Tango dievaičiu vadinamas M. Ayala žada klaipėdiečiams naują spektaklį „Tango in the Shadows“ („Tango šešėliuose“). „Marcos Ayala Tango Company“ dabar laikoma viena geriausių trupių Argentinoje ir pasaulyje. Jos pasirodymais žavėjosi JAV, Izraelio, Suomijos, Švedijos, Čilės, Prancūzijos ir kitų šalių žiūrovai.

Jau prasidėjusio turo metu grupė aplankys Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją ir Suomiją.

Kai 2015 m. grupė surengė grandiozinį turą po JAV, Niujorko kritikų asociacija jam įteikė du „Lotynų ACE apdovanojimus“ (ACE – Kūrybiškumo ir pramogų aljansas): už šokėjo profesionalumą ir už spektaklį „Tango Lovers“, kuris buvo įvardintas geriausiu metų miuziklu.

Po metų M. Ayala’o spektaklis „Tango Buenos Aires“ vėl buvo pripažintas geriausiu.

Pasirodymai sulaukė liaupsių didžiausiuose JAV dienraščiuose, žurnalistai šokėją vadino scenos dievaičiu, ryškiausiu šių dienų švyturiu šokio pasaulyje, pabrėžė nepakartojamą jo šokio techniką ir charizmą.

Žinovų teigimu, „Tango in the Shadows“ laikomas vienu geriausių M. Ayala’o spektaklių. Jis sukurtas visiškai „Rio de la Plata“ dvasia.

Režisierius, choreografas ir atlikėjas M. Ayala bei jo partnerė Paola Camacho yra idealus duetas, jų judesių sinchroniškumas, interpretacijų netikėtumas verčia stebėtis ir žavėtis. Naujajame spektaklyje jie įkūnys du priešingus pasaulius ir kaustys žiūrovų dėmesį aistromis bei kontrastu, tarsi klausdami, ar įmanomas šviesos ir tamsos buvimas drauge.

Šiame spektaklyje gausu duetų bei solo, jame visą laiką vyksta aistros ir elegancijos kupinas veiksmas. Ne paskutinis vaidmuo jame tenka abejingų nepaliekančiai muzikai.

M. Ayala buvo vos 19-os, kai Tokijuje vykusiame Pasaulio tango čempionate pelnė laimėtojo titulą.

Trupė „Marcos Ayala Tango Company“ įkurta 2010 m., nuo tada ji – ne tik populiari, bet ir laikoma lydere Argentinoje ir pasaulyje.

Režisieriaus, choreografo tikslas – tradicinį šokį praturtinti naujomis formomis, taip siekiant išlaikyti ateities kartų interesą tango šokiui.

Koncerto organizatorius viešosios įstaigos „Renginių era“ vadovas Algirdas Guzauskas neabejoja, kad klaipėdiečiams šis šokio spektaklis paliks neišdildomą įspūdį ir suaudrins jausmus.

Po įtempto balsavimo paaiškėjo, kad aistringiausią pavasario projektą nugalėjo aktorė Ineta Stasiulytė ir jos partneris Marcos.

Būtent šios poros pasirodymai labiausiai sužavėjo Lietuvos gyventojus, o Inetos profesionalumas ir atsidavimas tango pranoko visus lūkesčius. Favoritų vardą jiedu nešėsi nuo pirmo iki pat paskutinio savo pasirodymo, o jų kūnai, laikui bėgant, tarytum tapo vienu.

Atsiimdama apdovanojimą, Ineta sunkiai tramdė jausmus, tačiau savo padėkos žodžiais ji visiems priminė, kaip svarbu išnaudoti kiekvieną pasitaikiusią progą ir vertinti žmones, kurie su mumis jomis dalijasi. „Visa esmė, ką mes veikiame šiame savo trumpame ir mažame gyvenime, tai tik galimybė vienas kitam dovanoti savo širdis“, – neslėpdama ašarų sakė ji.

Ketvirtąją vietą projekte užėmė Simona Burbaitė ir jos partneris Juanas, trečiąją – Dainius Kazlauskas ir Ayelen, o antrąją – Toma Vaškevičiūtė ir Jose.

Sekmadienį taip pat apdovanota ir mylimiausia šokėjų pora, kurią naujienų portalo tv3.lt skaitytojai rinko visą savaitę. Balsavime galėjo dalyvauti visos, net ir iki finalo iškritusios poros. Tačiau projekto gerbėjai ir čia mylimiausių titulą skyrė finalistams – T. Vaškevičiūtei ir jos partneriui Jose.

Šį vakarą baigėsi net du mėnesius trukusi įspūdinga tango kelionė, į kurią žiūrovai pasinerdavo kiekvieną sekmadienį. Į Argentiną perprasti tango paslapčių iškeliavo net aštuoni lietuviai – Dijora Petrikonytė, Leonas Somovas, Vytautas Medineckas-Ironvytas, Dovydas Laukys, Dainius Kazlauskas, Toma Vaškevičiūtė, Ineta Stasiulytė ir Simona Burbaitė.

Susipažinę su profesionalais, jie netrukus ir patys ėmė vytis juos savo neblėstančiu užsidegimu ir aistringu atsidavimu repeticijoms. Ir nors projektas baigėsi, prisiminimai liks amžiams. Visi projekto dalyviai patyrė laimę, kurios nesuvaidinsi, jausmus, kurių nesumeluosi, ir šoko tango, kuris pakeitė viską. Tai buvo toks nuotykis, po kurio viskas bus jau šiek tiek kitaip. Taip, kaip galėjo būti tik Buenos Airėse, šokant gyvenimą.

Savo paskutiniuosius pasirodymus finalistai – Dainius ir jo partnerė Ayelen, Simona ir Juanas, Toma ir Jose bei Ineta ir Marcos – sušoko dar Argentinoje, profesionalų teatre „Casablanca“. Čia po kiekvieno iš jų pasirodymo savo nuomonėmis dalijosi ir komisija iš Buenos Airių – šokėjų pora, tango mylėtojas ir virtuvės šefas Gian Luca Demarco.

O šiandien finalistai ir kiti projekto dalyviai savo pasirodymus stebėjo ir viską dar kartą prisiminė jau būdami Lietuvoje, Vilniaus tango teatre. Finalo metu netrūko ir staigmenų – čia atvyko kartu su projekto vedėju Mindaugu Stasiuliu po Argentiną keliavęs Gian Luca, Tomos partneris Jose, Dainiaus partnerė Ayelen ir Dovydo partnerė Candela. Jie į Lietuvą ne tik atsivežė tango dvasią, bet savo talentą pademonstravo ir scenoje. O likę šokėjai linkėjimus savo partneriams ir visiems Lietuvos žiūrovams siuntė tiesiai iš Argentinos.

Pirmieji finale pasirodė Simona ir Juanas. Prieš kelionę į Argentiną, Simona tikėjosi ruošti šiuolaikiškus pasirodymus ir perteikti tango per kitą prizmę. „Tačiau, kai atvažiavau į Buenos Aires ir susipažinau su Juanu, viskas pasikeitė. Aš pasiduodu Juano matymui, jo vizijai. Jis jaučia, ką iš manęs reikia ištraukti – ne sukurti, o parodyti tai, ką aš jau turiu“, – pasakojo ji, o žiūrovai tą išvydo ir paskutinio šios poros šokio metu.

Jautrus pasirodymas atėmė žadą ir pačiai Simonai. „Planuoju grįžti į Buenos Aires – mes su Juanu kartu repetuosime ir šoksime. Neketinu paleisti šios meilės, nes ji jau labai giliai širdyje“, – užtikrintai, tačiau besigraudindama apie tango kalbėjo ji.

„Buvo labai gražu – pamaniau, kad Simona yra tango šokėja. Turi apsvarstyti šokėjos karjerą ir neapleisti šio talento. Esi labai graži, o techniškai šoki tiesiog tobulai. Tačiau mus labiausiai pavergė šokio išjautimas, ši stipri emocija. Noriu padėkoti, kad atvykote tokį kelią iš tolimosios Lietuvos iki Argentinos, ir kad įsimylėjote tango. Jūsų meilė ir pagarba tango šokiui – padėka ir mums bei mūsų kultūrai“, – sakė viena iš komisijos narių.

Antrieji scenoje pasirodė Toma ir Jose. „Su Ineta juokėmės, kad jei pateksime į finalą, reikės kartoti vieną šokį. Tačiau žiūrovai ir gal net komisija nesupranta, kad kai kas mums pavyko tik per fuksą. Tai yra tiesiog nepakartojama“, – dar prieš šokį juokėsi Toma.

Vis dėlto ypač tvirtą abipusį ryšį užmezgusi pora su kiekvienu savo pasirodymu jausdavosi vis drąsiau, o magija, kurią jie sukurdavo scenoje, užburdavo ir kitus. Tuo žiūrovai įsitikino ir stebėdami paskutinį jų šokį. „Norisi verkti, bet iš laimės. Esu be galo dėkinga Jose – jis mano širdyje bus amžinai. Ačiū jam, kad išmokė mane skraidyti“, – iškart po šokio savo partneriui dėkojo Toma.

„Jaučiu, kad jus myliu – jūs tokie kūrybingi, atsipalaidavę ir taip mėgavotės tuo, ką darote. Tai yra svarbiausia, ką gali padaryti menininkas. Ir visa nesvarbu, ar jis profesionalus šokėjas, ar aktorius. Svarbiausia, kad mane paveiktų, sukeltų tam tikrus jausmus ir suvirpintų širdį. Atrodėte kaip du vaikai, kurie žaidžia – ačiū, kad mus pralinksminote ir scenoje sukūrėte tokį grožį“, – sakė komisija, o Gian Luca visus netgi paskatino šiai porai sušukti „pakartoti!“

Tretieji į sceną žengė Ineta ir Marcos. Vos susitikę, jiedu tapo tarsi vienu žmogumi, o jų šokiai kas kartą būdavo palydimi audringais plojimais – favoritų vardą jie gavo nuo pirmojo savo pasirodymo. Toks pats įspūdingas buvo ir šios poros finalas.

Jų pasirodymą, kuriame skambėjo ir argentinietiška daina, ir Kastyčio Kerbedžio hitas, vainikavo ypač aistringas bučinys – toks, kokio šiame projekte dar nebuvo.

Ineta neslėpė, kad savo paskutiniu šokiu jiedu su Marcos be galo mėgavosi. „Man didelė dovana žinoti, kad yra tokių žmonių, su kuriais susitikusi jau buvau ir anksčiau, tik ne čia, ne kaip Ineta. Tai gali skambėti kažkaip kvailai ir mistiškai, bet čia nėra jokios mistikos. Anksčiau ar vėliau, mes ir vėl susitiksime, tik nežinau, kas jau vienas kitam būsime. Nes kai susitikome pirmąkart, atrodė, kad mes vienas kitą atpažinome. Jausmas buvo toks, tarsi apkabintum savo senai matytą“, – pasakos ji.

Kad šokdami jie spinduliuoja meile, pastebėjo ir komisija. „.Žinau, ką reiškia būti šalia tokio partnerio kaip Marcos, tačiau Ineta jam – visiškai lygiavertė. Tikrai galima sakyti, kad ji – tango profesionalė. Jūs taip gražiai judėjote, sukotės, tiesiog skriejote. O kai sustojote, atrodė, kad vienas kitam norite pasakyti, kad amžinai liksite kartu“, – sakė tango mylėtojas.

Paskutinieji, sušokę savo paskutinį tango, buvo vienintelis finalą pasiekęs vyras D. Kazlauskas ir jo partnerė Ayelen. Dainius azartą šokdamas tango pajuto nuo pat pirmos repeticijos ir visą laiką laikėsi vieno principo – arba daryti gerai, arba išvis nedaryti. Akivaizdu, kad jis pranoko pats save.

Po paskutinio šokio, jo partnerės Ayelen akyse pasirodė ašaros. „Net kojos susipainiojo – šokome taip, kaip paskutinį kartą. Ayelen – mano dovana visos šios kelionės metu. Ji – ir dovana gyvenimui, kurios niekuomet nepamiršiu“, – sakys jis.

„Susijaudinau – žinau, kad ir jūs jaučiate labai daug gražių dalykų. Suvirpinote viską aplink. Labai sveikinu Dainių, nes tu esi vienintelis vyras neprofesionalas, kuris veda moterį šiame finale. Žinau, kaip tai sunku. Tačiau noriu pabrėžti, kad buvai nuostabus partneris ir visi pakėlimai buvo atlikti nepriekaištingai. Dainiau, jei žinai, kad kažką padarei ne taip, kaip planavai, tiek to – lai tai lieka tavo paslaptimi. Mes nepastebėjome. Nes svarbiausia tango yra jausmas“, – komplimentais šiai porai dalijosi ir komisija.

Rasti tuščią vietą I. Stasiulytės darbotvarkėje – beveik neįmanoma. Gerbėjai jau įprato žinomą moterį matyti televizijoje, teatre, reklamose, pokalbių laidose, vedančią renginius ar savo gyvenimu besidalinančią socialiniuose tinkluose. Tačiau šiandien Ineta šypsosi – vos išgirdusi apie galimybę skristi į Argentiną, nepaisant visų darbų, ji pasielgė taip, kaip padiktavo širdis.

„Atsakymą daviau nė neišgirdusi klausimo pabaigos. Tiksliau, atsakiau ties tais žodžiais, kai man pasakė, kad reikėtų susikrauti lagaminus ir 3 savaitėms išvykti į Argentiną. Tik po to pradėjau tikrinti darbo knygelę, žiūrėti, kas buvo suplanuota. Gavusi tokius pasiūlymus, aš visada labai klausau savo intuicijos – klausiu savęs, ar matau save tame projekte. Kai gavau šį pasiūlymą, mane iškart aplankė jausmas, jog aš ten tikrai turiu būti“, – prisiminė ji.

Šokių prasme buvau ruošiama jau antrojo savo gyvenimo vyro – dėl to sugebu orientuotis savo kūne, estetiškai save pateikti.

Šį jausmą sustiprino ir du svarbiausi Inetos gyvenimo vyrai – šokėjai Eduardo Gimenezas ir Deividas Meškauskas. „Dabar suprantu, kad visą gyvenimą buvau ruošiama šiam projektui. Aštuonerius metus gyvenau su argentiniečiu Eduardu – nors to ir nesiekiau, išmokau ispanų kalbą. Kai nuskridau į Argentiną, supratau, kad vis dar sugebu laisvai šia kalba kalbėti. O šokių prasme buvau ruošiama jau antrojo savo gyvenimo vyro – dėl to sugebu orientuotis savo kūne, estetiškai save pateikti (šypsosi). Šioje vietoje taip pat buvau drausmingai išauklėta. Taip išeina, kad du mano gyvenimo vyrai paruošė mane šiam projektui“, – sakė Ineta.

TV3 nuotr. 

Tiesa, ji neslepia – niekuomet anksčiau nebuvo šokusi tango, o ir žinojo šį šokį tik tiek, kiek apie tai galima žinoti aštuonerius metus gyvenant su argentiniečiu. Negana to, prieš kelionę I. Stasiulytę prisivijo darbai, dėl kurių ji buvo priversta aukoti tango pamokas.

„Likus dviem dienoms iki skrydžio į Argentiną, Lietuvoje susitariau dėl repeticijos – man buvo rezervuota viena valanda. Deja, nuėjau ten likus pusvalandžiui iki pamokos pabaigos, nes tiesiog pramiegojau… Kai galiausiai atėjau, pasakiau, kad gal geriau vietoje pamokos išgerkime kavos (juokiasi). Todėl į Argentiną nuskridau visiškai neragavusi tango repeticijų“, – atviravo ji.

O šiandien pirmąjį savo pasirodymą, jau nuvykus į Argentiną, I. Stasiulytė prisiminė su šypsena: „To, ką tuo metu dariau su savo kojomis, taip ir nesupratau. Atrodė, kad tiesiog ėjau, mane kažkaip vedžiojo, apsuko, perdėjo, o man intuityviai, dėl kūno pajautimo, pavyko visa tai padaryti. Stengiausi atrodyti gražiai ir apsimesti, kad, neva, moku šokti (juokiasi).“

Projektas nuėmė visas kaukes

Ir nors pamilo tango, šis projektas Inetai svarbus tapo ne tik dėl šio šokio. Vos lėktuvas nusileido oro uoste, I. Stasiulytė, išgirdusi vietinę kalbą ir pamačiusi vaizdus, pasijuto taip, tarsi… būtų namuose. „Suprantu argentiniečių kalbą, man yra absoliučiai aiškus tų žmonių požiūris, jų filosofija. Atrodo, kad labai gerai juos pažįstu“, – atviravo ji.

Tokį pat magišką pojūtį suteikė ir visi dalyviai iš Lietuvos, su kuriais vos per kelias dienas Ineta ėmė jaustis taip, tarsi su antrąja šeima.

„Kai po ilgos repeticijų dienos sugrįždavome į viešbutį, visi vieni kitų būdavome labai pasiilgę. O Tomos netgi ieškodavau akimis – galvodavau, kur mano Toma (Toma Vaškevičiūtė – red. past.), kaip jai sekėsi? (šypsosi). Kai būdavo kritimų vakaras, mes visi verkdavome. Gal žiūrovams tai atrodys juokingai ir naiviai, bet tai buvo labai nuoširdu. Mes nuolat vienas kitą stebėdavome, palaikydavome – žinojome, kiek daug kiekvienas į šokį įdeda pastangų, kaip nenori nuvilti partnerio“, –  prisiminė Ineta.

Mes žinojome, kad šis projektas baigsis, bet juk nežinome, kada baigsis mūsų gyvenimo projektas.

Moteris atvira – labai norėtųsi kiekvienam žiūrovui perteikti tai, ką projekte patyrė kiekvienas dalyvis: „Mums tai pakeitė gyvenimus, tapo reiškiniu. Mes žinojome, kad šis projektas baigsis, bet juk nežinome, kada baigsis mūsų gyvenimo projektas. O juk visi galvojame, kad esame labai mandri, amžini… Tos savaitės Argentinoje mums davė supratimą, jog jei gyventi – tai tik taip. Ir grįžę mes toliau tęsiame šį jausmą: susitinkame, žiūrime vienas kitam į akis ir vis primename, kad kiekvieną akimirką galime matyti daugybę gražių dalykų bei patys juos išplėsti.“

Anot Inetos, tolimoji Argentina ir kūną bei mintis užvaldantis tango padarė ir dar vieną dalyką – visiems nuėmė bet kokias iki tol turėtas kaukes.

„Kai tavo kūnas yra skausme, bet tu vis tiek turi suimti save į rankas ir padaryti tai, ką turi padaryti, neturi laiko galvoti apie kažkokias savo kaukes. Taip jos ir krito – labai staigiai ir visiems. O kai jos nukrito, nebuvo nieko maloniau, nei su visais sėdėti vienoje terasoje ir neiti miegoti, nes labai gera kalbėtis su žmonėmis, kurie yra visiškai savimi. Ir pačiai labai gera jaustis tokiai, kokia iš tikrųjų esi. Žinoma, labai padėjo ir atstumas – juk visi buvome atitrūkę nuo visų kitų savo veiklų, savo gyvenimo, artimųjų. Labai aiškiai pajutome, kas mes esame kaip vienetai, kaip žmonės. Tai buvo pats gražiausias šio projekto momentas“, – sakė ji.

TV3 nuotr. 

Taip pat aktorė pamilo ir visus argentiniečius, diena iš dienos leidusius laiką kartu. Pastarieji tapo ne tik geriausiais mokytojais šokių aikštelėje, bet ir viso gyvenimo draugais. Galbūt todėl Ineta į Argentiną visai neseniai grįžo ir vėl. Šįkart – su bičiuliu bei kolega, aktoriumi Aisčiu Mickevičiumi. Socialiniuose tinkluose pamatęs, ką patyrė Ineta, jis netrukus nusipirko bilietą į Buenos Aires, o vėliau tą patį paskatino padaryti ir pačią Inetą.

„Jis sako: „Tu juk jau esi ten buvusi, viską žinai, bus drąsiau, nei man vienam.“ Iš pradžių su šiais planais jį pristabdžiau. Pasakiau, kad man reikia truputį prislopinti emocijas – juk nenoriu ten skristi ir dar jų „prisivalgyti“. Norėjau šiek tiek nuo to atsitraukti ir tik tuomet grįžti vėl, pakeliauti. Bet jis mane vis įkalbinėjo, o ir bilietų kaina buvo labai gera… Tad taip ir nusipirkau bilietus – išskridome, ir dar dešimt dienų Argentinoje pabuvau kaip turistė. Buvo smagu, nes aplankiau visus šokėjus iš projekto – susitikę spygavome kaip vaikai. Kai jie mane pamatė, sakė, kad jausmas toks, jog tuoj iš už kampo išlįs Toma, Dainius ir visi kiti“, – su šypsena sakė I. Stasiulytė.

Naujas šokių ir nuotykių projektas „Tangomanai“ – nuo  kovo 12 d., 19.30 val. per TV3 ir Go3.

Stoję į porą su tango profesionalais, jie mėgins įveikti lietuvišką drovumą ir atsiduoti beprotiškai aistrai ant Buenos Airių šokių mokyklos parketo.

Ironvytas – dar ir šokėjas

Tarp aštuonių ryškiausių Lietuvos pramogų pasaulio žvaigždžių – ir įspūdingais raumenimis garsėjantis reperis, verslininkas, aktorius, o nuo šiol – ir tango šokėjas Vytautas Medineckas, dar žinomas Ironvyto vardu.

Pats jis iš šių etikečių juokiasi ir save vadina žmogumi, kuris daro tai, ką nori. Paprašytas įvardyti, kuris amplua sudaro didžiausią jo kasdienio gyvenimo dalį, vyras šmaikštauja, kad nuo projekto „Tangomanija“  pradžios jis save vadina 90 proc. tango šokėju.

Kaip gimė scenos pseudonimas Ironvytas? Paauglystėje Vytautui reikėjo susikurti elektroninį paštą. „Nuo penkiolikos metų lankiau geležies sportą, plušau treniruoklių salėje, tad ilgai negalvojau. Pamaniau, jei prieš vardą prirašysiu iron (angl. geležis), visi supras, kad esu susijęs su jėgos sportu ir kūno formavimu. Vėliau, kai pradėjau kurti muziką, Ironvytas tapo ir mano scenos pseudonimu“, – aiškino jis. Kultūrizmo varžybose raumeningasis sportininkas nedalyvauja: sako, kad užima vadinamųjų kačiokų poziciją, kuri, beje, nieko bendro neturi su katėmis. Kačiokai – tie, kurie formuoja savo kūną sporto salėje“, – aiškina geležinis žmogus ir priduria, kad viskas jo gyvenime sukasi aplink šį sportą. Tiek muzikinė karjera, nes atrodo išskirtiniau nei kiti reperiai, tiek ir aktorystė, nes režisierius traukia įspūdingi kačioko raumenys.

TV3 nuotr. 

Nori laužyti stereotipus

Paklaustas, kaip atsidūrė „TV3“ projekte „Tangomanai“, Vytautas tikina, kad viską savo gyvenime mėgsta išbandyti pats, o dar – laužyti visuomenėje įsigalėjusius stereotipus.

„Noriu parodyti, kad raumeningas žmogus gali nebūti visuomenės atmata. Turbūt girdėjote mitą, kad reperiai visi vienodi, t.y. girtuokliai ir narkomanai? Aš noriu įrodyti, kad kačiokai gali būti ir meniški, ir labai kūrybiški, ir netgi neturintys žalingų įpročių. Todėl sugeba ir repuoti, ir vaidinti kine, ir netgi šokti tango Buenos Airėse“, – užsidegęs kalbėjo jis. Pernai sportininkas metė sau dar vieną iššūkį – nusprendė paneigti gandą, kad kačiokai yra per silpni dalyvauti bokso varžybose. Pusmetį skyrė treniruotėms bokso ringe ir „Siemens“ arenoje laimėjo svarbią kovą.

Ironvyto asmeninio archyvo nuotr. 

Į Argentiną – šokti tango

Sutikę Ironvytą, draugai dažnai klausinėja, koks dar iššūkis sukasi jo projektais ir beprotiškomis idėjomis pramuštoje galvoje. Šiandien reperis galėtų atsakyti, kad naujausią jo iššūkį netrukus rodys televizija „TV3“. Tai projektas „Tangomanai“, kuriame aštuoni lietuviai, tarp jų ir Vytautas, beveik mėnesį gyveno Argentinos sostinėje ir mokėsi šokti argentinietišką tango.

„Kai vieną dieną man paskambino šio projekto podiuseris Laurynas Šeškus ir pasiūlė tapti vienu iš tango šokėjų, pagalvojau – kodėl gi ne? Bus įdomu pažinti tango kultūrą. Juk kalbame ne vien apie šokio žingsnelius, bet ir apie pačią tango filosofiją“, – kalbėjo Ironvytas.

Aš noriu įrodyti, kad kačiokai gali būti ir meniški, ir labai kūrybiški, ir netgi neturintys žalingų įpročių.

Ar lietuviui pavyko priartėti prie savo mokytojų argentiniečių, kuriems šis šokis – tarsi įgertas su motinos pienu? Į šį klausimą geriausiai atsakys TV žiūrovai. Pats Vytautas prisipažįsta, kad, vykdamas į Buenos Aires, neturėjo planų tapti nugalėtoju. „Aišku, visada norisi kuo geriau pasirodyti, bet esu adekvatus žmogus ir suprantu, kad dabartinė mano kūno forma nepritaikyta šokti tango. Turėti vilčių laimėti šį projektą turbūt būtų tas pats, kas pradėti treniruotis krepšinį ir svajoti tapti vienu rezultatyviausių komandos žaidėjų“, – smagiai kvatojosi V. Medineckas.

Nejautė konkurencijos

Pasak naujai iškepto tango šokėjo, jo varomoji jėga buvo įdomi patirtis, smagiai leidžiamas laikas su draugais ir bandymas ant parketo tapti geriausia savo versija. Apie konkrenciją nėra nė kalbos.

„Kiekvienas žmogus – unikalus, su skirtingais daugiakampio kampais, – dėstė jis. – Todėl geriausia išeitis – būti laimingam ir ta laime dalytis su kitais.“

Tokie ir buvo tangomanai – kasdien šoko, jautė didelį malonumą, o apie konkurenciją negalvojo. „Galbūt kiekvienas konkuravo labiau su savimi, o ne vienas su kitu“, – aiškino Ironvytas.

L. Griciaus nuotr. 

Vyrų šokėjų komandą, be Ironvyto, dar sudarė garsus elektroninės muzikos kūrėjas Leonas Somovas, muzikinio projekto „X faktorius“ nugalėtojas Dovydas Laukys ir aktorius Dainius Kazlauskas. Ją papildė keturios merginos: nuomonės formuotoja Simona Burbaitė, „Gero vakaro šou“ vedėja Dijora Petrikonytė ir dvi garsios kino ir teatro aktorės – Ineta Stasiulytė ir Toma Vaškevičiūtė.

Atskridę į Argentinos sostinę lietuvaičiai buvo apgyvendinti viešbutyje, o į poras gavo profesionalius argentiniečių šokėjus. „Repeticijų tempas buvo beprotiškas. Dvi dienas statome šokį, o trečią – filmuojame. Ir tokiu tempu – kasdien. Vakarais sėsdavome į taksi ir mėgindavome apžiūrėti gražiausias Buenos Airių vietas“, – maloniais trijų savaičių trukmės prisiminimais dalijosi Ironvytas.

Paklaustas, ar kada gyvenime sukosi ant šokių parketo, jis purto galvą. Pasak reperio, dainuodamas scenoje jis visada juda vidiniu savo šokio ritmu, todėl išmokti tango žingsnelius, įsijausti į šio šokio nuotaiką jam buvo be galo sunku: „Keletą treniruočių turėjau dar Lietuvoje, o paskui išsyk – sveika, Argentina!“

Tango reikia pajusti

Į Buenos Aires tangomanai vyko lapkritį. Vos apšilę kojas karštoje Argentinos saulėje, kaipmat buvo suskirstyti poromis.

„Mes su Ineta Stasiulyte gavom pačius kiečiausius „tangiorus“ ir važiuodavome repetuoti pas juos į teatrą – kitur nei kiti projekto dalyviai. Ryte, būdavo, atsikeli, pakyli ant stogo su pusryčiais, kava. Paskui išsimaudai baseine, dar pasidegini, o jau tada gaudai taksi ir varai repetuoti“, – prisimena Vytautas ir priduria, kad kartais repeticijos trukdavo ilgiau nei šešias valandas. Po pietų susitikę su kitais projekto dalyviais vykdavo apžiūrėti miesto.

Ironvyto asmeninio archyvo nuotr. 

Galbūt kiekvienas konkuravo labiau su savimi, o ne vienas su kitu.

Filmavimų dienos būdavo dar intensyvesnės. Poros šokdavo ir gatvėje, stebint smalsiems praeiviams, kurie neretai virsdavo griežtais improvizuotos komisijos teisėjais. Kaskart vis kitais. Todėl simpatijų ar antipatijų čia negalėjo būti. „Kaip pasirodei tą dieną, tokį įvertinimą ir gavai“, – aiškino Ironvytas.

Paklaustas, kas jam buvo sunkiausia, sportininkas tikina, kad išmokti elementarius tango žingsnelius. „Kai juos išmokau ir galvojau, kad dabar jau viskas gerai, tuomet supratau, kad tango – ne tik žingsniai, o dar ir šokis su jausmais, kuriuos reikia pajusti, išgyventi...“ Čia didelės reikšmės turėjo abipusė bioenergija, žvilgsnių dvikova ir visi kiti dalykai, telpantys į anglišką žodį „enjoy“ (liet. mėgaukis). Pasak tangomano, jam teko išmokti mėgautis procesu, savo partnere ir, žinoma, pačiu šokiu.

Tra lia lia kalba

Paklaustas, kaip susidorojo su ispanų kalbos barjeru, Ironvytas juokiasi ir sako, kad buvo reikalų, mat jo partnerė visai nemokėjo angliškai.

„Mes su ja kalbėdavome tra lia lia kalba – pusiau angliškai, pusiau ispaniškai, pusiau padedant gūglo vertėjui“, – juokėsi lietuvis. Gyvenime jam padeda viena kažkur girdėta frazė, gerai atspindinti ir Vytauto pasaulėžiūrą. Anot jos, kiekvienas sutiktas nepažįstamas žmogus yra tik dar vienas, anksčiau nesutiktas tavo draugas. Todėl tiek tango partnerė Paola, tiek ir kiti Buenos Airių gatvėse sutikti žmonės, panorę su Ironvytu nusifotografuoti, tapo jo draugais. Vienintelis dalykas, trikdęs tangomaną, buvo tai, kad jo partnerė Paola Camacho buvo tikra profesionalė. „Jei ji būtų gavusi kitą porininką, galėjo drąsiai laimėti šį projektą, – savikritiškai savo galimybes vertino Vytautas ir pridūrė: – Įspūdingo grožio moteris, daug laiko praleidžia sporto salėje, žodžiu, mano vaibo žmogus.“

Ironvyto asmeninio archyvo nuotr. 

Kaip į Ironvyto avantiūrą pažiūrėjo jo žmona? „Labai teigiamai ir pozityviai. Kas mes vienas kitam, kad kažką draustume? – kalbėjo V. Medineckas. – Kai būnu scenoje ir dainuoju romantiškas dainas, o tokių irgi turiu savo repertuare, moterys žiūri į mane ir šypsosi. Aš joms taip pat šypsausi. Jei žmona būtų liguistai pavydi, galėtų kaskart prikaišioti man už tai. Laimei, mūsų santykių netemdo kvailas pavydas. Išgirdusi apie mano sprendimą skristi šokti į Argentiną, ji tepasakė: galbūt abiem kartu nebus progos ten nuvykti? Važiuok bent tu!“ – džiaugėsi žmonos geranoriškumu Ironvytas.

Lankė žinomas vietas

Paprašytas įvertinti, kaip jo kolegoms tangomanams sekėsi šokti tango, vyras susimąsto. Po minutėlės mini Dovydą Laukį, kuris jau anksčiau buvo dalyvavęs kitame šokių projekte „Šok su žvaigžde“.

„Dovydas nebuvo naujokas ant parketo. Spaudė iš visų jėgų. Tango matėsi ne tik jo akyse, bet ir kūne. Nuo Dovydo neatsiliko ir Ineta Stasiulytė, kuri per filmavimus išdarinėjo tokius viražus! Žiūrint į jų tango atrodė, kad šie žmonės tiesiog sutverti šokiui“, – kalbėjo Ironvytas ir pridūrė, kad lietuviai ne tik šoko, bet ir siekė kuo labiau pažinti Argentinos sostinę.

Ironvyto asmeninio archyvo nuotr. 

Žiūrovai pamatys, ką tangomanai laisvu nuo treniruočių metu veikė Buenos Airėse. „Veikė jie daug ką. Pavyzdžiui, ragavo vietinį maistą, iš kurio man labiausiai įsiminė gardūs didkepsniai. Nepadoriai pigūs ir beprotiškai skanūs. Dar patiko sostinės priemiestis – La Boca rajonas, turistų lyginamas net su prancūziškuoju Monmartru ar lietuviškuoju Vilniaus Užupiu. El Caminito gatvėje namai žiba visomis vaivorykštės spalvomis, o jų fone įsikūrę meno dirbinių pardavėjai, tarp prekystalių sukiojasi tango šokėjai“, – įspūdžiais dalijosi V. Medineckas.

Traukė praeivių žvilgsnius

Tyrinėdamas Buenos Airių gatves Ironvytas stebėjosi, kad dauguma žmonių – žemo ūgio, o vyrai – ne tokio tvirto sudėjimo kaip jis. Dėl to sulaukė daugybės susižavėjusių praeivių žvilgsnių ir komentarų. Kartu pasivaikščioti eidavusi aktorė I. Stasiulytė juokais net pykdavo, kad praeiviai žiūri ne į ją, pasipuošusią ryškiai raudona suknele, bet į raumeningąjį kačioką.

Poros šokdavo ir gatvėje, stebint smalsiems praeiviams, kurie neretai virsdavo griežtais improvizuotos komisijos teisėjais.

Prisimindamas viešnagę Argentinoje V. Medineckas sako, kad šis miestas jam prilygsta Kaunui. „Nors esu vilnietis, Kaune negyvenu, bet čia atvykęs jaučiuosi labai gerai. Per tas tris savaites Buenos Airių miestas man tapo toks pat artimas kaip Vilnius ir Kaunas“, – džiaugėsi jis.

Apsilankymas tarp Andų kalnų ir Pietų Atlanto vandenyno įsispraudusioje Argentinoje Ironvytui – pirmoji tokia ilga ir tolima kelionė. Nuo Stambulo iki Buenos Airių skrydis truko apie 18 valandų. Todėl dabar nuskristi pasišildyti į saulėtąjį Egiptą arba nulėkti iki Varšuvos verslo reikalais jam atrodo juokų darbas.

Vaidina blogiukus

Dėl savo įspūdingų kūno formų V. Medineckas-Ironvytas pastaruoju metu itin populiarus kino pasaulyje ir televizijoje. Per „TV3“ rodomame lietuvių ir ukrainiečių seriale „Savo akimis“ jis vaidina ukrainiečių sužeistą karį. Šio serialo filmavimus apibūdina kaip labai sudėtingus – ne fizine, bet psichologine prasme. „Dalis kūrybinės komandos buvo atvykusi iš Ukrainos, tai parodė tokių vaizdų, pripasakojo tokių baisių dalykų, kad visam likusiam gyvenimui užteks“, – kalbėjo sportiškasis aktorius.

Ironvyto asmeninio archyvo nuotr. 

Vis dėlto dažniau, pripažįsta Ironvytas, jam tenka blogiukų vaidmenys. Neseniai lietuviško kino gerbėjai galėjo išvysti kriminalinį trilerį „Tu mano deimantas“, kuriame vaidino ir Ironvytas. Jo kuriamas personažas Markė – vyrukas, kurio praeitis gana miglota. „Suktas tipas, pavargęs nuo kriminalinio pasaulio, todėl nori prasukti reikaliuką, dingti iš šalies ir ramiai gyventi“, – Markės charakterį trumpai apibūdina jis.

Seriale „Prakeikti“ (netrukus prasidės ketvirtasis jo sezonas). V. Medinickas suvaidino Banginį – iš emigracijos grįžusį banditą. „Tipinis banditėlis, narkotikais paprekiauja, apiplėšia. Nėra mafijos bosas, jam svarbu draugai, artimieji. Aš manau, kad jis tiesiog augo netinkamoje aplinkoje“, – apie savo personažą kalba aktorius.

Greitai raumeningąjį sportininką jo gerbėjai galės išvysti ir dar viename tikrais faktais paremtame lietuvių ir ukrainiečių projekte – Emilio Vėlyvio seriale „Kas būtų, jeigu nebūtų mėnulio“.

Ironvyto asmeninio archyvo nuotr. 

Paprastai prieš filmavimus Vytautas su režisieriumi aptaria jo kuriamo personažo priešistoriją, suderina abiejų matymo kampus. Kadangi daugumai blogiukų būdingi panašūs charakterio bruožai, Ironvytas stengiasi juos individualizuoti, kiekvieną jų apmąstyti ir suvaidinti skirtingai. „Kad Banginis nebūtų panašus į Markę, o Markė neprimintų Izmailo iš „Gaujų karų“, – aiškino jis.

Ar nebijo, kad žmonės ir realiame gyvenime pradės jį tapatinti su nedoru žmogumi? Į šį klausimą Vytautas jau turi paruošęs atsakymą. „Per dešimt metų trunkančią muzikanto karjerą irgi visko girdėjau. Sukuri vieną kūrinį – būni marozas. Kitą – jau motyvatorius. Trečią – sporto propaguotojas. Ketvirtą – romantikas. Tų etikečių man žmonės lipdo į valias, tad jei į visas kreipčiau dėmesį...“ – juokiasi reperis, dėl jų seniai nebesinervinantis. Ironvytui džiugu, kad dauguma jo gerbėjų, draugų žino, koks kačiokas yra iš tiesų.

Gal grįžęs iš Buenos Airių nutarė pratęsti tango pamokas ir Lietuvoje? Kol kas dar ne. Greitakalbe beria, kad iš pradžių turi sutvarkyti visus savo darbus, filmavimus, koncertinius reikalus. Pirmąją laidą drauge su kitais projekto dalyviais Ironvytas žada žiūrėti pas aktorę I. Stasiulytę, su kuria drauge važiuodavo į tango treniruotes. „Nors gyvenimo tempas šiuo metu žvėriškas, tikrai nesigailiu nė vienos Argentinoje praleistos dienos. Nekantraudamas laukiu pasirodysiančio projekto „Tangomanai“, – sako jis.

Tiesa, apie tai, kam ketina pasiryžti, mergina ilgą laiką nepasakojo net savo artimiesiems. O tai, ką patyrė projekte, ji prisimins dar ilgai – Dijora įrodė, jog nepasiduoda jokiems standartams.

D. Petrikonytė – naujo šokių projekto, kuriame jau visai netrukus išvysime ir dar 7 ryškiausias Lietuvos pramogų pasaulio žvaigždes, dalyvė. Visi jie metė sau iššūkį ir nusprendė ryžtis neįmanomam – atitrūkti nuo visko, kuo gyvena Lietuvoje, ir išvykti į tolimąją Argentiną. O čia pradėti daryti tai, kuo vietiniai gyvena diena iš dienos – šokti tango... Ar šiauriečiai ištirps karštose argentiniečių rankose?

Viską laikė paslaptyje

Šokių projektas Argentinoje kiekvienam dalyviui tapo pačiu tikriausiu šviežio oro gurkšniu, kuriam atsispirti buvo sunku jau nuo pat pradžių. Juk tai – savotiška svajonė. Tolima, egzotiška, bet kartu – ir be proto viliojanti.

Tiesa, idėją, kad ketina sudalyvauti šiame projekte, Dijora kurį laiką slėpė net nuo artimiausių savo žmonių. „Pirmiausiai sau pasakiau, kad apie tai nepasakosiu nei savo šeimai, nei draugui, nes dažniausiai, jei kam nors pasipasakoju, man nepavyksta. Pamaniau, kad laikysiu tai paslaptyje iki tol, kol turėsiu bilietą“, – pasakojo ji, tačiau nuo mamos klausimų, ką slepia, išsisukti buvo sunku – pastaroji apie Dijoros slaptą planą jau buvo pradėjusi įtarti.

Daugelis baiminasi pirmąkart bandyti tai, ko niekuomet anksčiau nėra daręs. Vis dėlto prieš kelis metus pirmąkart į televiziją nėrusi Dijora, nuo tokių savęs atkalbinėjimų susilaiko. Ir vietoje to, elgiasi priešingai – su džiaugsmu pasitinka kiekvieną nuotykį. Tango – vienas iš jų.

„Neturiu jokių sportininkės duomenų – padūstu net lipdama į antrą aukštą (juokiasi). Taip pat yra ir su šokiais. Žinoma, niekuomet nebuvau ta, kuri nuėjusi į naktinį klubą stovi kamputyje ir bijo pajudėti, bet viskas ties tuo ir pasibaigdavo. O bėgant metams, nebenueinu net į klubą“ – atviravo ji.

Prie to, kad visuomet stengiasi išlipti iš komforto zonos, šiandien jau priprato ir Dijoros artimieji: „Tėvai jau yra pripratę prie tokių mano avantiūrų. Todėl net tas faktas, kad išskrendu šokti į Argentiną, jų nestebina – jie priima tai kaip normalų dalyką.“

D. Petrikonytė – viena tų, kuriai nuotykiai prasidėjo jau pirmosiomis projekto minutėmis. Tačiau net ir tada, kai viskas vyksta ne pagal planą, žinomas TV veidas ant savęs nepyksta. Dijora žino, kad priimdama bet kokį pasiūlymą, visuomet tam atsiduos visu 100 procentų, nes kitaip tiesiog nemoka.

L.Griciaus nuotr. 

„Esu spontaniška maksimalistė, tačiau tuo pat metu palieku viską paskutinei minutei. Kita vertus, vis tiek sugebu padaryti viską, ką reikia. Likus penkiolikai minučių iki to laiko, kai turėjau būti oro uoste, aš vis dar buvau pas siuvėją ir matavausi šokių suknelę. Neturėjau ir jokių išankstinių lūkesčių – galvojau tik tiek, kad padarysiu viską, ką galiu. Tai dažniausiai mane ir motyvuoja. Gerai dėl to jaučiuosi, nes žinau, kad išspaudžiau viską, ką galiu, ir neturiu dėl ko ant savęs pykti“, – sakė ji.

Nuotykiai nuo pat pirmos sekundės: traumos, nauji draugai ir pažadas sugrįžti

Projekto magija, nesibaigiančios repeticijos, charizmatiškieji argentiniečiai, antrąja šeima tapę bičiuliai ir viską apjungiantis tango, kartais priversdavo prarasti net ir laiko nuovoką. Didžiulį Dijoros atsidavimą projektui jau visai netrukus išvys ir visi žiūrovai.

„Po vienos dienos man atrodė, kad esu ten jau savaitę, po dviejų – mėnesį, o po savaitės, kad aš Argentinoje gyvenu jau visus metus. Mes visi labai susibičiuliavome – apie kiekvieną dalyvį galėčiau pasakyti tik gražiausius žodžius. Manau, kad tai, jog mes labai gerai sutarėme ir palaikėme vienas kitą, padėjo ištverti ir įtemptas treniruotes. Tai iš šio projekto atsiminsiu labiausiai. Dabar visi esame draugais visam gyvenimui – žinau, kad visada galėsiu jiems paskambinti, pakviesti kavos ir prisiminti akimirkas projekte“, – sakė D. Petrikonytė.

TV3 nuotr. 

Artimų santykių tarp dalyvių nepastebėti neįmanoma. Anot Dijoros, kiekvienas rytas prasidėdavo nuoširdžiu pasiilgimu, draugiškais bučiniais ir rūpesčiu vienas kitam.

„Yra labai daug juokelių, kuriuos suprasime tik mes patys, nes tai, ką išgyvenome, perteikti sunku. Buvome kaip mini Adamsų šeimynėlė – keista, bet smagi. Visiems buvo sunku fiziškai, todėl vienas kitam tapome ramsčiais. Viskuo dalindavomės ir nejautėme jokios įtampos“, – sakė Dijora  intriguodama, jog iš visų dalyvių būtent ji turėjo progą Argentiną išnaršyti daugiausiai.

Ir nors įprastai stengiasi į tas pačias vietas nebegrįžti ir vietoje to rinktis naujus kelionių taškus, D. Petrikonytė į Argentiną pasiruošusi atvykti ir vėl. „Kadangi Argentinoje nebuvo mano draugo, norėčiau šią šalį parodyti ir jam. Jis be kelionių gyventi galbūt ir galėtų, bet aš tiesiog priverčiu jį keliauti“, – šypsojosi mergina.

Apie pretenzingą, tačiau daugybę paslapčių savyje slepiančią Argentiną, kurioje kiekvienas gyventojas jau daugybę metų gyvena tango ritmu, Dijora tik teigiamai atsiliepė ir savo artimiesiems: „Man atrodo, kad aš savo laiką ten išnaudojau maksimaliai. Kiekvieną kartą, kai grįžtu iš kelionės, atvažiuoju pas tėvus, rodau nuotraukas ir pasakoju savo įspūdžius. Ši kelionė tikrai buvo viena įspūdingesnių. O iš ten girdėtų dainų net esu sukūrusi albumą. Kai jų klausau, iškart apima geresnė nuotaika.“

Ne paslaptis ir tai, kad tango apnuogina. Šokis priverčia atskleisti visus savo jausmus ir emocijas ne tik partneriui, bet ir tiems, kurie šokį stebi. O kartais tango pareikalauja didžiulių, net ir žiaurių fizinių iššūkių. Taip nutiko ir traumą projekte patyrusiai Dijorai.

Kaip prisimena mergina, trauma, kurią ji gavo, buvo tokia, jog net ir gydytojai teigė, kad šokti su tokia būtų neįmanoma. Tačiau net ir čia Dijora įrodė priešingai. „Esu tikra standartų laužytoja“, – šypsojosi mergina, kuri įrodė, jog nėra nieko, kas jai nepavyktų.

Naujas šokių ir nuotykių projektas „Tangomanai“ – nuo kovo 12 d.  per TV3 ir Go3. 

Per buitį – su šokiu

„Draugystės pradžioje šokome pramoginius šokius, paskui išbandėme salsą, lindihopą, tradicinius liaudies šokius, kol galiausiai labai susižavėjome argentinietišku tango“, – pasakoja Miko, Magdalenos ir Marcelijaus mama.

Anksčiau, kol dar vaikai buvo mažesni, tėvai vesdavosi juos į tango vakarus – negi paliksi vienus namuose? Sako, net į užsienyje vykstančius tango festivalius visi drauge keliaudavo. „Būdavo, paberiame lego kur kamputyje, o patys šokame…“ – leidžiasi į prisiminimus Rasa, dabar vyresnėlio šeštoko į šokius nebeprikalbinanti.

Rasa ir Arnoldas šokti pradėjo prieš 20 metų. Abu nusprendė pasimokyti šokti, nors mokyklos laikais nė vienas nešoko. Pradėję suktis ant parketo, šoka iki šių dienų.

Kokią reikšmę vilniečių porai kasdieniame gyvenime turi šokis? R.Meškytė džiaugiasi, kad, bent sykį per savaitę ištrūkus pašokti, ir buitis namuose sklandžiau dėliojasi. „Nesame profesionalai ir tie mūsų šokiai – daugiau bendravimas, smagus laiko praleidimas judant šokio ritmu“, – aiškino Rasa.

Net planuodami kelionę į užsienį sutuoktiniai pirmiausia atlieka namų darbus – susiranda internete vadinamąją milongą. Paklausta, ką reiškia šis ausiai negirdėtas žodis, pašnekovė sako, kad milonga – tango vakarėlis, taip pat – muzikos rūšis ir šokio žanras. Milonga glaudžiai susijusi su tango, tik ritmas šiek tiek skiriasi ir šokio nuotaika linksmesnė. Maža to, šis žodis gali reikšti ir tango klubą, į kurį ateinama pasipuošus vakariniais drabužiais, o vakarėlis tokiame klube dažnai vyksta iki pat paryčių.

Jei milonga būna kur nors užsienyje, bešokant galima susirasti naujų draugų, kurie pasiūlys, ką mieste aplankyti, kur skaniai ir nebrangiai pavalgyti.

Komanda: koja kojon su šokiu gyvenanti šeima į tango vakarus dažnai vežasi ir vaikus. / Šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Įdomu, kad tango Rasa ir Arnoldas dažniausiai šoka ne poroje. Atrodytų, kaip taip? „Labai paprastai. Per akių kontaktą salėje susirandu partnerį, o mano vyras – partnerę. Visi žinome pagrindinius tango šokio žingsnelius, mokame jų kombinacijas, o paskui tiesiog šokame intuityviai, visu kūnu paklusdami partnerio vedimui“, – aiškina Argentinos šokių mėgėja. Vakarėlis vyksta paprastai: trys keturi šokiai šokami su vienu partneriu, paskui ieškoma kito – vėlgi per akių kontaktą. Turi būti labai jautrus ir pagavus kito šokėjo kūno kalbai, nes niekada nežinai, kokia improvizacija šaus jam į galvą. Kiek šokio partnerių per vakarą – tiek ir skirtingų šokimo nuotaikų ir stilių.

Rasa su Arnoldu į tai, kas vyksta tango šokių aikštelėje, turi sveiką požiūrį, šokių aikštelėje pavydo scenų nekelia. „Jei žmogus norės nueiti į kairę – progų tam visada atsiras, nereikės nei šokių“, – juokiasi moteris, sykį nusiuntusi vyrą pašokti salsos su savo klasės drauge. „Buvau po kojos operacijos, pati šokti negalėjau, o draugė visuomet svajojo“, – aiškina. Jai liūdna, kad iš draugės vyro sulaukė neadekvačios reakcijos: salsą jis pavadino bambatryniu ir uždraudė žmonai šokti.

Visi vardai iš M

Ar sunku auginti tris vaikus? Ir taip, ir ne. „Su dviem buvo labai paprasta: jaučiausi kaip supermama“, – kvatojasi Rasa ir priduria, kad auginti keturis gal būtų dar lengviau. Susibėgtų vaikai į dvi poras ir patys kažkuo užsiimtų.

Paklausta, kodėl pasiliko savo mergautinę pavardę, pašnekovė pasakoja įdomią istoriją. „Dar prieš santuoką mano vyras užsiminė, kad būtų neblogai turėti dar vieną Meškytę, tiktai mažytę… Iš šito sakinio gimė vyro sprendimas, kad mūsų dukros bus Meškytės – pagal mamą, o sūnūs – Ramanauskai, pagal tėtį.“ Dviejų Ramanauskų ir vienos Meškytės tėvai savo sprendimą įformino ir teisiškai.

Vyresnėlis jų sūnus Mikas – šeštokas. Kol neprasidėjo paauglystė, berniukas buvo didelis maksimalistas – tėvams net teko sudaryti lankomų būrelių tinklelį, kad veiklos nesusikirstų. „Nieko nedraudėme, tik pasakėme: jei viską spėsi – lankyk…“ – pasakoja Rasa. Šiuo metu hormonų audros, o gal ir įvykiai pasaulio arenoje (Rusijos karas su Ukraina) ima viršų, tad Mikas labiau domisi išgyvenimo klausimais, karyba, Šaulių sąjungos veikla. Neseniai pats davė priesaiką ir tapo šauliu.

Vidurinioji Magdalena, tėvų meiliai vadinama Magdute, mokyklą pradėjo lankyti metais anksčiau nei kiti jos bendraamžiai. „Būdama trejų ji jau skaitė, tai ką turėjome daryti?! Dabar dukrai aštuoneri ir ji trečiokė“, – šypsosi tėvai, kurių visi trys vaikai gimė kas ketverius metus ir visų jų vardai tradiciškai prasideda raide M.

Šiuo metu Magdalena mokosi groti gitara muzikos mokykloje. Kadangi mergaitė be galo savarankiška, mamai padėti jai susitvarkyti su natomis ir akordais netenka: „Aš net nežinau, kas užduota namų darbų: ji viską susižiūri pati. Dar ir broliams gyvenimą pareguliuoja: gelbėja užuomaršą Miką, padeda mažajam Marcelijui.“

Originalu: mergytės Meškytės, berniukai Ramanauskiukai – taip dar prieš santuoką nusprendė šeimos galva Arnoldas. / Šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Marcelijui ketveri. Be galo aktyvus, iniciatyvus vaikas. Tėveliams svarbu tos iniciatyvos neužblokuoti, kad ir toliau sūnus išliktų toks smalsus. „Vyresnėliai džiaugiasi, kai Marceliuko nėra namie, – juokiasi mama, – nes jaunėlis prisigalvoja visokių darbų darbelių ir tuomet tenka pradėtus reikalus mesti...“

Svarbiausia, kad mokėtume džiaugtis tomis smagiomis akimirkomis, kurias praleidžiame kartu.

Kai gimė Marcelijus, vyresnėlis Mikas pareiškė, kad pagaliau viskas – šeima pilna, mat pilnas automobilis.

Auklėja pokalbiais

„Vaikai dabar kitokie. Mes augdami nespaudėme tėvų taip stipriai į kampą, kaip dabar jie. Šiuolaikinei kartai visko reikia greitai“, – stebisi trijulės mama, dažnai girdinti dainuojantį telefoną kišenėje, nors būna prašiusi vaikų darbo metu jos netrukdyti.

Vienintelis būdas auklėti vaikus – pokalbiai. Bausmių jų šeimoje niekada nebuvo ir nebus – tik natūralūs padariniai. Jie puikiai veikia. „Jei ko prisidirbo – nedengiu nė vieno, tegul pajunta savo veiksmo atoveiksmį“, – aiškina griežta, bet teisinga mama. Kai pritrūksta žodžių ir loginių paaiškinimų, į pagalbą kviečiasi vyrą.

Vis dėlto daugiau bendrauti su vaikais tenka jai, mat pasitinka grįžtančius iš mokyklos, išlydi į būrelius. Laimei, nė vieno į juos vežioti nereikia: iš centro, kur gyvena, nuvykti pėsčiomis ar troleibusais labai patogu. „Visko būdavo, kol dar maži. Tai užsižiopsodavo pro langą ir pravažiuodavo stotelę, tai ne toje pusėje įlipdavo. Na ir ką? Telefonu pasišnekame, išsiaiškiname. Norisi kažkaip ugdyti jų savarankiškumą“, – sako trijulės mama.

Drąsiai kūrė savo verslą

Rasa po visiems nelengvo kovidinio laikotarpio nusprendė nebegrįžti į valdišką darbą ir pradėjo savo veiklą, susijusią su floristika ir renginiais. Jai tenka dirbti ne tik su gyvomis gėlėmis, bet ir gaminti dekoracijas iš tekstilės ar putplasčio – žiūrint, kokių puošmenų kokiam renginiui reikia. Savo bakalauro darbą R.Meškytė kažkada rašė apie scenografiją, tad teatro dailę vadina nuo seno artima veikla.

Ar drąsu buvo palikti komforto zoną ir pradėti nuosavą verslą? Pasitikėjimo suteikė didelis noras ir Lietuvoje ir Kinijoje baigti floristikos kursai. „Viešėdama pas draugę – pirmąją Lietuvos kultūros atašė Agnę Biliūnaitę – nusprendžiau nueiti į vietinius floristų kursus. Aišku, jie vyko kinų kalba, bet gavau anglišką vertimą tiesiai į ausį. Supratau, kiek daug reikšmės kinai skiria augalams pajausti visais penkiais žmogiškaisiais pojūčiais...“ – įspūdžius pasakoja floristė.

Kad įtiktų nusiskuto barzdą

Su savo vyru Arnoldu Ramanausku Rasa draugauja jau daugiau nei 20 metų. Trylika iš jų pora praleido santuokoje. O susipažino labai smagiai – baidarių žygyje. Moteris pasakoja, kad labai gerai pažinojo būsimo vyro brolį, su kuriuo drauge dirbo jaunimo organizacijoje „Lietuvos atgaja“. „Pamaniau, jei jis toks veiklus, kūrybingas, tai gal ir jo brolis visai nieko? – prisimena pirmąją pažintį su Arnoldu. – Tuomet didelio įspūdžio vyras man nepadarė, nes vietoj brolio kopijos aš pamačiau kažkokį barzdočių. Todėl tik kabliavau irklu neatsisukdama, kad per daug nereikėtų su juo bendrauti.“

Bendrakeleivės nuotaiką greitai pajuto ir Arnoldas, o supratęs, kur čia šuo pakastas, per visą baidarių žygį po truputėlį skutosi upėje barzdą, kol galiausiai ir visiškai jos atsikratė.

„Mano vyras – buhalteris. Nors iš tiesų jaunystėje labai domėjosi sportu. Buvo daugybės sporto šakų prizininkas. Tačiau močiutė iš Kauno anūkėlį paprotijo, kad iš sporto duonos nevalgys, tad pasiūlė rinktis buhalterio profesiją – taip vyras ir padarė“, – linksmai pristato Arnoldą Rasa.

Šmaikštaujame, kad turint namuose vyrą buhalterį iš bendros šeimos sąskaitos nusukti šiek tiek pinigėlių moteriškoms silpnybėms – batams, kosmetikai – beveik neįmanoma. Rasa purto galvą ir užtikrina, kad kartais ir geras batsiuvys būna be batų. Tik Arnoldo prašyti jai nereikia – turi savo pajamų!

Geriausias teisėjas Europoje

Jei Ramanauskų šeima gyventų Amerikoje, galbūt pragyvenimui užtektų ir vyro laisvalaikio hobio. Pasirodo, Arnoldas yra beisbolo teisėjas. „Deja, Lietuvoje šis sportas ne itin populiarus, tad teisėjauti varžyboms jis dažniausiai vyksta į kitas šalis“, – aiškina R.Meškytė. Moteris didžiuojasi, kad 2014-aisiais jos vyras buvo pripažintas geriausiu beisbolo teisėju Europoje.

Moteris net pamena tuo metu spaudoje kilusią audringą diskusiją, kodėl beisbolo, o ne krepšinio, jei jau Lietuva tituluojama krepšinio šalimi, o krepšinis – nacionaline sporto šaka. „Beisbolą jis žaidė dar sovietmečiu, paskui dirbo beisbolo treneriu, o šiuo metu teisėjauja, savaitgaliais važiuoja į varžybas“, – pasakoja pašnekovė.

Suderinti pagrindinį darbą su hobiu nesunku. Tereikia turėti kompiuterį, internetą ir nepatingėti iš ryto anksčiau atsikelti, kad būtų galima sutvarkyti darbo reikalus prieš prasidedant varžyboms.

Kol vyresnėliai dar nelankė mokyklos, visi drauge keliaudavo su tėčiu teisėjauti. Taip aplankė nemažai Europos šalių. Šiuo metu šeima gyvena sėsliau. Didžiausias džiaugsmas – kai per atostogas svečioje šalyje Ramanauskai apsistoja viešbutyje su baseinu, mat visi penki labai mėgsta plaukioti.

Ar Rasa, kaip beisbolo teisėjo žmona, gerai išmano šio sporto taisykles? „Na ne… Prieš ištardama vyrui „taip“, sykį bandžiau jų klausytis iki ketvirtos ryto, bet supratau, kad nelabai jos mane domina. To nepasakyčiau apie mūsų vyresnįjį sūnų. Jis domisi beisbolu, o ir šiaip daug kuo panašus į tėtį.“

Pabodo sostinės spūstys

Daugelis žmonių, net ir vadindami save visiškais miestiečiais, šiandien bando jaukintis gamtą, keliasi arčiau jos. Ar šeimos svajonėse to nėra? „Žinote, niekada nevadinome savęs labai ūkiškais žmonėmis, tad ir sodybos mūsų planuose nebuvo. Tačiau karantinas daug ką apvertė aukštyn kojomis. Šiuo metu kaip tik renovuojame sodybą Anykščių rajone“, – šypsosi Rasa, jau kurį laiką su vyru svarstanti, ar išdrįstų viską mesti ir keltis gyventi kitur. Mat Vilniaus spūstys abiem gerokai įgriso. „Kartais net juokas ima, kai pusę dienos praleidžiu važiuodama iš taško A į tašką B su savo dekoracijomis dėl kelių valandų šventinio efekto“, – apmaudžiai kalba ji.

Pagalbininkai: Anykščių rajone įsigytą sodybą remontuoja visi – ir maži, ir dideli. Galbūt kada nors ten bus naujieji šeimos namai. / Šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Ryte pabudusi šeima kartais mamos namuose neberanda. „Jei didelis renginys, gyvos gėlės – lekiu į vietą darbuotis dar su tamsa. Norisi, kad dekoras būtų šviežias ir gaivus – toks, kaip parašyta ant mano vizitinės kortelės.“

Kaip vienoje šeimoje sugyvena dvi priešybės – menininkė ir tiksliųjų mokslų atstovas? Labai paprastai. Rasa sako, kad Arnoldas kažkur stalčiuje turi dailės mokyklos baigimo diplomą, tad apie grožį ir estetiką išmano. Kartais jis keliasi naktį ir eina pažiūrėti, ką žmona svetainėje kuria. „Mėgstu dirbti naktimis, kai niekas netrukdo, – prisipažįsta ji. – O dieną tik prisėsk – tai vienam vaikui to, kitam ano...“

Paprašyta paatvirauti, ar laiko savo šeimą laiminga, Rasa ilgai negalvoja: „Duok Dieve, kad ir kitiems taip… Aišku, kad mūsų namuose būna ir nemažai dūmų, bet galima atidaryti langus ir juos pravėdinti. Svarbiausia, kad mokėtume džiaugtis tomis smagiomis akimirkomis, kurias praleidžiame visi kartu.“

Magiška tango naktis Obelynėje žiūrovus nukels į 1940-ųjų Buenos Aires, tango muzikos aukso amžių, kur susitiks dramatiški, nostalgiški, aistros ir meilės kupini jausmai, lydimi tango šokio istorijų ir autentiško tango muzikos skambesio. 

Koncerto metu skambės naujausio A. Ramirez albumo „Tangos En Blanco & Negro“ bei Anibal Troilo, Carlos Di Sarli, Juan D'Arienzo ir didžiojo Astor Piazzolla kūriniai.

Atlikėjai

A. Ramirez – Lotynų Amerikoje ir Europoje žymus bandoneono virtuozas, aranžuotojas, kompozitorius.

Ariel Ramirez Tango Orchestra: A. Ramirez, solistas (bandoneonas, Argentina), Sebastian Lobos (fortepijonas, Lenkija), Marta Lobos (smuikas, Lenkija), Carlos Garcia Valverde (smuikas, Meksika), Joanna Talarek (altas, Lenkija), Firat Korkmasz (kontrabosas, Turkija).

D. Zanabria – pasaulinio lygio Argentinos tango ir folkloro virtuozas, maestro, šokėjas, aktorius, choreografas, 2021 m. pasaulio tango čempionato teisėjas, žymaus tango miuziklo „TANGUERA“ aktorius protagonistas.

Milda Balandytė – argentinietiško tango šokėja, argentinietiško tango mokytojų / šokėjų / choreografų asociacijos (AMBCTA) Buenos Airėse valdybos narė – atstovė Europai.