Spėjama, kad jis itin daug medžiojo, žvejojo ir nemažai bendravo su tenykščiais gyventojais, vadinamaisiais evenkais.

Evenkai – gana keisti žmonės, besiverčiantys medžiojimu, elnininkyste ir tikintys dvasių egzistavimu bei šamanų galiomis. Pasakojama, kad jie ateidavę pas tremtinius, atsisėsdavę, pusvalandį patylėdavę, o tada pasakydavę: „Viso gero, mums laikas eiti“ ir pasišalindavę.

1916 m. spalį (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių) Josius kartu su kitais tremtiniais buvo pašauktas į karo tarnybą, o tų pačių metų gruodį žmogus, knygose įvardijamas Kibirovu, iš dvidešimties tremtinių sudarė dvi grupes, turėjusias vykti į Krasnojarską pasitikrinti dėl tinkamumo dalyvauti Didžiajame kare (1914–1918). Koba buvo vienoje jų.

Kelionė truko gana ilgai, mat tremtiniai, keliaudami šiaurės elnių traukiamomis rogėmis pro tenykštes gyvenvietes, net ir lydimi policininkų, veltui laiko neleido bei visas savo jėgas skyrė pasilinksminimams. 1917 m. vasario 9 d. (matyt, pagal Julijaus kalendorių) rogės pagaliau pasiekė Krasnojarską. Tremtiniams čia buvo leista laisvai įsikurti.

Kaip ir nemažai kitų despotų, Koba bene visą savo gyvenimą gėdijosi įvairių įgimtų negalių ar įgytų ydų, tačiau šį kartą nesveika kairė ranka jam padarė paslaugą, mat būtent dėl jos jis išvengė tikėtinos mirties Didžiojo karo mėsmalėje.

Begyvenant Krasnojarske, Josifą aplankė jo pažįstama moteris Vera Šveicer. Kobai ji pranešė apie savo meilužio, Centro Komiteto nario ir artimo Josifo bičiulio, armėno Sureno Spandariano (1882–1916) mirtį, tad nieko nelaukęs Koba nusiuntė Jeniseisko gubernatoriui prašymą leisti jam pagyventi likusius keturis tremties mėnesius Ačinsko mieste.

Persikėlęs į Ačinską, Josius apsigyveno V. Šveicer bute, tačiau ekspertai negali pasakyti, ar tarp jų buvusi lytinė sueitis. Težinoma, kad jie sveikindamiesi susiliesdavo lūpomis, o Vera pabučiuota imdavo skleisti vis tą patį garsą: „Vajetau, Koba!“.

Imperijos sostinėje tuo metu jau vyko vadinamoji 1917-ųjų vasario 23 d.– kovo 3 d. revoliucija (pagal Grigalijaus kalendorių ji vyko nuo kovo 8 d. iki 16 d.), tačiau Ačinske tūnoję politiniai radikalai apie tai nieko nežinojo.

Tuo metu Josius itin dažnai lankydavosi pas Kamenevus. Liudininkai pasakoja, kad oratoriaus talentu apdovanotas Levas Borisovičius (1883–1936) beveik visada užtemdydavo nuobodų ir rimtą, sąmoju nepasižymėjusį Kobą. Kamenevų salone Josius dažniausiai papsėdavo pypkę, kurios dūmai erzino Levo Borisovičiaus žmoną Olgą Davidovną Bronštein (1883–1941). Ši daili, bet tuščia, kaprizinga moteris, kuri buvo dar ir Levo Davidovičiaus Bronšteino (1879–1940) sesuo, dažnai kosėdavo bei prašydavo Josių liautis, tačiau jis į šeimininkės prašymus niekada nekreipdavo dėmesio.

Kovo mėnesį Ačinsko gyventojai sužinojo, kad ilgai lauktoji jų revoliucija pagaliau atėjo, tad Levui Borisovičiui, V. Šveicer, Josifui ir kitiems teliko sėsti į traukinius bei iškilmingai grįžti į Sankt Peterburgą, kuriame dabar susirinkimus rengti ir sovietus rinkti ėmė net šliundros su vagimis.

Grįžęs į imperijos sostinę, Josius laiko veltui neleido ir tuojau pat įsitraukė į politinę veiklą, kartu su Levu Borisovičiumi, perimdamas leidinio „Tiesa“ („Pravda“) kontrolę iš Viačeslavo Michailovičiaus (1890–1986), miestui ir pasauliui labiau pažįstamo Molotovo pavarde.

Viačeslavas Michailovičius itin greitai susitaikė su pažeminimu, o artimiau susibičiuliavęs su Koba, netgi tapo jo asmeniniu pastumdėliu. Josius kartais pagyvendavo V. Molotovo bute Plačiojoje gatvėje ir neretai iš Viačeslavo „pasiskolindavo“ vieną ar kitą merginą. Matyt, būtent tai ir buvo priežastys, leidusios Viačeslavui vėliau nugyventi daugelį metų bei iškilti politinės karjeros laipteliais.

1917 m. liepos 3–7 d. (pagal Grigalijaus kalendorių liepos 16–20 d.) bolševikai, kurstydami kareivius, jūreivius ir darbininkus, bene pirmą kartą pabandė nuversti Rusijoje įsitvirtinusią centro kairės liberalų vyriausybę, tačiau šis bandymas nenusisekė.

Valdžia suėmė Levą Borisovičių ir Levą Davidovičių, o Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) buvo priverstas ne tik bėgti, bet ir pakeisti savo išvaizdą. Kai kurie ekspertai tiki, kad išnešti sveiką plikę jam padėjęs ne kas kitas, o būtent Josifas. Jis esą ne tik paslėpė Vovą vienoje iš daugybės slėptuvių, bet ir pats asmeniškai savo senų pažįstamų Alilujevų namuose (prabangus butas Dešimtosios Kalėdų gatvės 17-ajame name) nuskuto žymiąją Iljičiaus barzdelę bei ūsus.

Alilujevų šeimos galva Sergejus buvo senas Kobos pažįstamas, o su jo palaidumu garsėjančia žmona Olga Josius netgi veikiausiai buvo užmezgęs romaną, tačiau dabar jo susidomėjimo sulaukė visiškai kita šios šeimos atstovė – šešiolikametė Sergejaus ir Olgos duktė Nadežda (1901–1932).

Jaunoji mergina taip pat neliko abejinga senam šeimos draugui, kuris ją kadaise išgelbėjo įkritusią į Kaspijos ežerą, tad galiausiai jie tapo pora ir įformino savo santykius. 1921 m. Nadežda pagimdė būsimą lakūną-alkoholiką Vasilijų (1921–1962), o 1926 m. – asmenine diktatoriaus numylėtine tapusią tėvelio dukrelę Svetlaną (1926–2011).

Kaip ir Jekaterina Svanidzė (1885–1907), Nadia galiausiai sulaukė tragiško ir paslaptingo likimo, tačiau nė vienas liudininkas neabejoja, kad tomis lemtingomis 1917 m. vasaros ir rudens dienomis Alilujevų dukra buvo beprotiškai įsimylėjusi.

– Kitą savaitę pas jus startuoja ne tik užsiėmimai, tačiau jau galima pamatyti ir parodą. Kas parodoje?

– Didžiąją MO muziejaus parodą galima pamatyti jau daugiau negu mėnesį. Tai yra paroda, kuri apima visų trijų Baltijos valstybių meno kūrinius, kuriuose vaizduojama seksualumo kultūra, lyčių vaidmenys, intymumas, troškimai, fantazijos, kalbama apie tai, kaip šis vaizdavimas keitėsi arba koks jis išliko nuo pat 7-ojo dešimtmečio.

Apimamas tikrai platus įvairių darbų spektras, tai greičiausiai yra pirmoji tokio masto paroda.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kodėl apie tai kalbate, kodėl manote, kad per meną reikėtų žmonėms parodyti tą temą, kodėl ją reikia akcentuoti?

– Man atrodo, kad menas apskritai yra puiki priemonė, kuria galima konstruktyviai kalbėtis temomis, kurios sulaukia visuomenėje ir susipriešinimo, ir ne tokių konstruktyvių diskusijų. Muziejus yra tarsi saugi erdvė tam dialogui. Matydami, kiek yra susipriešinimo, tiek lyčių lygybės, tiek nepilnamečių apsaugos įstatymo, tiek tos pačios lyties porų santykių įteisinimo klausimais, suprantame, kad tai yra labai aštrios temos visuomenėje.

Tikrai norisi šitą svarbų dialogą perkelti į muziejaus erdvę, suteikti galimybę pasišnekėti konstruktyviai, o ne tik agresyviuose „Facebook“ komentaruose.

– Minėjote, kad paroda veikia ne pirmą savaitę. Kaip reaguoja čia atvykę lankytojai?

– Lankytojai reaguoja labai pozityviai. Nuo pat pirmo atidarymo savaitgalį sulaukėme didžiulio žmonių srauto. Kas yra įdomu: labai gerų atsiliepimų sulaukėme iš vyresnio amžiaus lankytojų, nes jie šituose darbuose, kurie yra nuo 7-ojo dešimtmečio iki šių dienų, gerai atpažįsta tai, kas jų jaunystėje ir buvo tie dalykai, kurie tarsi buvo ištrinti iš viešosios erdvės, tačiau tikrai egzistavo privačiuose ratuose, kiekvieno žmogaus gyvenime. Suveikia ir nostalgijos, ir praeities refleksijos argumentas, labai džiugu matyti vyresnio amžiaus žmones.

– Šioje erdvėje, MO muziejuje, tai ne tik paveikslai. Apie lytiškumą ir jo ugdymą kalba ir įvairūs kiti eksponatai.

– Taip, kalbame labai plačiai. Pasitelkiamos įvairios meno formos, turime ir instaliacijų, ir skulptūrų, ir tapybos darbų, ir fotografijų.

Pirmiausia tai pats žodynas būna komplikuotas, nejaukiai jaučiamės tardami.

Tai yra 300 kūrinių iš skirtingų laikotarpių, įvairių Baltijos šalių menininkų. Šita tema mums labai svarbi, o paroda leido pagalvoti, ką dar galime padaryti, kad šia tema kalbėtume konstruktyviai. Taip atsirado poreikis pasikviesti Akvilę Giniotą, surengti lytiškumo ugdymo susitikimus, pokalbius su ja.

Pokalbis tęsiamas su Vilniaus universiteto doktorante, lytiškumo ugdymo specialiste, „Ne kopūstų vaikai“ įkūrėja Akvile Giniota.

– Parodoje matau užrašą, kuris skelbia „šito pas mus nėra“. Tikriausiai žmogus vis dar taip sako, kiek suprantu tai atkeliavo iš Sovietų sąjungos, bet dabar yra šiek tiek kitaip?

– Dabar yra šiek tiek kitaip, tiesa. Ne tiek daug vengiama kalbėti šiomis temomis, bet tėvai, globėjai ar mokytojai neretai nori daugiau kalbėti šiomis temomis, bet nežino kaip.

– Ko mokysite tuos žmones, kurie ateis į paskaitas ir klausysis jūsų? Ar galite bent šiek tiek išduoti, ką čia galima išgirsti?

– Su lytiškumo ugdymo mažai yra paslapčių, ypač žmonėms, kurie lankosi tokio pobūdžio paskaitose, šiomis dienomis jų tikrai netrūksta. Kalbėsiu daugiausiai apie tai, kodėl patiriame įtampą namie, visuomenėje, pasidalinsiu įvairiausiais patarimais kaip šioje temoje jaustis patogiai. Padėsiu suprasti, kokio amžiaus vaikams kas yra įdomu, pagelbėsiu pasaulį pamatyti per vaikų, ne tik suaugusiųjų, akis.

– Kas sudėtingiausia vyresnio amžiaus žmonėms, kai kalbame apie lytiškumo ugdymą? Ar tai būtent žinių perdavimas savo atžalai?

– Pirmiausia tai pats žodynas būna komplikuotas, nejaukiai jaučiamės tardami. Kai galvojame kažką papasakoti jauniems žmonėms, kad jiems nebūtų „taip, kaip man, aš mažai visko žinojau“, bet tada supranta, kad nežino, ką pasakyti. Pas mus tiek šito trūksta, kad neturime minčių kaip pagarbiai, etiškai, susiejant su bendražmogiškomis vertybėmis kalbėti šia tema.

Ta vienatinė tiesa bandė pridengti tai, kad komunizmas, apie kurį svajojo dar Karlas Marxas XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, ne tik gali neateiti, bet ir neturi jokių galimybių tapti tikrove. Logiškai nepriekaištinga filosofinė iliuzija, kartu ir viena paskutiniųjų žmonijos istorijoje utopijų, realybėje virto pasityčiojimu iš tiesos kaip to, kas apčiuopiama ir tikra. Socialistinė tvarka – vienas pirmųjų signalų anuometiniams žmonėms, kad artėja laikas, kai tiesos kriterijus tampa abejotinas, padirbamas, netikras. Tai – tam tikra savita pranašystė apie virtualybę.

Šiandien juk visai nesvarbu, ką skaitome ir žiūrime, – bet kuriuo atveju, dažniausiai už to verbalinio ir vizualinio turinio nėra nieko apčiuopiamo. Universitetai ir aukštasis mokslas iš inercijos vis dar deklaruoja savąsias tiesos paieškas tuo metu, kai ta tiesa neretai nebetiki nei profesūra, nei akademinis jaunimas. Realybė yra tokia, kad socialinių tinklų eroje tai, kas tradiciškai vadinta tiesa, tapo nesuskaičiuojamomis nuomonėmis. Priėjome atkarpą, kurioje faktas, kad Žemė yra apvali, vienodai teisingas, kaip ir nuomonė apie Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą ar bet kokį kitą tikrovės reiškinį. Tiesa virto šaltais teiginiais, o nuomonė yra netgi tikresnė už tiesą, nes gerokai įkaitina emociškai ir, regis, nepalieka neutralumo galimybės. Šiuolaikiniam žmogui reikia stiprių dirgiklių, kad įsitikintų esąs dar gyvas. Planetos sukimosi apie savo ašį ar apvalumo tiesa galėjo jaudinti Renesanso epochos individą, bet tikrai ne mūsų laikų mases. Nuomonių įvairovė, šiaip jau mažiausiai kritikuotinas demokratinis nuomonių pliuralizmas, pasiekė tokį kraštutinumą, kad tiesos dabar yra niekam neįdomios, jos tarsi savaime suprantamos ir beveik nereikalingos.

Tiesa virto šaltais teiginiais, o nuomonė yra netgi tikresnė už tiesą, nes gerokai įkaitina emociškai ir, regis, nepalieka neutralumo galimybės.

Posttiesa – tai toks visuomenės būvis, kuris beveik nepalieka galimybės jutimiškai išgyventi grožį. Šis Vakarų estetikos tradicijoje būdavo tapatinamas su jutimine percepcija. Šiandien asmeniui palikta galimybė daugiausia tenkintis regos teikiamais vaizdiniais. Pasaulis, daiktai ir žmonės dirbtiniu intelektu yra perkuriami taip, kad nebelieka esminio estezės patyrimo – kūrybinio proceso metu patiriamo, religiniam suvokimui artimo nušvitimo (apie jį prieš šimtmetį rašė medijų teoretikas Walteris Benjaminas), kuris pasireiškia labai jutimiškai, būtent netikėtu regimosios šviesos patyrimu. Dėka šio vokiečių mokslininko įžvalgų, žmogus tapo bandomas suprasti ne tik kaip religinė, bet ir kaip grožį juntanti būtybė. Virtualybės ir dirbtinio intelekto raida lemia tai, kad beveik nelieka tokių meno suvokėjų, kurie su kūriniais sąveikautų nesuinteresuotai. Šiandien estetines realybės funkcijas aiškiai nustelbia pragmatiniai dabartinio pasaulio diktuojami tikslai. Dauguma žmonių be būtino reikalo neskaito knygų, nežiūri filmų ir neina į dailės galerijas. Žinoma, esama gana siauro visuomenės sluoksnio, kuris išlieka senamadiškas ir kurį vis dar domina meno kūrinys kaip savarankiška tikrovė. Tačiau kiek kartų į dailės kūrinių parodą esame ėję dėl to, kad pažįstame jų autorių arba galerininką, kuris kuruoja tą parodą?! Tokių praktinių sumetimų seką galėtume tęsti labai ilgai. Virtualiosios tikrovės ir mūsų kasdienio gyvenimo realybės mainymosi dinamikoje beveik pamirštame apie trečiąjį tikrovės kelią – grožio pasaulį, kuris bent jau klasikiniais laikais egzistavo kaip menininko sukurta savarankiška alternatyva. Posttiesoje tas kūrėjo padarytas pasaulis atrodo kaip nepakankamai tikras, neretai jam yra taikomas įtikinamumo kriterijus – žiūrovas lieka įtikintas arba ne. Tačiau iš tikrųjų meno kūrinio retoriškumas toli gražu ne visada yra tolygus meniškumui. Vienintelė šių dienų žmogaus įsitikinimo ir įtikinimo galimybė yra jau virtualybės ir dirbtinio intelekto sukurta hiperrealybė. Tikra ir teisinga tik tai, kas viršija apčiuopiamą tikrovę.

Estetikos klausimai sudaro mažą proporciją visame neaiškumo mazge, kurį sukuria posttiesos statusas. Turbūt didžiausia problema yra ta, kad padirbamos, netikros tiesos amžiuje įsigali blogis, kuris save pateikia galybe pavidalų, kurie iš pažiūros panašūs į gėrio formas. Virtualybė pati savaime nėra nei gera, nei bloga, tačiau socialinių tinklų turinio vartojimas šiuolaikinį žmogų nuolat įkurdina vieno pirmųjų mūsų gyvenime pasirinkimų akivaizdoje, klausime, kas mums arčiau – gėris ar blogis? Taip gyvendami socialinės medijos tikrovėje esame nuolat klausiami apie kiekvieno mūsų moralinius instinktus. Telefono ekranas veikia taip, kad, matydami blogį, tampame paralyžiuoti, nieko negalintys pakeisti šalti stebėtojai. Tokiu būdu moralinis žmogaus polinkis į gėrį yra po truputį marinamas, kol virsta piktdžiuga, sąmoningu kenkimu ir daugeliu kitų pavojingesnių blogio apraiškų.

Protopija – vienas naujausių humanitarinių ir socialinių mokslų išradimų, kuris jau aptarinėjamas geriausiuose pasaulio institutuose ir universitetuose, žada vidurio kelią tarp tariamo utopinio rojaus Žemėje ir katastrofiškos distopijos, kuri menuose įgavo daugybę gana lengvai nuspėjamos tipinės raiškos formų. Savotiškas žmonijos blaivėjimas, kurį žada protopija, reiškia, kad galbūt ateityje taip lengvai nesigundysime melu, pateikiamu kaip tiesa, ir, kita vertus, nelaidosime planetos anksčiau laiko. Protopija išties gali pripratinti net ir šiuolaikinį individą prie nuostatos, kad tiesa nėra nei glostanti, nei baudžianti. Ji – įvairiapusė. Artimiausia tokiai realybės traktuotei estetinė pozicija yra XX a. pradžios literatūrinis ir kitų menų realizmas, grąžinantis žmogų prie daiktų, kurie yra apčiuopiami ir substancialūs. Šiuo atžvilgiu protopija yra rimtas pavojus virtualybės greitkeliui, kuriuo esame jau įpratę riedėti. Prieš du šimtmečius Vakarų filosofai švietėjai siūlė grįžti į gamtą. Mūsų amžiaus protopinis šūkis galėtų kviesti atgal prie tikrų daiktų. Visgi, bene didžiausias protopijos siūlomas humanistinis laimėjimas būtų bent jau daugelio mūsų apsisprendimas kurti gėrį, net jei jis suprantamas subjektyviai. Sąmoninga žmonių pozicija nesielgti blogai – tai toks moralinis judesys, kuris taptų potencialia mūsų susikalbėjimo, pakantumo ir sugyvenimo perspektyva. Joje virtualybės dominavimas, elgsenos socialiniuose tinkluose amoralumas ir dirbtinio intelekto anonimiškumas gali būti suskliausti kaip žmonijos klaidos, kurių tikrai nereikia kartoti. Priešingu atveju protopija, kaip vienas paskutiniųjų šansų išvengti distopinių scenarijų, yra pasmerkta žlugti. Mūsų apsisprendimas, kuriuo taku žengti, kaip reta, priklauso nuo santykių su tiesa ir posttiesa, gebėjimo apsispręsti etikos klausimais ir meno (ne)reabilitavimo.

Daugiau nei per tris dešimtmečius, praėjusius nuo lietuvių protesto prieš Sovietų Sąjungos agresiją, imperinis Rusijos apetitas nesumažėjo. Kraugeriško karo alinamos Ukrainos vaikai neturi nei saugaus gyvenimo, nei saugios ateities. Ukrainos vyriausybės duomenimis, nuo invazijos pradžios Rusija iš šalies pagrobė ir prievarta išsivežė apie 20 tūkst. vaikų. Gyvenantys gimtinėje yra traumuoti artimųjų netekties, patiria nuolatinę smurto, prievartos, seksualinio išnaudojimo ir prekybos žmonėmis riziką, patys tampa karo aukomis. JT vaikų fondo UNICEF duomenimis, Ukrainoje kasdien žūsta arba yra sužalojami daugiau nei penki vaikai, nors tikrieji skaičiai gali būti kur kas didesni.

Sausio 13-oji – ne istorija. Jei nenorime, kad ji pasikartotų, neturime teisės pavargti kovodami už laisvę.

Sausio 13-oji – ne istorija. Jei nenorime, kad ji pasikartotų, neturime teisės pavargti kovodami už laisvę. Sausio 13-ąją susitelkę apgynėme teisę gyventi nepriklausomą gyvenimą. Susitelkti mokame ir šiandien – tai įrodė devynmetės Agotos istorija. Apginti vaikus – svarbiausia suaugusiųjų pareiga.

Sausio 13-oji – ne vien minėtina data. Tai akistata su savimi: ar žinome savo istoriją, ar branginame laisvę, ar gyvendami laisvi jaučiame atsakomybę? Tai kasdienė kova už mūsų rytojų. Be teisės pavargti. Užmiršti. Ir kai garsus atlikėjas, toli gražu ne pusaugis, apie Romo Kalantos auką kalba kaip apie „už*usį bajeriuką“, tai ne nevykęs juokelis. Tai pasityčiojimas iš atminimo. Nes be istorijos žinojimo, be pagarbos atminčiai mes – niekas.

Nori viso pasaulio

Rusijos valstybiniame pirmajame kanale propagandistas V. Solovjovas stebino tik jam pačiam suvokiama logika.

Vladimiro Putino ekspansinės politikos ruporas aiškino, kad Ukrainos nėra – nėra jos kaip šalies, nes nėra ekonomikos, nėra tautos, o teritorijos esą išskys, vos tik šalį nustos remti Vakarai.

„Jei gerai pasižiūrėsime, nieko nėra. Savo ekonomikos nėra, valdžios institutų nėra. Visų valstybės požymių nėra. Teritorija egzistuota tik iki to momento, kol kitos šalys ją finansiškai remia“, – aiškino propagandistas.

V. Solovjovo monologas skambėjo visiškoje tyloje, dauguma jo propagandinės laidos dalyvių stovėjo nuleidę akis, tik vienas politikierius drįso įkišti savo trigrašį.

„Jie bando rasti kitų finansavimo šaltinių“, – nedrąsiai lemeno laidos svečias Spiridonas Kilinkarovas.

Liūdintiesiems dėl sovietinių laikų, latvių mokslininkas siūlė prisiminti eiles, kuriose dėl geresnės prekės grumdavosi kiekvienas statistinis lietuvis ar latvis.

„Mes – Rusijos imperija“

V. Solovjovas dažnokai griebiasi tos pačios alogiškos retorikos – tai Ukrainos nėra, nes ji neturi nieko savo, tai Baltijos šalys neegzistuoja, nes esą jos buvo sukurtos, apstatytos ir išlaikomos Rusijos.

Atmintis: A. Udalcovas nepaminėjo to, kad Lietuvą aneksavus ir inkorporavus į SSRS, gyvenimo lygis iš tiesų krito dėl žudynių, trėmimų, privačios nuosavybės naikinimo. „Klaipėdos“ archyvo nuotr.

„Geroji rusų „dūšia“ vieną dieną gali pasakyti – gal jau užteks? Mes – juk lokiai. O lokiai puola be įspėjimo“, – pareiškė V. Solovjovas.

Toliau grasinimų retoriką laidoje perėmė karybos analitikas Stanislavas Krapivnikas, kuris aiškino, kaip Vakarai nesupranta Rusijos, kuri vis tik nori taikos (rusiškai žodis „mir“ turi dvi reikšmes: „pasaulis“ ir „taika“).

Į tai V. Solovjovas leptelėjo: „Mes norime pasaulio (rus. „mira“), geriau viso.“

„Mes – Rusijos imperija. Viską siekiame susigrąžinti. Baltijos šalys bus kitos. Jos jau atvirai kalba, kad ruošiasi karui su Rusija“, – postringavo S. Krapivnikas.

„15 minučių karui?“ – arogantiškai replikavo V. Solovjovas.

Skaičiais prieš propagandą

Ne tik V. Solovjovo, bet ir kitų propagandistų laidose ar straipsniuose naudojamą Kremliaus naratyvą, esą visos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos yra skolingos Rusijai, į šipulius jau senokai daužo latvis Gatis Krumins’as, Vidžemės aukštosios mokyklos mokslinis bendradarbis ir istorijos mokslų daktaras.

Istorikas šių metų rugpjūtį buvo patvirtintas Sovietų okupacinio režimo padarytos žalos skaičiavimo komisijos pirmininku Latvijoje.

Pradėjęs eiti pareigas, G. Krumins’as akcentavo: „Įvertinti SSRS okupacijos padarytą žalą yra ir teisinė, ir moralinė pareiga nukentėjusiems nuo šios okupacijos. Matant įvykius Ukrainoje, akivaizdu, kad šis blogis niekur nedingo, o priešingai – bando įsigalioti. Reikia stengtis rasti bendrą kalbą su kaimynais lietuviais ir estais. Ir galiausiai reikia pabrėžti, kad tai yra ir visuomenės švietimo, o ypač tarptautiniame kontekste klausimas.“

Atiduodavo daugiau

Istorikas senokai studijuoja sovietinių laikų (1945–1990) archyvus.

Išanalizavęs tūkstančius Latvijos banko saugomų sovietinės Latvijos buhalterinės apskaitos dokumentų, istorikas yra įvardijęs šokiruojančius skaičius.

G. Krumins’as yra įsitikinęs, kad tai Baltijos šalys iš tiesų yra dotavusios Sovietų Sąjungos biudžetą, o ne atvirkščiai.

Išanalizavęs 46 tūkst. puslapių buhalterinės apskaitos dokumentų, istorikas suskaičiavo, kad Sovietų Sąjunga apie trečdalį biudžeto skirdavo sovietinės kariuomenės išlaikymui.

Savo analizėje G. Krumins’as skelbė, kad Baltijos šalys dotavo kitus Sovietų Sąjungos regionus.

Esą 25 mlrd. rublių Sovietų Sąjunga skirdavo Latvijai, tačiau pati Latvija į sovietinį Sąjungos biudžetą pervesdavo 40 mlrd. rublių, o tai yra 15 mlrd. rublių daugiau, nei buvo gaunama iš Maskvos.

Latvijos ir Lietuvos centriniuose valstybiniuose archyvuose mokslininko surinkti 1946–1949 metų dokumentai rodo, kad apie 30 proc. Lietuvoje tuo metu surenkamo biudžeto buvo išleidžiama kariuomenės ir saugumo sričiai, kitaip tariant, KGB išlaikymui.

Pavyzdžiui, 1949-aisiais tam buvo skirta 725 mln. rublių. Anot latvių istoriko, tai paneigia ir plačiai paplitusį mitą, kad pinigai buvo skiriami Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių, ekonomikos vystymui.

1949 metais Sovietų Sąjungoje Vidaus reikalų ministerijos ir valstybės saugumo sritims buvo išleidžiama daugiau nei pusė milijardo rublių.

Jo pateiktais skaičiavimais, Lietuvoje 1949-aisiais nacionalinės ir iš centrinio SSRS biudžeto įplaukusios pajamos siekė 2,61 mlrd. rublių, išlaidos sudarė apie 2,46 mlrd. rublių.

Būtent šis skirtumas, apie 150 mln. rublių, anot mokslininko, ir atiteko centriniam SSRS biudžetui.

Estijoje šis skirtumas 1949-aisiais buvo beveik 140 mln. rublių.

Skaičiuoja žalą

Okupacijos padarytos žalos Baltijos šalyse skaičiavimas vyksta ne vieną dešimtmetį.

Latvijos, Lietuvos ir Estijos atitinkamų komisijų gauti skaičiai svyruoja nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų milijardų JAV dolerių.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro direktorė Birutė Burauskaitė yra minėjusi, kad galėtų būti papildyti 2000-aisiais atlikti skaičiavimai, pagal kuriuos okupacijos žala įvertinta apie 80 mlrd. litų (20 mlrd. JAV dolerių pagal tuometį kursą).

Latvija yra skelbusi, kad už okupacijos metu padarytą žalą ji galėtų iš Rusijos reikalauti 200 mlrd. eurų kompensacijos.

Tačiau G. Krumins’as mano, kad reali suma būtų 300 mlrd. eurų.

O štai 2018 metais Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas švaistėsi ne ką mažiau įžūliais pareiškimais, nei televizijos laidose dabar taškosi V. Solovjovas.

A. Udalcovas anuomet pareiškė, kad tai Rusija neva turi teisę reikalauti iš Lietuvos kompensacijos – 72 mlrd. dolerių.

Jis tikino, kad penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje 74 proc. gyventojų užsiėmė žemės ūkiu, o pagal pramonės produkciją Lietuva „triskart atsiliko nuo vidutinio lygio Sąjungoje ir užėmė vieną paskutiniųjų vietų pagal pragyvenimo lygį“.

Jis tikino, kad sovietmečiu SSRS investicijos į Lietuvą siekė 65 mlrd. dolerių.

Tačiau jis nepaminėjo to, kad prieškariu Lietuvoje pragyvenimo lygis niekuo nesiskyrė nuo Vakarų šalyse tuomet vyravusiojo. Lietuvą aneksavus ir inkorporavus į SSRS, gyvenimo lygis iš tiesų krito dėl žudynių, trėmimų, privačios nuosavybės ir gamybos priemonių naikinimo.

Idealizuoja praeitį

G. Krumins’as, prieš kurį laiką lankydamasis Lietuvoje, yra kalbėjęs, kad ne skaičių dydžiai yra svarbiausi jo tyrime, o Rusijos skleidžiamo melo, esą respublikos būtų žlugusios be jos, sutriuškinimas.

„Visa sovietinio periodo literatūra kalba apie tai, kad didžiulė pagalba buvo teikiama iš centrinio SSRS biudžeto. Tačiau duomenys, kuriuos radau apie Lietuvą, nors ne tiek ir daug, bet rodo, kad Lietuva apie 5–6 procentus dotuodavo SSRS biudžetą“, – yra teigęs G. Krumins’as.

Mokslininkų skaičiavimais, 1946–1990-aisiais Latvija SSRS skyrė apie 18 proc. nacionalinio biudžeto pajamų, arba 15,9 mlrd. rublių, skaičiuojant 1961-aisiais buvusiu rublio kursu. Šie metai pasirinkti kaip valiutos stabilumo atskaitos taškas.

„Bet kompensacija iš SSRS man yra antraeilis dalykas. Svarbiausia, kad mes sugriautumėte tuos mitus, tą dezinformaciją, kuri yra pateikiama“, – akcentavo G. Krumins’as.

Kremliaus naratyvus, esą sovietiniais laikais gyvenimas buvo geresnis, G. Krumins’as aiškina tuo, kad žmonės beveik visada turėjo tendenciją idealizuoti praeitį, lygindami ją su dabartimi.

Mokslininkas ne kartą duodamas interviu minėjo, kad žmogus tiesiog genetiškai užprogramuotas pamiršti blogį.

Pinigų yra, bet nėra ką pirkti

Lapkritį duotame interviu Latvijos žiniasklaidai G. Krumins’as priminė, kuo Latvijos vidutinis statistinis kolūkis skyrėsi nuo Rusijos ar Baltarusijos kolūkio.

„Devintajame dešimtmetyje Latgaloje gyvenę etniniai baltarusiai pradėjo keltis į Baltarusiją, nes ten pragyvenimo lygis buvo aukštesnis. Sovietinės ekonomikos absurdas buvo tas, kad kuo daugiau pieno galėjai primelžti iš karvės, tuo mažiau uždirbdavai. Jei pavykdavo primelžti iki 2 tūkst. litrų per metus, tai buvo viena kaina, jei perėjai į kitą kategoriją ir melžei daugiau, tau buvo mokama mažiau. Todėl reikėjo saugotis, kad nepradėtum rodyti per gerų rezultatų. Visas žemės ūkio modelis buvo pilnas paradoksų“, – kalbėjo istorikas.

Sovietų Sąjunga išties buvo pilna paradoksų. Pardavinėdami naftą, sovietai mainais iš Kanados pirkdavo grūdus, iš kurių buvo gaminami kombinuoti pašarai gyvuliams, todėl buvo galima padidinti gamybos apimtis.

„Tačiau dėl to sumažėjo žemės ūkio naudmenų, nes nebuvo prasmės čia vietoje statyti pašarų bazes. Be to, buvo įvairių priedų, dėl kurių devintojo dešimtmečio viduryje atėjo momentas, kai atlyginimai kolūkiuose buvo didesni nei miestuose. Dar vienas paradoksas – gyventojai turėjo „dirbtinių“ santaupų, nes pinigų tiesiog nebuvo kur dėti. Todėl galima sakyti, esą žmonės gerai uždirbo, bet prastai gyveno“, – akcentavo istorikas.

Liūdintiesiems dėl sovietinių laikų, latvių mokslininkas siūlė prisiminti eiles, kuriose dėl geresnės prekės grumdavosi kiekvienas statistinis lietuvis ar latvis.

„Rublis buvo tik tariamas apskaitos vienetas, nes neturėjo realaus padengimo, palyginti su prekės verte“, – reziumavo istorikas.

Profesijos, kurios leisdavo uždirbti daugiau, nereikalavo jokių ypatingų žinių, išsilavinimo, todėl sovietinis laikotarpis, kuris truko penkiasdešimt metų, neugdė žmoguje noro lavinti protą.

Istorikas paaiškina ir tokius pasakymus, kad esą sovietiniais laikais buvo gera medicina.

Šiomis mintimis besivadovaujantys pensininkai anuomet buvo jauni ir sveiki, todėl natūralu, kad jiems tuomet neteko įveikti sunkių ligų.

Alkoholis – laikmečio rodiklis?

Latvių istorikas kalbėjo apie įsisenėjusį mitą, kad esą sovietų laikais ko jau ko, bet alkoholio buvo į valias.

Realybė: mitas buvo ir tai, kad alkoholio SSRS laikais buvo kiek tik širdis geidžia. Prie gėrimų,taip pat kaip ir prie maisto prekių parduotuvių, nusidriekdavo ilgiausios eilės. Neretai jose kildavo ir muštynės. „Klaipėdos“ archyvo nuotr.

„Palyginus, pavyzdžiui, okupacijos pradžią ir pabaigą, alaus gamyba išaugo dešimt kartų. Prekyba alkoholiu sudarė dešimt procentų visų SSRS biudžeto pajamų – tai labai daug. Kai Michailas Gorbačiovas sugalvojo uždaryti alkoholio prekybą, tuo pat metu krito ir naftos kainos, partijos ekonomistai ėjo iš proto, nes suprato, kad pinigų ižde nebus. Tikslas buvo kilnus, bet iš kur gauti pajamų? Ir girtuokliavimo taip pat nepavyko išnaikinti. Daugelis iki šiol tai prisimena – jei vykdavo koks nors socialinis renginys, iš kavos puodelių vis tiek būdavo geriamas alkoholis“, – interviu portalui „jauns.lv“ kalbėjo istorijas.

G. Krumins’as priminė, kad visame pasaulyje žmonės vakarus gali leisti smuklėse, kavinėse ir restoranuose, todėl alkoholio vartojimo kultūra ten visiškai kitokia.

O štai iš sovietmečio ne tik latviai, bet ir lietuviai paveldėjo primityvaus buitinio alkoholizmo tradiciją.

„Sovietmečiu tokių smuklių tiesiog nebuvo. Jei ir buvo, žmonės bijojo ten eiti, kad kas nors nepaklausytų, ką jie kalba. Todėl visi turėjome sėdėti namuose, kaip viengungiai“, – priminė istorikas.

Vis tik G. Krumins’as reziumavo, kad latviai, estai ir lietuviai beveik jau įveikė sovietinių laikų mąstymą.

„Po 50 sovietinio modelio metų iš jos išsivaduoti užtrunka daug laiko, tačiau Rusijai tai skamba kaip mirtina diagnozė“, – teigė istorikas.

Ką buvo galima nupirkti už minimalią algą sovietmečiu ir dabar?

Minimali alga SSRS laikais – 60 rub.

Minimali alga dabar – 840 Eur, po mokesčių – 633 Eur.

Pigiausio „Žigulinio“ alaus butelis anuomet kainavo 33 kap. Vadinasi, už minimalią 60 rub. algą buvo galima nupirkti 181 butelį.

Dabar pigesnio alaus skardinė kainuoja apie 0,9 Eur. Tad už minimalią 633 Eur algą galima nupirkti 703 puslitrines alaus skardines.

Reikalas: kai kurie dabartinės laisvos Lietuvos Respublikos piliečiai pamiršo, kad tualetinis popierius anuomet buvo didelis deficitas, kurio gauti galėjo toli gražu ne kiekvienas. „Klaipėdos“ archyvo nuotr.

Sovietinės degtinės pusės litro butelis kainavo 4,12 rub. Taigi už minimalią algą tada buvo galima nupirkti 14,5 butelio. Dabar puslitrį nebrangios degtinės galima įsigyti beveik už 8 Eur, taigi už dabartinę minimalią algą išeitų 79 buteliai.

Sovietmečiu batonas kainavo 12 kapeikų, vadinasi, jų buvo galima nupirkti 500. Dabar paprasčiausias batonas prekybos centre kainuoja apie 0,8 Eur, vadinasi jų galima nupirkti 791. Tiesa, viename populiariame prekybos centre pigiausią batoną galima nupirkti ir už 0,34 Eur.

Duonos kepalas sovietmečiu tekainavo 20 kap. Už minimalią sovietinę 60 rublių algą buvo galima nupirkti 300 kepalų. Dabar nebrangios duonos kepalas kainuoja apie 1,2 Eur. Vadinasi, galima nupirkti 527 kepalus. Tiesa, parduotuvėse nesunku rasti ir dar pigesnės duonos, pvz., 0,9 Eur už kepalą.

Sovietmečiu 200 gramų sviesto pakelis kainavo 70, „Valstiečių sviesto“ – 68 kap. Taigi už 60 rub. buvo galima nupirkti 88 pakelius to pigesniojo.

Dabar sviesto pakelis kainuoja apie 1,7 Eur, vadinasi, už dabartinę minimalią algą galima nupirkti 372 pakelius. Tiesa, parduotuvėse galima rasti 200 gramų 82 proc. riebumo sviesto pakelį ir už 1,49 Eur. Tuomet jo išeitų 424 pakeliai.

Panašūs skirtumai fiksuotini ir lyginant ne maisto prekes, pvz., degalų kainas. Litras A92 benzino anuomet kainavo 40 kap., o A95 apskritai nebuvo. Taigi už 60 rublių buvo galima įsigyti 150 litrų A92 benzino, kokio reikėdavo „Žiguli“ automobiliams.

Dabar A95 benzinas, kuris iš esmės skiriasi savo kokybe, kainuoja apie 1,6 Eur. Taigi už minimalią algą šiuo metu galima įsipilti net 422 litrus benzino. Tačiau dabar Lietuvoje galima rasti ir dar pigesnių degalų. Pvz., vienoje degalinėje šalia Klaipėdos litrą to paties A95 benzino galima nusipirkti už 1,39 Eur, taigi už minimalią algą išeitų net 455 litrai.

Nuo 2024 m. minimalioji mėnesinė alga didės iki 924 eurų.

Taigi kada buvo gyventi geriau: sovietmečiu ar laisvoje Lietuvoje?

V. Orbanas kalbėjo šalies vakaruose esančiame Vesprėmo mieste, kur dalyvavo minint nacionalinę šventę – neilgai trukusį 1956 m. Vengrijos sukilimą prieš sovietų įtaką, kurį Maskva sutriuškino gausiomis karinėmis pajėgomis.

„Kartais istorija pasikartoja. Laimei, tai, kas pirmą kartą buvo tragedija, antrą kartą geriausiu atveju tėra farsas. Maskva buvo tragedija. Briuselis – nevykusi šių laikų parodija,“ – kreipdamasis į tūkstantį susirinkusių šalininkų kalbėjo V. Orbanas.

„Maskvai sušvilpus, turėdavom šokti. Švilpia ir Briuselis, tačiau šokame, kaip norime, o jei nenorime – visai nešokame,“ – pridūrė jis.

V. Orbanas nuolat nesutaria su ES dėl tokių klausimų, kaip žiniasklaidos ir teismų nepriklausomumas, migracija ar LGBTQ teisės.

Pernai Europos Sąjunga įšaldė milijardus eurų Vengrijai skirto finansavimo dėl šios šalies pozicijos teisinės valstybės ir žmogaus teisių atžvilgiu.

V. Orbanas prilygino šį ES sprendimą sulaikyti šaliai skirtą finansavimą sovietiniams papeikimams.

„Draugų pamokymai nepasikeitė, tik dabar tai vadinama sąlygiškumo procedūra. Partijos Vengrijai pareikštas papeikimas dabar vadinasi Briuselio teisinės valstybės tvarka,“ – sakė jis.

Į valdžią 2010 m. atėjęs Vengrijos nacionalistų lyderis yra ne kartą palyginęs Briuselį su sovietmečio Maskva.

Tačiau šį kartą V. Orbanas pabrėžė, kad ES „dar nėra beviltiška“.

„Maskva buvo nepataisoma, tačiau Briuselį ir Europos Sąjungą galima sutaisyti. Europoje vis dar įvyks rinkimai,“ – sakė jis, kalbėdamas apie kitą birželį įvyksiančius rinkimus į Europos Parlamentą.

V. Orbanas pirma yra išreiškęs viltį, kad bendraminčių partijoms rinkimuose pasiseks ir ES teks pakeisti savo kursą migracijos, LGBTQ ir kitų temų atžvilgiu.

2023-ieji šio veikėjo karjerai gali būti lemtingi – šią vasarą jis oficialiai išskyrė su sugyventine, kuri taip pat buvo tapusi jo žurnalo redaktore, o praeitą savaitę šlykščiausiais žodžiais „Facebook“ (ar kažkokiame kitame socialiniame tinkle) iškeikė aštuntą dešimtį baiginėjantį, nieko jam blogo nepadariusį sporto žurnalistą, iš kurio laidos tik retkarčiais labai švelniai pasišaipydavo „Dviračio šou“ komanda.

Su A. U. veikla susipažinau maždaug 2010–2012 m. skaitydamas jo tekstus, leidžiamus buvusioje „Komjaunimo tiesoje“ (dabar žinomoje kitu pavadinimu). Tuo metu Lietuvos žiniasklaidoje tai buvo kažkas naujo ir be galo gaivaus.

Savo tekstuose A. U. atvirai, labai gudriai ir įvairiapusiškai puolė įvairiausius susireikšminusius ir nežinomus idiotus, pernelyg apie save gerai galvojančius prasčiokus, jų į sostinę persikėlusius vaikus ir anūkus (kuriems, prisidengiant įgyta prabanga, išsilavinimu ir snobizmu, nepavykdavo paslėpti akį rėžiančio provincialumo), į nekenčiamus Vakarus suvažiavusius praturtėti „budulius“, supermamyčių forumų nares, kovotojus su patyčiomis ir kitus posovietinės Lietuvos mankurtus.

Vėliau sužinojau, kad vienas pirmųjų A. U. tekstų, išleistų 2006 ar 2008 metais, buvo apie aktorius ir kitus „aukštosios kultūros“ atstovus, kurie, nepavykus prasimušti Vakaruose, važiuodavo tęsti karjeros į SSRS teisių paveldėtoją („Motiną Rusiją“).

Maža to, A. U. viešai išdrįso liaupsinti tuos, kurių homo sovieticus rūšies atstovai labiausiai nekenčia – Andrių Kubilių ir jo vyriausybę, JAV ir JK, Lietuvos TS/LKD partiją ir jos patriarchą – Senąjį V. L.

Nors Lietuva jau baiginėjo antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį, tuo metu vis dar buvo garbinami A. M. B. apatiniai ir šaukiamasi nušalintojo prezidento lakūno Rolio, be to, siautė finansų krizė, o po invazijos į Iraką ir Afganistaną loti ant amerikiečių tapo madinga pasauliniu lygiu, tad viešai pripažinti savo prielankumą konservatoriams, liberalams ir amerikiečiams bei laidyti liaupses jų lyderiams reikėjo neįtikėtinai daug drąsos.

Tais laikais vyresnių kartų atstovai per giminių susitikimus vis kartojo, kad „prie ruso buvo geriau“, jų vaikai ir anūkai tuo tikėdami šnypšdavo „Qubyliuzz, Liandsbergyzzz... emigruosiu... emigruosiu“, o A. U. savo tekstais tiesiog ėmė ir atvirai bei grubiai pasakė, kad viskas gerai su tais kubiliais ir landsbergiais yra ir kad tu, jaunasis „buduli“, gali ne tik emigruoti į Airiją ar Norvegiją, bet dargi skradžiai žemėn prasmegti – niekam nerūpi nei tu, nei tai, kad, tavo žodžiais tariant, esi „paprąstaz žmoga“.

Tuo metu tokio požiūrio labai reikėjo, nes pirmuosius dvejus nepriklausomybės dešimtmečius visą viešąją Lietuvos erdvę (ir ne tik) buvo apėmęs neaprėpiamas fundamentalus durnumas, o tokie žmonės kaip amžiną atilsį Leonidas Donskis su savo aukštosiomis materijomis Lietuvos kaimuose atrodė it baltos varnos, tad A. U. tekstai veikė kaip psichologinė chemoterapija mutavusių sovietinių onkologinių ląstelių kamuojamoje visuomenėje.

Vis dėlto reikia konstatuoti faktą, kad gyvenime nėra nieko amžino. Maždaug 2013 m. A. U. iš „Komjaunimo tiesos“ perėjo į kitą portalą, ir nors nuo tada veiklos spektras ėmė plėstis (knygos, žurnalas, interneto svetainės, blogai, socialinių tinklų profiliai, TV ir radijo laidos), jo tekstų kokybė ėmė prastėti, o jis tapo panašus į savo paties parodiją. Tai perša mintį, kad despotiškumu tarp žurnalistų garsėjantis vieno ryto redaktorius gebėdavo ne tik pravirkdyti „įtakingiausią“ Edmundą J., bet ir išspausti iš A. U. šį bei tą daugiau nei vien „Benedikto kiaušinių“ apžvalgas ir liaupses nusibodusiems „Sopranams“, o tai tarsi parodo, koks vis dėlto svarbus yra žiniasklaidoje redaktorių darbas, ir paneigia visus paistalus, kad šiais dirbtinio intelekto ir influencerių laikais kiekvienas durnelis gali būti visaverčiu žurnalistu.

Mano atmintyje vis dar gyvas prisiminimas, kaip A. U. viename tekste pareiškė laukiantis vietinės estrados karalienės Džordanos Butkutės vinilinės plokštelės. Net akys iššoko iš nuostabos. Galvojau: „Žmogau, ar tu juokauji? Gal tau protas nuo ėdimo suskystėjo? Kuo reikia būti, kad be specialaus radiacijai skirto skafandro, savo noru klausytum lietuviškos popmuzikos?“

Nuo tada labai nuoširdžiai ėmiau abejoti šio veikėjo kompetencija ir sveiku protu, o jo sprendimas išleisti savo vardinius koldūnus (juos gamino su Petru Gražuliu siejama įmonė) ir vėliau sekęs žarnyno lazdelių juose skandalas, liaupsės Donaldui Trumpui ir Artūrui Zuokui, straipsniai apie kvepalus ir t. t. vis labiau numušė šio veikėjo akcijas mano asmeninių simpatijų biržoje.

Šis kritimas pasiekė žemumas vieną ketvirtadienį, kai įsijungiau „Žinių radijo“ stotį, transliuojančią Algio Greitai vedamą laidą.

„Pakalbėkime, Andriau, apie tai, apie ką iki šiol nekalbėjome... Tu turi labai gražią mergaitę...“ – galiu prisiekti, kad būtent taip Algis kreipėsi į jau trečią ar penktą kartą interviu „Greituose pietuose“ duodantį A. U.

„Aš... Mes... Mudu su Fausta... mums nerūpi, ką galvoja žmonės“, – kažkaip taip ar panašiai numykė tada A. U.

Kaip lietuviai atsidūrė Ukrainoje ir UPA gretose?

Vokiečių okupacijos metais (1941–1944) Lietuvoje buvo suformuota ne mažiau kaip 26 lietuvių policijos batalionų. Jie veikė ne tik Lietuvoje, bet ir buvo siunčiami į kitas vokiečių okupuotas šalis: Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Lenkiją. Dažniausiai jie vykdė užnugario apsaugos funkcijas, saugojo geležinkelius, karinius sandėlius, kitus objektus ir dalyvavo kovose su sovietiniais partizanais.

1942 m. pavasarį į Ukrainą išsiunčiami Kauno apygardos 7-asis, 8-asis, 11-asis batalionai ir Vilniaus apygardos 4-asis batalionas. Trys iš jų saugojo strateginio kelio statybos trasą Vinycia–Umanė–Kirovohradas. Šios trasos linijoje buvo ir Stalinas (2) (Doneckas), esantis netoli Azovo jūros, kur 1942 m. gegužės pabaigoje atvyko 4-asis batalionas (3).

7-asis batalionas 1942 m. balandį buvo išsiųstas į Vinycios sritį (Ukraina). Bataliono užduotis buvo saugoti karo belaisvius ir civilius gyventojus, kurie statė strateginį kelią ruože Litinas–Vinycia–Umanė. Kiekviena kuopa buvo išskirstyta į dar mažesnes grupes pagal karo belaisvių ir civilių gyventojų stovyklų, išdėstytų palei tiesiamą kelią, skaičių kuopai skirtame iki 80–100 km ruože (4). Panašiai buvo panaudoti ir kiti batalionai: Umanėje – 8-asis batalionas (5); Kirovohrade – 11-asis (6).

1942 m. lapkritį Raudonajai armijai apsupus prie Stalingrado feldmaršalo Pauliaus grupuotę, strateginio kelio statyba nebeteko reikšmės ir batalionai gavo kitų užduočių. 1942 m. pabaigoje 7-asis batalionas buvo surinktas ir po trumpo karinio parengimo išsiųstas į Voronežo srities Ostrogožsko rajoną fronto linijoje rengti gynybinių įtvirtinimų.

1942 m. sausį Raudonajai armijai pradėjus Stalingrado operaciją, batalionas pateko į apsuptį, tačiau vokiečiams čia pavyko pralaužti apsupties žiedą, kartu su jais, vykstant kautynėms, prasiveržė ir batalionas. Per šį prasiveržimą batalionas neteko beveik pusės savo žmonių – dalis jų žuvo, dalis išsisklaidė. Bataliono likučiai buvo surinkti Charkive, iš ten pasiųsti į Rovną, o 1943 m. kovą batalionas sugražintas į Lietuvą (7).

Garbė: 2010 m. Ukrainos prezidentoViktoro Juščenkos dekretu UPAnariai pripažinti kovotojais už Ukrainos nepriklausomybę. Nuotraukoje – UPA veteranas Petro.

8-asis bataliono štabas ir dvi kuopos 1943 m. sausį buvo perkelti į Šiaurės armijų grupės IV tranzitinę stovyklą ir saugojo belaisvių stovyklą. 1943 m. lapkričio 20 d. batalionas buvo išformuotas (8).

11-asis batalionas išformuotas 1943 m. vasarą, o jo kariai paskirstyti į 4-ąjį ir 8-ąjį batalionus (9). 4-asis batalionas iš Stalino išvestas 1943 m. rugsėjį. Vėliau batalionas buvo išformuotas, iš jo sudaryta kuopa, kuri buvo pasiųsta į Šiaurės armijų grupės užnugarį – IV tranzitinę stovyklą (10).

1944 m. vasarą bataliono likučiai traukėsi per Lenkiją į Vokietiją. Atsitraukimas buvo sunkus – ir dėl labai tolimo kelio, ir dėl beveik nepaliaujamo Raudonosios armijos ir partizanų persekiojimo, dėl to būta daug aukų (11). Iš išsiųstųjų už Lietuvos ribų savisaugos batalionų atgal buvo sugrąžinti tik 2-asis (12) ir 7-asis batalionai, neskaičiuojant batalionų, kurie 1944 m. vasarą pasitraukė į Lietuvą dėl artėjančio fronto.

1944 m. vasarą fronto linija priartėjo prie Lietuvos, batalionai, buvę Rusijoje, Pskovo srityje, ir Baltarusijoje, gavo įsakymus trauktis. 1944 m. vasarą ir rudenį beveik visi lietuvių policijos batalionai buvo išformuoti ir nustojo egzistavę kaip savarankiški vienetai.

Artėjant Rytų frontui, 1943 m. antrojoje pusėje, vis daugiau policijos batalionuose tarnaujančių lietuvių, nepatenkintų savo padėtimi ir nenorinčių kovoti už nacistinės Vokietijos interesus, ėmė masiškai dezertyruoti iš policijos batalionų. Šis reiškinys ypač sustiprėjo už Lietuvos ribų dislokuotuose batalionuose. Lietuvių policijos 4-asis (7) batalionas 1943 m. iš Rytų Ukrainos (Donbaso) buvo perkeltas į Vakarų Ukrainą. Čia prie jo buvo prijungti ir 8-ojo ir 11-ojo lietuvių policijos batalionų likučiai.

Vis daugiau policijos batalionuose tarnaujančių lietuvių, nepatenkintų savo padėtimi ir nenorinčių kovoti už nacistinės Vokietijos interesus, ėmė masiškai dezertyruoti.

 

1943 m. rudenį lietuvių batalionų kariai atsidūrė Volynėje, Kovelio miesto apylinkėse. Čia buvo pats UPA būrių veikimo epicentras. Lietuviai Volynėje taip pat daugiausia saugojo geležinkelius, tiltus ir kitus karinės reikšmės objektus. Jiems tekdavo susidurti su UPA, lenkų (Armija Krajova) ir sovietiniais partizanais. Be to, 1943 m. antrojoje pusėje Vakarų Ukrainoje įsiliepsnojo lenkų ir ukrainiečių tarpusavio konfliktas, nusinešęs dešimtis tūkstančių gyvybių. Šio konflikto liudininkais ne savo valia tapo ir lietuvių policijos batalionų kariai.

Pirmieji UPA būriai ėmė kurtis 1942 m. rudenį Vakarų Volynėje, vėliau išplito beveik po visą Ukrainos teritoriją. UPA, kaip ir Lietuvos partizanai, kovojo su okupantais ir siekė iškovoti savo šalies nepriklausomybę. Buvo sukurta gerai organizuota UPA struktūra, suformuota bendra karinė ir politinė ukrainiečių partizaninio sąjūdžio vadovybė. 1944 m. pabaigoje užbaigtas ir teritorinės UPA struktūros formavimas, įsteigtos trys apygardos – Vakarų, Pietų ir Šiaurės.

UPA rėmėsi aktyvia vietos civilių gyventojų parama. UPA padaliniai veikė 150 tūkst. kv. km teritorijoje, kurioje gyveno maždaug 15 mln. gyventojų, UPA gretose kovojo daugiau kaip 0,25 mln. partizanų. UPA kovojo su nacistiniais ir sovietiniais okupantais ir su lenkų Armija Krajova. UPA veikė iki šeštojo dešimtmečio vidurio. 1943 m. UPA vadu tapo Romanas Šuchevičius-Tarasas Čiuprinka, o nuo 1950 m. sukilėlių armijai vadovavo Vasilijus Kukas-Kovalis (Koval).

Ukrainiečių partizanai bandė užmegzti ryšius su lietuvių policijos batalionų kariais ir susitarti dėl tarpusavio nepuolimo. Vienas toks 1943 m. spalio 19 d. vokiečių kalba rašytas laiškas, kviečiantis lietuvius atvykti pasitarti, išliko archyvuose.

1943 m. gruodžio pradžioje UPA grupė, vadovaujama Gonti, kovėsi su vokiečių kariuomenės daliniu, dislokuotu Matijevų mieste (dabar – Lukivo miestas Volynės srityje). Mūšio metu UPA pusėn perėjo vienuolika lietuvių 4-ojo (7) bataliono trečios kuopos karių (13). Juos ukrainiečių partizanai priėmė į savo gretas, lietuviai kartu su ukrainiečiais dalyvavo kovinėse operacijose ir UPA vadovybė buvo jais patenkinta.

Vokiečiai, sužinoję apie vienuolikos lietuvių perėjimą pas ukrainiečių partizanus, lietuvių batalioną perkėlė į kitą dislokacijos vietą. Šį faktą patvirtina ir 4-ojo (7) bataliono pranešimas vadovybei, pagal kurį vienuolika 2-osios kuopos lietuvių policininkų perėjo pas ukrainiečių partizanus 1943 m. spalio 26 d. (14).

Svarbiu motyvu lietuviams pereiti į UPA būrius buvo tai, kad ukrainiečių partizanai jiems žadėjo padėti sugrįžti į Lietuvą.

 

Yra žinomos perėjusių pas ukrainiečius lietuvių pavardės: Vitas Špiliauskas, Petras Driskius, Dominikas Blėda, Vladas (Vytautas?) Švabas, Vladas Mačiulis, Viktoras Stasiūnas, Aleksas Umbražiūnas, Balys Ambultas, Viktoras Skystimas, Aleksas Girdziušas (?). Svarbiu motyvu lietuviams pereiti į UPA būrius buvo tai, kad ukrainiečių partizanai jiems žadėjo padėti sugrįžti į Lietuvą, palydėti iki Ukrainos–Baltarusijos sienos.

Vienuolika lietuvių buvo priskirti UPA Nierozlučno šimtinei, o vėliau Tichono Zinčiuko-Kubiko šimtinei. Iš lietuvių buvo suformuotas atskiras skyrius, kuriam vadovavo V. Špiliauskas. Lietuviai dalyvavo kautynėse su vokiečiais ir su lenkų partizanais. Kovose žuvo keletas lietuvių. 1944 m. balandį iš vienuolikos lietuvių skyriuje buvo likę šeši. Du lietuviai žuvo kovodami su vokiečiais, vienas nuskendo upėje ir du dezertyravo.

Vienas lietuvis buvo paskirtas Kubiko šimtinės skyriaus vadu, kuriame kovojo šeši lietuviai ir keturi ukrainiečiai. 1944 m. balandžio 29 d. netoli Kovelio rajono Skulino kaimo Kubiko šimtinės lietuvių skyrių užpuolė sovietų kariuomenės 47-osios armijos „Smerš“ būrys, susišaudymo metu du lietuviai – Boleslovas Ambultas-Musolinis (gim. 1922 m.) ir kaunietis Vytautas Švabas-Cyga (1922–1996) pateko į sovietų nelaisvę. Netrukus abu buvo nuteisti kalėti gulago lageriuose (15).

Yra žinių, kad lietuvių karių buvo ir Ivano Litvinčiuko-Dubovyj vadovaujamame UPA junginyje „Zagrava“ (16).

Šiandien dar negalime atsakyti į klausimą, kiek iš viso lietuvių kovojo UPA gretose. Norint tai padaryti, reikia labai gerai išnagrinėti Ukrainos, Lietuvos, galbūt ir Maskvos archyvus. Matyt, tai nėra vieno ar dviejų istorikų darbas, reikalingos didesnės Ukrainos ir Lietuvos istorikų pajėgos. Dabartiniame Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste tai yra aktualus ir svarbus uždavinys, įprasminantis abiejų tautų bendros kovos prieš totalitarinius režimus tradicijas.

Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje buvo patys galingiausi antisovietinio pasipriešinimo židiniai visoje Rytų Europoje.

 

Nagrinėjant sovietų represinių struktūrų archyvinius dokumentus, aiškėja lietuvių ir ukrainiečių ginkluotosios rezistencijos mastas. 1944–1948 m. slopindama pavergtų tautų pasipriešinimą, NKVD–MGB vidaus kariuomenė nužudė arba kautynėse nukovė 77 980 partizanų ar civilių gyventojų, iš jų 17 084 lietuvius. Tragiškiausi buvo 1945 m., kai sovietinės kariaunos aukomis tapo 30 057 žmonės, iš jų kas trečias buvo lietuvis. Absoliuti dauguma visų aukų buvo Vakarų Ukrainos gyventojai, kurių tuomet buvo tris kartus daugiau negu lietuvių.

Dabar galima drąsiai teigti, kad Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje buvo patys galingiausi antisovietinio pasipriešinimo židiniai visoje Rytų Europoje. Visa tai formavo šių tautų atsparumą ir darė įtaką visuomenių raidai, lietuvių ir ukrainiečių tarpusavio simpatijai ir solidarumui.

Sovietų Sąjungos okupuotų tautų pasipriešinimo savitumai ryškėja iš Maskvoje sudarytų ataskaitų, kurios guldavo ant Josifo Stalino stalo. Ukrainoje ir Lietuvoje ginkluota kova dėl nepriklausomybės buvo atkakliausia, lietuviai atkaklumu neretai pranokdavo ir ukrainiečius.

1946 m., kai Lietuvoje pasipriešinimą slopino dešimt vidaus kariuomenės pulkų, o Ukrainoje – septyniolika (62-oji, 65-oji, 81-oji, 82-oji šaulių divizija ir 290-asis, 12-asis, 141-asis atskirieji šaulių pulkai ir 1-asis motošaulių pulkas).

Lietuvių rezistentai įvykdė 1 840 antpuolių: 24 diversijas, 64 kartus puolė MGB–MVD kareivius, 35 kartus – Raudonosios armijos kareivius, 101 kartą – stribus, 350 kartų – ginkluotus sovietinius aktyvistus, 78 kartus – sovietų valdžios įstaigas.

Vakarų Ukrainoje tuo pačiu metu įvykdyta 1 619 antpuolių: 75 diversijos, 78 kartus užpulti MGB–MVD kareiviai, 123 kartus – Raudonosios armijos kareiviai, 204 kartus – stribai, 338 kartus – ginkluoti sovietiniai partiniai aktyvistai ir 50 kartų užpultos sovietų valdžios įstaigos. Pateikta statistika atspindi nepaprastą partizaninio karo prieš sovietus intensyvumą ir mastą Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje.

„Pagal tarptautinę teisę, buvusios Sovietų Sąjungos šalys neturi, kaip čia pasakius, veiksmingo statuso tarptautinėje teisėje, nes nėra tarptautinio susitarimo, konkretizuojančio jų statusą kaip suvenerių šalių“, – toks Kinijos ambasadoriaus Prancūzijoje pareiškimas sukėlė pasaulyje aršią reakciją.

Kinų diplomatas atkartojo Rusijos propagandą prieš puolant Ukrainą, kad neva Ukraina nėra nepriklausoma valstybė. Vladimiras Putinas neslepia norintis atkurti Sovietų Sąjungą.

„Leidžia suprasti, kad Kinija ir Rusija siekia tokio pasaulio, kuriame dominuotų galia ir įtakos sferos, o ne tarptautinės taisyklės ir normos“, – sakė VU TSPMI Jean Monnet profesorius Ramūnas Vilpišauskas. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Lietuva, Latvija, Estija išsikvietė kinų diplomatus paaiškinti.

„Pirmiausiai, tai yra visiškai nepriimtina. Vakar Baltijos šalys kvietė Kinijos atstovus paaiškinti, ar Kinijos pozicija į nepriklausomybę pasikeitė. Ir taip pat – priminti, kad mes nesame postsovietinės valstybės, kad mes esame šalys, kurios buvo neteisėtai okupuotos Sovietų Sąjungos“, – komentavo užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.

„Esame nepriklausomos suvenerios šalys, ES ir NATO narės. Tikiuosi, bus pateiktas paaiškinimas. Mūsų netenkina šis pareiškimas“, – kalbėjo Estijos užsienio reikalų ministras Margus Tsahkna.

Vakar Kinijos užsienio reikalų ministerija paneigė pasipiktinimą sukėlusius savo diplomato komentarus.

„Kinija gerbia visų šalių suverenitetą, nepriklausomybę ir vientisumą. Kinija gina Jungtinių Tautų Chartijos tikslus ir principus. Iširus Sovietų Sąjungai, Kinija buvo pirmoji šalis, užmezgusi diplomatinius santykius su atitinkamomis šalimis. Kinija gerbia buvusių Sovietų Sąjungos šalių suverenumo statusą po Sovietų Sąjungos iširimo“, – pareiškime išdėstė Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Mao Ning.

Nepaisant kinų vyriausybės paneigimo, kinų diplomato pasisakymo nurašyti neskubama.

„Tai rodo, koks vidinis disputas vyksta pačioje Kinijoje dėl santykio su Rytų Europos, postsovietinėmis valstybėmis“, – komentavo krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. 

Pastaraisiais metais Kinija suaktyvėjo pasaulio politikoje.

„Tas išaugęs konflikto lygis tarp Amerikos ir Kinijos dabar reiškiasi ir kituose pasaulio regionuose“, – konstatavo R. Vilpišauskas. 

Tas išaugęs konflikto lygis tarp Amerikos ir Kinijos dabar reiškiasi ir kituose pasaulio regionuose.

 

Kinai rengia agresyvias pratybas prie Taivano, kurį amerikiečiai įsipareigoję ginti. Europiečiai nerimauja, kad kilus konfliktui čia, esminiai Ukrainos rėmėjai amerikiečiai atsitrauktų nuo Europos. Anot. R. Vilpišausko, siekiama bauginti Vakarų šalis, kad šios susiskaldytų dėl požiūrio į Kiniją.

„Kinijos ambasadoriaus pareiškimas apie Sovietų Sąjungai priklaususių šalių suverenitetą ir egzistavimą yra tai, ką mes aptarsime Kinijos ir Europos Sąjungos santykių kontekste. Taryba pradės diskutuoti apie Kiniją. Galbūt birželio mėnesį bus pakoreguota strategija Kinijos atžvilgiu“, – sakė ES diplomatijos vadovas Josepas Borrellis.

Aštuoniasdešimt Europos Parlamento narių, taip pat nacionalinių parlamentų nariai surinko parašus, kad prancūzai išsiųstų kinų diplomatą iš Europos.

Anot europarlamentaro Andriaus Kubiliaus, liūdnas etapas dabar taiką pasaulyje turinčioms užtikrinti Jungtinėms Tautoms, kurių Saugumo Taryboje – ir karą pradėjusi Rusija, ir draugystę be ribų rusams pažadėjusi Kinija.

Prieš porą mėnesių amerikiečių žvalgyba pranešė, kad Kinija svarsto tiekti ginklus Ukrainą užpuolusiai Rusijai. Įrodymų kol kas nebuvo pateikta.

Apie tai, ką rodo skandalu virtęs kinų ambasadoriaus pareiškimas, interviu išdėstė ir ambasadorius ypatingiems pavedimams Linas Linkevičius.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Vakar sulaukėme ne atsiprašymo, o bent kažkokio pasiaiškinimo iš Pekino. Ar tikite Pekino nuoširdumu?

– Iš visos šios istorijos reikėtų padaryti išvadas, kad Kinija tikrai negali būti kokiu nors tarpininku, neutraliu žaidėju šiose istorijose. Ir tai dar kartą patvirtino tokį šalies įvaizdį ir tikrą vertinimą konflikto reguliavimo prasme. O tas pataisymas įneša kažkiek aiškumo, nes buvo kilę rimtų abejonių, kad yra tokia Kinijos nuomonė. Jie akivaizdžiai pareiškė, kad to nėra, bet susirūpinti turėtų net ir Rusija dėl jų samprotavimo apie istorines sienas, paneigtas mūsų atžvilgiu. Tačiau daugelio žvilgsniai krypsta ir į Sibirą, kur du trečdaliai teritorijos istoriškai taip pat priklausė Kinijai. Taigi jei kinai istoriškai pažvelgs ir į šį žemėlapį, Rusijai irgi turėtų būti gana neramu.

Kinijos pranešimas – tarsi tam tikras testas, kaip sureaguos pasaulis. O pasaulis sureagavo labai aštriai.

 

– Kinijos ambasadorius Prancūzijoje, pažįstant pačią Kiniją ir diktatūrą joje, turbūt ne iš lubų taip kalbėjo? Ką iš tiesų atskleidžia šis pareiškimas?

– Aš ir įžvelgčiau būtent tuos samprotavimus apie istoriškumą. Tas užsienio reikalų ministerijos paaiškinimas įnešė tam tikro aiškumo, bet neišsklaidė mūsų vertinimų dėl tos šalies neutralumo. Kinijos pranešimas – tarsi tam tikras testas, kaip sureaguos pasaulis. O pasaulis sureagavo labai aštriai. Tad tikiuosi, tokių pareiškimų iš ambasadorių daugiau negirdėsime. Bet tai nereiškia, kad ši šalis tampa prognozuojama ateityje.

– Kokia tikimybė, kad šis prisišnekėjęs diplomatas bus išvarytas iš Prancūzijos, kaip to dabar reikalaujama?

– Tiesą sakant, po Kinijos reakcijos, jis gali būti ir pats atšauktas. Sunku dabar burti. Manau, po tokių pareiškimų, jam toliau nebus paprasta bendrauti.

– O kaip atrodo pats Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas, kuris neseniai viešėjo Pekine ir svarstė ginčytinus klausimus?

– E. Macronui reikėtų labai rimtai susirūpinti dėl savo kvietimų paisyti strateginės autonomijos abstrakčiai ir ateityje, nes tą reikia daryti šiandien ir dabar. Būtent dabar reikia Europos Sąjungos sprendimų, kurie stringa, pirmiausiai, dėl Prancūzijos pozicijos.

Visur – akys ir ausys

Šiemet birželį sukaks 115 metų nuo žydų poeto H. Ošerovičiaus gimimo.

Šio iš Panevėžio kilusio litvako likimas keistai persipynęs su Klaipėda, nors čia jis lankėsi, galima spėti, tik kartą, tačiau to pakako, kad užsitrauktų sovietų valdžios nemalonę.

H. Ošerovičius dar prieškariu baigė teisės studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

Jis išvengė holokausto, nes karą praleido evakuacijoje Alma Atoje (Kazachstane), beje, kartu su rašytoju Petru Cvirka.

Iš Lietuvos ypatingajame archyve saugomos H. Ošerovičiaus baudžiamosios bylos matyti, kad jau ten jis turėjo bent tris saugumo „aukles“. Skundikai nuosekliai informavo organus apie kiekvieną „neteisingą“ H. Ošerovičiaus žodį ir mintį.

Agentas Julijanas cituoja H. Ošerovičių: „Viskas, kas rusiška, – netobula ir yra blogai. Europoje visur matyti kultūros ženklai, o čia, SSRS, klesti absoliuti ne kultūra – nevykę daiktai, tokie pat meno kūriniai, tokia pat ir vidaus politika. Bet kuris vokiečių poetas – Rilkė ar Gerderlingas – kur kas aukščiau nei Puškinas“ (1941 09 22).

Kai kurie sovietų rašytojai dėl sunkių savo gyvenimo sąlygų priversti į savo kūrybą įtraukti ir maldas bolševizmui.

„H. Ošerovičius aiškino, kad evakuotųjų koncentracija Pietuose liudija, jog daugelis viliasi, kad bus perbraižytos valstybių sienos“, – ataskaitoje rašė tas pats Julijanas.

Agentas „Šolom“ referavo: „H. Ošerovičius pasakojo apie savo buvusį gyvenimą, kaip priklausė sionistų organizacijai ir kaip nekenčia visko, kas rusiška“ (1941 10 11).

Agentas Julijanas perdavė H. Ošerovičiaus pamąstymus: „Kai kurie sovietų rašytojai dėl sunkių savo gyvenimo sąlygų priversti į savo kūrybą įtraukti ir maldas bolševizmui. Jis sakė, kad sovietizmu sotus iki kaklo, ir kad visai kitų jausmų vedinas galėtų eiti į amerikiečių ar anglų savanorių legioną“ (1942 04 21).

Agentas Roma tvirtino, kad „H. Ošerovičius šaltiniui perdavė antisovietinius gandus, kuriuos girdėjo per vokiečių radiją“ (1942 12 04 ir 1942 12 08).

Agentui Kantui, kuris ataskaitą savo šeimininkams apie stebimąjį perdavė 1943 m. kovo 4 d., pasirodė, kad H. Ošerovičius yra karjeristas, ir jį įskundė dėl vokiečių radijo klausymo.

Agentas Roma 1943 m. lapkričio 18 d. informavo, kad H. Ošerovičius išreiškė palaikymą L. Trockiui ir šmeižikiškai kalbėjo apie Sovietų Sąjungos vadovybę.

Pagal NKVD agentų ataskaitas, tiksliai žinoma, kad 1944 m. balandį H. Ošerovičius gavo siuntinį iš Palestinos ir po to „šmeižė Sovietų Sąjungos tautų kultūrą“.

„Sunku pasakyti, kuo visa tai baigsis, aišku viena, kad 1917 m. revoliucinės internacionalizmo ir socialistinės romantikos idėjos žlugo ir jokia jėga jų Sovietų Sąjungoje nebeatgaivins“, – pranešime sovietų saugumiečiams perduodamas H. Ošerovičiaus nuomonę 1944 m. liepos 16 d. rašė agentas Julijanas.

Istorija: H. Ošerovičius po komandiruotės į Klaipėdą 1948 m. savo straipsnyje gerokai pagražino situaciją mieste, nes dar po gero 10-mečio gatvėse buvo ne viena tokia griuvėsių krūva. A. Stubros nuotr.

Iš Klaipėdos – į Karagandą

Nors vien jau šių skundų buvo daugiau nei pakankama net ir aukščiausiai bausmei, H. Ošerovičius buvo suimtas tik po penkerių metų, kai Sovietų Sąjungoje įsisiūbavo stalininė antisemitinė kampanija.

Po karo Hiršas grįžo į Lietuvą, kur su žmona Rivka Šmukleryte-Ošerovič (gim. 1911 m.) apsigyveno Vilniuje, tuometėje M. Melnikaitės gatvėje 10–8 (dabar A. Juozapavičiaus g.) ir užsiėmė žurnalistiniu darbu.

G. Ošerovičiaus 1945–1948 m. buvo Žydų antifašistinio komiteto žurnalo „Einigkeit“, leisto Maskvoje jidiš kalba, korespondentas Lietuvoje.

Iki suėmimo jis dirbo ir žurnalo „Švyturys“ redaktoriaus pavaduotoju.

1948-aisiais „Einigkeit“ redakcijos jis komandiruojamas į Klaipėdą, kad parašytų straipsnį apie kylantį naują sovietinį uostamiestį.

Žurnalistas vargiai galėjo įsivaizduoti, kad ši kelionė ir jo straipsnis bus lemtingas tolesniam jo gyvenimui ir kitus septynerius metus jam teks praleisti Karagandos priverstinio darbo lageryje.

Atskleidė slaptą informaciją?

Šiandien skaitant šį straipsnį sunku įsivaizduoti, kad už tai žmogus galėjo būti apkaltintas tėvynės išdavimu ar darbu užsienio žvalgyboms.

Straipsnyje „Klaipėda“ žurnalistas aprašė dabartinę Martyno Mažvydo aikštę, kur 1949 m., kai čia buvo atvykęs H. Ošerovičius, ant aukšto keturkampio postamento jau stūksojo patranka. Jos vamzdis simboliškai buvo nukreiptas į Vakarus.

H. Ošerovičius gana poetiškai aprašė, kaip vokiečių agresorius sulaužytu stuburu paskandintas mariose, kaip ne sykį Dangė (autorius savo straipsnyje keliose vietose ją kažkodėl vadina Range) buvo pasruvusi krauju, kaip ne kartą per visus 700 metų miestas buvo trypiamas sunkiais prūsiškais batais ir kad „prūsokai čia buvo pernelyg dažni svečiai“, kaip šešerius metus Klaipėda kentėjo nuo vokiečių okupantų.

Šiandien skaitant šį straipsnį sunku įsivaizduoti, kad už tai žmogus galėjo būti apkaltintas tėvynės išdavimu ar darbu užsienio žvalgyboms.

Straipsnio autorius netgi prisiminė Versalio sutarties 99 paragrafą, kuriuo Klaipėda buvo perduota Lietuvos valstybei A. Smetonos laikais ir kaip naciai vėl užgrobė miestą.

Bet pagaliau, anot H. Ošerovičiaus, atėjo 1945-ųjų sausio 28 d., kai „pergalingoji sovietinė armija išlaisvino Klaipėdą“.

Toliau H. Ošerovičius aprašė, koks buvo miesto vaizdas į jį įžengus: „Daugiau nei savaitę čia siautė gaisrai, liepsnojo namai, į orą vis išlėkdavo uosto įrengimai, griuvo mokyklos ir ligoninės. Miestas skendo pragariškuose dūmuose, o kai viskas nurimo, atsivėrė šiurpus miesto vaizdas.“

Autorius rašė, kad naciai sudegino 10 mokyklų, miesto ligoninę, ambulatoriją, polikliniką, iš uosto ir upės uostų liko tik griuvėsiai.

„Klaipėdoje, kuri anksčiau buvo pats stambiausias Lietuvos pramonės centras, neliko nė vienos veikiančios įmonės. Pačiais kukliausiais paskaičiavimais, nuostoliai siekė 500 milijonų rublių. Tačiau materialiniai nuostoliai dar ne baisiausia, miestas faktiškai liko be gyventojų“, – savo straipsnyje apie Klaipėdą rašė H. Ošerovičius.

„Pulsuoja darnus gyvenimas“

Žurnalistas į Klaipėdą atvyko po pusketvirtų metų nuo sovietų armijos įžengimo ir pamatė, kad čia „pulsuoja darnus sovietinis gyvenimas“.

„Mieste rūksta kaminai, gaudžia laivai, zuja automobiliai, skamba mokykliniai skambučiai, kur benueitum, visur vyksta užsiėmimai, kur bepasisuksi, vis rodoma, kas atsirado nauja, ko anksčiau nebuvo. Visur verda darbas. (…) Būsiu konkretus: per tuos trejus su puse metų atstatytas ir išplėstas Klaipėdos transporto mazgas. Kad būtų aišku, kas padaryta, pakaks užsiminti, kad per tuos nepilnus ketverius metus padaryta daugiau nei A. Smetonos laikais čia buvo investuota per 20 metų“, – rašė H. Ošerovičius.

Toliau straipsnyje užsiminta, kad atstatytas prekybos uostas, atstatyta laivų remonto gamykla, uosto įrangos gamykla, celiuliozės-popieriaus kombinatas, rašoma apie pačią didžiausią superfosfatų gamyklą „Artojas“, apie tekstilės fabrikus „Trinyčiai“ ir „Gulbė“, faneros kombinatą, galvaninių elementų gamyklą „Sirijus“, mėsos kombinatą, žuvų perdirbimo bazę, konservų ir degtukų fabrikus, metalo liejyklą, apie pastatytas keturias ligonines ir keturias poliklinikas, tris dispanserius, keturias gimnazijas, Mokytojų institutą, muzikos mokyklą ir vadinamąją jungų arba jūreivystės mokyklą.

„Dar įdomiau, kad Klaipėdoje šiandien mokosi ketvirtadalis visų gyventojų, veikia du teatrai, filharmonija, kultūros namai, 7 klubai, 37 raudonieji kampeliai, dvi bibliotekos, du kino teatrai, Pionierių namai. Prekiauja 19 prekybos organizacijų, kurios turi apie 200 parduotuvių ir keletą universalinių parduotuvių, kuriose galima gauti visko“, – rašė H. Ošerovičius apie 1949 m. Klaipėdą.

Apie uostą irgi parašyta gana išsamiai. Ten atstatytos prieplaukos ir sandėliai, krantinėse iškilo kranai, kurių čia yra 35, dar yra keturi labai galingi kranai.

Iš uosto driekiasi geležinkelis ir keliai. Į uostą atplaukia laivai iš Leningrado, Odesos, Murmansko, Archangelsko, Rygos, Talino ir kitur.

Iškraunama anglis, o kraunamas klaipėdietiškas superfosfatas.

Didžiausias darbymetis Klaipėdos uoste esą būna žiemą, kai visi kiti Baltijos jūros uostai užšalę. Uoste yra du plaukiojantys dokai.

Dar autorius džiaugėsi, kad uosto įrangos gamykloje dirba 193 stachanoviečiai ir 138 darbo didvyriai, o 115 darbuotojų savo darbo normas įvykdė 200 procentų.

Be to, mieste atstatyta du trečdaliai gyvenamųjų namų, darbininkai gavo gerus butus, ten, kur anksčiau gyveno „smetoninės Lietuvos ministras ar fabrikantai, dabar gyvena darbininkų tarnautojų šeimos“.

„Klaipėda pakilo iš pelenų. Išskirtinai sparčiai buvo atstatyta didžioji dalis mūrinių namų ir pramonės įmonių, kurios sparčiais žingsniais J. Stalino nubrėžto penkmečio keliu žygiuoja pirmyn, kurdamos klestintį sovietinį uostamiestį“, – rašė H. Ošerovičius.

Straipsnis buvo publikuotas žurnale „Einigkeit“ jidiš kalba, paskui jį į rusų kalbą išvertė MGB vertėjas Špiro (vardo neparašė).

Visai netrukus, formuluojant kaltinimą, paaiškės, kad šiuo straipsniu H. Ošerovičius atskleidė valstybines paslaptis, kurias perėmė užsienio žvalgyba.

Apdainavo: H. Ošerovičius iškart po karo savo straipsnyje apie Klaipėdą aprašė „galingai atstatomą ir kylantį“ uostą, nors dar šešto dešimtmečio viduryje čia vaizdas buvo gana graudus. A. Stubros nuotr.

Baudžiamoji byla žurnalistui

H. Ošerovičiaus baudžiamoji byla nr. 16 367 saugoma Lietuvos ypatingajame archyve, byla pradėta 1949 m. liepos 2 d., baigta tik 1956 m. gruodžio 13 d., kai poetas ir žurnalistas, praėjus daugiau nei trejiems metams po J. Stalino mirties, galiausiai buvo reabilituotas.

300 puslapių, 256 dokumentai – nuo arešto aprašymo ir KGB pažymų apie įskaitos korteles iki vertimų iš H. Ošerovičiaus užrašų ir kalinio fotografijų.

1949 m. birželio 28 d. dėl H. Ošerovičiaus nusikalstamos veiklos arešto nutarimą pasirašė Lietuvos SSR MGB 2-ojo skyriaus viršininkas majoras Kaplunas.

„Iki sovietų valdžios įtvirtinimo Lietuvoje H. Ošerovičius buvo sionistinės organizacijos dalyvis ir bendradarbiavo sionistiniame laikraštyje „Idiše Štime“ („Žydų balsas“). Per visą Didįjį tėvynės karą kartu su kitais žydų rašytojais dalyvavo aktyvioje nacionalistinėje veikloje, skleidė šmeižtą apie sovietinį gyvenimą, diskreditavo sovietų vyriausybės vadovus, propagavo kosmopolitizmo ideologiją. Dergė rusų tautą ir rusų klasikų darbus ir šlovino buržuazinių šalių literatūrą“, – tardymo protokole rašė MGB majoras.

Toliau dokumente užfiksuota, kad grįžęs į Vilnių savo nacionalistinės veiklos H. Ošerovičius nenutraukė, buvo susijęs su amerikiečių žvalgybos agentu Feferiu (Izaokas Feferis, žydų poetas ir žurnalo „Einigkeit“ redaktorius – A. D.), kuris areštuotas 1949 m.

Esą I. Feferio nurodymu H. Ošerovičius šnipinėjo ir rinko duomenis apie padėtį Lietuvoje, kad juos paskui perduotų Amerikos žvalgybai.

1946 m. pabaigoje H. Ošerovičius esą ne kartą susitiko su iš JAV į Vilnių atvykusiu amerikiečių žvalgybininku Pauliu Noviku, kuriam perduodavo žvalgybinio pobūdžio informaciją apie padėtį Lietuvoje.

„Nusikalstamą H. Ošerovičiaus veiklą patvirtina areštuoto I. Feferio parodymai ir kita medžiaga“, – ši išvada leido poeto ir žurnalisto bute M. Melnikaitės gatvėje atlikti kratą ir jį areštuoti.

„Rašytojas, priklauso LSSR rašytojų sąjungai, turi aukštąjį išsilavinimą, vedęs (žmona Rivka Šmuklerytė-Ošerovič, 1911 m. gimimo). Jis pats vidutinio ūgio (iki 170 cm), vidutinio kūno sudėjimo, plaukai juodi, akys rudos, veidas trikampio formos, kakta aukšta, didelė nosis, siauros lūpos, išskirtiniai bruožai – apgamas ant dešinio skruosto“, – rašoma H. Ošerovičiaus byloje.

Tardė majoras Leonovas

Apklausos protokolas rašytas ranka, po kiekvienu atsakymu apklausiamasis pasirašė.

Tąkart tardė majoras Leonovas, bet turbūt protokolą pildė ne jis, nes tam veikiausiai jis neturėjo laiko.

Matyti, kad tardytojui nebuvo taip lengva, nes H. Ošerovičius buvo baigęs teisės mokslus ir, panašu, žinojo, kad atsakymuose neturi būti nė vieno papildomo žodžio.

Majoras Leonovas klausė: „Jūs areštuotas už antitarybinę nacionalistinę veiklą ir nusikalstamus ryšius su užsieniu. Papasakokite apie savo antisovietinę veiklą.“

H. Ošerovičiaus atsakymas: „Nusikalstamų ryšių su užsienio valstybėmis neturėjau, jokios antisovietinės veiklos nevykdžiau. Todėl atsakyti į iškeltą klausimą negaliu.“

Paskui buvo klausiama apie užsienyje gyvenančius giminaičius.

Pasirodo, Pietų Afrikos Respublikoje, Keiptaune, gyveno jo sesuo Hana Džeison, tuomet 45 metų. Ji iš Lietuvos išvyko 1928 m. Metais anksčiau ten išvažiavo jos vyras Faibė Džeisonas.

Kuo jie ten užsiimantys, H. Ošerovičius teigė nežinantis, nes paskutinio laiško iš jų sulaukė 1947 m.

Čikagoje, JAV, gyveno jo dėdė, motinos brolis, per 70 metų. Laiško H. Ošerovičius iš jo sulaukė 1944 m. pabaigoje ar 1945 m. pradžioje, jis klausė, ar gyva Hiršo motina.

Jis jam esą neatsakė, nors motina mirė (ar buvo nužudyta nacių okupacijos metais Lietuvoje).

Palestinoje gyveno teta, motinos sesuo. Ji taip pat parašė 1945 m., jis jai neatsakė.

1942–1943 m. Hiršas gyveno Alma Atoje, tuomet iš PAR iš savo sesers gavo laišką bei siuntinį, tuo pat metu ir vieną siuntinį iš tetos, gyvenusios Palestinoje.

1949 m. liepos 8 d. tardytojas paprašė papasakoti apie darbą sionistinėje organizacijoje, kuriai esą priklausė.

H. Ošerovičius: „Sionistinei organizacijai nepriklausiau, todėl šiuo klausimu neturiu ką pasakyti.“

Majoras Leonovas: „Jūs ne tik priklausėte sionistinei organizacijai, bet ir bendradarbiavote su vienu jų centriniu spaudos organu Kaune. Kodėl jūs tai slepiate?“

H. Ošerovičius: „Aš niekada neslėpiau, kad 1936–1940 m. buvau etatinis sionistų laikraščio „Jidiš Štimė“ darbuotojas. Bet sionistinėje organizacijoje nedalyvavau.“

Liudijo redaktorius ir kiti

1949 m. vasarą H. Ošerovičius buvo areštuotas I. Fefero parodymų pagrindu, taip pat remiantis agentūrine medžiaga.

„Kaltinamasis I. Feferas patvirtino, kad, anot amerikiečių korespondento P. Noviko, H. Ošerovičius su juo užmezgė nusikalstamus ryšius ir perdavinėjo jam žvalgybinius duomenis“, – tvirtinama 1953 m. rugsėjį saugumiečių rašytame paaiškinime SSRS vidaus reikalų ministrui generolui pulkininkui I. Serovui, atsakant į prašymą peržiūrėti H. Ošerovičiaus bylą.

Kaltinamasis H. Žicas liudijo, kad H. Ošerovičius į žurnalą „Einigkeit“ siuntė straipsnius ir apybraižas, kurie turėjo ir slaptumo elementų, ir esą visas tas medžiagas Žydų antifašistų komitetas persiųsdavo į Ameriką.

„H. Ošerovičius iš tiesų „Einigkeit“ redakcijos buvo komandiruotas į Klaipėdą 1948 m., kad surinktų medžiagą straipsniui apie liaudies ūkio atstatymą Klaipėdos mieste. Galiausiai po komandiruotės H. Ošerovičius parašė straipsnį „Klaipėda“, kuris buvo atspausdintas „Einigkeit“. Šiame straipsnyje H. Ošerovičius detaliai aprašė Klaipėdos prekybos uosto atstatymą, atskleidė techninius jo pajėgumus. Be to, H. Ošerovičius įvardijo visą eilę Klaipėdoje atkurtų laivų statyklų ir kitų gamyklų bei fabrikų, nurodydamas konkrečius jų pajėgumus ir išleidžiamos produkcijos kiekius“, – 1949 m. spalio 12 d. apklausoje paliudijo H. Žicas.

Liudininkas S. Konicas patvirtino, kad H. Ošerovičius 1925–1929 m. priklausė sionistinei organizacijai „Hašomer-Hacoir“, ir ilgainiui išlaikė tas pažiūras, be to, jis turi giminių Pietų Afrikoje ir Palestinoje, iš kurių gaudavo materialinės pagalbos.

Kaltinamasis E. Raizė patvirtino, kad H. Ošerovičius 1941–1946 m. buvo priešiškai nusiteikęs prieš sovietų valdžią, dėstė antisovietines nacionalistines pažiūras (liudijimas dokumentuose pabrauktas raudonu pieštuku).

Byloje teigiama, kad liudininkai (visi žydų kilmės ir buvę Hiršo bendradarbiai) su H. Ošerovičiumi „neturėjo pagrindo jokių sąskaitų suvedinėjimui ir apkalbėti jo neturėjo jokio pagrindo, tad liudijimai yra teisingi“.

Todėl tas žmogus nuteistas teisingai, reziumavo sovietiniai saugumiečiai.

Po šių kančių jo laukė ilga kova dėl teisės išvykti į istorinę tėvynę, kur poetas ir žurnalistas, taip keistai susisaistęs su Klaipėda, gyveno iki mirties.

Ilga kelionė namo

H. Ošerovičius rankų nenuleido per visą laiką, kol kalėjo lageryje Karagandoje, jis ir parašė skundus SSRS generaliniam prokurorui Romanui Rudenkai, tam pačiam, kuris buvo pagrindinis sovietų kaltintojas nacių lyderių teisme Niurnberge.

Prokuratūra H. Ošerovičiaus prašymą persiuntė sovietų vadovybei.

Po to H. Ošerovičius išdrįso parašyti ir pačiam pirmajam SSRS komunistų partijos sekretoriui Nikitai Chruščiovui.

H. Ošerovičius vylėsi, kad po J. Stalino mirties jam pavyks save išteisinti.

1955 m. jis pasiuntė jau mašinėle išspausdintą kreipimąsį į SSRS rašytojų sąjungą, kurios narys buvo iki arešto, išdėstydamas, kad jokios išdavystės nebuvo ir jis yra apkalbėtas bei neteisingai nuteistas, nes nei įrodymų, nei dokumentų nesurasta.

„Jau baigiasi 20-as mėnuo nuo tada, kai išsiunčiau jums laišką, kuriuo prašiau peržiūrėti mano bylą ir pakeisti kaltinamąjį nuosprendį už nusikaltimus, kurių nepadariau“, – rašė H. Ošerovičius generaliniam prokurorui R. Rudenko.

Ir tik 1956 m. balandžio 26 d. SSRS Baltijos apygardos karinis prokuroras Riabcevas, peržiūrėjęs bylą, pasirašė dokumentą, kuriuo nurodoma paleisti H. Ošerovičių į laisvę, nenustačius nusikaltimo sudėties.

1956 m. gegužės 18 d. Karagandos pataisos darbų lagerio viršininkas pasirašė vyro išleidimo dokumentą.

Po šių kančių jo laukė ilga kova dėl teisės išvykti į istorinę tėvynę, kur poetas ir žurnalistas, taip keistai susisaistęs su Klaipėda, gyveno iki mirties.

H. Ošerovičius mirė 1994 m. birželio 6 d. Tel Avive.