M. Navickienė Karpačze, Lenkijoje, tris dienas dalyvaus 32-ajame Ekonomikos forume „Naujos senojo žemyno vertybės – Europa ant pokyčių slenksčio“.

Ministrė dalyvaus diskusijoje „Gyvenimo lygio gerinimas krizės metu. Socialinės politikos iššūkiai 2023 metais“. Diskusija susijusi su Rusijos ataka prieš Ukrainą, koronaviruso pandemija ir ekonominėmis to pasekmėmis daugeliui šalių.

Kaip skelbiama, ministrė pristatys Lietuvos patirtį ir akcentuos tai, jog krizės metu turėtų būti vykdoma atsakinga ir taikli socialinė politika, o Ukrainos pergalė turi išlikti vieninteliu svarbiausiu visos Europos siekiu tam, kad nebūtų prarasta viso demokratinio pasaulio laisvė.

„Ko gero, turiu pripažinti, su šia Vyriausybe kalbėti aktyvios socialinės politikos klausimais yra įmanoma, tačiau vis dėl to kur kas sudėtingiau nei su ankstesne Vyriausybe“, – pirmadienį TV3 laidoje „Dėmesio centre“ sakė prezidentas.

Šalies vadovas teigė tebetikintis Gerovės valstybės vizija, tačiau įvairios priežastys šį darbą apsunkina.

„Aš tikėjau ir tebetikiu ta vizija, suprantu kad atsirado x plius viena priežastys, kurios gerokai apsunkina šį darbą, bet net ir tomis aplinkybėmis – ir pensijų spartesnis indeksavimas, ir vaiko pinigų didėjimas, ką mes darėme ir su ana Vyriausybe, ir su šia aš stengiausi daryti tą patį“, – teigė G. Nausėda.

Praėjusiai Vyriausybei vadovavo Saulius Skvernelis, ministro pirmininko pareigas ėjęs 2016-2020 metais po to, kai parlamento rinkimus laimėjo Ramūno Karbauskio vedama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.

Po jo premjerės pareigas pradėjo eiti Ingrida Šimonytė, kandidatavusi į prezidento postą ir pralaimėjusi G. Nausėdai.

2019 metais per antrąjį prezidento rinkimų turą, G. Nausėda surinko 66 proc. balsų, I. Šimonytė – 33 procentus.

G. Nausėda prezidento pareigas pradėjo eiti 2019 metų liepos 12 dieną. Rinkimų kampanijoje jis dalyvavo su Gerovės valstybės programa, kur akcentavo socialinės atskirties mažinimą ir didesnę pagarbą politikoje.

Kodėl socialdemokratai ir įvairios darbo ir valstiečių partijos aiškiai neįvardija socialinės įvairovės, jos plėtros savo prioritetu? Aš tai sieju su keistu, lietuvišku „darbininkiškumo“ sindromu: jo idėjos tuštybe Lietuvoje, kai kalbant apie darbininkus ginami darbdavių interesai – juk jie irgi dirba! Lietuvos politinėje padangėje nėra labiau tuščio dalyko, kaip abstrakti ir manipuliacinė darbo idėja: ji visada gundo savo aukas tuo pačiu sūriu – darbu.

Ir vis dėlto kalbu apie socializmą. Paklausite, kaip tai: juk sovietinis ar kinietiškas socializmas gina vieno kūno, darbo vienybės ir net diktatūros idėjas? Atsakysiu – nebuvo ir nėra vienos socializmo sampratos, o yra kelios ir, be to, viena kitą neigiančios. Ir kol tų skirtumų pakankamai neišsiaiškinsime – sunku plėtoti aiškią socialdemokratinę politiką. Nuoroda į Šiaurės šalių socialdemokratiją, manau, yra nepakankama, nors būtina.

Gerai kad (at)gimė G. Kirkilo ir A. Butkevičiaus Lietuvos socialdemokratų darbo partija (LSDDP). Jos pavadinimas aiškiai nusako ideologiją: atstovauti darbo interesus. Ne darbininkų, o darbo, nors, jei būtų darbininkų – nebūtų daug geriau, nes pasirinktas tik vienas abstraktus ir mažai ką sakantis žmogaus požymis, ir dar reikėtų pasiginčyti ar esminis. Juk ir kapitalistas, ir fašistas, ir populistas – visi triūsia. Ir ar esminis žmogaus požymis iš viso yra? Abejoju.

Šiaip ar taip, ši nuoroda į „darbo partiją“ rodo iliuzijų kompleksą, kuris vėl ir vėl pasireiškia pavadinimuose. LSDDP akivaizdžiai tęsia A. Brazausko Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) tradiciją, kuri savo ruožtu kilo iš LKP, o ta iš TSKP. Valstiečių ir žaliųjų partijai (dar vienas falssimuliakras, nes „žalumo“ joje reikia su mikroskopu ieškoti) ši koalicijos partnerio geneologija ir idėjų artumas LKP aiškiai nerūpi, kaip menkai rūpi ir NVO plėtra.

Atitinkamai kairumą žaidė ir V. Uspaskicho „Darbo partija“, bandžiusi derinti darbo ir liberalizmo idealus bei suvedžioti darbininkų klasę. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) bando žaisti kairumo idėją, bet taip pat nurodo į darbą, liaudį, valstiečius, tai yra, į abstrakcijas, kurios išlaisvina nuo būtinybės svarstyti socialinių formų ir socialinių santykių plėtrą kaip politinį prioritetą. Nei viena šių partijų socialinės ir kultūrinės įvairovės, jos plėtros nelaiko prioritetu, o žinių ekonomiką suvokia išimtinai ekonomine prasme, instrumentiškai.

Tokiam valstietiškai-darbininkiškam mąstymui būdingas gilus ekonominis redukcionizmas: visos problemos turi išsispręsti keliant šalies ūkio pajėgumą, todėl ūkio, finansų ir susisiekimo ministerijos laikomos prioritetinėmis, bet ne Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri pati yra ekonomizuota, t.y. daugiau sprendžia ne socialinės įvairovės, o įsidarbinimo problemas: užimtumo tarnyba ir jos darbo biržos.

O dabar – apie į tapsmo būklę pakliuvusią klasikinę Lietuvos socialdemokratų partiją. Ji laikas nuo laiko tampa paskutiniu įvairovės užutekiu: moterų ir vaikų teisių, tautinių mažumų, šeimos formų įvairovės (vienišų tėvų, įvaikinusio asmens, partnerystės…), negalią turinčių asmenų, atvykėlių kitataučių migrantų, homoseksualių asmenų, įvairių tautinių, religinių, gyvenimo būdo, profesinių, sveikatos, švietimo organizacijų...

Nekalbu apie daugybę kutūrinių institucijų, organizacijų, kurios neretai yra kartu ir socialinės, ir politinės; pagaliau – įvairios draugijos, kurių skaičiui nėra ribų. Kai kurios iš šių NVO yra konservatyvių pažiūrų, o kitos gali prašyti ir liberalų pagalbos. Tačiau tik socialdemokratai gali turėti potencialiai neribotą socialinės plėtros politiką.

Mes, taip mąstantys, galime ir, mano nuomone, turime riboti ekonomizmą – maginę laimės formulę. Mes taip pat galime riboti pareigos valstybei aukštinimą, kuriuo vienų politiniai poelgiai ideologiškai iškeliami aukščiau nei kitų, pavyzdžiui, kalbant apie karinę prievolę ir alternatyvią tarnybą; varžyti populistinę darbo ideologiją, nes nėra visuotinės darbo formulės, tokio stebuklo, o yra tik būdas vienas veiklas diskriminuoti, o kitas – išaukštinti.

Socialdemokratija mąsto apie įvairiausias socialinės kooperacijos formas, įgalina jas, ieško kompetencijos ir gerovės augimo liftų, nevengia laikinos pozityvios diskriminacijos, pavyzdžiui, ginant moterų, rasines, negalią turinčių asmenų ir kitas sutartines teises.

Man patinka, kad LSDP laikas nuo laiko atsiranda panašiai mąstančių žmonių. Pavyzdžiui, iš LVŽS į LSDP frakciją perėjo D. Šakalienė. Simptomiškas ir dramatiškas perėjimas, grįstas būtent tuo, kad pasigedo aiškios LŽVS socialinės politikos, NVO problemų supratimo. Ji ir pati užsiima tuo, kas artima atviram socializmui: savižudybių prevencija, seksualiniu švietimu, vaiko teisių apsauga, įvairių su NVO susijusių teisių gynimu. O tai yra politika, vadinasi – tu būsi kažkam priešas, kažkam draugas.

Ir dar vienas: internacionalumas. Šiuolaikinės NVO, kultūrinės organizacijos, klubai ir sąjūdžiai neretai ir vis dažniau yra tarptautiški. Socialinė politika yra tada atvira, kai ji tarptautiška, kai moka ginti atvykėlių teises lygiai kaip ir savų žmonių. O to G. Palucko LSDP, mano manymu, stokoja, nors ir kalba apie tinkliškumą, spiečius – t. y. naujas organizacines formas.

Ar LSDP yra pasirengusi plėtoti atvirą socializmą – horizontalias įvairoves, jų nuolatinį tapsmą, mutacijas – ir vykdyti atitinkamą racionalią politiką? Manau, kad dar nevisai. Yra kai kurie elementarūs, konkretūs kairumo požymiai, kuriuos, kaip ne keista, išsakė LR Prezidento rinkimų kampanijos metu daugiau dešinioji I. Šimonytė, o ne socialdemokratas V. Andriukaitis: žolės dekriminalizavimas, homoseksualių šeimų įteisinimas, vienišų tėvų teisių gynimas, liberalesnis imigracijos įstatymas, dviguba pilietybė... Atvira socialdemokratija ir yra tai, kas kuria atvirą socializmą. Ar LSDP suks šiuo keliu? Bus matyti.

„Mūsų derybų grupė baigė darbą. Turbūt svarbiausias punktas – kad mes sutarėme dėl ilgalaikio socialinės politikos finansavimo didinimo penkeriems metams į priekį“, – ketvirtadienį Seime sakė „valstietis“ Tomas Tomilinas.

„Rudenį prašysime ir prezidento, kviesime visas politines partijas į platų nacionalinį susitarimą dėl Europos Komisijos rekomendacijų įgyvendinimo“, – teigė jis.

Europos Komisija birželį paragino Lietuvą plėsti mokesčių bazę ir didinti išlaidas socialinei apsaugai, kad būtų sumažintas skurdas ir socialinė nelygybė. Briuselis teigia, kad spartaus ekonomikos augimo vaisių Lietuva nepadalija teisingai – socialinė nelygybė yra viena didžiausių Europos Sąjungoje, o skurdas labiausiai gresia vyresniems žmonėms, neįgaliesiems, nepilnoms šeimoms ir bedarbiams.

Pasak T. Tomilino, ketvirtadienį iš esmės sutarta dėl koalicijos sutarties projekto ir 30 darbų paketo. Kitą savaitę tikimasi pasirašyti susitarimą.

Pagrindinis klausimas, dėl kurio nepavyko susitarti, – vadinamieji vaiko pinigai.

„Yra dvi alternatyvos ir mes perduodame galutinį derinimą partijų valdymo organams, pirmininkų susitikimams“, – sakė T. Tomilinas.

Didinti vadinamuosius vaiko pinigus siūlo dėl koalicijos besideranti Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS).

Ji Vyriausybės programos priemonių plane siūlo numatyti išmokas už vaiką kitąmet 100 eurų, o 2021-aisiais – po 120 eurų.

Kadangi derybininkai trečiadienį buvo aptarę, jog išmoka už vaiką kitais metais galėtų siekti 70 eurų ir 100 eurų daugiavaikėms bei neįgalius vaikus auginančios šeimoms, LLRA-KŠS atstovai ketvirtadienį pareiškė, kad neturi įgaliojimų spręsti dėl tokių dydžių.

„Tie klausimai yra žemiau mūsų kompetencijos, mes turime įgaliojimus derėtis dėl kur kas didesnių išmokų, – ketvirtadienį Seime žurnalistams sakė LLTA-KŠS narys Jaroslavas Narkevičius. – (...) Mes kalbame apie 80 ir 120 eurų. Tą klausimą perduosime partijos valdybai, ji spręs, ar vykdyti toliau derybas ir kokia linkme vykdyti.“

Šiuo metu išmokos už vaiką yra 50 eurų, o daugiavaikėms ir neįgalius vaikus auginančioms šeimoms skiriama po 70 eurų už vaiką.

Lietuvos socialdemokratų darbo partijos pirmininkas Gediminas Kirkilas savo ruožtu sakė, kad pritarta naujam gyventojų pajamų mokesčio tarifui – 32 procentų.

Tokiu būdu nuo kitų metų siūloma taikyti tris gyventojų pajamų mokesčio tarifus – 20 proc., 27 proc. ir 32 procentų.

G. Kirkilo teigimu, 32 proc. būtų taikomas per metus uždirbantiesiems 120 vidutinių mėnesio atlyginimų per metus ir daugiau.

T. Tomilino teigimu, šis pakeitimas bus pateiktas drauge su kitų metų valstybės biudžetu.

„Pirmiausia, įvedus „Sodros“ lubas, praradimų finansavimo galutinio nebuvo, ta tikroji progresyvi sistema atsiras po šio susitarimo. Tai tikrai labai prasminga centro kairės politika, mes ją norime galutinai įtvirtinti ir pakoreguoti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, kad būtų galima konstatuoti, jog pagaliau progresiniai mokesčiai Lietuvoje atsirado“, – žurnalistams sakė T. Tomilinas.

Po prezidento rinkimų „valstiečiai“ ėmėsi iš naujo formuoti valdančiąją daugumą. Dėl koalicijos sudarymo derasi „valstiečiai“, „socialdarbiečiai“, „tvarkiečiai“ ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija, tokia koalicija turėtų 77 balsus Seime.

„Fiskalinės drausmės įstatymai, kurie buvo priimti krizės metu, jie šiandien tikrai yra nereikalingi (...) Jie nesaugo nuo išlaidavimo valstybėje, jie daro tai, kad iš mūsų šalies išvažiuoja dešimtys tūkstančių žmonių, ir tai nepateisinama. Jeigu skaičiuotume, kas ekonomikai yra naudingiau, ar tiesiog grąžinti valstybės skolą tokiais tempais kokiais grąžiname ir mokant tokias mažas palūkanas kokias dabar, ar iš tikrųjų tuos pinigus investuoti į mūsų žmonių gerovę, atsakymas bus vienas – aišku, reikia investuoti į žmonių gerovę“, – interviu portalui delfi.lt ketvirtadienį tvirtino R.Karbauskis.

Jis pabrėžė, kad daugelis valstybės išlaidas ribojančių teisės aktų priimti per ekonominę krizę, šalį valdant konservatoriaus Audriaus Kubiliaus vadovaujamai Vyriausybei.

„Kai kurie sprendimai, kurie šiandien trukdo Lietuvoje pagerinti gyvenimą, ryškiai pagerinti gyvenimą, yra būtent priimti jų (konservatorių – BNS) valdymo laikais. Tai yra Fiskalinės drausmės įstatymas konstitucinis ir daugelis kitų sprendimų, atlyginimų įšaldymai. (...) Aš galiu pasakyti tik viena – šiuo atveju tie, kurie labiausiai mums oponuoja, ir priėmė tuos sprendimus, dėl ko mes šiandien negalime visų tų pinigų, kurie surenkami virš plano, panaudoti, kad gerintume žmonių gyvenimą. Jie visi nueina valstybės skolai dengti, nes tokie yra priimti įstatymai“, – aiškino R.Karbauskis.

Kai kurie sprendimai, kurie šiandien trukdo Lietuvoje pagerinti gyvenimą, ryškiai pagerinti gyvenimą, yra būtent priimti konservatorių valdymo laikais.

Fiskalinės drausmės įstatymas, apribojantis viršplaninių biudžeto pajamų panaudojimą, priimtas 2007-ųjų lapkritį ir įsigaliojo nuo 2008-ųjų pradžios, šalį valdant socialdemokrato Gedimino Kirkilo Vyriausybei. 2014-ųjų lapkritį, kai Vyriausybei vadovavo socialdemokratas Algirdas Butkevičius, priimtas Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinis įstatymas, apibrėžiantis šalies įsipareigojimus dėl atsakingos finansų politikos.

Konstituciniu įstatymu yra užtikrintas Europos Sąjungos (ES) sutarties dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos Ekonominėje ir pinigų sąjungoje (ES fiskalinės drausmės sutartis) įgyvendinimas. Lietuva šią sutartį pasirašė 2012 metų kovą, o Seimas ratifikavo tų pačių metų birželio 28 dieną.

R.Karbauskis sakė, kad Seime bus ieškoma sutarimo dėl Fiskalinės drausmės įstatymo pakeitimų.

„Tam, kad juos pakeistume, reikia konstitucinės daugumos, ir aš manau, kad apie tai turime šnekėtis ir su opozicija, ir su pozicija turime šnekėtis. Ar mes toliau stebėsime, kaip žmonės palieka Lietuvą ir nieko negalėsime padaryti, nes mūsų rankos yra surištos, tiesiog įstatymas yra apibrėžęs, kiek valstybė gali turėti pinigų daugiau kitais metais, negu šiais metais (...) Norint iš tikrųjų pagerinti žmonių gyvenimą, mums reikia ryžtis šiuos sprendimus priiminėti.(...) Bet kokiu atveju nėra pasirinkimo, jei mes toliau taip tvarkysimės, kaip šiandien tvarkomės, su tokiais reikalavimais, kokius anos valdžios yra priėmusios, mes tiesiog neturėsime kokybinio šuolio į priekį“, – portalui delfi.lt teigė R.Karbauskis.

Ar mes toliau stebėsime, kaip žmonės palieka Lietuvą ir nieko negalėsime padaryti, nes mūsų rankos yra surištos.

„Kiek mes besurinktume daugiau biudžete pinigų, kiek mes sugebėtume kovoti su korupcija ir visais kitais dalykais, mes tiesiog esame paprasčiausiai surišti savo pačių rankomis. Mūsų valdžios buvusios susirišo tas rankas, ir jei mes dabar jų neatsirišime, tai toliau krisime į tą pačią duobę“, – pridūrė jis.

Anot „valstiečių“ lyderio, būtent fiskalinės drausmės įstatymai neleidžia išnaudoti šalies ekonomikos augimo gyventojų gerovei didinti.

„Ateidami ir formuodami valdančiąją daugumą mes nebuvome visiškai įsigilinę į tai, kiek mūsų rankos bus surištos. Tas klausimas dėl fiskalinės drausmės apribojimų mums tikrai yra pagrindinis ribojantis faktorius, kad panaudotume tai, ką vadina ekonomikos augimu. Šiandien visi šnekame apie tai, kad 4 proc. mūsų ekonomika auga, tai duoda papildomas pajamas į biudžetą, šiandien surenkama virš plano, jei nesuklysiu, 171 mln. eurų, ir mes tiesiog tų pinigų negalime panaudoti, nes pagal įstatymą dabar jie bus skiriami skolai mažinti“, – aiškino R.Karbauskis.

Jo teigimu, papildomas biudžeto pajamas Lietuva pirmiausiai galėtų panaudoti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimams didinti.

„Jeigu šiandien šnekėtume apie mokytojus, medikus ir kitus žmones, kurie gauna atlyginimus iš valstybės, tai padėtis yra tikrai labai labai sudėtinga. Šnekėtant apie valstybės tarnybą, ten kaip sumažino ir įšaldė atlyginimus, taip jie ir nėra paliesti jau eilę metų. Ir šiandien jau yra problema, kaip prišaukti žmones į valstybės tarnybą, nes tikrai daug savivaldybėse ir valstybės įstaigose yra tuščių darbo vietų, kurios nesuranda savo darbuotojo, nes atlyginimas yra per mažas. Iš jo išgyventi yra neįmanoma“, – sakė R.Karbauskis.

Anot jo, šiuo metu valstybė paprasčiausiai neturi resursų, pavyzdžiui, mokytojų atlyginimams padidinti.

„Jeigu bus sprendimas iš tikrųjų keisti Fiskalinės drausmės įstatymą, tai tokiu atveju tie resursai gali atsirasti. Ir šitoje vietoje manau, kad visos visuomenės supratimas ir palaikymas bus taip pat reikalingas“, – teigė R.Karbauskis.

Politologas Mažvydas Jastramskis nekritikuoja šios tendencijos: nesutarimas strateginių valstybės raidai reikalingų projektų atžvilgiu būtų neigiamas reiškinys. Tuo metu politologas Algis Krupavičius sako, kad socioekonominiais klausimais skirtis tarp partijų turėtų būti, antraip į socialinę atskirtį ir nelygybę grimztanti Lietuva sparčiais tempais išsivaikščios.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas M. Jastramskis sako, kad įspūdžiui, jog tarp partijų strateginiais klausimais nebėra ginčų, pagrindo yra.

„Iki šiol mūsų visuomenės ideologinis susistruktūravimas buvo ganėtinai menkas: žmonės nematė ypatingų skirtumų taro partijų, savęs į ideologinius rėmus taip pat nesprausdavo. Tačiau buvo viena takoskyra, pagal kurią žmonės matė partijų skirtumus: tai – geopolitinė orientacija, o konkrečiai – santykis su Rusija.

2012 metų Seimo rinkimų studijoje pamatėme, kad žmonės Darbo partiją mato kaip labai aiškiai pasisakančią už pragmatiškus santykius su Rusija, o, pavyzdžiui, Tėvynės Sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD) – kaip labai aiškiai įvardijančius Rusiją grėsme. Šiuo požiūriu pastaruosiuose rinkimuose partijų pozicijos yra labai supanašėjusios. Žmonės TS-LKD laiko ta partija, kuri mato Rusiją kaip grėsmę, o visų kitų partijų aiškiai išreikštų požiūrių į Rusiją ir skirtumo tarp jų nemato“, – kalba M. Jastramskis.

A. Krupavičius: dėl Darbo kodekso turėjo kilti ginčas

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dekanas politologas A. Krupavičius prisimena, kaip buvo laužomos ietys dėl LEO LT, „Williams“ ar Visagino atominės elektrinės projektų, tačiau tai, anot jo, sunku palyginti su klausimais, kurie sprendžiami dabar.

„Tai buvo kiek kitokie atvejai. Pavyzdžiui, LEO LT akivaizdžiai buvo projektas, skirtas vienai interesų grupei, tad verslo grupėse buvo daug nepasitenkinimo. Vienas iš pavyzdžių, kur šiandieną galėtų atsirasti skirtys, yra aukštojo mokslo reforma. Tokia, kokia ji yra siūloma dabar, yra neoliberalus aukštųjų mokyklų centralizacijos projektas, kurio ašis yra turimo aukštųjų mokyklų nekilnojamojo turto valdymas – savotiškas universitetų nekilnojamojo turto kontroliuojančių „bendrovių“ kūrimas. Manau, kad tokiam planui kairiosios partijos tikrai turėtų nepritarti.

Dėl Darbo kodekso skirties neatsirado todėl, kad socialdemokratai neužėmė kairiosios pozicijos, kai buvo rengiamas Darbo kodeksas. Jie rinkosi neoliberalią darbo santykių versiją, ir turime tai, ką turime. Dabar jie bando sugrįžti atgal, šiek tiek oponuoja, ypač naujasis lyderis, todėl Seime dar gali būti įvairių posūkių dėl Darbo kodekso, jei socialdemokratai nuspręs grįžti prie kairiųjų vertybių ir bandyti labiau tenkinti savo rinkėjų lūkesčius“, – teigia A. Krupavičius.

Niekam nestojus silpnesniųjų pusėn, Lietuva išsivaikščios

Pasak A. Krupavičiaus, tai, kad tarp partijų nėra ginčų socioekonominiais klausimais, yra viena nepalankiausių šaliai tendencijų.

Problema ta, kad politikos lauke neatsiranda politinių grupių, nuosekliai ginančių socialiai pažeidžiamas, silpnesnes grupes. Šiuo požiūriu Lietuvos valstybė ir jos politika yra dramatiškoje situacijoje.

„Europoje turime vieną didžiausių socialinės atskirties ir nelygybės indeksų, visuomenė yra socialiai suskilusi, o socialinės nelygybės pasekmė – milžiniška emigracija, nesustabdoma net ekonominio augimo laikais. Akivaizdu, kad socialinis ekonominis gyvenimas Lietuvoje yra nenormalus.

Problema ta, kad politikos lauke neatsiranda politinių grupių, nuosekliai ginančių socialiai pažeidžiamas, silpnesnes grupes. Šiuo požiūriu Lietuvos valstybė ir jos politika yra dramatiškoje situacijoje. Civilizuotoje Europos valstybėje taip neturėtų ir negalėtų būti“, – apgailestauja A. Krupavičius.

Profesoriaus teigimu, silpnesniųjų socialinių grupių gynimas Lietuvoje yra virtęs tik rinkiminių kampanijų reikalu, o naujoji vyriausybė pokyčių į šias tendencijas, panašu, neįnešė.

„Nenoriu būti blogu pranašu dabartinės vyriausybės atveju, tačiau akivaizdu, kad ji gravituoja tuo pačiu neoliberalizmo keliu, pasiremdama juo priima visus pagrindinius sprendimus, siūlo reformas. Tai reiškia, kad socialines deformacijas ir toliau turėsime, o jei taip ir toliau, ši šalis sparčiais tempais išsivaikščios“, – kalba A. Krupavičius.

Kai kuriais klausimai partijų skirčių ieškoti nevertėtų

M. Jastramskio teigimu, viena iš priežasčių, kodėl nematyti aiškių skirčių tarp partijų strateginiais klausimais, yra tai, kad pastaruoju metu nesvarstomi strateginiai objektai.

„Dėl strateginio objekto ar projekto visuomet atsiras susipriešinimas visuomenėje ir tam tikri interesai, tad gal dabartinė situacija nėra bloga, nes tai reiškia, kad nėra dalykų, dėl kurių partijos ginčytųsi, kas lemia mūsų orientaciją į Vakarus.

Nematau čia didžiosios problemos. Apskritai susiskaldymas strateginių valstybės raidai reikalingų objektų atžvilgiu, manau, nėra geras dalykas“, – sako M. Jastramskis.

A. Krupavičius taip pat teigia manantis, kad dėl kai kurių klausimų skirčių tarp partijų požiūrių ieškoti nereikėtų.

„Pavyzdžiui, visos pagrindinės Lietuvos partijos yra proeuropietiškos, apskritai Lietuvos užsienio politikoje jau kokius 25 metus nėra kažkokių rimtesnių ideologinių skirčių. Ten, matyt, ieškoti jų nereikia, nes tikrai daugelyje šalių, ypač mažesnių, šiuo klausimu situacija bus panaši“, – svarsto A. Krupavičius.

Latvijoje yra maždaug 50 tūkst. jaunų žmonių, kurie nedirba ir nestudijuoja, ketvirtadienį pareiškė šalies socialinės apsaugos ministras Uldis Augulis interviu komercinei televizijai LNT.

Pasak ministro, dalis šių jaunuolių ieško darbo, tačiau jų pastangos dažnai yra nesėkmingos.

„Tinginiai jaunuoliai, žinoma, yra didelė problema, kaip ir tie, kurie susidėjo su blogomis kompanijomis, arba labai anksti vaikų susilaukusios ir jokios profesijos neįgijusios mamytės“, – sakė U.Augulis.

Pasak jo, labiausiai finansavimo reikia darbo neturinčiam jaunimui apmokyti pagal darbo rinkos poreikius.

Latvijoje jaunimo įdarbinimas siekia 66 procentus, tačiau užsibrėžtas tikslas – pasiekti 75 procentus, kalbėjo ministras.

Gavusi Europos Komisijos paramą, Latvija vykdo 66 mln. eurų Jaunimo garantijos programą, kuria siekiama į darbo rinką įtraukti jaunus žmones.

Ekspertai teigia, kad Lietuvoje socialinė atskirtis po truputį mažėja, bet tempai galėtų būti greitesni.

Vyriausybės nacionalinio saugumo būklės ataskaitoje socialinė atskirtis įvardinta tarp vidaus pavojų ir grėsmių.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Šiaurės Europos studijų centro vadovas Liutauras Gudžinskas teigia, kad situacija yra kontroliuojama, o pablogėtų tik smarkiai išaugus nedarbui, ypač tarp jaunimo.

Politologas pažymėjo, jog Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, skurdo ir socialinės atskirties rizikos laipsnis krito, bet dėl krizės 2009 metais rodikliai vėl pablogėjo.

„2005-2013 metais žmonių, esančių rizikos zonoje, sumažėjo nuo 41 iki 31 proc. Visgi tai prastesnis rodiklis nei ES vidurkis - 24,5 proc. - ir dalies mūsų kaimynių. Pavyzdžiui, Estijoje žmonių, patiriančių skurdo ar socialinės atskirties grėsmę 2013 metais buvo 23,5 proc., Lenkijoje - 25,8 proc. Reikia pažymėti, kad geriausia padėtis Lietuvoje šiuo atžvilgiu buvo 2008 metais. Vėliau smarkiai išaugo, o pastaruoju metu palaipsniui krito. Taigi, situacija yra kontroliuojama ir po truputį gerėja, tačiau ne tokia gera kaip dalyje kitų pokomunistinių ES valstybių narių“, - BNS komentavo politologas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Europos socialinio teisingumo indeksą Lietuvą iš naujųjų ES šalių lenkia čekai, slovėnai ir estai. „Turbūt pagrindinis veiksnys, galintis paaiškinti skirtumus, ypač kalbant apie Baltijos šalis, yra valdymo kokybė, struktūrinių viešojo sektoriaus reformų stoka, korupcijos kontrolė“, - sakė VU TSPMI dėstytojas.

Vyriausybės pateikiamoje nacionalinės saugumo būklės 2014 metais ataskaitoje netolygi ir socialinė raida įvardijama kaip viena iš vidaus rizikos grėsmių.

Dokumente rašoma, kad šalies regionai smarkiai atsilieka nuo didžiųjų šalies miestų, o socialinės ir ekonominės raidos netolygumams turėjo dar neįveikti pasaulinės finansinės krizės socialiniai padariniai ir Europoje susiformavusi nepalanki geopolitinė padėtis.

Pasak ataskaitos, atsigaunanti ekonomika sudarė galimybę didėti gyventojų darbo pajamoms, tačiau socialinės išmokos nedidėjo, dėl to gilėjo skurdo riziką patiriančių asmenų pajamų atotrūkis nuo skurdo rizikos ribos.

Ataskaitoje pateikiami duomenys, kad skurdą patiria beveik kas trečias kaimo gyventojas, didžiuosiuose miestuose – kas devintas. Skurdo riziką patiria du trečdaliai darbo neturinčių asmenų.

Pasak L.Gudžinsko, didėjant socialinei atskirčiai bei smarkiai išaugus nedarbui, atsirastų grėsmė, kad į politinę areną iškiltų populistinės ar kraštutinės dešinės ir kairės jėgos, o tradicinės partijos prarastų vyraujantį vaidmenį.

„Tai savo ruožtu gali dar labiau susilpninti valstybę ir pasitikėjimą jos institucijomis - tiek iš gyventojų, tiek iš tarptautinių partnerių pusės. Nors vargu ar tai reikštų realios karinės grėsmės padidėjimą, tačiau, be jokios abejonės, informacinė politika, skatinanti abejonės dėl ligšiolinio Lietuvos geopolitinio kurso, būtų veiksmingesnė ir galinti turėti savų politinių padarinių. Kol kas situaciją šiek tiek amortizuoja laisvas darbo jėgos judėjimas, tačiau esant dideliems emigracijos tempams, prastėja ilgalaikis šalies konkurencingumas“, - pažymėjo L.Gudžinskas.

Valdžia tikina, kad antradienį ministrams pristatyta socialinės sistemos pertvarka leis ją padaryti kompleksinę ir lankstesnę, o kritikams atkerta, kad jie neįsigilino į projektus. Premjeras sako, kad siekiama pertvarkyti sistemą, kuri nebeatitinka realybės. Pertvarką ruošusios darbo grupės vadovas tikina, jog grupė siūlo subalansuoti visų pusių interesus ir sukurti sistemos visumą.

„Dabartinė socialinė sistema neatitinka realijų ir, manau, nesprendžia iškilusių problemų. Mūsų Vyriausybė siekė sukurti naują socialinį modelį, kuris apimtų darbo santykių reguliavimą, skatintų didesnį užimtumą, tvaresnį socialinį draudimą ir mažintų skurdą“, - žurnalistams po Vyriausybės pasitarimo teigė Algirdas Butkevičius.

Anto jo, Vyriausybė yra atvira įvairiems pasiūlymams, ir teigė, kad profsąjungų atstovų išsakoma kritika pertvarkai kyla dėl to, kad žmonės nėra įsigilinę į siūlomus pakeitimus.

„Aš pastebėjau kai kurių profesinių sąjungų vadovų pasisakymus, bet susipažinęs su pristatymu ir kas yra numatyta teisės aktų projektuose, tai, kas buvo kalbama, prasilenkia su projektais. Padariau išvadą, kad vis dėlto nėra susipažinta, nėra perskaityti dokumentai, o vis dėlto profsąjungos turėtų rūpintis kaip tik žmonių gynyba, kad jie būtų apsaugoti darbe, kas yra numatyta. Visiškai nesiruošiame atleisti darbuotojų, bet kaip tik sudaromos sąlygos kuo paprasčiau spręsti klausimus darbo ginčų komisijose, o ne eiti į teismus. Tie, kurie kalbėjo, kalbėjo visišką netiesą“, - tvirtino A.Butkevičius.

Jo nuomone, profesinės sąjungos pakeis nuomonę, susipažinusios su dokumentais, nes jie atitinka Europos ir pasaulio šalių reguliavimą.

Pertvarką ruošusios darbo grupės vadovas Tomas Davulis sakė, jog grupė siūlo subalansuoti visų pusių interesus, sukurti sistemos visumą, o kaip vieną pavyzdžių mini terminuotųjų sutarčių platesnį taikymą.

„Reikia matyti tam tikrą sistemą (...) Mes siūlome įtvirtinti tai, kas parašyta ES teisės aktuose, kaip terminuotų sutarčių plėtra, nes Lietuvoje terminuotos sutartys yra labiau draudžiamos nei leidžiamos (...) Socialinė atskirtis yra vienas šiandieninės Europos skaudulių ir jos mažinime mes matome galimybę, kuriant darbo vietas ir išlaikyti žmogų kiek įmanoma aktyviu darbo rinkoje“, - antradienį po Vyriausybės pasitarimo žurnalistams sakė T.Davulis.

Pasak jo, svarbus prioritetas yra ir socialinio draudimo sistemos efektyvinimas, įmokų ir išmokų adekvatumas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė teigė, kad socialiniai ir darbo klausimai Lietuvoje iki šiol sprendžiami fragmentiškai.

„Mes pirmą kartą sistemiškai pasižiūrėjome į socialinę politiką. Ir tiek, kiek mes esame Europos Sąjungos sudėtyje, tiek metų gauname Europos Komisijos rekomendacijas, kad būtent socialinėje politikoje nėra jokių sisteminių struktūrinių pokyčių. Tai būtent šio projekto rezultatai - tiek Darbo kodeksas, tiek socialinio draudimo sistemos tvarumo užtikrinimas, pensijų reforma, užimtumo politika, būtent ir atitinka tas rekomendacijas“, - sakė ministrė.

Ji teigė, kad tikisi visuomenės supratimo ir palaikymo.

„Man atrodo, kad atėjo ta diena, kai mes iš tiesų neturėtume socialinėje politikoje gesinti gaisrų. Mes turėtume pradėti kalbėti apie socialinės politikos formavimą, o ne apie tai, kad reikia amortizuoti pasekmes“, - tvirtino A.Pabedinskienė.

Profesinių sąjungų atstovė Gražina Gruzdienė anksčiau skeptiškai įvertino projektą. Ji sakė, kad jis nėra sąžiningas darbuotojų atžvilgiu ir net pavojingas, įvertinant dabartinę geopolitinę padėtį, be to, projekte yra daug darbdaviams palankių pakeitimų.

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovas Danukas Arlauskas pareiškė, kad mokslininkų parengtas socialinis modelis lenkia laikmetį, o dėl žemo pilietinės galios indekso jų pasiūlymai gali būti neįgyvendinami. Jo vertinimu, tai, ką siūlo mokslininkai, gali neveikti, kaip neveikia dalis dabartinių Darbo kodekso nuostatų.

Modelį ruošusi mokslininkų grupė siūlo atleidimo iš darbo apribojimus ir garantijas iš Darbo kodekso perkelti į nacionalines kolektyvines sutartis, sutrumpinti įspėjimo apie atleidimą terminą ir suvienodinti išeitinę išmoką bei sumažinti ją iki 1 mėnesio. Be to, rekomenduojama palikti 40 valandų per savaitę.

Grupė siūlo įteisinti projektinio darbo, darbinės veiklos mokymo, nenumatytos apimties darbo, darbo keliems darbdaviams, darbo vietos dalinimosi sutartis.

Pasak projekto, siekiant paskatinti vaikus auginančius tėvus greičiau grįžti į darbą, siūloma dirbantiems antraisiais metais mokėti išmoką tik uždirbant mažiau nei iki vaiko gimimo ir tik 40 proc. prarastų pajamų. Pirmaisiais metais siūloma mokėti 70 proc. prarastų pajamų, jei motina ar tėvas dirba.

Darbo grupė siūlo bedarbiams mokėti iki 50 proc. algos nedarbo išmoką pirmus tris mėnesius ir ją mažinti neįsidarbinusiems ilgesnį laiką - iki 9 mėnesių, vėliau išmoka apskritai nebūtų mokama.

Pripažino: modelio viešinimas nebuvo sėkmingas

Vyriausybės atstovai pripažįsta, kad visuomenės nuomonė apie naujojo socialinį modelio projektą nėra pati palankiausia. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė sako, kad apie jį buvo skelbiama fragmentiškai, o premjeras pareiškė, kad rengiamas modelis buvo nušviestas blogai.

„Pirmiausiai, tai švietėjiškas darbas kai kurių žmonių buvo atliktas neigiamas. Kada buvo pradėta kalbėti, kad išleisti pinigai ir niekas nėra sukurta, tai aš manau, kad kai kuriems Lietuvos žmonėms tai yra būdinga ir man gėda klausytis tokių dalykų, kad žmonės visiškai nematę dokumento skelbė pareiškimus ir, savaime suprantama, suformavo daliai žmonių, kad yra kuriama kažkas blogo“, - po Vyriausybės pasitarimo žurnalistams sakė premjeras Algirdas Butkevičius.

Algimanta Pabedinskienė tvirtino, kad rengiant projektą jis buvo pristatomas visuomenei.

Tuo tarpu profesinių sąjungų atstovai BNS anksčiau tvirtino, kad visą projekto variantą jiems pavyko gauti likus vos savaitei iki Trišalės tarybos posėdžio antradienį.

„Kada buvo rengiamas projektas, profesorių komanda nuolat organizavo konferencijas, apskrito stalo diskusijas. Yra ir tinklalapis sukurtas, kuriame buvo talpinami teisės aktų, tyrimų fragmentai. Visuomenė buvo kviečiama, tačiau kiek ji dalyvavo - čia jau kitas klausimas“, - teigė ministrė.

Socialiniam modeliui pristatyti buvo sukurta svetainė socmodelis.lt bei puslapis socialiniame tinkle „Facebook“.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sausį per savo atstovą pareiškė, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos už 1,5 mln. eurų užsakytas mokslinis tyrimas, kuriam rengti įdarbinta ir 14 pačios ministerijos darbuotojų, yra „valstybės pinigų plovimas“. Prezidentės pasipiktinimą sukėlęs socialinio modelio sukūrimo projekto finansavimas patraukė ir Valstybės kontrolės dėmesį.

Prezidentė anksčiau pasisakė, kad išmokų sistema turi būti efektyvi, nesidubliuojanti, skatinanti žmones turėti daugiau ambicijų darbo rinkoje, o ne tik „sėdėti ant pašalpų sistemos“.

Europos Komisijos ataskaitoje apie 2014 metų pažangą, įgyvendinant nacionalines reformas, rašoma, kad susirūpinimą kelia socialinė atskirtis, nepakankamai efektyviai vykdoma pensijų reforma. Komisija taip pat atkreipė dėmesį, jog reikia veiksmingesnių priemonių nedarbui mažinti, mokesčių sistema turi būti labiau orientuota į augimo skatinimą.

Modelio viešinimui Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nusamdė Projektų vadybos institutą, kuriam už darbą numatyta beveik 16,7 tūkst. eurų. Ministerija BNS pranešė, kad institutas surengė kelis renginius.

„Vykdytojas įsipareigojo ir suorganizavo keturis renginius, skirtus socialinio modelio viešinimui“, - BNS pranešė ministerijos atstovai.

Modelio viešinimo konkurse pernai dalyvavo 4 dalyviai - Projektų vadybos institutas, „Avenire“, „Maniakai“ bei Socialinio instituto ir bendrovės „Lietuvis“ konsorciumas.

Konkurso nugalėtoju pernai spalį išrinktas Projektų vadybos institutas, kurio pasiūlymo ekonominis naudingumas buvo aukščiausias - 88,6 punkto, o kaina mažiausia - 16,7 tūkst. eurų.