„Edukacijos atspirties taškas tapo raidė „ė“, kuri neturi atitikmenų jokioje kitoje kalboje. Šios raidės unikalumas lėlininkams yra ypač svarbus, nes žodis „Lėlė“ turi net dvi „ė“. Tai suteikia žodžiui, galima sakyti, magiškų savybių –  lėlininkams tai ypač svarbu, nes tam, kad atgaivintum lėlę, paprastų žodžių neužtenka, tam reikia burtažodžių!“ – savo mintimis dalinosi režisierius Andrius Žiurauskas.

„Šios edukacijos premjeros data pasirinkta neatsitiktinai – norėjosi įprasminti ir paminėti Lietuvai ypatingai svarbią šventę – Valstybės atkūrimo dieną! Tai puiki proga švęsti ir didžiuotis mūsų kultūra bei kalba.

D. Stankevičius nuotr.

Tuo pačiu ši edukacija kartu su spektakliu „Sesytė Elenytė ir Joniukas Aviniukas“, kurio premjera numatoma šių metų gegužės pirmąjį savaitgalį – Mamos dienos proga, taps dalimi didžiulių gastrolių po visa Šiaurės Ameriką. Šį turą organizuojame kartu su JAV lietuvių bendruomenės „Kultūros taryba“. Lankant abipus Atlanto emigracijoje gyvenančius lietuvius ir jų vaikus, norisi žaismingai pasakoti apie Lietuvą ir jos turtingą kultūrą, perteikti svarbiausias mūsų tautos vertybes, pasitelkiant lėlių teatro magiją, auginti savo tautinį identitetą suvokiančią ir kūrybingą asmenybę“, – mintimis dalinosi teatro vadovė Rasa Bartninkaitė.

Rasa Bartninkaitė. D. Stankevičius nuotr.

„Lėlė, kuri didžiuojasi, kad turi „ė“ – tai nuotaikingas žaidimas su kalba ir nuoširdus didžiavimasis lietuvių kalbos ir kultūros lobiais. Edukacijos metu dalyviai daug sužinos ne tik apie skirtingus lietuviškos kultūros simbolius, bet ir mitinius veikėjus. O kokius burtažodžius reikia ištarti norint atgaivinti lėlę – sužinosime jau vasario 16 ir 17 dienomis, 12 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre!

D. Stankevičius nuotr.

„Lėlė, kuri didžiuojasi, kad turi „ė“ – interaktyvi edukacija visai šeimai:

Vasario 16 ir 17 d., 12 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Idėjos autorius ir režisierius – Andrius Žiurauskas.

Andrius Žiurauskas. D. Stankevičius nuotr.

Dailininkas – Artūras Šimonis.

Kompozitorius – Stanislovas Stavickis-Stano.

D. Stankevičius nuotr.

Vaidina:

Arvydas Šaučiūnas / Darius Krapikas /  Augustas Gudelis.

Rūta Kumpikaitė / Audronė Grėbliauskienė / Laima Strazdauskienė.

Trukmė: 45 min.

N-5. 

Vaikams nuo 3 iki 5 metų skirtame spektaklyje kūrėjai pasirinko nagrinėti situacijas, kai, patekus į nepažįstamą aplinką, atsiranda ne tik iššūkių, bet ir netikėtų naujų atradimų, praplečiančių pasaulio suvokimą, raginančių nebijoti pažinti.

Vandens purkštukas yra vandens purkštukas. Purškia vandenį ant visko, kas sausa. Arba šlapia. Purškia vandenį ant visko, kas pasitaiko. Ant veido, ant gėlių, ant vaikų, ant katinų, ant tų, kam patinka, ir tų, kam nelabai.

Purkštukas purškia, šluota šluoja, aktoriai aktoriauja, skalbimo mašina skalbia, spektaklis rodosi sau prožektorių šviesoje. Vonioje? Vonioje. Ar tikrai vonioje? Kas čia žino, gal ir visiškoje dienos šviesoje.

Asociatyviame objektų spektaklyje pasakojama atradimų ir draugystės tarp daiktų bei tarp žmonių istorija.

Ši istorija pamažu atsiskleidžia aplinkoje, kuri atpažįstama, bet nenuspėjama. Pilna kasdien sutinkamų daiktų, bet iki galo neperprantama.

Aplinka, kuri skatina pažinti, eksperimentuoti ir tyrinėti. Tyrinėti ne tik tai, kas nauja, bet ir tai, kas atrodo jau pažinta ar net nuobodu. Užusienis – tai ne tik tolimas užsienis, bet ir tai, kas yra visai šalia, už artimiausios sienos.

Objektų spektaklio vaikams premjera Klaipėdos lėlių teatre – jau šiandien. Spektaklio kūrėjai kvies lyg pro didinamąjį stiklą pažvelgti ir patyrinėti aplinkas ir objektus, kuriuos regime kas dieną, bet net neįtarėme, kad jie turi tiek daug papasakoti ir parodyti.

Spektaklio trukmė – 40 min.

Spektaklį stato gausi Lietuvos ir Slovėnijos lėlininkų komanda: spektaklio režisierius, dailininkas, scenografas – Miha Golobas, dramaturgė – Mojca Redjko, kostiumų dailininkė – Dajana Ljubičić, muziką parašė Andrius Šiurys, o virtualaus turinio dizainą sukūrė Borutas Kumperščakas. „Tunelio“ šviesų dizaineriai – Gregoras Kuharas ir Tomas Zinkus, prodiuserės – Agnė Pulokaitė ir Alja Cerar Mihajlović. Spektaklyje vaidina Klaipėdos lėlių teatro aktoriai Vytautas Kairys, Renata Kutaitė-Raudonienė, Kęstutis Bručkus.

Tunelyje gyvena ir šviesa, ir tamsa. Šviesa yra neatsiejamai susijusi su spalva, forma, struktūra, gyliu, atstumu ir aktyvumu. Kai nėra šviesos, būna tamsu. Tamsoje nematome spalvų, negalime suvokti tikrųjų formų ir dydžių, struktūros, sunkiai galime nustatyti atstumus. Šviesoje atsiskleidžiantis pasaulis tamsoje išnyksta, be aiškaus vaizdo garsai tarsi išsikraipo. Daugelis žmonių tamsoje jaučia diskomfortą ar net baimę.

Šviesos ir tamsos animacija grįstas spektaklis žiūrovus kvies į „tamsos žaidimų aikštelę“, kurioje kuriami asociatyvūs vaizdų ir garsų paveikslai, žaismingai keliantys klausimus apie baimę ir drąsą. Spektaklyje „Tunelis“ daug dėmesio skiriama pasirinktos materijos medžiagiškumui, galimybėms. Atsižvelgdami į fizines, chemines, praktines ir simbolines ypatybes, lėlininkai žaidžia su tamsa ir šviesa; atradę jų judėjimą ir savybes, formas, pasiekia tašką, kur tamsa ir šviesa tampa ne tik jusliniu suvokimu, bet ir visa apimančia terpe. Jaunajai publikai jie siūlo asociatyvią žaidimų aikštelę, kurioje galima mankštinti savo vaizduotės pasaulį ir pažadinti kūrybiškumą, o suaugusiesiems – apmąstyti šios visur esančios, neapčiuopiamos substancijos, kurios, regis, neįmanoma suvokti vienu ypu, matmenis.

Spektaklio „Tunelis“ režisierius M.Golobas – šiuo metu yra vienas ryškesnių vardų lėlių teatro ir teatro vaikams srityje Slovėnijoje. Daug eksperimentuodamas su materijomis, medžiagiškumu, režisierius ieško naujų būdų į spektaklių vyksmą įtraukti auditoriją.

Su M.Golobo kūryba jau pažįstama ir Lietuvos publika: 2019 m. Klaipėdos lėlių teatro rengtame festivalyje „Materia Magica“ žiūrovai turėjo galimybę pamatyti jo kurtą spektaklį „Akvariumas“, nuo kurio ir prasidėjo ši įdomi kūrybinė pažintis. Šiemet sausį Klaipėdos lėlių teatro edukaciniame centre vyko pirmosios meistriškumo dirbtuvės scenos menų profesionalams – M.Golobas dirbtuvių dalyvius kvietė kartu atgaivinti vandenį ir ugnį.

Spektaklio „Tunelis“ premjera – jau kitą savaitę. Spektaklis skirtas vaikams nuo 5 metų, spektaklio trukmė – 50 min. Reikia turėti omenyje, kad spektaklyje naudojami šviesos efektai, galintys sutrikdyti jautrius žiūrovus. Bilietus platina www.bilietai.lt.

– Ieva, koks yra Jūsų gražiausias prisiminimas iš vaikystės, susijęs su šiuo stebuklingu laikotarpiu ir menu?

– Visą vaikystę praleidau teatre, mokiausi Čiurlionio menų gimnazijoje ir, kiek save atsimenu, visada buvau apsupta meno. Šv. Kalėdas prisimenu kaip patį džiaugsmingiausią ir laimingiausią laikotarpį, kurį praleisdavau Operos ir baleto teatre šokdama. Dabar dirbdama pedagoge, vis pagalvoju, kaip liūdna, kad vaikai taip nenoriai eina į mokyklą. Aš pati, būdama maža, negalėdavau sulaukti atostogų pabaigos, kad tik greičiau galėčiau ir vėl šokti.

– Ar prisimenate savo pirmąjį spektaklį?

– Pradėjau šokti nuo 5-erių metų, nuo tada mano prisiminimai ir tampa ryškūs. Baleto mokykloje visi šokėjai pradeda savo karjerą nuo šokio – „Pelenė“. Bet ne vaidmenį ar spektaklį norėčiau išskirti, o magišką teatro atmosferą. Grimerinė su gausybe perukų, kalnai kosmetikos, koridoriais prabėgantys garsūs šokėjai, kuriuos dievinom ir garbinom. Buvimas teatro pasaulyje man prilygo magijai.

– „Aš kaip ir tu“ šokio spektaklis skirtas vaikams. Kaip nusprendėte statyti pasirodymą būtent mažiesiems?

K. Čyžiūtės nuotr.

– Auginu tris vaikus, kas ir nukreipė mane susitelkti kūrybai patiems mažiausiems. Mano tyrinėjimo objektas visada buvo paaugliai bei vaikai. Kadangi esu ne tik menininkė, kūrėja, bet ir pedagogė, visada norėjau kūrybines žinias apjungti su pedagoginėmis, o prie galutinio mano sprendimo prisidėjo mano pačios vaikai. Man labai pasisekė, nes galiu daryti tai, ką myliu – kurti ir šalia turėti tuos, kuriuos myliu, – vaikus. Spektaklio „Aš kaip ir tu“ metu supažindinsime vaikus su skirtingomis kultūromis, žaidimais, dainomis ir pasakomis. Norime pasakyti vaikams, kad nepaisant to, kokia yra tavo odos, akių, plaukų spalva, kokia kalba tu kalbi, kuriame pasaulio krašte tu gyveni – aš kaip ir tu vaikystėje klausiau mamos pasakų, dainavau vaikiškas daineles, žaidžiau tuos pačius žaidimus ir aš kaip ir tu noriu būti draugais.

– Kaip kilo spektaklio idėja? Ar sudėtinga paruošti pasirodymą vaikams, su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Šią idėją padiktavo tarptautinė „Auros“ trupės sudėtis, kurioje šiuo metu kuria menininkai iš viso pasaulio. Spektaklio veikėjai drauge su vaikais leisis į kelionę per keturis pasaulio žemynus. Čia jie išvys skirtingų tautų šokius, išgirs vaikystėje dainuotas dainas bei sekamas pasakas originalo kalba. Visi galės žaisti vaikiškus žaidimus, kurie, pasirodo, visur yra tokie patys. Įprastai maži vaikai tiek pasaulį, tiek meną tyrinėja ne per atstumą, o judėdami, viską liesdami, tiesiogiai patirdami, todėl spektaklyje choreografinės scenos kaitaliojamos su interaktyviais žaidimais, vaikus įtraukiant į žaidybines veiklas, leidžiant jiems būti ne tik veiksmo stebėtojais, bet ir aktyviais jo dalyviais. Pagrindinis iššūkis buvo sukurti veiksmą taip, kad jis įtrauktų mažuosius ne tik stebėti, bet ir kartu kurti meną, kad jie noriai taptų aktorių ir šokėjų bendrakūrėjais.

Pirmasis Kauno šokio teatro „Aura“ repertuarinis spektaklis vaikams vyks:

gruodžio 11d. 10 ir 12 val.

gruodžio 12d. 10 ir 12 val.

Spektaklio trukmė: 35 min.

Po spektaklio 15 min. vyks žaidimai spektaklio erdvėje.

– Papasakokite, kaip jūs suprantate „Sniego karalienę“?

– Man ši pasaka ne apie Sniego karalienę, bet daugiau apie Gerdą. Sniego karalienė yra priežastis Gerdai pereiti kelią, į kurį ji išsiruošia pasiryžusi išgelbėti draugą Kajų. Man atrodo, kad visi Gerdos patiriami sunkumai ir išmėginimai jai padeda tapti stipresnei, vientisesnei ir subręsti kaip asmenybei. Ji padeda pakeliui sutiktoms būtybėms – elniui, mažajai plėšikei, princui ir princesei, išsivaduoti nuo savo vidinių demonų. Dėl to man tai spektaklis apie augimą, savo kelio, asmeninės stiprybės ir prasmės ieškojimą.

– Jums, kaip scenografei ir kostiumų dailininkei, kurie pasakos aspektai yra svarbiausi?

– Kalbant apie erdvę, tai visos pasakoje esančios istorijos vyksta vis kitoje vietoje: Kajaus ir Gerdos namuose, miške, prie upės, pas burtininkę, Laplandijoje. Ir visos tos vietos labai ryškiai skiriasi viena nuo kitos. H. Ch. Andersenas sukūrė pasaulį kuriame kiekviena Gerdos aplankoma vieta turi tam tikrą savą simbolinę reikšmę. Jos pakliuvimas į tas vietas nėra atsitiktinis – jis indikuoja Gerdos augimą, žymi skirtingų gyvenimo etapų įveikimą. Dirbant man buvo svarbiausia, kad visos veiksmo vietos kardinaliai keistųsi ir būtų nepanašios.

„Sniego karalienėje“ daug realistiškų mitinių šaknų, pavyzdžiui, upė, nunešanti Gerdą, taip pat yra gyvuosius ir mirusiuosius skirianti riba – kaip Stiksas; varnas pasirodo kaip išminties simbolis, o elnias – kilnumo simbolis daugelio tautų mituose ir pasakose. Tai yra labai daugiabriaunė ir įdomi medžiaga.

Kostiumai taip pat ypatingi, dauguma personažų yra mitinės būtybės, gyvenančios Gerdos sieloje ir padedančios įveikti jai tekusį kelią arba kaip tik kuriančios kliūtis. Man patinka kurti pasakų būtybes, jos dailininkui suteikia kūrybinę laisvę.

– Ar teko susipažinti su originaliomis „Sniego karalienės“ iliustracijomis, ar domėjotės, kaip šią pasaką laikui einant įsivaizdavo įvairūs iliustratoriai?

– Tiesą sakant, paprastai nežiūriu, kaip buvo iliustruojama medžiaga, su kuria dirbu. Vien dėl to, kad nesunaikinčiau švarios kūrybinės prieigos.

Dabar pamėginau greitai surasti ir pasižiūrėti originalias iliustracijas, bet neradau – tiek daug skirtingų „Sniego karalienės“ iliustravimo versijų. Bus įdomu jas susirasti ir pamatyti vėliau.

– Papasakokite apie kūrybinį procesą, ką įvardintumėte kaip pradinį tašką?

– Pagrindinė idėja ateina iš režisieriaus, tad ir šįkart mintį, apie ką šis spektaklis, mums pateikė režisierius. Tada man pasidarė labai įdomu sužinoti, ką pasakoje užšifravo H. Ch. Andersenas, radau nemažai įdomių traktuočių ir tai man padėjo susiformuluoti, apie ką ši pasaka kalba šiandien ir ką ji kalba man bei išsigryninti, ką norisi įdėti į herojų paveikslus ir tuos pasaulius, kuriuos kuriu šiam spektakliui. Su medžiaga dirbu nuo vasaros ir darbas vis dar procese – galutinį rezultatą bus galima pamatyti tik per premjerą.

– Kokį pasaulį ir jo gyventojus kūrėte spektakliui ir kur sėmėtės įkvėpimo be pačios pasakos?

– Man tai fantazijos ir svajonių pasaulis, tamsių sielos kertelių tyrinėjimas – tokių kaip baimė, su kuria susitinka Gerda ir Kajus. Pradžioje matysime intermediją užburtame miške, kur trys velniukai žaidžia su užburtu daiktu. Vėliau pakliūsime į Gerdos ir Kajaus vaikystės pasaulį, jis kaip Edeno sodas – rojus, kuriame gyvena vaikai, nežinantys nuodėmės ir trivialumo. Bet štai, Kajus dingsta ir pasaulis tarsi užšąla, tampa pavojingas ir šaltas. Iš šio užšalusio rojaus Gerda išeina ieškoti Kajaus. Ji randa tamsią upę, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio ribą, keliaudama toliau į dvasių pasaulį ji užtinka užkeiktą sodą, tankų mišką, kol galiausiai ateina prie Sniego karalienės ledo pilies, kurioje randa pradingusį Kajų.

Man norėjosi kurti senovinę pasaką, tad ieškodama įkvėpimo peržiūrinėjau viduramžių piešinius ir ikonas, senovės kasdienių daiktų nuotraukas, senovinių kostiumų raštus ir faktūras, įvairias interjero detales ir t. t.

Žiūrint į jūsų scenografijos eskizus atrodo, kad jie labai sudėtingi, su kokiais iššūkiais susiduriate proceso metu?

Šįkart pasisekė, nes dirbu kartu su dailininke technologe Irina Komissarova. Kartu aptarėme mano eskizus ir daug kalbėjomės apie tai, kaip mano eskizus prikelti būtent šio teatro scenoje, juk kiekviena erdvė turi savo specifiką. Irina gerai žino Klaipėdos dramos teatro sceną ir technines galimybes, todėl kai kur teko koreguoti mano eskizus, kad idėją būtų galima geriau realizuoti. Tai labai sėkmingas kelias – viena galva gerai, bet daugiau yra geriau. Proceso metu, o jis dabar pačiame įkarštyje, kai kurios detalės ir techniniai sprendimai keičiasi, bet tai yra savaime suprantama. Man pačiai labai įdomu, kaip viskas atrodys finale.

– Kostiumai šiame spektaklyje nėra paprastos rūbų replikos – jie sudėtingi ir išmoningi. Kaip jie tampa tikrove?

– Sugalvojau vizualinį personažų atvaizdą, kaip jie turi atrodyti ir vėliau eskizų realizavimą aptariau su profesionalais, kurie juos pavers tikrais kostiumais. Dažniausiai šie žmonės patys turi technologinius sprendimus ir žino, kaip geriausiai įgyvendinti jiems tekusią užduotį. O aš dalyvauju parenkant medžiagas kostiumams, jų faktūrą, dalyvauju matuojantis kostiumus, kad rezultatas atitiktų viziją eskize.

– Kuriant kostiumus, kokią vietą kūrybiniame procese turi jų dėvėtojai?

– Aktorių komanda šiame spektaklyje labai graži ir įvairi, jų pačių organika diktuoja daug sprendimų. Kostiumas turi išryškinti personažą, padėti aktoriui aprengti savo vaidmenį. Prieš pradėdama kurti kostiumų eskizus, pasidariau visų aktorių nuotraukas ir gerai susipažinau su jų fizinėmis savybėmis.

Kartais, jei matome, kad aktoriams nekomfortiška, kostiumai prieš premjerą keičiasi, darome kažkokius pataisymus. Tai yra darbo dalis ir ji taip pat yra labai įdomi.

– Ką manote apie kūrybą vaikų auditorijai, kuo ji kitokia ir, jūsų nuomone, kas svarbiausia kuriant vaikams?

– Manau, kad kuriant vaikams reikia labiau išlaisvinti kūrybinę fantaziją. Vaikai gyvena žaisdami ir pasaulį priima per žaidimą, taip ir aš per tai stengiuosi su jais pagauti bendrą kalbą, tikiuosi, kad mums pavyks ir žiūrovams bus įdomu pabūti mūsų sukurtame pasakos pasaulyje.

„Sniego karalienės“ premjera Klaipėdos dramos teatre gruodžio 4, 5, 7 ir 8 d.

Apie spektaklį:

Viename mieste gyvena du geriausi draugai – Kajus ir Gerda. Jiems gera kartu leisti laiką, prižiūrėti visus metus žydinčią rožę, klausytis mylimos močiutės istorijų, net jei jos ir apie grėsmingąją „Sniego karalienę“. Kol vieną dieną Kajus dingsta ir niekas nežino kur. Žmonės įtaria blogiausia, tačiau Gerda negali susitaikyti su mintimi, kad jos mylimas draugas galėjo žūti. Tad ji pasiryžta leistis į pavojų bei stebuklų kupiną kelionę ir padaryti viską, kad surastų ir išgelbėtų savo mylimą bičiulį. Ji net neįtarė, kad draugą reikės gelbėti iš pačios Sniego karalienės nelaisvės.

Hansas Christianas Andersenas ne veltui tituluojamas pasakų karaliumi. „Sniego karalienė“ – vienas gražiausių ir giliausių jo kūrinių, visiems primenantis apie nepalaužiamą meilės ir gerumo galią.

Apie kūrybinį procesą ir kūrybą vaikams pasakoja spektaklio režisierius Gabrielius Zapalskis.

– Gabrieliau, naują spektaklį režisuoji, kuri jam muziką, prisidėjai ir prie dramaturgijos rašymo. Ar nebaisu vienam turėti tiek daug atsakomybių?

– Vieno žmogaus orkestras visuomet turi savų pliusų ir minusų. Iš patirties žinau, kad pats spektaklio režisuoti ir jame vaidinti tikrai negaliu. Na, nebent tai standup pasirodymas, ar koks mono pokalbis. Taip išėjo, kad spektaklyje „Marmiai“ žiūrovai matys labai daug vizualo, spalvų. Tam, kad visą šią visumą matytum, negali būti spektaklio viduje. Apskritai mano režisieriniai sprendimai yra glaudžiai susiję su muzika, garsais. Net kai kūriau pirmuosius savo režisūrinius darbus, naudojau balansą tarp veiksmo scenoje ir kurtų garsų, kurie įsiliejo į spektaklių visumą. Tarkime, įsivaizduokite paprastą pašnekesį parke – jei pridėsime atitinkamus foninius garsus, pletkai virs svarbia informacija. Taip aš žaidžiu su forma. Be to, muzika diktuoja atmosferos pojūtį – tai juk nieko naujo. Man patinka kurti ilgesio, sentimentalumo pojūtį, o tai atsiliepia muzikoje. Nepamirštu, kad „Marmiai“ yra spektaklis, skirtas vaikams, dainelių neišvengsi. Tačiau užtenka pakeisti intrumentuotę, kad tos dainos taptų aptakesnės, švelnesnės, o ne tos, kurių naktį bandant užmigti negali išmesti iš galvos.

– Regis, vis dar gyvas požiūris, kad spektakliai vaikams turi būti garsūs, ryškūs, kuo aktyvesni ir paprasti, lyg vaikai negalėtų suprasti nieko rimtesnio?

– Tiesa, vaikiški spektakliai turi tendenciją būti aktyvūs, garsūs, kad tik išlaikytų vaikų dėmesį. Čia to nebus. Mūsų tikslas yra leisti vaikams išbandyti visumos, spektaklio veikėjo stebėjimą. Čia aktorius nebildės, kad vaikai į jį atsisuktų, atkreiptų dėmesį, ir tik tada pradės šnekėti. Visuma – vaizdas, muzika, veiksmas, turi vaikus atpalaiduoti.

– „Marmiai“ – monospektaklis. Tai gana neįprastas formatas spektakliuose vaikams?

– Taip, tai šioks toks iššūkis, nes scena didelė, o aktorius – vienas. Bet mūsų tikslas ir yra išbandyti kažką naujo! Be to, jis nebus vienas – vizualai, muzika spektaklyje atlieka labai svarbius vaidmenis. Niekur neskubame – tikimės, kad vaikai spėtų pamatyti, kas vyksta. Vengiame įprasto aktyvaus spektaklio tempo ir skubėjimo. Pagrindinį marmį, vardu Olis, vaidins mano kurso draugas, aktorius Danas Kamarauskas. Puikiai suprantame vienas kitą, kartu dirbome prie daugelio projektų. Be to, jis turi puikų muzikinį supratimą, išsako savo pasiūlymus iš spektaklio vidaus. Esu įsitikinęs, kad aktorius turi dalyvauti spektaklio kūrybiniame procese.

Marmių istorija yra paprasta. Kai pasakoji ją vaikams, kaip ir su daugeliu kitų istorijų, vaikai praleidžia keletą niuansų. Tačiau savaime pagauna tam tikrus akcentus – pagrindinę problemą, pojūčius, veikėjo jausmus. Nereikia vaikams visko išaiškinti ir išrodyti. Jie juk tiek daug supranta patys!

– Ar stipriai spektaklis skirsis nuo I. Pavilionytės ir M. Pavilionio kurtų knygų „Marmiai“?

– Pagrindinė istorijos ašis išlaikyta, tik atsirado gana daug papildymų. Jei spektaklyje remtumėmės tik knyga, nepavyktų pastatyti pilno metro spektaklio. Pridėjome etiudų, linijos papildymų, išplėtėme dialogus. Patys bandome išvesti naujas istorijos linijas, ar mintis. Kuriant spektaklį šį užduotis buvo pati didžiausia – kaip išplėsti dramaturgiją, padaryti ją pilnaverte.

– Emocinio intelekto šalininkai daug kalba apie tai, kad skaitant vaikams yra naudinga diskutuoti, rasti gretutines temas istorijoje.

– Išties, knygos „Marmiai“ istorija juk nepasako nieko naujo, jos pagrindinė keliama mintis – kaip išmokti būti savimi. Ji jau amžinybę nagrinėjama filmuose, knygose ir dramaturgijoje. Tai nepadaro jos mažiau svarbia. Džiugu, kai matai, kaip temos supratimas veikia vaikus. Spektaklio pabaigoje, kai aktorius sudainuoja finalinę dainą, išdrįsta būti savimi – vienu geltonu marmiu tarp juodų – jis eina prie vaikų sakydamas „Aš geltonas“! O vaikai patys atliepia, kokie šiandien yra jie. Vieni žali, kiti violetiniai. Tai reiškia, kad jie puikiai pagauna istoriją, susitapatina su personažu. Nesvarbu, kad savo spalvas jie vardina nuo tą dieną dėvimo drabužio – juk nuo to viskas ir prasideda. Istorija atsirakina savaime, ir vaikas nejučiomis įgauna drąsos padaryti tai, ką padaro pagrindinis personažas.

– Kelintas tai tavo kurtas spektaklis vaikams?

Pirmas. Tai yra kita teatro rūšis. Regis, kartais net išsigąstu, kai kuriame monologus, pagalvoju, gal jie per mažai vaikiški? Manau, kad vaikai supranta įspūdį, pojūtį ir jausmą, o suaugę – smulkmenas, gali iškart susitapatinti su personažais, pamatyti juose savo savybes ar situacijas, kuriuose jie yra. Kartą manęs paklausė, ar spektaklis skirtas ir paaugliams. Manau, kad ne, nes spektaklio forma yra vaikiška. Tačiau spektaklio tema aktuali visiems, čia ir slepiasi paslaptis. Kurti vaikams įdomu. Naudoti savo kuriamą muziką ir vizualus. Naudoju daug ambientinės muzikos, kosmoso garsų. Tai nieko sudėtingo, tik truputėlis džiazinių akordų, sukuriančių kreivumą, ir tembrai. Naudojame elektroniką, kuri yra ne šaiži, tiesmuka, o aptaki, su aidu. Apskritai aidas yra stebuklingas efektas. Pagalvokite apie žmogų, kuris nesusiduria, nedirba su muzika – kiekvieną kartą nuėjęs į bažnyčią jis būna pakerėtas aido ir bažnyčios pojūčio, kuri sudaro mistiškumo efektą. „Marmių“ knyga puikiai tinka mano sugalvotam išpildymui, spalvos ir atmosfera joje – mistiška, tamsi. Knygos iliustratorius Martynas Pavilionis padarė stebuklingą darbą, pavertęs spalvas knygoje gyvomis. Jos tampa ne tik fonu, bet ir atmosfera. Spektaklyje yra vietų, kur nereikia vizualinių paveikslų, todėl aš naudoju spalvas – jos nusako personažo emocijas. Atrodytų, tai smulkmenos, tačiau iš jų susideda visas spektaklis.

– Ar spektaklį jau matė vaikai? Kokia buvo jų reakcija?

„Vėjų teatro“ įkūrėja Eglė Kižaitė į repeticiją kartą atsivedė savo dvimetį sūnų Timoną – jis mums kaip tikras teatro kritikas parodė duobes, kuriame turime taisyti, monologus, kuriuos reikia įveiksminti. Knygos pristatyme rodėme spektaklio griaučius, taigi ant vaikų esame pasitikrinę ne kartą. Jie nevynioja į vatą, jiems arba patinka, ką jie mato, arba ne. Mes stengiamės daryti tą patį. Nesinori tų lengvų melagysčių, apsukinėjimų. Jeigu personažas kalba apie jausmus, tai tegul kalba apie juos sąžiningai. Tai atsiliepia visoje formoje.

Spektaklio „Marmiai“ premjera – spalio 14 dieną, 16 val. Menų spaustuvėje.

Spektaklyje vaidina: Karolis Algimantas Butvidas, Erika Gaidauskaitė, Šarūnas Gedvilas, Lijana Muštašvili, Imantas Precas, Deivis Sarapinas, Dainius Tarutis.

Spektaklis paremtas žymiausia italų rašytojo ir žurnalisto, kelių laikraščių vaikams redaktoriaus Gianni Rodari (1920–1980) pasaka „Čipolino nuotykiai“ (scenarijaus autorius – Titas Laucius).

Gianni Rodari iš kitų autorių vaikams išsiskyrė ir tebesiskiria tuo, kad savo pasakose kalba ne tik apie amžinąsias vertybes, bet ir, pasitelkdamas nonsenso estetiką ir humorą, drąsiai kritikuoja politinius visuomeninius įvykius: veikiausiai dėl to jis vis dar yra su pasimėgavimu skaitomas ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų. 1970 m. autorius pelnė aukščiausią tarptautinį vaikų rašytojams skiriamą apdovanojimą – Hanso Christiano Anderseno medalį.

Premjerinis „Lėlės“ spektaklis „Čipolinas“ prasideda tuo, kad netikėtai suimamas ir kalėjime uždaromas Čipolino tėtis Čipotlė, mat Didžiojo Vado Pomidoro paveikslas kabo vienu laipsniu kreivai. Taip užverda nelaimingų daržovių sukilimo ir išsilaisvinimo istorija... Kaip teigia režisierius Š. Datenis: „Šiuo spektakliu norime paskatinti vaikus mąstyti savo galva ir šiek tiek maištauti. Suvokti, kad gyvename demokratiškoje valstybėje ir neprivalome aklai vykdyti to, kas mums pasakyta. Turime teisę kelti klausimus, dalintis savo idėjomis ir prieštarauti valdžios sprendimams. Juk iš esmės – viskas labai trapu: užtenka kokio nors vieno dalyko ir staiga tu – nebe laisvas, demokratijos nebėra... Tad reikia būti budriam.“

Šio nuotykio-ekskursijos metu, vaikai, kartu su spektaklio aktoriais, vaikščios po įvairiausius teatro užkaborius ir koridorius, dailininko Antano Dubros paverstus žiauriojo Pomidoro valdomu pasauliu. „Besistengdamas apgyvendinti kuo daugiau teatro erdvių, Pomidoro pasaulį bandžiau sukurti tokį, kuriame gyventi ne itin malonu: židinyje naikinamos vaikų knygos, kavinėje yra tik pomidorų sultys, o jeigu jau yra tortas, tai pagamintas iš silkių ir panašiai. Pats G. Rodari, kurdamas pasakas vaikams, naudodavo daug priešpriešų, kaip, pavyzdžiui, šiuo atveju – politika ir daržovės“,– pasakoja dailininkas A. Dubra.

Kaip teigia kompozitorius V. Leistrumas, šiame spektaklyje vyrauja humoro prisodrinta estetika: „Čipolino“ personažai bei įvykiai yra ryškūs, o istorija konstruojama epinio veiksmo filmo būdu – tačiau tai yra savotiška tokio žanro parodija, tad ir muzika bei garso efektai kuria humoro prisotintą garso takelį. Iš tiesų, su režisieriumi Š. Dateniu nemažai prisijuokėme studijoje, berašydami dainas, tad tikiuosi, kad šypsena persismelks ir žiūrovams. Taip pat viliuosi, kad per humoro prizmę publika suvoks ir gilesnes kūrinyje plėtojamas temas.”

Tuo pačiu kompozitorius, kaip, beje, ir kiti kūrėjai, džiaugiasi artima ir gerai pažįstama kūrybine komanda: „Labai džiaugiuosi jau nusistovėjusia mūsų kūrybine trijule. Su režisierium Š. Dateniu ir dailininku A. Dubra visuomet surandame bendrą vardiklį, ir tarp rimtų dalykų, apie kuriuos kalbame kūriniuose, yra apsčiai vietos humorui. Ypač smagu, kad šįkart komanda pasipildė ir vaizdo režisieriumi Tomu Jokūboniu – su juo jau esame pažįstami, kartu sukūrėme Solo Ansamblio vaizdo klipą „Neturėjom dainos”. Taip pat dirbome su talentingu dramaturgu Titu Lauciumi, o prie šviesų ir jų programavimo kaip visuomet dirbo Vytautas Novickas.“

Spektaklis „Čipolinas“ žiūrovams pristatomas dviem formatais. „Tiketa.lt“ sistemoje publika gali pasižiūrėti sklaidai medijose pritaikytą virtualų spektaklio variantą, o nuo rugsėjo 19 d. kviečiame patirti spektaklį gyvai, įvairiose teatro erdvėse.

Spektaklio kūrybinė komanda, remdamasi psichologijos mokslo tyrimais, ieško teatro kalbos, tinkamos bendrauti su dar nekalbančiais teatro žiūrovais.

Spektaklyje matysime kūdikių gestų kalbą (paplitusią JAV), kuri gali padėti vaikams ir tėvams ištirpdyti įtampas, susikalbėti širdimis. Moksliškai įrodyta, kad gestų kalba padeda išvengti nesusipratimų ir užmegzti artimesnį kontaktą, kol mažylis dar nekalba.

"Manuliukų" idėjos autorei ir režisierei G.Latvėnaitei norisi padėti vaikams greičiau suprasti šį sudėtingą pasaulį, o mamoms – atsipalaiduoti ir pamatyti savo vaikelį kitokį. Scenoje kuriamas pasaulis bus iš spalvų, judesių, garsų ir jausmų. Spektaklis "Manuliukai" suteiks progą prisiminti, kad visose situacijose gelbsti žaidimas. Net netyčia išbertos kruopos gali būti idėja žaidimui!

Įdomu kurti spektaklį be žodžių. Kiek daug gali išreikšti mūsų kūnas!

Pradėjusi kurti šį spektaklį režisierė galvojo apie mamas – tad spektaklis pirmiausia reikalingas joms. Tai jos atsineš savo vaiką į teatrą, jos vėl taps mažomis mergaitėmis – įsileis į save pasaką ir stebuklą.

"Mūsų repeticijose daug saulės, juoko, atradimų. Esame įdomiame kūdikių tyrinėjimo kelyje, – sakė režisierė. – Kartais jaučiamės kaip kūdikių tyrimo centro mokslininkės. Vis matuojame ir sveriame – kas tinka ir patinka kūdikiams ir jų tėveliams, ką naudingo galime duoti jaunai šeimai. Įdomu kurti spektaklį be žodžių. Kiek daug gali išreikšti mūsų kūnas! Ir kūdikiai kalba daug, dar nemokėdami kalbėti. Spalvomis, nuotaikomis, garsais mes apkabinsime mūsų mažuosius žiūrovus. Ir, be abejo, visi ko nors išmoksime."

Spektaklyje vaidinančios aktorės G.Latvėnaitė, Ilona Kvietkutė ir Božena Aleksandrovič pasakos apie sapnų šalį, kurioje gyvena spalvoti, gražūs ir linksmi žmogeliukai – Manuliukai. Jie minkšti, šilti ir švelnūs. Jie spalvoti. Jais galima apsigobti, su jais saugu ir ramu. Jie labai daug pluša, nes kiekvieną dieną vaikams siunčia spalvotus sapnus.

"Svarbu būti spalvingam, bet kartu ir paprastam. Stebuklingą, švelnų pasaulį muzikos garsais kuria kompozitorė Zita Bružaitė, lengvą ir aiškią scenografiją – Antanas Dubra. Kviečiu į premjerą, o po jos – likti pažaisti scenografijos detalėmis ir išgerti skanios arbatos", – sakė G.Latvėnaitė.