Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) šią savaitę atmetė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą, kuriuo ji prašė panaikinti nepalankų žemesnės instancijos sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo įvertinti krepšinio mokyklos prašymą akredituoti jos programą, kad galėtų pretenduoti į biudžeto lėšas.

Teismas pripažino, kad mokymo lėšų paskirstymo tvarkos aprašas, kiek nenustato galimybės gauti lėšas nevalstybinėms mokykloms, prieštarauja Švietimo įstatymui ir kitiems teisės aktams.

Tokios pat pozicijos laikėsi ir LVAT, konstatavęs, kad lėšos formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti yra paskirstomos pagal mokinių skaičių, o ne pagal švietimo įstaigos priklausomybę.

Anot teismo, lėšos turi būti paskirstomos visiems mokiniams, kurie mokosi pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas.

Pasak LVAT, tokia situacija, kai mokymo lėšos formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti yra skiriamos ne visiems švietimo teikėjams, turintiems teisę vykdyti švietimą, bet tik savivaldybės mokykloms, susiaurina ministro patvirtintą tvarką dėl neformaliojo švietimo.

Žinių bagažą Sostinės krepšinio mokykloje (SKM) dirbantis krepšinio specialistas pildė dirbdamas su Dariumi Songaila, kuris yra Greggo Popovičiaus trenerių štabo narys San Antonijaus „Spurs” klube.

Pasak M. Noreikos, po ilgos pertraukos atgimęs pirmojo etapo Lietuvos rinktinės modelis (dar vadinamas tiesiog „rezervine rinktine”) pasiteisino su kaupu.

Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) organizuotas projektas mažiau žinomiems žaidėjams tapo puikia platforma patobulėti ir parodyti savo sugebėjimus, o patys geriausi jau pluša Kazio Maksvyčio vadovaujamoje rinktinėje, kuri ruošiasi FIBA Pasaulio taurei.

Tokiais žaidėjais tapo sėkmingai pergalinguose mačuose su Jordanijos rinktine žaidę Deividas Sirvydis, Dovydas Giedraitis ir Matas Jogėla.

Vis tik M. Noreika džiaugėsi ir dėl kitų krepšininkų pasiekimais. Pasak pašnekovo, atvykimas į pirmojo etapo Lietuvos rinktinę daugumai žaidėjų gali tapti nauju impulsu jų tolimesnėse karjerose.

Priminsime, kad M. Noreikos vadovaujama Lietuvos jaunimo rinktinė praėjusią vasarą tapo U20 Europos vicečempionais. 2002 m. kartos rinktinėje žaidė ir Augustas Marčiulionis, su kuriuo treneris šią vasarą susitiko dar aukštesnio lygio stovykloje.

– Ką išsinešėte iš šios rinktinės stovyklos? – SKM.lt paklausė M. Noreikos.

– Kiekviena rinktinė, kaip ir kiekviena treniruotė, kažką stiprina ir tvirtina. Man, kaip treneriui, tai sustiprino žinias, supratimą, praplėtė akiratį, žinių bagažą.

– Kokį įspūdį paliko darbas su Dariumi Songaila ir visu trenerių štabu?

– Su Dariumi dirbti buvo smagu ir jauku. Nebuvo kažkokio didelio „tarpo“ – kalbėjome apie tuos pačius dalykus, nes krepšinis nėra kažkokie stebuklai. Daugelis elementų yra tie patys, apie kuriuos galvoji ir tu. Žinoma, yra elementų, kurių nepastebi, neužfiksuoji ar nededi ten akcentų. Apibendrinant, darbas su Dariumi tikrai buvo sklandus ir geras. Sakyčiau, bendradarbiavimas nuo trenerių priklauso ne tik nuo jų lygio, bet ir nuo vertybių. Džiugu, kad tos vertybės sutapo. Tikiuosi, jam buvo patogu dirbti ir su manimi.

Kalbant apie visą trenerių kolektyvą, dirbti buvo labai smagu, nes visi esame iš sporto pasaulio ir lengvai radome bendrą kalbą. Buvo daug istorijų, kuriomis galėjome pasidalinti ir iš ko smagiai pasijuokti.

– Jūsų akimis, ar šis projektas pasiteisino? Ar tai gali būti tinkama kasmetinė platforma augti tiek žaidėjams, tiek treneriams?

– Vienareikšmiškai taip. Ir tą sakau ne dėl to, kad šiame projekte dalyvavau. Tą girdėjau iš pačių žaidėjų. Prieš atvykstant dauguma nežinojo, ką gaus ir ko tikėtis.  Buvo suteiktos aukščiausio lygio sąlygos sportuoti ir gyventi. Visos krepšininkų dvejonės atvykus greit išsisklaidė ir visi iki vieno liko labai patenkinti projektu.

– Laurynas Beliauskas gavęs kvietimą į rinktinę atšaukė savo medaus mėnesį. Galbūt buvo ir dar daugiau panašių istorijų?

– Nežinau, galbūt tik jam taip sutapo. Pagarba Lauryno mentalitetui ir jo vertybėms. Jis labai gerai išsireiškė: „Į kelionę aš galiu nuvažiuoti ir už mėnesio, o į rinktinę už mėnesio aš nenuvažiuosiu.”

Tai yra labai logiška ir teisingai argumentuota žaidėjo pozicija. Apskritai šį atvejį vertinčiau kaip įdomią ir sėkmingą istoriją, kadangi Laurynas tikrai gerai pasirodė. Yra didelė tikimybė, kad tai jam padės pasirašyti patrauklesnį kontraktą klubiniame krepšinyje. Gal tada ir žmona bus laimingesnė (šypsosi).

– Kaip buvo priimtas sprendimas dėl žaidėjų, kurie buvo deleguoti į pagrindinę rinktinę?

– Ta diskusija viduje visada būdavo. Kažkiek apsitarėme, o po to Darius ėjo kalbėtis su Kaziu.

– Gal galėtumėte išskirti žaidėjus, kurie verti atskiro paminėjimo ir galbūt negavo tokio dėmesio, kurio nusipelno?

– Kaip ir visada, nesinori kažko išskirti iš komandos, bet aš asmeniškai labai džiaugiuosi už Augustą Marčiulionį. Jis tikrai atvažiavo būdamas kitame lygyje, atrodė solidžiai ir rungtynėse visi tą matė. Tai tik mano asmeninė nuomonė, bet man atrodo, kad Augustą galėjome bent porai savaičių pajungti ir prie pagrindinės rinktinės. Ne dėl to, kad jis patektų į galutinį dvyliktuką, bet tam, kad kažkiek paaugintume tuos tikrus savo įžaidėjus.

Visi kalbame, kad įžaidėjo pozicija yra probleminė. Ir ne tik Lietuvoje. Ispanai pernai Europos čempionatui natūralizavo Lorenzo Browną, nes patys neturėjo įžaidėjo. Atrodytų, duodami galimybę pasportuoti papildomai su pagrindine rinktine, sužaisti dar 1–2 kontrolines rungtynes, Marčiulioniui ir visam Lietuvos krepšiniui padarytume naudos ateityje. Toks būtų mano pamąstymas ir vizija.

Mums labai padėjo Einaras Tubutis. Jis traktuojamas kaip vėlyvos brandos žaidėjas, bet tikrai turi duomenis, ilgas rankas, gerą metimą iš perimetro. Tas pats Laurynas Beliauskas, Ignas Sargiūnas. Praktiškai visi neiškrito iš konteksto ir buvo verti dalyvauti pirmojo etapo Lietuvos rinktinės stovykloje.

– Kokį gavote atgalinį ryšį iš Lietuvos krepšinio federacijos (LKF)? Galbūt jau žinote, kad su šiuo projektu dirbsite ir kitą vasarą?

– Apie ateitį kalbos nebuvo, nes sunku pasakyti, kokia situacija bus kitą vasarą. Buvo momentinė ir nuoširdi padėka už nuveiktą darbą ir gerą bendrą vaizdą, kurį matė visi krepšinio sirgaliai.

– Jeigu ateityje būtų proga padirbėti panašiame lygyje, turbūt neatsisakytumėte?

– Kol niekas nepasiūlė, tol negaliu pasakyti, ar sutikčiau (šypsosi). Neaišku, kas ir kaip dėliosis kitose gyvenimo veiklose ir situacijose. Jeigu bus galimybės viską suderinti, tada taip. Dabar su treneriais tiesiog džiaugiamės, ką padarėme ir kad galėjome padėti krepšininkams patobulėti.

Trenerio karjerą A. Gronskis pradėjo vos 27-erių, kai atstovaudamas Vilniaus „Sakalams“ patyrė sudėtingą traumą, o komandos vyriausiasis treneris Linas Šalkus pasiūlė savo auklėtiniui tapti jo asistentu.

Profesionalaus krepšininko kelią anksti užbaigęs A. Gronskis 2001 m. pilnu pajėgumu kibo į treniravimo darbus. Tapo ne tik konkurencingo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) klubo trenerių štabo nariu, bet ir pradėjo darbą su jaunaisiais krepšininkais Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje (ŠMKA). 

„Buvo momentų kai būdavo tikrai sunku. Ačiū Linui, kuris šiek tiek paprasčiau pažiūrėdavo į šitą darbų derinimą. Labai svarbu, kad tu dirbi ir su suaugusiais, ir su vaikais. Tada treneris gali pasibandyti ir parodyti vaikams, į ką reikia atkreipti dėmesį. Kai tu asistentas, gali duoti patarimus, o su vaikais jau pats išsibandyti savo taktiką, ar ji veikia. Tas treneriui yra labai naudinga“, – kalba SKM treneris A. Gronskis.

Reikia mokėti išlaukti

Treneris ŠMKA ugdė 1989 m. gimusią vilniečių kartą, kurioje buvo Mindaugas Kuzminskas ir Simas Buterlevičius. Juos A. Gronskis integravo ir į „Sakalų“ klubo ekosistemą. S. Buterlevičius buvo laikomas vienu perspektyviausių savo kartos žaidėjų, o M. Kuzminskas baigdamas vidurinę mokyklą jau ruošėsi kabinti sportbačius ant vinies ir teisėjavo mėgėjų lygose.

„Pamenu, buvo tokia stovykla „Krepšinis be sienų“, kur Mindaugas buvo padėjėjas ir padavinėjo rankšluosčius. Savo davė lengvoji atletika, išlaukimas, nes Mindaugas yra vėlesnio brendimo. Kažkas iš pirmosios komandos susitraumavo ir taip Mindaugas iš antrosios buvo paimtas į turnyrą Ventspilyje. Treneriai turi nuraminti žaidėjus. Nieko tokio, kad 13-15 ar net 18 metų nežaidi, bet reikia sustiprėti, iškentėti, o tada ir pamatysime, kas bus.“

Tinklalaidės svečias, kuris nuo 2021 m. rudens dirba SKM treneriu ir ugdo talentingiausius U18 ir U11 krepšininkus, atsakė į amžiną klausimą – kas lemia, ar moksleivis sugebės prasimušti į profesionalų krepšinį?

„Labai svarbu jaunimo komandos, kurios duoda gerą impulsą. Labai svarbu, kad, sakykime, liaunesni vaikai baigę sporto mokyklą išliktų krepšinyje  dar bent 2–3 metus. Reikia subręsti, suvyriškėti. Galiausiai jie patys apsisprendžia, ar jie nori ir gali būti krepšininkais. Jaunimo programos tam ir yra skirtos. Mindaugas turėjo labai sėkmingą karjerą, o Simas, manau, taip pat buvo sėkmingas – žaidė „Ryte“ ir savo metu „eidavo į startą“ Eurolygoje“, – kalbėjo 2009 m. Europos taurės čempionas.

„Ryte“ žinių sėmėsi net iš 13 trenerių

47-erių treneris A. Gronskis 2007–2015 m. dirbo Vilniaus „Ryto“ trenerių štabe, o per šį laikotarpį reprezentacinis sostinės klubas išgyveno itin spalvingus laikus. 2008–2009 m. vadovaujant Rimui Kurtinaičiui klubas iškovojo visus 5 per sezoną įmanomus titulus, o dar už metų garbingai atstovavo Lietuvai Eurolygoje ir apgynė LKL titulą. 

„Dar sezono pradžioje (2006 m. rudenį, – autoriaus pastaba) man paskambino vienas tuometinių klubo vadovų Giedrius Aidietis ir pakvietė prisijungti prie „Ryto“. Pasakiau, kad dar nesu pasiruošęs – reikėjo pagerinti anglų kalbos žinias. Po poros mėnesių paskambino antrą kartą, o trečią kartą – per Naujus metus. Supratau, kad ketvirto karto nebebus ir reikia eiti (šypsosi). Kažkiek patobulinau anglų kalbos žinias ir papuoliau į visiškai naują dalyką. Kartais mums, vaikų treneriams, atrodo, kad mes galim treniruoti bet ką – duokit mums Eurolygos komandą ir pan. Bet atėjus dirbti supratau, kad krepšinyje dar daug ko nežinau ir reikia daug mokytis.“

Tiesa,  dirbant vyriausiųjų trenerių asistentu, A. Gronskiui teko patirti ne tik pergalės džiaugsmą, bet ir pralaimėjimų kartėlį, kurį lydėdavo permainos trenerių flange. A. Gronskiui „Ryte“ teko dirbti net su 13 trenerių – Smago Sagadinu, Aleksandru Trifunovičiumi, Antanu Sireika, Rimu Kurtinaičiu, Draženu Anzulovičiumi, Robertu Štelmaheriu, Dariumi Maskoliūnu, Aleksandru Džikičiumi, Dirku Bauermannu, Aleksandru Petrovičiumi, Dainiumi Adomaičiu, Virginijumi Šeškumi ir Marcelo Nicola.   Kurie strategai į A. Gronskio atmintį įsirėžė labiausiai?

„Įgavau labai daug žinių. Jeigu nupieštum žinių medį, jis gautųsi labai šakotas. Kiekvienas pasikeitimas buvo didelis iššūkis. Tu darai skautingą ir turi įrodyti, kad tavo žinios, įžvalgos, patarimai yra naudingi komandai, kad treneris tavimi pasitikėtų. Sėkmingiausias sezonas ir geras ryšys buvo su R. Kurtinaičiu. Rimas daugeliu atvejų manimi pasitikėjo. Buvo labai įdomu dirbti su A. Sireika ir jo  puolimo vizija. Prieš jo derinius tikrai sudėtinga gintis. Su D. Maskoliūnu pritrūko vieno metimo iki pergalės pirmosiose LKL finaluose. Jeigu būtume „užkabinę“ pergalę, gal visa serija būtų buvusi kitokia. Ir Eurolygoje pritrūko labai nedaug iki patekimo į kitą etapą. Iš D. Adomaičio taip pat gavau labai daug pamokų ir žinių. Galiu vardinti kiekvieną trenerį.“

„Juodas“ trenerių darbas

2015–2019 m. A. Gronskis buvo vyriausiasis Vilniaus „Perlo Energijos“ treneriu ir ugdė itin talentingą Vilniaus krepšininkų kartą – Mareką Blaževičių, Deividą Sirvydį, Ąžuolą Tubelį, Augustą Marčiulionį, Domantą Vilį, Simą Jarumbauską ir kitus.

Su šia vilniečių karta A. Gronskis 2018 m. Belgrade laimėjo pagrindinį Eurolygos jaunimo turnyrą:

„Tu gali gerai dirbti, bet tau gali nepasisekti.  Tai buvo tarsi ilgų darbų apdovanojimas. Buvo labai džiugu, kad pavyko laimėti su komanda, kurioje buvo net 11 vilniečių. Tai yra smagiausia. Tai nėra monetos metimas – visi įneša savo indėlį, o vaikų treneriai atlieka „juodą darbą“.  Nėra taip paprasta išmokyti vaiką. Kiek reikia kantrybės, įdirbio...“

SKM treneris A. Gronskis atskleidė, kad ugdydamas dabartinius moksleivius jų žaidime norėtų matyti daugiau žaismingumo:

„Norisi, kad jie žaistų ir mėgautųsi krepšiniu. Norisi daugiau lengvumo, žaismingumo. Aišku, neturi nugalėti piktnaudžiavimas individualiais veiksmais. Svarbiausia – mėgautis procesu. Daugelis vaikų reikia aiškinti, kad prametus metimą nieko blogo neatsitinka ir reikia kuo greičiau grįžti į gynybą. Svarbiausia, kad tu esi čia, kad esi su draugais, gerai leidi laiką, kad tėvai žino, kur tu esi. Štai ką krepšinis duoda vaikams, o viską parodys laikas. Stengsiesi, žaisi ir viskas bus gerai. Dažnai tėveliai perspaudžia vaikus. Pats, kaip tėvas,  aš jaučiu tą patį. Parodykite bent vieną, kuris nenori laimėti, bet ne statistika ir taurė svarbiausia. Svarbiausia, kad tau smagu.“

Sulaukęs SKM podkasto vedėjo A. Čerškaus klausimo apie šių dienų aktualijas, kodėl šį sezoną su spaudimu laimėti susiduriantis „Rytas“ ne visada jį atlaiko, pašnekovas atsakė:

„Pripažinkime, žaisti „Ryte“ yra sunku. Klubui visada keliami aukšti reikalavimai. Reikia laimėti, ne tik pasižaisti. Yra didelis spaudimas ir nėra paprasta žaisti „Ryte“. Mums „Sakaluose“ šiuo atžvilgiu būdavo paprasčiau. Reikia atrasti ramybę, lyderiavimą ir ateis tas rezultatas.“

Kalbėdamas apie savo paties treniruojamų komandų tikslus Moksleivių krepšinio lygos (MKL) U18 ir U12 čempionatuose, treneris sakė:

„Labai džiaugiuosi, kad dirbu su šiais vaikais. Spaudimo nejaučiu. Svarbiausia stengtis ir būti geresniu negu buvai vakar. Mes negalime lygintis su kitais. Tu lyginkis su savimi ir to pilnai užteks. Svarbiausia, kad vaikas užaugtų drąsus, pasitikintis, tvarkingas, mandagus, o gal kai kurie vaikinai taps krepšininkais. Kitas taps verslininku ir sakys, kad šitoje mokykloje man buvo žiauriai smagu ir aš noriu jai padėti, nes mokykloje daug ką gavau. Krepšinio mokykla išmoko, kaip bendrauti, kaip būti kolektyve, ką reiškia atsakomybė, ką reiškia save prisižiūrėti ir reguliariai sportuoti.“

„SKM-I EMSI Gorilos“ (16/3) 12 komandų elitiniame U18 čempionate užima 2 vietą. Tuo metu 2011 m. gimę „SKM-I“ (6/5) krepšininkai varžosi metais vyresnių U12 čempionate, kur sėkmingai kaupia rungtynių patirtį ir ruošiasi kito sezono čempionui.

Daugiau pašnekovo minčių – SKM podkaste.

Vaikų ir jaunimo neformaliojo švietimo asociacijos (VJNŠA) organizuotame renginyje dalyvavo įvairias sporto šakas atstovaujančios sostinės sporto organizacijos – Vilniaus regbio akademija (VRA), Baltijos futbolo akademija (BFA), Sostinės krepšinio mokykla (SKM) ir kitos.

VJNŠA direktorė Neringa Juškienė akcentuoja, kad šiais laikais, kuomet visuomenė išgyvena vis naujus ribojimus ir karantinus, itin svarbu nepamiršti neformalių būrelių teikiamos naudos vaikų asmenybės ugdymui.

„Labai smagu, kad asociacijos nariai yra aktyvūs tokių projektų dalyviai. Juk vaikai nori sportuoti ir per žiemos atostogas. Tokie renginiai skatina vaikus išbandyti įvairias sporto šakas ir atrasti sau tinkamiausią. Vaikams ir jų tėveliams linkiu kantrybes. Nepamiršti, kad yra ne tik mokykla ir namai, bet ir būreliai, kuriuose  vaikai gali išreikšti ir realizuoti save. Taip pat labai linkėčiau, kad 2022 m. pagaliau pasibaigtų visi užsidarymai ir karantinai“, – kalbėjo  VJNŠA direktorė N. Juškienė.

Asociacijos vadovei pritaria ir Baltijos futbolo akademijos treneris Serge'as Tatiefang.

„Per paskutinius 4–5 metus Lietuvoje itin išaugo futbolą lankančių vaikų skaičius, Kai Afrikoje gimsta vaikas, jis iškart gauna kamuolį ir pradeda žaisti futbolą. Kartu su BFA siekiame, kad taip būtų ir Lietuvoje (šypsosi). Iš tikrųjų, nesvarbu, nuo kokios sporto šakos pradėsi. Tiesiog reikia sekti paskui savo aistrą. Pavyzdžiui, mano dukros pradėjo nuo baleto, nes pamačiusios filmą panoro tapti balerinomis. Kai ateis laikas, jos pasirinks“, – sako pašnekovas.

Kamerūnietis S. Tatiefang teigia, kad sporto naudą sunku pervertinti, tačiau norint kokybiškai sportuoti ir gerai jaustis, Vilniuje būtina gerinti infrastruktūrą:

„Sportas suteikia labai daug – gerą sveikatą, moko pagarbos, disciplinos, bendradarbiavimo, taip pat – kaip kovoti už savo poreikius. Sportas – įtraukiantis ir nuolat evoliucionuojantis dalykas. Nuo neformalaus vaikų sporto prasideda gyvenimo mokykla, kurioje išmoksti gerbti save ir kitus. Konkrečiai man sportas suteikia laimę, gerus draugus. Manau, kad tą patį pasakytų daugelis reguliariai sportuojančių žmonių. Žinoma, norint sportuoti ir jaustis gerai, reikalinga infrastruktūra. Akivaizdu, kad Vilniuje ją reikia gerinti. Negalime jos pastatyti per vieną dieną, bet BFA arena yra pavyzdys, kuria kryptimi reikia dirbti.“

Vaikų aktyvumu sužavėtas buvo ir renginių vedėjas, trijų vaikų tėtis Evaldas Venskutonis.

„Renginyje kiekvienas išbandė įvairias veiklas ir pajautė skirtingą tonusą. Visi buvo kupini emocijų, šiek tiek pasivaržė. Vienas iš mano vaikų dar nuo darželio laikų lanko krepšinį. Jis labai „užsikabino“. Matau, kad jam ši sporto šaka labai aktuali, jis noriai eina į treniruotes. Fizinė veikla yra svarbi, nes lavina žmogaus charakterį ir kūną. Svarbu nebijoti ir pabandyti. Vaikus į sportą reiktų įtraukti per pramoginį elementą ir parodyti, koks sportas gali būti smagus“, – sakė  neatlygintinai  „Atrask judėjimo džiaugsmą“ renginį vedęs profesionalas.

Jam antrino ir renginyje kartu su atžalomis apsilankiusi mama Sandra: „Įspūdžiai labai geri. Turiu 3 vaikus ir visi jie žaidžia regbį. Neformalus švietimas ir sporto būreliai vaikams duoda labai daug – fizinis aktyvumas padeda ne tik kūnui, bet ir psichologinei būsenai.“

Renginio „Atrask judėjimo džiaugsmą“ mecenatė – Vilniaus miesto savivaldybė. VJNŠA vienija neformalaus švietimo sporto organizacijas, kuriose reguliariai sportuoja daugiau kaip 9 tūkstančiai moksleivių.

Šio Vokietijos miesto klube 2002–2003 m. sezone žaidė Donatas Sabaliauskas, Giedrius Aidietis, o dabar aukščiausioje šalies lygoje „Science City“ spalvas gina Martynas Mažeika. Klubo dublerinėje ekipoje vyriausiuoju treneriu dirba Marius Linartas, jo sūnūs Bartautas ir Adomas sėkmingai rungtyniauja 2003 m. kartos Vokietijos moksleivių krepšinio lygoje.

Visas šis gausus lietuvių būrys puikiai deri vokiškoje krepšinio tvarkoje. „Vokiečiai tikrai mus vertina, žino mus kaip krepšinio šalį ir į mus žvelgia su didele pagarba“, – išskirtiniame interviu SKM.LT svetainei kalbėjo krepšinio mokyklos treneris D. Sabaliauskas.

Sausio pradžioje 43-erių stratego vadovaujama 2005-ųjų kartos „SKM-III“ komanda Jėnoje ir Chemnice per 3 dienas sužaidė penkerias rungtynes bei stebėjo „Bundesliga“ mačą. Su jaunaisiais krepšininkais Vokietijoje susitikęs Klaipėdos krepšinio simbolis M. Mažeika motyvavo SKM žaidėjus siekti savo svajonių, o D. Sabaliauskas džiaugėsi auklėtinių įgyta patirtimi ir tikisi ją pritaikyti artėjančiose Lietuvos moksleivių krepšinio lygos („LIDL–MKL“) atkrintamosiose varžybose.

Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe–LKL“) prizininku, Vengrijos ir Švedijos čempionu tapęs D. Sabaliauskas išsamiame interviu papasakojo skirtumus tarp Lietuvos ir Vokietijos krepšinio, leidosi į savo karjeros prisiminimus ir džiaugėsi, jog Vilniaus „Ryto“ klubą papildo vis daugiau jaunų sostinės krepšininkų.

– Treneri, visų pirma, apžvelkime sportinę išvykos į Jėną pusę. Su kokiomis komandomis teko susitikti?

– Dvi savo metuose lyderiaujančios 2005 m. kartos Vokietijos komandos iš Lėverkuzeno ir Chemnico išreiškė norą sužaisti draugiškas rungtynes. Prieš pastarąsias ekipas turėjome geras ir atkaklias kovas, kurias pralaimėjome dešimties taškelių skirtumais. Dukart laimėjome prieš šeimininkų Jėnos komandą, kuri žaidžia Europos jaunimo krepšinio lygos (EYBL) B divizione. Džiugu, kad pavyko nugalėti tokią stiprią komandą. Galima pasidžiaugti puikiu Mato Aidiečio žaidimu, kuris vienose iš rungtynių prieš Jėnos komandą pelnė 26 taškus. Jo pasirodymą gyvai stebėjo ir jo tėvelis, buvęs profesionalius krepšininkas, Vilniaus „Ryto“ žaidėjas, Lietuvos čempionas G. Aidietis. Paskutinėse rungtynėse Jėnos ekipa subūrė savotišką savo rinktinę, kuriai pralaimėjome. Esame labai patenkinti, kad pamatėme skirtumus tarp Lietuvos ir Vokietijos krepšinio. Ten dominuoja labai agresyvi, vokiško stiliaus gynyba – spaudimas, didelis intensyvumas, fizinis, kontaktinis krepšinis. Taip pat šiek tiek skiriasi taisyklės. 2005 m. kartos čempionate Lietuvoje dar negalima dvigubinti gynybos prieš varžovą, o Vokietijoje tai jau leidžiama. Tai mūsų vaikams buvo naujas dalykas, bet po pirmųjų dviejų rungtynių su tuo apsipratome.

– Kol kas solidžiai rungtyniaujate MKL U14 B (7/2) divizione. Praėjusį sezoną atkrintamosiose metėte rimtą iššūkį vėliau į finalo ketvertą patekusiai Šiaulių ekipai. Kokie tikslai šiemet?

– Jau užsitikrinome vietą atkrintamosiose ir bandysime jose sukovoti. Reikia bandyti pereiti pirmąjį atkrintamųjų etapą. Nors jame neturėsime aikštės pranašumo, bet tikslo tai nekeičia. Lyginant su praėjusiais metais, dabartinėje sezono stadijoje turime geresnį pergalių ir pralaimėjimų balansą. Jaunieji krepšininkai stengiasi, kovoja ir to rezultatai matomi.

– SKM auklėtiniai Vokietijoje susitiko su Jėnos klube žaidžiančiu M. Mažeika. Kaip vyko šis susitikimas?

– Visų pirma, norėčiau asmeniškai ir visos SKM organizacijos vardu padėkoti treneriui Mariui Linartui, kuris dirba Jėnos krepšinio sistemoje ir mums visapusiškai padėjo organizuoti šią kelionę. Jis prisidėjo ir prie M. Mažeikos apsilankymo, kuris savo buvimu pagerbė SKM auklėtinius. Vaikai Martyną tikrai žinojo ir prisiminė, kad jis žaidė labai gerus sezonus „Neptūne“. Jiems buvo malonu pamatyti Lietuvos krepšininką Vokietijoje. Martynas pabendravo su moksleiviais, pasidarėme bendrą nuotrauką ir jo įkvėpti ėjome žaisti savo rungtynių. Tos pačios dienos vakare jau stebėjome „Bundesliga“ mačą tarp vietos „Science City“ ir Gyseno „46ers“ klubų.

– Ar turėjote laiko šiek tiek pažinti Jėnos miestą ir regioną?

– Važiavome ir kilome į apžvalgos bokštą, nuo kurio visa Jėna atsiveria kaip ant delno. Turėjome labai intensyvų tvarkaraštį. Atskridome į Berlyną ketvirtadienį, o iki Jėnos buvo likę dar 200 km, kuriuos įveikėme autobusu. Kai pasiekėme viešbutį, jau buvo gilus vakaras, todėl pavakarieniavome ir ėjome miegoti. Kitą dieną turėjome rytinę treniruotę. Buvo labai patogu, kadangi viešbutis yra visiškai šalia salės. Vėliau keliavome į Chemnicą, kur žaidėme dvi rungtynes. Kitą dieną žaidėme dar du mačus ir stebėjome „Bundesliga“ mačą, o sekmadienį sužaidėme paskutiniąsias rungtynes ir išvažiavome apžiūrėti miesto. Džiaugiuosi tuo, kad per tas kelias dienas mano krepšininkai tapo dar labiau vieningi, pažino ir palaikė vienas kitą.

– Kokį įspūdį paliko Jėnos krepšinio infrastruktūra? Kaip viskas pasikeitė per 16 metų, kuomet pats žaidėte šiame klube? 

– Visų pirma, Vokietijos klubuose finansinė padėtis yra labai stabili. Jeigu klubas bankrutuoja, žaidėjams atlyginimus išmoka valstybė. Finansine ir infrastruktūros prasmėmis ten viskas yra labai aukštame lygyje. Per 16 metų, kuomet klube žaidžiau kartu su tuo pačiu G. Aidiečiu, daug kas pasikeitė. Dabar Jėna pasistačiusi naują krepšinio bazę ir labai malonu tai matyti.

– Ką manote apie Jėnos regiono ir visos Vokietijos jaunimo krepšinį? Kokia kryptimi jį stengiamasi plėtoti?

– Ten vaikų ugdymu užsiima pats klubas, kuris turi savo sistemą. Lietuvoje turime valstybines ir privačias krepšinio mokyklas, o ten viskas vyksta po profesionalių klubų vėliava. Kadangi vokiečiai turi labai populiarų futbolą, rankinį ir kitas sporto šakas, jiems sunku surinkti pilnas vaikų grupes į krepšinio užsiėmimus. Tai tikrai liečia 2005, 2006 m. kartą ir t. t. Kadangi šalis didelė, Vokietijoje moksleivių čempionatas bent pradinėje jo fazėje vyksta regionų principu. Įdomu ir tai, kad jeigu Vokietijos moksleivių krepšinio čempionate sužaidi bent 3 sezonus, ateityje, jeigu pateksi į „Bundesliga“ klubą, jame būsi traktuojamas kaip vokietis ir tau nebegalios legionierių limito klausimas.

Auklėtinių skaičiumi mes tikrai gerokai lenkiame vokiečių jaunimo krepšinio struktūras. Kai pasakiau, kad vien SKM vienija beveik 2000 moksleivių ir dar tiek pat darželinukų, jie buvo labai nustebę, kad į krepšinį įmanoma atvesti tiek vaikų. Jiems tokie skaičiai yra įspūdingi.

– Kokie prisiminimai išlikę iš tų laikų, kai atstovavote Jėnos klubui?

– 2001–2002 m. su Alytaus „Alita“ laimėjome bronzos medalius, pirmuosius klubo istorijoje. Vėliau persikėliau į Kėdainių „Nevėžį“, kur mane treniravo dabartinis SKM sporto konsultantas, alytiškis Rūtenis Paulauskas. Viduryje sezono gavau pasiūlymą išvykti į Vokietiją. Tuo metu Jėnos klubas žaidė antroje pagal pajėgumą šalies lygoje ir siekė prasimušti į aukščiausią divizioną. Kai atvykau, G. Aidietis jau buvo ten, o pati komanda turėjo labai gerą sezoną. Deja, nesugebėjome patekti į aukščiausią lygą.  Labai gerai pamenu, kai po visų rungtynių namuose, laimėtų ar pralaimėtų, susitikdavome su sirgaliais VIP salėje, kur bendraudavome, pasidalindavome savo įspūdžiais. Nebūdavo taip, kad pralaimėjai, nusiprausei ir pabėgai namo. Klubas visada skatindavo palaikyti artimus ryšius su sirgaliais, ši graži tradicija išlikusi ir dabar.

Per trumpą laiką pavyko užmegzti šiltus santykiu su klubo vadovybe, bendruomene, kurie tęsiasi iki šiol. Likus kelioms valandoms iki „Bundesliga“ rungtynių susitikome klubo VIP ložėje, kurioje renkasi klubo rėmėjai partneriai, buvę žaidėjai ir kiti svarbūs asmenys. Smagiai pabendravome, prisiminėme senus laikus.   

Į Jėną buvau sugrįžęs ir su veteranų komanda, kai „Science City“ veteranai mus pakvietė sužaisti draugiškas rungtynes. Mūsų komandoje buvo SKM treneriai Gintautas Vileita, Tomas Purlys ir kiti. Dabar klubo sistemoje dirba M. Linartas, tad bendradarbiavimas tęsis ir ateityje – kviesime vieni kitus į savo organizuojamus turnyrus. Beje, M. Linarto sūnūs Bartautas ir Adomas, buvę SKM auklėtiniai, dabar puikiai žaidžia 2003 m. kartos čempionate ir yra vieni savo komandos lyderių. Vokiečiai tikrai mus vertina, žino mus kaip krepšinio šalį ir į mus žvelgia su didele pagarba.

– Šilčiausius santykius išlaikėte būtent su šiuo klubu?

– Puikūs ryšiai išlikę ir su Vengrijos Šolnoko „Olaj“, su kuriuo 2007 m. laimėjome Vengrijos čempionatą ir taurę. Tuomet šalies čempionatą klubas laimėjo antrąjį kartą istorijoje ir pirmą kartą per 16 metų. Neseniai vyko dešimtmečio jubiliejaus minėjimas, į šventę buvo pakviesti visi to meto klubo žaidėjai. 2002 m. pavasarį bronzos medaliai su „Alita“ ir treneriu Rimantu Endrijaičiu priešakyje taip pat buvo didelė šventė miestui. Pabendraujame su tos komandos nariais iki tol, bet kažkokių specialių minėjimų nėra.

– Šį sezoną Lietuvos klubams taip pat tenka išbandyti vokiško krepšinio jėgą. Kauno „Žalgiris“ Eurolygoje pralaimėjo Miuncheno „Bayern“, kitą savaitę į Vilnių atvyksta Roko Giedraičio atstovaujama Berlyno ALBA. Kokios prognozės apie būsimą akistatą sostinėje?

– Neabejoju, kad R. Giedraitis sugrįžęs į Vilnių bus labai motyvuotas ir sieks sužaisti kuo geresnes rungtynes. ALBA yra viena geriausių Vokietijos čempionate ir mūsų „Siemens“ arenoje laukia labai graži kova. Kalbant apie „Rytą“, prisijungus Artiomui Parachovskiui ir išgijus Chrisui Krameriui, komandos nuotaikos yra žymiai geresnės, žaidimo kreivė turėtų kilti. Dabar tereikia susikaupimo ir sėkmės.

– SKM rudenį pasirašė bendradarbiavimo sutartį su „Ryto“ klubu. Vadovaujantis ja, geriausi mokyklos žaidėjai turės galimybę save išbandyti „Ryto“ sistemoje. Kaip vertinate dabartinę jaunimo sistemą Lietuvos sostinėje?

– Be jokios abejonės, ši sutartis SKM auklėtiniams tik prideda motyvacijos. Labai svarbu, kad „Ryto“ treneriai bendrautų su krepšinio mokyklų specialistais, keistųsi informacija, organizuotų bendras treniruotes, konsultuotų ir prisidėtų prie trenerių kvalifikacijos kėlimo. Labai džiugu, kad vis daugiau jaunų vilniečių prasimuša į pagrindinę vyrų komandą.

Tarp jų buvo ir profesionali krepšininkė, įvairiose jaunimo rinktinėse žaidusi, laidų vedėja Dalia Belickaitė, kuri sutiko pasikalbėti su SKM.LT svetaine.

–  Kaip vertini LKF „Vikruolių taurės“ projektą? Kuo jis yra naudingas ir išskirtinis?

–  Šį projektą vertinu labai gerai, kadangi tokio amžiaus mergaitėms yra labai svarbus dėmesys, tai jos tikriausiai džiaugiasi, kai mes ateiname į treniruotes. Taip pat ši „Vikruolių taurė“ yra svarbi tuo, kad ši taurė yra tarsi jų karjeros pradžia, jos siekia pergalių, gerų emocijų. Be to, šis projektas naudingas tuo, jog taurės metu mergaitės siekia žengti žingsnį krepšinio link, o tas mane ir džiugina.

–  Koks jausmas matyti aikštelėje besitreniruojančias mergaites? Ar jos primena tave pačią?

– Tikrai taip (šypsosi), jos primena mane pačią. Aš atsimenu, kai vyko mano pačios pirmosios treniruotės, jų metu žaisdavome kvadratą, jis būdavo smagiausias žaidimas iš visų, o paskiau po truputį įsivažiuodavome, darydavome krepšinio pratimus. Smagu, kad šios mergaitės yra darbščios, klausė, ką sakėme, labai stengėsi, kas mane labiausiai ir stebino, nes aš galvojau, kad joms bus sunku, nes jos dar yra jaunos mergaitės, tačiau visus pratimus darė stulbinančiai gerai, kas mane labai nustebino.

–  Pati esi baigsi krepšinio mokyklą. Kas labiausiai iš jos įsiminė? Kokia yra nauda merginoms lankyti krepšinio mokyklą?

– Iš krepšinio mokyklos įsiminė viskas (juokiasi). Yra labai daug prisiminimų, nes krepšinis atveria labai daug kelių. Visos kelionės, kur keliavome į užsienį, į kitus miestus. Važiavimas autobusu buvo smagiausias dalykas iš visų. Visos žaidžiame žaidimus, šnekame, pasipasakojame – tampame kaip antra šeima. Atradau nerealias drauges, su kuriomis vis dar iki dabar bendrauju, tad šie dalykai yra neįkainojami ir jų aš nekeisčiau į nieką.

–  Ši komanda — pirmoji merginų, mergaičių ekipa SKM istorijoje. Kaip vertini ir ką manai apie šį SKM žingsnį?

–  Šį dalyką aš sužinojau ganėtinai neseniai, bet aš džiaugiuosi ir man labai smagu, jog kažkas domisi ne tik berniukų/vaikinų krepšiniu, bet ir mergaičių/merginų krepšiniu. Tikiuosi, jog kitos krepšinio mokyklos, kurios neturi mergaičių komandų – paseks SKM žingsniu ir suburs mergaičių komandas.

–  Kaip manai, ar SKM ateityje turės daugiau merginų/mergaičių komandų ir ateityje pravers Lietuvos moksleivių krepšinio lygos („LIDL–MKL“) duris?

– Labai sunku pasakyti, tačiau aš tikiuosi, kad taip įvyks ir tikiuosi, jog žmonės pamatys, kad yra perspektyvos treniruoti ir auginti merginų kartas, nes jos labai nori, gali. Ne tik vaikinai gali parodyti aukštą krepšinio lygį ir kelti mokyklos reitingus, mergaitės taip pat tai gali padaryti. Tikiuosi, jog su laiku atsiras vis daugiau merginų grupių, kurios rodys gerus rezultatus ir paskiau organizacija supras, jog ji eina teisingu keliu.

–  Esi žaidusi už kelias Lietuvos moterų krepšinio lygos komandas. Kurioje labiausiai jautei malonumą žaisti krepšinį?

– Neišskirčiau nė vienos komandos,  kiekviena buvo savotiškai gera, kiekviena ekipa atnešė skirtingų žinių, patirčių, kai kur galbūt būdavo sunkiau, tai turėdavau parodyti savo charakterį, stengtis iš visų jėgų, viską pastoviai įrodinėti. Kitose komandose duodavo daugiau laiko pasireikšti, jausdavausi laisviau. Visos ekipos buvo stiprios ir buvo smagu išbandyti save, parodyti, ką galiu ir kartais net spausti save kartais per negaliu , per skauda, bet padaryti ir įrodyti, kad aš viską galiu.

–  Taip pat esi paskyrusi kelias vasaras įvairaus amžiaus rinktinėms. Kaip jauteisi vilkėdama Lietuvos rinktinės marškinėlius? Ar tai buvo tavo, kaip krepšininkės svajonė?

– Nuo 15-kos metų pradėjau savo kelią rinktinėje, ši vasara buvo pirmoji, kai neatstovavau rinktinėje. Pirmosios vasaros rinktinėje būdavo „vau“ , tave pakviečia į rinktinę, įvertina tavo darbą, tau garbė žaisti. Svarbiausia būdavo, jog visą vasarą dirbi, visą vasarą artėji savo svajonės link – profesionalaus krepšinio.

–  Esi patyrusi daug įvairių iššūkių savo karjeroje. Ką pasakytum žaidėjai, kuri gauna traumą arba dėl mažo žaidybinio laiko pradeda mąstyti apie išėjimą iš krepšinio mokyklos?

– Mažas žaidimo laikas – tai yra tarsi iššūkis kiekvienai mergaitei, kad reikia įdėti daugiau pastangų treniruočių metu, tobulėti ir paskui parodyti, kad gali žaisti ir geriau, ir daugiau. Traumos – neišvengiamas dalykas. Reikia toliau kovoti, būti užsispyrus, kartais sveikata net neleidžia daryti to, ką tu nori, bet jei nori, stengies – visada gali grįžti.

–  Ko palinkėtum šiai SKM ekipai?

– Palinkėčiau daug nusiteikimo, šypsenų, energijos, kad jos ir toliau tobulėtų ir judėtų į priekį. Be to, labai smagu, kad šių mergaičių trenerė Šarūnė Valinskaitė yra labai gera, ją gerbia, jos klauso, mergaitėms pasisekė turėti tokią trenerę. Linkiu, kad šios mergaitės eitų tolyn ir jų dėka atsirastų dar daugiau mergaičių komandų.

„Vienas etapas baigėsi, kitas prasideda. SKM pasiūlė geras sąlygas, iš kolegų taip pat girdėjau gerų atsiliepimų. Norėjosi naujų iššūkių, naujas kolektyvas, manau, bus įdomu dirbti. Tiek metų ir pats žaidžiau ir su vaikais dirbau, pamačiau, kad manęs čia nori ir mielu noru sutikau“, - sakė D.Sabaliauskas.

41-erių krepšinio specialistas per 15 metų trukusią krepšininko karjerą rungtyniavo tokiose komandose, kaip Panevėžio „Lietkabelis“, Alytaus „Alita“, Kėdainių „Nevėžis“, taip pat žaidė Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Estijoje ir Vengrijoje.

2004-aisiais su Lulėjo „Plannja Basket“ tapo Švedijos lygos čempionu, 2007-aisiais su Šolnoko „Olajbanyasz“ ekipa tapo Vengrijos čempionu ir laimėjo šalies taurės turnyrą.

Į vaikų krepšinį jis patraukė prieš šešerius metus.

„Dirbant vaikų treneriu labai svarbu mokėti juos motyvuoti ir uždegti krepšiniu. Kad jie sirgtų, norėtų žaisti. Žinoma, kiekvienas vaikas yra individualus, todėl reikia mokėti prie jo prieiti, rasti bendrą kalbą. Čia, tikriausiai, viena pagrindinių trenerio užduočių“, - aiškino D.Sabaliauskas.

Treneris jaunuosius krepšininkus moko ne tik žaidimo subtilybių. Jis stengiasi išugdyti drausmingus ir etiškus profesionalus.

„Treniravimas nesusideda tik iš krepšinio. Iš žaidėjų reikalauti reikia labai daug ko, pavyzdžiui, drausmės, draugiškumo, supratimo, kad tai yra komanda, o krepšinis - komandinė sporto šaka. Žaidėjai turi žinoti, kad reikia padėti draugui. Mokome profesionalumo, nors gal atrodo šiek tiek per anksti, bet jau stengiamės vaikus vesti to link“, - pasakojo krepšinio specialistas.

Jis įsitikinęs, kad būtent šios savybės ir veda į pergales Lietuvos jaunių rinktinę. Šiais metais septyniolikmečių vaikinų komanda, kurios trenerių štabe dirbo ir D.Sabaliauskas, pasaulio čempionate iškovojo bronzą. Pernai ši komanda laimėjo sidabrą Europos čempionate.

„Tokių žvaigždžių komandoje kaip ir nebuvo, bet buvo komandiškumas, draugiškumas, charakteris, vieningas trenerių kolektyvas. Tai padėjo nugalėti tas stiprias komandas. Taip pat, kaip ir pernai. Visada jautėme vienas kito petį, tikėjome, kad galime tai padaryti, visa komanda žaidė kaip vienas kumštis. Tai buvo labai svarbu.

Tikiuosi, kad pavyks šias savybes įdiegti ir Sostinės krepšinio mokykloje“, - sakė treneris.

Ketvirtadienį Sostinės krepšinio mokykla (SKM) į Lietuvos edukologijos universitete vykusią krepšinio diskusiją sukvietė žymias Lietuvos krepšinio asmenybes.

Keturi vyrai - Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) Teisėjų asociacijos prezidentas Kęstutis Pilipauskas, treneris ir biomedicinos mokslų daktaras Rūtenis Paulauskas, buvęs krepšininkas Rolandas Skaisgirys ir Eurolygoje teisėjaujantis Jurgis Laurinavičius diskutavo, kas lemia gerus trenerių, žaidėjų ir teisėjų santykius.

LKF Teisėjų asociacijos prezidentas savo nuomonę argumentavo sakydamas: " Teisėjai yra tam, kad padėtų išaiškinti stipresnę komandą ir padarytų žaidimą "švaresnį". Teisėjai nėra profesionalai, jie nedirba po 24 valandas per parą. Mūsų šalyje arbitrai rungtynėms ruošiasi individualiai ir dažnai, kaip ir treneriai atliekame vadinamąjį "skautingą". Prieš rungtynes paanalizuojame, kaip į tam tikrus dalykus reaguoja kai kurie žaidėjai ar treneriai", - kalbėjo K. Pilipauskas.

R.Paulausko nuomone, nei teisėjai, nei žaidėjai, nei treneriai negali suvokti krepšinio vienodai, nes jų pareigybės yra kitokios: "Treneriai dirba 24 valandas per parą, netgi poilsio metu jie galvoja apie darbą. Tie treneriai, kurie kuria schemas, galvoja, kaip įveikti ir kitą komandą, ir teisėjus. Lietuvoje trūksta talentų tarp teisėjų ir tai tai yra mūsų visų reikalas.".

Buvęs krepšininkas R.Skaisgirys, pritardamas trenerio nuomonei, taipogi pridūrė: "Kartą man teko teisėjauti rungtynėse, kuriose žaidė kurčiųjų komanda "Gestas". Aš tiesiog nepajėgiau sugaudyti to, kas vyko aikštelėje, todėl įsitikinau, kad niekada negalėčiau būti teisėju. Mes visi esame skirtingi".

Kaita tarp krepšinio žaidėjų - savaime suprantamas dalykas. O kaip vyksta rotacija tarp teisėjų? Vienas žymiausių visų laikų Lietuvos teisėjų K. Pilipauskas atskleidė pagrindinius tapimo teisėju momentus: "Egzistuoja teisėjų rengimo mokyklėlės, kuriose dirba krepšinio entuziastai. Jos nėra valstybinės. Pirminis parengimo lygis - miestų lygos. Vėliau pagal oficialią piramidę seka Regioninė krepšinio lyga (RKL), kur dirba 56 teisėjai. Jų darbą prižiūri speciali Teisėjų asociacijos komisija, kuri kiekvienais metais į Nacionalinę krepšinio lygą (NKL) siunčia 4-5 teisėjus.

Remiantis reitingais iš jų bent vienas teisėjas patenka į Lietuvos krepšinio lygą (LKL). Tokiu atveju žemiausią vietą šioje lygoje užėmęs žmogus krenta į žemesnę lygą. LKL teisėjai yra reitinguojami pagal griežtas taisykles: dukart per metus anonimiškai pačios komandos reitinguoja teisėjus. Inspektoriai ir komisarai taip pat pateikia savo vertinimus. Už gerą darbą teisėjai yra atitinkamai įvertinami ir nuo to priklauso jų darbo krūvis. Nepaisant to, jaunuolių, norinčių dirbti šį darbą, nėra tiek daug. Dauguma nori tapti krepšininkais", - komentavo K. Pilipauskas.

Ilgametę patirtį turintis teisėjas pabrėžė: "Supraskime vieną dalyką, kad kai teisėjas priima galbūt ne itin gerą sprendimą, priekaištauti galima, bet tylia forma. Tačiau jeigu tai daroma įžūliai, agresyviai ir tai mato visi aplinkiniai teisėjas būna įvarytas į kampą. Jis negali nereaguoti ir neskirti techninės pražangos. Kitokiu atveju jis nebus teisėjas".

Buvęs krepšininkas R. Skaisgirys iš savo patirties žino, kad žaidėjai dažnai manipuliuoja teisėjais: "Atsiranda psichologinis faktorius. Teisėjai taip pat kartais nesusitvarko su savo emocijomis, pasireiškia jų arogancija. Ir tikrai negalima sakyti, kad tik treneriai ir žaidėjai reiškia savo emocijas. Kartą trenkiau arbitrui į veidą ir buvau diskvalifikuotas dešimčiai mėnesių. Teisėjas po to įvykio per vieną posėdį pats prisipažino, kad pasiuntė mane ant trijų raidžių. Nereikia smerkti vien tik trenerių ar žaidėjų. Teisėjo užduotis yra surasti konflikto užuomazgą."

Buvęs krepšininkas išskyrė dar vieną bėdą - teisėjavimą draugiškose rungtynėse, kuriose žaidžia tavo šalies nacionalinė komanda. Anot jo, šią vasarą Lietuvoje vykusiose pasiruošimo pasaulio pirmenybėms rungtynėse, teisėjai akivaizdžiai palaikė savus. R. Skaisgirio manymu, tai yra meškos paslauga žaidėjams.

Šiuo klausimu nuomonę išsakė ir K. Pilipauskas: "Kai buvau aktyvus teisėjas, stengdavausi išvengti draugiškų rungtynių. Jų metu jausdavai labai didelį spaudimą. Būdavo sakoma, kad bus palydėtuvės, reikia padaryti šventę žiūrovams, o galiausiai sušvilpus ne saviškių naudai, išgirsdavai pasipiktinimo kupinas replikas".

R. Paulauskas, seniau treneriu dirbęs Rusijoje, sakė: "Lietuvoje mes trenerius galime vertinti kaip angelus. Jie neturi išankstinio nusistatymo, jų tarpe nevyrauja korupcija, todėl reikia tuo pasidžiaugti. Tai, kad vyrauja charakterių skirtumai, yra normalu".

Diskusijoje buvo pažvelgta į daugelį aspektų, susijusių su žaidėjų, trenerių ir teisėjų darbu. Vis tik esant solidarumui ir abipusei pagarbai galima išspręsti konfliktus taikiai, išvengti smerkiančių replikų ir ieškoti gražaus dialogo tarp trijų pagrindinių grandžių krepšinyje.

Treneris, patarėjas, rašytojas, specialistas – tai tik keletas žodžių, apibūdinančių krepšinio žinovą Rūtenį Paulauską. Beveik prieš metus savo antrąją knygą – „Krepšinio technika ir mokymas“ – pristatęs gerai žinomas Lietuvos strategas planuoja išleisti ir trečiąją.

Sostinės krepšinio mokykloje (SKM) ir Lietuvos edukologijos universitete (LEU) krepšinio paslaptimis besidalijantis buvęs Maskvos CSKA ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandų trenerių štabo narys džiaugiasi, kad tėvynėje krepšinis vis dar išlaiko pirmaujančią poziciją. Pokalbis su treneriu apie vaikų krepšinio pokyčius ir perspektyvas, taip pat apie esamas ir būsimas pašnekovo veiklas.

- Treneri, pastaruoju metu dirbate su vaikais. Kuo šis darbas jums malonus? – paklausėme R.Paulausko.

- Padedu jaunesniems treneriams, susitinku tiek su vaikais, tiek su jų tėvais. Noriu motyvuoti trenerius, nes šis darbas reikalauja atsidavimo. Noriu stebėti besitreniruojančių vaikų raidą, patarti tėvams dėl jų atžalų ateities ir perspektyvų. Tai ir yra pats malonumas.

- Ar dabar auganti jaunųjų krepšininkų karta skiriasi nuo ankstesnių? Galbūt jie, pavyzdžiui, daugiau bando kopijuoti NBA žaidimą?

- Nemanau, kad labai skiriasi. Ir anksčiau, ir dabar vaikai turi daug noro, turi savo idealus. Taip pat kaupia įvairiausią medžiagą, tiesiog dabar tos medžiagos ir galimybių viską pamatyti yra daugiau. Tikriausiai vienintelis skirtumas yra tas, kad anksčiau nebuvo interneto, įvairių su krepšiniu susijusių laikraščių ir žurnalų, todėl nebuvo galimybių nei paskaityti apie mėgstamą komandą, nei analizuoti žaidimo. Dabar informacijos srautas yra labai didelis, vaikai tapo tarsi rinka, kuri perka žaidimus, skaito straipsnius. Toks pasikeitimas turėjo ir teigiamų, ir neigiamų dalykų, bet, manau, kad išliko vienas – jų aistra žaidimui. Labai džiaugiuosi, kad per ilgą laiką krepšinio pozicijos nesumenko, ši sporto šaka buvo, yra ir bus numeris vienas Lietuvoje. Malonu, kad ir dabar netrūksta vaikų, gainiojančių kamuolį tiek kiemuose, tiek treniruotėse. Sportiškų vaikų yra apstu, todėl tuo galima tik pasidžiaugti.

Rudens pradžioje buvote vienas iš komisijos narių projekto „Samsung karta“ atrankose, matėte daug jaunųjų krepšininkų iš visos Lietuvos. Kaip vertinate bendrą vaikų krepšinio lygį Lietuvoje?

Vertinu kaip gerą vaikų raidos pasiekimą. Krepšinis neateina iš bet kur – pirmiausia vaikai apie tai sužino iš tėvų, kurie stebi, seka vaikų rungtynes, pasiekimus. Manau, kad ir vaikai, ir treneriai, ir tėvai labai profesionalėja. Mano galva, tie vaikai, kurie lanko krepšinio treniruotes, vystosi visai kitaip – jie gauna papildomą fizinį krūvį keturis ar net penkis kartus per savaitę, skiriasi jų mityba, poilsis, jie yra labiau motyvuoti. Manau, kad ir mokosi tokie vaikai geriau. Jeigu ir nepavyksta pasiekti aukštumų krepšinyje, tai gyvenime labai daug pamoko.

- O ar vaikų trenerių lygis atitinka tą, kuris turėtų būti?

- Visose profesijose mes turime įvairių specialistų – ir labai gerų, ir silpnesnių. Manau, kad nėra blogos, geros, ar populiarios profesijos. Yra žmonės, kurie tose profesijose pasiekia arba labai gerų darbo rezultatų, arba prastų. Tai priklauso ir nuo pačio žmogaus įgimtų savybių, nuo to, kaip jis tą darbą myli, ir be abejo, darbo sąlygų. Nebūtina turėti labai geros sportinės bazės, pačių gabiausių vaikų – svarbiausia yra turėti noro, siekti žinių, mylėti vaikus ir būti atsidavusiems – tada ateis ir teigiami rezultatai.

- Silpniausia Lietuvos krepšinio vieta – įžaidėjo pozicija. Kaip galvojate, ar ši problema jau sprendžiama?

- Manau, kad ši problema sprendžiama visiškai natūraliai. Jeigu tai yra labai didelė problema Lietuvos rinktinėje, tokių žaidėjų paieška vyksta nuolatos. Negalime sakyti, kokios priemonės mums leistų tai daryti dar sparčiau – turnyrai vienas prieš vieną, galbūt individualus parengimas. Mano galva, tai yra kompleksas reikalavimų – turi gimti lyderiai, kurie ateitų į krepšinį su tam tikrais genetiniais bruožais – aikštelėje galėtų vadovauti, gerai išmanytų taktiką ir numatytų kelis ėjimus į priekį. Įžaidėjai turėtų būti ir techniški, ir labai imlūs naujiems technikos mokymo veiksmams. Taip, kaip dabar yra dirbama ties šiuo klausimu – jokiu būdu tai nėra blogai. Kai turime didelę masę žaidėjų, mes vis tiek atrasime bent vieną ar du, kurie užkops į patį aukščiausią lygį.

Jeigu pažvelgtume į Lietuvos jaunimo rinktines, galime pamatyti ryškesnių perliukų, tačiau kodėl jie nepasiekia vyrų rinktinės lygio, atsakyti yra sunku. Vyrų rinktinėje yra ypatingai aukšti reikalavimai ir būti jos vedliu įžaidėjo pozicijoje yra nepaprastai sunku.

- Kaip manote, gal būtų naudinga įkurti tik vienos pozicijos žaidėjų krepšinio mokyklą – tarkim, įžaidėjų?

- Jokiu būdu. Vienos pozicijos žaidėjai niekada nerungtyniauja tik tarp tos pačios pozicijos krepšininkų. Įžaidėjams yra reikalingi partneriai, su kuriais jie sugebėtų bendradarbiauti. Mokymas žaisti krepšinį yra mokymas rungtyniauti ne tik vienoje pozicijoje. Ateities žaidėjas yra toks, kuris sugebėtų rungtyniauti nuo įžaidėjo iki sunkiojo krašto ar net vidurio puolėjo pozicijos. Mes apibrėžiame pozicijas dėl to, kad per anksti uždarome žaidėją į tam tikrus specializacijos gniaužtus.

- Su projekto „Samsung karta“ dalyviais stebėjote „Eurolygos“ varžybas ir diskutavote apie komandų žaidimą. Kokia Jūsų nuomonė apie tokias iniciatyvas, globojančias talentingus vaikus?

- Vaikams yra sukuriamos epizodiškos sąlygos bendrauti su treneriais, žaidėjais. Jie semiasi patirties, įgauna motyvacijos, pasitikėjimo savimi. Tačiau noriu pabrėžti, kad gaudami šitiek avanso, vaikai turėtų neišpuikti – tai yra investicija į ateitį. Tie, kurie nustos tobulėti ir galvos, kad mano geriausias rezultatas yra patekimas į „Samsung kartą“, turės nusiminti. Todėl linkiu vaikams į tai žiūrėti, kaip į galimybę siekti dar didesnių aukštumų.

- Turbūt niekas nėra apsaugotas nuo „sužvaigždėjimo“. Ar dažnai pasitaiko toks reiškinys vaikų krepšinyje ir kaip to reiktų išvengti?

- Vertinti kitus yra lengva, tačiau vertinti save yra labai sunku. Dažnai žmonės, tarp jų ir žaidėjai, ir treneriai, yra linkę save vertinti šiek tiek geriau. Taip buvo, yra ir bus – kai jaunas žaidėjas gauna kad ir menką pripažinimą, dažniausiai sustoja tobulėti. Vaikai pamano, kad žino daugiau, moka geriau, tačiau nesusimąsto, kiek dar daug reikia išmokti. Bet koks sustojimas ar sulėtėjimas gali būti lemtingas. Taigi, ir minėtas projektas vaikams yra ne tik galimybė tobulėti, bet ir tam tikras asmenybės išbandymas.

- Parašėte jau dvi su krepšiniu susijusias knygas. Ar sulauksime ir trečiosios?

- Knygų rašymas nėra kažkoks rungtyniavimas su laiku ar savimi. Tai tiesiog buvo noras savo, kaip trenerio, metodines žinias sudėlioti ant popieriaus lapo, kad kiti treneriai ir vaikai galėtų tuo naudotis.  

Yra rengiamas solidus leidinys, kurį, tikiuosi, išleisti pavyks iki vasaros. Tai bus monografija, skirta krepšininkų rengimui.

Didžiausia Lietuvoje Sostinės krepšinio mokykla (SKM) pirmą kartą ne tik savo, bet ir Lietuvos istorijoje,  rugsėjo 1 d.  Gedimino prospekte surengs  „Krepšinio maratoną 2013‟.

Renginys, truksiantis apie 3 val., prasidės rugsėjo 1 d. 14 val. Vilniaus Gedimino prospekte (V. Kudirkos aikštė – Vilniaus arkikatedra bazilika – V. Kudirkos aikštė). Dalyviai varžysis penkiose amžiaus grupėse – patys mažiausi grumsis „mini“ krepšinio maratone, o labiausiai patyrę –  išbandys save didžiajame 1 km maratone.

Norintys nemokamai dalyvauti „Krepšinio maratone 2013‟  turės vilkėti SKM arba Lietuvos rinktinės marškinėlius, o jų neturintiems teks susimokėti nario mokestį  – 5 Lt.

Į maratoną dalyviai gali atsinešti savo kamuolį, kitu atveju,  jie turės galimybę krepšinio kamuolį pasiskolinti už 50 Lt užstatą, kuris po pasirodymo maratone bus grąžintas.

Nugalėtojų laukia  rėmėjų įsteigti prizai – krepšinio bateliai, marškinėliai ir kita sporto atributika.

Rugpjūčio 30 d. visi užsiregistravę į renginį  pateiktu el. paštu gaus tikslų „Krepšinio maratono 2013‟ tvarkaraštį.

Visi dalyviai turės unikalią galimybę pradėti naujus mokslo ir sporto metus bei palinkėti sėkmės Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei artėjančiame Europos čempionate.

Registruotis į „Krepšinio maratoną 2013‟ galite:  http://www.skm.lt/renginiai/turnyrai?id=9