Sekmadieninio „Editos šouׅ“ gerbėjai žino, kad laidos vedėja nevengia savo svečiams užduoti provokuojančių klausimų, tad neišsisuko ir V. Bareikis. „Man atrodai keistas ne tik dėl aprangos, bet ir dėl to, kad ankstesniais laikais aktoriais buvo „bohema“ ir buvo įprasta matyti juos nesiskutusius, nesportuojančius ir mergišius, tu – visiška priešingybė: sportuoji, beveik negeri, esi vedęs ir turi vaiką“, – pastebėjo E. Mildažytė.

V. Bareikio įsitikinimu, teatre, kaip visur kitur, būtinas sunkus ir atkaklus darbas. „Kol užsiminėsi „bohemom“ ir kitais dalykais, bus daugybė norinčių daryti už tave“, – atsakė jis.

Alkoholio klausimu menininkas taip pat turi savo nuomonę. „Mano tėvai tam tikru metu paguodos ieškodavo alkoholyje, to prisižiūrėjau, todėl nenoriu, kad mano vaikai tai matytų. Išgeriu taurę vyno per vakarėlius, bet gyvenime, kuris toks trumpas, yra tiek spalvingų dalykų, kad tik spėk juos blaivia galva sugraibyti. Man pakanka ir šios realybės, aš joje nespėju“, – sako V. Bareikis, savo laiką profesinėje srityje dalinantis ir muzikai, ir teatrui.

Jo teigimu, kad ir kiek bandė, apsieiti be teatro jam kol kas dar nepavyko. „Esu sukūręs 17 darbų. Po kiekvieno įvyksta „apsinuodijimas“ teatru ir po kiekvieno sakau: viskas, čia – paskutinis mano darbas teatre, aš einu į muziką. Bet praeina kažkiek laiko ir vėl grįžtu. Teatras gelbsti nuo rutinos, suteikia iliuziją, kad esu kitame pasaulyje“, – patyrimais dalinasi režisierius.

Muziką žodžių kišenėje neieškantis menininkas vadina hobiu, kuris yra jo profesija. „Kurį laiką bandžiau klasifikuoti, kas labiau esu, bet supratau, kad tai – 50 proc. ir 50 proc. Abi tas aistras myliu ir be jų negaliu, bet muzika rečiau apsinuodiju, nes ten kitaip – daug mažiau atsakomybių. Teatre jų daugiau. Muzika man yra dienoraštis, kurį aš rašau kas dieną, mano telefonas nuolat pilnas idėjų ir minčių“, – kalba V. Bareikis.

Vis dėlto teatro scenoje jo išvysti negalima jau devynerius metus, vyras nutarė rinktis tik režisūrą.

Skirtumai tarp meno Lietuvoje ir Rusijoje – labai ryškūs

Daugelyje užsienio šalių pasirodantis menininkas sako geriausiai besijaučiantis Lietuvoje. „Čia – mano namai, su visomis vis dar iš šonų krentančiomis emigracijos bombomis, susvetimėjimo bombomis, bet čia jaučiuosi geriausiai. Galiu sakyti, kad esu tikras patriotas, čia, kaip žmogus, jaučiuosi geriausiai“, – tikina jis.

Vis dėlto, menininko įsitikinimu, kūrėjui esama ir palankesnių šalių, vienoje tokių jam teko nemažai pabuvoti. „Rusijoje pajauti meno jėgą. Ten – visai kita tradicija. Kultūra ten panašiame lygyje kaip karo pramonė, ji ten labai svarbi, į ją žiūrima su patosu, bet aktoriams ir kūrėjams nuo to tik geriau, jie vertinami“, – mano V. Bareikis.

Su kitokiu požiūriu jis tikina susiduriantis Lietuvoje: čia menininko klausiama, iš ko jis gyvena, ar turi ir normalią profesiją ir panašiai. Skirtumai tarp menininkų padėties Rusijoje ir Lietuvoje dar ryškesni, kai kalbama apie materialius dalykus.

„Rusijoje vienas teatro vadovas iš Maskvos Sankt Peterburge pamato patinkančius aktorius. Paskambina jiems ir sako: gal norėtumėte gauti po butą ir džipą, kad persikeltumėte į Maskvą? Arba statomi spektakliai, kur ateini repetuoti ir klausi, kokios tavo finansinės ribos. Tau sako: daryk, kad būtų gerai, ir sutarsime“, – pasakoja V. Bareikis.

Tačiau svetimos šalies režisierius nelaiko namais ir tai, jo žodžiais, viską atsveria, be to, jis tikina nesivaikantis materialinių dalykų.

„Su šeima išmokome gyventi [vadovaudamiesi] trijų kuprinių logika, mums reikia tik tiek. Nieko daugiau neturime. Man nebaisu neužrakinti namų, nes jei ką išneš, tai bus mažiau tų daiktų“, – juokėsi E. Mildažytės pašnekovas.

Dėl šių ir kitų priežasčių menininko keliai su Rusija išsiskyrė dar prieš kelerius metus. „Su Rusija mano istorija baigėsi taip, kad, kai baigiau studijas, ten po metų prasidėjo politinė maišalynė. Turėjau galimybę likti, bet uždaviau sau klausimą: kam aš tai darau? Kai kuri meną, kai dainuoji, vaidini, darai tai kažkam. Uždaviau klausimą, ar noriu tai daryti rusų liaudžiai, atsakiau – ne, noriu tai daryti Lietuvos žmonėmsׅ“, – tvirtina V. Bareikis.

Tačiau dainininkas pabrėžė, jog nenorėtų, kad šie jo žodžiai būtų siejami su rusofobija, kuri pastaruoju metu jam kelia baimę. „Pažįstu Rusijoje krūvas nuostabių žmonių, kurie žiūri į mūsų šalį, ja žavisi ir norėtų čia gyventi“, – kalba jis.

Spalvinga spalvingo rūbo istorija

Į „Editos šou“ filmavimą žinomas vyras atvyko su spalvingu sportiniu kostiumu, tad neišvengė ir klausimo apie rūbą. Pasirodo, taip apsirengęs jis atvyko ne šiaip sau: apdaro įsigijimas – dar viena smagi V. Bareikio istorija.

Dainininkas tikina dažnai mėgstantis lankytis mažesnių miestų, kuriuose koncertuoja, padėvėtų rūbų parduotuvėse, čia jis randa unikalių dalykų, tad sykį tai padarė ir Zarasuose. Ten rado naujus firminius, ryškiaspalvius sportinius batus už 15 eurų, su kuriais tą dieną ir nusprendė koncertuoti.

„Eidami iš parduotuvės pamatėme vaizdą: mašina, groja klasikinė muzika, o trys vaikinai valgo kebabus, vienas jų – su šiuo treningu. Su drauge pažiūrėjome vienas kitam į akis, sakau jai: galvoji tą patį, ką aš? Taip – atsakė draugė. Priėjau prie to vaikino nieko nesakydamas, parodžiau jam savo batus, jis paklausė: tai ką, treningų reikia? Ir tą vakarą jis man juos atnešė, kad galėčiau jais apsirengęs koncertuoti, ir net ne už pinigus, o už tam tikrus mainus“, – istoriją papasakojo V. Bareikis.

Tačiau, menininko teigimu, dėvėti jis galėtų beveik bet ką. „Daugiausiai beprotiškų dalykų mūvėjau LRT projekte „Auksinis balsas“. Man nėra tabu. Vienintelis tabu – veiksmai, kurie įžeidžia kitus“, – sakė V. Bareikis.

Tiesa, LRT projekto „Editos šou“ svečiai neišvengia ir smagių užduočių, tad tokia teko ir dainininkui: deklamuodamas Kristijono Donelaičio „Metų“ ištrauką jis vedė aerobikos treniruotę studijos svečiams.