Juodai apsirengę dalyviai įkūnijo iš gyvenimo pasitraukusius asmenis. Taip raginama atkreipti dėmesį į prislėgtus, savižudybės rizikoje esančius žmones ir informuoti apie pagalbos galimybes.

Primenama, kad kiekvieną dieną Kaune dirba profesionalų komandos tam, kad suteiktų pagalbą, kuri nieko nekainuoja. Sprendimas visada yra, tik kartais reikia padėti jį atrasti.

Kūrėjo debiutas apie kelionę į save, savo identiteto paieškas ir tamsią, paslaptimis apipintą planetą – Plutoną žiūrovų mintis ir širdis užburs jau šį mėnesį. Buvęs šokio teatro „Aura“ šokėjas Matthew Dane Livingstonas sutiko paatvirauti ir papasakoti daugiau tiek apie save, tiek apie visų laukiamą premjerą.

– Nuo Niujorko iki Kauno, kaip taip nutiko, kad atsidūrėte taip toli nuo namų? Kodėl pasirinkote būtent Lietuvą?

- Tai buvo netikėta net man pačiam. Dirbau „Starbucks'e“, ilsėjausi nuo šokių ir kažkur pamačiau skelbimą –  Kauno šokių teatras „Aura“ ieško naujų šokėjų, nieko nesitikėdamas nusiunčiau savo CV. Ir štai už paskutines savo santaupas, aš jau lėktuve į Lietuvą. Nesitikėjau, kad užsibūsiu čia taip ilgai, bet esu be proto dėkingas už visus šiuos metus ir patyrimus.

– Kokia jums pasirodė Lietuva?

- Tai labai keista šalis, bet nedrįsčiau teikti, kad blogąja prasme. Lietuva tiesiog skiriasi nuo manęs, nuo mano kultūros. Iš pradžių patyriau kultūrinį šoką, bet po pirmųjų metų pripratau.

Mano šalis, Jungtinės Amerikos Valstijos, yra kupina kultūros, liberalumo, atvirumo, o Niujorke tiesiog verda gyvenimas, ten rasi visko, net jei nežinai, ko iš tiesų ieškai. O štai Lietuva yra labai specifinė šalis. Matyti, patirti ir suprasti ją yra keistas grožis, man atrodo čia labai jauku. Šiek tiek šalta, galbūt net per šalta mano skoniui, nes mėgstu karštį, bet šioje šalyje yra daug gražių dalykų, kurių nekeisčiau į nieką.

- Papasakokite apie „Pluto“. Tai tavo pirmasis, debiutinis choreografo, šokio meno kūrėjo, pasirodymas. Kas nulėmė tokį šokio spektaklio pavadinimą?

- Pradėjau statyti „Pluto“ dar 2020 m. lapkritį, kai šokio teatre „Aura“ su kolegomis dirbome kurdami savo solo pasirodymus. Aš asmeniškai nemėgstu kurti choreografijos sau, labiau mėgstu dirbti su kitais atlikėjais ir žaisti su jų judesiais, sugebėjimais. Galų gale sukūriau solo labai talentingai šokėjai iš Japonijos, kuri vis dar šoka „Auros“ teatre -  Natsuho Matsumoto. Šokio teatro vadovei, choreografei Birutei Letukaitei tai pamačius, gavau pritarimą, kurti toliau ir iš solo miniatiūros sukūriau pilnametražį spektaklį.

Spektaklis pavadintas „Pluto“, nes tuo metu, kai vyko kūrybinis procesas aš buvau savo dvasinėje kelionėje, mesdamas savo šešėlinį darbą, dirbdamas su savo vidiniu vaiku, aš susipažinau artimiau su planeta – Plutonu, kuris ne tik iš dalies primena mane, bet ir yra apipintas paslaptimi kaip ir šis kūrinys.

- Domitės astrologija?

- Aš myliu astrologiją, labai atidžiai ją seku, nes man tai yra būdas atsipalaiduoti ir geriau pažinti, suvokti save. Turiu savo astrologinės diagramos dalį, kuri glaudžiai susijusi su Plutonu. Nusprendžiau tai patyrinėti plačiau: ką Plutonas reiškia astrologijoje ir ką jis reiškia konkrečiai man. Plutonas yra labai tamsus, labai paslaptingas, nežinomas, bet kartu ir pažįstamas, tam tikra prasme jis labai panašus į mane. Mano muzika, kostiumai, vibracija – viskas yra tamsu.

- Kokią žinute norite žmonėms perduoti spektakliu „Pluto“?

- Aš bandau pasakyti, kad viskas, ko taip tvirtai įsikibę laikomės, nebėra svarbu. Visas mūsų gyvenimas yra susijęs su dalykų, žmonių, situacijų, praradimu ir pripažinimu, suvokimu, jog reikia judėti toliau. Tai kelionė savęs pažinimo link. Apie įvaizdį, kurį susikuriame ir įsivaizduojame, kad žinome, kas esame, tai aš, tai mano gyvenimas - o tada gyvenimas išeina iš proto ir tu pradedi prarasti save ir viską, ką įsivaizdavai susikūręs. Kai viskas išslysta iš po kojų, tu pradedi iš naujo sujungti savo dalis ir tampi visiškai nauju žmogumi ir tai kartojasi, mes esame revoliuciniai sutvėrimai, kurie geba save atstatyti ir sukurti iš naujo. Žiūri į dėžutę, į kurią dedi save, ir stebi, kaip ji visiškai subyra ir vėl susijungia visiškai nauju, bet nuostabiu būdu.

– Spektaklis „Pluto“ su labai gilia mintimi. Kam jį skiriate?

– Manau, kad „Pluto“ yra skirtas visiems -  žmonės, kurie dažnai nevaikšto į teatrą, „Aurą“ pamatys visai kitaip. Tai renginys, kuriame išvysite mažiau šokio teatro ir daugiau tikro šokio. Pamatysite daugiau visų „Aura“  šokėjų diapazono ir sugebėjimų, kuris atsiskleis šokyje. Puiki muzika, puikūs judesiai, kurie tiesiog traukia tave į sceną, o ten pamiršti, kad žiūri spektaklį.

– Kaip jaučiatės prieš premjerą? Ko tikitės, ko bijote?

– Esu susijaudinęs, tai mano, kaip choreografo, debiutas šioje didžiulėje teatro scenoje, akivaizdžiai jaudinuosi, kaip publika tai priims. Nesijaudinu dėl to, kad viskas nebus tobula, aš tiesiog noriu, kad žiūrovai, net tie kurie nesupras prasmės, būtų sujaudinti judesio, muzikos ar atmosferos. Noriu, kad susirinkusieji įsijaustų ir būtų įtraukti, į tai kas vyks scenoje. Labai didžiuojuosi šokėjais, jie labai daug dirbo ir kiekvienas, kuris ateis tai pajaus.

Šokio spektaklio „Pluto“ premjerą galite išvysti:

2022 02 23 Klaipėdos dramos teatre

2022 02 25 Menų spaustuvėje, Vilniuje

2022 04 21 Kauno dramos teatre

Bilietus platina: https://www.tiketa.lt/LT/Purchase/523653/750600

Po daugiau nei metus trukusių karantino suvaržymų ir didelio renginių alkio, žiūrovams tai buvo šviežio oro gurkšnis su išskirtinai kokybiškais ir estetiškais pasirodymais ypatingoje erdvėje.

Klaipėdos elektroninio roko grupė Royce ir Jungtinės Kauno šokėjų pajėgos – bendras teatro „Aura“ vadovės Birutės Letukaitės projektas, tęsiantis prieš trejus metus užsimezgusią draugystę, kuriant bendrą spektaklį „Sprendimas“. Royce muzika ir šiuolaikinis šokis puikiai papildydamas vienas kitą žavėjo festivalio atidarymo žiūrovus.

Jungtinės šokio pajėgos: vakaro šeimininkai „Aura“ ir ilgą ar trumpesnį periodą „Auroje“ šokę šokėjai: Monika Šerstabojavaitė – šokio mokytoja bei teatro šviesų inžinierė, šokėja ir dainininkė Clara Giambino (šiuo metu dalyvaujanti X faktoriaus projekte), neseniai savo induvidualų kūrybos kelią pradėjęs Matthew Livingstonas, šokio trupės „Nuepiko“ ir „Ulna“ bei Stefanijos ir Jokūbo Nosovų – brolio ir sesers duetas.

Gausiai susirinkę žiūrovai turėjo galimybę pamatyti net 16 šokio pasirodymų su grupės Royce dainomis. „Auros“ šokėjai su festivalio simboliu Kris Dao Nicholls (Australija) priešakyje pirmame pasirodyme atskleidė savo individualius šokio stilius interpretuodami Royce muziką.

Šiek tiek agresyvios ir kovinės nuotaikos įnešė dviejų merginų iš Italijos šokis „Beast“. Žiūrovus nustebino ir pakurstė smalsumą sekančios, į sceną šokio žingsniu įžengusios figūros su asilo galvomis. Roko atmosferos neleido pamiršti „Ulnos“ merginos, suteikusios galimybe žiūrovams pašėlti kartu su jomis.

Vienu iš žiūrovų favoritu pasirodymuose įvardintas M. Livingstonas visus pakerėjo ne tik profesionalia choreografija bet ir asmenine charizma. Lyriškos natos ir moteriško švelnumo bei elegancijos renginiui suteikė buvusios „Auros“ šokėjos ir subtilaus balso savininkės Claros Giambino vokalinis ir šokio performansas kartu su dabartine ilgamete „Auros“ šokėja Julija Mintaute. Puikus vyriškas „Nuepiko“ ir „Auros“ tandemas buvo itin įtraukiantis ir įsimintinas.

Festivalio atidaryme šalia roko netrūko ir baleto inspiruotų šokio žingsnių, kuriais žavėjo festivalio šeimininkai. Gatvės šokių įtakos paliestą kūrinį sušoko šeimyninis Nosovų duetas, iš visų dalyvių išsiskyręs netikėtu įvaizdžiu – milžiniškomis turistinėmis kuprinėmis ant pečių. Viso vakaro metu festivalio svečiai galėjo mėgautis šiuolaikinio šokio kūrinių įvairove ir Royce muzika.

Iš naujo atrastoje erdvėje – kino teatre „Daina“, kurio durys tiesiogine to žodžio prasme buvo užmūrytos daugelį metų,  šis renginys tapo inspiracija dabartiniam teatro savininkui tęsti „Auros“ pradėtą iniciatyvą.

Šis kino teatras festivaliui pasirinktas neatsitiktinai, festivalio programoje vyks du ypač ekstremalūs pasirodymai, kurių nebūtų įsileidęs joks išpuoselėtas teatras. Rusų inžinerinio teatro „Akhe“ dviems pasirodymams reikalinga erdvė, nebijanti nei ugnies, nei vandens, nei putų, kurių tikrai netrūks spektaklių „Diktatūra“ (spalio 1 d. 21 val.) ir „Demokratija“ (spalio 2 d. 21 val.) metu. Tai bus išskirtinė galimybė pamatyti visai kitokį teatrą, nei esame įpratę.

Daugiau apie festivalio renginius galite sužinoti www.dancefestival.lt, bilietai platinami Tiketoje.

Šis keistas laikas – didelis iššūkis tiek meno kūrėjams, tiek kultūros renginių mėgėjams: virusui nesitraukiant, visuomenę kasdien suvaržo dar daugiau apribojimų. Bet žmonės yra prisitaikantys, kūrybingi, nepasiduodantys. Ir ypač jeigu tie žmonės yra aktoriai, šokėjai – net ir už uždarų teatro durų verda produktyvus ir nuoširdus kūrybinis procesas.

Alternatyvūs būdai

B.Letukaitė džiaugiasi, kad "Aura" nesustojo dirbti per pirmąjį karantiną, o smogus antrajai viruso bangai, teatras dar labiau susivienijo ir laikėsi teatro sezono pradžioje užsibrėžtų tikslų.

Pirmojo karantino metu šokėjai dirbo namuose – kūrė trumpus pasirodymus savo aplinkoje: apie pasaulį, apie savo jausmus. Vaizdo pasakojimai buvo keliami į internetą ir prieinami teatro išsiilgusiai publikai. "Nuo vasaros pabaigos gyvename kaip viena šeima – beveik visą dieną praleidžiame kartu studijoje, po darbo skirstomės namo, neturime jokių kontaktų su išore", – komentuoja teatro vadovė.

Nėra pasirodymų, todėl teatre vyksta kūrybinis darbas: pamokos, kuriamos šokio miniatiūros, spektakliai, šokio edukacijos. Kadangi negalima pakviesti žiūrovų žiūrėti šokio, choreografė sugalvojo dar labiau atskleisti "Auros" teatro užkulisius, jo kasdienybę: kas vakarą pristatyti naują siužetą ir iš arti parodyti šokėjų kasdienybę: kaip jie mankštinasi, bendrauja salėje, ką veikia, kaip gimsta spektaklių fragmentai, – tas akimirkas, kurių paprastai atėjęs į teatrą nepamatysi.

Menininkė skatina susivienyti, iš visų jėgų laikytis pozityviai, neprarasti tikėjimo, persvarstyti savo vertybes, santykį su pasauliu.

Artėjant šventėms, trupės nariai jau išvyko atostogų į namus Europoje ir už jos ribų, todėl planuojama, kad vaizdo transliacijos iš "Auros" namų bus atnaujintos sausį.

Šokis prieš kompiuterį

Kaip ir daugumai, pandemija pakoregavo teatro planus: nuo praėjusio pavasario taip ir neįvyko žinomo choreografo Beno J.Riepe's (Vokietija), turėjusio atvykti kurti į Kauną premjera, "Auros" spektaklis "Kaunas Zoo" (chor. B.Letukaitė) neišvyko į festivalį Vokietijoje, atšauktos gastrolės į Italiją. Tačiau jubiliejinis tarptautinis šokio festivalis AURA buvo suorganizuotas, žiūrovai ypač gausiai rinkosi į spektaklio "Begalybės" (choreografė B.Letukaitė) premjerą.

Kauno šokio teatras "Aura" nepailsdamas vysto ne tik meninę, bet ir šokio edukacijos veiklą, kuri irgi perkelta į internetą.

"Prieš kelias dienas įvyko virtualusis susitikimas su jaunimo neigaliųjų centru "Korys", su kuriuo "Aura" bendrauja jau daug metų. Jie atvažiuodavo į mūsų studija pažiūrėti spektaklio, pasikalbėti. Buvo smagu susitikti su gausiai prie "Zoom" programos prisijungusiu jaunimu. Japonė šokėja Natsuho vedė mankštą, kurią galėjome visi daryti prieš ekranus iš savo namų, prancūzė Marine susitikimą papildė improvizacija su objektais: reikėjo išsirinkti esantį šalia daiktą ir kūrybiškai rasti kontaktą su juo", – ilgamete partneryste, besitęsiančia net tokiomis sudėtingomis sąlygomis, džiaugėsi teatro vadovė.

Išlydi senbuvį

Trejus su puse metų teatre dirbęs šokėjas Matthew Dane'as  Livingstonas dar prieš Kalėdas paliks teatrą – išvyks tęsti šokėjo karjeros į Berlyną, kuriame jo laukia įdomūs kūrybiniai projektai. Todėl prieš šventes teatro komanda norėjo žiūrovus pakviesti į šokio miniatūrų vakarą – atsisveikinimą su šiuo išskirtiniu šokėju.

Paskutinę akimirką, sugriežtinus karantino sąlygas, planuotas vakaro pasirodymas buvo atšauktas, o Matthew savo kolegoms sukūrė 40 minučių dinamišką šokio spektaklį "Pluto". Ši jo atsisveikinimo dovana "Aurai" – choreografiškai sudėtingas spektaklis, įkandamas tik profesionaliems šokėjams. Buvo planuojama transliuoti spektaklį internetu, tačiau nuspręsta kantriai palaukti karantino pabaigos, kad premjerą būtų galima tinkamai paminėti teatro scenoje.

Teatro vadovė negaili pagyrų jaunajam menininkui iš Niujorko: "Matthew yra ypatingas šokėjas, išsiskiriantis organišku teatrališkumu, charizma scenoje. Mane žavi jo kūrybiškumas, judesių įvairovė ir gebėjimas juos preciziškai atkartoti improvizuojant. Manau, tai prigimtinė, labai reta atlikėjo savybė, turint omenyje kūno judėjimo erdvėje trajektorijų sudėtingumą", – sako B.Letukaitė.

Šokėjai improvizuoja, bet retas kuris prisimena savo sukurtas judesių kombinacijas ir gali jas tiksliai atkartoti. "Be to, Matthew yra labai techniškas šokėjas, kerintis savo piruetais, kūno plastika, aktoriniais gebėjimais, kiekvieną užduotį atliekantis ypač kūrybiškai", – komplimentų šokėjui negaili teatro vadovė.

Matthew Dane'as  Livingstonas.

Daugiau nei tris sezonus šokęs "Auroje", Matthew aktyviai dalyvavo šou verslo srityje, buvo gerai žinomas Lietuvos fotografijos, mados, muzikos scenose. "Stebuklas, kad jis, atvykęs iš Niujorko, tiek metų praleido Kaune, kurį dabar vadina antraisiais namais. Išleidžiame šį charizmatišką žmogų į Berlyną, kurio miesto pulsui ir verdančiam kultūriniam gyvenimui sunku atsispirti", – sakė choreografė.

Nauju žvilgsniu

"Reikėjo viską daryti daug anksčiau – ne teatrus uždaryti, bet sustabdyti žmonių judėjimą tokiose vietose kaip prekybos centrai. Šiandien visame pasaulyje prarandame daug gyvybių, virš galvų kaip juodas debesis pakibusi mirties grėsmė ir jau nebeaišku, ar gyvenimas grįš į prieš tai buvusias vėžes. Gal mes visą laiką gyvensime tarp pavojų, kur galima nelauktai atsisveikinti su gyvybe? Turėjome judėjimo laisvę keliauti po visą pasaulį, bet gyvenome sukišę nosis į telefonų ekranus. Paradoksalu, užklupus paslaptingam virusui, esame įkalinti ir dabar visas gyvenimas priverstas persikelti į virtualiąją erdvę", – mintimis apie pandemijos pakoreguotą realybę dalijosi B.Letukaitė.

Paprašyta nusiųsti linkėjimą skaitytojams artėjančių švenčių proga, menininkė skatina susivienyti, iš visų jėgų laikytis pozityviai, neprarasti tikėjimo, persvarstyti savo vertybes, santykį su pasauliu.

"Kokia didelė dovana yra gyventi, būti, matyti aplinkos grožį, bendrauti... Gal, susidūrę su pavoju, pagaliau suvoksime, kad reikia saugoti save ir Žemę. Norėtusi tikėti, kad tai tirščiausia tamsa – prieš aušrą, primenanti, kad ne mes – visatos valdovai. Būkime sveiki ir sulaukime šviesos!" – linki B.Letukaitė.

Šiam projektui susibūrė neįprasta kompanija: teatro režisierius Artūras Areima, dainininkė-performerė Skaidra Jančaitė ir Birutės Letukaitės vadovaujama Kauno šokio teatro "Aura" tarptautinė trupė.

Iš tiesų, sunku nuspėti, ką sulydys šie talentingi alchemikai. Prieš premjerą kalbamės su režisieriumi A.Areima.

– Kaipgi susidūrė tokios skirtingos galaktikos: jūs – žmogiškų pragarų ekspertas, skaidrioji S.Jančaitė ir tarptautinė "Auros" šokėjų trupė?

– Atsitiko toks keistas dalykas. Man paskambino solistė S.Jančaitė, kuri degė idėja sukurti spektaklį su Kauno šokio teatro "Aura" trupe, jai gyvai dainuojant. Kaip visuomet atvira keistiems, įdomiems ir netikėtiems sumanymams, choreografė B.Letukaitė pasiūlė Skaidrai kreiptis į mane. Man taip pat visuomet įdomu tai, kas nauja, ir norisi iššūkių.

– S.Jančaitės mestą pirštinę pakėlėte nedvejodamas?

– Aš išklausiau idėją. Skaidros mintis, prisipažinsiu, man pasirodė naivi. Ji norėjo kalbėti apie poros pasaką, pasibaigiančią vestuvėmis, ir nusivylimą, kuris netrukus ateina. Man ši idėja prasilenkė su manimi pačiu ir kirtosi su įsivaizdavimu, ką aš darau teatre. Nesijaučiau esąs žmogus, galintis tai įgyvendinti. Aš nuolaidų sau nedarau, tiesiog tokiais atvejais neinu į bendrą projektą.

– Ir visgi jūs repetuojate Kauno šokio teatre "Aura"?

– Pradėjome kalbėtis ir ieškoti, kas abiem būtų įdomu. Apsistojome ties dviejų santykiu: vyro ir moters, dviejų vyrų ar dviejų moterų. Ši tema man aktuali ir įdomi. Skaidra labai atvira. Maža to, jaunystėje ji yra bandžiusi eiti vienuolystės keliu. Šito jos gyvenimo fakto aš nežinojau ir nežinodamas jai daviau "juodosios" vienuolės vaidmenį. Skaidra sako: "O, kaip įdomu, aš pati save vaidinsiu."

– Turite septynis puikiai treniruotus kūnus ir vieną balsą. Ką naujo patiriate kaip režisierius?

– Šis projektas – nauja patirtis, tarsi vieno iš norų išsipildymas. Labai seniai svajojau atrakinti šitas duris. Mano kūryba prasideda nuo vaizdinių, nuo vizualiosios pusės. Kol vaizdinio nesusikuriu savo galvoje, negaliu dirbti. Repetuojant su šokėjais, vaizduotei atsiveria dar daugiau galimybių, ji išsprogdina dar daugiau vaizdinių, nei vaikštant pažįstamu keliu.

– Kritikai teigia, kad tekstas yra pagrindinis jūsų priešas. Šiuo atveju esate visiškai laisvas nuo žodžio. Ir visgi, ar yra koks nors dramaturginis pagrindas?

– Dramaturgija čia skleisis per judesį ir dainavimą. Tiesa, jei kalbėtume apie žodį, dramaturgine atrama spektaklyje bus Edgaro Allano Poe poezija. Skaidra ją išdainuos. Šiame spektaklyje labai tinkama ta jo vienatvė, nuolatinis ieškojimas kito, net ir mirusiųjų pasaulyje. Jis man labai artimas.

– Kas kuria spektakliui muziką?

– Spektaklio kompozitorius Algirdas Šapoka – sunkiojo roko, metalo grupės "Ghia" būgnininkas. Jis kuria labai įdomią atmosferinę muziką. Čia bus Algirdo debiutas, jis daug eksperimentuoja, daug vaikšto po gamyklas, ieško garsų, su Skaidra dainuoja bunkeriuose.

Dviejų kūnų susidūrimas. Ar jis įmanomas? Atrodo, kad mes net savo kūno nebegalime apčiuopti. Pats kūnas tapo atskira asmenybe.

– Kiek suprantu, pats procesas – labai gyvas ir nenuspėjamas?

– Taip, daug gražaus žaidimo. Pagalvojau, kad būtų galima net labai įdomią dokumentiką sukurti apie šio spektaklio gimimą.

– Kaip įvardintumėte būsimos premjeros žanrą? Gal "šoko" teatras?

– Aš manau, kad grynasis žanras šiandien yra miręs. Dabar tiek daug jungimosi, tarpdiscipliniškumas ne naujiena net ir kine. Patys žmonės tarpdiscipliniški: fotografuoja, redaguoja nuotraukas, dirba po kelis skirtingus darbus, nebėra vienos profesijos žmogaus. Taip ir teatre. Tradicinio teatro elementų šiame spektaklyje bus mažai. Sakykime, tai bus performatyvus šokio spektaklis, juk čia tik žodžių žaismas.

– Neabejoju, kad procesas labai įdomus kūrybinei grupei, nes visiems tai savotiškas eksperimentas. Tačiau publika nedalyvauja nei išnešiojant, nei gimdant kūdikį. Ji gaus jau gimusį spektaklį. Ar nebaugu einant nauju keliu?

– Šita baimė yra nuolatinė, ką bedarytum. Režisierius eina per tamsą, tikėdamas, kad yra tas šviesus deimantas, kurį turi pats surasti ir iki jo nuvesti visą kūrybinę komandą. Tai nėra lengva, nes pats eini tamsoje ir niekas neturi girdėti, kada tu atsitrenki.

– Esate aktualizuoto teatro atstovas. Kokia spektaklio "Bekūniai" aktualija?

– Žinutė yra. Dviejų kūnų susidūrimas. Ar jis įmanomas? Atrodo, kad mes net savo kūno nebegalime apčiuopti. Pats kūnas tapo atskira asmenybe. Jam suteikėme labai daug reikšmės, daug galimybių. Atrodo, kad jis atitrūko nuo mūsų pačių. Mes patys, galiausiai, tapome kūno įkaitais. Tokiame kontekste kinta susidūrimas ir su kitu kūnu.

Michelio Foucault mintys apie biopolitiką šiandien tapo realybe. Be mūsų sprendimo keičiamas genofondas, atsirado organų transplantacija, tavyje plaka kito žmogaus širdis ar kažkas turi dirbtinę ranką. Kūnai – kaip asambliažai. Noriu pateikti klausimų žmonėms, kurie labai gerai žino, kaip yra ir kaip turi būti. Noriu sujaukti jų mąstymą. Tarkime, atrodytų, paprastas klausimas: kada berniukas tampa vyru ar mergina – moterimi. Mes daug diskutavome su šokėjais apie tai. Nei vedybos, nei amžius neapsprendžia, kad tu jau vyras ar moteris. Aš ir pats save laikau paaugliu. Gal taip noriu, gal man patinka žaisti? Nenoriu būti baigtinis, tai labai baisu.

– Spektaklio dedamosios labai nevienspalvės. Kokiam gi reginiui nusiteikti žiūrovui?

– Sunkiam, bet estetiškam. Iš žemės rūdžių, bet viltingam. Kūnas, ieškantis kito kūno – juk viltinga, tiesa?

Kas? Spektaklio "Bekūniai" – "Body / Nobody" premjera. N-18.

Kada? Vasario 14 d. 19 val.

Kur? Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6).

- Spektaklio pavadinimas „OH-2” primena cheminę formulę. Ką nagrinėjote šokio aikštelės laboratorijoje?

- Spektaklio pavadinimas reiškia „Tik žmogus” (angl.,,Only Human”). Mane ypatingai domina žmogaus santykis su erdve: tiek vidine, tiek mus supančia.

- Ką turite galvoje sakydama „vidinė žmogaus erdvė”?

- Mes nuolat bandome susivokti savyje – „aš“, „mano”. Tačiau tuo pat metu santykyje su erdve mes skylame į daugybę dalelyčių, tarsi pasidauginame, reaguodami į skirtingas aplinkybes, situacijas, žmones, prisitaikydami ir atsižadėdami savęs.

Esame apdovanoti šešiais pojūčiais, tačiau mes tiek daug investuojame į mus supančia išorinę erdvę, kad pamirštame save. Ryšiai su mūsų šešiais pojūčiais trūkinėja.

Mes nebekvėpuojame taip, kaip įrašyta mūsų prigimtyje. Ką mes valgome? Ar skonėjamės, ar mėgaujamės? Gal rūkome? Gal geriame? Ką krauname į save per regą ir klausą?

Kartu su civilizacijos užduotu tempu mūsų įpročiai pasikeitė. Mes prarandame ryšį su savimi.

- Minėjote, kad jus įkvėpė F. Nyčė ir jo veikalas „Žmogiška, pernelyg žmogiška”? Jo filosofija paliečia daugybę temų. Kas konkrečiai jo mąstyme jus sudomino?

- F. Nyčė daug kvestionavo žmogų, jo santykį su Dievu, mūsų žmogiškąją struktūrą, sistemą. Jis puikiai jautė ir suvokė civilizacijos įtaką. Egzistencialistai – Ž.P. Sartras, taip pat L. Fuko, gilinosi į struktūras, į visuomenėje susiformavusias schemas, kaip mes elgiamės vienas su kitu.

Mes ,,ištriname” žmones. Kas gi yra žmogus? Niekas. Sekantis, sekantis, sekantis...

Panika tampa mūsų nūdienos aktualija, nes laikrodžio rodyklė sukasi kelis kartus greičiau, nei anksčiau. Mes esame sistemoje tarsi spąstuose. Nebegalime kontroliuoti net to, ką patys sukūrėme.

- Grįžkime prie spektaklio pavadinimo „Tik žmogus”. Pakomentuokite plačiau.

- Aš esu vienas. Vienintelis. Nepakartojamas Tai viena tiesos dalis. Tačiau mes ją suvokiame iškreiptai. Aš vieninintelis toks, geriausias, tobulas, beveik Dievas, Dievas. Žmogaus ego vesrus ,,kiti”.

Mes norime būti kažkuo daugiau nei esame: noriu būti geriausiu, kiečiausiu, turėti daugiau, dar daugiau, daugiausiai, noriu ,,kokybiško” kūno. Kuo mes tampame? Klounais, robotais, lėlėmis, bandome įsisprausti į svetimus kūnus, apsikarstę daiktais, apsupti technologijų, prietaisų.

Yra kita tiesos dalis. Ar aš vienas? „Lonely one?” Viso labo tik menkas žmogus?

Kartą kalbėjausi su astrofiziku, kuris pasakė: ,,Niekam tu nerūpi žmogau. Žmonija yra niekas. Pažiūrėk į visatą ir jos begalybę. Mes esame niekas, tu supranti?” Iš tiesų, mes tik žvaigždžių dulkės, nuolat galvojančios, kad esame centras.

Susireikšminimas veda civilizaciją link beprotybės. Kaip tu save bepozicionuotum, esi tik žmogus šioje planetoje.

- Ar šokio aikštelė taps mini visata, kurioje susigrums ego ir ,,kiti”?

- Taip, net ir žiūrovai yra toji erdvė. Vienas ir vienas, jau yra du. Kuomet yra du ir dar daugiau, atsiranda ryšys, santykiai, kyla įtampa.

Mes užimame vis daugiau ir daugiau erdvės, kol mums patiems jos nebelieka. Tai tokia prieštara mūsų elgesyje. Mes skverbiamės į išorę, o vidus traukiasi.

Tu esi tu, bet tuo pat metu tu bet kada gali būti pakeistas, nustumtas. Gyvename ,,nepakeičiamų nėra” laikais.

- Kiek šokėjai įtakoja spektaklio galutinį rezultatą?

- „Auros” šokėjai labai imlūs, atviri ir techniški. Tačiau spektaklyje man svarbu ne pati forma, bet kas vyksta – aplink mane ir mano viduje. Labai svarbu energija, kurią šokėjas transliuoja.

Kai kurios spektaklio dalys turi labai griežtą choreografiją, bet yra dalių, kuriose šokėjai laisvi būti čia ir dabar ir reaguoti. Judesys kyla iš kontakto, iš pojūčių, kurie gimsta prisilietus prie kito, iš kontakto su erdve.

- Viena ryškių spektaklio dedamųjų yra vaizdo projekcijos. Ar šokėjai kontaktuoja ir su jomis?

- Ne. Jie įrėminti jose. Visiškai integruoti. Projekcijos yra abstrakčios. Daug simetrijos, švarių linijų, kampų, bangų, matematikos.

Spektaklyje kuriama erdvė pasitelkiant šviesas, projekcijas, garsą. Toje erdvėje apgyvendinu žmogų.

Vaizdo projekcijos – tarsi formulė, sistema. Nenoriu būti labai tiksli aiškinant reikšmes, vengiu demonstravimo, savo kūryba nenoriu sakyti: „Žiūrėkite, tai reiškia tą ir tą.”

- Šokėjai dėvi sniego baltumo kostiumus. Ar „balta” yra simbolis ar techninis sprendimas, norint tą integralumą dar labiau išryškinti?

- Taip, balta spalva šiuo atveju man tarnauja tarsi drobė, ant kurios šviesos maksimaliai gali žaisti. Kartais net naudojamas koncertinis apšvietimas. Balta spalva suteikia galimybę integruotis į erdvę, viską absorbuodama.

- Ko spektaklyje daugiau – nuorodų, klausimų ar atsakymų?

- Aš nemanau, kad esu pajėgi duoti bet kokius atsakymus. Tai meninis darbas, kurio tikslas išprovokuoti didesnį žiūrovų jautrumą vienam ar kitam klausimui. Tu sukuri emociją. Ta emocinė įkrova, priverčia juos kažkaip jautriau, gal kitu kampu pažiūrėti į klausimą.

Juk meno tikslas – pasakyti: „Pabusk, žmogau”.

- Žadinsite publiką triukšmu?

- Iš tiesų, garso takelis labai fizinis: elektronika, lyg galinga užkrauta baterija, kuri skleidžia garsus, bet ne melodijas. Aikštelėje sukuriama ekstremali įtampa.

Vienas kūnas, daug kūnų, daug santykių, prieštara, izoliacija, situacijos, kurios kuria tam tikras emocijas.

- Paprastai publiką lengviau sujaudinti grožiu – melodinga muzika, gražiais kostiumais. Pirmąją spektaklio dalį pristatėte Niujorke ir Berlyne. Kokios publikos reakcijos sulaukėte?

- Berlyne prieš spektaklį publika buvo pakviesta klausytis triukšmo koncerto. Vienas žiūrovas po spektaklio priėjo ir sako: „Būsiu atviras, pradžioje, galvojau, ką aš čia veikiu? Triukšmas. Nenoriu. Vėl bus kažkoks eksperimentas. Norėjau išeiti, bet taip džiaugiuosi, kad pasilikau spektaklyje. Mane stipriai sujaudino reginys”. Tai tik vienas pasidalinimas, bet iš tiesų su publika užsimezgė stiprus emocinis ryšys, žiūrovai buvo paliesti. Tikiuosi, taip bus iš šį kartą.

- Koks jūsų pačios santykis su tema asmeniniame gyvenime?

- Man visuomet buvo neramu dėl ateities. Gerai atsimenu Černobylio įvykius, močiutės, kuri išgyveno du karus, pasakojimus. Tai labai traumuojančios patirtys. Mes užaugome ant daugybės karų pelenų. Kodėl mes taip elgiamės vieni su kitais, iš kur tiek išmonės žudyti vieni kitus pačiais įvairiausiais būdais?

Jei mes nieko nedarysime, suvalgysime patys save. Dabar daug galimybių kurti savo projekciją virtualiame pasaulyje. Kiek virtualūs mes galime būti? Kol išnyksime? „Avataras” – mūsų ateitis. Kūno transformacijos, bendravimas su „profiliais”, bet ne žmonėmis. Realybė prieš virtualų pasaulį. Kas nugalės?

Sutinku žmonių, kurie numojam ranka: „Po mūsų nors ir tvanas”. Aš negaliu su tuo taikytis, aš nerimstu, galvoju, ką aš kaip asmuo galiu padaryti. Noriu kovoti. Kartais aš net pagalvoju, kad turiu mesti menus ir rasti kitą, aktyvesnę formą kovoti už ateitį.

Išskirtinio talento ir charizmos menininkės biografija įkvėpė šokėjų Claros Giambino (Prancūzija) ir Blake’o Seidel (JAV) duetą „Sužeistas elnias” – birželio 20 d., prieš gastroles į Vokietiją, šiuo spektakliu Kauno šokio teatras „Aura“ užbaigs teatro sezoną Lietuvoje. 

Pernai sužavėjęs Meksikos ir Kinijos žiūrovus, prieš keletą dienų „Sužeistas elnias“ paršuoliavo iš Rumunijos, kur buvo parodytas prestižiniame 26 – ąjame Tarptautiniame Sibiu teatro festivalyje. Teatro direktorės, choreografės Birutės Letukaitės teigimu, tai puikus jaunųjų choreografų platformos „Ant AUROS batuto“ spektaklis: „Kiekvienas mano teatro šokėjas, kuris panoro išbandyti choreografo vaidmenį, kuriant spektaklį profesionaliame teatre, gavo tokią progą. Būtina palaikyti ir skatinti pradedančius kūrėjus.  Esu ypač patenkinta šiuo duetu: nepaliauja stebinti šokėjos Claros fizinis panašumas į Fridą, o jos scenos partneris Blake’as įvairiapusiai ir paveikiai įkūnija Fridos mylimojo, tapytojo Diego Riveros personažą“.

Pavadinimas „Sužeistas elnias“– įkvėptas dailininkės Fridos Kahlo to paties pavadinimo paveikslo, simbolizuojančio nusivylimą ir emocijas, kylančias iš  fizinių kančių ir negailestingo likimo. Nuolat kęsdama jaunystėje per tramvajaus avariją nepagydomai sužalotos kojos skausmus, kartu su savo vyru  Diegu, F. Kahlo nugyveno išskirtinai spalvingą gyvenimą ir paliko įspūdingą meno kūrinių koleciją. Spektaklio kūrėjai tikisi, kad jų choreografiniai ieškojimai taps būdu susitapatinti su aistringus santykius puoselėjusia menininkų pora, pasisemti troškimo gyventi bei praturtinti savąjį „aš“.

Kas: Šokio spektaklis „Sužeistas elnias“

Kada: Birželio 20 d. 19 val.

Kur: Kauno menininkų namai ( V.Putvinskio g. 56, Kaunas)

Sezonui artėjant į pabaigą, teatro laukia pasikeitimai: po dviejų metų darbo Kaune, dalis iš dešimties profesionalių šokėjų išvyksta tęsti karjeros į kitas šalis. Tačiau prieš didžiuosius pokyčius, gegužės 20 ir 21 dienomis, teatro vadovės ir choreografės Birutė Letukaitės vadovaujama šokio trupė paskutinį kartą publikai sušoks populiariausius „Auros“ spektaklius „Godos“ ir „Sprendimas“.

Paskutines šį sezoną „Godas“ scenoje atlikti garbė teks tris metus „Auroje“ kūrusiam šokėjui iš Rusijos Evgeniyui Kalachovui, kuris dar karjeros  pradžioje yra prisipažinęs, kad šokti solisto partiją šiame B.Letukaitės spektaklyje jo svajonių vaidmuo. Išskirtinės sėkmės Lietuvoje ir už jos ribų susilaukęs 2016 m. kartu su Norvegijos kūrėjais pastatytas spektaklis „Godos“ skina laurus ne tik Lietuvos teatrų festivaliuose: jau nustebino Europos, Kinijos, Indijos, JAV, Meksikos ir Turkijos publikas ir iki šiandien tęsia gastroles po pasaulį. Dviejų dalių spektaklis įvairiapusiai nagrinėja lietuvišką „godų“ fenomeną: šiaurietiško prieskonio turinčias mergautines praeities godas ir futuristinę jų ateities viziją, lydimą elektroninės kompozitoriaus Antano Jasenkos muzikos.

Pernai pastytas energija trykštantis šokio spektaklis „Sprendimas“ (chor. B.Letukaitė) jau irgi rado kelią į žiūrovų širdis – abejingų nepalieka nepriekaištinga šokėjų technika bei įspūdingi žymios Nyderlandų menininkės Gudos Koster kurti kostiumai. Skambant kompozitoriaus A. Jasenkos ir grupės  „Royce“ vokalisto Iljos Gun atliekamai muzikai, „Sprendime“ kalbama apie priespaudą, kuri  gali atrodyti saugi ir aiški, tačiau žmogaus prigimtis tam nesutverta – pirmyn veda instinktyvus laisvės troškimas.  Iš karto po pasirodymo Kaune, spektaklio kūrybinė komanda pakuosis lagaminus kelionei į Izraelį, kur yra pakviesta pristatyti šį meno kūrinį prestižiniame „Suzanne Dellal“ šokio ir teatro centre Tel Avive.

Atsisveikinimo turo spektaklius galite išvysti Kaune, verslo lyderių centre „BLC“:

– Gegužės 20 d. 19 val. „Godos“;

– Gegužės 21 d. 19 val. „Sprendimas“.

Projektą sudarė du etapai: pirmajame darbai daugiausia vyko Norvegijoje, kuriems vadovavo "Auros" ir norvegų šokio teatro "Panta Rei" choreografės – Birutė Letukaitė, Anne Ekenes ir Pia Holden. Norvegijos publikai buvo pristatyta norvegiška "Godų" versija. Antrojo etapo metu pristatytos lietuviškos "Godos". Svarbu ir tai, kad abiejuose projekto etapuose paraleliai buvo vykdoma ir edukacinė veikla – kelių Norvegijos (Moso, Fredrikstado) ir Lietuvos (Švenčionių, Mažeikių ir Neringos) miestų bendruomenėms pristatytas šiuolaikinio šokio menas, įtraukiant gyventojus, ypač jaunimą, į patį kūrybinį procesą organizuojant kūrybiškumą skatinančias kūrybines dirbtuves. Taip siekta į šiuolaikinio šokio meno sklaidos lauką integruoti ir mažesnius šalies miestus. Edukacinės veiklos rezultatai itin džiuginantys – žmonės noriai mokėsi šiuolaikinio šokio ir šoko kartu su profesionaliais šokėjais.

Mitų ruduo

Spektaklis "Godos" taip pat susideda iš dviejų dalių – pirmoje labiau juntama norvegių choreografių, antroje – B.Letukaitės kūryba. Formos atžvilgiu skirtingas dalis jungia tas pats naratyvas – abiejose šokio kalba pasakojama apie šių dienų žmogaus tapatybę, ypač moteriškąją. Ieškoma atsakymų į klausimą, kiek mums šiandien yra svarbi tautos istorija ir jos mitologija.

Klausimas nuskamba tarptautiniu mastu ne tik choreografių, bet ir moterų šokėjų atžvilgiu – spektaklyje susilieja lietuviška (Gintarė Marija Ščavinskaitė ir Ema Nedobežkina), japoniška (Haruka Suzuki ir Kirie Oda) ir vokiška (Laura Witzleben) patirtys.

Tarytum įkūnydamos kolektyvinėje pasąmonėje slypintį archetipinį godų įvaizdį, šokėjos itin emocionalioje pirmoje dalyje skleidžia jo pirmapradę dvasią. Penkios juodomis suknelėmis vilkinčios šokėjos, gelsvai rausvų lapų šūsnys ir kompozitoriaus Antano Jasenkos kurta lyriškai nostalgiška muzika – it protėvių godų melancholiškas aidas – byloja apie trūkinėjantį (o gal jau ir nutrūkusį) ryšį su tais žmonėmis, kurie mums perdavė tai, kuo esame išskirtiniai pasauliniame kontekste.

Ką reiškia žodis "godos"? Atsakymo paieška tampa vienu svarbiausių kūrėjų tikslų. Spektaklis byloja, kad į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti yra sunku. Regis, konkretaus, ypač verbaliniu žodžiu nusakomo atsakymo varianto atrasti nepadėjo nei pačių kūrėjų tarpusavio diskusijos, nei Norvegijoje viešose erdvėse vykdyta žmonių apklausa, kaip jie suprantą šį terminą.

Lietuvių kalboje "godoti" reiškia mąstyti, svajoti, nujausti ar reikšti pagarbą. Godos, kaip svajos ar mintys, gali virsti raudomis – vienu seniausių lietuvių liaudies muzikinės kūrybos žanrų, anksčiau pasigirsdavusiomis per laidotuves, vestuves ar į karą išlydint sūnų, brolį ar vyrą. Šis žodis ženklina ir moterišką lietuvišką vardą. Bet kuriuo atveju jis vienaip ar kitaip yra susijęs su moteriškumo aspektu. Spektaklyje, savyje talpindama šias ir galbūt dar kitas reikšmes, ši sąvoka apibendrintai žymi abstraktųjį moteriškąjį pradą, kuris, kaip įrodo spektaklis, pasireiškia itin panašiai tiek norvegiškoje, tiek lietuviškoje kultūroje.

Šokio kalba tampa ypač tinkama šiam turiniui perteikti. Kiekviena šokėja individualia kūno ekspresija leidžia tiesiog pajausti ar nujausti godų tikrąją reikšmę. Čia komunikacija vyksta balansuojant tarp sąmonės ir pasąmonės, tarp to, kas yra individualu ir kas bendra. Galutinė sceninio reginio reikšmė priklauso nuo kiekvieno žiūrinčiojo atsako į kvietimą nerti į savo paties vidines gelmes.

Godų triumfas

Antroje "Godų" dalyje persikeliama jau į šių dienų pasaulį – itin moderniu, bet išblukusiu veidu. Šokėjos, vilkinčios kūno spalvos kostiumus, tampa išoriškai itin panašių būtybių minia. Norisi sakyti būtent būtybių, nes šios veikėjos mena greičiau apie robotus ar tam tikro mechanizmo dalelytes nei budrų žmogų. Greitas elektroninės muzikos ritmas ir mechaniški judesiai perteikia šiandienės – futuristinės egzistencijos ritmą. Individualumas pranyksta.

Sauliaus Paliuko kurtose vaizdo projekcijose pirmoje dalyje šmėkštelėję tautinių raštų motyvai čia žiūrisi veikiau kaip viena iš kapitalistinio pasaulio rinkodaros strategijų nei tautinė vertybė. Šis įvaizdis tampa labiau suvokiamas kaip dar vienas komercinis ženklas nei nacionalinę mitologiją perteikiantis simbolis.

Vis dėlto ryškiausias akcentas antroje dalyje – vyriškas personažas, kurio paveikslą scenoje tapo šokėjas iš Švedijos Love'as Hellgrenas. Sumoteriškėjusio vyro vaizdinys byloja apie godų, kaip moteriškojo prado, triumfą šiandienos būtyje. Vaikino judesiai taip pat robotiški, jis lyg dailus manekenas niveliuojasi su šokėjomis, kopijuodamas jų elgseną ir visiškai atsiduodamas šių godų it raganų valdžiai.

Kita vertus, lytiškumas juk nėra vien išoriniai požymiai. Tad vaikino santykyje su moderniomis moterimis ryškėja gilesnės paieškos tų bruožų, kuriais šiandien būtų galima apibūdinti tai, kas yra moteriška. Ar tai vis dar tas pats godojimas kaip ir pirmoje dalyje?

Spektaklyje meistriškai laviruojama tarp abstraktybės ir konkretumo, pernelyg nenukrypstant į vieną kurią nors kraštutinę pusę. Vienas kitą papildantys pasirodymo struktūros elementai sudaro darnią visumą, kurioje aiškiau suvokiami motyvai veda link to, kas yra labiau intuityvu nei empiriškai pažinu. Spektaklis prikausto dėmesį nuo pat pradžių – tiesiog negali likti pasyviu stebėtoju ir nepasinaudoti galimybe žengti pro kūrėjų atvertas duris kolektyvinės pasąmonės link. Eini drąsiai ir jauti, kaip kartu eina ir šalia sėdintis.

"Godose" stengiamasi užčiuopti tai, kas yra būdinga moteriškumo sampratai (inter)nacionaliniame diskurse. Tai daroma originaliai suliejant šių dienų refleksiją ir mitologinę metafiziką, brandžią judesių kalbą ir aktualų naratyvą, estetiškai patrauklų reginį ir terapinę funkciją. Todėl šį pastatymą galima įrašyti į pačių kūrybiškiausių "Auros" kūrinių sąrašą. Paradoksalu, tačiau nors tai ir šiuolaikinio šokio spektaklis, kalbėdamas apie nacionalinę tapatybę jis turėtų sulaukti atsako įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonių sielose.