užaugo.

Kūryba lageryje A. Kostkui-Kostkevičiui buvo pabėgimas į kitą, geresnę, teisingesnę tikrovę, laikina skaudžios realybės užmarštis, galimybė išgyventi.

Kostkevičiai labai atsakingai žiūrėjo į vaikų išsilavinimą. Mamos pageidavimu broliai Kazys ir Aleksandras nuo 1924 m. mokėsi Kauno aukštesniojoje komercinėje mokykloje, o 1927–1934 m. – „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Tėvų manymu, svarbu buvo ne tik bendrasis, bet ir meninis išsilavinimas, tad mama, pasitarusi su vyriausia sesute Genute, nupirko Aleksandrui smuiką, o Kaziui mandoliną. Instrumentai kainavo 200 litų ir, kaip prisiminimuose rašė A. Kostkus-Kostkevičius, „tai buvo didelis kapitalas, bet tas motinos noras viršijo viską“.

Berniukų mokytojas Moisejevas, kaip prisimena A. Kostkus-Kostkevičius, mokė juos „ir paišybos, ir dainų“, tad lavinosi jaunuoliai visapusiškai. Viską išmokęs iš Moisejevo, muzikos įgūdžius Aleksandras dar tobulino pas V. Bacevičių. Jaunuoliui sekėsi taip puikiai, kad 5-oje klasėje (1931 m., kai Aleksandrui buvo devyniolika metų) V. Bacevičius jam perdavė mokyti tris savo mokinius iš 1-os klasės.

Sportas: Aleksandras (pirmas iš dešinės) su futbolo komandos draugais. 1934 m. / Kauno IX forto muziejus, E. Laurutienės asmeninio archyvo nuotr.

Be kita ko, A. Kostkus-Kostkevičius gimnazijos orkestre grojo pirmuoju smuiku ir paruošdavo bent po vieną solinį numerį kiekvienam renginiui. Demonstruojant filmus (jie tais laikais dar buvo nebylūs) A. Kostkus-Kostkevičius su trijų ar keturių žmonių orkestrėliu „įgarsindavo filmą“ muzikos garsais.

Gimnazijos išleistuvių vakaro metu Aleksandras griežė belgų kompozitoriaus Charles’io Auguste’o de Bériot „Scene de Ballet“. Be smuiko, į rankas kartais paimdavo ir bandžą, mandoliną, gitarą. 1935 m. buvo subūręs lietuvių ir ukrainiečių orkestrą ir chorą. Choro repeticijos vykdavo A. Kostkevičiaus namuose (A. Mackevičiaus gatvėje Kaune, kur ir dabar tebegyvena jo dukra). Repertuaras buvo lietuviškas ir ukrainietiškas. Tarp instrumentų buvo ir ukrainiečių liaudies instrumentas bandūra.

Kolektyvas: A. Kostkevičiaus suburtas ir vadovautas lietuvių ir ukrainiečių orkestras-choras. Aleksandras antroje eilėje pirmas iš kairės. 1935 m. / Kauno IX forto muziejus, E. Laurutienės asmeninio archyvo nuotr.

Smuiko A. Kostkus-Kostkevičius nepamiršo net kalėdamas Vorkutoje. Prisiminimuose jis rašė: „Lageryje smuikas šiek tiek pataisė mano gyvenimą.“ Dirbdamas „Dailės“ kombinate Aleksandras vadovavo muzikiniam styginių instrumentų rateliui, kuriame pats grojo bandža.

Aistra sportui

Glaudus ryšys A. Kostkų-Kostkevičių siejo ir su sportu. Nuo mažens stiprus, tvirtas jaunuolis domėjosi čiuožimu. Aštuonerių Aleksandrui tėvas padarė medinę, geležėle apkaltą kaladėlę. Pritaisė du dirželius, kad galėtų pritvirtinti kaladėlę prie kojos, padarė vietą kulnui, kad geriau laikytųsi ant bato. Pramokus čiuožti su viena – padarė ir antrą. Tokios buvo pirmosios A. Kostkaus-Kostkevičiaus pačiūžos.

Daina: A. Kostkus-Kostkevičius – VDu choristas. 1935 m. / Kauno IX forto muziejus, E. Laurutienės asmeninio archyvo nuotr.

Kitą žiemą mama nupirko padėvėtas „sniegurkas“. „Neilgai trukus Kaune neliko kalnelio, nuo kurio negalėjau nučiuožti“, – rašė A. Kostkus-Kostkevičius.

Tapyba pasižymi ne tik istorine, dokumentine verte, bet ir stipriu emociniu įtaigumu, išgautu pagaviai valdant menines priemones.

Čiuožinėdavo ir draugai. „Vėliau pradėjome žaisti ant ledo, varinėdami apskritą kamuoliuką. (...) Pasiruošdavome ledą ant prūdo P. Vileišio aikštėje prie Vandentiekio tresto. (...) Mūsų čiuožykloje suruošdavome rungtynes tarp savųjų. Vartai buvo du portfeliai“, – A. Kostkus-Kostkevičius dalijosi prisiminimais apie vaikinus, iš kurių 1930 m. susidarė LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos) ledo ritulio II komanda.

„Uniformą, t. y. megztinuką, kelnes ir ilgas getras, šarvus pasigaminome patys, kaip kas išmanėme“, – rašė Aleksandras. „Tauro“ komanda, kurioje žaidė ir A. Kostkus-Kostkevičius, tapo čempionais paskutinėse pirmenybėse dar laisvoje Lietuvoje. Ji dalyvavo ir 1938 m. Pirmojoje Lietuvos tautinėje olimpiadoje.

Aleksandras gerai žaidė ir futbolą. Tarnaudamas kariuomenėje jodinėjo arkliu.

Aviacija ir nelaisvė

Tiesa, vaikinas ne iš karto po gimnazijos pateko į kariuomenę. 1934–1935 m. A. Kostkevičius buvo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Matematikos ir gamtos fakulteto chemijos specialybės studentas, dainavo K. Kavecko vadovaujamame VDU studentų chore. Dėl karinės prievolės studijas jam teko nutraukti.

29-oji kasykla Vorkutoje. Nacionalinis M. K. Čiurliono dailės muziejus.

1938 m. A. Kostkevičius grįžo studijuoti kaip tikrasis studentas, bet susidariusi politinė padėtis privertė vėl, šįkart jau visiems laikams, nutraukti studijas universitete, nes, kaip jaunesnysis aviacijos leitenantas (atlikęs būtinąją karo tarnybą, A. Kostkevičius-Kostkus dar išėjo aviacijos mokslus Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokykloje), jis buvo reikalingas Lietuvos kariuomenei.

Sovietams okupavus Lietuvą, tautinė eskadrilė buvo įtraukta į sovietų armiją. 1941 m. birželio 23 d. A. Kostkus-Kostkevičius nepakluso sovietų įsakymui skristi į Gomelį ir pasitraukė iš okupantų kariuomenės. Dėl to, grįžus sovietams, buvo nuteistas 25 metus kalėti ir išvežtas į Vorkutos lagerius. Ten ir prabudo jo meniška prigimtis.

Užuovėja nuo blogio

Iš pradžių nupiešė vieno kito kalinio portretą. Vėliau ėmė tapyti gėles ant beržo tošies, suplyšusių lagerininkų baltinių. Išdrįso pasisiūlyti apipavidalinti plakatus. Buvo pervestas iš šachtininko į staliaus ir dailidės pareigas. Sesuo dailėtyrininkė Irena Kostkevičiūtė nuolat siųsdavo dailės priemonių.

Sargybos bokšteliai. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Kūryba lageryje A. Kostkui-Kostkevičiui buvo pabėgimas į kitą, geresnę, teisingesnę tikrovę, laikina skaudžios realybės užmarštis, galimybė išgyventi. Išstumtas į gyvenimo paribį kūrybine veikla jis apibrėždavo sąveikos su aplinka ribas, taip gebėjo išsaugoti tautinę ir žmogiškąją tapatybę. Lageris Vorkutoje, užuot sugniuždęs, tapo jam stimulu, paskatinusiu kūrybines galias, padėjusias atsiriboti nuo nužmoginančių išorės sąlygų.

Sklaidant A. Kostkaus-Kostkevičiaus prisiminimų lapus žavi ir įkvepia politinių kalinių moralinė ir dvasinė stiprybė. Kraupiausiomis sąlygomis nesusvyravo tikėjimas Dievu – iš menko duonos davinio lagerininkai nusilipdydavo karoliukų vėrinius rožinio maldai. Neišblėso jų kūrybiškumas ir humoro jausmas.

Apie laiką Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) „peresilkoje“ A. Kostkus-Kostkevičius rašo: „Kas vakarą buvo suorganizuojama tarp tautų visokių išdaigų. Įdomus buvo vienas latvis, kuris užpildydavo pramoginę programą. Jo specialybė buvo muzikantas – grojo įvairiais pučiamaisiais instrumentais. Apsirengdavo prašmatniai, ant galvos užsidėdavo kareivišką kepurę, apsivilkdavo kareivišką milinę, už diržo prisikabindavo kabinėką, su kuriuo klozetą valydavo (automatą vaizduodavo), ant virvės per petį pasikabindavo pagalvėlę, kuri atstodavo planšetą ir vaidindavo rusų komandierių, kuris ir žiovaudavo, ir su pirštu dantis krapštydavo, ir daug daug įvairių juokų prikrėsdavo.“

Streikuojančių kalinių žudynės. 1953 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Prisiminimuose minimi ir koncertai, kurie „vykdavo vakarais daugiausia tarp ukrainiečių ir lietuvių. Galima buvo dainuoti negarsiai, bet prižiūrėtojams buvo girdima. Nors drausdavo, bet apsieidavo be bausmių.“ Pačiam A. Kostkui-Kostkevičiui įdomiausia buvo latvio vaidyba. „Tąsyk susėsdavo visi ant narų kaip teatre. Kameros viduryje buvo daug vietos, nes, kai vykdavo patikrinimai, ten turėdavo sutilpti visi kameros gyventojai.

Kartais latvis vaidindavo ne rusų komandierių, o amerikiečių kareivį. Apsirengdavo prašmatniai: švarkelis trumpas juodos spalvos su ryškiom kišenėm, kelnės taip pat juodos, batai su vidutiniais aulais, dirželiais susagstyti. Ant galvos užsidėdavo aliuminį bliūdelį su perjuoste per smakrą, platų diržą, už kurio prikabindavo šovinines ir pistoleto kaburą, pasiėmęs tą patį kabinėką, priklaupdavo ir šaudydavo lyg iš tikrųjų. Pašokdavo iš vienos vietos į kitą ir vėl kartodavo tą patį. Duodavo komandą angliškai, lyg būtų tų snaiperių keliolika. Vaidindavo lyg dūdų orkestras grotų, imituodamas daugelį pučiamųjų instrumentų. Daug įdomių numerių rodydavo ir vis su pypke dantyse.“

Bendraudami su kitomis kameromis, kaliniai, anot A. Kostkaus-Kostkevičiaus, ne tik naudodami Morzės abėcėlę dalydavosi informacija apie kitose kamerose sėdinčiųjų skaičių, pavardes ir pan. „Su gretima kamera pasidalydavome ir dainelėmis, – prisiminimuose rašė A. Kostkus-Kostkevičius. – Aliuminį puoduką priglausdavome, o priglaudę puoduką ir prikišę ausis kitos kameros gyventojai klausydavosi.“

Nors ir beviltiškos aplinkybės, nenustojo kaliniams rūpėti tvarka, švara, estetika. A. Kostkus-Kostkevičius prisimena: „Kartą buvo sugalvota pasidaryti skustuvą. Tam tikslui iš vieno „zeko“ amerikoniškų batų buvo išimta geležinė luoba ir iš jos, atsinešus plytgalį iš pasivaikščiojimo, per vieną savaitę buvo pagamintas skustuvas. Nelabai jau jis buvo geras, bet nusiskusti buvo galima. Ir taip mes, eidami pasivaikščioti, įgaudavom kultūringų žmonių išvaizdą.“

Atrasta tapyba

Į gyvenimo paribį išstumtam A. Kostkui-Kostkevičiui atsiriboti nuo supančio siaubo labiausiai padėjo kūryba: „1950–1956 m., būdamas lageryje, susidomėjau tapyba. (...) Iš pradžių tapiau ant „aktiruotų“ marškinių bei paklodžių.“ Aktiruotais buvo vadinama pagal aktą nurašyti daiktai. Šiurpiausia, kad tarytum nusidėvėję daiktai būdavo nurašomi ir mirusių kalinių kūnai. Kol mirusysis nebūdavo nurašytas pagal aktą, nebuvo galima išvežti jo palaidoti. Jei apskritai tai galima vadinti laidojimu. Buvo tiesiog sušalusių lavonų išvežimas ir užkasimas. Prieš nurašant mirusįjį, jis dar būdavo „patikrinamas“ dūriu į krūtinę, ar tikrai nebegyvas.

Tokiomis sąlygomis užgimė pirmieji A. Kostkaus-Kostkevičiaus kūriniai – sesers dailėtyrininkės I. Kostkevičiūtės (1927–2007) atsiųstų atvirukų ir reprodukcijų kopijos, kalinių, lagerio prižiūrėtojų ir jų šeimos narių portretai (piešti pagal nuotraukas).

Pervestas iš šachtininko į staliaus ir dailidės pareigas, jis kūrė meniškus dirbinius sudėtingomis technikomis. „Kartą padariau prie lovos inkrustuotą spintelę, dirbau ilgai ir kruopščiai. Buvau gerai įvertintas ir net gavau pagyrimą“, – prisiminimuose pasakoja A. Kostkus-Kostkevičius, pamėgtą inkrustavimo techniką panaudojęs ir lageryje gamindamas dovanas Lietuvoje likusiems vaikams: šachmatus sūnui Rimantui ir papuošalų dėžutes dukrai Editai.

Per plauką nuo mirties

Tvirtas A. Kostkaus-Kostkevičiaus pasitikėjimas Apvaizda lageryje nebuvo be pagrindo. Dar iki išvežimo į Vorkutą jam ne kartą teko stebuklingai išlikti gyvam neįtikėtinomis aplinkybėmis.

A. Kostkaus-Kostkevičiaus sūnus Rimantas pasakojo tėvo gyvenime buvus kelis atsitikimus, kai jis galėjo žūti. Pirmasis įvyko, kai tėvas buvo vos 20 metų. „Jis plaukiojo Neryje valtimi, ji apsivertė. Srovė nė nespėjusį įkvėpti oro jį panešė po greta buvusiu baidoku. Bando jaunuolis išnerti, o galva vis atsimuša į baidoko dugną ir lieka vandeny. Galva jau buvo pradėjusi svaigti ir vandens jau buvo gurkštelėjęs, kai srovė visgi išplukdė jį iš po baidoko ir jaunuolis išsigelbėjo", – pasakojo politinio kalinio sūnus.

Antrą kartą A. Kostkui-Kostkevičiui nuo mirties tiesiog neįtikimai pavyko išsisukti nualpus lėktuve, kurį tąkart pilotavo vienas. „Sąmonė prapuolė – ir lėktuvas žemyn. Netikėtai trumpam atgavęs orientaciją ir suvokęs, kad krinta, suprato, kad vairalazdę staigiai reikia traukti į save. Betraukiant sąmonė vėl dingo, bet vairalazdė jau buvo patraukta ir lėktuvas jau kilo į viršų. Taip ir skrido – tai prarasdamas, tai atgaudamas sąmonę. Apačioje visi stebėjosi, kam jis tokius viražus daro. Ir nors atrodė, kad tąkart lėktuve jam mirtis jau buvo numatyta, tačiau visgi galop jis atsigavo ir lėktuvą nutupdė sėkmingai", – pasakojo sūnus.

Trečiasis nutikimas įvyko jau Vorkutoje, darbuojantis šachtoje: „Dirba tėvas šachtoje, o iš viršaus rąstas atskrieja. Pasitraukti nėra kur. Akivaizdu, kad paskutinės gyvenimo akimirkos kapsi. Tik staiga rąstas susiskersuoja ir pakimba keli metrai virš tėvo galvos įstrižai, galais įsiremdamas į šachtos sienas. Ir taip per stebuklą jis ir vėl lieka gyvas."

A. Kostkaus-Kostkevičiaus dukra Edita Laurutienė prisiminė ir jo avariją, važiuojant motociklu, kai, anot dukros, „tėvas patyrė tokią traumą, kad tiesiog iš mirties prisikėlė“. Visus šiuos nutikimus A. Kostkus-Kostkevičius įamžino tiek pavieniuose paveiksluose, tiek cikle „Kuris prasidėjo iš Šv. Dvasios“.

1956-aisiais, grįžęs iš Vorkutos, A. Kostkus-Kostkevičius apsigyveno gimtajame Kaune. Kaip buvęs politinis kalinys sunkiai gaudavo darbą, jautė, kad dalis žmonių jo vengia. Daugiau bendravo su menininkais, kultūrininkais.

Ypatingą reikšmę jo gyvenime suvaidino bičiulis Aloyzas Stasiulevičius, vertinęs jo kaip dailininko talentą ir skatinęs grįžti prie kūrybos, kurią dėl sudėtingų aplinkybių buvo kiek apleidęs. Vis dėlto bičiulio paskatintas nuo 1980-ųjų A. Kostkus-Kostkevičius visiškai atsidavė meninei veiklai. Tapė aviacijos, Lietuvos istorijos, religijos ir tremties temomis. 1991–1992 m. nutapė kūrinių ciklą Sausio 13-osios tema.

Ypač svarbi yra autobiografinė tapyba tremties ir kalinčiųjų lageriuose tema. Šį menininką pagrįstai galima vadinti vienu pirmųjų, pavaizdavusių dailėje šį Lietuvos istorijos skaudulį iš asmeninės perspektyvos ir įtaigumu prilyginti, tarkime, Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) literatūrinei kūrybai.

A. Kostkaus-Kostkevičiaus tapyba pasižymi ne tik istorine, dokumentine verte, bet ir stipriu emociniu įtaigumu, išgautu pagaviai valdant menines priemones: koloristiką, ritmą, autorinių technikų panaudojimą, specifinius kompozicinius sprendimus, padiktuotus iš debesų žvelgiančio lakūno žvilgsnio. Jo kūrybą, dar gyvam esant, vertino ir populiarino dailėtyrininkės Z. Žemaitytė, M. Kuodienė, A. Počiulpaitė, etnologės A. Rimdeikienė, A. Kargaudienė, tapytojai A. Stasiulevičius, S. Juknienė ir kt.

A. Kostkaus-Kostkevičiaus kūrinių yra įsigijęs Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės, Vytauto Didžiojo karo, Lietuvos nacionalinis dailės, Lietuvos aviacijos ir Kauno IX forto muziejai.

Gausi ir vertinga, bet iki šiol netyrinėta ir niekur neviešinta archyvinė dokumentinė medžiaga apie nuteisimą ir išvežimą į lagerį Vorkutoje ir tarnybą karo aviacijoje saugoma Lietuvos ypatingajame, Lietuvos centriniame valstybės ir Kauno regioniniame valstybės archyvuose.

Autoriaus sūnus Rimantas ir dukra Edita išsaugojo paties A. Kostkaus-Kostkevičiaus rašytus Vorkutos prisiminimus. Šios vertingos autentiškos medžiagos fragmentai, artimųjų prisiminimai parodoje tampa autoriaus kūrybos kontekstu, įgalinančiu parodos lankytoją visais pojūčiais pasinerti į tremties ir kalinimų patirtis ir pasidalyti savo jausmais ir mintimis apie tai šiuo tikslu įrengtuose „jausmų burbuluose“.

Kas? A. Kostkaus-Kostkevičiaus tapybos paroda „Iš debesų“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki birželio 11 d. Birželio 14 d. bus perkelta į Kelmės krašto muziejų.

Jei ne geros valios žmonių parama, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivė, įvairių muzikos festivalių ir konkursų dalyvė ir laureatė Gabrielė smuiko, kuriuo būtų galėjusi griežti, leisdama skleistis savo talentui ir svajonei eiti muzikos keliu, nebūtų įstengusi įsigyti. Gabrielės globėja nupirkti brangų instrumentą taip pat nebūtų galėjusi.

Į pagalbą merginai, turinčiai didelę svajonę – eiti muzikos keliu ir siekti meistriškumo aukštumų, atskubėjo gabius Kauno rajono vaikus globojantis Aurelijos Makūnienės labdaros ir paramos fondas. Jis inicijavo lėšų Gabrielės smuikui rinkimo kampaniją, subūrė rėmėjus ir paaukojo daugiau nei pusę naujam kokybiškam instrumentui reikiamų pinigų.

„Lėšas Gabrielės smuikui surinkome didelės širdies žmonių, suprantančių, kokios svarbios jaunam žmogui yra gerumo, palaikymo, bendrystės dovanos, dėka“, – kalbėjo fondo, jauniesiems Kauno rajono talentams jau suteikusio paramos už daugiau nei 235 tūkst. eurų, direktorė Aurelija Makūnienė. „Ką į priekį mesi, vėliau surasi“, – lietuvių liaudies patarlę citavo A.Makūnienė ir pabrėžė, kad gerumas daro stebuklus ir visada sugrįžta.

Už gimnazistei suteiktą galimybę tobulėti fondo vadovei nuoširdžiai padėkojo Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos direktorius Raimundas Simanavičius.

„Noriu garsinti savo šalies vardą, o ateityje padėti tobulėti jauniesiems atlikėjams“, – užsibrėžusi Gabrielė, geros valios žmonių dėka turinti išsvajotą instrumentą. Merginos tikslas – įstoti į Vienos muzikos ir scenos menų universitetą, mokytis iš geriausių profesionalų, su įvairių pasaulio šalių orkestrais pasirodyti įspūdingiausiose koncertų salėse.

Kaip pranešė aukcionų namai „Tarisio“, minėta suma yra šiek tiek mažesnė nei tokio instrumento rekordas.

Meistras Antonio Stradivarius (Antonijus Stradivarijus) šį smuiką pagamino 1714 metais, vėliau jis priklausė Toschai Seideliui (Tošai Seideliui). Muzikantas ne tik juo grojo 1939 metais Holivudo klasika tapusiame filme, bet ir mokė savo garsųjį mokinį Albertą Einsteiną (Albertą Einšteiną).

„Šis smuikas skambėjo greta didžiojo mokslininko, kai jie grojo kvartetus Alberto namuose Prinstone, Naujajame Džersyje“, – sakė Jasonas Price'as (Džeisonas Praisas), „Tarisio“ įkūrėjas.

Ketvirtąjame dešimtmetyje į Jungtines Amerikos Valstijas emigravęs T. Seidelis ir nuo nacių režimo Europoje pabėgęs A. Einsteinas 1933 metais dalyvavo Niujorke surengtame koncerte, skirtame pabėgusiems Vokietijos žydų mokslininkams paremti.

Iš tūkstančių A. Stradivarius sukurtų instrumentų šiandien žinoma apie 600.

„Daugelis iš jų yra muziejuose, daugelis – fonduose. Ir jie yra tokioje padėtyje, kad jų nebus galima parduoti“, – sakė J. Price'as.

„Yra keletas rinktinių smuikų, kurie žinomi kaip Auksinio laikotarpio pavyzdžiai. Jie buvo sukurti maždaug nuo 1710 iki 1720 metų, – pasakojo jis. – Ir dažniausiai tai yra tie, kurių labiausiai trokštama ir kurie labiausiai vertinami.“

Anksčiau smuikas priklausė Munetsugu kolekcijai Japonijoje. „Tarisio“ neatskleidė, kas naujasis pirkėjas.

Stradivarijaus smuiko rekordas aukcione buvo pasiektas 2011 metais, kai instrumentas, pakrikštytas „Lady Blunt“ Londone buvo parduotas už 15,9 JAV dolerių (15 mln. eurų).

Jaunoji smuikininkė Anna Caecilia Pfoess (Ana Sesilija Pfes) „lydės mus... kaip muzikos ambasadorė ir atstovaus Austrijai, kultūros kraštui“, pareiškė šalies prezidentas Alexander'as Van der Bellenas (Aleksandras Van der Belenas).

„Esu tikras, kad ji išties puikiai susidoros“, – žurnalistams sakė A. Van der Bellenas prieš išvykstant delegacijai, tarp kurios 200 narių esama politikų, verslininkų ir kitų veikėjų.

Manoma, kad minimas smuikas yra pagamintas XVIII amžiaus 5-ame dešimtmetyje. Iki 1820 metų jis priklausė A. M. Mozarto seseriai Mariai Annai (Marijai Anai), žinomai pravarde Nannerl (Nanerl), taip pat vaikystėje garsėjusiai nepaprastais gebėjimais.

Nuo 1896 metų smuikas priklausė Zalcburge įsikūrusiam fondui „Mozarteum“ ir paprastai yra eksponuojamas muziejuje, veikiančiame name, kuriame gimė būsimasis kompozitorius.

A. C. Pfoess sekmadienį grieš valstybiniame bankete, dalyvaujant Xi Jinpingui ir A. Van der Bellenui. Ko gera, nenuostabu, kad ji atliks A. M. Mozarto kūrinių, bet taip pat nuskambės kitų austrų ir kinų kompozitorių melodijų.

Interesų platumu ir veiklos įvairiapusiškumu stebinantis smuikininkas Džeraldas Bidva ir džiazo trio – Feliksas Zakrevskis (fortepijonas), Donatas Bagurskas (kontrabosas), Darius Rudis (mušamieji) – atliks šio kompozitoriaus siuitą smuikui ir džiazo trio. Publikos dėmesio laukia itin subtiliai perteikta klasikinės, barokinės bei džiazo muzikos sintezė programoje „Romantiškas smuikas ir džiazas“, kuri skambės lapkričio 9 d. 18.30 val.

Nuo šešerių su smuiku nesiskiriantis šio projekto iniciatorius Dž.Bidva yra gerai žinomas Lietuvos klasikinės muzikos padangėje. Jis jau 20 metų muzikuoja pasaulinio pripažinimo sulaukusiame kameriniame orkestre „Kremerata Baltica“, kurio koncertmeisteris jis yra jau 10 metų. Kitas jo kolektyvas – Lietuvos kamerinis orkestras, į kurį Dž.Bidva buvo pakviestas prieš septynerius metus ir taip pat tapo pirmuoju smuiku. Atlikėjas nuolat dalyvauja prestižiniuose festivaliuose, daug koncertuoja kaip solistas, groja su kameriniais ansambliais. Dž.Bidvą artimai pažįsta ir Klaipėdos kamerinis orkestras bei uostamiesčio publika.

C.Bollingas jau 14-os buvo laikomas profesionaliu džiazo pianistu. Jo muzikavimo technika daug prisidėjo prie tradicinio džiazo atgaivinimo Prancūzijoje 7-ąjį dešimtmetį. C.Bollingas yra daugiau nei 100 kino filmų muzikos takelių autorius. Tačiau šio koncerto kontekste svarbiausia kita jo veiklos dalis – bendradarbiavimas su klasikinės muzikos atstovais. Baroko eleganciją ir modernų svingą jis pirmiausia suvienijo siuitoje fleitai ir džiazo trio. Šis kūrinys sulaukė labai didelės komercinės sėkmės, tad vėliau gimė daugiau panašią idėją atskleidžiančių opusų. Vienas jų – koncerte „Romantiškas smuikas ir džiazas“ skambėsianti Siuita smuikui ir džiazo trio.

Tai nėra kūrinys keturiems džiazo atlikėjams – šioje siuitoje klasikinis smuikininkas įtraukiamas į džiazuojančią aplinką. C.Bollingas aštuoniose kūrinio dalyse daugiausia pasitelkia klasikinių šokių formas, tačiau kiti atlikėjai į jas nuolat įterpia įprastų džiazo elementų. Nors smuikininkas ir negroja džiazo, bendrame muzikos skambesyje tai atrodo visai kitaip.

Pasak Dž.Bidvos, „C.Bollingo muzika žavi jausmingumu, elegancija. Joje gausu ir veržlių epizodų, kurių džiaugsmingą nuotaiką keičia nostalgiški, melancholiški romantiško smuiko garsai. Džiazo elementais pagardinta siuita pradžiugins bei pamalonins visus muzikos smagurius“.

A. Stulgys profesionaliai scenai paskyrė apie pusę amžiaus – grojo Lietuvos valstybiniame kvartete, parengė dešimtį solinių koncertų, dėstė Konservatorijoje ir kitose aukštosiose mokyklose.

Smuikininkas buvo pripažintas Lietuvos nusipelniusiu artistu. Maestro pašarvotas Joniškio rajono Beržėnų senelių namuose. Amžino poilsio išlydimas pirmadienį 14 valandą.

Gruodžio 7 d. „Siemens“ arenoje koncertą surengsiantis atlikėjas Baltijos šalyse apsilankys pirmą kartą ir pristatys klasiką, roką bei popmuziką apjungiančią programą.

„Šis koncertinis turas – visai kitoks nei mano ankstesnieji pasirodymai“, – sako dėl išskirtinio instrumento valdymo „velnio smuikininku“ pramintas D. Garrettas. „Explosive Live!“ programoje – sudėtingos klasikinės muzikos bei savo kūrybos kompozicijos, taip pat žiūrovų itin mėgstami šiuolaikiniai hitai. Tarp jų – nostalgija alsuojantis Prince‘o „Purple Rain“, įtraukiantis „Coldplay“ kūrinys „Viva La Vida“, jaudinanti „Guns N‘ Roses“ baladė „November Rain“ ir daugelis kitų.

„Explosive“: 

Prasidėjęs 2016 m. rudenį, turas „Explosive Live!“ pranoko visas iki šiol rengtas D. Garretto koncertų programas – per pirmąsias tris savaites į pasirodymus buvo nupirkta beveik 200 tūkstančių bilietų. Su būriu talentingų muzikantų keliaujantis smuikininkas šiemet aplankys kelias dešimtis pasaulio miestų.

Vokietijoje gimęs ir užaugęs atlikėjas smuiką į rankas paėmė vos ketverių metų. Būdamas 11-os iš tuometinio Vokietijos prezidento rankų jis gavo meistro A. Stradivari sukurtą smuiką, o sulaukęs 13-os pradėjo įrašinėti albumus, groti nacionalinėje televizijoje ir koncertuoti užsienyje.

„Dangerous“:

D. Garettas turi roko žvaigždės charizmą ir įgimtą, tik geriausiems muzikantams būdingą virtuoziškumą, kurį vertina ne tik gerbėjai, bet ir profesionalūs muzikos ekspertai.

Smuikininko kolekcijoje – kelios dešimtys prestižinių apdovanojimų. D. Garettas yra laimėjęs 23 auksinius ir 16 platininių apdovanojimų Honkonge, Vokietijoje, Meksikoje, Taivane, Brazilijoje, Singapūre ir kitur. „Decca Classics“ leidybinėje įrašų kompanijoje išleistas albumas „Explosive“ tapo auksiniu Vokietijoje ir Austrijoje vos per kelias savaites.

2008-aisiais jis pasiekė ir pasaulio Gineso rekordą. Itin sudėtingą Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Kamanės skrydis“ kūrinį atlikėjas sugrojo mažiau nei per 66 sekundes – po 11 natų per sekundę.

Bilietais į D.Garretto pasirodymą nuo prekiauja „Tiketa“.

„Viva la vida“ („Coldplay“): 

Pagrindinė koncerto asmenybė – garsus Lietuvos smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, kurį kartu muzikuoti pasikvietė violončelininkas Mindaugas Bačkus ir jo vadovaujamas Klaipėdos kamerinis orkestras. Programoje – aistringasis Á.Piazzolla, jaunatviškasis F.Mendelssohnas ir vakaro netikėtumas – koncerto solisto V.Čepinskio kūrinys styginių orkestrui.

Aistringa V.Čepinskio atliekama muzika melomanus yra pavergusi jau daugelį metų. Klaipėdiečiai prisimena, kaip anksčiau smuiko virtuozas ir jo suburtas orkestras „Camerata Klaipėda“ dažnai koncertuodavo uostamiestyje ir sutraukdavo klausytojų minias.

Vilhelmas vaikystėje buvo vadinamas vunderkindu. Smuikuoti jis pradėjo būdamas ketverių, o septynerių jau debiutavo Kauno filharmonijoje. Būdamas dešimties V.Čepinskis jau griežė kaip solistas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Ir visa tai – tik pirmieji ilgos ir sėkmingos karjeros žingsniai. Muzikas studijavo prestižinėje Džulijardo muzikos akademijoje Niujorke bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Sulaukus pripažinimo, smuikininko koncertų geografija stipriai išaugo: aplankyta dauguma Europos šalių, JAV, Japonija, Rusija. Tarp gausybės įvertinimų – Ispanijos karalienės apdovanojimas už meno sklaidą Europoje ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžius.

Koncerte „Smuiko aistra“ V.Čepinskis pasirodys ir dirigento amplua – jo mostų klausys nuolatinio dirigento neturintis Klaipėdos kamerinis orkestras. Ansambliškumo pojūčiu išsiskiriantis jis yra vienas jauniausių ir dinamiškiausių tarp profesionalių Lietuvos kamerinių orkestrų. Jo vadovas – puikus violončelininkas M.Bačkus tą vakarą demonstruos ir savo violončelės aistrą.

Koncerto pradžioje – akivaizdi nuoroda į baroko genijaus J.S.Bacho kūrybą. Skambės V.Čepinskio daugiabalsė fuga „Hommage a Bach“, kurią diriguos pats autorius. Kitas kūrinys – XIX a. kompozitoriaus F.Mendelssohno „Styginių oktetas“ op. 20 (versija orkestrui), sukurtas, kai autoriui tebuvo 16 metų. Antrojoje koncerto dalyje, atliekant garsaus Argentinos tango muzikos kompozitoriaus A.Piazzollos kūrinius, atsiskleis tikroji V.Čepinskio smuiko aistra.

Šioje muzikos šventėje publikos dėmesį trauks ypatingas talento proveržis ir ekspresyvus muzikavimas. Koncertas „Smuiko aistra“ – vasario 10 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje.

Pradžia gražiai tradicijai

Smuikininkės muzika džiaugėsi Kauno klinikų Akušerijos, Detoksikacijos, Nefrologijos, Vaikų neurologijos, Reumatologijos, Onkologijos, Hematologijos, Odos ir venerinių ligų skyriai. Tikimasi, kad šis nuoširdus gestas taps ilgamete Kalėdų tradicija.

Justina, planuodama savo vizitą Kaune, kur gruodžio 21 d. kartu su Martynu Levickiu pasirodė jo šou „Žalgirio“ arenoje, nusprendė dieną po pasirodymo paskirti Kauno klinikų pacientams ir juos gydantiems medikams. Organizuojant šį muzikinį turą Kauno klinikose, į pagalbą atėjo laikraščio „Kauno diena“ atstovė ir klinikų darbuotojai. Visų ligoninėje esančių skyrių aplankyti nepavyko dėl laiko stokos, todėl buvo nutarta susitelkti į lėtinėmis ligomis sergančius, ilgas savaites ligoninėje praleidžiančius pacientus.

Netradicinė penkiaminutė

Ketvirtadienio rytas daugelyje Kauno klinikų skyrių prasidėjo kitaip: jaunoji smuikininkė savo muzika praskaidrino Akušerijos ir ginekologijos skyrių gydytojų penkiaminutę, kurioje šį kartą dalyvauti ir pasiklausyti muzikos buvo pakviestos ir nėščiosios.

Vėliau Justina nuskubėjo į Detoksikacijos skyrių, kur pacientams specialiu aparatu – dirbtiniu inkstu – palaikoma medžiagų apykaita kraujyje. „Šios procedūros trunka iki 4 val., todėl pacientams Justinos muzika buvo tikra atgaiva“, – džiaugėsi Detoksikacijos skyriaus vadovė Edita Žiginskienė.

Sustabdė laiką 

Onkologijos, Hematologijos, Reumatologijos, Odos ir venerinių ligų skyriai, pasak čia dirbančios gydytojos, seniai girdėjo gyvus muzikos garsus. Justina atskleidė, kad šiek tiek jaudinosi, ar žmonės susirinks į jos rengiamą koncertą. Tačiau, vos suskambus pirmiesiems smuiko garsams, koridoriai akimirksniu prisipildė klausytojų – ne tik pacientai, bet ir akademinė bendruomenė spaudėsi ankštoje ervėje.

Klausant muzikos miniatiūrų, čia akimirkai sustojo laikas. Tiek pacientai, tiek gydytojai neslėpė ašarų: žavus duetas – smuikininkės žavesys ir jos valdomas instrumentas – klausytojams sužadino gilias emocijas. Ligonius, kurie negalėjo išeiti į koridorių, Justina aplankė palatose.

„Sunku žodžiais nupasakoti džiaugsmą, kuris apima, matant nušvintančią šypseną tų žmonių veiduose,” – džiaugėsi smuikininkė.

Ypač šiltai Justiną priėmė Vaikų neurologijos skyrius: gydytojos pasirūpino, kad ir netoliese esantys skyriai sužinotų apie smuikininkės atvykimą. Tiek fojė, tiek ant laiptų rikiavosi daugybė klausytojų.

Pradėti nuo savęs

„Šiais laikais, kai pasaulį krečia žiaurūs įvykiai, kai pasigendame gerumo, empatijos ir altruizmo apraiškų, kiekvienas turėtume susimąstyti, kad, norėdami pasaulį pakeisti į gera, visų pirma turime pradėti nuo savęs. Vien noro, kad pasaulyje viešpatautų gerumas, neužtenka. Jį būtina kurti ir juo dalintis, – teigia smuiko virtuozė. – Būdama muzikante, jaučiu norą ir tam tikrą pareigą savo muziką nešti ten, kur, mano manymu, jos labiausiai trūksta. Ligoniams muzika įgyja ypatingą reikšmę ir pasiekia jų ausis sunkiais momentais, kai jos nepaprastai reikia. Norisi bent akimirkai praskaidrinti jų nuotaiką, nustumti į šoną niūrias mintis”.

Žinodama, kokią ypatingą gydomąją galią turi klasikinė muzika, tačiau nenorėdama varginti ligoninės personalo ir ypač pacientų sudėtingais muzikos kūriniais, Justina pasirinko lengvosios klasikos melodijas, kurios žadintų tik teigiamas emocijas.

„Dauguma tokio pobūdžio kūrinių dažniausiai skirti atlikti kartu su fortepijonu, todėl teko pasukti galvą, kurie iš jų gražiai ir visavertiškai nuskambėtų vien smuiko garsais,” – pasakojo Justina. Atlikėja pasirinko Fritz Kreisler, Jules Massenet, Johann Sebastian Bach, Edward Elgar muziką. Ji pagriežė ir keletą kalėdinių giesmių.

Dovana – ir gimtajame Vilniuje

„Šventes, kaip ir daugelis mūsų, tradiciškai sutinku su savo šeima, kuri yra pakankamai gausi – esame net keturios dukros šeimoje. Išsibarsčiusios po visą pasaulį, visos kasmet ir vėl susirenkame savo tėvų namuose, kur susėdame prie jaukaus Kūčių stalo,” – pasakojo Justina.

Tiesa, šiemet ji nusprendė, kad Kalėdos bus šiek tiek kitokios nei įprasta. Pirmąją Kalėdų dieną smuikininkė praleido Santariškių klinikose ir Lazdynų ligoninėje. Ten Justina aplankė sunkiai sergančius pacientus Intensyvios terapijos, Vaikų kardiochirurgijos ir kituose skyriuose jiems skyrė muzikinius sveikinimus.

„Emocijos, patirtos lankant ligonius ir matant dėkingumą jų akyse, praturtino ir kaip niekad įprasmino šias mano Kalėdas. Ypatingas džiaugsmas aplankė išgirdus, kad Kardiochirurgijos intensyvios terapijos skyriuje gulintis naujagimis, kuris skambant muzikai buvo maitinamas, pieno iš dozatoriaus suvartojo daugiau nei įprastai!” – iš laimės švytėjo smuikininkė.

Jaunoji smuiko žvaigždė

J. Auškelytė jau ne vienerius metus džiugina Lietuvos ir užsienio scenas savo profesionaliai atliekamomis melodijomis. Justina pelnė apdovanojimus visuose svarbiausiuose respublikiniuose ir tarptautiniuose smuikininkų konkursuose Lietuvoje. Net keturis kartus iš eilės ji tapo respublikinio Balio Dvariono konkurso laureate, o tarptautiniame B. Dvariono konkurse 2008 metais pelnė Grand Prix apdovanojimą. 1-ąsias vietas iškovojo tarptautiniame Sauliaus Sondeckio ir respublikiniame Raimundo Katiliaus konkursuose, o prestižiniame III-ajame tarptautiniame Jašos Heifetzo konkurse laimėjo 2-osios vietos premiją. Jaunoji smuikininkė yra ir daugkartinė užsienio šalių konkursų laureatė bei diplomantė.

Prestižinės Niujorko Džiulijardo mokyklos magistrantės pasirodymų nekantriai laukia ne tik Lietuvos, bet ir JAV, Austrijos, Italijos klausytojai. Be pasirodymų Lietuvoje, Justinos vasario mėnesį laukia koncertinis turas Kinijoje, o balandį smuikininkė keliaus griežti į savo studijų miestą Niujorką.