Vatikane vyksiančioje ceremonijoje laukiama valstybių vadovų. Tarp būsimųjų šventųjų taip pat yra šveicarė pasaulietė, indė vienuolė ir italė vienuolė.

Jungtinės Karalystės delegacijai vadovaus princas Charlesas (Čarlzas) – būsimasis Anglikonų bažnyčios vadovas – ir taip išreikš pagarbą J. H. Newmanui – XIX amžiaus Anglikonų bažnyčios teologui, kuris vėliau tapo vienu didžiausių Katalikų Bažnyčios mąstytojų.

J. H. Newmanas gimė 1801 metais ir mėgino „atnaujinti“ Anglikonų bažnyčią, tačiau vėliau įsitikino, kad katalikybė yra vienintelis tikrasis tikėjimas ir būdamas 44 metų atsivertė bei kildamas bažnyčios hierarchijos laiptais tapo kardinolu.

Nors dabar jam reiškia didžiausią pagarbą, 2008 metais Katalikų bažnyčia buvo kaltinama negerbusi J. H. Newmano paskutinės valios ir siekusi perkelti jo palaikus iš mažų Anglijos kapinių į didžiulę bažnyčią Birmingeme.

1890 metais miręs J. H. Newmanas sakė „visa savo širdimi“ norinti būti palaidotas šalia ilgamečio draugo ir taip pat atsivertėlio į katalikybę Ambrose St. Johno (Ambrozijaus Sent Džono). Jiedu kartu gyveno 32 metus, tačiau neaišku, ar jų santykiai buvo intymūs.

Tačiau Bažnyčios pastangos juos atskirti žlugo po to, kai atvėrus J. H. Newmano karstą jame nieko nebuvo aptikta, palaikai jau buvo suirę.

„Stebuklai“

Dauguma šventųjų privalo būti įvykdę du „stebuklus“ – paprastai moksliškai nepaaiškinamus pagydymus, siejamus su velionio kandidato maldomis.

J. H. Newmanas, kaip teigiama, išgydė vieną amerikietį iš Bostono, sirgusį rimta stuburo liga. 2001 metais vyras pareiškė staiga vėl pradėjęs vaikščioti po to, kai pasimeldė britui kardinolui.

Antrasis J. H. Newmano „stebuklas“, kuomet nepaaiškinamai pasveiko moteris, kurios nėštumas kėlė grėsmę jos gyvybei, buvo patvirtintas pernai.

Didžiuliai naujųjų šventųjų portretai prieš ceremoniją, į kurią turėtų susirinkti dešimtys tūkstančių piligrimų, buvo pakabinti ant Šv. Petro bazilikos fasado.

Tarp naujųjų šventųjų yra ir Marguerite Bays (Margarita Bais) – pasaulietė iš Šveicarijos, ant kurios delnų, pėdų ir krūtinės atsivėrė tokios pačios stigmos, kokios buvo ir pas Jėzų Kristų.

Moteris gimė 1815 metais ir buvo antrasis iš septynių vaikų šeimoje. Jau nuo mažumės ji buvo labai pamaldi ir dažnai atsiskirdavo nuo kitų vaikų savo kaime, kad galėtų ramiai pasimelsti, nurodo Vatikanas.

„Skurstančiųjų motina“

Nors ji buvo raginama tapti vienuole, būdama 15 metų M. Bays nusprendė mokytis siuvėjos amato, o vėliau tapo Pasauliečių pranciškonų ordino pasauliete nare, skleidžiančia katalikiškojo tikėjimo tiesas.

1853 metais M. Bays buvo atlikta operacija dėl žarnyno vėžio. Ji meldė Mergelės Marijos išgydyti ją ir siūlė iškeisti savo ligą į Kristaus patirtą skausmą. Bažnyčia nurodo, kad ji pasveiko, tačiau jai atsivėrė žaizdos. Teigiama, kad kiekvieną penktadienį 15 val. ją apimdavo „ekstazė“ ir ji išgyvendavo kančias savo kūnu ir siela.

M. Bays bus kanonizuota kartu su brazile vienuole Dulce Lopes Pontes (Dulse Lopes Pontes), kuri buvo Dievo motinos nekaltojo prasidėjimo misionierių seserų ordino narė ir buvo laikoma „skurstančiųjų motina“.

Ji gimė 1914 metais gana pasiturinčioje šeimoje Salvadore. Vėliau ji įkūrė kliniką skurstantiems darbininkams, mokyklą, ligoninę ir našlaičių namus bei priežiūros centrus senyviems ir neįgaliems žmonėms.

Sesuo Dulce, vadinta „Baijos geruoju angelu“, 1988 metais buvo nominuota Nobelio taikos premijai. Likus metams iki jos mirties ligoninėje ją aplankė popiežius Jonas Paulius II, pavadinęs jos darbą „žmogiškumo pavyzdžiu“.

Jos laidotuvėse 1992 metais dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių.

Taip pat bus kanonizuotas San Salvadoro arkivyskupas Oscaras Romero (Oskaras Romeras), 1980 metais nužudytas dėl pasisakymų prieš represijas ir socialinę neteisybę Salvadore.

Popiežius Pranciškus antradienį pasirašė dekretus, kuriais leidžiama kanonizuoti šiuos asmenis remiantis jiems priskiriamais stebuklais, sakoma Vatikano pareiškime.

Pranciškus Paulių VI palaimintuoju paskelbė 2014 metų spalį, o O. Romero – 2015 metų gegužę.

II Vatikano susirinkimas priėmė plačias Katalikų Bažnyčios reformas ir smarkiai pakeitė tikinčiųjų ir kunigų santykius. Mišios, kurios vykdavo lotyniškai, buvo išverstos į vietos kalbas, o kunigai į bendruomenę ėmė kreiptis atsisukę į žmones, o ne į altorių.

O. Romero dešimtmečius buvo vertinamas prieštaringai dėl neturtingųjų ir prispaustųjų užtarimo. Ši kontroversija skaldė ir Salvadorą, ir Bažnyčią.

Jis buvo nužudytas prasidedant Salvadoro pilietiniam karui. Tai dar labiau pastūmėjo šalį į brutalų konfliktą, kuris siautė iki 1992-ųjų, kai dešiniojo sparno vyriausybė pasirašė taikos susitarimą su kairiųjų partizanais.

Judėjimui už O. Romero kanonizavimą ilgą laiką priešinosi konservatyvūs katalikai ir Salvadoro dešinieji, kurie jo pamoksluose apie neturtinguosius ir vyriausybės represijas smerkusiose radijo transliacijose įžvelgė užmaskuotą marksizmą.

Apie šią profesiją kalbamės su Ieva Kotryna Skirmantaite – ji šiuo metu studijuoja kino specialybę Paryžiuje, o filmas "Šventasis", kurio aktorius drauge su režisieriumi Andriumi Blaževičiumi ji atrinko, sėkmingai rodomas šalies kino teatruose.

– Kaip prasidėjo darbas su filmo "Šventasis" medžiaga? Gavai iš režisieriaus personažų charakteristikas ar, perskaičiusi scenarijų, jas pati sudarei?

– Kai pradėjome dirbti su A.Blaževičiumi, jau buvo aišku, kad filme vaidins Marius Repšys, Indrė Patkauskaitė, Gelminė Glemžaitė, Valentinas Krulikovskis ir Lukas Malinauskas. Andrius scenarijų rašė jau žinodamas, kad pagrindinį vaidmenį kurs Marius. Jis, kaip ir Gelminė, vaidino Andriaus trumpametražiame filme "Dešimt priežasčių".

Taigi, gavau kažkur 20 personažų ir masuotės sąrašą, kurį turėjau įgyvendinti. Personažų charakteristikas sudariau pati ir vėliau aptariau jas su Andriumi. Daugelyje atrankos etapų dalyvavo Andrius, mes labai daug tardavomės, puikiai sutarėme, be žodžių drauge nuspręsdavome, kad būtent šis aktorius tinka būtent šiam personažui. Kartais net sunku būdavo paaiškini kodėl, tiesiog kartu pajusdavome. Filmavimo aikštelėje jis taip pat kartais paklausdavo mano nuomonės. Toks darbas labai džiugino.

– Kur ir kaip ieškojai aktorių?

– Dažniausiai teatruose. Buvo atvejų, kai nemačiusi tam tikro aktoriaus vaidinančio, pasikviesdavau jį į atranką dėl jo išskirtinės, "Šventajam" tinkamos išvaizdos. Būdavo, kad aktorius gaudavo visai kitą vaidmenį, nei kviestas į atranką. Aktoriai keičia ir personažų charakteristikas. Tai kintantis procesas, negali būti medinis režisierius. Svarbu reaguoti į aktoriaus organiką.

– Kokius, kalbant apie aktorius, įvardytumei didžiausius atradimus?

– Pavyko rasti puikių aktorių Rusų ir Kauno dramos teatruose. Manau, išties sužibėjo Rusų dramos teatro aktorius V.Krulikovskis ir Kauno dramos teatro aktorė Vilija Grigaitytė. Su ja darbas buvo nuostabus – tiek iš režisūrinės, tiek iš komunikacinės pusės.

– Ar nebuvo minčių dirbti su neprofesionaliais aktoriais, pavyzdžiui, ieškant aktorių pagrindinio veikėjo Vyto draugų personažams? Gal neprofesionalūs aktoriai dar natūraliau būtų perteikę tą daugiabučių kiemų atmosferą?

– Aš esu už neprofesionalių aktorių pasirinkimą filmams ir kuo didesniems vaidmenims. Tačiau dirbdami su "Šventuoju" per mažai turėjome tam laiko. Tinkamų neprofesionalių aktorių reikia ilgai ieškoti ir vėliau su jais daug dirbti. Didžiausias iššūkis neprofesionaliems aktoriams vystyti personažą, išlaikyti jo vientisumą. Lengviau su epizodiniais vaidmenimis. Bet tada reikia pamatuoti, ar to žmogaus išvaizda ir charizma verta laiko bei darbo. Kartais neprofesionaliems aktoriams tiesiog užtenka būti savimi, o kartais ir ne.

– "Šventasis" giriamas už natūralią aktorių vaidybą. Tai buvo vienas iš filmo režisieriaus reikalavimų tau?

– Taip, vienas pagrindinių reikalavimų. Daug apie tai kalbėjome. Viena iš priežasčių, kodėl jis dirba su Mariumi ir Gelmine ta, kad jie neturi to teatrališkumo. To paties jis reikalavo ir iš kitų aktorių. Jei jausdavome, kad aktoriuje prasimuša teatrinė mokykla, ieškodavome toliau. Andriaus darbas su aktoriais taip pat sukelia tą natūralumą. Žinoma, svarbu, kad aktorius nebūtų prisirišęs prie tam tikros intonacijos, bet dar svarbiau, kaip Andrius su jais dirba, kiek daug repetuoja, kad išgautų iš jų kuo didesnį natūralumą.

– Ar sunku rasti aktorius filmui, kai šalyje nėra kino aktorių mokyklos?

– Pavyzdžiui, Anglijoje, Prancūzijoje daug nuostabių aktorių, kurie puikiai vaidina tiek kine, tiek teatre. Svarbiausia yra lankstumas. Aktorius turi būti lankstus, jį turi mokyti tokį tapti. Situacija Lietuvoje gerėja žvelgiant į jaunąją kartą. Neseniai su režisieriumi Karoliu Kaupiniu kalbėjome apie kitą problemą, kad senoji karta kine sunkiai atsikrato teatrališkumo, o jaunoji karta pernelyg stengiasi būti natūrali, savimi – tai jiems pakiša koją kuriant personažą. Taip, tu turi būti natūralus, bet jei visą laiką būsi tik savimi, labai sumažės tavo personažų amplitudė.

– Aktorius Darius Meškauskas – vienas iš pavyzdžių, kaip natūraliai geba sukurti skirtingus personažus. Papasakok, kaip jis atsirado "Šventajame"?

– Pagal Andriaus planą darbdavys turėjo būti jaunas, sėkmingas hipsteris. Nepamenu, kaip kilo mintis pasikviesti į atranką D.Meškauską, bet jam perskaičius duotą tekstą, tapo aišku, kad aktorių darbdavio personažui mes radome.

– Ar turėjote planą B, kas vaidintų pagrindinį vaidmenį, jei M.Repšys nebegalėtų?

– Ne, apie tai negalvojome. Buvo aišku, kad Vytas yra Marius Repšys.

– Grįžtant prie neprofesionalių aktorių temos, kaip sekėsi vaikų atranka?

– Ši dalis buvo sunkiausia. Dėjau skelbimus, ieškojau teatro būreliuose, tačiau visi vaikai buvo pernelyg teatrališki, o reikėjo dviejų paprastų, gražiai dainuojančių mergaičių. Jos turėjo būti keleriais metais besiskiriančios sesės, tad panašios – tai dar labiau apsunkino užduotį. Pamenu, būdama visiškoje neviltyje, kreipiausi į miuziklo mokyklą ir visos jos mokinės buvo nuostabios. Išsirinkome dvi mergaites, kurios iš tikro nėra sesės, bet turi panašumo.

– Tiesa, kad aktorių masinėms scenoms ieškojai tiesiog gatvėje, Darbo biržoje, šokiuose?

Darbo birža labai gera vieta ieškoti aktorių masuotei, nes tie žmonės turi daugiau laiko.

– Lentvario, Naujosios Vilnios gatvėse kalbinome žmones ir kvietėme ateiti į atranką. Būtent tose vietose ir filmavome. Norėjosi, kad filmavimas vyktų kuo arčiau tų žmonių namų. Darbo birža labai gera vieta ieškoti aktorių masuotei, nes tie žmonės turi daugiau laiko. Kirtimų kultūros centre vyksta diskoteka "Šokiai kam per 30", tad ir jų dalyvius pakvietėme į filmavimą, kuris ten pat ir vyko. Rinkti masuotę, iš vienos pusės, yra linksmas darbas: sutinki įvairių asmenybių, žmonėms būna labai įdomu, jie pradeda siūlyti savo draugus ir pan. Tačiau iš kitos pusės, tai ir nelengva, reikia nuolat bendrauti, niekada nesi tikras, ar visi žmonės ateis į filmavimus, dažnai, žinoma, neateina, o atsakomybė tenka tau, privalai greitai rasti kitų, kad būtų reikiamas skaičius žmonių.

– Kaip manai, kodėl reikia rodyti realybę, nuo kurios kai kurie žiūrovai sakosi esą pavargę?

– Būtent tam, kad pažvelgtume į tą realybę ir į save iš šalies. Tam, kad dar kartą ją pergalvotume ir galbūt suprastume, ką darome ne taip, arba atvirkščiai – pamatytume žavingas gyvenimo detales. Visada atsimenu, kaip Andrius sakydavo, kodėl kuria būtent tokius filmus, apie tokią realybę, tokius žmones. Dėl to, kad kai buvo studentas, tokių filmų nebuvo, nebuvo filmų, kurie rodytų jo aplinką, nebuvo su kuo tapatintis. Galbūt ne visi yra pratę žiūrėdami filmus tapatintis, o galbūt bijo pažvelgti į save. Tačiau "Šventajame" labai daug žmogiškumo, humoro – tai padeda atrasti save neskausmingai.

Šios prestižinės programos finansavimą naujiems projektams užsitikrino didžiulio žiūrovų įvertinimo sulaukusios „Emilijos iš Laisvės alėjos“ prodiuserė Živilė Gallego ir geriausio metų filmo „Šventasis” prodiuserė Marija Razgutė.

Beveik dešimtmetį veikianti prodiuserės Ž. Gallego kompanija „Fralita Films” gavo teigiamą ES programos finansavimo atsakymą naujai įgyvendinamam projektui „Šeima”. Tai jaunosios kino režisierės Austėjos Urbaitės debiutinis vaidybinis ilgametražis filmas, kalbantis apie jautrią santykių šeimoje temą. Prancūzų pora įsivaikina brolį ir sesę iš Lietuvos ir kad padėtų vaikams adaptuotis naujoje aplinkoje pas juos apsigyvena jauna lietuvė auklė. Tad kyla klausimas, kaip tapti tikra šeima, kur nei vienas jos narys nėra siejamas kraujo ryšiu, tėvai ir vaikai kalba skirtingomis kalbomis ir kur susiduria kardinaliai skirtingos asmenybės. Pasak Ž. Gallego, nors tai jau ne pirmas kartas, kuomet jos kompanija užsitikrina minėtos ES programos paramą, tačiau kiekvieną kartą tiek jai asmeniškai, tiek ir komandai tai yra svarbus jų veiklos įvertinimas ir įrodymas, kad kuriami tarptautinei auditorijai aktualūs filmai. Austėja Urbaitė apdovanota Sidabrine gerve už geriausią trumpametražį filmą „Tiltai“ (2016).

Prodiuserės M. Razgutės filmų gamybos kompanija „M-films” šiuo metu vysto vaidybinio filmo projektą „Corcovado Borealis”, kuriam skirtas 30 tūkst. eurų „Kūrybiška Europa“ MEDIA programos finansavimas. Ši dviejų trumpametražių filmų autoriaus Karolio Kaupinio režisuojama drama pasakoja, kaip tarpukario Lietuvos geografijos profesorius stengiasi įtikinti šalies vyriausybę kuo greičiau sukurti atsarginę valstybę užjūryje ir taip gelbėti šalį nuo pražūties. Tačiau tikinčių idėja ar pripažįstančių pranašystę – žymiai mažiau nei ją menkinančių ar besipriešinančių. Vienintele viltimi tampa slapta parama iš politika nusivylusio ir smarkiai įsimylėjusio pusamžio šalies premjero. Pirmasis jauno kino kūrėjo K. Kaupinio režisūrinis darbas – filmas „Triukšmadarys“ 2015 m. per apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ buvo pripažintas geriausiu trumpametražiu vaidybiniu filmu. O jo naujasis projektas jau sulaukė tarptautinės kino industrijos ekspertų dėmesio mokymuose Lenkijoje ir Prancūzijoje. Planuojama, kad filmas pasirodys 2019-aisiais.

Apie šią profesiją kalbamės su Ieva Kotryna Skirmantaite, kuri šiuo metu studijuoja kino specialybę Paryžiuje, o filmas „Šventasis“, kurio aktorius drauge su režisieriumi Andriumi Blaževičiumi ji atrinko, sėkmingai rodomas šalies kino teatruose.

– Kaip prasidėjo darbas su filmo „Šventasis“ medžiaga? Gavai iš režisieriaus personažų charakteristikas ar, perskaičiusi scenarijų, jas pati sudarei?

– Kai pradėjome dirbti su A. Blaževičiumi, jau buvo aišku, kad filme vaidins Marius Repšys, Indrė Patkauskaitė, Gelminė Glemžaitė, Valentinas Krulikovskis ir Lukas Malinauskas. Andrius scenarijų rašė jau žinodamas, kad pagrindinį vaidmenį kurs Marius. Jis, kaip ir Gelminė, vaidino Andriaus trumpametražiame filme „Dešimt priežasčių“.

Taigi, gavau kažkur 20-ies personažų bei masuotės sąrašą, kurį turėjau įgyvendinti. Personažų charakteristikas sudariau pati ir vėliau aptariau jas su Andriumi. Daugelyje atrankos etapų dalyvavo Andrius, mes labai daug tardavomės, puikiai sutarėme, be žodžių drauge nuspręsdavome, kad būtent šis aktorius tinka būtent šiam personažui. Kartais net sunku būdavo paaiškinti kodėl, tiesiog kartu pajausdavome. Filmavimo aikštelėje jis taip pat kartais paklausdavo mano nuomonės. Toks darbas labai džiugino.

Jei jausdavome, kad aktoriuje prasimuša teatro mokykla, ieškodavome toliau.

– Kur ir kaip ieškojai aktorių?

– Dažniausiai teatruose. Buvo atvejų, kai nemačiusi tam tikro aktoriaus vaidinančio, pasikviesdavau jį į atranką dėl jo išskirtinės, „Šventajam“ tinkamos išvaizdos. Būdavo, kad aktorius gaudavo visai kitą vaidmenį nei kviestas į atranką. Aktoriai keičia ir personažų charakteristikas. Tai – kintantis procesas, negali būti medinis režisierius. Svarbu reaguoti į aktoriaus organiką.

– Kokie buvo didžiausi atradimai?

– Pavyko rasti puikių aktorių Rusų ir Kauno dramos teatruose. Manau, išties sužibėjo Rusų dramos teatro aktorius V. Krulikovskis arba Kauno dramos teatro aktorė Vilija Grigaitytė. Su ja darbas buvo nuostabus – tiek iš režisūrinės, tiek iš komunikacinės pusės.

– Ar nebuvo minčių dirbti su neprofesionaliais aktoriais, pavyzdžiui, ieškant aktorių pagrindinio veikėjo Vyto draugų personažams? Gal neprofesionalūs aktoriai dar natūraliau būtų perteikę tą daugiabučių kiemų atmosferą?

– Aš esu už neprofesionalių aktorių pasirinkimą filmams ir kuo didesniems vaidmenims. Tačiau dirbdami su „Šventuoju“ per mažai turėjome tam laiko. Tinkamų neprofesionalių aktorių reikia ilgai ieškoti ir vėliau su jais daug dirbti. Didžiausias iššūkis neprofesionaliems aktoriams vystyti personažą, išlaikyti jo vientisumą. Lengviau su epizodiniais vaidmenimis. Bet tada reikia pamatuoti, ar to žmogaus išvaizda ir charizma verta laiko ir darbo. Kartais neprofesionaliems aktoriams tiesiog užtenka būti savimi, o kartais ir ne.

– „Šventasis“ giriamas už natūralią aktorių vaidybą. Tai buvo vienas iš filmo režisieriaus reikalavimų tau?

– Taip, vienas pagrindinių reikalavimų. Daug apie tai kalbėjome. Viena iš priežasčių, kodėl jis dirba su Mariumi ir Gelmine ta, kad jie neturi to teatrališkumo. To paties jis reikalavo ir iš kitų aktorių. Jei jausdavome, kad aktoriuje prasimuša teatro mokykla, ieškodavome toliau. Andriaus darbas su aktoriais taip pat iššaukia tą natūralumą. Žinoma, svarbu, kad aktorius nebūtų prisirišęs prie tam tikros intonacijos, bet dar svarbiau, kaip Andrius su jais dirba, kiek daug repetuoja, kad išgautų iš jų kuo didesnį natūralumą.

– Ar sunku rasti aktorius filmui, kai šalyje nėra kino aktorių mokyklos?

Pavyzdžiui, Anglijoje, Prancūzijoje daug nuostabių aktorių, kurie puikiai vaidina tiek kine, tiek teatre. Svarbiausia yra lankstumas. Aktorius turi būti lankstus, jį turi mokyti tokiu tapti. Žvelgiant į jaunąją kartą, situacija Lietuvoje gerėja. Neseniai su režisieriumi Karoliu Kaupiniu kalbėjome apie kitą problemą, kad senoji karta kine sunkiai atsikrato teatrališkumo, o jaunoji karta pernelyg stengiasi būti natūralūs, būti savimi, kas jiems pakiša koja kuriant personažą. Taip, tu turi būti natūralus, bet jei visą laiką būsi tik savimi, labai sumažės tavo personažų amplitudė.

– Aktorius Darius Meškauskas – vienas iš pavyzdžių, kaip jis natūraliai geba sukurti skirtingus personažus. Papasakok, kaip jis atsirado „Šventajame“?

– Pagal Andriaus planą darbdavys turėjo būti jaunas, sėkmingas hipsteris. Nepamenu, kaip kilo mintis pasikviesti į atranką Meškauską, bet jam perskaičius duotą tekstą, tapo aišku, kad aktorių darbdavio personažui mes radome.

– Ar turėjote planą B, kas vaidintų pagrindinį vaidmenį, jei M. Repšys nebegalėtų?

– Ne, apie tai negalvojome. Buvo aišku, kad Vytas yra M. Repšys.

– Grįžtant prie neprofesionalių aktorių temos, kaip sekėsi vaikų atranka?

– Ši kastingo dalis buvo sunkiausia. Talpinau skelbimus, ieškojau teatro būreliuose, tačiau visi vaikai buvo pernelyg teatrališki, o reikėjo dviejų paprastų, gražiai dainuojančių mergaičių. Jos turėjo būti keleriais metais besiskiriančios sesės, tad panašios, kas dar labiau apsunkino užduotį. Pamenu, būdama visiškoje neviltyje, kreipiausi į miuziklo mokyklą ir visos jos mokinės buvo nuostabios. Išsirinkome dvi mergaites, kurios iš tikro nėra sesės, bet turi panašumo.

– Tiesa, kad aktorių masinėms scenoms ieškojai tiesiog gatvėje, Darbo biržoje, šokiuose?

– Lentvario, Naujosios Vilnios gatvėse kalbinome žmones ir kvietėme ateiti į atranką. Būtent tose vietose ir filmavome. Norėjosi, kad filmavimas vyktų kuo arčiau tų žmonių namų. Darbo birža labai gera vieta ieškoti aktorių masuotei, nes tie žmonės turi daugiau laiko. Kirtimų kultūros centre vyksta diskoteka „Šokiai kam per 30“, tad ir jų dalyvius pakvietėme į filmavimą, kuris ten pat ir vyko. Rinkti masuotę, iš vienos pusės, yra linksmas darbas: sutinki įvairių asmenybių, žmonėms būna labai įdomu, jie pradeda siūlyti savo draugus ir pan. Tačiau iš kitos pusės, tai ir nelengva, reikia nuolatos bendrauti, niekada nesi tikras, ar visi žmonės ateis į filmavimus, dažnai, žinoma, neateina, o atsakomybė krenta ant tavęs, privalai greitai surasti kitus, kad būtų reikiamas skaičius žmonių.

– Kaip manai, kodėl reikia rodyti realybę, nuo kurios kai kurie žiūrovai sakosi esą pavargę?

– Būtent tam, kad pažvelgtume į tą realybę ir į save iš šono. Tam, kad dar kartą ją pergalvotume ir galbūt suprastume, ką darome ne taip, arba atvirkščiai – pamatytume žavingas gyvenimo detales. Visada atsimenu, kaip Andrius sakydavo, kodėl jis kuria būtent tokius filmus, apie tokią realybę, tokius žmones. Dėl to, kad kai buvo studentas, tokių filmų nebuvo, nebuvo filmų, kurie rodytų jo aplinką, nebuvo su kuo tapatintis. Galbūt ne visi yra pratę žiūrint filmus tapatintis, o galbūt bijo pažvelgti į save. Tačiau „Šventajame“ labai daug žmogiškumo, humoro, kas padeda atrasti save neskausmingai.

Gyvenimo įkvėpta istorija

Pirmieji filmo kadrai tarsi žada kažkokią veiksmo užuomazgą, šį, kaip matysime vėliau, apgaulingą lūkestį patvirtina ir kitos scenos elipsinis montažas: laiko ir erdvės tuštuma tarp veiksmų suteikia viltį, kad vėlesnės scenos užpildys ir atvers susidėliojusią naratyvo mozaiką. Nors tuojau pat pasakojimas sulėtėja ir esame panardinami į veikėjų kasdienybę, pirminis įvykių išsiplėtojimo, atomazgos lūkestis išlieka viso filmo metu.

Vytas (akt. Marius Repšys), vienos įmonės automechanikas, gyvenantis kažkuriame Lietuvos miestelyje su žmona Jūrate (akt. Indrė Patkauskaitė) ir dviem mažamečiais vaikais, 2008-ųjų ekonominės krizės metu atleidžiamas iš darbo. Prasideda nuobodi ir pilka 30-mečio vyro rutina mažo miestelio mikrorajone, kurią paįvairina tik bergždi vizitai į Darbo biržą.

Šeimoje bręstant krizei ("Krizė" ir buvo pirminis filmo pavadinimo sumanymas) Vytas vis ilgiau užsibūna su draugais ir ima dairytis į naujai atvykusią miestelio kirpėją Mariją (akt. Gelminė Glemžaitė). Tuo metu bažnyčioje patarnautoju dirbantis jo draugas Petras (akt. Valentinas Krulikovskis) pasiūlo jam kartu ieškoti vietinio keistuolio (akt. Lukas Malinauskas) internete įdėjusiam vaizdo įrašą apie jų mikrorajone pasirodžiusį Jėzų Kristų.

Filme realistinį kasdienybės paveikslą paįvairina ironiški žvilgsniai į daugeliui pažįstamas situacijas, pvz., tiek Darbo biržoje, tiek darbo pokalbyje žmonių iš gatvės ir šiltose kėdėse įsitaisiusių biurokratų susitikimas labiau primena absurdišką tragikomediją, o ne realų gyvenimą.

Svarbiausia tema reikėtų laikyti ne tiek realistiškai pavaizduotą eilinių žmonių kasdienybę, o šią nuolatinę laukimo ir apgaulingų lūkesčių būseną.

Kaip filmo premjeros Kaune metu pasakojo režisierius A.Blaževičius, istoriją įkvėpė jųdviejų su aktoriumi M.Repšiu panašūs išgyvenimai. 2009 m. baigus Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (duetas kartu dirba jau nuo antro kurso) dėl ekonominės krizės jų viltys turėti užtikrintą rytojų sudužo, jauni žmonės pateko į tuščią erdvę, kur tiesiog nebuvo darbų, nebuvo ką veikti.

Filme darbo paieškos ir mokymai atvaizduoti iš asmeninės patirties, tik, pasak kūrėjų, realybėje tai vyko kur kas baisiau, šį tą teko sušvelninti, nes žmonės tiesiog būtų nepatikėję.

Be nudailinimo

Mėgėjiška kamera filmuota filmo įžanga apie prie daugiabučio pasirodžiusį Jėzų tarsi užduoda toną tolesnei filmo vizualiai stilistikai. Tačiau taip apsibrėžiamas ne tik konkretus filmo stiliaus identitetas (mėgėjiškas, blankus vaizdas, dokumentinė realistiška kamera ir pan.), bet ir buitinis formalumas (pvz., į kadrą be stambaus, buitinėmis reikmėmis arba sportavimu užsiėmusio herojaus kūno nuolat lenda nykūs, vis dar posovietiniai interjerai, su tokia pačia, per dienas neišjungiama, televizija), kuris išreiškiamas ir grynai vizualiu, pojūčių lygiu.

Dėl to čia nėra nė vieno estetiškai patrauklaus kadro, spalvos prigesintos, neryškios, ranka visąlaik laikoma kamera dreba, nors ir neprikišamai, nepastebimai.

Tiek aktorius M.Repšys, tiek kiti vaidmenų atlikėjai prieš kamerą atrodo laisvai, tekstas jų lūpose skamba natūraliai, tarsi nesuvaidintai. Kažkuria prasme, matyt, taip ir yra – tokį personažų, ypač pagrindinio herojaus tikrumą lėmė tikslus aktorių parinkimo ir jiems pritaikyto scenarijaus (prie jo režisieriaus dirbta dvejus metus kartu su scenaristėmis Tekle ir Marija Kavtaradzėmis) derinys.

Kaip vieno žiūrovo žodžius patvirtino pats aktorius, toks realistiškas vaidmuo teatre susiformavusiam aktoriui (M.Repšys po aktorinių studijų pas režisierių Gintarą Varną dirbo jo vadovaujame Nacionaliniame Kauno dramos teatre) buvo nemenkas iššūkis. Vis dėlto šįkart, be abejonės, tiek biografiškai, tiek charakterio požymiais aktoriui vaidmuo buvo tikrai artimas, tad tikėsimės, ateityje jo talentą išmėgins kur kas įvairesni iššūkiai.

Lūkesčių pinklėse

Filmas nesiekia identifikuoti, kažkaip paaiškinti mįslingą savo pavadinimą, nors žiūrovai, be abejo, sieks išsiaiškinti, kuris veikėjas yra šventasis. Filmas skatina šį tikėjimą, lūkestį, kad kažkas galų gale išaiškės, jei ne dėl to šventojo, tai bent jau dėl veikėjų likimo ir jų santykių. Scena po scenos kuriami įvairius lūkesčiai, žiūrovas verčiamas kažko tikėtis veikėjų ir siužeto atžvilgiu.

Patys veikėjai, kiekvienas taip pat kažko laukia ir tikisi šiame savo gyvenimo etape. Dėl to filme svarbiausia tema reikėtų laikyti ne tiek realistiškai pavaizduotą eilinių žmonių kasdienybę ar konkretų – ekonominės krizės – laikotarpį (kur ne vienas galbūt gali identifikuoti savąją asmeninę istoriją), o šią nuolatinio laukimo ir apgaulingų lūkesčių būseną.

Laukiant ir tikint svarbiausia – kantrybė, ar nepristigs jos anapus ekrano žiūrovas, kol atsiskleis su juo žaidžiamų žaidimų prasmė? Kad ir kaip būtų, nepaisant besikartojančios, kartais net atgrasios, nuobodžios filmo buities, tai paradoksas – vienas labiausiai nenuspėjamų lietuviškų filmų.

Vienoje paskutinių filmo scenų – veikėjų virtuvėje vaizdas matomas pro langą, filmuojama iš išorės pro stiklą. Šį sprendimą, kaip paaiškino režisierius, motyvavo kelios priežastys: norėjosi sutalpinti abu veikėjus į kadrą, tad teko juos filmuoti iš kitos pusės, bet taip pat ir dėl to, kad aprasojęs virtuvės lango stiklas iškraipo veikėjų veidus – kreivas atvaizdas tinkamai perteikė tą suirusią, netobulą, kreivą situaciją ir pagrindinio veikėjo būseną.

Kaip ir scena virtuvėje pro langą, tikintis, kad pagaliau kažkas čia gali pasikeisti, kažkur pakrypti ir išsispręsti, taip ir finaliniai filmo kadrai – pro nuvažiuojančio automobilio galinį langą – paneigia šį visą filmą brandintą laukimą. Anapus lango, kaip ir pagrindinis herojus, spoksome, nors ir labai tikėdamiesi kažką pasirodant, į pilką kasdienybės tuštumą, kurią užpildyti įmanoma tik staiga nustojus laukti.

Filmas subtiliai žaidžia šiuo laukimu keliais sluoksniais. Ar ne ši būsena charakterizuoja ir mūsų laikų lietuviško kino kasdienybę: laukimas kažkokio pagaliau vertingo, nenuviliančio filmo – ta permanentinė lietuviško kino žiūrovo būsena? Ar šią tuštumą pagaliau užpildo "Šventasis"? Kaip parodė filmo pabaiga, kartais žvilgsnis be lūkesčių į užnugaryje paliktą tuštumą gali būti gera nauja pradžia.

Filmo veiksmas vyksta 2008-aisiais. Lietuvos provincijos miestelyje su šeima gyvenančiam Vytui – apie 30. Devynerius metus jis dirba mechaniku, kol vieną dieną jį ir grupelę kolegų atleidžia iš darbo. Iškart pasireiškia krizės griaunamoji galia – braška šeimos pamatai, prasideda vidiniai konfliktai, kyla finansinių sunkumų, plinta depresyvios nuotaikos, keičiasi vertybės.

– Mariau, filme juntama religijos tema – tiek pavadinime, tiek jo siužete. Žinau, kad esi tikintis. Nuo kada? Gal šis filmas sustiprino tavo tikėjimą?

– Tikėjimas – keistas dalykas. Kiekvienas žmogus tiki savaip. Nemanau, kad reikia eiti į bažnyčią, kad tikėtum. Gali tikėti ir namie, net stipriau nei tas, kuris vaikšto į bažnyčią. Kažkada buvau Amerikoje pas brolį, jis – pastorius. Būdamas ten patekau į labai tikinčių žmonių ratą ir nuo to laiko aš visai kitaip pradėjau žiūrėti į šitą reikalą.

– Nusivylęs, be vilties. Tai savybės, apibrėžiančios tavo personažo Vyto būseną. Kaip jį kūrei? Apie kokias jo charakterio savybes mąstei?

– Prieš ir filmavimo metu išgyvenau labai smarkią asmeninę krizę. Tai buvo gyvybės ir mirties klausimas. Tada mano tikslas buvo nusifilmuoti. Tačiau ši būsena labai tiko filmui. Kalbant apie personažą, jis paprastas bičas, be jokių ambicijų, truputėlį plaukiantis pasroviui, priklausantis pilkai masei.

– Koks jis? Melancholiškas? Draugiškas? Ar jis geras žmogus?

Kurdamas personažą turi galvoti apie kelis planus – koks jis gali būti esant vienai ar kitai situacijai, kokios muzikos klausosi, kokį maistą mėgsta, kokią kavą geria.

– Jis visoks – kartais romantiškas, kartais piktas ar niūrus. Žmogus juk nebūna vien blogas. Apskritai žmogus yra geras, tačiau ateina momentas, kai jam nesiseka, kažkas jį išmuša iš vėžių, tuomet jis tampa kitoks. Aš nekūriau vienaplanio vaidmens. Kurdamas personažą turi galvoti apie kelis planus – koks jis gali būti esant vienai ar kitai situacijai, kokios muzikos klausosi, kokį maistą mėgsta, kokią kavą geria. Yra labai gera Davido Sucheto knyga. Jis 25-erius metus vaidino Erkiulį Puaro ir apie tai, kaip kūrė šį personažą, parašė knygą. Pasakiška! Aprašė kiekvieną detalę – kaip eina, kokį vyną geria jo personažas. Tai man labai įdomu.

– Minėjai, kad ir pats buvai patekęs į krizinę situaciją, todėl suprantu, kad kurdamas personažą daugiausia rėmeisi asmenine patirtimi. Galbūt vaidmeniui teko kaip nors papildomai ruoštis, pavyzdžiui, ką nors skaityti?

– Ne, tuo metu aš nieko neskaičiau, tik smarkiai sportavau. Kai filmavimai užtrukdavo ilgiau, visąlaik nervindavausi, kad negaliu nueiti į sporto salę (juokiasi).

– Filmavimai vyko ne tik Vilniuje, bet ir Markučiuose, Lentvaryje. Kaip sekėsi ten? Ar nebuvo jokių incidentų?

– Ne, yra buvę baisiau. Na, nebent, kai filmavome Fabijoniškėse. Ten policiją kviesdavo, pro langą rėkdavo, kad susidoros, ir panašiai. Kartais tekdavo nutraukti filmavimus, nes žmonėms trukdė lempų šviesa.

– Su Andriumi dirbai ne pirmą kartą. Esate draugai?

– To labai norėčiau (juokiasi). Mūsų ryšys yra labai glaudus ir geras. Juo kaip režisieriumi aš visiškai pasitikiu. Visuomet sutariame puikiai, nebūna jokių konfliktų. Suprantu, ką jis nori pasakyti, mane jis irgi supranta. Andrius yra labai lankstus.

– Ar ateityje dar dirbsite kartu?

– Aš esu tik aktorius (juokiasi). Esu nuo visų priklausomas. Kaip šuo. Jeigu mane pakvies, žinoma, kad sutiksiu.

– Ar kol kas tokių kvietimų nėra?

– Jis minėjo, kad turi vieną vaidmenį, bet sakė, kad labai mažą.

– Nuo filmavimo praėjo nemažai laiko. Kiek kartų matei filmą? Kaip keitėsi tavo požiūris po kiekvienos peržiūros?

– Mačiau du ar tris kartus... Manau, kad du. Kai žiūri į save ekrane, vertini visai kitaip. Žiūriu, kaip vaidinau. Filmas yra gilus. Nėra vienaplanis, yra antras dugnas, tai yra gerai. Lietuvos kine tai reta. Jis yra daugiau nei tik apie krizę.

– Ar esi patenkintas rezultatu?

– Jau perskaitęs scenarijų mačiau, kas ten bus. Suvaidinęs ir pamatęs filmą, gavau tai, ko tikėjausi. Tikrai nebuvo taip, kad sakyčiau: „Galvojau, kad bus vienaip, o yra…“ Nes yra buvę, kai su Andriumi filmavome vieną diplominį trumpametražį. Buvo labai prastai nufilmuotas, mane nuvylė. Bet „Šventasis“ ne. Ši alternatyva perspjovė visus.

– Ar lauki rugsėjo 22-osios, kai filmas bus pradedamas rodyti kino teatruose?

– Žinoma, laukiu. Man įdomu, ką galvos žiūrovai, nes filmas labai išreklamuotas - 6 gervės, Metų filmas. Daugelis kažko tikisi. Bet tai nėra pramoginis filmas. Jame yra ir juokingų, ir graudžių vietų, bet jis nėra skirtas pramogai. Kaip yra „Domino“  teatras ir Nekrošiaus, tai „Šventasis“ yra kaip Nekrošiaus spektaklis.

– Scenoje esi dešimt metų. Tavo karjerai buvo labai svarbus Vandalo vaidmuo „Išvaryme“. Kaip manai, kokią vietą užims Vyto vaidmuo?

– Tašką užsidėsiu, bet kine kitaip nei teatre. Gali puikiai suvaidinti, tačiau tai labai daug ko nelemia, kad po to tave daugiau kur kviestų. Po „Išvarymo“ visi pamatė spektaklį ir kvietė: „Matėme tave „Išvaryme“. Norime, kad dalyvautum mūsų projekte ir elgtumeisi taip, kaip ten.“

– Ar dažnai eini į kiną?

– Aš turiu du vaikus. Dar nusipirkau kalbančią Žako papūgą. Tai, sakykim, kad namuose trys vaikai (juokiasi). Be to, man labai patinka šachmatai. Tad, nors norėčiau, bet kinui laiko nelieka. Dabar, matyt, kad „Viaplay“ užsisakysiu. Ten yra labai gerų dalykų, pasistengsiu žiūrėti.

– Kai randi progą, kokį filmą renkiesi?

Stengiuosi pažiūrėti lietuviškus filmus, bet labai dažnai nusiviliu.

– Stengiuosi pažiūrėti lietuviškus filmus, bet labai dažnai nusiviliu. Ne dėl to, kad aš išpuikęs. Lietuvoje nėra kino mokyklos. Nėra kas mokytų kine vaidinti, režisuoti ar montuoti kiną. Galima sakyti, kad visi savamoksliai. Andrius labai domisi kinu –  skaito, daug žiūri, mokosi iš kitų. Nemanau, kad jis daug išmoko akademijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) – aut. past.). Lietuvoje net nėra tokių, kurie gerai rašytų scenarijus. Dabar man labai nepatinka, kad mūsų kine filmus „kepa“ – per du mėnesius parašo scenarijų, per dvi savaites nufilmuoja, per mėnesį sumontuoja ir rodo. „Šventojo“ scenarijų rašė 3–4 metus, mėnesį filmavome ir metus montavome.

– Kokie lietuviški filmai tau paliko didžiausią įspūdį?

– „Riešutų duona“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Zero“, „Zero II“, „Redirected / Už Lietuvą!“... Galiu pasakyti, kas labai nepatiko. Ai, gal ne (juokiasi). „12 kėdžių“ – pats blogiausias filmas (juokiasi). Taip tikrai negalima daryti, bent iš pagarbos tam romanui. Tai yra tiesiog neetiška.

– Tačiau pats juk esi filmavęsis ir komerciniuose projektuose. Pavyzdžiui, Tado Vidmanto. Kaip save motyvuoji?

–  Su T.Vidmantu aš seniai pažįstamas, su juo smagu dirbti. Be to, idėja buvo visai įdomi. Bet ten bėda buvo ta, kad visi susirinkę žmonės skirtingi, mes neturėjome jokių repeticijų – kaip bus, taip bus. Vienas vienaip juokauja, kitas subtilesnis, trečias persistengia. Man atrodo, kad ten nesuėjo galai.

– Ką dabar veiki? Ir kokie artimiausi planai?

– Dabar dar atostogauju, bet šiandien repetuosiu pas Saulių Baradinską, vaidinsiu jo filme. Televiziniai projektai – dar klausimas. Žinoma, toliau vaidinsiu ir repetuosiu teatre.

„Mes, lietuviai, neturime daug asmenų, kurie buvo paskelbti palaimintaisiais. Paskutinį sykį, prieš trisdešimt metų, palaimintuoju buvo paskelbtas arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Tai istorinis įvykis ne tik Bažnyčios, bet ir Valstybės gyvenime“, ­­– teigia Kaišiadorių vyskupo generalvikaras monsinjoras Algirdas Jurevičius.

T. Matulionis buvo sovietų okupacinės valdžios areštuotas, kalintas ir tardytas. Pasak monsinjoro, T. Matulionio gyvenimo pavyzdys moko tikėjimo stiprybės ir vilties sunkiose situacijoje išlikti ir nepalūžti.

„Teofiliaus Matulionio beatifikacija reikšmingas įvykis visai Lietuvos istorijai, todėl džiaugiamės, kad nukaldintas Teofiliaus Matulionio medalis padės įamžinti šį įvykį“, – teigia „Monetų namų“ rinkodaros vadovė Ieva Galiauskienė.

Įamžins istorinį įvykį

Tai istorinis įvykis ne tik Bažnyčios, bet ir Valstybės gyvenime.

Grynu auksu dengto T. Matulionio medalio averse specialia technika įamžintas vyskupo portretas. Reverse bus įspaustas T. Matulionio herbas, bei vyskupo moto – „Per crucem ad astra“ (lot. per Kryžių į žvaigždes).

Į sostinę iš Kaišiadorių katedros specialiame sarkofage bus atvežtos arkivyskupo relikvijos, o po visų iškilmių sarkofagas bus vėl grąžintas į Kaišiadorių katedrą, į specialiai Palaimintajam įrengtą koplyčią.

Iškilmėms vadovaus Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Amato iš Vatikano. Kiekvienas iškilmių dalyvis dovanų gaus specialią piligrimo knygelę, turės galimybę budėti ir melstis prie Palaimintojo relikvijų.

Katedros aikštė bus suskirstyta sektoriais, kurie bus atidaromi nuo 10 val. Šventinė programa prasidės nuo 12 val. Iškilmingos Šv. mišios bus aukojamos 14 val. Katedros aikštėje.

2017 metus Lietuvos Ganytojai paskelbė arkivyskupo T. Matulionio metais.

Palaimintojo T. Matulionio atminimo medalis nukaldintas Karališkoje Nyderlandų kalykloje, medalių tiražas – 1 tūkst. vienetų.

Šį sekmadienį Vilniaus Katedros aikštėje vyks T. Matulionio (1873–1962) skelbimo palaimintuoju iškilmės. Jas nuo 13.30 val. bus galima tiesiogiai stebėti per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.lt.

T. Matulionis gimė Utenos apskrityje, mokėsi Sankt Peterburgo seminarijoje, dirbo kunigu Latvijoje, Rusijoje, Lietuvoje. 1943 m. popiežiaus Pijaus XII paskirtas Kaišiadorių vyskupu, o 1962 m. Šventasis Tėvas Jonas XXIII suteikė T. Matulioniui arkivyskupo titulą. T. Matulioniui teko kelis kartus kalėti, būti tremiamam, sekamam KGB agentų. 1962 m., praėjus trims dienoms nuo kratos jo namuose, T. Matulionis mirė.

– T. Matulionio beatifikacija pristatoma kaip išskirtinis istorinis įvykis. Kuo ji svarbi Lietuvai?

– Tokie dalykai išskirtiniai tiek, kiek žmogus pajėgia priimti tą išskirtinumą. Tai vyksta ne Guinnesso rekordų knygos principu, bet dėl daugelio priežasčių. Galima pasakyti, kad tai būtent toks įvykis, nes mes neturime daug šventųjų, neturime tokio pamaldumo (ypač palyginus su Lenkija). Taip jau susiklostė aplinkybės, kad šventieji ir palaimintieji buvo skelbiami kitur.

– Kodėl atkreiptas dėmesys į T. Matulionį, nuspręsta jį beatifikuoti?

– Buvo pradėtos kelių asmenų bylos dėl šventumo pripažinimo. Tai matomi, vieši asmenys, į kuriuos buvo nukreiptas didžiausias įsiūtis ir priešiškumas, juk norėta sudoroti katalikų Bažnyčios vadovybę. Vadinamosios šventumo bylos buvo pradėtos Telšių vyskupui Vincentui Borisevičiui, kuris buvo sušaudytas, ir Mečislovui Reiniui, mirusiam Vilniaus kalėjime. T. Matulionis tarp jų atrodė pilkiausias, turintis mažiausiai galimybių, bet atsitiko priešingai.

Kodėl taip atsitiko? Nes T. Matulionio gyvenimas labai nuoseklus. Kalbant apie V. Borisevičių ir M. Reinį, yra politinių dalykų, įtampos. Su T. Matulioniu viskas nuoseklu – tiek du teismai iki karo, tiek teismas po karo, jo pozicija.

Jis buvo dvasininkas, atsidavęs ir pasiaukojęs žmonėms. T. Matulionis visiškai nekreipė dėmesio į savo asmenį. Žinomas ir jo kankinystės faktas – T. Matulionis buvo nunuodytas, jo mirtis pagreitinta. Be to, sekėsi bylos vedėjui, kuris buvo lietuvis. Jis įgijo pagalbininkų Romoje, tad visos aplinkybės buvo palankios.

Šventumo pusės yra dvi. Viena – tai, kad dovanojamas pavyzdys, istorija ir žinia. Kita – nematomas šventumo veikimas.

– Kokias T. Matulionio savybes išskirtumėte?

– Dabar į tai galima žiūrėti su grauduliu, nes tokios Bažnyčios, kokia buvo, jau nėra. Skaitant pareiškimus apie T. Matulionio sprendimus, elgesį, akivaizdu, kad jis buvo gana kategoriškas, konservatyvus. Vienintelis likęs jo garso įrašas yra sveikinimas ir tuo pačiu – vyskupo kreipimasis. Ten jis kalba labai tradiciškai, kad šeimos turi eiti išpažinties, melstis...

Nieko ypatingo nėra, bet juntamas jo nuoseklumas, pasiaukojimas. Kodėl jis taip veržėsi į Rusiją? Jis buvo Mogiliovo arkivyskupijos kunigas. Vyskupijos teritorija gana didelė, su išmėtytomis katalikiškomis parapijomis, kurių nebuvo itin daug. T. Matulionis priklausė tai vyskupijai ir liko jai ištikimas. Vėliau jį paskyrė į Kaišiadoris, bet jis vis norėjo likti Mogiliovo vyskupijoje.

Šventumo pusės yra dvi. Viena – tai, kad dovanojamas pavyzdys, istorija ir žinia. Kita – nematomas šventumo veikimas. Žinoma, gražių pavyzdžių ir taip pilna – galima skaityti „Pinokio nuotykius“ ar pasakas ir to rasti, nebūtina išmanyti T. Matulionio gyvenimo. Krikščioniškų pavyzdžių turime ir daugelyje šeimų. Tačiau šventieji skelbiami dėl to, kad pripažįstamas nematomas jų veikimas ir užtarimas.

– Kokį pavyzdį iš T. Matulionio galima imti? Dauguma sakytų, kad šventiesiems prilygti neįmanoma, ir net nesistengtų.

– Aš, kaip kunigas, irgi toks niekada nebūsiu, neturiu tokių duomenų, tokio auklėjimo, oratoriaus savybių ir uždavinio gyvenime. Taip pat buvau kalėjime, bet kitokiomis sąlygomis. Tai ne tas pats, kas kalėjime sėdėti 1923 m.

Paprastiems žmonėms lieka užtarimas. Pripažįstama, kad T. Matulionis – Dievo artumoje, Bažnyčia tiki jo nuopelnais, lobynu, sukauptu per darbus ir maldas, kančias. Tai tarsi buhalterija, bet graži buhalterija. Žmonės neturi jaustis įsipareigoję kopijuoti tokį gyvenimą. Galima tiesiog dėkoti Dievui, melstis, prašyti užtarimo, gerbti.

– Ar beatifikacija svarbi tik kaip lokalus įvykis? Kokią reikšmę tai gali turėti pasaulinei Bažnyčiai?

– Bažnyčios teologija gali būti įvairi. Dabar popiežius Pranciškus remia Dievo tautos sampratą. Tai reiškia, kad nereikia visko suvienodinti, padaryti dirbtinio centro. Visi kartu – ir vyskupai, ir pasauliečiai, ir Bažnyčios – turi savo turtų. Visos Bažnyčios turi savo patirtį, ar ji būtų 300, ar 2000 metų.

Pavyzdžiui, kalbėdamas apie gamtosaugos reikalus, popiežius Pranciškus remiasi Filipinų vyskupų konferencijos dokumentais, cituoja juos ir pan. Tai parodo tos Bažnyčios įžvalgas ir mintis, tam tikrą poziciją.

Šis įvykis yra mūsų Bažnyčios, tuo mes gal ir nenustebinsime kitų. Rodos, 2001 m. popiežius Jonas Paulius II paskelbė kankinių sąrašą. Jame – keli tūkstančiai asmenų, bet lietuvių nėra daug. Kitaip nei, pavyzdžiui, meksikiečių, kur katalikai šaudyti vien todėl, kad buvo katalikai. Nesužaisime skaičiais ar pretenzijomis į išskirtinumą.

Tačiau mes turime savo žmonių, turime tokį turtą. Tai svarbu pamatyti. Galbūt kalbu su nostalgija, kadangi tos Bažnyčios jau nebebus, ji praėjo. Žmonių, tokių kaip T. Matulionis, neatsiranda net Bažnyčioje.

– Kodėl šiais laikais neatsiranda tokių asmenybių? Ar mūsų dienomis trūksta iššūkių?

– Aš ir pats svarsčiau. Gal dabar nėra dėl ko kovoti. Anksčiau gyvenimas, ypač kaime, buvo toks, kad kito tikslo ir neatsirasdavo – tik išgyventi. Buvo ir turtingų žmonių, tačiau didžioji dauguma – labai paprasti. Patį gyvenimą jie priimdavo kaip iššūkį, kovą, turėjo įtempti jėgas.

Išbandymų niekas nenori, bet kai jie pasibaigia, kai pagalvoji po kelerių metų, pamatai, kad jie tave ir suformavo, viską davė, užgrūdino. Šiandien man dar labiau nesinorėtų sėsti į kalėjimą nei būnant 20 metų. Juk jau žinai, kaip smagu gyventi, jau skauda kaulus. Tačiau žinau, kad tai kūrė mano vidų, vaizduotę ir pan.

Sunkiais laikais pranokstame save, atsiranda papildomas naratyvas – ne savęs saugojimo, o galvojimo apie kitus.

Sunkiais laikais pranokstame save, atsiranda papildomas naratyvas – ne savęs saugojimo, o galvojimo apie kitus. Seniau to reikalauta iš dažno žmogaus, dabar – ne. Žinoma, šeimose ir draugystėse yra panašių situacijų. Tačiau aš mąstau apie tai, kas bus, kai nebeliks visų kunigų, išgyvenusių pokarį. Ir neturiu atsakymo. Nematau, kad tai būtų kaip nors kompensuojama.

Lėkštumo, paviršutiniškumo labai daug. Tik jei žmonės bus atviri kitų reikalams, istorijoms, gal kažkas ir bus. Dabar niekas nenori būti mėtomas kaip T. Matulionis, kuris gimė Lietuvoje, vėliau atsidūrė Sankt Peterburge, Latvijoje ir t. t. Dėl to jis niekada nesiskundė.

Šiandien žmonės to nepatiria, visi nori patogių sąlygų, dirbti Vilniuje ar Kaune, kur daug žmonių. Tokių asmenybių kaip T. Matulionis šie laikai nesukuria. Tačiau gal sukuria ką kita, yra kitų pliusų. Tarp jaunų seminaristų ir kunigų daug socialinio jautrumo. Svarbu, kad tų savybių jie nepaliktų nuošalyje.

O šventieji veiks, tik tai yra tikėjimo klausimas. Šventųjų kultas nėra one way street (vienos krypties gatvė), kai važiuoji ir važiuoji. Yra keitimasis, kai tu kreipiesi, kai vyksta tam tikras dialogas. Šventiesiems atsirasti reikalinga malda. Jei šventasis nėra kankinys, reikia stebuklo, o stebuklai – ilgai ir kantriai išprašyti.

– Kaip manote, ar susidomėjimas T. Matulioniu nedings ir tik augs?

– Tai Bažnyčios prestižo reikalas. Manau, kad greitai atsiras kokia nauja bažnyčia T. Matulionio vardu. Dabar T. Matulionis gali painiotis su Jurgiu Matulaičiu, jie abu arkivyskupai. J. Matulaičio bažnyčios yra kelios – tiek Kaune, tiek Vilniuje. Net Amerikoje vykdoma misija.

Pažįstu jaunų kunigų, ypač Kaišiadorių vyskupijoje, kurie duos regimus pamaldumo ženklus, matysime jų pastangas. O visa kita – kaip ir visur pasaulyje.

„Tai yra pasaulinio masto visuotinės bažnyčios šventė, ilgai lauktas tarptautinis pripažinimas ne tik Teofiliaus Matulionio, bet jo asmenyje ir mūsų Lietuvos istorijos, mūsų kankinių“, – per spaudos konferenciją ketvirtadienį Vilniuje sakė metropolitas G. Grušas.

Anot jo, T. Matulionio skelbimas palaimintuoju „iškelia ir visą Lietuvos praėjusio amžiaus skaudžią istoriją į pasaulinį lygmenį“.

T. Matulionio paskelbimo palaimintuoju iškilmės rengiamos sekmadienį Vilniaus Katedros aikštėje. Beatifikacijos – skelbimo palaimintuoju – iškilmės Lietuvoje vyks pirmą kartą.

Pasak G.Grušo, T.Matulionio paskelbimas palaimintuoju tikintiesiems reiškia galimybę per jį priartėti prie Dievo.

„T. Matulionio patirtis, jo buvimas mums, mūsų tautai, yra ypatingai svarbus. T. Matulionis savo laiku ragino žmones melstis šventajam Kazimierui, todėl kad jis, kaip mūsų tautietis, mus labiau supras ir galės labiau užtarti. Tie žodžiai dabar atsisuka atgal į T. Matulionį, kuris paskelbtas palaimintuoju tampa mūsų maldų objektas (...). Dabartinėje geopolitinėje padėtyje, kuri kelia nerimo kaip ir ankstyvesnieji metai, jis visa tai sugebėjo ramiai priimti, pasitikėdamas Dievo apvaizda, ir jis užtarėjas tampa mums, mūsų tautai“, – dėstė G. Grušas.

Anot jo, tam, kad T. Matulionis būtų kanonizuotas – paskelbtas šventuoju, – reikėtų įrodyti stebuklus, nutikusius per jį prašant Dievo malonių. Beatifikacijos byla Romoje rūpinęsis kunigas Mindaugas Sabonis sako, kad jau yra pranešimų apie tokius stebuklus.

„Buvo patirtos malonės saugant šeimą, patirtos malonės apsisprendžiant dėl gyvybės, patirtos malonės vaduojantis iš priklausomybių nuo psichotropinių medžiagų. Vienas labai gražus liudijimas jaunos šeimos – galbūt tai bus kanonizacijos pradžia: vaikelis, kuriam medikai nustatė smegenyse krešulį ar kažką, buvo nuspręsta, jog tą vaikelį reikės operuoti, skelti jo galvelę, žodžiu, laukė labai rimta operacija, pasak tų tėvelių, kurie meldėsi į Teofilių Matulionį, po mėnesio susirinkęs medikų konsiliumas nustatė, kad tas vaikutis sveikas“, – pasakojo dabar kariuomenės kapelionu dirbantis M.Sabonis.

Iškilmėse Vilniuje, Katedros aikštėje, sekmadienį laukiama iki 50 tūkst. žmonių, ceremonijoje dalyvaus ir kariuomenė, nes T. Matulionis yra buvęs Lietuvos kariuomenė vyriausiasis kapelionas.

T. Matulionis šiandien gali būti pavyzdžiu mums visiems nebijoti rinktis tai, kas yra teisinga, nebijoti rinktis, to kelio, kuris yra, akivaizdu, sudėtingesnis, kuriame reikės kentėti.

„Sekmadienį taip pat matysite šiek tiek Lietuvos kariuomenės aukštėje, garbės sargyba neš relikvijorių. Gali kilti klausimas, kodėl čia tiek Lietuvos kariuomenės, tai Lietuvos kariuomenė gerbia savo buvusį vyriausiąjį kapelioną. Turėsime tarp svečių ir kitų kraštų kariuomenė ordinarų vyskupų“, – pasakojo G. Grušas.

T. Matulionio gyvenimą nagrinėjęs M.Sabonis, be kita ko, sakė, kad šis represijas patyręs dvasininkas buvo žmogiškas ir drąsus.

„Geras pavyzdys“

„T. Matulionis būtų geras pavyzdys tokios sveiko ir blaivaus šventumo apibrėžimo. Labai dažnai šventieji yra pristatomi kaip kažkokie teletabiai, kurie gyvena savo šalyje, dainuoja savo daineles ar džiaugiasi savo džiaugsmais, tiesiog kažkas ten, o mes esame čia (...). Tiesiog akivaizdu, kad T.Matulionis gyveno liesdamas žemę, jo šventumas nėra kažkokie paranormalūs reiškiniai ar kažkokia malonė, kuriai gauti nereikia stengtis, nereikia nuoširdžiai atsiverti Dievui. T. Matulionis, kaip ir kiekvienas iš mūsų, klausė savęs, ką aš darau, jis klausė savęs, koks teisingas kelias“, – kalbėjo M. Sabonis.

Anot jo, T. Matulionio pavyzdys rodo, kad nereikia bijoti rinktis sunkesnio kelio.

„Džiugu, jos T. Matulionis šiandien gali būti pavyzdžiu mums visiems nebijoti rinktis tai, kas yra teisinga, nebijoti rinktis, to kelio, kuris yra, akivaizdu, sudėtingesnis, kuriame reikės kentėti. Kaip pasakoja jo giminaičiai, ateinant antrajai sovietų okupacijos bangai, T. Matulionis jau užsisakė šimtasiūlę, šiltus batus, nes jis buvo apsisprendęs likti Lietuvoje ir jisai žinojo, kas jo laukia“, – pasakojo M.Sabonis.

T. Matulionis gimė 1873 metais Kudoriškio kaime, Alantos parapijoje Molėtų rajone, mokėsi Daugpilio gimnazijoje ir Petrapilio kunigų seminarijoje. 1900 metais jis Petrapilyje buvo įšventintas kunigu, darbavosi Latvijoje – Varaklianų ir Bikavos parapijose, o nuo 1910 metų – Petrapilyje.

1923 metais kunigas buvo suimtas ir nuteistas kalėti trejus metus. Grįžusį iš kalėjimo 1929 metais Petrapilyje vyskupas Antonijus Maleckis T.Matulionį slapta įšventino vyskupu, bet tais pačiais metais jis vėl buvo suimtas ir išsiųstas dešimčiai metų į lagerį Solovkų salose Rusijoje. Į Lietuvą dvasininkas grįžo 1933 metais. 13 metų padirbęs dvasininko darbą, T.Matulionis išvežtas į Vladimiro kalėjimą, vėliau – į Mordoviją.

Į Lietuvą vyskupas grįžo 1956-aisiais, apsigyveno Birštone, nes sovietų valdžia neleido įsikurti Kaišiadoryse, kur dirbo iki tremties. Vėliau už Vincento Sladkevičiaus įšventinimą vyskupu jis ištremtas į Šeduvą.

Už ypatingą ištikimybę Bažnyčiai popiežius Jonas XXIII 1962 metais vyskupui T. Matulionui suteikė arkivyskupo titulą. Tų pačių metų rugpjūtį bute Šeduvoje darant kratą arkivyskupui suleista neaiškios sudėties injekcija. Praėjus trims dienoms, jis mirė.