„Mozaikos dėliojimo procesas yra labai įdomus ir įtraukiantis, o sukurti rankų darbo kūrinį, kuris turi išliekamąją vertę – prasmingas laiko leidimas. Dailės terapijos metu vienas pagrindinių tikslų yra patirti laimės jausmą kuriant, tačiau kaip specialistė visada siekiu, kad būtų gerinamos ir fizinės, ir kognityvinės žmogaus savybės“, – akcentuoja G.Markauskienė.
Su menininke kalbamės apie jos kelią link dailės terapijos, susižavėjimą stiklo medžiaga ir jos terapinę naudą, mozaikos techniką, padedančią atskleisti vedamų užsiėmimų dalyvių potencialą, ir bendrystės jausmą, kuris gimsta dailės terapijos metu.
– Meninė saviraiška jums artima nuo vaikystės. Mokykloje mokėtės chorinio dainavimo, grojote pianinu, gitara, tačiau ją baigusi nuo muzikos šiek tiek atsitraukėte pasirinkusi menų studijas tuomečiame Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete (dabar – Menų ir ugdymo fakultetas). Kas lėmė menų studijų pasirinkimą?
– Mokiausi sustiprintos dailės klasėje ir dar būdama pradinukė turėjau be galo įkvepiančius dailės mokytojus. Be to, visada jutau šeimos palaikymą kurti. Esu dėkinga savo tėvams, kad nereikalavo rinktis specialybės, kuri bus finansiškai saugi. Turėjau laisvę ieškoti savęs. Žinojau, kad muzikos neapleisiu, o dailėje siekiau tobulėti, norėjau kurti.
Justinos Lasauskaitės nuotr.
– Studijose gilinotės į stiklo meną. Kuo ši dailės šaka išsiskyrė iš kitų? Ar stiklo medžiaga suteikė daugiau galimybių atskleisti savo kūrybingumą?
– Prieš įstodama apie stiklo studijas nežinojau nieko, o pradėjusi studijuoti išbandžiau stiklo kepimą, vitražą, stiklo karoliukų gamybą, tapybą oksidu. Pasinaudojusi „Erasmus+“ programos teikiamomis galimybėmis septynis mėnesius studijavau Turkijoje. Ten išmokau gipso vitražo, stiklo pūtimo, stiklo klijavimo karštuoju būdu, įgijau žinių apie įvairius meninius ir technologinius sprendimus, stiklo rūšis, spalvas, degimo temperatūrą. Stiklas mane pakerėjo. Džiaugiuosi, kad studijose galėjau eksperimentuoti. Manau, kūrybingumui atsiskleisti reikia ne konkrečios kūrybinės medžiagos, o žmonių, kurie įkvepia, leidžia klysti, dalijasi savo patirtimi.
– Baigus menų studijas jūsų karjeros kelyje įvyko posūkis – nusprendėte įgyti dailės mokytojos kvalifikaciją, o po kelerių metų Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) apsigynėte dailės terapijos magistro laipsnį. Kodėl apsisprendėte eiti ne menininkės keliu? Kas nulėmė šį jūsų sprendimą?
– Dailės terapeutui nuo individualios meninės kūrybos nutolti neįmanoma, būtina kurti, suprasti kūrybos procesą pačiam, jame gyventi. Pasirinkti dailės terapeutės profesiją paskatino pirmojo sūnaus gimimas ir noras atskleisti vaikams, koks įdomus ir įtraukiantis yra menas. Išlyginamosiose studijose Lietuvos edukologijos universitete, kurių metu susipažinau su vaikų piešinių analizės pradmenimis, pajaučiau, kad noriu būti daugiau nei dailės mokytoja. Šios studijos tapo tvirtu žingsniu link tikslo – dailės terapijos magistro.
– Siekdama šio tikslo įstojote į jungtinę LSMU ir Vilniaus dailės akademijos dailės terapijos programą. Studijų metu atlikdama praktiką Kauno ir Jonavos ligoninėse supratote, kad dailės terapija yra ta sritis, kurioje jaučiatės geriausiai?
– Praktikų metu teko dirbti su plataus spektro sutrikimų turinčiais žmonėmis, kurių kiekvienas suteikė gilesnį supratimą apie dailės terapijos naudą. Dailės terapija mano rankose buvo ta stebuklinga priemonė, kuri leido jiems gyti, skleistis ir tobulėti. Tai sritis, kuria labai tikiu. Mokausi ir augu su kiekvienu savo užsiėmimų dalyviu.
Justinos Lasauskaitės nuotr.
– Šiuo metu vedate individualius ir grupinius dailės terapijos užsiėmimus autizmo spektro sutrikimų, Dauno sindromą, cerebrinį paralyžių ar kompleksinę negalią turintiems vaikams ir suaugusiesiems. Užsiėmimų metu supažindinate juos su stiklo medžiaga. Atradusi savirealizacijos kryptį papildėte ją Stiklo, keramikos, odos, tekstilės meno studijose (dabar – Objektinio meno studijų programa) įgyta patirtimi. Ar jūsų veikloje šios dvi sritys (meno terapija ir meninė kūryba) papildo ir padeda viena kitai?
– Pradėjusi dirbti negalią turinčių asmenų centre „Korys“ ieškojau medžiagos, kuri būtų nauja žmonėms, turintiems kompleksinę negalią. Prisiminiau stiklą ir integravau jį kaip terapinę medžiagą. Pradėjau kurti mozaikas su centro lankytojais, kurie serga cerebriniu paralyžiumi, vėliau įtraukiau asmenis, turinčius Dauno sindromą, kurių prastas regėjimas, yra kurčnebyliai. Visiems jiems kūryba naudojant stiklo medžiagą buvo nauja patirtis, kuri plėtė fizines galimybes, skatino saviraišką, kėlė savivertę. Pastangos, kurias žmogus įdeda kurdamas mozaiką, padeda mažinti rankų spastiškumą, gerinti koordinaciją, stimuliuoja tam tikrus smegenų centrus. Vienas mano užsiėmimų dalyvis kūrė mozaiką metus. Per šį laikotarpį jis ištarė pirmuosius savo žodžius, nors jam jau buvo beveik 30. Skamba neįtikėtinai, bet dailės terapija yra tarsi relaksacija intensyviai dirbant.
– Kaip su stiklo medžiaga supažindinate jūsų vedamų užsiėmimų dalyvius? Pasidalijate teorinėmis žiniomis apie medžiagos savybes, galimybes, o vėliau – pereinate prie darbo su stiklu?
– Supažindinimas su stiklu – labai individualus. Jis priklauso nuo užsiėmimo dalyvio fizinių ir kognityvinių gebėjimų. Kai kuriuos dalyvius supažindinu lytėjimo būdu, kitiems pasakoju, kaip yra išgaunamas stiklas, spalva ar faktūra. Dažniausiai kuriame iš karpyto stiklo detalių, jei žmogus bijo susižeisti – iš gludinto. Daugumai stiklas asocijuojasi su pavojumi, nes gali įpjauti, bet po truputį visi išmoksta valdyti pirštus ir saugiai dirbti su stiklu. Per visą mano darbo patirtį nebuvo nė vieno, kuris būtų įsipjovęs. Tai rodo, kad nesvarbu, kokių fizinių sutrikimų turi asmuo, – stiklas gali būti puiki terapinė medžiaga.
Justinos Lasauskaitės nuotr.
– Kuo stiklo medžiaga sudomina jūsų vedamų užsiėmimų dalyvius? Ar jiems nesunku ją įvaldyti?
– Manau, įdomiausia yra stiklo įvairovė, spalvų ir faktūrų gausa. Kai kuriems imponuoja ne pati medžiaga, o mozaikos technika. Suklijuoti tai, kas yra sudaužyta, – terapinis momentas, turintis išliekamąją vertę. Mozaikoje kiekviena detalė turi savo vietą, reikšmę. Niekada nekoreguoju sukurtų darbų, nes svarbiausia – ne visiems priimtino grožio samprata, o įdėtos pastangos, idėja.
– Kokių tikslų vesdama dailės terapijos užsiėmimus, kuriuose dalyviai dirba būtent su stiklo medžiaga, siekiate?
– Dailės terapijos metu vienas pagrindinių tikslų yra patirti laimės jausmą kuriant, bet kaip specialistė visada siekiu, kad būtų gerinamos fizinės ir kognityvinės žmogaus savybės. Dirbdama centre „Korys“ konsultuojuosi su kineziterapeutais – deriname sėdimąsias padėtis, sunkiau valdomų galūnių įtraukimą į veiklą. Skatinu užsiėmimų dalyvius verbalizuoti savo kūrybą ją reflektuojant. Jei žmogus negali savo potyrių išreikšti žodžiais – bendraujame alternatyvios paveikslėlių kalbos būdu. Dirbdama su stiklo medžiaga siekiu praplėsti užsiėmimo dalyvių pažinimą, atskleisti kiekvieno potencialą, padėti suprasti mozaikos technikos procesą.
– Kaip manote, kodėl integruotis į visuomenę raidos sutrikimų, negalią, psichologinių sutrikimų turintiems asmenims vis dar sunku? Kaip dailės terapijos užsiėmimai gali padėti tapti / būti visuomenės dalimi? Kaip šie užsiėmimai gali padėti sveikiesiems priimti turinčius negalią, psichologinių sutrikimų?
– Kiekvienas iš mūsų atsakymo į šį klausimą turėtume ieškoti savyje, nes mes ir esame visuomenė. Dailės terapija stiprina integracijos sunkumų patiriančių žmonių savivertę. Jie noriai eksponuoja savo darbus parodose, dalyvauja konkursuose, projektuose kartu su neurotipiškais žmonėmis. Visi nori būti pastebėti ir įvertinti. „Korio“ centre nuolatos sulaukiame svečių iš mokyklų, bibliotekų, universitetų – atvykti pabendrauti su negalią turinčiais žmonėmis, pajusti, kokie jie nuoširdūs, gabūs ir koks gražus jų vidus yra labai naudinga patirtis.
Lankant dailės terapiją raidos sutrikimų turintiems vaikams pagerėja dėmesio koncentracija, akių kontaktas, socialiniai gebėjimai, komunikacija, dėl to vaikui lengviau adaptuotis visuomenėje, bendrauti, reikšti savo poreikius.
Justinos Lasauskaitės nuotr.
– Neseniai išpildėte savo svajonę ir įkūrėte dailės terapijos ir kūrybos studiją „Colour of Mind“. Ar studijoje užsiėmimus vedate tik negalią, tam tikrų psichologinių sutrikimų turintiems vaikams ir suaugusiesiems?
– Dailės terapija gali būti taikoma įvairių socialinių grupių žmonėms. Šiuo metu aktyviai kreipiasi mamos, kurios ieško pagalbos raidos sutrikimų turintiems vaikams, nes dailės terapijos metodai yra labai paveikūs, naudingi. Kreipiasi ir paaugliai, moterys, poros, rečiau – vyrai. Užsiėmimų dalyviai labai skirtingi, bet tai mano darbą ir daro įdomų. Dirbdama su raidos sutrikimų turinčiais vaikais sukuriu naujų darbo metodų, nardau kaip žuvis, ieškodama kontakto, įtraukimo, ar net pati tampu kūrybos priemone – kai vaikas, parodydamas, kad priima mane, manimi pasitiki, pradeda tapyti rankas.
– Gal turite idėją užsiėmimuose formuoti mišrias grupes, kuriose drauge į kūrybines veiklas pasinertų ir bendrystę atrastų tiek negalią, sutrikimų turintys, tiek sveiki vaikai ir suaugusieji?
– Tokie užsiėmimai vyksta, bet jų galėtų būti daugiau. Juose mokyklų, darželių, universitetų savanoriai asistuoja, padeda negalią turintiems asmenims kūrybos procese. Ir dažniausiai lieka patys nustebinti, nes žmogiškumo neapibrėžia jokie sutrikimai, ligos, išvaizdos pokyčiai. Galiu drąsiai sakyti, kad kartais žmogus, kurio galimybės ribotos, gali suteikti daugiau šilumos, palaikymo, vilties ir meilės kitam, nei mes galime įsivaizduoti. Norėčiau, kad tokie susitikimai būtų organizuojami aktyviau, kad nebijotume to, ko nežinome, ir patirtume bendrystę.
