Atrandant gamtos paslaptis, vystosi vaikų vikrumas, dėmesys aplinkai, pareigos jausmas. Be to, matydami, kiek pastangų reikia užauginti maistą, vaikai mokosi pagarbos kitų darbui ir ugdo įprotį nešvaistyti maisto. Ką daryti, kad mažieji noriai įsitrauktų į sodo ir daržo darbus, pataria augalų žinovė Vesta Paukštelo.

Laikykite tai žaidimu

Vyresnėliai jau supranta, kad namuose reikia atlikti ir darbų, bet mažiesiems veiklą sode geriau laikyti ne privaloma užduotimi, o pramoga. Pasirūpinkite, kad vienu metu nereikėtų daryti pernelyg daug darbų, nes tai gali slopinti entuziazmą.

Paraginkite vaikus nuolat keisti veiklą: sėkite sėklas, sodinkite augalus, raukite piktžoles, laistykite, genėkite, skinkite šviežias daržoves ir vaisius.

„Vaikui gera pramoga bus ir paprasčiausiai apipurkšti augalų lapus vandeniu. Gali padėti intriguojantys dalykėliai – vaikiški sodininko rinkiniai arba specialios pirštinės. Vyresnius vaikus, kurie užsispyrusiai nenori dalyvauti tvarkant sodą, gali paskatinti varžybos. Gėlių laistymo, gėlynų kasimo ar lapų grėbimo varžybos tarp brolių ir seserų arba tėvų ir vaikų motyvuos darbus atlikti greičiau ir kruopščiau. Po pastangų atlygis gali būti pelnytas mėgstamas patiekalas ar desertas“, – siūlo augalų žinovė.

Parinkite tinkamus augalus

Greičiausias būdas sudominti sodininkyste – pasodinti daržovę, kurią jis pats mėgsta valgyti. Naudingi bus tokie augalai, kurie lengvai dygsta ir auga – taip vaikas greičiau galės pajusti sėkmę ir pasididžiavimo jausmą.

Galima pradėti nuo greitai augančių pupelių, žirnių ir prieskoninių žolelių, nes tai nereiklūs augalai, kurie įspūdingai auga. Pradedantiesiems daržininkams taip pat tiks braškės ar mažieji pomidorai, kuriuos galima auginti netgi balkone ar terasoje.

„Kai vaikai matys, kaip greitai ir sėkmingai auga pačių pasėtos daržovės, jie patys lengviau susigundys paragauti savo darbo rezultatų. Todėl verta pasisėti salotų, laiškinių česnakų. Ridikėliai yra tikrai graži daržovė, vaikai entuziastingai traukia iš žemės jų mielus raudonus rutuliukus. Špinatai taip pat greitai auga, duoda didelį derlių ir nereikalauja jokios ypatingos priežiūros, todėl idealiai tinka daržininkystei su vaikais“, – patarimais dalijasi V. Paukštelo.

Kai vaikai matys, kaip greitai ir sėkmingai auga pačių pasėtos daržovės, jie patys lengviau susigundys paragauti savo darbo rezultatų.

Pasirūpinkite saugumu

Dirbant sode ar darže vaikų saugumas turėtų išlikti prioritetas. Pasirūpinkite, kad šalia nebūtų neaptvertų vandens telkinių (net ir nedidelių tvenkinukų), nepalikite be priežiūros savo įrankių, trąšų. Būtina tinkama apranga, įskaitant kepurę, kad galva būtų apsaugota nuo saulės spindulių, ir pirštines, kad būtų apsaugotos jautrios rankos.

Tiek veikla, tiek reikmenys, kuriuos naudos vaikas, turėtų atitikti jo amžių. Todėl vos kelerių metų vaikams reikėtų parūpinti iš plastiko pagamintų priemonių – plastikinį grėblį, kastuvą, karutį ar vežimėlį sugrėbtiems lapams ar išrautoms piktžolėms.

„Vaikai mėgsta mėgdžioti mus, suaugusiuosius. Jie irgi nori pabandyti dirbti kauptuku, grėbliu, laistytuvu ar kitais įrankiais. Tačiau tai, kas mums įprasta, vaikams gali kelti riziką ar paprasčiausiai būti nepatogu“, – įspėja augalų žinovė ir pataria rinktis specialiai vaikams pritaikytus įrankius.

Prižiūrėti reikėtų ne tik mažuosius, bet ir tai, kaip jie atlieka užduotis. Kruopštumo, augalų pažinimo jie dar tik mokosi, tad kai kurios gėlės, sėklos gali gauti per daug vandens, kitos – per mažai. Nepakenks šiek tiek sekti darbus, net jeigu vaikai jau yra ūgtelėję – juk nuo sėkmingo derliaus ar žiedų gausos iš dalies priklausys ir vaikų entuziazmas.

Duokite savą „daržą“

Tai puikus būdas ugdyti atsakomybę – parinkite nekaprizingų augalų, kuriuos lengva prižiūrėti. Tai nebūtinai turi būti dalis lysvės, puikiausiai pakaks didesnio vazono ar lovelio net ir ant namų palangės ar balkone. Ten auginkite prieskonines žoleles, šviežias daržoves. Vazone galima pasodinti ir sukulentų, su keliomis dekoracijomis – mažais dekoratyviais namukais, figūrėlėmis, akmenukais – sukurti fėjų sodą.

Pabandykite įkurti vabzdžių viešbutį. Pastaraisiais metais išpopuliarėję, jei turi daug privalumų. Juos nesunku pagaminti, pats procesas bus įdomus ir vaikams, o rezultatas bus naudingas dar ir gyvajai gamtai.

Pasak V. Paukštelo, paprastam vabzdžių viešbučio projektui reikia tik atviros dėžės – vaikai gali bėgioti po sodą ir surinkti jam reikiamų medžiagų: šakelių, samanų, sausos žolės, kankorėžių ir pan. Toks kūrinys gali privilioti boružėlių ir kitų vabzdžių, vabalų, kuriuos vaikai vėliau galės stebėti ir iš arčiau pažinti gamtą.

„Kuo jau kuo, bet kantrybe vaikai dažniausiai nepasižymi. Todėl labai naudinga kuo dažniau į mitybos racioną įtraukti namuose užaugintų šviežių gėrybių, kad mažieji galėtų nuolatos matyti savo pastangų rezultatą. Kol daržovės noks, paprašykite iš daržo ar nuo palangės nuskabyti šviežių prieskoninių žolelių lapelių vakarienei, gerkite mėtų arbatą arba vandenį su ja, pusryčių sumuštinius gardinkite svogūnų laiškais nuo palangės“, – pataria V. Paukštelo.

Kaip skelbė Policijos departamentas, vagystė laikotarpiu nuo kovo 19 dienos iki kovo 30 dienos įvykdyta išlaužus sodo gyvenamojo namo duris.

Nuostolis siekia 12,3 tūkst. eurų.

Dėl vagystės pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Penktadienį į Klaipėdos rajono policijos komisariatą kreipėsi žmogus, turintis sodą uostamiesčio priemiestyje, Žiaukų kaime.

Tądien jis rado išlaužtas savo namo laukujes duris. Vagys nugvelbė dviratį ir vertingus statybose naudojamus įrankius.

Apžiūrėjęs, ką prarado, ir suskaičiavęs nuostolius, apvogtas žmogus policijai pranešė, kad jam padaryta žala siekia 1,6 tūkst. eurų.

Rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis vagystės tyrimas.

Pareigūnai, bendraujantys su sodininkais, dažnai pataria sodų nameliuose įsirengti signalizaciją ir nepalikti juose labai vertingų daiktų.

Vagys dažniausiai išžvalgo aplinką, įsitikina, kad galės veikti netrukdomi, o name, į kurį brausis, yra vertingų daiktų, kuriuos jie nesunkiai parduos.

Prekybos tinklo „Senukai“ ekspertų teigimu, tinkamai pasirūpinus sodo ir daržo augalais, jie savo žiedais ir skoniais džiugins ir vėlyvą rudenį, ir jau ankstyvą pavasarį. Pastebima, kad prekybos tinklo klientai pastaraisiais metais pamėgo auginti ne vieną derlių ir susidomėjimas sėklomis, trąšomis, mulčiumi, durpėmis, sodo ir daržo priežiūros įrankiais išlieka visą šiltąjį sezoną. Specialistai pateikia patarimų pagrindiniams rugpjūčio darbams.

Pasirūpinkite gėlėmis

Rugpjūčio vidurys ir pabaiga tinka sodinti svogūnines gėles. Jeigu rugpjūčio viduryje į dirvą pasodinsite krokų, jų žiedais galėsite džiaugtis spalio mėnesį. Krokų gumbasvogūnius reikėtų sodinti maždaug 5–10 cm gylyje. Taip pat sodinkite juos gana tankiai – 6–8 cm atstumu. Specialistai pataria vienoje vietoje pasodinti bent dešimt krokų.

Rugpjūtį tinka sodinti ir tokias svogūnines gėles kaip hiacintai, svogūniniai vilkdalgiai ir pavasarinės leukojos.

Dalis svogūninių gėlių, pavyzdžiui, tulpės, rugpjūčio mėnesį iškasamos. Pirmiausia svogūnėlius reikėtų išdžiovinti, kad išvengtumėte puvinio ar kitų ligų. Tuomet tinkamiausia juos laikyti sandariai uždarytus – taip apsaugosite nuo kenkėjų ir pelių bei žiurkių.

Tinkamai pasirūpinus sodo ir daržo augalais, jie savo žiedais ir skoniais džiugins ir vėlyvą rudenį, ir jau ankstyvą pavasarį.

Rugpjūčio pabaiga – tinkamas metas dauginti daugiametes gėles kero dalijimu. Tokiu metu padaugintos gėlės dar turi laiko gerai įsišaknyti ir lengvai peržiemoti.

„Senukų“ specialistų teigimu, tai tinka tigrinėms arba baltosioms lelijoms. Nuo tigrinių lelijų stiebų nurinktus mažus svogūnėlius susodinkite eilutėmis 12–15 cm atstumu. Dirvos paviršių patariama mulčiuoti smėlio ir durpių mišiniu.

Baltąsias lelijas reikia persodinti, kol nepasirodė naujas stiebas. Paprastai jis išauga būtent rugpjūčio pabaigoje. Baltosios lelijos paprastai žiemoja su lapų kuokšteliu ir puikiai ištveria lietuviškas žiemas.

Rugpjūčio mėnesį vertėtų patrumpinti ir levandų stiebus, kad jie dar spėtų atželti. Patrumpinimas padeda šioms gėlėms peržiemoti.

Spėsite sulaukti antro derliaus

Žinoma, prognozuoti rudens orus yra sudėtinga, tačiau pastarieji keleri metai lepino ilgu ir šiltu rudeniu. Todėl patyrę specialistai siūlo nesibaiminti pasisėti, pavyzdžiui, salotų ar špinatų.

Esant palankiai oro temperatūrai, jos dar spės užauginti gražius ir kupinus vitaminų lapus. Taip pat galima pasisėti ir sultenių – jos gali džiuginti skoniu iki pat spalio.

Nepamirškite nugenėti vaismedžius

Vaismedžių genėjimas padeda ne tik suformuoti gražų vainiką, bet ir prisideda prie gausesnio kitų metų derliaus. Specialistai pataria vaismedžius genėti, kai jau nurenkate vaisius, bet medžiai dar turi lapų.

Pasirūpinkite tinkamais įrankiais – didesnėms šakoms pašalinti gali prireikti ir elektrinio ar benzininio pjūklo. Mažesnes galite pašalinti sekatoriumi arba specialiomis genėjimo žirklėmis. Geriausia yra pirma pašalinti nudžiūvusias šakas, tuomet matysite, kiek dar šakų reikia išgenėti.

Rugpjūtį galima genėti ne tik vaismedžius, bet ir retinti serbentų ir agrastų krūmus.

Įrankių priežiūra

Užbaigus darbus, pasirūpinkite tinkama sodo ir daržo įrankių priežiūra, kad jie nesugestų ir nesurūdytų iki pavasario.

Pirmiausia įrankius švariai nuvalykite. Metalinius įrankius patariama ištepti alyva ar specialiu tepalu, kuris apsaugos nuo temperatūros svyravimų ir drėgmės. Purškiamas tepalas patogus naudoti grandinėms, krumpliaračiams, guoliams ir kitoms jungtims apsaugoti. Paprasta alyva galite padengti ir tokius įrankius kaip kastuvai, kauptukai, grėbliai – ji padės išvengti rūdžių.

Itin svarbu, kad drėgmė nepaveiktų elektrinių įrankių. Svarbiausia benzininių įrankių priežiūros taisyklė – išnaudoti ar išpilti visą kurą iš įrankio talpos. Benzinas per žiemą gali prarasti degumą. Taip pat jis gali tirpdyti plastikines įrankio detales ir jų likučiai gali sugadinti prietaiso variklį.

Palaipsniui atlikdami sodo ir daržo priežiūros darbus, nepavargsite, galėsite atsižvelgti į oro sąlygas ir džiaugtis maloniu laiko leidimu gryname ore, pataria „Senukų“ specialistai.

Tai nėra tipiškas angliškas sodas. Jokiu būdu nesustokite pauostyti rožių. „Kiekvienas augalas gali jums kaip nors pakenkti. Dauguma gali jus net nužudyti“, – kalbėjo sodo prižiūrėtojas Džonas.

Tai – veikiau, kalėjimas augalams-žudikams. „Taisyklės yra tokios: neliesti, neragauti ir nerinkti“, – pabrėžė darbuotojas.

Nuodų sodas Šiaurės Anglijoje. Jame laikoma maždaug 100 dėmėtųjų „nusikaltėlių“. „Ricinmedis – pats nuodingiausias augalas pasaulyje. Štai kodėl jis – narve. Nuo vieno augalo per sezoną miršta 2.5–7,5 tūkstančio žmonių“, – pasakojo Džonas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kai kuriuos čia esančius augalus naudoja nusikaltėliai. „Aukos mirtų per keturias dienas – priešnuodžio nėra“, – aiškino sodo prižiūrėtojas.

Nors ir labai pavojingas, sodas pritraukia minias smalsuolių. Vis dėlto kai kam tenka liestis prie augalų – sodo prižiūrėtojams. Tačiau jie dėvi specialią aprangą. „Rankos savaime atsiduria kišenėse, kad nekiltų pagunda ką nors paliesti. Jei sulčių pateks ant jūsų odos, gali atsirasti rimtų pūslių. Kai žinai, ką aplink esantys augalai gali tau padaryti, kartais pradeda suktis įvairiausios mintys“, – aiškino nuodų sodo sodininkė Amy Thorp.

Garsiausias „kalinys“ – geliantis medis atvyko iš Australijos. „Skausmas lyg nuo ugnies ir elektrošoko vienu metu. Tai gali tęstis kelis mėnesius“, – sakė sodo prižiūrėtojas John Knox.

Pasak jo, kai kurie žmonės vaikščiodami po sodą nualpsta. Tačiau ne prisilietę prie augalų, o vien iš baimės. Šiemet sąmonę prarado 80 žmonių.

– Ką gyvenime veikia žmonės, darantys tokius neįprastus dalykus?

– Greitai bus 21 metai, kaip kartu kuriame gyvenimo nuotykį. Turime dešimtmetę dukrą Austę ir šešiolikmetį sūnų Mantą. Vytautas su broliu Gediminu vadovauja šeimos verslui – bendrovei „Jakelio žvakės“. Mūsų žvakių fabrikas jau beveik 30 metų Kaune gamina rankų darbo žvakes ir eksportuoja jas į 30 pasaulio šalių. Aš kurį laiką dirbau įvairiose didžiosiose šalies ir tarptautinėse įmonėse, kol galiausiai prieš kelerius metus irgi prisijungiau prie šeimos verslo.

– Kokie jausmai užplūdo, kai pirmą kartą apsilankėte apleistame dvare?

– Ši vieta turi nepaaiškinamą aurą. Tai jautėme nuo pat pirmų žingsnių sode. Tiesa, žengti juos nebuvo labai paprasta, nes pats dvaras, jo aplinka buvo kritinės būklės, paversti šiukšlynu.

Pamenu, buvo saulėtas rugsėjo rytas. Su Vytautu užlipę Žemosios Panemunės piliakalniu patekome į paslaptingą, voratinkliais apraizgytą sodą, per kurį einantis takelis atvedė prie labai apleistų, griūvančių, paskendusių šiukšlėse ir brūzgynuose dvaro rūmų. Kadangi visada turėjome lakią vaizduotę, tai jau eidami tuo siauru dilgėlėtu sodo taku įsivaizdavome, kaip ta pati aplinka galėtų atrodyti ją sutvarkius.

Smegenys: Gediminas, Justina, Rasa, Vytautas – bendraminčių kompanija, šiuo metu prižiūrinti dvaro aplinką ir besirūpinanti dvaro įveiklinimu, kad ateityje jis taptų istoriniu, kultūriniu ir pramoginiu traukos centru. Jakelių šeimos archyvo nuotr.

– Kodėl panorote įsigyti būtent Žemosios Panemunės dvarą, kurio išlikusios, grubiai tariant, tik sienos? Ar daug kitų dvarų prieš išsirinkdami šį apžiūrėjote?

– Esame aktyvūs žmonės, nemėgstame stovėti vienoje vietoje, nuolat ieškome naujų iššūkių ir įdomių patirčių. Tai darome ne tik darbinėje veikloje, bet ir asmeniniame gyvenime: prieš penkiolika metų patys kūrėme pirmus bendrus namus, prieš dešimtmetį – antrus, o prieš penkerius metus atšventėme įkurtuves naujame žvakių fabriko pastate.

Nors anksčiau neturėjome nei svajonės, nei tikslo įsigyti dvarą, jis į mūsų gyvenimą atėjo natūraliai. Visada norėjome veikti kažką naujo, kas mums patiems, taip pat ir aplinkiniams, teiktų džiaugsmą, keltų gerų emocijų – žodžiu, būtų įdomu ir nekasdieniška. Žiūrinėjome įvairaus tipo nekilnojamojo turto objektus, tačiau specialiai dvaro neieškojome – juo labiau XVII a. didikų Sapiegų rūmų (juokiasi).

Dvarų kultūros pažinimas (bent jau man) prasidėjo net ne Lietuvoje. Kadaise esu dirbusi šampano namuose ir daug keliavusi po Šampanės regioną. Ten žavėjausi, kaip gražiai viskas sujungta į vieną visumą – istoriniai pastatai, asmenybės, ūkis, šalies istorija ir paveldas.

Jakelių šeimos archyvo nuotr.

– Ar, prisiminusi patirtus įspūdžius, buvote pagrindinė šio dvaro pirkimo iniciatorė?

– Tikrai ne. Mūsų visų keturių patirtys skirtingos, taip pat ir charakterio savybės, kurias sujungus gimsta naujų idėjų, naujų projektų. Sprendimą priėmėme per kelis mėnesius. Apsisprendus beliko judėti viena kryptimi – tik pirmyn. Pamažu į projektą įtraukėme ir savo vaikus, dar Vytauto brolį Gediminą ir jo žmoną Justiną. Dabar visi kartu rūpinamės dvaro priežiūra, įveiklinimu ir jo atkūrimo planais.

– Labai smalsu, kaip į jūsų pirkinį reagavo vaikai?

– Mantas ir Austė – tikri miesto vaikai, todėl iš pradžių į mūsų pirkinį žiūrėjo šnairokai. Jie norėjo ir toliau vasaras leisti nerūpestingai, kaip įprasta šiuolaikiniams vaikams, o mes vežėme juos į aplinką, prie kurios kūrimo, manėme, turi prisidėti visi. Teritorija didžiulė – 18 ha, pradžioje visi plušome iš peties. Teko surinkti daug šiukšlių, išnaikinti daug piktžolių, tad natūralu, kad vaikai purkštavo, nesuprasdami, ką tie jų tėvai sumąstė. Dabar, kai aplinka gražėja ir galima nuvykus į vietą tiesiog pasilepinti vaizdu, jų pozityvumas irgi didėja.

– Galbūt per tuos keletą metų, kol tvarkėte aplinką, patyrėte netikėtų atradimų?

– Iš tiesų atsirado dalykų, kurių pirkdami dvarą iš pradžių nė neįvertinome. Pirma – tai atradimo džiaugsmas. Juk atrandame vis naujų istorinių detalių apie dvarą ir tikime, kad šie atradimai tęsis dar ne vienus metus. Antra – tai bendravimas su įdomiais žmonėmis iš mokslo, kultūros ir meno pasaulio. Su jais mus suveda dvaras, jo istorija ir šiandiena. Labai džiugina valstybinių institucijų, tokių kaip Kultūros paveldo departamentas, Panemunių regioninis parkas, Šakių rajono savivaldybė, pozityvus požiūris ir didelė pagalba sprendžiant iškylančius klausimus.

– Įsigiję dvarą, pradėjote nuo aplinkos tvarkymo ir istorinių šaltinių tyrimų?

– Taip. Tikrai nesitikėjome, kad istorijos pėdsakai mus atves net iki XVII a. didikų Sapiegų giminės, čia pastačiusios dvaro rūmus ir kitus dvarui priklausančius pastatus.

Iš pradžių teko iš visų rūmų erdvių išvežti šiukšles ir supuvusias, sugriuvusias konstrukcijų nuolaužas, kad galėtų būti atlikti architektūriniai ir polichromijos tyrimai. Suradome archeologinio tyrimo ataskaitas, darytas prieš 30 metų. Pagal atliktus tyrimus ir gautas išvadas galime teigti, kad Žemosios Panemunės dvaras yra vienas svarbiausių pastarųjų metų paveldo atradimų ir kad jame gyveno be galo iškilios istorinės asmenybės, kurios kūrė mūsų valstybės gyvenimą, – pradedant Lietuvos didžiąja kunigaikštyste ir baigiant nepriklausoma tarpukario Lietuva.

Jakelių šeimos archyvo nuotr.

– Kaip savo dvarą įsivaizduojate po penkerių ar dešimties metų? Gal jau turite viziją, kokią veiklą vykdysite, – rengsite ekskursijas, edukacijas ar menininkų plenerus?

– Šiuo metu rengiame projektinius pasiūlymus. Nuo pat pradžių norėjome, kad šią vietą atrastų gamtos, istorijos ir kultūros mylėtojai. Todėl jau šį pavasarį pradėjome kviesti į pažintines-istorines ekskursijas. Jose dalijamės atrasta ir neįtikėtinai turtinga dvaro istorija, kuri prasideda nuo X–XI a. ir tęsiasi iki pat šių dienų.

Be to, šių metų gegužę, pražydus obelims (sode jų daugiau nei 660!), kvietėme visus gamtos mylėtojus į pikniką. Kaip patys sakome, tarp milijonų obelų žiedų. Šiais metais, mūsų džiaugsmui ir nuostabai, į kvietimą atsiliepė gausus būrys dvaro svečių, taip pat gegužę Kauno apskrities viešoji biblioteka surengė kultūrinį edukacinį renginį dvaro parko erdvėse.

Ateityje kviesime klasikinės muzikos mėgėjus, rengsime festivalius, plėsime bendradarbiavimą su mokslo, meno ir kultūros bendruomenėmis. Norime, kad atgimęs dvaras atlieptų šiuolaikinės visuomenės kultūros ir poilsio gamtoje poreikius, teiktų žmonėms atokvėpio ir įkvėpimo erdvę.

Teko surinkti daug šiukšlių, išnaikinti daug piktžolių, tad natūralu, kad vaikai purkštavo, nesuprasdami, ką tie jų tėvai sumąstė.

 

– Ar galėtumėte trumpai papasakoti dvaro istoriją? Pasufleruoti, kuo jis ypatingas? Intriguojate faktu, kad dvaras pastatytas ant Kryžiuočių ordino pilies liekanų?

– Ne kasdien taip nutinka, kad įsigijęs visų pamirštą, seną daiktą ir nupūtęs nuo jo dulkes supranti, jog tavo rankose – nešlifuotas deimantas. Žemosios Panemunės dvaras – gyvas XVII a. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorijos liudininkas. Legendos pasakoja, kad renesansiniai dvaro rūmai buvo pastatyti ne tuščioje vietoje, o anksčiau čia stovėjusios kryžiuočių gynybinės pilies vietoje. Aišku, kol kas tai tik legendos. Tačiau atlikti archeologiniai tyrimai dvaro teritorijoje esančiuose piliakalniuose nukelia mus net į bronzos amžių.

Beveik per 400 metų iki šių dienų išlikęs dvaras priklausė garsioms didikų ir kunigaikščių giminėms – Sapiegoms, Čartoriskiams, Tiškevičiams. Tarpukariu jo savininkas buvo žurnalistas ir visuomenės veikėjas Valentinas Gustainis. Gaila, kad V. Gustainio palikuonys, prieš 30 metų atgavę senelio turtą, juo nesirūpino ir leido dvaro rūmams labai sunykti.

– Prie dvaro yra didelis senas sodas, kuriame auga daugiau nei 600 įvairių rūšių obelų. Rudenį spausite sultis, gaminsite obuolių sidrą?

– Beveik atspėjote. Ir tiesų dvaro teritorijoje yra išlikęs didžiulis senų obelų sodas. Didesnės dalies dabartinių medžių amžius siekia 70–100 metų, tačiau turime ir gerokai senesnių obelų. Pomologai padėjo nustatyti šešiolika istorinių obelų veislių, o dar dešimt genotipų liko neatskleisti. Kai pražysta vaismedžiai, pas mus ypač gražu. Tuomet dvaras tiesiog paskęsta baltų obelų žiedų jūroje, o rudenį užaugina didžiulį obuolių derlių. Dalį jo sunaudojame savo šeimos reikmėms – spaudžiame sultis, eksperimentuojame su natūralios fermentacijos sidru, o kitą dalį mielai suvartoja sodą lankančios stirnos.

– Kaip ruošiatės sudominti žmones šia vieta, kad gandas apie Žemosios Panemunės dvarą pasklistų po visą Lietuvą?

– Esame dėkingi gausiam būriui istorikų, architektų, kitų specialistų, padėjusių Žemosios Panemunės dvaro istorijai vis labiau ryškėti ir atgimti, kad būtų papasakota ir perduota ateities kartoms. Kadangi skaitmenizacijos procesas sparčiai vyksta tiek mūsų, tiek kitų šalių archyvuose, daug laiko paieškoms skiriu ir pati, o kiekviena naujai atrasta istorinio paveikslo detalė suteikia labai daug džiaugsmo.

Istorija gyva, kai ja dalijamasi, todėl, visų pirma, dalijamės ja Žemosios Panemunės dvaro feisbuko paskyroje. Aš su malonumu vedu istorines pažintines ekskursijas dvare. Tai puikus būdas įprasminti viso gausaus specialistų būrio ir mano pačios naktimis atliekamo darbo pastangas. Kokia nauda, jei mūsų atrasta informacija nuguls stalčiuose arba ją žinos tik siauras tam tikrų sričių specialistų ratas?

Jakelių šeimos archyvo nuotr.

– Šiandien jūsų laisvalaikis – bemiegės naktys ir mintys apie dvarą?

– Galima sakyti ir taip (juokiasi). Vis tiek didžioji dalis infomacijos suplaukia pas mane. Bendradarbiauju su daugeliu Lietuvos istorikų, kurie jau pažįsta tiek mane, tiek ir Žemosios Panemunės dvarą. Nesidalyti negaliu, nes kalbama apie tikrai išskirtines asmenybes, kūrusias Lietuvos valstybę. Manau, net daugeliui netoliese gyvenančių žmonių naujai atrasta šio dvaro istorija buvo ir tebėra didėlė naujiena.

– Tačiau jūs juk nesate istorikai?

– Ne. Jei kažkas man būtų pasakęs prieš trejus metus, kad aš gebėsiu skaityti lenkiškai, būčiau tik smagiai nusikvatojusi. Šiandien lenkų kalba (ja buvo rašomi visi senieji dokumentai)  randu daug informacijos, nes lietuviškai jos beveik nėra. Džiugu, kad dauguma raštų jau yra suskaitmeninti. Skaitai vieną, kitą, trečią pastraipą, o po kiek laiko, žiūrėk, jau imi suvokti prasmę.

Panašiai radau ir labai vertingą užuominą apie knygą, kurią užsisakiau iš Lenkijos. Kai ėmėme su vyru ją skaityti, radome ištisus skyrius apie gyvenimą mūsų Panemunės dvare XVIII a. Tai knyga-dienoraštis, kurį parašė bajoras, panašiu metu gyvenęs dvare – dar prieš kazokų užpuolimą 1813 m. Po šio įvykio jis emigravo, o emigracijoje rašė dienoraštį, kurį pavyko rasti vienam iš lenkų istorikų.

– Ar galima spėti, kad Žemosios Panemunės dvaras jūsų šeimai ilgainiui taps savotiška vasaros rezidencija?

– Dvaras jau dabar mums ir atokvėpio, ir įkvėpimo rezidencija. Juolab kad jis yra labai netoli – tik apie 40 km nuo Kauno. Veiklos ir darbų čia begalė. Tiesą sakant, būdami dvare pamirštame miestą ir jame likusius rūpesčius. Vietoj jų pasineriame į begalinį atradimų, ramybės ir įkvėpimo šaltinį. Esame gamtos vaikai, todėl net ir keliaudami svečiose šalyse mieliau renkamės užmiestį ir gamtą nei didmiesčius.

Kovo mėnesį verslo reikalais viešėjome Japonijoje. Nors Tokijo parkuose žydėjo sakuros, supratome, kad tas technologijų miestas su daug betono mūsų nežavi. Pats sakurų žydėjimas truputį romantizuotas. Kuo prastesnis vaizdas Lietuvoje, kai žydi mūsų medžiai?! Galbūt po šios kelionės mums ir gimė mintis: jei galima džiaugtis sakuromis, kodėl gi nepasidžiaugus lietuviškų obelų žydėjimu?

– Ar žmonės, atvykdami pas jus į svečius, gali atsivežti ir savo augintinius?

– Žinoma. Gyvenimas dvaro ritmu džiugina ne tik mus, bet ir mūsų pačių augintinius. Savaitgalio dvaro sode visada laukia mūsų šeimos draugas, hovavartų veislės šuo Gibsas. Galbūt sutapimas, o gal ir likimas, kad šios veislės šunys taip pat turi istoriją, datuojamą jau nuo XIV a. Šių šunų tėvynė – Vokietija, o istoriniais laikais jie buvo skirti pilių ir dvarų teritorijoms apsaugoti. Ne mažiau smagiai dienas dvare leidžia Gedimino ir Justinos Havanos bišonas vardu Milas. Tad į dvarą kviečiame ne tik šalies istorija ir kultūra besidominčius lankytojus, bet ir draugiškai nusiteikusius jų keturkojus draugus. Erdvės čia daug – vietos užteks visiems.

Gėlės baigė vasaroti

• Greičiausiai jau sunešėme arba ketiname sunešti į patalpas vazonuose lauke vasarojusius augalus. Prieš įnešdami į patalpą augalus juos kruopščiai apžiūrėkime, nepalikime nesveikų jų dalių. Nereikėtų delsti sunešti į patalpą kaktusų, nes jie labai jautrūs net ir nedidelėms šalnoms.

• Balkonų ir palangių dėžėse pasodintus augalus, kad jie ilgiau žydėtų, reikia saugoti nuo šalnų – pakaks pridengti daržo plėvele. Ji nenulauš žiedų, jei šią priedangą dėsime ant kuoliukų, įsmeigtų į žemę dėžių galuose.

• Verta patręšti balkonuose augančias gėles, tačiau nereikėtų naudoti daug azoto turinčių mineralinių trąšų mišinių. Pašalinkime negražiai atrodančius nužydėjusius žiedynus ar žiedus, kad susiformuotų nauji žiedai.

• Norėdami sausį gėrėtis trumpastiebėmis tulpėmis, didelius jų svogūnėlius dabar sodinkime į vazonus. Geriausiai sodinti į smėlingą komposto žemę. Tarp sodinamų svogūnėlių reikia palikti 2–3 cm atstumus, o iki vazono krašto – piršto storio tarpą. Į žemę įspraudžiama du trečdaliai svogūno, gausiai palaistoma. Vazonai laikomi vėsiame tamsiame rūsyje.

• Nepamirškime lauke nužydėjusių daugiamečių gėlių, nes žydėdamos jos sunaudojo daug jėgų, kurias reikia papildyti iš dirvos pasisavinamomis maisto medžiagomis. Kad gėlės jų gautų, reikia vandens. Tad paliekime.

• Jurginai dar žydi. Neužmirškime šalinti jau nužydėjusių žiedų. Ypač svarbu greitai šalinti tuščiavidurių jurginų žiedus, nes jie labai greitai sunokina sėklas – augalas mažiau žydi.

Vaiskrūmiai ir vaismedžiai

• Laikas retinti senus serbentų ir agrastų krūmus. Retinti dabar lengviau nei pavasarį, nes geriau matyti, kurios šakos tankina krūmą. Pavasarį krūmas be lapų visuomet atrodo retesnis. Šalinamos visos į vainiko vidų augančios ir nesveikos, besitrinančios viena į kitą šakos. Jas reikia pjauti prie pat jos išaugimo vietos, neturi likti jokio stuobrelio.

• Reikėtų nupjauti visus derėjusius aviečių stiebus ir juos sudeginti, nes jie dažniausiai serga žievėplaiša. Atlikę šį darbą, sutvarkykime atramas vienmetėms aviečių atžaloms. Kiekviename krūme turi likti tik 4–6 stipriausi stiebai. Jauni stiebai netrumpinami. Stačiastiebės gervuogės išpjaunamos kaip avietės.

• Nepalikime vaisių puvėsių. Ant šakų likę kyboti supuvę vaisiai – ne tik našta, bet ir ligų užkratas. Nedideli vaiskrūmių vaisiai ar uogelės (erškėtuogių, aronijų, šaltalankių, aronijų ir kt.) gali likti ant šakų – bus lesalas sparnuočiams žiemą.

Vėlyvosios daržovės

• Šakniavaisinius salierus kasti geriausia kasamosiomis šakėmis – augalus mažiau sužalosime, atsargiai išversdami juos ant dirvos paviršiaus. Iškastus salierus, nupurčius nuo šaknų žemę, reikia tuoj pat nešti į rūsį. Ilgesnį laiką palikti su lapais salierai pradeda vysti, nes lapai ištraukia iš šakniavaisių drėgmę.

• Salierų lapų negalima pjauti – juos reikia nulaužti, paliekant jaunus viršutinius lapelius, kurių nedera pašalinti per visą salierų laikymą. Šių daržovių šaknys patrumpinamos nedaug. Salierus galima laikyti vėsiame rūsyje, įkasus į drėgną smėlį taip, kad sustatytų vienas šalia kito šakniavaisių lapeliai liktų virš smėlio.

• Nuėmę vėlyvųjų daržovių derlių surinkime augalines atliekas, jas sukraukime į komposto krūvas, o dirvožemį perkaskime. Jei pasisėjote garstyčių ar kitų sideratinių augalų žaliajai trąšai – spalio antra pusė puikiai tinka jiems perkasti.

Pasirūpinkime šiltnamiu

• Pagrindinis darbas, kad kitąmet džiaugtumės šiltnamio derliumi, – atnaujinti dirvą. Pašalinkime visų augalų likučius, o dirvą permaišykime su kompostu. Jeigu šiltnamyje augantys augalai nedžiugino derliumi, reikėtų pakeisti visą dirvožemį.

• Kad kitais metais sulauktume geresnio derliaus, reikėtų pasirūpinti dirvožemio drėgme ir gerai jį palaistyti.

• Jeigu šiltnamyje buvo augalų, kurie sirgo, nemeskite jų į komposto krūvą – išvežti į kokią nors kitą vietą, sunaikinkite ar sudeginkite, kad užkratas neplistų.

• Tiek ligų užkratai, tiek kenkėjai gali apsigyventi šiltnamyje jiems patogiose vietose, todėl rudenį šiltnamį reikėtų nuplauti vandens srove, jeigu jis yra polikarbonatinis, o jeigu pagamintas iš polietileno – išvalyti šlapia šluoste.

Lapai, lapai, lapai…

• Spalį vienas didžiausių darbų sode – krintantys lapai. Sugrėbę ir pašalinę juos, sumažinsime grybinių ligų ir kenkėjų plitimą sode, išsaugosime sveiką ir dekoratyvią veją.

• Vis dėlto į krintančius lapus reikėtų žiūrėti atlaidžiau – tai natūralus gamtos ciklas. Nebūtina jų grėbti kasdien. Darže ar gėlyne lapai suirs ir pamaitins dirvą. Svarbu nepalikti lapų kilimo ant vejos iki ateinant šalčiams ir sniegui. Jei ant vejos liks lapų, jie pradės irti, veja išpliks, todėl pavasarį teks vargti ją gaivinant.

• Kur dėti lapus? Kompostuoti. Tai galima daryti savo namų kieme, specialiai tam įrengtoje vietoje, kompostavimo konteineryje ar vežti lapus į žaliųjų atliekų surinkimo aikšteles, kuriose lapai, kaip ir visos žaliosios atliekos, iš gyventojų priimami nemokamai.

Koks lietuvis be sodelio? „Pasisodinti ir užsiauginti bent du tris sodo augalus tikrai galima net ir tada, kai prie namo tėra mažas sklypelis, ar daugiabutyje, kuriame – tik balkonas su vazonais ir žeme juose“, – įsitikinęs dr. A. Amšiejus, savo knygoje kviečiantis skaitytojus į svajonių sodus. „Sodo metai“ – ne nuobodus vadovėlis, tai labiau kvietimas sodinti, auginti ir džiaugtis. „Ar gali būti didesnis malonumas, kai, pavasarį pasigrožėjęs savo sodeliu, rudeniop su mažaisiais šeimos nariais gali pasiskinti be chemijos užaugintų vaisių“, – sako sodininkas.

Savo knygoje A. Amšiejus ne tik dalija patarimus, kaip įrengti nuosavą sodelį, kokius augalus ir kaip jame sodinti bei auginti, bet ir dalijasi asmeniniais patyrimais, pasakoja smagias istorijas, ieško atsakymų į keisčiausius sodo klausimus: kodėl avietes kartais verta skinti su kotukais? Kaip balkone užsiauginti obuolių? Kas geriausiai dera Dzūkijoje? Kaip vaismedžių kenkėjams pagaminti spąstus – viešbutį?

Keturis dešimtmečius – nuo 1981-ųjų puoselėjantis savo sodą ir medelyną – dr. A. Amšiejus teigia, kad sodas suburia šeimą, o lietuvio sodyba dar ir šiandien be vaismedžių sunkiai įsivaizduojama. Knygą „Sodo metai“ išleido leidykla „Alma littera“. Knygos autorius atsakė į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus.

– Per keturis dešimtmečius, neabejotinai, apie sodus pririnkote daugybę informacijos ir pasakyti apie juos galite tiek pat daug, kaip ir apie bites?

– Gal daugiau – apie medelynus, juk esu medelynininkas profesionalas. Tokios savo karjeros neplanavau, tiesiog sugalvojau savo vaikams darbą, kad nepabėgtų nuo manęs, į užsienį neišvažiuotų. Medelyne – daug darbų: ravėti reikia, akiuoti reikia, genėti reikia, žiemą medelius aprišti reikia. Visi tie darbai su vaikais labai gražiai dirbasi. Maniškiai už dyką nedirbo, kiekvieną penktadienį jiems atlyginimą mokėdavau. O paskui – išmoko, sūnus perėmė mano medelyną, visą sodininkystės ūkį. Galiu pasakyti, kad dabar jis dirba geriau už mane. Šimtas procentų!

– Užsiauginote sau pamainą?

– Gal labai nesigirsiu, bet Lietuvoje buvau tikrai kietas medelynininkas, nors jaunas, žinojau, kaip vaismedžius užauginti, ir man sekėsi. Džiaugiuosi, kad sūnus perėmė medelius, vystosi tarsi šeimos tradicija, dinastija, Lenkijoje yra medelynų, kuriuose keturios kartos dirba.

– Ar galima apibrėžti lietuviško sodo tradiciją? Ką jūs pavadintumėte lietuvišku tradiciniu sodu?

– Visi mes, lietuviai, – iš kaimo. O kaime, kaip būdavo, – namo pamatus dar tik lieja, o sodas jau pasodintas. Taip buvo ir aplink mus, kai prie Kauno kūrėsi Ringaudų gyvenvietė. Tikras lietuvis jaučia žemę, – prie namo šeši arai, juose – būtinai sodas. Kad tik savo obuolį turėti, kad vaikams vyšnią nuskinti. Anksčiau juk parduotuvėse vaisių nenusipirkdavai, o ir obuolių kada norėdavai lentynose nerasdavai. Prisimenu, kai į daržovių parduotuvę Kaune atveždavo vengriškų obuolių, eilė per visą Laisvės alėją nuvingiuodavo.

Man atrodo, kad labai svarbi lietuviško sodo tradicija yra sodinti jį su vaikais. Visada taip sakau: „Nesodink vienas, neužderės.“ „Kokie čia burtai?“ – klausia manęs. Sodą turi sodinti visa šeima, tik tada vaikai norės pažiūrėti, kas jame išaugo, kaip žydi ir kokius vaisius veda. Mano anūkė nuo stalo uogų nevalgo: „Seneli, pasakyk, kur auga, noriu pati nusiskinti.“ Ir kaip ji nuo to krūmo lesa! Tokios greitos skynėjos seniai nesu matęs! Užaugs pagalbininkė.

Sodas yra meditacijos vieta, senovės lietuviai tai suprato. Šiandien irgi niekas nepasikeitę.

A. Amšėjus / M. Savičiūtės nuotr.

– Daugybė miestiečių turi sodybas kaime. Kai kurie jų senuosius sodus keičia naujais, o kai kurie senas obelis ir kriaušes labai brangina. Koks yra sodo amžius? Kada reikia sodinti naują?

– Seniai, seniai, gal 1994-aisiais, keliavome į Šveicariją. Daugelyje vietų mačiau žemaūgius sodus, gražiai sutvarkytus, obuoliais aplipusius, o šalia – dvi kriaušės didžiulės, obelis aukšta, senolių sodinta. Šveicarai po tais medžiais poilsiauja, – džiaugiasi žiedais ir pavėsiu, ne vaisiais. Vaisiai – iš to žemaūgio sodo. Dabar tai matau ir Lietuvoje, – žmonės stengiasi išsaugoti senelių, prosenelių prisiminimus.

Buvau gal septynerių, kai tėtis sodino pirmąjį mūsų sodą. Beveždamas iš to sklypo akmenis net trūkį gavau, – aprašiau knygoje šitą istoriją. Tada mūsų sodintoms obelims – gal keturiasdešimt šešeri. Jos dera ir dar tiek pat metų derės. Naujosios veislės – lepesnės, jų gyvenimas trumpesnis – du dešimtmečiai ir jau sodink naujas.

Selekcijos mokslas stipriai eina į priekį, išvedamos atsparios ligoms veislės, vaisiai skanūs. Tai gal ilgiau ir nereikia, kad augtų, po dešimties metų dar įdomesnių veislių gal turėsime.

Turtingiausias žmogus yra tas, kuris geba užsiauginti maisto.

Pastaruoju metu pastebiu, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie į senas obelis skiepija naujų veislių šakeles. Tai – tarsi jų hobis... Aš sakyčiau – liga. Graži, gera liga. Tikrai daug lietuvių turi sodybas, sutvarko jas, papuošia, bulvių ir burokėlių po namo langais neaugina, daržiukus gražius pasidaro, medžius išgenėja. Tik dažnai sodybose augančių vaismedžių vaisiai nėra skanūs. Tada ir pradeda galvoti, kaip čia tuos medžius atnaujinti? Kai dar buvau jaunas, sodininkai pardavinėdavo ūglius pavasariniam skiepijimui. Pamatai, kad kažkas skanias kriaušes augina, tai ir važiuoji kokį lapkritį, prieš šalčius, prašai, kad parduotų ar išmainytų. Paskui per žiemą laikai užkišęs, kad tik nesuvystų, nesušaltų, o pavasarį jau skiepiji. Džiugu, kad ta tradicija atgimsta, kad sodai atsinaujina.

– Jeigu norėčiau šiandien užveisti savo sodą, kokie medžiai, jūsų manymu, jame turėtų būti?

– Ką aš manau, vienas dalykas. Turėtų būti šeimos simpoziumas sukviestas: vyras, žmona, vaikai. Kas kam patinka, kas ką mėgsta. Ir apie tai, kur vaisius laikysite žiemą, reikia pagalvoti. Nes, būna, kotedžas be rūsio, o aplink – vien žieminiai obuoliai. Rudenį jie net neskanūs, juos rūsyje palaikyti reikėtų, kol subręs. Iki šalčių terasoje galima, žinoma, bet paskui juk sušals. Atneši į kambarį – suvys.

Nuo to, kokia žemė aplinkui, sodas irgi priklauso. Atvažiuoja pas mane į medelyną žmogus nuo Švenčionių ar nuo Ignalinos ir pradeda vardyti – man tą veislę ir tą. Būtinai dar trešnių noriu, persikų ir abrikosų. Klausiu, ar jūsų gyvenvietėje kas juos augina. Ne, sako, neaugina. Tai negi jūsų kaimynai tokie tamsuoliai, kad nepasisodina nė vienas? Tai gal neauga? Gal žiemų šaltesnių nepakenčia? Netgi mūsų mažytės Lietuvos klimatas ne visiems augalams vienodai tinka.

O jei kalbėsime apie sodinimo schemą, mano sode ji tokia patikrinta: dvi vasarinės obelys, trys rudeninės ir penkios žieminės. Turime slyvą, vyšnią ir trešnę. Dar vasarinę kriaušę. Taigi vasarą vaisių – sočiai, o, štai, žiemą tik obuoliai lieka. Sėdime visi, žiemines veisles degustuojame.

Kol medeliai jauni, atrodo, bus mažai, o kai pradeda derėti – nebežinai, ką su vaisiais daryti. Taip pas mus su trešnėmis buvo – nuo medžio po septynis kibirus nuskindavome, atrodė, nieko čia tokio, bet medžiai užaugo, dabar visus aplinkinius kaimus apdaliju, leidžiu žmonėms patiems ateiti ir nusiskinti. Nes mane ne trešnės domina, o medžio ūgliai, kurie leidžia išlaikyti veislę.

– Algirdai, kokią svarbiausią tiesą norėjote perduoti savo knygos skaitytojams?

– Kad sodas yra džiaugsmas. Kad, jei tik turime žemės plotelį, jei jaučiame augalus, jei norime valgyti natūralų, savo rankomis užaugintą maistą, ir turėkime sodą. Jis džiugins akis ir kūnui teiks sveikatą visomis prasmėmis. Turtingiausias žmogus yra tas, kuris geba užsiauginti maisto.

Augalija suteikia jėgų

Joniškio rajone gimusi Giedrė gyvenimo buvo atviliota net iki Kauno rajono, kur studijavo ir nuomojosi būstą. Kai aplinkybėms susiklosčius teko jį palikti, ėmė žvalgytis gyvenamojo namo su žemės sklypu. Pagrindiniai kriterijai – kad būtų arčiau miesto su tinkamu išsyk gyventi nameliu ir ne visiškame vienkiemyje.

Tinkamą variantą Jonavos rajone rado per pusmetį. „Namas buvo tvarkingas – galėjau iš karto kraustytis. Žemės taip pat priklausė nemažai – 32 arai. Norėjau ir dar daugiau, nes jau tada turėjau planų įkurti didelį parką“, – prisimena pašnekovė.

Vaikystę praleidusi vienkiemyje prie miško, Giedrė nebeįsivaizdavo gyvenimo mieste. „Užaugau gamtoje ir man jos reikėjo. Mieste jaučiau tarsi kokį slogutį: buvo per daug asfalto, per daug žmonių, per daug sutirštintų spalvų ir per mažai erdvės kvėpuoti, judėti, mąstyti, gilintis į save“, – vardija gyvenimo mieste minusus G.Adomaitytė.

Augalų, medžių buvimas šalia Giedrei suteikia jėgų, pripildo meilės ir įkvėpimo. Vis dėlto žmonių neatstoja. „Man reikia laiko įsigilinti į save. Todėl noriu ir žmonių, ir gerai jaučiuosi gyvendama viena. Kadangi mano namas priešpaskutinis gyvenvietėje – galima sakyti, kad gyvenu tarp žmonių, bet ir toliau nuo jų“, – pasakoja Giedrė.

Savo asmenybės pažinimui ji nori turėti pakankamai erdvės ir ta erdve tapo Palaimos sodas. Šiais metais, atvėrusi sodą ir lankytojams, mini ir dešimties metų sukaktį. „Tiek laiko jį kūriau. Ne visi kampai yra išbaigti, bet visada galima prie jų sugrįžti, pataisyti. Sodas man yra tarsi gyvas organizmas, visuomet atviras kaitai ir kūrybai. Tai mano gyvenimo būdas“, – paaiškina Palaimos sodo kūrėja.

Rašo sodo dienoraštį

Baigusi mokyklą Giedrė Žemės ūkio universiteto Agronomijos fakultete mokėsi namų ūkio technologijų specialybės su pedagogikos specializacija. Vėliau gavo edukologijos magistro diplomą. Kurį laiką darbavosi neformalaus ugdymo srityje.

Stilistika: savo sodą želdinių dizainerė vadina natūralistiniu, nes jis mėgina atkartoti pačią gamtą / K. Seza ir G. Adomaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Buvusi pedagogė prisipažįsta vienu momentu supratusi, kad viską toje srityje jau pasiekė. Išsisėmė. Gal net ir perdegė. Tuomet ėmė ieškoti kitų kelių save realizuoti. Vidiniai ieškojimai ir atradimai kuždėjo mintį, kad nori kurti sodą. Gražų sau ir kitiems. Pasidavusi nuojautai, įstojo į Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją (KMAIK), kur baigė želdynų dizaino studijas. Nuo to laiko praėjo dešimt metų. „Lygiai tiek metų kūriau savo svajonių sodą Jonavos rajone. Žemė čia gera. Aplinkui daug jaunų ūkininkų, vystančių uogų, vaisių, daržovių verslus“, – sako Giedrė, nelabai linkusi į bendrystes. – Kai tik atsikrausčiau, nelabai į žmones ėjau. Tvarkiausi pati. Vėliau – kiek jų reikėjo, tiek ir atsirado.“

Nuo pat įkurtuvių Giedrė ėmė rašyti internetinį sodo dienoraštį. Pavadino jį stilingigėlynai.lt. Dėjo nuotraukas, kaip Palaimos sodas atrodė iš pradžių. „Dabar jis jau suaugęs! – su džiaugsmu šūkteli ji. – Pradėjau labai pamažu. Kai iš pedagogės tapau želdynų dizainere, dirbau firmoje. Kartu pradėjau kapstytis ir savo žemėse. Atsirado stimulas rašyti apie tai, ką darau. Smagu dalytis!“

Dirbdama kitiems, moteris po truputį judėjo savo tikslo link. Jos svajonė susidėjo iš trijų dalių: turėti savo sodą, planuoti laiką ir būti sau viršininke.

Labiausiai visi stebisi, kad viską sukūriau, pasodinau ir prižiūriu viena. Ką patariu žmonėms? Jei turite idėją – neabejokite: drąsiai imkite ir darykite!

Pradėjusi nuo darbo su kastuvu, dabar G.Adomaitytė jau projektuoja želdynus, veda mokymus. Kaip pati juokauja, sparčiai kyla karjeros laiptais – nuo fizinio darbo jau perėjo prie intelektualaus. „Jei reikia, pakonsultuoju žmones arba suprojektuoju jų sklype ką nors, žodžiu, esu sodo įrengimo dvasinė ir idėjinė vadovė“, – bando rasti savo veiklos apibūdinimą. Jei žmonėms reikia nedidelių gėlynų – susidoroja pati, jei didesnių – kviečiasi į pagalbą talkininkus.

Įkvepia sekėjus

Šiemet jau trečią vasarą Giedrė savo Palaimos sode rengia atvirų durų dienas. Kokių nuomonių ir atsiliepimų išgirdo? „Labiausiai visi stebisi, kad viską sukūriau, pasodinau ir prižiūriu viena. Ką patariu žmonėms? Jei turite idėją – neabejokite: drąsiai imkite ir darykite!“

Apželdintoja juokiasi, kad didžiausiu įkvėpimu žmonėms tampa faktas, kad, jei pavyko jai, vadinasi, turi pavykti ir jiems. Galbūt ne po metų. Ne viskas iš karto.

Giedrei sodo tobulinimo idėjos dažnai kinta dirbant. „Kartais viskas apsiverčia 180 laipsnių, bet nebūtinai išeina blogiau“, – skuba pridurti ji.

Kokia želdynų dizainerės vasaros diena? „Pagal asmenybės tipą esu vyturys ir labai priklausoma nuo saulės. Pabundu kokią penktą, vos saulei patekėjus, ir išsyk einu dirbti. Paprastai rytais galva geriau veikia, tai pasidarau visus kompiuterinius darbus. Vėliau, jei turiu užsakymų, važiuoju į sklypus pas klientus. Laiką planuoju taip, kad nenuskriausčiau nei savęs, nei kitų. Kadangi savoje sodyboje darbų turiu daug – tai pirma darau tai, kas šiuo metu svarbiausia“, – atskleidžia dienos rutiną Palaimos sodo savininkė ir priduria, kad dabar labiau užsiima ne naujų erdvių kūrimu, bet kūrybiška sodo priežiūra.

Žavisi paukščiais

Paklausta, ar savo gėlynais kvepiančiose valdose turi kokių nors augintinių, Giedrė pamini katiną. Jis čia gyvena nuo pat Palaimos sodo įkūrimo pradžios. Šįmet įsigijo dar tris vištas ir gaidį. „Kaip diena – taip trys kiaušiniai! – džiaugiasi ji. – Ko joms nedėti, jei laimingos vištos.“

Įsigijusi vištyčių, šeimininkė nusprendė jas prisijaukinti. Kai atidaro aptvarą, dedeklės sekioja paskui Giedrę ir leidžiasi laisvai paimamos ant rankų. „Malonus jausmas, kai paimi paukštį ant rankų ir jis nebėga – jaučiasi saugus“, – dalijasi mažais kaimo gyvenimo džiaugsmais G.Adomaitytė.

Pasak jos, iš visų gyvūnų didžiausią ryšį jaučia būtent su paukščiais. Vaikystėje jos tėvelių namuose būta vištų, ančių, žąsų, kalakutų.

„Mane domina ne tik naminiai paukščiai. Sodyboje turiu įrengusi laukinių paukščių girdyklų, tad į svečius atskrenda labai daug giesmininkų. Mėgstu juos stebėti, tyrinėti. Dalį jau atskiriu iš giesmių“, – džiaugiasi pasiekimais sodininkė.

Giedrė lankė Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) organizuotus kursus – norėjo pažinti Lietuvos miškų giesmininkus ne tik pagal išvaizdą, bet ir pagal giesmę. „Ėjau, klausiausi, fotografavau, ieškojau kompiuteryje, knygose. Žodžiu, buvau užvesta ant kelio, o paskui jau domėjausi pati. Kur tik eidavau – vis ausys skenuodavo paukščių treles ir bandydavo jas atskirti“, – pasakoja apie savarankiškas studijas.

Šiandien Giedrė sako laukianti gervių klykavimo, kuris skamba pamiškėje, maždaug už dviejų kilometrų nuo jos namų. Į Palaimos sodą atskrenda dagilių, dūminių ir paprastųjų raudonuodegių, dar kielė su medšarke, strazdų – juodųjų ir smilginių, čivylis, perintis kadagiuose.

Tvarka chaose

Palaimos sode esančiame rožyne randame ir mažosios architektūros statinių – arkų, suoliukų, jau minėtų paukščių girdyklėlių, atspindinčių romantiško stiliaus idėją.

Ar Giedrė save vadina romantike? „Mano braižui sode labiau tiktų kitas apibūdinimas. Vadinu jį natūralistiniu. Kodėl? Mano sodas atkartoja pačią gamtą. Iš pirmo žvilgsnio čia nėra jokios sistemos – rodos, viskas chaotiška, bet geriau pažiūrėjus ir tame chaose yra tvarka“, – aiškina profesionali želdinių dizainerė.

Anot jos, Palaimos sodas – tai ne stilistika, o būsena, pasiekta kuriant. Nors čia pasodinti augalai nėra laukiniai – visi suvežti iš Lietuvos medelynų – jų čia labai daug ir jie nesutvarkyti preciziškai.

„Mieliausias vaizdas ir pojūčiai sode būna anksti ryte ir vakare, kai augalų aromatas nusileidžia arčiau žemės ir išryškėja šešėliai. Tuomet visas sodas drauge su mano širdimi prisipildo saulės blyksnių gaivos“, – poetiškai prabyla Palaimos sodo kūrėja.

Patogu: šalia suolelio – laukinių paukščių girdyklėlė. Šioje vietoje Giedrė mėgsta stebėti savo sodo svečius – mažuosius giesmininkus /K. Seza ir G. Adomaitytės asmeninio archyvo nuotr. 

Sodas – ir maitintojas

Palaimos sodas kvepia ne tik rožynais, bet ir prieskoniniais augalais – levandomis, raudonėliais, čiobreliais, katžolėmis, šalavijais, monardomis, mėtomis.

Ką skanaus su vietiniais pagardais Giedrė gamina? Pasirodo, triūsti virtuvėje ji nemėgsta. „Kiek čia vienam žmogui tereikia? Vasarą man labiausiai patinka pakeliui kažką nusiskinti ir sugraužti. Šiuo metu maitinuosi abrikosais, šilauogėmis, pomidorais, agurkais, obuoliais. Būna – einu pro šalį, prisiskinu, pavalgau ir toliau dirbu“, – juokiasi prie puodų laiko negaištanti pašnekovė.

Vis dėlto kartais ji ima samtį į rankas ir verda naminių abrikosų džemą ar rudeniop sunokstančių cidonijų uogienę. Vienų dėl išorinio panašumo ir skonio vadinamos svarainiais, kiti sako, kad jos primena sulaukėjusių obelų vaisius.

Giedrei patinka eksperimentiniai augalai, taip pat… saldumynai. Tad kartais ima ir pasisaldina gyvenimą – išsikepa kokį pyragą su sodo vaisiais ar uogomis.

Iš prieskoninių žolelių G.Adomaitytė verda arbatas ir dėkoja Dievui, kad jaučiasi sveika. Dar prisipažįsta, kad domisi laukiniais valgomais ir vaistiniais augalais, kuriais gydosi, jei koks menkutis negalavimas užklumpa. Ypač vertina medetkas, žiemai visuomet prisidžiovina čiobrelių, ramunėlių žiedų ir mėtų lapų.

Pažinimo džiaugsmas

Paklausta, ar prie geros sveikatos prisideda ir gyvenimas gamtoje, Giedrė pritariamai linksi. Tačiau mano, kad didžiausią naudą jai duoda savo kūno ir dvasios poreikių stebėjimas.

„Kad iš ryto jausčiausi gerai, turiu nueiti miegoti iki 22 val., – sako ji ir priduria, kad noras labiau pažinti save atsirado sulig Palaimos sodo kūrimo pradžia. – Anksčiau ir skrandis dažniau streikuodavo, nes valgydavau tai, kas man per aštru ar netinkama. Kai ėmiau labiau stebėti save, priimti emocijas, žiūrėti mitybos, viskas susitvarkė.“

Dekoras: už kelių kilometrų nuo namų pagerbtos gervės – vienos mylimiausių Palaimos sodo kūrėjos paukščių / K. Seza ir G. Adomaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Daug kas šiais laikais pasvajoja apie gyvenimą gamtos apsuptyje, tik ar kiekvienam svajotojui ji tinka? Į šį klausimą Giedrė atsako dvejone, kad žmonės labai skirtingi. „Kiekvienas turi išsiaiškinti savo poreikius ir nuspręsti, ko jam labiausiai reikia. Kitas čia nepatars. Kadangi aš užaugau gamtoje, tai jaučiu jos poreikį. Gal kitas miesto žmogus – priešingai – bus neramus be veiksmo, civilizacijos?“ – svarsto ji ir pataria pradėti pratintis gamtą iš pradžių nuo savaitgalių.

Tiems, kurie svajoja kurti savo palaimos sodus, Giedrė turi paprastą patarimą: „Jei įsigijai žemės rėžį ar seną sodybą – vadinasi, esi šioks toks kūrėjas. Tuomet išlaisvink savo kūrybą ir pasitikėk savimi.“

Giedrė pataria aklai nepasikliauti taisyklėmis, o vadovautis savo nuojauta. Tiesa, prieš tai reikėtų nepamiršti gerai išsinagrinėti aplinkos ir vietos dirvožemio. Juk viena pagrindinių žmogui duotų Dievo dovanų – pažinimo džiaugsmas.

Prekybos tinklo „Senukai“ specialistai pasidalijo patarimais, kaip pasirūpinti daržu, kad vasarą nereikėtų ilgai triūsti darže ir priminė, kokius darbus reikėtų atlikti pavasarį.

Estetiška, patogu ir užtikrina gerą derlių

Įpusėjus pavasariui sode ir darže galima atlikti daugybę darbų, vienas jų – pasirūpinti, kur sodinsite daržoves. Vieni formuoja lysves darže, kiti stato didžiulius šiltnamius, tačiau prekybos tinklo „Senukai“ ekspertai per pastaruosius kelerius metus tiek elektroninėje, tiek fizinėse parduotuvėse stebi ypač išaugusią pakeliamų lysvių paklausą.

Jų teigimu, populiarumas išaugo ne veltui, pakeliamos lysvės – geras pasirinkimas, siekiant, kad daržas atrodytų tvarkingai ir derėtų šiuolaikinių namų kontekste.

Šiandien rinkoje galima rasti įvairių tipų pakeliamų lysvių – tiek skirtingų formų, tiek medžiagų. Specialistai pastebi, kad lyginant metalines ir medines lysves, pastarosios yra ypač populiarios. Medinių lysvių populiarumą dažnai nulemia ne tik mažesnė kaina, aplinkai draugiškesnė medžiaga, bet ir galimybė kiekvieną sezoną jas atnaujinti – perdažyti norima spalva.

Pakeliamas lysves ypač patogu montuoti, tam nereikia specifinių žinių – tik sujungti keletą atskirų dalių. Ekspertai pažymi, kad montuojant kelias lysves, svarbu atkreipti dėmesį į tarp jų paliekamų takelių plotį. Jis turi būti ne siauresnis nei jūsų žoliapjovė, kad galėtumėte lengvai pasirūpinti veja.

Jeigu pastebite, kad jūsų aplinkoje dirvožemis nederlingas, pakeliamos lysvės gali padėti išspręsti šį iššūkį. Tereikia užpildyti jas derlinga žeme, žemės mišiniu ar kompostu ir galėsite sėkmingai auginti pasirinktas daržoves. Specialistai primena, kad pakeltose lysvėse žemė sušyla greičiau, todėl sodinimą galima pradėti anksčiau nei darže.

Sprendimai užimtam miesto žmogui

Greitas gyvenimo tempas daugelį miesto žmonių sustabdo nuo minties užsiimti daržininkyste, kadangi tai dažnai pareikalauja nemažai laiko. Tačiau pakeliamos daržo lysvės gali padėti sutaupyti laiko, skirto auginamų daržovių priežiūrai.

Pavyzdžiui, pakeliamų lysvių įrengimas gali padėti išvengti piktžolių, o kartu ir papildomo ravėjimo. Ruošiant lysves sodinimui, dar prieš supilant gruntą, jų dugną reikėtų iškloti kartono lapais, kad piktžolės negalėtų prasiskverbti šaknimis į vidų. Tačiau specialistai pažymi, kad kas 3-4 metus reikėtų iš naujo iškloti gruntą kartonu ir pripilti papildomai grunto.

Tiems, kurie prie namų turi nedidelį žemės plotą arba pritrūksta laiko didelio šiltnamio priežiūrai, taip pat yra puikių alternatyvų. Prekybos tinklo „Senukai“ ekspertai pastebi, kad pastaruoju metu auga ir itin mažų šiltnamių paklausa. Galima įsigyti arba pasistatyti net 1m² šiltnamį keliems augalams ar porai gėlių vazonėlių. Svarbu tik įsitikinti, kad šiltnamis turėtų pakankamai saulės dienos metu ir žemė būtų tinkama sodinimui.

Kokių darbų imtis pavasarį?

Šviežio derliaus bei tvarkingos namų aplinkos poreikis skatina gyventojus jau nuo ankstyvo pavasario planuoti darbus sode ir darže, tačiau daugeliui gali kilti klausimas – nuo ko pradėti?

Ekspertų teigimu, vasarai neverta palikti vaismedžių ir vaiskrūmių genėjimo darbų, nes tuomet sunkiau pasieksite jų kamienus. Todėl rekomenduojama pašalinti išlūžusias ar ligotas šakas, išpjauti ir tas, kurios užsisuka ir krypsta link kamieno ar auga lygiagrečiai ir taip užstoja viena kitai saulę. Nepamirškite ir vaiskrūmių: anksti pavasarį iškirpkite senas šilauogių, serbentų, agrastų šakas, kad liktų tik kelios jaunesnes, perspektyvesnės šakos.

Taip pat profilaktiškai galite nupurkšti vaismedžius preparatais, kurie apsaugo nuo grybinės kilmės ligų ir didina atsparumą. Kad preparatai tinkamai veiktų, svarbu, jog oro temperatūra lauke būtų bent 10 laipsnių šilumos ir kad po to bent dvi valandas nelytų.

Rūpintis kiemo veja taip pat galima jau dabar. Prašukuokite veją su grėbliu, o dar geriau – skarifikatoriumi: taip išjudinsite miegančias žolės šaknis, sugrėbsite atpūstas lapų liekanas, negyvos žolės likučius. Veja iš karto taps gaivesnė ir ryškesnė, pastebi „Senukų“ ekspertai.