Skirta visai šeimai

Visame pasaulyje mėgstamas Piotro Čaikovskio baletas „Spragtukas“, sukurtas pagal ir E. T. A. Hoffmanno pasaką „Spragtukas ir pelių karalius“, įkvepia kitus meninius projektus. Vienas tokių gimė Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Tai 3–7 metų žiūrovams ir visai šeimai skirta muzikinė šokio pasaka „Mergaitės Marijos istorija“. Klaipėdos koncertų salėje ji bus parodyta gruodžio 7 d. 18.30 val.

Pagrindinės pasakos veikėjos Marijos vaidmuo patikėtas balerinai Gabrielei Marčiukaitytei, Spragtuką šoks Tomas Kratkovskis, Droselmajerį ir Pelių karalių – Martynas Kavaliauskas. Nuostabią muziką atliks ir savo personažus įkūnys LNOBT pučiamųjų kvintetas: Karolina Daukšienė (fleita), Linas Šalna (obojus), Vilius Kalvėnas (klarnetas), Vytenis Matutis (valtorna) ir Robertas Šidiškis (fagotas).

„Ši muzikinė šokio pasaka skiriama patiems mažiausiems žiūrovams, kuriems dar per sunku teatre išbūti visą ilgą „Spragtuko“ spektaklį. Jos idėja kilo penkiems teatro simfoninio orkestro muzikantams, susibūrusiems į LNOBT pučiamųjų kvintetą ir atlikusiems „Spragtuko“ siuitą. Jų muzikos instrumentai irgi taps šios pasakos personažais“, – projekto atsiradimo istoriją atskleidė spektaklio režisierė ir choreografė Jūratė Sodytė. Kūrybinėje komandoje dirbo kaukių dailininkė Simona Kačinskaitė ir šviesų dailininkas Levas Kleinas.

Supažindina su baleto menu

E. T. A. Hoffmanno pasaka „Spragtukas ir pelių karalius“ pasakoja apie mergaitę Mariją, kuri Kalėdų rytą randa ypatingą dovaną – Spragtuką, skirtą glaudyti riešutus. Iš tiesų jis yra užburtas princas, kuris gali atvirsti į žmogų tik nugalėjus Pelių karalių ir jeigu negražų Spragtuką pamils kilni mergaitė. Ar pavyks Spragtukui ir Marijai išsklaidyti piktų burtų kerus?

Spektaklis iš arti supažindina su baleto menu, kuris LNOBT karaliauja jau beveik 100 metų. Kasmet LNOBT trupę papildo jauni šokėjai, du iš jų – G. Marčiukaitytė ir T. Kratkovskis – tapo „Mergaitės Marijos istorijos“ pagrindinių vaidmenų atlikėjais. Prie didelės teatro scenos įpratusiems artistams šis projektas yra visai nauja patirtis. „Tikras iššūkis išlaikyti mažųjų žiūrovų dėmesį viso, nors ir trumpesnio, spektaklio metu. Tačiau buvau maloniai nustebintas, kai pamačiau tiek daug susidomėjusių ir įdėmiai spektaklį stebinčių žiūrovų“, – sakė baleto šokėjas T. Kratkovskis.

Įvairūs personažai ir kaukės

Šokėjai scenoje vaidina ne vieni. Droselmajerį ir Pelių karalių įkūnija su publika bendraujantis aktorius M. Kavaliauskas, o spektaklio metu Marija sutinka įvairius personažus – spalvingas ir išraiškingas kaukes, kurias sukūrė S. Kačinskaitė.

Ši pasaka skamba ypatingai, nes melodinga P. Čaikovskio muzika yra atliekama pučiamaisiais instrumentais. Kiekvienas iš jų – fleita, obojus, klatnetas, valtorna, fagotas – skamba kitaip, turi skirtingą tembrą, tad gali puikiai atskleisti skirtingų personažų charakterius.

LNOBT artistai laukia susitikimo su uostamiesčio publika. „Nepaprastai gera šokant matyti gražias, tokias nuoširdžias mažųjų žiūrovų reakcijas, drauge išgyventi patirtis spektaklio istorijoje“, – sakė balerina G. Marčiukaitytė.

Buvo suplanuota, kad spektaklis vyks Klaipėdos koncertų salės pirmojo aukšto fojė, tačiau dėl didelio klausytojų susidomėjimo perkeltas į pagrindinę koncertinę sceną.

Modernus žvilgsnis į „Spragtuko“ istoriją

Gruodžio 22 d. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje užgims kalėdinis Piotro Čaikovskio „Spragtuko“ stebuklas. 

Spektaklį 2019 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) pastatė garsus rusų choreografas Kirilas Simonovas, talkinamas kostiumus ir scenografiją spektakliui sukūrusių dailininkų Jekaterinos Zlajos ir Aleksandro Barmenkovo, taip pat šviesų dailininko Jevgenijaus Vinogradovo. Virtualios realybės tikroviškumu stebinančias vaizdo projekcijas šiam spektakliui sukūrė Linartas Urniežis, publikai geriau žinomas kaip kasmetinių 3D kalėdinių pasakų ant Vilniaus arkikatedros sienų kūrėjas. 

„Spragtukas“ – išties įstabus reginys: sceną puošia gigantiška pripučiama eglė ir kaukės, šmaikščiai stilizuoti kostiumai ir netikėti aksesuarai, taip pat išradinga choreografija, siūlanti šiuolaikišką žvilgsnį į nemarų Piotro Čaikovskio šedevrą. Šį muzikos perlą publikai dovanos Klaipėdos teatro simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Tomo Abrozaičio. Net 120 orkestro muzikantų, šokėjų, statytojų gludina „Spragtuką“ lyg laikrodžio mechanizmą, o nepaprastai sėkminga muzikos, judesio ir scenografijos sintezė nepalieka abejingų.

Klaipėdoje rodomame spektaklyje kaip Klara debiutuos Iryna Suslo, publikai jau pažįstama iš šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ (Eglė), ir Yanas Malaki, pirmą kartą atliksiantis Princo Spragtuko vaidmenį. Taip pat grožėsimės Romano Semenenko (Fricas), Romano Budko (Ispanų šokėjas), Kirstin Ann Zahradnick (Rytiečių šokėja) debiutais. Kaip ir premjeriniuose spektakliuose paslaptingosios krikštamotės Droselmajer vaidmuo patikėtas patyrusiai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vedančiajai solistei, šokių mokyklos įkūrėjai ir vadovei Olgai Konošenko. Solinius vaidmenis taip pat atliks Daria Verovka (Frau Štalbaum), Danylo Butenko (Ponas Štalbaumas) ir Romanas Budko (Pelių karalius). Masinėse scenose šoks visa Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė. Šapito cirko artistes vaidins šokių mokyklos „Coda“ auklėtinės (vadovė Inga Briazkalovaitė). Pirmą spektaklio veiksmą vainikuojančiame Snaigių valse dainuos KVMT vaikų operos studijos auklėtiniai (vadovas Vytautas Valys).

Kankano ritmu

Gruodžio 29-ąją Klaipėdos Žvejų rūmuose rodoma Jacques‘o Offenbacho operetė „Orfėjas pragare“ vėl pajuoks visuomenės stereotipus ir kvies linksmai pašėlti belaukiant Naujųjų!

Būtent ši operetė, pirmąkart suvaidinta Paryžiuje 1858 m., Europos scenose įtvirtino ir išpopuliarino garsųjį kabareto šokį – kankaną. XIX amžiuje Paryžius buvo žėrintis pramogų pasaulio centras, o kompozitoriui J. Offenbachui patiko laužyti nusistovėjusias „rimtosios operos“ taisykles. 

Operetėje tiek daug judesio, kad čia nejuda tik statulos... Viso spektaklio veiksmas vyksta ant laiptų, tad dainininkams tenka gerai apgalvoti ir tiksliai apskaičiuoti kiekvieną judesį. Turbūt sudėtingiausias uždavinys aktyviai judėti scenoje tenka tenorui Tadui Jakui (Plutonas / Aristėjas), avinčiam velnio kanopas primenančius aukštakulnius .

Vaidmenis operetėje atliks publikai puikiai pažįstami ir mėgstami KVMT solistai: Rita Petrauskaitė (Euridikė), Kęstutis Nevulis (Orfėjas), Dalia Kužmarskytė (Viešoji nuomonė), Mindaugas Rojus (Jupiteris), Judita Butkytė-Komovienė (Venera), Gabrielė Kuzmickaitė (Diana), Dina Mataitienė (Minerva), Rasa Ulteravičiūtė (Kupidonas), Šarūnas Juškevičius (Stiksas), Reda Jucevičienė (Junona), Gytis Šimelionis (Merkurijus).

Artėjant metų virsmui, „Spragtuko“ spektakliai tradiciškai atgimsta viso pasaulio scenose. Savąją Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas“ versiją 2019 m. uostamiestyje sukūrė garsus rusų choreografas Kirilas Simonovas (Rusija), pasitelkęs jaunų ir talentingų menininkų komandą: scenografus ir kostiumų dailininkus Jekateriną Zlają ir Aleksandrą Barmenkovą, šviesų dailininką Jevgenijų Vinogradovą bei vaizdo projekcijų dailininką Linartą Urniežį.

Klaipėdiečių „Spragtukas“ – išties puikus reginys: sceną puošia gigantiška pripučiama eglė ir kaukės, šmaikščiai stilizuoti kostiumai ir netikėti aksesuarai, išmanūs vaizdo projekcijų sprendimai, stebinantys virtualios realybės tikroviškumu, taip pat išradinga choreografija, siūlanti kitokį žvilgsnį į nemarų Piotro Čaikovskio šedevrą. Šį muzikos perlą „Avia Solutions Group“ arenoje grieš Klaipėdos teatro simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Tomo Abrozaičio. Net 120 orkestro muzikantų, šokėjų, statytojų gludina šį spektaklį lyg laikrodžio mechanizmą, o nepaprastai sėkminga muzikos, judesio ir scenografijos sintezė nepalieka abejingų.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklyje „Spragtukas“ Vilniuje Klaros partiją pirmą kartą atliks Oleksandra Borodina, publikai gerai pažįstama kaip spektaklių „Faustas“, „Romeo ir Džuljeta“ pagrindinių partijų atlikėja. Jos partneriu taps dar premjeriniame „Spragtuke“ 2019 m. sužibėjęs Princas Spragtukas Mykhailo Mordasovas. Tarptautiniame pastatyme šoka ne tik visa Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė, bet ir šokių mokyklos „Coda“ jaunosios šokėjos, kurios čia įkūnija Šapito cirko mažąsias artistes. Tačiau bene labiausiai intriguojantis spektaklyje – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vedančiosios solistės, neprilygstamosios Olgos Konošenko sukurtas krikštamotės Droselmajer vaidmuo. Žavi jos elegancija, paslaptis, burtai ir nepaprastai įtaigiai įkūnyta herojė, lydinti Klarą ir Princą Spragtuką jų kelionėje į pasakų šalį...

Klaipėdiečių „Spragtukas“ – puiki šventinė dovana artimiesiems ir išskirtinė proga pasidžiaugti pajūrio menininkų sukurtu reginiu.

Į pasimatymą su „Spragtuku“, be kurio kuriamos pasakos, vienodai brangios tiek mažam, tiek suaugusiam, neateina nė vienos Kalėdos, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia gruodžio 16 d. Vilniaus „Avia Solutions Group“ arenoje, o gruodžio 22 d. – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.

Lyg Sankt Peterburgo Marijos teatre

K. Simonovas – išskirtinė asmenybė šiandieniniame šokio pasaulyje. Jo išskirtinis choreografijos braižas, stilistika kaip magnetas traukia daugelį teatrų ir šokio trupių. Sankt Peterburgo Agripinos Vaganovos valstybinėje rusų baleto akademijoje Vladileno Semionovo baleto klasę baigęs, vėliau ten pat įgijęs ir choreografo specialybę, baleto artistas buvo Marijos teatro baleto trupės solistu. Šiame teatre sukūrė eilę vaidmenų klasikiniuose ir šiuolaikiniuose baletuose. Tarp jų ryškiausi: Juokdarys Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“, Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetoje“ ir Arifo Melikovo „Legendoje apie meilę“, Spragtuko lėlė savo paties ir Michailo Šemiakino statytame P. Čaikovskio „Spragtuke“, Banditas Roland’o Petit balete „Karmen“, Ruduo (Metų laikų divertismente) Aleksejaus Ratmanskio pastatytoje S. Prokofjevo „Pelenėje“. 1999–2000 m. jis šoko „Australian Dance Company“.

Pasaulio šokio gerbėjai žino ir vertina K. Siminovo choreografinius darbus. 2003 m. jis debiutavo Londono Karališkojoje Alberto koncertų (baletas „Madame Lionelli“ pagal Gavino Bryarso ir Johno Adamso muziką) ir Tokijo „Suntory“ (S. Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“) salėse. Choreografas nuolat bendradarbiauja su Sankt Peterburgo, Novosibirsko, Petrozavodsko, Maskvos, Saratovo ir kt. baleto trupėmis.

K. Simonovas pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą: tarptautinio konkurso „Vaganova Prix“ laureato vardą (1998 m.), Fiodoro Lopuchovo choreografijos konkurso specialųjį prizą (už savo choreografinį debiutą – spektaklį „Kol tu miegojai“ pagal Arvo Pärto muziką Sankt Peterburgo Ermitažo teatre, 1999 m.), ir kt.

Tačiau bene didžiausio publikos ir meno kritikų dėmesio sulaukė jo kartu su pasaulinio garso dailininku Michailu Šemiakinu Sankt Peterburgo Marijos teatre sukurtas P. Čaikovskio baletas „Spragtukas“. Pirmasis Simonovo ir Šemiakino spektaklis, sukėlęs šurmulį tarp Sankt Peterburgo Marijos teatro kūrėjų ir gerbėjų, 2002 m. buvo apdovanotas Rusijos teatralų ypač vertinama nacionaline teatro premija – „Auksine kauke“. Vėliau šį apdovanojimą choreografas pelnė už S. Prokofjevo „Pelenės“ pastatymą Novosibirsko operos ir baleto teatre (2008 m.). 2011 m. už P. Čaikovskio „Spragtuko“ pastatymą Karelijos respublikos muzikiniame teatre K. Simonovui skirta nacionalinė teatro premija „Arlekinas“.

Choreografas jau pažįstamas ir Lietuvos publikai: 2005 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jis pastatė Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“, 2010 m. vėlgi LNOBT – Léo Delibes’o baletą „Kopelija“. 2019 m. gruodį kartu su choreografu K. Simonovu „Spragtuko“ premjerą parengė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.

Kuo ypatingas Klaipėdos „Spragtukas“?

Klaipėdiečių „Spragtukas“ išsiskiria savo unikalumu. Spektaklis specialiai sukurtas didelėms arenų erdvėms, tad kūrybinės komandos sprendimai įspūdingi – sceną puošia gigantiškos dekoracijos, o išmanūs vaizdo projekcijų sprendimai stebina skaitmeninės realybės tikroviškumu. Spektaklyje groja pilnos sudėties simfoninis orkestras, skamba vaikų choro balsai, scenoje šoka visa teatro baleto trupė. Spektaklį uostamiestyje kartu choreografu K. Simonovu kūrė kostiumų ir scenografijos dailininkai- Jekaterina Zlaja ir Aleksandras Barmenkovas, šviesų dailininkas Jevgenijus Vinogradovas, video projekcijų menininkas Linartas Urniežis.

Klaros partiją „Spragtuke“ pirmą kartą atliks Oleksandra Borodina, publikai gerai pažįstama kaip šokio spektaklių „Faustas“, „Romeo ir Džuljeta“ pagrindinių partijų atlikėja. Jos partneriu taps premjeriniame „Spragtuke“ 2019 m. sužibėjęs Spragtukas-Princas – Mykhailo Mordasov. Bene labiausiai intriguojantis krikštamotės Droselmajer vaidmuo patikėtas patyrusiai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vedančiajai solistei, šokių mokyklos įkūrėjai ir vadovei Olgai Konošenko.

Į užburiantį muzikos pasaulį žiūrovai ners kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru ir batutos meistru, teatro vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu.

Žinote, kodėl pelės tokios greitos? Todėl, kad ratuotos, atsakytų šio „Spragtuko“ choreografas Kirilas Simonovas. Aprengtos juodai baltomis uniformomis, su smailiomis vienodomis kaukėmis ant galvų blogietės pelės jo spektaklyje primena nuasmenintus nežinomos armijos kareivius, o jų stumdomos vaikiškos mašinytės – tikra karinio parado parodija. Šiai armijai vadovauja Pelių karalius – trigalvis, kaip iš seno animacinio filmo.

Garsaus rusų choreografo ironijos neįprastoje „Spragtuko“ interpretacijoje pabarstyta ir daugiau: skambant Snaigių valsui, scenoje matome sustirusią, iš šalčio (o gal baimės?) drebančią liaudį. Užtat gėlių vainikais puoštas Gėlių valsas primena pastorališkas kaimo vestuves. Magiškojo lėlių teatro vietoje – apvali šapito palapinė, o pirmame veiksme virš scenos romantiškai kybančią mėnulio pilnatį antrajame keičia naktinį barą primenantis veidrodinis rutulys.

Naktinis baras šiame pastatyme paauglei Klarai yra tarsi išsvajoto, pasakiško suaugusiųjų pasaulio atitikmuo. Neatsitiktinai garsieji antrojo veiksmo „desertiniai“ šokiai pristatomi būtent šiame bare, kurio šeimininkė – didinga, magiškai paslaptinga Klaros krikštamotė Frau Droselmajer. Jos vaidmenį nepriekaištingai sukūrė plastiškoji Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina Olga Konošenko.

(M. Aleksos nuotr.)

Klaros, jos brolio Frico ir Spragtuko/Princo vaidmenis spektaklyje atliko jauni ukrainietiškos klasikinės baleto mokyklos atstovai Kira Tykhonova, Illia Temchenko ir Mykhailo Mordasov, šįmet papildę Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupę. Klaros ir Frico tėvus Štalbaumus meistriškai įkūnijo klaipėdiečiai šokėjai Aušra Krasauskaitė-Berulė ir Mantas Černeckas, kuriam teko pasirodyti ir po trigalve Pelių karaliaus kauke.

Stambias, bet neįkyrias dekoracijas ir įvairių stilių kostiumus K. Simonovo „Spragtukui“ kūrė maskviečiai dailininkai Jekaterina Zlaja ir Aleksandras Barmenkovas. Tiesa, šiame pastatyme neišvysite teatrališkų Rusų, Ispanų, Kinų, Prancūzų, Rytiečių šokių kostiumų: visi jie pristatomi vilkint naktiniam barui derančiais blizgiais kokteilių stiliaus apdarais.

Lakoniškos, bet taipogi neįkyrios buvo ir Linarto Urniežio kurtos vaizdo projekcijos. Jų dėka Štalbaumų kalėdinio vakarėlio svečiai spektaklio pradžioje atrodo lyg nužengę į sceną iš senų fotografijų. Prie šios vizijos realistiškumo prisidėjo ir maskvietis šviesų dailininkas Jevgenijus Vinogradovas. Jo dosniai barstomos kompiuterinės „snaigės“ spektaklio pabaigoje virsta popsinių blizgučių „sniegu“, atspindinčiu į suaugusiųjų pasaulį žengiančios Klaros iliuzijas.

Nors K. Simonovo „Spragtuko“ pastatymas skirtas universalioms arenoms, jame gyvai groja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras. Pirmajame premjeriniame spektaklyje Vilniuje jam vadovavo teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Snaigių valsui, kaip ir dera, gyvai pritarė vaikų balsai – šalia scenos stovėję Klaipėdos vaikų operos studijos jaunieji dainininkai. Šapito cirko scenoje pasirodė šokių mokyklos „Coda“ auklėtinės Aleksandra Baušytė, Domilė Panovaitė ir Goda Motiejaitytė.

Savaite vėliau, gruodžio 27-ąją, K. Simonovo „Spragtuko“ premjerą pamatys Klaipėdos Švyturio arenoje susirinkę baleto bei klasikinės muzikos gerbėjai.

Tai bus šokio spektaklis. Jo kūrėjai tikino parodysiantys klaipėdiečiams įspūdingą scenografiją, šokius, rūbus ir atlikimą.

Penktoji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera šiais metais užbaigs 2019-uosius. Teatrui, šiuo metu gyvenančiam be savų namų, "Spragtukas" tapo nauja aukštuma ir iššūkiu, kurį trupė oriai įveikė.

Spektaklis šiemet bus rodomas arenų scenose, jį pamatys Vilniaus ir Klaipėdos žiūrovai. Kitų metų pabaigoje jį bus galima išvysti Žvejų rūmuose.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis atviravo, kad gerai žinomą muziką atlikti yra sunkiau nei retai skambančią, čia negali būti nė menkiausios klaidelės, nes ji gali sugriauti visų triūsą. Todėl groti genialiąją P. Čaikovskio muziką – didžiulė atsakomybė. Ypač kai spektaklį kuria tituluoti žmonės.

T. Ambrozaitis turėjo omenyje pasaulinio garso choreografą iš Maskvos Kirilą Simonovą. Jis pasiūlė scenografiją ir kostiumus kurti dailininkei Jekaterinai Zlajai bei jos kolegai Aleksandrui Barmenkovui.

Pagrindinius vaidmenis atliks teatro naujokai, pavasarį po studijų Ukrainoje pakviesti dirbti Klaipėdoje, Michailas Mardasovas ir Kira Tichonova, vieną pagrindinių vaidmenų kurs Nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Olga Konošenko. Tik pagrindinius vaidmenis atliekantys šokėjai šoks su puantais – klasikinio baleto bateliais, visi kiti jų neavės.

Spektaklio kūrėjai žada žiūrovams ne tik puikią muziką, bet ir nukrypimų nuo klasikinės pasakos siužeto. Milžiniškos kaukės, nepaprasto dydžio rūmai ir eglutė, ryškiaspalviai ir blizgūs rūbai džiugins žiūrovų akis.

Kai kurios medžiagos rūbams buvo atgabentos net iš Amsterdamo, kitas rūbų kūrėjams pavyko gauti Vilniuje.

Spektaklyje bus užimta daugiau nei 100 kūrėjų: orkestras, 30 vaikų choras, 22 baleto artistai ir keturios baleto mokyklos "Coda" šokėjos. Jiems teks ne kartą persirengti ir vaidinti tai peles, tai puotos dalyvius.

Tai bus tikra dovana Klaipėdos žiūrovams, gal todėl tai nujausdami teatro gerbėjai jau iššlavė beveik visus bilietus. Klaipėdoje šokio spektaklį pamatys apie 4 tūkst. žiūrovų.

Lietuvoje stato trečiąsyk

Baletmeisteris K. Simonovas tituluojamas vienu įdomiausių šiuolaikinių choreografų. Be to, laikomas patyrusiu klasikinių baletų „restauratoriumi“. Vienas mėgstamiausių ir dažniausiai K. Simonovo statomų veikalų – P. Čaikovskio „Spragtukas“.

Šis gruodis choreografui labai įtemptas. Vienu metu stato tris spektaklius: „Spragtuką” Klaipėdoje ir Saratove bei M. Musorgskio „Parodos paveikslėlius” Maskvoje.

Anot K. Simonovo, jo pastatyme Lietuvos publika išvys „modernų ir puošnų šiuolaikinį pasaulį“. Klaipėdiečių spektaklis bus išskirtinis, tad kritikų už meninius išsišokimus bei tradicinių dogmų nepaisymą kartais plakamas kūrėjas žada ir neįprastą teatrams scenografiją. Daugeliui kūrėjų taptų iššūkiu klasikinį baletą pristatyti universaliose arenose, bet tik ne K. Simonovui, jau ne kartą tai dariusiam su įvairių šalių baleto trupėmis.

Lietuvoje tai jau trečias jo statomas spektaklis. Baleto gerbėjai tikriausiai K. Simonovą prisimena kaip LNOBT repertuaro baletų „Dezdemona“ (2005) ir „Kopelija“ (2010) autorių.

K. Simonovas. (O. Kasabovos nuotr.)

Istorija bus šiuolaikiška

Paklaustas, kodėl statyti vis imasi „Spragtuką“, kuo jis traukia, choreografas atsakė: „P. Čaikovskis parašė tokią nuostabią muziką, kad ji gyvuos ilgiau nei amžinybę. Planeta išnyks, o ši muzika vis dar skambės kažkur astraluose... Nes „Spragtukas“ – nemirtingas kūrinys. Rusijoje, o ir visame pasaulyje, kone visose baleto mokyklose prieš Naujuosius metus statomas „Spragtukas”. Ir pats ne kartą jame šokau dar būdamas moksleivis.“

Anot K. Simonovo, statyti „Spragtuką“ Klaipėdoje – vis dėlto iššūkis, nes Muzikinio teatro baleto trupė išskirtinė: jos šokėjai turi skirtingą išsilavinimą, skiriasi jų mokyklos, darbo metodai, skirtingi ir fiziniai duomenys. Tad sukurti visavertį spektaklį sudėtinga. Šis „Spragtukas“ bus daugiažanris, įvairių stilių. Jis vaizduos modernų ir puošnų šiuolaikinį pasaulį. Tai bus istorija apie mergaitę, kuri svajoja apie kažką nuostabaus, nes realus pasaulis, kuriame jai tenka gyventi, – nemalonus, tamsus, net žiaurus. Juk ne visi tėvai būna nuostabūs... Be abejo, spektaklio pabaigoje bus vestuvės. Tiesa, kostiumų atžvilgiu klaipėdietiškas „Spragtukas“ nebus visiškai tradicinis. Nes jo istorija bus šiuolaikiška, tik kalėdinės pasakos akcentai joje išliks. Pastatyme dalyvaus ir šokių mokyklos „Coda“ vaikų baleto kolektyvas bei Muzikinio teatro vaikų operos studijos choras.

Netikėta pasakos interpretacija

Maskvietė scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja akcentavo, kad kartu su kolega Aleksandru Barmenkovu kuriami „Spragtuko“ kostiumai bus unikalūs, nes atspindės netikėtą tradicinės pasakos interpretaciją.

Pirmame veiksme žiūrovus stebins didžiulės spektaklio veikėjų galvos: „Kol būname maži, suaugusieji mums atrodo tokie dideli, ypač jų veidai. Tad Klarą ir Spragtuką sups herojai su didelėmis kaukėmis. Antrame „Spragtuko“ veiksme dažniausiai regime stilizuotais rusų ir ispanų tautiniais kostiumais pasipuošusius baleto šokėjus, nes scenoje rodomi šių tautų šokiai. Bet klaipėdietiškame pastatyme to nebus. Čia Klara patenka į 1990-ųjų vakarėlį, pilną ryškiaspalvių švytinčių drabužių, veidrodinių besisukančių šviestuvų ir kitokių anuomečių linksmybių atributų. Aplink veikėjus siaus nesibaigiantis šokis, amžinas vakarėlis“, – intrigavo J. Zlaja.

Dailininkė atskleidė, kad tokią „Spragtuko“ interpretaciją kūrėjams pakuždėjo Hanso Christiano Anderseno pasaka „Raudonos kurpaitės“, kurios veikėja niekaip negali nustoti šokusi. Būtent taip ir jausis Klara antrame „Spragtuko“ veiksme. „Klara iš vaikystės pasaulio pereina į suaugusiųjų pasaulį. Norime vaikams parodyti, kad skubėti neverta, net jei vaikystės pasaulis ne visada atrodo šviesus“, – sakė J. Zlaja.

Klaros puantai – raudoni

Klaros ir Spragtuko personažai spektaklio metu scenoje bus lengvai atpažįstami, nes pirmame veiksme vieninteliai dėvės ryškiai raudonus, o antrame – raudonus su blizgesiu kostiumus. Kiti šokėjai rūbus keis daugybę kartų. „Jie taps ir šventinio vakarėlio dalyviais, ir pelėmis, ir senelių bei močiučių prisiminimais, ir, aišku, vakarėlio dalyviais. Iš viso premjerai rengiama maždaug 100 kostiumų. Juos Vilniuje ir Klaipėdoje siuva aštuoni siuvėjai, kuriems talkina du sukirpėjai. O kur dar meistrai, siuvantys batus ir gaminantys aksesuarus“, – vardijo J. Zlaja.

Milžiniškam spektakliui buvo sudėtinga rasti daugybę metrų įvairiausių audinių, o ypač – krokodilo ir tigro kailio imitacijų, kurių reikėjo ypatingiems šokėjų švarkams. „Bet Vilniuje jūs turite nuostabią parduotuvę, kurioje visko radome. Klaros vaidmens atlikėja pati perdažė puantus, kurie bus išskirtiniai – raudonos spalvos. Spektaklyje akį trauks ir vienintelis tutu sijonas, kurį dėvės Klaros krikštamotės Droselmajer vaidmenį atliksianti primabalerina Olga Konošenko“, – apie žiūrovų laukiančius netikėtumus pasakojo J. Zlaja.

Ponia Droselmajer klaipėdietiškame „Spragtuke“ pakeis įprastai šiame balete regimą lėlių meistrą Droselmajerį. Tik nežinia, ar naujasis personažas labiau geras ar blogas: krikštamotė padeda Klarai, bet nesaugo jos nuo pavojingų nuotykių. Juk geriausiai mes mokomės iš savų patirčių bei klaidų.

Su įspūdingomis kaukėmis

Dailininkams J. Zlajai ir A. Barmenkovui dažniau tenka dirbti dramos teatruose, o ten lėlės ir kaukės spektakliuose naudojamos neretai. Šiam „Spragtukui“ meistrai kuria net 35 įspūdingas kaukes, kurioms speciali, šokėjų neapsunkinanti medžiaga buvo pargabenta net iš Amsterdamo. Kūrėjams neteko girdėti, kad kas nors iki šiol Lietuvoje tokią būtų naudojęs.

A. Barmenkovo žodžiais, spektaklis primins pasaką, kurią vaikystėje skaitėme iš senos, pageltusiais lapais knygos su nespalvotais paveikslėliais: „Tai bus tarsi atgimusi sena graviūra. Jums teks nerti į savos fantazijos pasaulį, prisiminti tai, kas buvo seniai... Tai nebus dar vienas tradicinis spalvomis trykštantis spektaklis, kurių daugybę galima peržiūrėti internete. Mūsų „Spragtukas“ labiau primins seną vinilinę plokštelę, bet nagrinės šiandienos žmonėms aktualias problemas. Jis leis pajusti, kokius kontrastus išgyvena paaugliai, iš mistinio pasakų pasaulio žengdami į realų suaugusiųjų gyvenimą. Todėl spektaklyje bus dvi absoliučiai skirtingos dalys, tačiau viskas baigsis laimingomis vestuvėmis.”

Anot A. Barmenkovo, vyresniems žiūrovams „Spragtukas“ asocijuosis su močiutės skaityta pasaka, senu animaciniu filmu, eglutės žaisliuku ar Spragtuko lėle, regėta parduotuvėje: „Šis personažas toks populiarus, kad neišvengiamai palieka įspaudų kiekvieno žmogaus gyvenime – tiek lietuvio, tiek ruso, tiek bet kurio kito europiečio. Gal tik Afrikoje ir Australijoje „Spragtuko” istorija sunkiau suprantama“, – šypsojosi dailininkas.

Ketvirtąkart „Auksinės kaukės“ apdovanojimui šiemet nominuotas šviesų dailininkas Jevgenijus Vinogradovas pirmąkart kuria spektaklį Lietuvoje. „Klaipėdoje tapau choreografo K. Simonovo komandos nariu, o iš jo galima tikėtis įvairiausių netikėtumų... Todėl bus įdomu“, – žadėjo daugžodžiauti nemėgstantis J. Vinogradovas.

Vienas mėgstamiausių ir dažniausiai K. Simonovo statomų veikalų – Piotro Čaikovskio „Spragtukas“ – kaip tik dabar skirtingus spektaklius choreografas stato dviejose šalyse vienu metu.

Gruodžio 20 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje, o gruodžio 27 d. – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje žiūrovai, anot K. Simonovo, išvys „modernų ir puošnų šiuolaikinį pasaulį“. Klaipėdos pastatymas bus išskirtinis, tad kritikų už meninius išsišokimus bei tradicinių dogmų nepaisymą kartais plakamas kūrėjas žada ir neįprastą teatrams scenografiją. Daugeliui kūrėjų taptų iššūkiu klasikinį baletą pristatyti universaliose arenose, bet tik ne K. Simonovui, jau ne kartą tai dariusiam su įvairių šalių baleto trupėmis. Tad mums belieka nekantriai laukti...

– Mums didelė garbė, kad atvykote statyti spektaklio į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Gal galite papasakoti, kaip tapote choreografu? Nuo ko prasidėjo jūsų kūrybinis kelias?

– Viskas prasidėjo nuo šokio – buvau baleto šokėjas. 1995 m. baigiau Sankt Peterburgo Agripinos Vaganovos baleto akademiją, vėliau – šios akademijos choreografijos skyrių. Nuo 1995 m. buvau Sankt Peterburgo Marijos teatro baleto solistas. Šokau baletuose „Gulbių ežeras“, „Miegančioji gražuolė“, „Romeo ir Džuljeta“, „Karmen“, „Šventasis pavasaris“ ir, žinoma, „Spragtukas“.

1999–2000 m. sezoną kaip baleto solistas dirbau Australijoje. Bet kažkuriuo momentu supratau, kad kurti spektaklius noriu labiau... Ir pavyko. Viename choreografijos konkurse pristatęs savo kompoziciją gavau premiją. Iš pradžių bandžiau derinti šokėjo karjerą ir spektaklių statymą, bet kaip kūrėjas dirbdavau vis dažniau, rengiau spektaklius skirtinguose Rusijos teatruose. Tad su baleto artisto karjera teko atsisveikinti, nes tiesiog nebelikdavo laiko pačiam repetuoti kaip šokėjui.

– Statėte spektaklius Sankt Peterburge, Maskvoje, Novosibirske, Londone, Tokijuje, Vilniuje... Ar ne per mažas jums mūsų miestas?

– Bet aš labai myliu Lietuvą. Tai jau trečiasis Lietuvoje mano statomas spektaklis. Jūsų baleto mylėtojai tikriausiai mane prisimena kaip LNOBT repertuaro baletų „Dezdemona“ (2005) ir „Kopelija“ (2010) autorių. Man visada smagu grįžti į Lietuvą. Lietuva, tai mano vidinę būseną atitinkanti šalis, kur jaučiuosi jaukiai ir gerai.

– Kaip choreografas esate pelnęs tarptautinio konkurso „Vaganova Prix“ (1998 m.), Fiodoro Lopuchovo choreografijos konkurso (1999 m.), „Zegna Mariinsky New Talents Award“ (už „Spragtuką“ 2002 m.) apdovanojimus. Esate „Auksinės kaukės“ (už „Pelenės“ pastatymą 2008 m.) ir „Arlekino“ (už „Spragtuko“ pastatymą 2011 m.) laureatas. Kuris apdovanojimas jums svarbiausias?

– Visi svarbūs, bet „Auksinė kaukė“, be abejo, svarbiausia. Tai garbingiausias teatro kūrėjo įvertinimas Rusijoje. „Auksinė kaukė“ – didžiulis teatro festivalis, kuriame dalyvauja dramos, lėlių, operos, operetės, baleto spektakliai iš visos Rusijos. Apdovanojimą gavau už tolimojo Novosibirsko teatre sukurtą spektaklį, nors dėl jo konkuravo prestižiniai Maskvos bei Sankt Peterburgo teatrai. Tai buvo staigmena visiems, bet mums, žinoma, labiausiai.

– Užsienio spauda rašo, kad esate vienas ryškiausių šiuolaikinių pasaulio choreografų. Sutinkate?

– Ryškiausias? Nemanau, kad tai tiesa. Pasaulyje daug choreografų. Visi jie dirba skirtingose srityse: klasika, džiazas, šiuolaikinis šokis, o kur dar stiliai, kurie neturi pavadinimų. Tad choreografų lyginti neįmanoma. Tie žurnalistai... Esu tiesiog aš.

Kritikų dažnai esu baramas už savitą istorinių siužetų perkėlimą į dabartį. Juk gyvename dabar ir matome šį pasaulį šiuolaikinėmis akimis. Pasikeitė rūbų ir santykių stiliai, visuomenės etiketas, kažkokios ribos išnyko. Kodėl negalėtume susieti puikių klasikos veikalų su savo laikmečiu? Nesuprantu.

Pagrindinė mano užduotis, kad pastatymai būtų suprantami šiuolaikiniam žmogui. Didieji veikalai tuo ir geri, kad jie visada suprantami. Imkime Williamą Shakespeare‘ą: jo sukurti charakteriai, mintys, idėjos aktualios ir šiandien. Nėra geresnio libretisto baletui už Shakespeare‘ą. Galima imti bet kurią pjesę ir turime paruoštą medžiagą baletui.

Norėtųsi daug ką statyti: ir garsius, ir naujus autorius. Bet esame priklausomi nuo publikos, kuri ateina arba neateina, nuo teatrų vadovų, kurie nori, kad salės būtų pilnos. Kai imame nežinomą kūrinį, rizikuojame, kad nebus pajamų. Tad renkantis repertuarą visada sunku.

– Kodėl vis imatės „Spragtuko“? Kuo jis jus traukia?

– Piotras Čaikovskis parašė tokią nuostabią muziką, kad ji gyvuos ilgiau nei amžinybę. Planeta išnyks, o ši muzika vis dar skambės kažkur astraluose... Nes „Spragtukas“ – nemirtingas kūrinys.

Rusijoje, o ir visame pasaulyje, kone visose baleto mokyklose prieš Naujuosius metus statomas „Spragtukas”. Ir pats ne kartą jame šokau dar būdamas moksleivis: iš pradžių buvau Kareivėlis, paskui Pelė, vėliau Lėlė… Tokias pačias patirtis turi daugybė baleto mokyklų auklėtinių visame pasaulyje. Jei atidarytumėte bet kurios mokyklos tinklalapį, išvystumėte, kad gruodžio mėnesį joje ruošiamasi rodyti „Spragtuką”. Šokėjams tai baleto spektaklis, o pasakos siužetą žino visi vaikai.

– Statyti „Spragtuką“ Klaipėdoje – tai...

– ...iššūkis, nes Muzikinio teatro baleto trupė išskirtinė: jos šokėjai turi skirtingą išsilavinimą, skiriasi jų mokyklos, darbo metodai, skirtingi ir fiziniai duomenys. Tad sukurti visavertį spektaklį sudėtinga. Šis „Spragtukas“ bus daugiažanris, įvairių stilių. Jis vaizduos modernų ir puošnų šiuolaikinį pasaulį. Tai bus istorija apie mergaitę, kuri svajoja apie kažką nuostabaus, nes realus pasaulis, kuriame jai tenka gyventi – nemalonus, tamsus, netgi žiaurus. Juk ne visi tėvai būna nuostabūs...

– O Princas finale pasirodys?

– Aišku, spektaklio pabaigoje bus vestuvės. Kiekviena mergina svajoja apie baltą vestuvinę suknelę ir nuometą... Tiesa, kostiumų atžvilgiu mūsų spektaklis nebus visiškai tradicinis. Kai statomas „Spragtukas“, 89 procentuose spektaklių matome tą patį vaizdą – tarsi iš 18 a. pabaigos ar 19 a. pradžios paveikslų. Bet mūsų istorija bus šiuolaikiška, tik kalėdinės pasakos akcentai joje išliks.

– Šis „Spragtukas“ bus pristatomas ne teatruose, o universaliose Vilniaus ir Klaipėdos arenose. Ar kūrėjui tai sudėtingas iššūkis?

– Choreografui tai tiesiog kitokia užduotis nei statant įprastoje scenoje. Juk yra skirtumas, ar stebi spektaklio veiksmą iš 5 metrų atstumo, ar iš 50 metrų. Nelieka teatrui įprasto kameriškumo. Tikėtis, kad žiūrovas susidomės atlikėjo veido mimika, nebegalima. Tad visi judesiai scenoje turi būti masiškesni, aktyvesni ir galingesni.

Bet didelės erdvės man nėra naujos. Jau teko dirbti tokiose, tad esu sukaupęs patirties. Pavyzdžiui, su Petrozavodske statytu „Spragtuku“ vykome į gastroles Suomijoje, kur pasirodėme 2500 vietų arenoje. Ir ji buvo pilna žiūrovų! Žinoma, įprastai scenai ruoštą spektaklį tokiu atveju tenka adaptuoti.

– Ar spektaklyje naudosite vaizdo projekcijas?

– Aš nemėgstu vaizdo projekcijų todėl, kad jos labai plačiai naudojamos. Kai galiu, stengiuosi jų atsisakyti. Jei jūs norite kino, eikite į kiną. Aš naudoju vaizdo projekcijas nebent kaip spektaklio atmosferos priemonę, padedančią atkurti gamtos reiškinius, pavyzdžiui, nuo medžių šakų krintantį sniegą... Ir tai labai retai.

– Ar baleto trupė Klaipėdoje pajėgi išpildyti visus jūsų sumanymus?

– Žinoma, taip. Juk tai choreografo pareiga suprasti, ko jiems reikia, ir padaryti taip, kad jie galėtų viską išpildyti. Visus atlikėjų trūkumus būtina paslėpti, o geriausias savybes atskleisti taip, kad publika būtų sužavėta. Tam yra choreografas ir kasdienės šokėjų repeticijos. Baleto trupė turi visą laiką „augti“, kito kelio nėra. Tik pirmyn! Tik geryn!

– Ar tiesa, kad šiame „Spragtuko“ pastatyme dalyvaus ir vaikų baleto kolektyvas bei vaikų choras?

– Žinoma, nes vaikų choras įrašytas į P. Čaikovskio „Spragtuko“ partitūrą. Mistinėje spektaklio vietoje, kai iš dangaus krinta snaigės, reikalingi vaikų balsai. Teatrologai sako, kad tos snaigės simbolizuoja vaikų sielas... Tai labai jaudinantis spektaklio momentas ir vaikų balsai jame suskamba ypač gražiai. Deja, daugelyje „Spragtuko“ pastatymų tuo momentu dainuoja moterų chorai, kurie skamba baisiai. Bet jūs čia, Klaipėdoje, turite Vytauto Valio vadovaujamą Muzikinio teatro vaikų operos studiją...

O šoks vaikai iš šokių mokyklos „Coda“ (vadovė Inga Briazkalovaitė). Jie pasirodys Lėlių šokyje pirmame veiksme. Puikūs vaikai, net nustebau tokius sutikęs Klaipėdoje. Galiu patikinti, kad Rusijoje tokio lygio jaunų baleto šokėjų sunkiai rastume.

– Ar pats randate laiko pasimėgauti didžiosiomis metų šventėmis? Teko skaityti, kad savo gyvenama vieta juokais nurodote aerouostą, nes nuolat keliaujate po pasaulį…

– Jaunystėje toks gyvenimo būdas man labai patiko. Dabar nebepatinka, nes tai sunku. Norėtųsi po darbo būti savo namuose, savo lovoje… Bet aš kas dvi savaites būnu vis kitoje vietoje.

Ar mėgstu didžiąsias metų šventes? Netenka švęsti, nes gruodis man – darbingiausias mėnuo. Bet matau, kad Europoje Kalėdos – visada didelė šventė. Rusijoje nėra tokios tradicijos. Pas mus labiau švenčiami Naujieji metai su daugybe maisto ir alkoholio. Jūsų šventės pakylėtos, pas mus labiau orientuotos į užstalę. O dvasingumas – labai svarbu…

– Ar tiesa, kad vienu metu skirtingose šalyse statote kelis „Spragtukus”?

– Ir šių metų gruodis bus labai įtemptas. Vienu metu statau tris spektaklius: „Spragtukus“ Klaipėdoje ir Saratove bei baletą „Parodos paveikslėliai“, skirtą kompozitoriaus Modesto Musorgskio jubiliejui, Maskvoje.

Saratove spektaklį statau pagal klasikinę „Spragtuko“ redakciją, bandau atkurti pirmojo „Spragtuko“ statytojo Levo Ivanovo choreografiją. Deja, nedaug istorinės 1892 m. spektaklio medžiagos yra išlikę. Pirmąjį spektaklį turėjo statyti garsusis baletmeisteris Marius Petipa, bet apsirgęs jis kažkuriuo momentu šią misiją patikėjo L. Ivanovui. Tad turime M. Petipo rašytą spektaklio libretą ir L. Ivanovo sukurtą spektaklį. Deja, po revoliucijos, kai dauguma baleto šokėjų išvyko iš Rusijos, spektaklio aprašai tiesiog dingo. Turime keletą dekoracijų ir kostiumų eskizų, fotografijų, bet choreografija neišlikusi… Išskyrus vėliau užsienyje darytus keleto šokio numerių įrašus. Ryžausi imtis tokio pastatymo, nors akivaizdu, kad tai nebus L. Ivanovo choreografija: tik bandymas atkurti, kaip atrodė šis spektaklis. Saratove „Spragtuko“ premjera įvyks gruodžio 1-ąją, Klaipėdoje – gruodžio 20-ąją. O M. Musorgskio „Parodos paveikslėliai“, retai pristatomi baleto forma, Maskvoje pasirodys sausio 21 dieną.

– Ar tiesa, kad netgi gilias baleto tradicijas turinčioje Rusijoje, ypač atokesnių miestų teatruose, jau stinga savų baleto šokėjų?

– Gerų šokėjų visada trūksta. Deja, ši profesija nebėra tokia populiari Rusijoje kaip anksčiau. Anksčiau šalyje turėjome kone baleto kultą: šokėjo profesija buvo prestižinė ir gerbtina. Dabar ją renkasi vis mažiau vaikinų, nors merginų dar turime.

– Buvo laikas, kai jūs pats norėjote mesti baleto studijas?

– Norėjau mesti, nes blogai mokiausi. Man nepatiko baletas. Į mokyklą mane atvedė mama, nes tai buvo jos neįgyvendinta svajonė: ji norėjo tapti balerina, bet buvo mažo ūgio ir jos nepriėmė. Aš pats negalėjau pakęsti baleto. Kai pamatydavau baleto įrašus per televiziją, man prasidėdavo depresija. O baletą „Gulbių ežeras“ rodydavo nuolat. Tai atrodė kaip amžinybė, kuri niekada nesibaigs…

Kai mama mane atvedė į baleto mokyklą, tapau baisiu dvejetukininku. Vis žiūrėdavau į laikrodį laukdamas, kada baigsis pamokos. Bet kartą netyčia pakliuvau į baleto spektaklį Sankt Peterburgo Marijos teatre: jis mane taip sužavėjo, kad labai greitai iš dvejetukininko tapau pirmūnu. Nuo tada įsimylėjau baletą. Pasirodo, būna ir taip.

– Gal ir klaipėdiečių „Spragtukas“ kažkam taps tokiu lemtingu įsimylėjimu?

– Žinoma. Juk tam ir dirbame: kad žmogus nustebtų, kažką pajaustų, nusijuoktų, apsiverktų. Vienas myli „Spragtuką“, kitas – „Gulbių ežerą“, trečias – „Otelą“. Teatrai dabar gali tiek daug pasiūlyti, tikrai yra iš ko rinktis. Tad į juos tikrai verta eiti.

„Spragtuką” uostamiestyje stato garsus rusų choreografas Kirilas Simonovas, kurį Lietuvos baleto gerbėjai puikiai prisimena kaip LNOBT repertuaro spektaklių „Dezdemona“ (2005) ir „Kopelija“ (2010) kūrėją. K.Simonovas garsiuose pasaulio teatruose yra sukūręs ne vieną P.Čaikovskio „Spragtuko“ pastatymą, bet žymiausias iš jų – Sankt Peterburgo Marijos teatre kartu su scenografu Michailu Šemiakinu pastatyta šio baleto versija.

Unikalus žada būti ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Spragtukas“. Kostiumus ir scenografiją šiam spektakliui kuria dailininkai Jekaterina Zlaja ir Aleksandras Barmenkovas. Viso pasaulio muzikinių teatrų publiką žiemos švenčių laikotarpiu džiuginantis P.Čaikovskio „Spragtukas“ Klaipėdoje bus išskirtinis savo mobilumu: dailininkai pasistengs, kad lengvai transformuojamos spektaklio dekoracijos tiktų tiek didmiesčių arenoms, tiek gerokai mažesnėms scenoms. Mistišką reginį papildys instaliacijos ir vaizdo projekcijos, kurias žiūrovams kartais bus sunkoka atskirti nuo gyvai šokančių artistų.

Planuojama, kad kiekvienas baleto šokėjas šiame spektaklyje pakeis penkis arba šešis skirtingus kostiumus.

„Spragtukas“ taps rimtu išbandymu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Pastatymų tarnybai: siuvėjos per kelis mėnesius pagal pateiktus brėžinius turi pasiūti apie šimtą kostiumų. Planuojama, kad kiekvienas baleto šokėjas šiame spektaklyje pakeis penkis arba šešis skirtingus kostiumus. Teatro vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas tuo džiaugiasi, nes artistai mėgsta persikūnijimus ir nekantriai laukia premjeros.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojams naujo pastatymo viziją pristatę kūrėjai kol kas nelinkę viešai atskleisti visų būsimojo spektaklio paslapčių. Tik aišku, kad jame pasirodys visa Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė, kurią galbūt papildys ir vaikų baleto kolektyvas, ir vaikų choras. Klaipėdietiškoji „Spragtuko“ versija, anot kūrėjų, bus skirta visai šeimai.

Artėjant metų virsmui, „Spragtuko“ spektakliai tradiciškai atgimsta viso pasaulio scenose. Jie – tarsi teatrinis žiemos švenčių simbolis, tarsi privalomas baleto gerbėjų kalėdinis atributas ir kasmečių susitikimų vieta. Todėl kad ir kiek būtų skelbiama „Spragtuko“ spektaklių su savais ar gastroliuojančiais artistais – žiūrovų jiems niekada netrūksta.

Nuo šiol ir Klaipėdos scenoje lėlės kausis su Pelių karaliaus kariauna, o Spragtukas, pavirtęs Princu, pūgos sūkuryje skraidins Klarą į stebuklingą svajonių šalį... Klara užaugs ir, žinoma, sutiks tikrąjį savo svajonių princą, bet niekada nepamirš kalėdinės pasakos apie Spragtuką. Nepamirš jos ir publika, į švenčių sūkurį nersianti kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Spragtuku“.