Jau šiandien, spalio 5 dieną, prasideda festivalinės bardų kelionės po Lietuvą ir pirmoje stotelėje – Prienuose, Prienų kultūros centre, jungtinį koncertą surengs Saulius Petreikis ir Domantas Razauskas

S. Petreikis – muzikinės scenos fenomenas bei vienas ekspresyviausių Lietuvos kūrėjų. Jo atliekamoje muzikoje skamba tiek tradiciniai, tiek ir archajiniai pučiamieji instrumentai, o pasirodymai pasižymi energija ir įvairių emocijų gausa. Per 50 skirtingų instrumentų grojančio atlikėjo pasirodymai primena spalvingą kelionę, kurioje persipina baltiškų ir skandinaviškų pasaulių garsiniai lobynai.

D. Razauskas – dainų kūrėjas autorius ir atlikėjas, Lietuvos ir užsienio klausytojams koncertuojantis jau beveik 20 metų. Per tą laiką sukūręs kelis šimtus dainų, įrašęs aštuonis studijinius albumus, išleidęs eilėraščių knygą ir parengęs kitų knygų. Taip pat jis ilgametis muzikos apžvalgininkas, muzikinių radijo laidų kūrėjas, vedėjas, muzikos kritikas. Kartu su S. Petreikiu Domantas koncertuoja beveik penkiolika metų, kartu jie įrašė ir išleido tris albumus, tačiau užvis labiausiai klausytojams įsimena muzikantų gyvos improvizacijos koncertų metu.

Domantas Razauskas ir Saulius Petreikis. / R. Šeškaičio nuotr.

Spalio 19 dieną festivalinės kelionės tęsis ir „Jungtinis bardų koncertas“ įvyks Alytuje. Alytaus kultūros centre į jaukų bei poetišką susitikimą kvies Giedrius, Agnė bei Nojus Arbačiauskai, Dalia ir Rimantas Vaicenavičiai. Giedrius ir Agnė Arbačiauskai – šeimyninis duetas scenoje, atliekantis savo kūrybos dainas jau nuo 2007 metų. Violončelės, balso ir gitaros garsai suskamba scenoje moderniųjų lietuvių poetų eilėmis. Koncerto metu Alytuje šis duetas virs trio – scenoje kartu su tėvais pasirodys ir N. Arbačiauskas, kurio balsas nepaprastai praturtina autorinių dainų skambesį. Koncerte Alytuje pasirodys ir D. Vaicenavičienė – folkloro tyrinėtoja, pedagogė, atlikėja, grupės, „Kūjeliai“ pagrindinių muzikantų ir atlikėjos Liucės mama. Prasidėjus karantinui Dalia išmoko groti gitara ir ėmė kurti autorinius romansus bei dainuojamąją poeziją. Jos tekstuose poetiškai jautrios emocijos, besiskleidžiančios taip melodingai, kad norisi jungtis ir dainuoti kartu. Koncerte Alytuje dainų skambesį grodamas gitara stiprins ir puoš vyras Rimantas.

Arbačiauskų šeima. / Asmeninio archyvo nuotr.

Tą pačią, spalio 19 dieną, festivalio koncertas vyks ir kitoje Lietuvos vietoje – Veisiejuose, kur kultūros namuose dainuojamosios poezijos grožiu dalinsis Lietuvos teatro aktorius, dainininkas S. Bareikis, Vytauto Mačernio, Pauliaus Širvio bei jaunų poetų Vainiaus Barko ir Viliaus Dinstmano eilės skambės ir Vyganto Kazlausko atliekamose dainose. Spalio 20 dieną į Utenos kameriniame teatre skambės S. Petreikio ir D. Razausko atliekama muzika, o spalio 21 dieną Skapiškyje dainuojamosios poezijos kūriniais dalinsis Giedrius, Agnė, Nojus Arbačiauskai bei grupės „Arbata“ vokalistas – Andrius Zalieska-Zala, kuris į Skapiškį atkeliauja su savo solinio albumo „Autentiškai gilus“ programa. Andriaus tekstai ir muzika kupini metaforinės plastikos, kuri lyg srovė pagauna ir neša į gilią simbolių kalbą. A. Zalieska-Zala per 20 aktyvios kūrybos su grupe metus išleido šešis studijinius albumus bei rinktinių dainų plokštelę, jis taip pat aktyviai kuria eilėraščius, kurie vėliau virsta dainomis bei eksperimentais, sugulančiais į solinės veiklos albumus. 

Šiuose tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ koncertuose pasirodys ir festivalio užsienio svečiai.

Pakalbinome abiejų grupių narius apie dainuojamąją poeziją, artėjantį renginį, jam ruošiamus muzikinius siurprizus, neatsiejamą moterų – vyrų sinergiją, lyčių lygybę ir skirtybes, konfliktus bei juos lydinčias abiejų vyrų ir moterų transformacijas, kūrybinius persikūnijimus.

– Kiek jūsų grupės kūrybiniame gyvenime svarbi dainuojamoji poezija ir apskritai poezija?

Ieva Pakštytė (GITG): – Esame aktorės, o dainuojantys aktoriai labai dažnai tampa bardais ir žymiai rečiau pasirenka keliauti kitokiu muzikiniu keliu. Visgi, savo muzikinėje veikloje nuo bardiškos kultūros išliekame gan toli, bent mums taip atrodo. Mano manymu, vienas iš esminių dainuojamosios poezijos variklių yra besąlyginis autoriaus nuoširdumas atliekant dainą, tuo tarpu mes dainuodamos bandome nutolti nuo savęs ir bent šiek tiek priartėti prie personažo, kurio dainą atliekame. Nuoširdumo lieka daug, tačiau jis šiek tiek kitoks nei bardų muzikoje – kiek žaismingesnis, teatrališkesnis, ironiškesnis, emocionalesnis.

Karolis Steponavičius (AKD): – Man poezija yra gražu.

– Kas jums asmeniškai yra dainuojamoji poezija šiandien, kaip ją apibūdintumėte, gal yra atlikėjų kurie iki šiol įkvepia, pažadina ar skatina protestuoti?

Ieva Pakštytė (GITG): – Nors pačios nelaikome savęs bardėmis, tačiau dainuojamoji poezija didžiajai daliai mūsų padarė labai didelę muzikinę ir kultūrinę įtaką. Kadangi šią vasarą teko dalyvauti jau keliuose bardų festivaliuose, pagaliau nuodugniai aptarėme ir kiekvienos santykį su šia muzika: pasidalinome dainomis, kurios geriausiai padėdavo raudant dėl savo paauglystės nelaimių, pasijuokėme, kad širdyse mums turbūt daug daugiau metų nei pasuose – juk su meile ir nostalgija pasiklausome dainuojamosios poezijos ir dabar.

Negaliu kalbėti už visas, bet nors šiandien nebeklausau šios muzikos dažnai, tačiau būna, kad jaučiu jos poreikį: kai reikia ramybės, jaukumo ir laiko sau - tada bardų muzika man labai tinka.

Karolis Steponavičius: – Vienas mėgstamiausių poetų – Juozapas Vytautas Baužys (AKD grupės vokalistas ir smuikininkas, - aut. pastaba). Šio autoriaus eilėraščiai yra išversti į ispanų, rusų kalbas. Kai kuriuos J. V. Baužys dainuoja pritardamas sau gitara ir visi girdi, kad tai yra gražu.

– Kokia bardiška muzika turėtų būti, kad žmonės ją vėl atrastų iš naujo?

Ieva Pakštytė (GITG): – Bardiška muzika gyvuos, jei atsiras nuoširdžių, savo kartą atstovaujančių balsų. Mes šią muziką atradome paauglystėje, kai buvo ypač svarbu turėti idealus, kurie, rodos, kalba tavo mintimis, groja tavo jausenomis. Jei dabar jauni klausytojai bus žingeidūs, o bardai atviri ir pasiekiami ne tik didžiuosiuose miestuose ir festivaliuose, manau, tarpusavio santykis kursis ir gyvuos.

Linkėčiau, kad bardų muziką, o tuo pačiu ir poeziją atrastų jauni žmonės. Jie nebūtinai visą gyvenimą klausys vien šios muzikos, tačiau visada su džiaugsmu prie jos sugrįš, kaip ir mes sugrįžtame pasiklausyti dainų, kurios tapo mūsų naivių, o gal audringų išgyvenimų garso takeliais.

Karolis Steponavičius (AKD): – Dainuojamosios poezijos žanrui pasikeisti galėtų padėti tik žmogus. Žmogus gali labai daug, jeigu tik nori.

– Ką gero/blogo, netikėto, slapto, o gal įdomaus galėtumėte pasakyti apie jūsų scenos partnerius Antikvarinių Kašpirovskio dantų vyrus ar jų grupę?

Marija Žemaitytė (GITG): – AKD narys Martynas yra mums puikiai pažįstamas, iš tų laikų, kai visi studijavome vaidybą Klaipėdoje pas V. Masalskį, tik jis buvo vyresniųjų kurse. Todėl mes jau ne kartą esame stovėję ant scenos ir kartu dainavę ne vieną dainą. Sutikti Martyną visada gera ir nostalgiška, o tai padaryti scenoje ir vėl dainuoti kartu... Nekantraujam!

Apie kitus AKD vyrus daug pasakyti negalime. Girdėjom, kad ten groja Valančiūnas, bet ar tai tiesa galėsim pasakyti tik po koncerto, pamatę jį iš arčiau.

Kadaise ir mūsų sudėtis buvo, kaip AKD, bet dabar esame penkios. Tad jeigu kada šioms grupėms tektų sudalyvauti šokių konkurse, vienas iš AKD narių liktų be poros.

– Kaip į AKD vyrus žvelgtų jūsų scenoje kuriamos personažės – Barbora Radvilaitė, Bona Sforza, Žemaitė...

Vaiva Kvedaravičiūtė (GITG): – Manau, kad, pavyzdžiui, Teklė-Tadas drąsiai jungtųsi prie Kašpirovskių komandos – puiki priedanga likti neatpažintai moteriai vyrų kompanijoj su galimybe gerai pasilinksminti. Galbūt Barbora mandagiai išklausytų viso Kašpirovskių repertuaro, padėkotų jiem už vakarą, bet nė karto neatsigręžusi skubiu žingsniu grįžtų į savo rūmų menę, dėkodama Dievui, kad egzistuoja dar ir klasika. Net neabejoju, kad Žemaitė, jų energijos pagauta, liptų kartu ant scenos ir garsiai uždainuotų „Mažule mažule mažule....“ ir susižavėjusi visus išbučiuotų, taip mielai, kaip tai daro močiutės. Melninkaitė tikriausiai šaltu žvilgsniu peržvelgtų dainų pavadinimus ir ties kokiu šeštuoju „Ginekologas Vasia“ ar „Ką tu valgai, mieloji“, tokiu pačiu šaltu tonu tartų – „ačiū, bet ne man, vyrai“. O Dalios Grybauskaitės gal galime gyvai paklausti?

– Ko gali tikėtis žmonės iš jūsų grupės pašėlti drauge su Jumis ir AKDį festivalio „Tai - aš“ dūzges spalio 18 d. 17 val. Vasaros terasoje? O ko laukiate jūs asmeniškai?

Martynas Enčius (AKD): – Manau, kad gausis įdomi priešingų polių kolaboracija. Nes juk pajūrio merginos ir sostinės berniokai - tai tarsi melodija ir ritmas. Duona ir sviestas. Mašina ir garažas...

Karolis Steponavičius (AKD): – Žiūrovai tegul tikisi, kad mes išpildysim jų lūkesčius, o mes tikimės, kad žiūrovų lūkesčius pranoksim.

Festivalyje „Tai - aš“ (GITG) tikisi sutikti kuo daugiau žiūrovų, kurie norės pasiklausyti būrio merginų ir jų pasakojimų apie įvairiausias lietuvaites gyvenusias skirtingais Lietuvos laikotarpiais. Taip pat tikimės festivaliui įpūsti šiek tiek šviežaus pajūrio oro, kad žiūrovai galėtų išgirsti ne tik mūsų kūrinius, bet ir gerai žinomas bei mylimas bardiškas dainas. Esam įsitikinusios, kad laukia puikus vakarėlis su Antikvariniais Kašpirovskio Dantimis. Žodžiu, Vilniaus mokytojų namų kiemelis (Vasaros terasa) talpins būrį smagių ir nuotaikingų artistų.

Viešas grupių „Graži ir ta galinga“ ir „Antikvariniai Kašpirovskio dantys” pasimatymas vyks spalio 18 d. 17 val. Vilniaus mokytojų namų kiemelyje (Vasaros terasoje). 

– Sugrįžkime į jūsų muzikinio kelio pradžią ir tą laiką, kai vieną dieną dalyvavote televizijos projekte „Du balsai – viena širdis“ ir apie jus sužinojo ne tik bardų kūrėjų bendruomenė, bet ir visa Lietuva. Kaip manote, kur jūsų populiarumo ir sėkmės raktas?

– Visų pirma, užduokime klausimą: kas yra populiarumas ir kada jau galima sakyti, kad jį pasiekei? O tų raktų yra visokių, kurie tinka vieniems ar kitiems. Teisingas klausimas būtų, kaip tą raktą atrasti? Visada galime naudoti kažkokias koduotes ar taisykles, kuriomis vadovaudamiesi kiti atlikėjai išgarsėjo, bet tai niekada negarantuos sėkmingo kelio. Mes pačios niekad nevadintume to „populiarumu“, tikriausiai mieliau naudotume žodį „įvertinimas“ ir tai nebuvo vienintelis ir pagrindinis šuolis mūsų kelyje – tai, kur esame dabar, susidėjo iš begalybės smulkmenų ir sprendimų, bet, visgi, net ir tai, kur esame dabar, nėra nei aukštumos, nei žemumos, tiesiog vienas iš kelio etapų.

– Jei jums reikėtų 1-2 sakiniais apibrėžti savo kūrybą, kaip skambėtų tas apibrėžimas? Kas, jūsų nuomone, yra dainuojamoji poezija? (Turiu mintyje visus laikotarpius iki „Virsmo“ ir dabar).

– Jau seniai nebevadiname savo muzikos dainuojamąja poezija, tai gal yra tik vienas iš elementų mūsų muzikoje, kurio apibrėžti neįmanoma. Apie tai (kas yra dainuojama poezija ar bardas) savo laidoje kalbėjo Domantas Razauskas kartu su Gyčiu Ambrazevičiumi bei Juozu Žitkausku ir klausydamos šios laidos, supratome, kad tai, kas yra dainuojamoji poezija, ko gero, neįveikiamas klausimas. O savo kūrybą apibrėžtume turbūt daugiau nei dviem sakiniais, bet šiaip esame harmonijų žmonės, mėgstame jomis varijuoti, žinoma, mums yra svarbūs ir tekstai, bet muzikai, ko gero, vis tiek teikiame pirmenybę, per ją perteikiame pačią emociją.

– Kodėl savo albumą pavadinote „Virsmas“? Ką jis jums pačioms reiškia asmeniškai?

– Atlikti savo dainas su styginių kvartetu mums visada buvo didelė svajonė, galbūt tai ir buvo viena iš paspirčių taip pavadinti albumą, tai yra virsmas tiek mūsų dainoms, tiek mums pačioms.

– Ar virsmo jausmą esate patyrusios anksčiau, savo kasdienybėje? Pasidalinkite savo istorijomis.

– Virsmus patiria visi, per visą gyvenimą jų įvyksta daugybė – mokykla, pasiekimai, pilnatvės pajutimas, nuosmukiai, tai yra gyvenimo stadijos, kurias išgyvena kiekvienas, neskaitant nei kiek pinigų turi, nei kiek šlovės patiria, nei kiek meilės aplink save turi. Ypač šiuo metu esame atviros naujoms idėjoms, todėl visiems patartume, jei gyvenime pasidarys nuobodu, tapkite atviresni naujovėms, tolerantiški dalykams, kuriems nebuvote tolerantiški ankščiau. Pamatysite, kaip gyvenimas gali prisipildyti naujų spalvų!

– Kodėl žiūrovai turėtų ateiti spalio 17-ąją į Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčią?

– Visų pirma, tai bus programa, kurią tobulinome visus metus, ypač tie, kurie jau buvo pirmajame koncerte, dabar gali ateiti ir pamatyti mus prasisukus gražiam metų ratui. O tiems, kas nebuvo, žinoma, pamatyti mus tokiame amplua pirmą kartą. Muzika tikrai privers pasvajoti, patirti nostalgiją, rasti save žodžiuose.

– Papasakokite apie tai, kas jus įkvepia kurti, muzikuoti? Kokie žmonės, įvykiai, galbūt daiktai, aplinka turi įtakos kūrybai?

– Pirmąją įtaką, žinoma, padarė tėvai, tėtis yra be galo muzikalus žmogus, o mama savo auksinėmis rankomis kurdavo meną visur aplinkui save. Manome, kad mums labai pasisekė – augimas tokioje aplinkoje be pasekmių likti negalėjo. Įtaką darė ir folkloras, kuris lydėjo mus kone kiekvieną dieną, ir dainuojamoji poezija, į kurią mus pastūmėjo muzikos mokytojas. Bet kiek vėliau, jau turbūt atvykus į Vilnių, kažkaip pradėjom atrasti vis kitokią muziką, kurią derinom su senąja. Tai skatino kūrybą. Tas naujovių pliūpsnis, tie nauji kūriniai, kada atrodo, nesupranti, kaip iki to „prisimąstoma“… Po to pradedi suprast, ir tai vėl naujas pliūpsnis, niekad nesupratęs tokių dalykų dabar supranti...

– Ar kada susimąstėte, jei vieną dieną nebegalėtumėte groti, dainuoti –  ką veiktumėte?

– Manau kad aš (Milda) visai norėčiau pabandyti siuvėjos, dizainerės sritį, mama visada buvo puiki siuvėja, tai turbūt va tie kažkokie genai vis tiek traukia…

(Teresė) Manau tada ir mąstyčiau. Žmogus turi daugybę skirtingų gebėjimų, tačiau pagal tam tikras aplinkybes susikoncentruoja į vieną. Visgi, kiti visuomet keliauja kartu, laukdami progos išlįsti. Gyvenimas ilgas ir įdomus, tad net ir užsiimant muzika gali nusitiesti ir kitų kelių.

– Kas jūsų kūrybiniame kelyje numatyta artimiausiu metu, po spalio 17-osios festivalio koncerto?

– Planų yra daug, kartu su jais dabar mus lydi ir magistrantūros studijos, kurios, manau, irgi kažkiek darys įtaką mūsų muzikai (o kaipgi kitaip). Labai sunku žadėti kalnus, jų nenuvertus, tačiau, kai nuversime, tikrai nepaliksime to nežinioje.

Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“ šiemet vyks spalio 14-19 d. Jau 17-ąjį kartą kokybiškos muzikos, dainuojamosios poezijos ir ne tik gurmanus kviečiančio festivalio programoje: Lietuvos ir Prancūzijos, JAV, Švedijos, Airijos ir kt. šalių atlikėjų koncertai vaikams ir ne vaikams Šv. Kotrynos bažnyčios renginių salėje; bendruomeninės, tarpkultūrinės kūrybinės dirbtuvės „Bardazmus“ jauniesiems dainų ir tekstų autoriams bei atlikėjams; po Lietuvos miestelius ir į kaimynines šalis keliaujantys jungtiniai įvairių šalių atlikėjų koncertiniai pasirodymai bei jaukūs autorinės kūrybos „Naktinėjimai“ iki paryčių... Daugiau informacijos www.tai-as.lt, bilietų į didžiuosius festivalio koncertus ieškokite www.bilietai.lt.

Šešioliktąjį kartą vyksianti muzikos ir poezijos šventė prasidės itin įspūdingu koncertu  „Solo. Ir drauge“, kuriame ant scenos susitiks visų mylimi atlikėjai: Kostas Smoriginas, Andrius Kulikauskas ir Ilona Balsytė. Dainuojamosios poezijos žvaigždžių pasirodymo pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Visus vakaro herojus sieja bendras vardiklis – teatras, kuriame buvo ar tebėra susipynę šių menininkų kūrybiniai keliai. „Kiekviena daina man yra mažas teatras, mažas spektaklis”, – teigia K. Smoriginas. Jį ir A. Kulikauską, vyriškąją trijulės pusę, kalbiname apie atidarymo koncertą bei muzikos ir teatro dermę jų kūryboje.

– Festivalio „Tai – aš“ atidarymo koncerte pasirodysite trise – kūrėjai, kurių kūrybiniai keliai turi daug bendro, bet jus kartu ant scenos matyti teko gana seniai. Kuo šis susitikimas jums svarbus ir įdomus?

– K. Smoriginas: Susitikimas su Andriumi ir Ilona visuomet įdomūs ir svarbūs. Su Ilona pastaruosius metus teatre turėjome nemažai bendros veiklos, dirbome spektaklyje „Meilės laiškai”. Mano ir Andriaus kūrybiniai keliai yra persipynę, puikiai pažįstame vienas kito kūrybą, dainas, esame „susigroję“, „susipratę“. Tai turbūt natūralu, nes gyvename tame pačiame pasaulyje, tame pačiame žanre. Tokių susitikimų neišvengsi, bet ir nereikia vengti – jie atneša daug įdomių patirčių.

A. Kulikauskas: Tikra tiesa, jog seniai grojome jungtiniame koncerte – dėl to tik su didesniu džiugesiu jo laukiu. Turėtų būti turtingas susitikimas, juolab, kad abu su Kostu, su kuriuo kartu koncertuoti pradėjome nuo „Aktorių trio” laikų, kovojame ar dar tebekovojame su piktomis ligomis, tad likimai persipynę ir čia.

– Visus jus, „Solo. Ir drauge“ sieja tiek muzika, tiek teatras. Kiek jums svarbi šių dviejų menų rūšių sintezė? Kokia įtaką viena kitai jos daro jūsų kūryboje?

– K. Smoriginas: Tai man be galo svarbu. Kiekviena daina man yra mažas teatras, mažas spektaklis. Visuomet labai svarbus tekstas, bet, jeigu muzikoje nėra istorijos, nutikimo, tokia daina man pačiam nebus įdomi. Toks yra mano kūrybinis kelias, ir kiekvienas jį atrandame savą. Šiuo metu man nebesvarbu, kur dirbu: scenoje, kine, televizijoje. Visur esu aš pats, ir nešu tą pačią mintį, idėją. Jei kažko nepavyksta išreikšti spektaklyje, tam tikrą šifrą pasakysiu dainoje, ir atvirškiai. Manau, šis tęstinumas teikia džiaugsmą ir žiūrovams, klausytojams.

A. Kulikauskas: Kelias teatre buvo ilgas: aštuoneri metai „Keistuolių teatre”, darbai Klaipėdos, Šiaulių, Mažajame, Jaunimo ir kituose teatruose tikrai palieka įspaudą. Niekada negalvoju apie įtakas kūrybai, man tiesiog viskas išeina natūraliai, savaime. Perskaitai eilėraštį, įeini į tam tikrą nuotaiką, praeini vidinę cenzūrą ir kažką sukuri. Taip yra ir su spektaklių muzika – nebūna nieko, o tada idėja, kaip tas tas žvirblis pro orlaidę, ima ir įskrenda.

– Ką galite pažadėti klausytojams, ateisiantiems į festivalio „Tai – aš“ atidarymo koncertą?

– K. Smoriginas: Kas ateis, žino, ko gali tikėtis, nes greičiausiai mus visus gerai pažįsta. Koncerte klavišiniais man talkins Audrius Balsys ir mano dar nesugijusią ranką pavaduosiantis gitaristas Martynas Kuliavas. Sakyčiau, jog tai bus paliečiantis, graudus koncertas, tad kviečiu ateiti kartu  „pasigraudenti”.

A. Kulikauskas: Aš pasakysiu trumpai – klausytojams pažadu šimtaprocentinį nuoširdumą.

Taigi, kartu su bardais kviečiame jus dalyvauti festivalio atidarymo koncerte bei likusiuose jo renginiuose. Šiemet bus atgaivintas vienas iš žaviausių festivalio „Tai – aš“ akcentų – „Naktinėjimai“. Vilniaus mokytojų namų Baltosios salės scena spalio 19 dieną tamsiuoju paros metu bus užleidžiama jaunajai bardų kartai, kuri pasižymi ne tik entuziazmu, bet ir talentu bei kūrybiškumu. Tą pačią dieną vyksiantis koncertas „Iš visos širdies, iš plačiojo pasaulio“ bus lyg žaižaruojantis vitražas, sudarytas iš dainų, atskriesiančių iš skirtingų Europos kampelių ir skambėsiančių įvairiausiomis kalbomis. Jame pasirodys ne tik žymūs bardai iš Airijos, Belgijos, Prancūzijos, bet ir Gediminas Storpirštis, grupė „Baltos varnos“, Povilas Girdenis, Liuba Nazarenko.

Tradiciškai nebus užmiršti ir patys mažiausieji – spalio 20 dieną Šv. Kotrynos bažnyčioje vyks koncertas „Bardai vaikams. Dainuoja visi!“, kuriame pasirodys vaikų pamėgtas Giedrius Arbačiauskas ir visiem žinomos dainos „Tuk tuk, širdele“ autorė Laura Remeikienė. Visą įspūdingą koncertų ciklą tos pačios dienos vakarą uždarys koncertas „Tai – mes“, kuriame klausytojai bus kviečiami pasidžiaugti mylimų bardų ir atlikėjų dainomis, atliekamomis su savo šeimos nariais. Vytautas V. Landsbergis, Vidas Petkevičius, Giedrius Arbačiauskas pasirodys su savo artimaisiais, kūryba dalinsis grupės „Kūjeliai” narių Vaicenavičių šeimyna.

Nepraleiskite unikalios galimybės pasinerti į dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ ritmus ir pajusti muzikos galią, apjungiančią gražiausius dalykus. Kultūros ir švietimo centro Vilniaus mokytojų namai organizuojamas renginys sostinėje vyks spalio 18– 20 dienomis, o spalio 17–18 dienomis su jungtiniais koncertais keliaus po Skapiškio bei Gargždų kultūros namus ir netgi aplankys Rygos Šv. Petro bažnyčią.

Festivalį iš dalies remia Vilniaus miesto savivaldybė.

Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“ rengiamas nuo 2003 m. sukūrė savo legendą: jaukūs vakarai, prasmingi atlikėjų dainų tekstai, išradingos muzikinės kompozicijos ir nuoširdžios klausytojų simpatijos kasmet sutraukia didelį pulką šio festivalio gerbėjų.

Kompozitorius, muzikantas, bardas ir vienas iš tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ dalyvių Andrius Kulikauskas yra tas žmogus, kurį lengva pastebėti minioje. Pasirodo, jog rasti jį už parašytų žodžių ir sakinių taip pat nesunku. Andrius, kuris spalio 19 dieną, 22 valandą Vilniaus mokytojų namų didžiojoje salėje surengs dainuojamosios poezijos diskoteką „Šis tas netikėto“, sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie daugiametį festivalį „Tai – aš“, barzdą, gyvenimą ir kūrybą.

Dainuojamosios poezijos diskotekai, kurioje gyvai atliekama bardų kūryba ir žinomiausi dainuojamosios poezijos kūriniai bus derinami su šokių muzika, pavadinimą „Šis tas netikėto“, beje, sukūrė pats A. Kulikauskas. Jis pavargsta nuo muzikos paežerėse ir prekybos centruose, o jo mėgstamiausias instrumentas – smegeninė, nes: „joje tokie orkestrai, sąskambiai, motyvai, kad šiuolaikiniams, virtualiems kompiuteriniams instrumentams tik slėptis.“

Barzdą jis augina ne dėl mados, o dėl jautrios odos, muzikos nuotaiką ir sąskambius atranda metalo detektoriaus pagalba, o vakarus namuose leidžia neprognozuojamai, bet šiukštu ne prie televizoriaus. Toks yra garsiojo Lietuvos bardo, kuris į klausimus atsakinėja striukai, bet taikliai, eskizas – šis tas netikėto.

- Koks būtumėte be muzikos?

- Čia panašu į „kas būtų, jeigu būtų“. Dar mokykloje buvau įtrauktas į nepilnamečių komisiją už nepavyzdingą elgesį. Tad greičiausiai būčiau prisijungęs prie gatvės „autoritetų“, tarp kurių ir tie, kuriems teko pabūti net Pravieniškėse.

- Atlikti savo kūrybos dainas pradėjote gana vėlai – prieš gerą dešimtmetį, nors muzikuojate gerokai seniau. Kas nulėmė tai, kad stojote prie mikrofono?

- Dainos, gulinčios „stalčiuje“. Nusibodo atlikėjams siūlyti, o ir jie patys pradėjo kurti dainas, tad taip ir prasidėjo. Beje, jaunystėje, grodamas Plungėje šokiuose, atlikdavau ir savo dainas.

- Grodavote šokiuose ir dabar, tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ metu, istorija pasikartos – tapsite bardų diskotekos šeimininku. O juk šie žanrai, rodos, net nesuderinami. Kaip ieškote sąsajos tarp šokių muzikos ir dainuojamosios poezijos:

- Pasiimu virgulę, o kartais pagal nuotaiką ir metalo detektorių ieškau tos sąsajos Fabijoniškių miškelyje.

- Ko tikitės iš šio renginio ir ko tikėtis klausytojui? Gal reikės ateiti kaip nors specialiai pasipuošus?

- Nesu meteorologas ir šiaip Lietuvoj sunku ką nors nuspėti ar tikėtis.

- Ką galvojate apie dainuojamosios poezijos festivalius? Ar jie reikalingi?

- Vienapusiškai reikalingi. Perki vieną (bilietą), gauni daug (bardų).

- Su maestro Vytautu Kernagiu, festivalio „Tai – aš“ krikštatėviu, buvote ne tik geri bičiuliai, bet ir kolegos – kartu įkūrėte „Dainos teatrą“, kartu koncertuodavote. Kokia Jums atrodo dabartinė dainuojamosios poezijos padangė be V. Kernagio?

- Jis išliko savo dainomis, nuo kurių jau ne viena karta pasičiumpa gitarą ir pradeda brazdinti. Nuo Jo viskas prasidėjo ir čia jau nieko nebepakeisi. Taip bus ir toliau.

- Jus su maestro Vytautu Kernagiu sieja ir tai, kad 2009 metais gavote jo vardo gitarą. Kaip jautėtės gavęs bičiulio vardu įsteigtą apdovanojimą?

- Buvau pamalonintas ir priverstas išmokti ja pagroti. Instrumentu turi būti grojama – nepakabinsi ant sienos. Garsių meistrų neįkainojami styginiai yra duodami groti pasaulinio garso atlikėjams, kitaip jie sunyksta ir tampa eksponatais.

- O koks mėgstamiausias Jūsų muzikos instrumentas?

- Smegeninė. Joje tokie orkestrai, sąskambiai, motyvai, kad šiuolaikiniams, virtualiems kompiuteriniams instrumentams tik slėptis.

- Ar nepavargstate nuo muzikos?

- Pavargstu. Jos labai daug: prekybos centruose, autobusuose, taksi automobiliuose, daugiabučiuose, paežerėse! Dabar tyla tapo deficitu. Muzika vartotojams, kaip ir maisto produktai, be jokių E, ekologiška, turėtų būti atrenkama. Tik kaip tai padaryti? Juk nenuneši jos į cheminę laboratoriją.

- Bendradarbiaujate su įvairiais Lietuvos teatrais. Spektakliams sukūrėte ir aranžavote daugybę dainų vaikams. Tai simbolizavo ir 2008-aisiais išleista jūsų sudaryta dainų knyga „Pašėlęs vėjas“. Ar vaikams kurti lengviau nei suaugusiems?

- Pats procesas man nėra diferencijuojamas. Paprasčiausiai tai darai sau. Pasiimi dainos tekstą, eilėraštį ir stengiesi jo nesugadinti. Ir nesvarbu, ar jis skirtas vaikams, ar suaugusiems. Tik vaikai intuityviai pastebi „falšą“, bet nemoka suaugusiems to paaiškinti.

- Ką veikiate, kai nemuzikuojate?

- Stumiu laiką. Prie monitoriaus pakeliauju po pasaulį su „Street View“ programa. Jo dėka pradėjau domėtis istorine literatūra, memuarais.

- Koks įprastai Jūsų vakaras namuose?

- Neprognozuojamas.

- Galima Jus įsivaizduoti šaltą rudenį su vilnonėmis kojinėmis, puodeliu karštos arbatos ir murksantį prieš televizoriaus ekraną?
- Ne!

- Esate pelėda ar vyturys?

- Šiaip esu pelėda, bet daug kas priklauso nuo mėnulio fazių.

- Jei turėtumėte galimybę keliauti laiku – į kokią epochą nukeliautumėte ar į kokį savo gyvenimo tarpsnį grįžtumėte?

- Nenoriu niekur keliauti, man užtenka po savo mintis braidyti.

- Užaugote Plungėje. Ar jums svarbios jūsų šaknys, ar, visgi, laikote save miestiečiu?

- Šaknys – tai tavo pamatas, ant kurio pats laikaisi. Be jų nebūtų ir manęs. Tad vaikystė, jaunystė Plungėje su parku, upe miesto centre man yra didelė dovana.

- Emocijoms pasiduodate tik muzikoje ar ir gyvenime?

- Esu pakankamai ramus,daugiau flegmatiškas (išskyrus muziką).

- Koks, jūsų nuomone, yra geras muzikantas?

- Geras žmogus su didele fanatizmo doze.

- Kaip gimsta jūsų dainos?

- Priklauso, kuriame mėnesyje jos yra. Kartais pasirodo prieš laiką, o kartais pernešioji. Taip ir gimsta.

- Jei jums reikėtų įvardinti savo muzikos spalvą, kokia ji būtų?

- Žalia, samaninė.

- Ar neliūdna, kad kiti atlieka jūsų dainas, o žmonės ne visada žino, kas jas sukūrė? Ar jums kaip tik patinka buvimas „už širmos“?

- Anksčiau per televiziją ar radiją būdavo rašoma, sakoma, kad muzika yra vieno autoriaus, o žodžiai – kito. 
Matyt, tokia pasaulinė praktika. Atlikėjas rodomas ir pranešamas, o dainos autoriai nutylimi. Net pasaulinės žvaigždės atlieka Sting‘o, Prince‘o ir kitų parašytas dainas, bet jų nepamini. Klasikoje to nėra.

- Viena populiariausių Jūsų dainų – „Ateina Dievas“. Esate tikintis?

-  Tikiu, kad kažkas yra. Aš mintyse turiu savo altorių ir klausyklą. Nemėgstu tarpininkų.

- Kokia literatūra Jums patinka? O gal išvis nemėgstate skaityti (ne natas)?

- Mėgstu memuarus, kurie susiję su Lietuva. Taip pat mėgstu noveles. Smagu, kad dabar internete gali surasti knygų, kurios anksčiau būdavo sunkiai pasiekiamos.

- Jūsų „liūtiška“ šukuosena Jus išskiria iš kitų. Ar tokį įvaizdį sukūrėte specialiai, ar taip išėjo netyčia?

- Tas išskirtinumas greičiausiai atsirado apsileidimo dėka. Barzdą auginti pradėjau dėl jautrios veido odos, nes seniau nebuvo šiuolaikinių skutimosi priemonių.

- Esate šeimos žmogus? Ar labiau atsiduodate muzikai?

Šeima man labai svarbi. Ji pirmoji išgirsta ir padeda, pataria, įvertina. Laiko prasme daugiau atsiduodu muzikai.

Tarptautinis, spalio 14 – 20 dienomis visoje Lietuvoje vyksiantis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“, šiais metais Vilniaus mokytojų namų organizuojamas jau vienuoliktąjį kartą. Kaip ir kiekvienais metais, festivalis atsineša naujovių: šiemet dainuojamosios poezijos gerbėjus vienys akcija „Bardų vilkikas“, Andriaus Kulikausko kuruojama dainuojamosios poezijos „diskoteka“, scenoje pasirodys nauji veidai iš svečių šalių. Tačiau vienas užsienio atlikėjas jau tapo festivalio puošmena – iš Didžiosios Britanijos atvykęs dainininkas, solo artistas, gitaristas, grigališkųjų giesmių giedotojas ir lūpinės armonikėlės virtuozas Julian Dawson festivalyje „Tai – aš“ lankosi jau trečiąjį kartą.

Muzikinės karjeros Julian Dawson pavydėti galėtų bet kuris muzikantas scenoje – jis karaliauja daugiau nei trisdešimtmetį. Savo kūrybinį kelią pradėjęs bendradarbiaudamas su vokiečių įrašų studija „Can“, dabar jis varijuoja tarp folk, pop, bliuzo ir kantri stilių. Daugybę užsienio šalių aplankęs muzikantas gėrisi Vilniumi, prisimena geras festivalio akimirkas, atvirai dėsto nuomonę apie repo ir sunkią muziką ir dalina patarimus jauniesiems muzikantams.

- Tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“ dalyvaujate jau trečiąjį kartą. Pasidalinkite įspūdžiais iš ankstesnių festivalių. Kas patraukė jūsų dėmėsį ir kokios akimirkos labiausiai įsirėžė atmintyje?

- Svarbiausia yra tai, jog tada, kai pirmą kartą sutikau dalyvauti šiame festivalyje, man tai buvo visiškai nauja patirtis. Buvo įdomu susipažinti su atlikėjais, atvykusiais iš šalių, kuriose niekada neteko lankytis, dainuoti dainas tomis kalbomis, kurių taip pat niekada neteko girdėti. Ir, žinoma, Vilnius yra labai gražus miestas!

- O kokią nuomonę susidarėte apie Lietuvą? Ar aplankėte ir kitus mūsų miestus?

- Iki šiol dar neturėjau galimybės atsidurti už Vilniaus ribų. Kai turiu tik porą laisvų savaičių, sostinėje yra daugybė reikalų.

- Ką manote apie Lietuvos muzikinę kultūrą? Ar turite mėgstamų atlikėjų?

- Deja, su lietuviška muzika dar nespėjau deramai susipažinti. Gediminas (Storpirštis, aut. past.) yra vienintelis atlikėjas, kurį šiek tiek pažįstu.

- Ko tikitės iš šių metų festivalio „Tai – aš“? Ar ketinate dalyvauti jame ir toliau?

- Šiame festivalyje visada smagu sudalyvauti, jei tik leidžia mano dienotvarkė. Nekantrauju sutikti senus draugus, susirasti naujų ir dar kartą išgirsti festivalio „Tai –aš“ himną.

- Esate vienas iš festivalio „Tai – aš“ himno autorių. Papasakokite apie šio himno atsiradimą.

- Nepamenu, ar aš buvau tas, kuriam į galvą šovė mintis, jog festivalis turi turėti savo himną, ar kažkas manęs paprašė jį sukurti. Ankstų rytą po tikrai ilgos nakties susitikau su G. Storpirščiu jo bute ir, kiek pamenu, abiem skaudėjo galvą. Norėjau, kad festivalio himnas būtų labai paprastas ir dainuojamas ir lietuvių, ir anglų kalba. Labai džiaugiuosi, kad jis tapo festivalio tradicija.

- Jūs – patyręs muzikantas ir savo srityje pasiekėte labai daug. Kokios, jūsų nuomone, yra didžiausios klaidos, kurias daro jauni atlikėjai, norintys išgarsėti?

Manau, kad televizijos kultūra paskleidė ligą, kuria užsikrėtė daugybė žmonių, o ypač – populiarumo siekiantis jaunimas. Televizija pasiglemžia ne tik muzikantus ir dainininkus. Kai pradėjau muzikuoti, norėjau tik groti ir būti muzikinio pasaulio dalimi. Nei pinigai, nei didelis gerbėjų ratas manęs nevedė į priekį. Buvau įklimpęs. Vienintelis patarimas, kurį galiu duoti, yra toks: „Išlik – savimi!“.

- Ar turite geros dainos receptą?

- Tokių receptų neturiu. Noriu, kad žodžiai būtų nuoširdūs ir stebinantys, o muzika įsimintina. Niekada nenorėjau skambėti kaip kažkas kitas.

- Kas gimsta pirmiau: muzika ar tekstas?

- Skirtingai nei kiti atlikėjai, šioje srityje taisyklės neturiu. Būna visaip.

- Įkvėpimas. Tai netikėtas vėjo gūsis ar sunkaus darbo rezultatas?

- Kažkoks garsus žmogus yra pasakęs, kad didžiąją dalį įkvėpimo sudaro prakaitas ir sunkus darbas. Dažniausiai gera idėja yra dovana iš kažko, kas jas dalina, bet, norint, kad ta idėja virstų užbaigta daina, reikia smarkiai paplušėti.

- Daug laiko praleidžiate su šeima. Ar jūsų šeimos nariai taip pat yra muzikalūs?

- Turiu tris vaikus ir jie visi puikiai dainuoja. Mano sūnus yra puikus pianistas, o dvi dukros groja gitara ir šiek tiek moka groti pianinu.

- Aplankėte daugybę užsienio šalių. Kuri valstybė turi geriausias sąlygas dainuojamosios poezijos žanrui?

- Kiekviena šalis man yra skirtingas iššūkis, tačiau pastebėjau, kad amerikiečiai entuziastingai priima naujas dainas, atlikėjus ir tekstų kūrėjus.

- Jei galėtumėte uždrausti kokią nors muziką, kokia ji būtų? Kitaip tariant, kokia muzika jums nėra muzika?

- Nedrausčiau jokios muzikos. Jeigu kažkam patinka tokią muziką kurti, o kažkam smagu jos klausytis, tai pateisina bet kurį stilių. Jei jau atvirai, repo muzikoje pasigendu melodijos, o triukšmingos ir agresyvios muzikos, pavyzdžiui, death metalo, tiesiog negaliu pakęsti.

- Kaip būtų galima patobulinti tarptautinį dainuojamosios poezijos festivalį „Tai – aš“?

- Paklauskite po šių metų festivalio!