– Kur dažniau būnate dabar?

– Turbūt daugiausia laiko praleidžiu Vilniuje, nes čia mano kūrybinė studija. Aišku, būnu ir Kaune, nes jame gyvena mano mama. Kaunas nuo senų laikų man liko tokia ramybės oazė, mano vidiniai namai.

– Esate tikra menų mūza – šokate, vaidinate, dabar dar ir tapote. Kas jūs iš tiesų labiau – aktorė, šokėja ar tapytoja?

– Esu Giedrė. Aktorė, kūrėja, menininkė. Anglų kalboje yra toks geras žodis „artist“. Man jis tinka, nes, manau, yra kiek siauresnis už mūsų lietuvišką „menininkas“, kuris labai neapibrėžtas ir platus. Artistas, mano galva, kaip tik ir būtų tas žmogus, kuris įvairiausiomis formomis išreiškia save kūryboje. Net nenorėčiau savęs talpinti į kažkokius siaurus rėmus.

Šiuo metu galbūt manęs daugiau tapyboje, bet kas žino, kaip bus po mėnesio ar metų? Dirbant kino, teatro industrijoje ta darbų kreivė nuolat svyruoja, pasitaiko netrumpų pauzių tarp įvairių projektų. Esu viena iš tų menininkų, kurie jas mėgsta užpildyti kitomis veiklomis. Tiesiog negaliu sėdėti be darbo ir labai tikiu, kad tos veiklos viena kitą tiktai papildo.

Dedikacija: parodą „Kind of Blue“ Gabrielė skiria savo mylimam kūrėjui Miles’ui Davis’ui, kurio spalvinga asmenybe žavisi jau seniai ir kurio įrašų klausosi kurdama. / D. Kučio, G. Mockeliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar per vieną iš tokių pauzių pajutote norą paimti į rankas teptuką?

– Būtent. Prieš šešerius metus, grįžusi iš Amerikos, kur studijavau aktorinį dramos mokykloje, gavau pagrindinį vaidmenį Raimondo Banionio filme „Purpurinis rūkas“. Paskui buvo ilga kūrybinė pauzė, nes nelabai kas mane Lietuvoje tada žinojo. Kai kurį laiką nebuvo jokių vaidmenų, kaip alternatyvi kūrybos priemonė mano gyvenime atsirado tapyba. Įdomu, kad nuo paprasto tapymo, vos ne žaidimo, pamažu viskas išaugo į gana rimtą užsiėmimą, kaip aš sakau, į dar vieną kūrybinį kelią, kuriuo eiti man gera ir įdomu.

– Pasirinkote abstrakcijų žanrą. Įdomu, nuo ko viskas prasideda – kaip gimsta pirmasis taškas ar linija?

– Pradžia būna įvairi. Dažnai, prieš pradėdama darbą, jau turiu viziją, apie ką jis galėtų kalbėti arba maždaug jau įsivaizduoju paveikslo struktūrą. Kartais tiesiog atsistoju prieš didelę baltą drobę ir leidžiu sau žaisti spalvomis – tomis, kurios pirmos ateina man į rankas. Niekada nespaudžiu savęs ir leidžiu sau save nustebinti. Todėl visada būna labai įdomu, į kokį galutinį rezultatą nuves pats procesas.

Kartais tiesiog atsistoju prieš didelę baltą drobę ir leidžiu sau žaisti spalvomis. Niekada nespaudžiu savęs ir leidžiu sau save nustebinti.

– Ar jūsų paveikslai turi pavadinimus? Dažnai menininkai palieka tai žiūrovo fantazijai...

– Vieni turi pavadinimus, kitus aš tik sunumeruoju, nors tai irgi yra savotiškas žymėjimas. Tarkim, darbų serija „Žaidimai. 1“, „Nežymėti Žaidimai. 2“ ir kiti.

Kai darbas jau baigtas, dažnai jis ir pats paaiškina, apie ką yra. Tapydama kartais nė nepagalvoju, kad viskas toje drobėje gali būti taip gilu… Tik matydama visumą imu suvokti, kad joje atsispindi ir daug dabartinių mano išgyvenimų, mano ir mano artimų žmonių aplinkos, netgi pasaulio socialinio fono. Tai stulbina.

Pati meninė išraiška, kol atsidūrė ant mano drobių, galbūt formavosi nejučia, daug metų gyvenant Niujorke, Los Andžele, kur to poparto yra nemažai. Spėju, kad dažnai lankantis meno galerijose, muziejuose, draugų kolekcininkų namuose mano pasąmonėje užsifiksavo būtent toks tapybos stilius. Maža to, aš ir pati labai mėgstu improvizaciją, ryškumą, kontrastus.

D. Kučio, G. Mockeliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Mokykliniais metais Kaune lankėte muzikos mokyklą. Savo pirmąją paveikslų parodą pavadinote „Kind of Blue“. Peršasi mintis, kad ji kažkaip susijusi su muzika?

– Atspėjote. Man labai patinka Miles’o Davis’o muzika, o „Kind of Blue“ yra vienas iš mano mėgstamiausių įrašų, kurio dažnai klausausi kurdama. Žinau visą šio atlikėjo kūrybinį kelią. Mane be galo įkvepia jo neribotas talentas, drąsa, laisvė, gebėjimas improvizuoti. Šis žmogus baigė pačią garsiausią meno mokyklą Niujorke – „The Juilliard School“, be to, jis irgi tapė. Jam niekada negaliojo jokios normos ar taisyklės. Man tai be galo artima. Todėl šią parodą savotiškai dedikuoju savo mylimam kūrėjui ir sakau, kad muzika mano gyvenime glaudžiai susijusi su tapyba, kaip ir tapyba su aktoryste.

– Muziką šiandien vadinate stipriausia meno forma, labiausiai paliečiančia visų širdis. Buvote jai jautri nuo pat vaikystės?

– Kadangi nuo dvylikos metų lankiau šokius, augau žiūrėdama MTV kanalą, mane be galo įkvėpė amerikietiški vaizdo klipai. Daug laiko praleisdavau teatre, kur muzika susilieja su vaizdu. Mėgau žiūrėti filmus, kur muzika – garso takelis – atlieka itin svarbų vaidmenį.

Niekada nepamiršiu filmų „Amerikietiškos grožybės“ ar „Gladiatorius“, kuriuose ta muzika žiūrovą pakelia dar keliomis dimensijomis aukščiau nei vien tik vaizdas. Žodžiu, muzika mano gyvenime buvo visada. Vėliau susipažinau su daugybe muzikantų, atliekančių nuo elektroninės iki roko muzikos. Net pačiai keista, kad muzika taip glaudžiai įsipynė į mano gyvenimą. Beje, ir aktorinių studijų metais buvo privalomos vokalo pamokos. Jei balsą būčiau lavinusi nuo ankstyvos vaikystės, gal šiandien net dainuočiau scenoje?! Deja, šitos Dievo dovanos neturiu…

– Abejojate savo balsu? Jei pakviestų į kokį TV muzikinį projektą, ar dalyvautumėte?

– Gal ir sutikčiau dalyvauti, bet tektų labai stipriai padirbėti. Klausą turiu, bet balsą reikėtų gerokai palavinti (juokiasi).

– Kurį laiką šokote ir keliavote po pasaulį su grupe „Scooter“. Kaip vieną dieną atsidūrėte Amerikoje? Ar svajonė užgimė dar paauglystėje, bežiūrint MTV ir amerikietiškus vaizdo klipus?

– Beje, apie tai galvojau. Mėgau žiūrėti ne tik klipus, bet ir amerikietiškus filmus. Su kino režisierių Deivido Linčo, Tony Skoto ekrano darbais aš užaugau. Nežinau, kodėl, bet manęs visai nedomino prancūziški ar itališki filmai. Juos atradau vėliau.

Neseniai išgirdau dizainerio Tomo Fordo mintį, kad tai, ką mes pamatome būdami maži vaikai, įsirėžia į atmintį kaip absoliutus grožis, tobulybė, kurios paskui nesąmoningai siekiame visą gyvenimą. Turbūt ir man taip buvo? Ta amerikietiška kultūra tikrai stipriai įsirėžė man į smegenis. Ir dabar, grįžusi į Niujorką, aš jame jaučiuosi kaip namuose. Turiu daug draugų tiek Los Andžele, tiek Niujorke. Atvykusi galiu apsistoti pas juos. Draugai – pats nuostabiausias turtas, kurį užgyveni per patirtis, per sunkumus ir, jei moki branginti draugystę, visada juos turi.

D. Kučio, G. Mockeliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Apie savo pastangas ir ne rožėmis klotą kelią į Holivudą esate išsitarusi: „Šimtas atrankų ir tik vienas mažas vaidmuo…“ Ar nekilo noro viską mesti?

– Manau, neteisinga stoti į aktorinį galvojant, kad bus kažkaip kitaip. Juk kad tapsi žvaigžde, tikimybė – 0,001 proc. Aktorinis žmogui turi būti pašaukimas. Nebent neturi jokių tabu, lipi per kitų galvas ir bet kokia kaina daraisi karjerą.

Jei tu myli sceną ir žinai, dėl ko tai darai, visas tas begalines atrankas priimi kaip duotybę. Kino pasaulyje, kai dirbi su užsienio atrankų režisieriais, gali dalyvauti jose nors ir kas dieną. Tai labai didelis ir varginantis darbas. Turi išmokti mintinai daug teksto, pats jį įrašyti, sumontuoti ir išsiųsti. Dažnai tau niekas net neatsako. Tačiau tu turi viltį, kad galbūt kažkada viena tokia atranka ims ir pakeis visą tavo gyvenimą! Kaip ir vienas vaidmuo teatre.

Jei jau ryžaisi būti aktoriumi, privalai nepasiduoti. Manau, ir tapyboje lygiai tas pats. Tapytojų bendruomenėje irgi veikia savi uždari ratai, į kuriuos nelengva patekti.

– Gal turite būdą, kaip priimti nesėkmes ir nenuleisti rankų?

– Iš pradžių tu viską priimi labai asmeniškai. Tau atrodo, kad tai tu negabus, tau nesiseka: gal per senas, per jaunas, per gražus ar kaip tik per negražus. Pradedi save plakti. Kuo daugiau plaki, tuo labiau krinta tavo savivertė. Todėl turi išmokti tų nesėkmių nepriimti asmeniškai, apie jas negalvoti kaip apie savo fiasko. Pati esu dirbusi tokiose atrankose ir žinau, kad dažnai ateina aktorius, kuris, rodos, yra be galo talentingas, bet konkrečiam vaidmeniui netinka. Kita vertus, gal tu jį prisiminsi kitam projektui. Šitaip reikia galvoti, šito mus mokė aktorių mokykloje.

Aišku, ilgai sėdėti be darbo labai sunku finansiškai, bet aš lengvai nepasiduodu. Jau nuo šešiolikos metų pradėjau dirbti šokėja, dalyvaudavau įvairiuose televizijos projektuose, išsilaikiau pati. Kai pradėjau koncertuoti su „Scooter“, pasitaupiusi netgi nusipirkau seną automobiliuką. Visada žinojau, kad niekas nieko man ant lėkštutės neatneš – ką susikursiu pati, tą ir turėsiu.

D. Kučio, G. Mockeliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Tos minties vedama pati prodiusavote spektaklį „Žmogus iš Podolsko“ ir pati jame vaidinote policijos viršininkę?

– Pirkau teises į pjesę, samdžiau režisierių Oskarą Koršunovą, susikūriau sau vaidmenį. Iki pandemijos ir karo pradžios spektaklis sėkmingai buvo rodomas Lietuvoje ir užsienyje.

Tas pats ir su tapyba, su mano pirmąja paroda. Pati radau unikalią erdvę jai, pati dėliojau paveikslus. Aišku, prieš tai turėjau didelį draugų moralinį palaikymą, kurie skatino ir sakė: būtinai daryk. Tačiau neturėjau parodos kuratoriaus ar kūrybinio užnugario, neišėjo ir kritikų prisikviesti. Iš jų pozicijos buvo aišku, kad nelaiko manęs rimta menininke. Vis dėlto pasakiau sau, kad turiu nepasiduoti ir toliau daryti tai, kas brangu. Juk nė vienas nežinome, į ką mus Dievas veda.

Aktorystė – viena įdomiausių profesijų žemėje. Ji leidžia būti kuo tik nori: nuo studento iki arabų šeicho!

– Į ką remiatės pačią sunkiausią akimirką?

– Esu tikinti… Gyvenimas man niekada nebuvo labai lengvas. Galbūt ir pati pasirinkau eiti ne pačiu lengviausiu keliu. Užtai tikiu, kad kūryboje visos gyvenimo patirtys priduoda svorio, autentiškumo. Mes visi einame per savus išbandymus, o tai mus būtent ir padaro unikalius.

– Kai tapote grupės „Scooter“ šokėja, skraidyti tekdavo daug. Juokiatės, kad psichologijos bakalauro studijas pabaigėte oro uostuose. Ar gyvenime šios studijos padėjo?

– Mokiausi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dieniniame skyriuje, o skraidydavau paprastai savaitgaliais. Viską pavyko suderinti. Ar tos studijos davė naudos? Tikrai davė. Ypač tada, kai Amerikoje įstojau į aktorinį. Pirmus metus man daug ko nereikėjo skaityti, nes visą bihevioristinę ir kognityvinę psichologiją jau buvau perėjusi Lietuvoje. Tiek Sigmundas Freudas, tiek Carlas Gustavas Jungas jau sėdėjo mano kūno ląstelėse (juokiasi) ir tuo klausimu man buvo lengviau.

– Kodėl aktorystės studijas rinkotės Amerikoje, o ne vietinėje aktorių kalvėje – Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje (LMTA)?

– Norėjau stoti ir Lietuvoje, bet, jei gerai pamenu, nespėjau pasiruošti egzaminams. Kita vertus, bekeliaudama su „Scooter“ supratau, kad nenoriu likti Lietuvoje, kad man patiktų gyventi užsienyje. Intrigavo Niujorkas, norėjau daugiau iššūkių, daugiau naujų pažinčių. Norėjau gyventi įvykių centre, studijuoti su pačiais geriausiais mokytojais, kuriuos vaikystėje matydavau TV ekrane.

Ne visi žino faktą, kad grįžusi į Lietuvą aš dėsčiau kino vaidybą LMTA. Dalijausi su lietuvių studentais metodo vaidyba (method acting). Jos esmė – aktorius kuria personažą pritaikydamas patį natūraliausią savo buvimą tam tikrose aplinkybėse. Labai įdomi technika.

D. Kučio, G. Mockeliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jus baugina bėgantys metai? Gal aktorius – kaip vynas: kuo ilgiau brandintas – tuo geresnis?

– Manau, kiekvienas profesionalas su amžiumi tik gerėja. Ir pats profesionalumas juk neatsiranda iš karto – gal po kokių 15–20 metų, kai tai, ką darai, apie ką kalbi, jau yra tavo kraujyje. Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo vaidmens. Jaunos panelės vaidinti negalėčiau, nes mano akyse jau jaučiasi branda, patirtys… Tai suteikia ramybės ir pasitikėjimo savimi kaip asmenybe. Nors, kita vertus, tas amžius ir branda – labai individualūs dalykai. Vienam – 20 metų ir jis mąsto kaip sena galva, kitam greitai 50, o elgiasi kaip vaikas (juokiasi).

– Ar aktoriams reikia labiau save prisižiūrėti, nes atrankų metu turi atrodyti respektabiliai?

– Tiek mano mama, tiek tėtis yra labai jaunatviškos išvaizdos. Gal tai genai, nes kažko ypatingo aš nedarau. Mėgstu kartais nueiti į pirtį, pasivaikščioti gryname ore, skaniai, sveikai maitintis.

– Koks jūsų laisvalaikis, kai nevaidinate ir netapote?

– Labai mėgstu vaikščioti po gamtą, klausytis muzikos įrašų, nueiti į kino teatrą, praleisti vakarą su draugais tiesiog namų aplinkoje ir daug juoktis, žiūrėti įvairius vaizdo įrašus jutube.

– Mūsų pokalbio fone visą laiką dalyvauja ir trečias skardus balselis. Kieno jis?

– Tai jorkšyrė Umi. Padovanojau ją mamai, bet ir aš su ja praleidžiu daug laiko. Umi – tikra mano draugė.

– Šimtadieniai jau praūžė su trenksmu, netruks prabėgti pavasaris ir abitūros egzaminai… Kaip manote, ar šįmet vėl daugybė abiturientų rinksis tą medumi pateptą aktoriaus profesiją?

– Manau, taip. Nes aktorystė – viena įdomiausių profesijų žemėje. Ji leidžia būti kuo tik nori: nuo studento iki arabų šeicho! Per vaidmenis gali geriau pažinti save, sutikti įvairiausių žmonių, pakeliauti po pasaulį. Puikiai suprantu, kodėl ši profesija žavi jaunus žmones. Aišku, yra ir kita aktorystės pusė, apie kurią dabar nekalbėsiu, nes jei pajutote, kad tai jūsų kelias, pajutote Dievo vedimą – eikite drąsiai pirmyn. Man net pačią juodžiausią dieną nekyla abejonių dėl savo pasirinkimo.

Kas man yra gera diena? Kai atsikeliu ir žinau, kad laukia repeticija arba filmavimas. Laimingiausia esu dirbdama mėgstamą darbą. Tuomet grįžusi vakare namo, kad ir kokia pavargusi būčiau, vis tiek jaučiuosi labai gerai.

Atėjau, pamačiau, susidomėjau. Tiek nauja meno niša mūsų mieste, tiek autore, kurios kūrybą stebiu. Apie meno agentūrą turbūt reikėtų parengti atskirą interviu, nes ją įkūrė kultūros ir verslo sričių atstovai, taigi šių sričių sinergiją, apie kurią daug kalbama Lietuvoje, jos veikimo modelį įgyvendino praktiškai. Apie savo veiklą agentūra pranešė pristatydama a. a. tapytojo ir scenografo, poeto Aurio Radzevičiaus tapybos ir koliažų paroda. Tai išties buvo išskirtinės atmosferos paroda, kalbanti apie skirtingų laikmečių pusiausvyrą. Paroda tekstu ir vaizdu kalbėjo apie tai, kad sena yra gera, tai, kas pamiršta, buvo rasta, tai, kas patirta, – neprarasta.

Tapti instaliacijos dalimi

Antrosios „Baltic New Art“ parodos autorė G. Lukaitė yra jaunosios kartos tapytoja. Be abejo, laukiame kitokios estetikos, kitokių nuorodų ir kitokio – gal futuristinio – pasaulio? Autorė veda keliu pro savo vaikystės mišką, spalvingus atradimus ir žodžių naujadarus.

Mus supa lengvų lietuviškai šiaurietiškų pašvaisčių šokis, subtilios erdvinės haliucinacijos ir perregimų drobių panorama. Dailininkė ją papildo salomis iš vasaros spyglių, medžių lapų, žievės. Žiūrovai kviečiami aktyviai dalyvauti ir tapti šios instaliacijos dalimi. Gamtos takus autorė gretina su kelione savęs pažinimo link, o šio ciklo paveikslus vadina gamtaforomis. Tai gamtos vaizdai su paslėptomis aliuzijomis, metaforomis į keliaujančios „psiche“ (siela) potyrius. Paveiksluose, jų pavadinimuose slypi datų ir vietų, prisiminimų ir patirčių užuominos.

Pastaruoju metu savo idėjas G. Lukaitė perteikia tapydama medžių motyvus. Kurdama ji remiasi miško ekologijos profesorės Suzanne Simard atliktų mokslinių tyrimų išvadomis, kad miškas – sudėtingos, kompleksinės tinklinės sistemos, kurios jungia medžius. Tinklai, pasak tyrėjos, suteikia grįžtamąjį ryšį ir lemia medžių bendruomenės atsparumą, primena žmonių bendruomenes ir šeimas. Miškas nėra krūva medžių, kurie konkuruoja tarpusavyje, jis yra superkooperatyvus.

Smaragdinis miškas. / Organizatorių nuotr.

Drąsa kalbėti

Autorė „Santakai“ papasakojo apie savo patirtis rengiant ekspozicijas konkrečioms erdvėms, kuriose kuria subtilius perėjimus tarp tapybos ir gamtos.

– Goda, jūs labai įdomiai eksponuojate darbus. Antai dideliame formate vizualiai atsikartoja mažesnioji visumos dalis (tarsi vaizdo aidas), o šalia eksponuojamas jau mažesnio formato kūrinys, kuris buvo tuo aidu dideliame darbe. Greta gali atsirasti ir miniatiūra, kuri daugiau ar mažiau atkartoja pagrindinį motyvą. Ką tokiu pasakojimu siekiate išreikšti?

– Nesiekiu įžodinti kiekvieno paveikslo atskirai. Nenoriu atimti iš žiūrovo interpretacijos galimybės. Mane labiau domina ciklo visuma ir stebėjimas, kaip vienas vaizdas papildo kitą. Parodos ekspoziciją vertinu kaip atskirą meno kūrinį. Svarbu visos detalės – kaip pakabinti darbai, ką sąmoningai eksponuoju šalia, ką papildomai prideda pati parodinė erdvė. Pavyzdžiui, kūrinyje „Gamtafora“ matoma papildoma iš visumos tarsi iškirpta drobė, kuri vizualizuoja pabėgusią, iš konteksto iššokusią mintį. Mažojo formato darbai yra vaizdų dienoraštis, spalvų, technikų galimybių eksperimentai. Tačiau jie labai svarbūs parodoje, nes pristato kūrybos proceso smulkmenas – prabėgančius vaizdus ir patirties fragmentus.

– Jaunoji tapyba. Ko jaunystė suteikia kūrybai – entuziazmo, anarchijos, protesto, euforijos, atradimo džiaugsmo?

– O kada tapyba suauga, subręsta kitų žmonių požiūris į tave kaip kūrėją? Žinoma, galima išskirti jaunesniam amžiui būdingus dalykus, tokius kaip energija, sveikata, eksperimentavimas. Būna ir atvirkščiai – jauni kūrėjai taip neeksperimentuoja ar nespinduliuoja energija kaip vyresni. Neapsibrėžiu laike, kaip ir neapibrėžiu laiko, nenoriu, nei kad jis mane apibrėžtų, nei kad mane apibrėžtų žiūrovai. Tai bemat uždėtų kaukę, teigtų išankstines nuostatas. Jaučiu turinti daug noro eksperimentuoti ir drąsos pasakyti, tikiuosi, kad su amžiumi tai nedings.

Slaptas jaukumas. / Organizatorių nuotr.

– Jaunas menininkas gana lengvai įsitraukia į menininkų grupes, dalyvauja bendrose parodose, nevengia dirbti kartu su kitais kūrėjais ir mokosi iš jų. Ar jums tai artima, ar labiau mėgstate tylą, saikingą vienatvę ir asmeninę laisvę?

– Tapyba – tikrai nebendruomeninė veikla. Ji labiau tinka vienišiams ir mąstytojams. Studijų metais kūrėme keliese bendrose patalpose, joms pasibaigus likau viena. Iš pradžių buvo labai keista, jaučiausi vieniša. Dabar pripratau ir nebeįsivaizduoju kieno nors kito, nuolat kuriančio šalia. Nors esu intravertiška asmenybė, tikras miško vaikas, tačiau meno akcijos, gatvės meno projektai, darbas Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje mane priverčia išeiti į žmones.

– Kokie reiškiniai: tiek kultūros, tiek gamtos – meno įvykiai, uraganai, krizės, kelionės – įkvėpė dar vieną dieną pasivaikščioti po įsivaizduojamo pasaulio mišką, paskatino pamąstyti apie tai, apie ką dar nebuvote galvojusi?

– Mane įkvepia tiesiog buvimas gamtoje. Tik pasivaikščiojimai be konkrečių užduočių – užuosti, pamatyti, surinkti, kvėpuoti, turistauti. Gamta sugeba nustebinti paprastais dalykais – medžių formomis, visur zujančiais šešėliais, atspindžiais. Mažais augalėliais, įprastomis samanomis ir nevalgomais grybais. Miške labiau jaučiu tapybą ir priežastį kurti. Stebiu. Juk saulėlydis verčia susimąstyti, ar suprantame, į ką žiūrime iš tiesų.

Neapsibrėžiu laike, kaip ir neapibrėžiu laiko, nenoriu, nei kad jis mane apibrėžtų, nei kad mane apibrėžtų žiūrovai. Tai bemat uždėtų kaukę, teigtų išankstines nuostatas.

Tapybiškos Godynės

Daugelis jaunosios kartos tapytojų savo darbuose polemizuoja su kultūros reiškiniais, su meno istorija ar net su pačia tapyba, o G. Lukaitės kūryba šiame kontekste išskiria tuo, kad koncentruojasi į gamtos materiją, darną ir energijas. Menininkės drobėse natūra tampa ne peizažu, landšafto studija, ne realistiniu vaizdu, bet savotišku gyvu organizmu, kuris simbolizuoja gamtos jėgą, cikliškumą ir harmoniją.

Autorės kūryba priklauso meditatyviai lietuviškosios tapybos krypčiai, subtiliai balansuojančiai tarp peizažo ir abstrakcijos. G. Lukaitė siekia susieti emocinius vaizdinius ir asmenį psichologinį įvaizdį. Ji tapo vadinamuosius kompozitus, arba keliaplanes kompozicijas, kuriose tarsi perteikia savęs atitikmenį gamtoje, tapatinasi su genius loci (vietos dvasios) mitine samprata. Autorė, sakytum, pasidaugina tapomuose medžių siluetuose, proskyniose, horizontuose.

Interviu menininkė dažnai minėjo laiką, kurį reikia išbūti gamtoje šalia motyvo, kurį ruošiesi perteikti, t. y. įvertinti ir įtikėti tuo, ką sieki perteikti žiūrovui. Gal todėl drobės skleidžia lengvo nerimo ir ilgesio nuotaikas.

Įsivaizduojami klajojimai, pasivaikščiojimai menininkės sukurtame pasaulyje, arba Godynės, kalba apie tai, kad autorei yra svarbiau perteikti būsenas ir nuotaikas, o ne tapybos tapybiškumą – plastiką ir medžiagiškumą, materialųjį poveikį. Vaizdžiai tariant, dailininkė drobę naudoja tarsi aplinkos virpesių gaudyklę ir montuodamą vaizdą prideda nematomų titrų, nujaučiamos foninės muzikos. Pusiau abstrakčiais paveikslais ji kukliai plečia teritoriją, kuria neatima iš pasaulio daugiau, nei galima patirti vienų Godynių metu.

Vakaras–naktis–rytas–vakaras. / Organizatorių nuotr.

Vanduo tėvynės neturi

Ilgai galvojau, kas gi čia kitaip? Ko pasigendu tuose statiškuose, akvareliškuose, šalto kolorito paveiksluose? Juose nėra žmonių! Nėra figūrų ir daiktų, ko nors, kas sietų mus su realybe.

„Vanduo neturi tėvynės“, – kažkodėl į galvą atėjo frazė. Galbūt todėl, kad menininkė neidentifikuoja peizažo kaip kaimiško, lietuviško, urbanistinio ar pan. Veikiau ji užkadriniu balsu įskaito monologą, skirtą gamtaforiškoms vietoms. Taip išgaunamas tuštumos pojūtis, atvaizduojamas jaukus niekas. Gamtiniais terminais kalbant, tai galėtų būti rūko kamuolis virš ežero. Niekas – tai metafizinė kategorija. Jai itin tinka pasirinktas plokštuminis vaizdavimas, kuriame vaizdų slinktis įtikina autorės stebimo pasaulio palankumu mums.

Menininkė renkasi tapyti iš pažiūros konkretų, lengvai įvardijamą objektą – pavyzdžiui, mišką ar ežerą, kuris paveiksluose įgyja žymiai daugiau prasmių. Paveikslai yra asociatyvūs, kur mišką reikėtų suprasti kaip glėbio ir globos, o ežerą – kaip ramybės ir apsaugos metaforas. Juk gelmėje ir audra ne tokia baisi?

Keliaudami nuo paveikslo prie paveikslo stebime spalvinio lauko tapybą, mėgaujamės dėmės estetika, tamsaus kolorito akivarais, lakoniška pamėgtų medžių motyvo stilizacija. Menininkė improvizuoja tik tonais, atspalviais ir vaizdo kadruote. Kiekvienas kūrinys sukurtas su vaizdo persislinkimais, stabčiojimais, trūkčiojimais. Tokia tapybos koncepcija geriausiai perskaitoma panoraminiame sraute, kai kūriniai sujungti į nenutrūkstantį miražą, panašūs į pabudimo iš sapno ar transo būsenas.

Ko išties reikia autorei – laisvos improvizacijos ar iš anksto apskaičiuoto jos efekto? Kuri menininkės pusė nugalės: ar pasakojanti ir reflektuojanti, ar perkurianti ir sintezuojanti?

Jei paklaustume žiūrovų, ką jie mato ir mano, veikiausiai sulauktumėte atsakymo: gražu, romantiška, paslaptinga, jautru, estetiška.

Goda kviečia tiesiog pabūti parodoje ir pasinerti į Godynes – praveria langą į spalvomis ir formomis užkoduotą asmeninį pasaulį.

Žalioji giria. / Organizatorių nuotr.

Kas? Tapytojos G. Lukaitės kūrybos paroda „Miško terapija“.

Kur? Meno agentūros „Baltic New Art“ ekspozicijų erdvėje (BLC pastato A korpusas, K. Donelaičio g. 60, Kaunas).

Kada? Iki kovo 10 d., pirmadienį–sekmadienį, 11–18 val.

Freskos-mozaikos magistrantūrą̨ Vilniaus dailės akademijoje baigusios neformalaus menininkų judėjimo „SinThesis Gang“ dalyvės kūryba jau yra sulaukusi pripažinimo. Jaunojo tapytojo publikos prizo 2015 m. laimėtoja, aktyvi personalinių ir grupinių parodų dalyvė tapybą derina su kitomis išraiškos formomis – aktyviai kuria instaliacijos, įvairius meninius projektus, gatvės meną.

Šįkart G. Lukaitės parodoje gamta kerta biurų sienas ir sukuria intriguojančią kelionę miško takais. Verslo centre eksponuojamą perregimų drobių panoramą tapytoja papildo salomis iš vasaros spyglių, medžių lapų, žievės. Žiūrovai kviečiami aktyviai dalyvauti ir tapti šios instaliacijos dalimi.

Gamtos takus autorė gretina su kelione savęs pažinimo link, o šio ciklo paveikslus vadina gamtaforomis. Tai gamtos vaizdai su paslėptomis aliuzijomis, metaforomis į keliaujančios „psiche“ (liet. siela) potyrius. Paveiksluose ir jų pavadinimuose slypi datų, vietų, prisiminimų ir patirčių užuominos.

Gamtafora.

Pastaruoju metu savo idėjas G. Lukaitė perteikia tapydama medžių motyvus. Kurdama ji remiasi miško ekologijos profesorės Suzanne Simard atliktų mokslinių tyrimų išvadomis, kad miškas – tai sudėtingos, kompleksinės tinklinės sistemos, kurios jungia medžius. Tinklai, pasak tyrėjos, suteikia grįžtamąjį ryšį ir lemia medžių bendruomenės atsparumą, primena žmonių bendruomenes ir šeimas. Miškas nėra „pulkas medžių“, kurie konkuruoja tarpusavyje, jis yra ypatingai kooperatyvus.

„Gamta mane traukia kaip terapinė erdvė, kurioje kiekvienas galime nurimti ir pasikrauti energijos. Parodas mėgstu įvietinti, t. y. ekspoziciją sukurti konkrečiai erdvei. Jas papildau objektais, kurie vizualizuoja perėjimus tarp tapybos ir gamtos. Šioje išskirtinai „Baltic New Art“ erdvei pritaikytoje parodoje laukiu smalsaus žiūrovo, kurį kviesiu pasinerti į Godynes – patirti mano užkoduotą, paslapčių pripildytą miško suvokimą miesto kontekste“, – pristato parodą menininkė.

Pasak menotyrininko Igno Kazakevičiaus, G. Lukaitės kūriniai išsiskiria dėmesiu gamtai, kurią ji tyrinėja su ypatingu susidomėjimu.

Žalioji giria.

„Daugelis jaunosios kartos tapytojų kūriniuose polemizuoja su kultūros reiškiniais, tapybos istorija ar net su pačia tapyba, o Godos kūryba šiame kontekste išskiria tuo, kad koncentruojasi į gamtos materiją, darną ir energijas. Dailininkės drobėse natūra tampa ne peizažu, landšafto studija, ne realistiniu vaizdu, bet savotišku gyvu organizmu, kuris simbolizuoja gamtos jėgą, cikliškumą ir harmoniją. Kitą vertus, Godos darbus galima suprasti kaip atsaką į sparčiai kintančią „pasaulio kultūrą“ bendrąja prasme, interpretuoti kaip pasiūlymą stabtelėti, paklausti savęs, kur link aš einu?“ – sako I. Kazakevičius.

Kas? Tapytojos G. Lukaitės kūrybos paroda „Miško terapija“.

Kur? Meno agentūros „Baltic New Art“ ekspozicinėje erdvėje (BLC pastato A korpusas, K. Donelaičio g. 60, Kaunas).

Kada? Iki kovo 10 d., pirmadienį–sekmadienį, 11–18 val.

Kaip ir kiekvienas menininkas, savo kūryboje nuolat ieškau naujų raiškos formų. Šį kartą tai, kas sena, panaudoju naujai, noriu nors trumpam išgelbėti pasaulį nuo besaikio vartojimo, atkreipti dėmesį į senus daiktus, paversdama juos meno kūriniais. Nesinori ir vėl pirkti naujų paveikslų rėmų ir stiklų. Mano tikslas – surasti būdą, kuris būtų  ekonomiškesnis ir ekologiškesnis.

Vis svarsčiau, ar įmanoma panaudoti jau esamus stiklus, kurių galbūt niekam nereikia ir kurie puikiai pasitarnautų mano meniniam projektui. Paieškos davė rezultatą. Paaiškėjo, kad yra didžiulis perteklius automobilinių stiklų, kurių nepriima daugelis sąvartynų, kurie, nors ir labai seni, tinka mano kūriniams įrėminti, jeigu taip galima pasakyti... Užklausus dėl panaudotų automobilių stiklų, atsiliepė daugybė žmonių, savo garažuose ir palėpėse vis dar turinčių savotišką praeities „palikimą“.

Langų stiklai – labai įdomi medžiaga meninėms idėjoms plėtoti. Įrėminti darbą taip, kad derėtų piešinys ir stiklo forma ir visa tai sudarytų naują sintezę – iš tiesų nemenkas iššūkis. Tai ilgas daugybės valandų darbas, primenantis meditaciją, laukiant momento, kai įvyks (arba neįvyks) linijų, kontūrų, spalvų ir formų susijungimas. Kompozicijai tiko ežero vandenį vaizduojantys piešiniai, kurie, atrodytų, yra begaliniai – neturi nei pradžios, nei pabaigos...

Pasaulis be rėmų II, 2020 m. Automobilinis stiklas, popierius, purškiami dažai.

Kaip dažniausiai įsivaizduojame nutapytą paveikslą? Tradiciškai mąstant, tai stačiakampio ar kvadrato formos plokštuma, kurioje kažkas vaizduojama. Žiūrint į paveikslą, dėmesys nukrypsta į erdvę kuriančias detales, nejučia rėmai po truputį pradingsta, išsitrina ir ištirpsta. Pradedame matyti nenutrūkstamą vaizdą be rėmų, kurį mūsų vaizduotė perleidžia per save ir padaro dar tikresnį, nei jis yra. Tarsi panyrame į paveikslą, patiriame jį taip, lyg jis būtų tikras vaizdinys. Iliuzija, kuri dvimatėje formoje sukuria trimatę erdvę, ir yra tas nepaprastas paveikslo stebuklas. Minėtas kvadratas ar stačiakampis tarsi virsta langu į pasaulį, erdve, padedančia patirti paveikslo gylį. Gal todėl šį kartą mano dėmesio centre atsirado automobilių langai ir senų televizorių ekranai.

Koks atrodo pasaulis, kurį matome pro automobilio langą ar televizoriaus ekraną? Jis fragmentiškas, judantis, greitai besikeičiantis. Pakeitusi šių stiklų paskirtį, imu juos laikyti nebe įprastą funkciją atliekančiais daiktais, o meno objektais.

Gyvename pasaulyje, pilname nuostabių, nepakartojamų vaizdų. Kur tik užklysta mūsų žvilgsnis, yra kažkas. Tas kažkas yra nuostabus, savitas ir kupinas nepaprasto grožio, šviesos ir tamsos, įvairiausių spalvų ir formų. Man patinka būti prie vandens, dažnai apsilankau prie Lampėdžių karjero. Čia be galo žavi ežero ir gamtos grožis. Dekoratyviomis, grafiškomis linijomis stengiuosi sukurti ežero erdvę, atskleisti raibuliuojančio vandens charakterį, perteikti vandens telkinio grožį.

Pasaulis be rėmų III. Automobilinis stiklas, popierius, purškiami dažai.

Raibuliuojantis vanduo turi pasikartojančių motyvų, sukuria ramybės ir paslapties įspūdį. Niekad negalėdavau atspėti, kurioje vietoje pamatysiu naują bangelę, – to nepavyksta sukontroliuoti ir tai nepaprastai žavi. Savo mintimis esu artima impresionizmo pradininkui Claude’ui Monet, kuris didžiąją savo gyvenimo dalį praleido prie vandens tvenkinio ir daugybę metų tapė vien tik vandenį. Monumentaliosios C. Monet vandens tvenkinį vaizduojančios drobės, tapytos apie 1914–1926 m., yra jo meilės gamtai ir menui simbiozė. Jos tarsi siūlo pasitraukti į ramaus grožio pasaulį.

Taigi, pratęsdama K. Monet idėją, siūlau pasitraukti į ramų gamtos grožio pasaulį ir pamatyti jį mano akimis.

Iliuzija, kuri dvimatėje formoje sukuria trimatę erdvę, ir yra tas nepaprastas paveikslo stebuklas.

Mano kūrybai būdingas eskiziškumas. Aš tik nužymiu kontūrus. Tikiuosi, kad jūsų vaizduotė nudirbs visą kitą darbą – sukurs trūkstamą visumą.

Juk, žvelgiant į pasaulį, rėmų nėra: nei ornamentuotų, nei auksinių, nei paauksuotų, nei medinių – iš viso jokių rėmų nėra... Nėra to, kas aprėmintų mūsų vaizdą. Įrėminus piešinius automobilių stiklais, matoma truputį išgaubta, netaisyklinga jų forma. Forma, kuri kadaise turėjo atitikti automobilio durelių konstrukciją, dabar primena ledo lytį ar nuolaužą. Bet kuriuo atveju tai ne taisyklingas kvadratas ar stačiakampis... Tai praplečia mūsų tradicinio įsivaizdavimo ribas.

Nenutrūkstantis vaizdas apsupa mus iš visų pusių; į kurią pusę  pasisuksime, jis nenutrūksta ir nenusikerta. Vaizdas kairėje ir dešinėje, viršuje ir apačioje. Jis apsupa, apgaubia iš visų pusių, tarsi būtume panirę į patį vandenį.

Ar egzistuoja riba, žyminti, kur prasideda vienas vaizdinys ir baigiasi kitas? Iš tiesų tokios ribos nėra. Kur tik nukrypsta mūsų žvilgsnis, vaizdai seka mus ir supa mus. Dažniausiai taip užstringame savo kasdienėje rutinoje ir rūpesčiuose, kad beveik nematome mus supančių daiktų ar reiškinių grožio paslapties. O ji yra, egzistuoja. Kiekvienas dalykas slepia kūrinijos grožio paslaptį. Tereikia sustoti, nurimti ir ją pamatyti.

Pasaulis be rėmų IV. 2020 m., Automobilinis stiklas, popierius, purškiami dažai.

Rašytojas Paulo Coelho knygoje „Alchemikas“ rašo: „...esi dykumoje. Taigi verčiau panirk dykumon. Ji padeda suprasti pasaulį taip pat gerai, kaip bet kuris daiktas žemėje. Beje, net nebūtina suprasti dykumą: užtenka patyrinėti paprastą smiltelę ir joje galima išvysti visus Kūrinio stebuklus.“ Kontempliuojant ir apmąstant šias tiesas, norėčiau pridurti: užtenka patyrinėti smėlio smiltelę, elegantiškai nusileidusią snaigę delne, nuostabaus ežero bangelių grožį...

Grožis slypi visur – tereikia jį pastebėti. Koks gražus gali būti vaiko portretas, kai jis miega. Norint sukurti kažką gražaus ir nepaprasto, reikia atidžiai stebėti. Paslėptas tapybos grožis atsiskleidžia tik gerai įsižiūrėjus.

Ši nedidelė mano tapybos parodos dalis eksponuojama Šv. Ignaco Lojolos kolegijos bibliotekoje. Manau, kad ateityje bus didesnė šio ciklo darbų paroda.

Kas? Tapytojos A. Linkevičienės paroda.

Kur? Šv. Ignaco Lojolos kolegijos bibliotekoje, II a. (Vilniaus g. 29, Kaunas).

Kada? Veikia iki kovo 8 d. I 13–17 val., II, III, IV 9–13 val., V 12–16 val.

Dailės kūrinių eksponavimo Europos Taryboje tradicija siekia 1971 m., kai buvo įkurtas Europos Tarybos menų klubas „Amicale“. Jis pristatė visame pasaulyje žinomus menininkus Philippe’ą Icherį, Michaelą Ferwagnerį, Jeaną-Paulį Herment’ą, Michelle’ę Fleck, Tassie Russel, Ivaną Good’ą, Magalie Ors ir kt. Lietuvių menininkų pora – tik tretieji lietuvių kūrėjai, pristatomi Europos valstybių tarptautinės organizacijos būstinės erdvėse organizuojamoje parodoje.

Į pasaulyje žinomų kūrėjų ratą Rancevai įsilieja aiškiu ir savitu kūrybos identitetu – ne veltui parodai pavadinti pasirinktas magiškas žodis YΓΙΘΑ atkartoja J. Rancevienės vardą, o visas regimąsias formas jungiančią struktūrą perteikia A. Rancevo juvelyrikos darbai. Parodos koordinatorė – „Amicale“ menų klubo narė, Europos Tarybos darbuotoja Jurgita Urbonaitė.

Parodos pavadinimui pasitelkdami graikišką frazę YΓΙΘΑ menininkai iš Lietuvos norėjo priminti Europai iš priešistorinių laikų kilusias žemyno pasaulėžiūros ir filosofijos tradicijas, kaip sidabro gija supynusias svarbiausius Europos kūrybinius momentus.

Žodis YΓΙΘΑ yra susijęs su pitagoriečių pastangomis išrasti tikrąjį alchemikų akmenį – esminį principą, pagal kurį sudaryta visa gamta. Šiuo regimosios realybės architektūros principu dažnai įvardijamas aukso pjūvis, lemiantis tai, kad joje randasi sveikiausi, gražiausi, tobuliausi pavidalai. Šie pavidalai priklausė Higėjos – sveikatos, energijos, gyvybinio impulso graikų deivės – sferai. Atitinkamai higiena senovės graikų pasaulyje reiškė ne tik sistemą švarai palaikyti, bet visokeriopą atsigavimą, jėgų sugrąžinimą, sugrįžimą į savo ištakas. Tačiau į kokias ištakas sugrįžti savo parodoje Europą kviečia dailininkai?

Visi žinome, kad mitiniame pasaulėvaizdyje Europa iškilo iš Viduržemio jūros bangų, ant jaučio nugaros atplaukusi į vėliau savo dukros vardu pavadintą Kretos salą, kurioje ji su dievų tėvu pradėjo visą žinomą mūsų mirtingųjų europiečių civilizaciją. Iš Azijos pasigrobtą mergelę pirmiausia pasitiko neaiškus ir neapibrėžtas naujosios žemės dievų pavidalas. Dzeusas ją pagrobė virtęs jaučiu, šio dievo žmona buvo numylėtoji jautakė Eratė, pažinota ir dangaus valdovės Heros vardu, Kretą valdė ir Poseidonas, dovanojęs pirmiesiems valdovams antgamtinės galios jautį.

A. Rancevas. Papuošalas. / L. Rusilo nuotr.

Europos pirmavaizdis, atrodytų, yra susijęs su kone siurrealistiniu vaizdiniu, kai tie patys veikiantys personažai stojosi tai žmogaus, tai gyvio pavidalu; tie patys kadrai kartojasi tiek tikėjimuose, tiek realybėje, tiek heraldikoje. Ant Kauno, miesto, kuriame dirba menininkai Rancevai, herbo nupieštas stumbras, beje, turi tokią pačią paslėptai sakralią prasmę, kaip ir Minojo tauro atvaizdai Knoso rūmuose.

Panašiais išsklaidytais, bet daugiaprasmiais vaizdiniais pasižymi ir J. Rancevienės tapyba ir virtuoziški piešiniai. Moteriškumo temą gvildenančią kūrėją didžiąja dalimi įkvepia pramočių deivių pirmavaizdžiai ir Marijos Gimbutienės ir Pranės Dundulienės lyginamosios mitologijos raštai. J. Rancevienės paveiksluose ir piešiniuose tarsi keistuose mituose matome pamėklių puotą. Laumes atliepiančios moterys vištų, laukinių paukščių, karvių, kumelių, kalių, žuvų galūnėmis ir galvomis atrodo kaip nepaaiškinamai bauginamų tautosakos pasakų vaizdiniai. Tik mitologinių įvaizdžių tyrinėtojos gebėjo išgvildenti, kad keisti sakmių personažai liudija senuosius kultus, kuriuose šie vaizdiniai buvo visai įprasti ir turėjo aiškią ir konkrečią prasmę.

Kiekviena moteriškos psichologijos briauna įgauna vis kitokio gyvio pavidalą. Tai greita, arši, šalta, erotiška, pasyvi, karinga – visapusė – deivė pramotė.

Dangaus deivė, sugulusi su perkūno dievu, pradėjo pasaulį, kurio skliaute pakibęs saulės aukso trynys – kodėl gi tuomet deivės pramotės pačios nevaizduoti kaip gulbės? Panašiai kaip priešistoriniai deivių stabai ir skulptūrėlės, J. Rancevienės vaizduojamos moteriškos figūros visada turi aiškų iliustratyvų charakterį, perteiktą per fantasmagoriškas metaforas. Pirmapradis moteriškumas nėra glotnus ar malonus, vaizduojami laumių personažai – ir aikštingi, ir grėsmingi ar provokuojantys. Į vyksmą įsitraukusios figūros dažnai yra pateikiamos tarsi scenoje ar spektaklyje – taip siekiama sukurti tautosakoje sutinkamą įtampos momentą, kai gerai pažįstamą procesą ar erdvę staiga ima ardyti įsiveržusios beveik atpažįstamos, bet ir bauginamai nesąmoningos, nekontekstualios šmėklos.

Šios šmėklos tapytojos darbuose yra išraitytos Francio Picabbios darbų ar Pablo Picasso „Gernikos“ verta maišatimi su susiliejusiais siluetais, dėmėmis ir linijomis. Šmėklomis šiuos atvaizdus vadinti verta vien todėl, kad tai yra primirštas neapibrėžto, kintamo, chroniško moteriškumo vaizdinys. Tik vėlesniuose klasikos darbuose pramotės įgavo vienodą, uniformuotą sutaikintų, saldžių nimfų atvaizdą – atvaizdą moterų, iš kurių tikimasi tik švelnumo.

Kaip ir priešistoriniuose meno kūriniuose, J. Rancevienės drobėse ir piešiniuose kiekviena moteriškos psichologijos briauna įgauna vis kitokio gyvio pavidalą. Tai greita, arši, šalta, erotiška, pasyvi, karinga – visapusė – deivė pramotė. Skirtingi deivės veidai yra persilieję į prieštaromis išreikštų personalijų ir kūno dalių lydinį, atkartodami P. Picasso, Salvadoro Dalí ar Candido Portinari įvestą XX a. dailės tradiciją sulyginti žmogaus ir gyvūno išgyvenimus ir emocijas per sinkretinį abiejų būtybių atvaizdą.

J. Rancevienė. Teatrališkai smaugianti jaučio meilė. 2017 m. / L. Rusilo nuotr.

Dailininkės darbuose taip pat itin didelį krūvį turi grafinis piešinys, nors didesni tapybos darbai yra ir kruopščiai konstruojami ornamentiškais pasluoksniais.

Galiausiai J. Rancevienės darbuose yra akcentuojama ir pati gamtos idėja. Gamta yra visa tai, kas gimė, tačiau kas kitas galėtų pagimdyti visą mūsų regimos gyvybės įvairovę nei paslaptinga motina chimera? Visos chtoniškosios graikų deivės – Echidna, Sfingė, Charibdė, Medūza – ir lietuviškosios laumės ar laimos išsiskyrė ne tik žvėries, galvijo, paukščio, roplio ir žmogaus formomis, bet ir varinėmis galūnėmis ar akmens speniais. Taip perteikta idėja, kad visa regimoji gamtos įvairovė – nuo mineralų iki gyvųjų formų – yra grįsta ta pačia sandara, tuo pačiu vieniu, tik skirtingai persidėliojusiomis dalelėmis. Gebėjimas įsijausti į emocinį, atmosferišką vienį persmelkia visus J. Rancevienės darbus.

Mineraluose, brangakmeniuose glūdinčios gyvybės grožį atskleidžia antroji parodos dalis, kurioje pristatomi magiški A. Rancevo sukurti juvelyrikos kūriniai. Kaip buvo minėta, senieji Europos tikėjimai iki pat XIX a. mene buvo subanalinti iki pusnuogių dievukų ir nimfų atvaizdų tiek, kad beveik spėjome užmiršti senosios religijos abstraktumą. Seniausiais laikais didelę senovės graikų tikėjimo dalį sudarė abstraktūs vaizdiniai – dievas Apolonas buvo garbinamas kaip obeliskas, Hera – kaip kolona ar paprasta lenta, o grožio ir žavesio deivės charitės – kaip akmenys.

Išlikę senojo kulto aprašymai liudija, kad praeities europiečiai gebėjo matyti dieviškumą tokiose savybėse kaip obelisko stiebimasis iki saulės, kolonos stiprybė ir gebėjimas saugoti namus, medžio gebėjimas ataugti ir atsinaujinti, akmenų gebėjimas stebinti savo nugludintu grožiu. Būtent brangiųjų akmenų grožis, jų vienetinė tekstūra ir piešinys akcentuojamas juvelyro darbuose.

Kituose darbuose masyvūs aptaisai turi aiškų europietišką identitetą, primenantį tiek senąsias baltų seges, tiek keltiškus ornamentus. Įmantrių pynių piešinys atkartoja senąją talismanų tradiciją. A. Rancevo papuošalai dažnai neturi vadinamosios blogosios pusės ir gali būti nešiojami ta puse, kurią moteris pasirenka atsukti į pasaulį tarsi amuletą. Atliepta senosios ornamentikos tradicija teigia, kad įmantrus piešinys simbolizuoja tiek gamtos įvairovę, tiek tvarką ir pasikartojančius ritmiškus gamtos sandaros principus, jos struktūrinę gardelę.

Tapytojos Gabrielės Aleksės paveiksluose lango motyvas yra pasikartojantis. Aiškia kompozicijos struktūra, subtiliais spalviniais niuansais, šviesa ir šešėliu kurdama geometrinius vaizdinius drobėse, menininkė sujungia tikrovę su tuo, kas yra už jos, ir padrąsina žiūrovą pažvelgti į plačią panoramą, atsiveriančią už paveiksluose paliktų pravirų langų.

Su G. Alekse kalbamės apie savitą tapybinę kalbą, preciziškumo reikalaujančią techniką, jautrumą spalvoms ir tai, kas išlaisvina vaizduotę.

– Atrasti savitą tapybinę kalbą yra gana sudėtingas uždavinys. Kaip jūs išgryninote savąją?

– Etapais, po truputį. Studijuodama trečiame kurse, kelionės į Veneciją metu, pradėjau fotografuoti architektūrą. Tačiau ne pastatus, o jų fragmentus, detales. Man labai patiko stebėti, kaip gražiai šviesa padengia lygias pastatų sienas, kaip krinta šešėliai. Tai mane vėliau inspiravo kurti bakalauro darbų seriją „Šešėlis parodo šviesą“. Paveiksluose buvo svarbūs ne tik architektūros motyvai, bet ir žmonės, esantys tarp jų, o taip pat krintanti šviesa. Šioje serijoje buvo ir keletas darbų be žmogaus – tik architektūros motyvai ir šviesa. Tuo metu dar tapiau kitokia technika, kuriai buvo būdingas teptuko virpėjimas, dažų įtrynimai. Galbūt darbuose buvo galima justi tapytojos Laimos Drazdauskaitės įtaką. Tačiau, kai įstojau į magistrą, prasidėjo savitos technikos paieškos. Prof. Konstantinas Bogdanas man pasiūlė panaudoti lipnią juostą, kad, tapydama skirtingas plokštumas, jas išlaikyčiau preciziškai švarias. Daug dėmesio skyriau ir spalvoms, ieškodama kuo subtilesnės tonų gradacijos. Savo tapybos techniką tobulinu iki šiol.

Namai yra oazė. 2023 m. / G. Aleksės nuotr.

– Iš šalies atrodo, kad ji jau tobula.

– Ši technika sudėtinga – užtepus ant drobės vieną spalvą reikia laukti, kol ji visiškai išdžius, tik tada galima nuplėšti lipnią juostelę ir pereiti prie kitos plokštumos. Būna taip, kad spalva netinka, ne taip atrodo. Todėl ieškau technikų, kaip netinkamą spalvą pašalinti. Dažniausiai nušveičiu ir tapau iš naujo. Taip pat tobulinu įgūdžius tapydama klasikine lesiravimo technika. Noriu labiau pasigilinti ir į skiediklius. Išbandyti, kurie, sumaišyti su dažais, padeda geriau padengti spalvą ar suteikia jai daugiau blizgesio, glotnumo.

– Iš dalies jūsų pasirinkta tapymo technika sudėtinga dėl to, kad dirbate su aliejiniais dažais. Ar nebuvo minčių rinktis, pavyzdžiui, akrilą?

– Su akrilu galiu sukurti tam tikros kokybės darbą, bet ne tokios aukštos, kokią galiu pasiekti tapydama aliejiniais dažais. Aliejiniai dažai leidžia paveiksle kurti gylį, subtilias detales.

– Ar formuojantis, o ir jau susiformavus jūsų tapybinei kalbai turėjo / turi įtakos architektūra, dizainas ar kitos meno formos?

– Inspiracijų kūrybai atrandu architektūroje, dizaine, bet paveiksluose kuriu tokias kompozicijas, kokias sudėlioju savo vaizduotėje. Be to, man svarbi ne tik architektūra. Reikšmingas yra ir šviesos motyvas, šviesos dėmė, krintanti kaip atskiras kompozicijos elementas.

– Kokią simbolinę prasmę jums turi jūsų kuriamos architektūrinės kompozicijos? Tai prieglobstis, erdvė pabūti vienumoje, vieta pasislėpti?

– Tai namų ir saugumo simbolis. Tačiau kartais paveiksle vaizduojami architektūros motyvai tampa žmogaus kūno, kaip jo namų, simboliu. Išgrynintus architektūros motyvus tapyti pradėjau pirmame magistro kurse. Tuo metu išgyvenau artimųjų netektį, todėl norėjosi saugumo. Kūryba man jį suteikė.

– Architektūros motyvai jums simbolizuoja saugumą. Ar svarbu, kad tą patį perskaitytų ir žiūrovas?

– Man svarbu, kad žiūrovas gerai įsižiūrėtų į paveikslus, užduotų sau klausimus, iš kur krinta šviesa, kaip atsiranda šešėliai, ir tai paskatintų jį pažvelgti į savo vidų.

Tapytojos Gabrielės Aleksės paveiksluose lango motyvas yra pasikartojantis.

– Kurdama paveikslą apgalvojate jo idėją, kompoziciją, spalvas. Labai įdomu, nuo ko pradedate kūrinį: eskizo, piešinio ant drobės, spalvinių dėmių?

– Pirma, kompiuterine programa sukuriu eskizą. Tai patogu, nes galiu labai paprastai kompozicijoje keisti spalvas ir atsirinkti, kuri tinka geriausiai, be to, kadangi tapau architektūros motyvus – juos reikia nusibraižyti. Su kompiuterine programa tai galiu padaryti greitai ir tiksliai. Antra, išsirenku drobės dydį ir, trečia, ant jos perkeliu eskizą. Stengiuosi nuo jo nenukrypti. Technika, kuria kuriu, reikalauja laiko ir darbo etapų planavimo.

– Ar kūrybos procese jums nesinori būti spontaniškai, improvizuoti?

– Spontaniškumo netrūksta maišant spalvas, ieškant tinkamo tono. Kadangi, atėjusi į studiją, dažniausiai dirbu ne prie vieno paveikslo, o prie keleto darbų iš vienos kūrinių serijos, tenka sumaišyti daug spalvų ir atrasti daug tonų.

– Ar, ieškodama tinkamo tono, vadovaujatės spalvų teorijos taisyklėmis?

– Jaučiu spalvas. Tačiau šis jutimas atsirado per patirtį. Dabar, kai pas mane studijoje tapo mokiniai ar studentai, galiu jiems lengvai pasakyti, kokias konkrečias spalvas ir kiek jų reikia sumaišyti norint išgauti vieną ar kitą atspalvį. Aš jau turiu savo mėgstamiausiais spalvas, su kuriomis dirbu. Taip pat man labai svarbi tvarka paletėje, kad tos pačios spalvos visada būtų tose pačiose vietose.

– Kūrybiniame procese jums svarbi tvarka, eiliškumas. Ar visada pavyksta procesą kontroliuoti?

– Kai tapau gamtos motyvus, įsivelia netvarkos, nes dirbu su kitokiais, šeriniais, teptukais, suteikiančiais faktūrą. Architektūros motyvus reikia nutapyti preciziškai, lygiai, be potėpių, sumaišius tinkamas spalvas, pereinančias į subtilią tonų gradaciją. Šiame etape kontrolė yra svarbi.

Duburys. 2023 m. / G. Aleksės nuotr.

– Jūsų kūrinių kompozicijoms būdingas fragmentiškumas. Ar tuo siekiate, kad pasirinkti architektūros ir gamtos motyvai nesukeltų žiūrovui jokių asociacijų su konkrečia vieta (aiškiai apibrėžta lokacija)?

– Man įdomi architektūros ir gamtos dermė, įdomu ieškoti, kuo skiriasi ar kuo yra panaši pastato sienos ir dangaus spalvų tonų gradacija. Abu objektai yra lygios plokštumos, bet vienas – sukurtas žmogaus, o kitas – natūrali gamtos dalis. Kartais kuriu labai minimalistinius darbus – tapau jūrą ir dangų. Pažvelgus ne iš karto galima suprasti, kad tai gamtos motyvai, nes, iš pirmo žvilgsnio, tai dviejų tonų gradacija. Taip pat eksperimentuoju su netaisyklingų organiškų formų įvedimu į kuriamas kompozicijas. Tarp griežtų geometrinių plokštumų ir organiškų formų atsiranda gražus santykis. Kompozicija suskamba.

– Minėjote, kad paveikslus kuriate nesistengdama juose tiksliai atkartoti motyvų, pastebėtų supančioje aplinkoje. Dėliodama kompozicijas pasitelkiate savo vaizduotę. Kas padeda ją išlaisvinti?

– Kūrybos procese klausausi daug audioknygų. Mėgstu literatūrą apie kosmosą, todėl paveiksluose atsiranda mokslinės fantastikos inspiruotų motyvų. Neseniai užbaigiau paveikslų seriją „Prosakmė“, kuri šiuo metu eksponuojama bendroje parodoje su tapytoju Petru Lincevičiumi, veikiančioje galerijoje „Meno parkas“, ir atsirado erdvės naujoms idėjoms, todėl pradėjau mąstyti apie vandenį. Kuo didesnis vandens telkinys, tuo labiau žmogų jis traukia. O jeigu būtų atrasta planeta, sudaryta tik iš vandens? Galbūt ši mintis paskatins kurti naują darbų seriją. Šiek tiek domiuosi ir naujosiomis technologijomis.

– Kadangi jau pasakojote, kaip pradedate paveikslą, įdomu ir kuo jį užbaigiate: paskutiniu potėpiu, parašu?

– Apžiūriu paveikslą ir, jei matau, kad yra neužtapytų plotelių ar dažų nubėgimų, sutvarkau, tada nulakuoju paviršių, kad sulyginčiau spalvas. Pasirašau dažniausiai kitoje drobės pusėje, kad parašas netaptų papildomu kompozicijos elementu.

– Ar kada galvojote apie tai, kodėl jūsų tapybos kalba yra būtent tokia: apgalvota, preciziška, tiksli, subtili?

– Kai žiūriu į kitų kūrėjų darbus ir matau geras kompozicijas, pastebiu, kaip minimaliai keičiasi spalvos, pereidamos nuo vieno pustonio iki kito, atrodo, širdis džiaugiasi. Vis dėlto pats nuostabiausias dalykas yra kurti subtilius ir skaidrius paveikslus, kurie stipriai veiktų mane pačią ir, tikiuosi, žiūrovą.

Trise

Norėdama atkurti prarastą ryšį su gamta, šį pavasarį nusipirkau rožės daigelį ir pasisodinau prie savo namų. Tuomet supratau, kad nemoku ja rūpintis, nežinau, ką ji mėgsta. Mat mano rožė ilgą laiką neaugino žiedinių pumpurų. Supratau, kiek daug augalai reikalauja priežiūros ir ne bet kokios, o specifinės. Norėtųsi, kad mokytojai mokykloje rūpintųsi žmogaus specifinėmis savybėmis taip, kaip aš rūpinausi savo daigeliu. Juk kiekviena rožė – kaip ir žmogus – yra ypatinga. Reikėtų nesitikėti iš rožės produktyvumo – kuo daugiau žiedų ir nepaversti rožės tik preke ar puošmena, kurią galima nusipirkti arba parduoti.

Atsitiktinai paėmiau į rankas labai seną vaikystės knygą „Mažasis princas“. Tai buvo pirmasis lietuviškas 1959 m. leidimas. Iš atminties klodų išniro mažo berniuko siluetas – tarsi vizija ar praeities šešėlis.

– Kur dingo ta maža mergaitė, kuri nupiešė šitą piešinį? – pasigirdo kažkoks keistas balselis. Iš tiesų, atvertus knygos pirmąjį puslapį, išvydau keistą piešinį, nupieštą nespalvotu pieštuku. Vaikiška, truputį drebančia ranka buvo nupieštas lėktuvas ir ant jo priekio sėdintis žmogutis su karūna.

Pavogti peizažai. 

– Nepamenu, kad būčiau kada piešusi tokį piešinį, esu atsakinga, juk negalima piešti ant knygos puslapių, – pasakiau sau labai tyliai, bet mano įsivaizduojamas pašnekovas mane išgirdo:

– Jeigu nepameni, paimk trintuką ir ištrink savo piešinį, tada jo nebeliks. Tavo prisiminimo – taip pat.

Visai netikėtai ėmiau galvoti apie dailininką Robertą Rauschenbergą, kuris išgarsėjo piešiniu „Ištrintas De Koningo piešinys“. (7)

– Jeigu ištrinsiu kažkieno piešinį, tai vis tiek bus ištrintas piešinys, o jeigu ištrinsiu savo pačios prisiminimą, tai vis tiek liks ištrintas prisiminimas.

Užsimerkiau ir ištiesiau ranką, tarsi norėčiau kažką švelniai paglostyti ar paguosti. Tada pamačiau ją – mažą mergaitę trumpais juodais kaip smala plaukučiais ir milžinišku baltu kaspinu plaukuose.

– Prašau, neištrink manęs, – gailiai teištarė ji ir pravirko. Ilgai laikiau glėbyje apkabinusi tą mergaitę, šluosčiau jos krintančias ašaras ir nubrozdintą kelį, kurį ji užsigavo laipiodama po medžius. Mano monotoniškas siūbavimas ją nuramino ir ji nustojo verkusi, o man širdyje pasidarė labai šviesu.

– Aš tau papasakosiu, ko trūksta tavo rožei, – tarė mažasis princas:

„Jei kažkas myli gėlę, vienintelę gėlę, augančią tik vienoje iš daugybės milijonų planetų, jis jaučiasi laimingas ir jam daugiau nieko nereikia. Jis žiūri į žvaigždes ir sako: „Kažkurioje jų gyvena mano gėlė...“ Tačiau jei avelė suės gėlę, jam atrodys, kad staiga užgeso visos žvaigždės!“ (8)

Jei kažkas myli gėlę, vienintelę gėlę, augančią tik vienoje iš daugybės milijonų planetų, jis jaučiasi laimingas ir jam daugiau nieko nereikia.

 

Dabar jau mes buvome trise: mažoji mergaitė, kuri nupiešė mano vaikystės piešinį, Mažasis princas ir aš. Jiems aš papasakojau savo istoriją, o jie labai kantriai atsidėję manęs klausėsi. Jiems ypač patiko mano pasakojimas apie pavogtus peizažus. Tuomet aš tęsiau savo ilgą pasakojimą.

Tuo pat metu, kai bandžiau sugauti ar pavogti gamtos įspūdžius mokykloje pro langą, apie 1985-uosius, kitoje pasaulio pusėje JAV garsi menininkė Joan Mitchell piešė tokiais spalvotais dažais ant drobių, kurie man net gražiausiuose sapnuose nesisapnuodavo (mat mokykloje turėjau tik šešių spalvų flomasterių rinkinį) ir nutapė savo nuostabiuosius ekspresyviuosius peizažus. Žinoma, tais metais mokykloje aš galėjau sužinoti tik apie rusų realizmo autorių kūrybą, bet ir jos tikriausiai niekas man neparodė. Su savo mylimos tapytojos kūryba susipažinau tik studijuodama Dailės akademijoje, paskutiniame kurse. Ilgus metus svajojau pamatyti jos paveikslus ne skaidrėse ar knygose, o gyvai. Ir vieną dieną mano svajonė išsipildė. Kai nuvykau į Oslą ir ten aplankiau abstrakcionistų parodą „Laisvės forma“ („Shape of freedom“) 2023 m. (9)

Štai, stovėdama prieš vieną iš abstrakčių J. Michell paveikslų, ėmiau verkti. Apsaugininkas, stovėjęs šalia paveikslo, beveik priešais mane, mandagiai su nejudria veido išraiška žvelgė kažkur toli, tarsi būčiau nematoma. Jis mandagiai leido man suprasti, kad jo nenustebino audringa mano reakcija. Tuomet su palengvėjimu atsidusau ir ėmiau įsivaizduoti, kad patekau į stebuklingą paveikslų karalystę, kurioje tapybos darbai nėra tik paprastos drobės. Jie buvo tarsi portalai ar durys. Apsaugininkas tarsi sargybinis saugojo vartus, pro kuriuos žvelgdama galėjau patekti į teptuko potėpių karalystę. Paveikslai pasakoja istorijas, perteikia emocijas ir net sugraudina. Nuo nepaprasto spalvų, gestų ir kompozicijos grožio norėjosi verkti. Jūs niekaip nepatikėsite, jei pasakysiu, kad, žiūrėdama į nepaprastus spalvų derinius, verkiau. Galbūt net šį pasakojimą palaikysite nerimtu. J. Mitchell sakė: „Žmonės niekada nesupras, ką aš kuriu, jeigu jie negalės pajausti. Visas menas yra abstraktus. Visa muzika yra abstrakti. Tačiau visa tai yra tikra.“ (10)

Žmonės niekada nesupras, ką aš kuriu, jeigu jie negalės pajausti. Visas menas yra abstraktus. Visa muzika yra abstrakti. Tačiau visa tai yra tikra.

 

Jeigu visą šią istoriją papasakočiau kitaip, įterpdama skaičius, jūs tikrai sušuktumėte:

– Ak, koks gražus paveikslas!

Jeigu jums pasakyčiau, kad prie paveikslo stovėjęs apsaugininkas tiesiog saugojo neįkainojamą meną. Tuomet jūs turbūt įtemptumėte savo ausis, jei pasakyčiau, kad tuo metu stebėjau paveikslą, kuris kainuoja apie dešimt milijonų dolerių!

Klausęsis mano pasakojimo Mažasis princas prabilo:

– Mano knygoje irgi yra šis tas parašyta apie skaičius: „suaugusieji mėgsta skaičius.<...> Jeigu sakai suaugusiems žmonėms: „Aš mačiau gražų rausvų plytų namą su snapučiais ant palangių ir balandžiais ant stogo...“, jie niekaip negali įsivaizduoti to namo. Jiems reikia pasakyti: „Aš mačiau namą už šimtą tūkstančių frankų.“ Tada jie sušunka: „Ak, koks jis gražus!“

Tuomet prabilo mažoji mergaitė:

– Suprantu, Akvile, ką tu bandai padaryti. Tu nori liūdną savo 1985 m. mokyklos prisiminimą apgaubti meilės ir ramybės skraiste, kad tau daugiau nebeskaudėtų. Tu ne veltui papasakojai apie savo mylimiausią tapytoją, kūrusią būtent apie 1985 m., nes tai suteikia tau džiaugsmo.

Mažasis princas papasakojo mums apie žvaigždes. Vienoje iš planetų jis sutiko verslininką, skaičiuojantį žvaigždes, kuris sako:

„Valdau. Skaičiuoju ir perskaičiuoju jas, – paaiškino verslininkas. – Tai nelengva. Bet aš rimtas žmogus!“ (11)

Paėmiau Clives’o Stapleso Lewiso knygą ir perskaičiau ištrauką iš jos: „Žvaigždės netaps gamta, kol negalėsime jų pasverti ir išmatuoti, siela netaps prigimtimi, kol negalėsime jos išanalizuoti. Išplėšti galią iš gamtos – tai pajungti ją tai pačiai gamtai. Ir kol šis procesas, pasiekęs galutinę pakopą, nesustos pats, puikiausiai galime manyti, kad nauda persveria praradimus. Tačiau vos tik žengsime paskutinį žingsnį nuvertindami žmoniją iki paprasčiausios gamtos, visas procesas užstrigs, nes šįkart tas, kuris siekė pergalės, ir tas, kuris buvo paaukotas, bus viena ir ta pati būtybė.“ (12)

Ši ištrauka mano pašnekovams tikriausiai pasirodė pernelyg sudėtinga, todėl, kai pakėliau savo akis nuo knygos, pamačiau, kad mano pašnekovai pranyko.

– Nieko tokio, – tyliai sau pasakiau. – Vaikai mėgsta pranykti, kai jiems kažkas pasidaro nebeįdomu...

Rudeniškų spalvų peizažas.

Atomazga

Taigi nuo pat vaikystės mane lydėjo peizažai, tik ne visada turėjau galimybę juos nutapyti. Aš užaugau, bet laisvumas, kurio taip siekiau savo tapyboje, dar ilgą laiką negrįžo.

– Dabar jau galima, nagi, Akvile, pirmyn, – veltui drąsinau save dailės mokykloje.

Programa išugdyti uolų, nepasiduodantį bukam sentimentalumui, vienpusiškai teisingą pilietį jau buvo įsišaknijusi, todėl ją teko išrauti tarsi pūliuojantį ir skaudantį dantį. Prireikė daugybės metų tai programai išinstaliuoti – tarsi kompiuteryje. Iš atminties klodų iškilo visi mano nenutapyti peizažai, tik šį kartą jie jau buvo praradę savo pavidalą ir formą, nes taip ilgai saugoti atmintyje. Jie buvo panašūs į prisiminimų nuotrupas, į daugybę smulkių dalelyčių to vaikiško pasaulio, kurį negailestingai užklojo laiko tėkmė.

Programa išugdyti uolų, nepasiduodantį bukam sentimentalumui, vienpusiškai teisingą pilietį jau buvo įsišaknijusi, todėl ją teko išrauti tarsi pūliuojantį ir skaudantį dantį.

 

Pirmuosius savo peizažus bandžiau kuo dailiau išbaigti ir vis tiek suraukusi kaktą sakydavau, kad jie dar netobuli, dar nepakankamai geri. Dažniausiai mane lydėdavo štai toks paveikslo sukūrimo procesas: pirmiausia pradėdavau, paskui išdailindavau, tada pabaigdavau, galiausiai – pribaigdavau. Tik po daugelio metų sužinojau tapybos paslaptį: paveikslo neįmanoma užbaigti, galima tik sustoti įdomiausioje vietoje.

Po kelių dešimtmečių man pavyko sukurti kažką labiau nerimto ir artimo sau pačiai. Tai buvo eskizas „Varnų gaudytoja“ (2023), „Atsargiai, laukiniai žvėrys“ (2017), „Rudeniškų spalvų peizažas“ ir kt. Juos ir pateikiu šalia vieno iš pirmųjų vaikystės piešinių, kurį po daugelio metų atsitiktinai radau pirmajame „Mažojo princo“ knygos puslapyje.

Psichologai atrado naują būdą gydyti vaikystės traumas ir žaizdas. Tai toks būdas, kai prisimeni praeities, vaikystės įvykius ir save kaip vaiką. Tas būdas vadinamas „susitikimu su savo vidiniu vaiku“. Jūs niekaip manimi nepatikėtumėte, jeigu paprastai paaiškinčiau, koks yra tas būdas, ir palaikytumėte mano pasakojimą nerimtu. Tačiau jeigu jums pasakyčiau, kad medicinos mokslų daktaras ir psichologas Julius Neverauskas vidinį vaiką apibūdina kaip mūsų neuronų tinklų smegenyse būseną, rimčiau įsiklausytumėte. Tai prisiminimas, kurį mes tarsi užmiršome, bet jis apima mūsų mintis, kūno pojūčius ir emocijas. Bet kokia smulkmena: kvapas, skonis, spalva, garsas, kokia nors buities ar gamtos detalė gali mus į šį prisiminimą ir vėl sugrąžinti. Iš tiesų susipainioja mūsų vaikystės patirtys ir dabartis. Arba tiksliau – vaikystės patirtys daro įtaką mūsų dabartinei savijautai. Apie tai ir buvo ši mano dienoraščio dalis.

Išvados

Mūsų prigimtis yra mūsų neracionalioji jausminė dalis, kurios kartais taip nemėgstame ir vis dar nepajėgiame kontroliuoti. Jausdami suprantame, kad esame dar gyvi, kad esame ne iškamšos, prikimštos mums nereikalingų mokyklinių žinių, kitų į mus nukreiptų projekcijų ar įsivaizdavimo, kokie rimti, solidūs turėtume būti. Savo jausmus ne visada gebame valdyti. Visa laimė, kad mums nepavyksta. Mes galime verkti, pamatę gražų paveikslą, filmą ar nuostabų gamtos vaizdą. Todėl leiskime vaikams stebėti peizažus pro langą, leiskime jiems grožėtis gamta ir nepaverskime jų suaugusiais žmonėmis pačią pirmą dieną mokykloje.

Jeigu įdėmiai įsižiūrėsite, galbūt pamatysite ir savo mažą vidinį vaiką, žaidžiantį kartu su jais.

 

Jeigu netikite, kad vidinis vaikas egzistuoja, apsilankykite J. Neverausko schemų terapijoje. Tačiau jeigu lankytis pas psichologą ne jums, tiesiog pažvelkite į žvaigždes. Pažvelkite į jas ne mokslininko akimis, nes mokslininkams pavyko ištyrinėti tik mažąją dalį begalinės visatos. Pažvelkite tuo kitu žvilgsniu, kurį turite savo širdyje. Tuomet jūs pamatysite vienoje iš žvaigždžių gyvenantį A. de Saint-Exupéry su savo Mažuoju princu. Ten pamatysite ir princo rožę, meiliai žvelgiančią į jį.

Jeigu įdėmiai įsižiūrėsite, galbūt pamatysite ir savo mažą vidinį vaiką, žaidžiantį kartu su jais. Net jeigu jūs man sakysite:

– Mano vaikystė buvo labai laiminga, bet jos nebepamenu. Mano gyvenimas prasidėjo tik tada, kai baigiau mokyklą, universitetą, padariau stulbinančią karjerą, siekiu uždirbti dar daugiau, – Mažasis Princas pasakytų, kad esate panašus į vienišą verslininką iš vienišos planetos, skaičiuojantį žvaigždes.

7 – R. Rauschenberg. „Ištrintas De Kooningo piešinys“ („Erased de Kooning Drawing“), 1953, https://www.sfmoma.org/artwork/98.298.

8 – A. de Saint-Exupéry „Mažasis princas“, 1943.

9 – Paroda „Laisvės forma“ („Shape of freedom“), Muncho muziejus, Oslas, https://www.munchmuseet.no/en/exhibitions/archive/2023/the-shape-of-freedom/.

10 – Suzanne Hudson, Robert Slifkin „Joan Mitchell: I carry my landscapes around with me“, 2020.

11 – A. de Saint-Exupéry  „Mažasis princas“, 1943.

12 – Clive Staples Lewis „Žmogaus sunaikinimas“, 1944. Vertimas į lietuvių kalbą 2023.

Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademiją) dailininko, tapytojo ir pedagogo specialybę įgijusi menininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus akvarelininkų sekcijos ir Restauratorių sąjungos narė.

Autorė džiaugiasi, kad nuo pat mažens domėjosi menais ir ją nuolat supo žinomi dailės, tapybos ir akvarelės mokytojai, kurie padarė įtaką formuojantis jos kūrybinei stilistikai.

Tapytoja nuolat stebina kūrybos stilių ir formų, tematikos, daugiažanriškumo įvairove: šiose parodose menininkė pristato savo vadinamuosius kosminius paveikslus, sukurtus pastelės, akvarelės ir tapybos technikomis. Menininkė yra surengusi 22 personalines parodas ir dalyvavusi bendrose 60 tapybos, akvarelės ir pastelės parodose.

M. Rastenienės kūryboje dominuoja idėjos, užvaldančios jos mintis konkrečiu gyvenimo laikotarpiu: aplinka, gamtos ir pasaulio trapumo, žmogaus buvimo laikinumo suvokimas, kosmoso platybių judėjimas ir trauka.

Organizatorių nuotr.

Menininkės paveiksluose itin svarbus temų ir formų subtilus pasirinkimas ir spalvų paletės įvairovė. M. Rastenienės kūrybai įtakos turi metų laikai; kai trūksta šviesos, ji ieško idėjų kūrybai ar lieja akvareles, piešia pasteles.

M. Rastenienės kūrybai įtakos turi metų laikai; kai trūksta šviesos, ji ieško idėjų kūrybai ar lieja akvareles, piešia pasteles.

Pastarųjų kelerių metų dailininkės kūryboje dominuoja kosminė tematika. Autorė susitelkia į visatos ir žmogaus santykį, egzistencinių klausimų svarstymą. Tam pasirenka abstrakčiąją stilistiką, prislopintų spalvų koloristiką, formas, kurias jungia pusiausvyros ir harmonijos jausena. Intensyvaus mintijimo, svarstymo, klausymosi ir pastebėjimo menininkės kūryboje yra daug, todėl neatsitiktinai jos pastarųjų metų darbai susidėlioja į ciklus.

Visose trijose jubiliejinėse parodose autorė pristato abstrakcijas, kurtas naudojant skirtingas technikas, atskleidžiančias skirtingas nuotaikas ir temas – pasakojančias apie kosmosą, visatos virsmus, gamtos pasaulį.

Dailininkės darbai išsiskiria savita kompozicija, juose akcentuojamos detalės, kurios kartais turi abstrakčią užuominą ir signalizuoja apie svarbius ar mažiau reikšmingus mūsų aplinkos dalykus, bet visa tai sudaro vientisą, tarpusavyje susietą pasaulio ir žmogaus ryšio sampratą. Tai ir yra M. Rastenienės kūrybos išskirtinis bruožas. Harmonija, kuria išsiskiria gana sudėtingi dailininkės darbai, tampa tam tikru traukos centru, kurį žymi aiški autorės nuostata, kviečianti kurti, svarstyti, teigti optimistinę ir pozityvią pasaulio ateitį, kuri priklauso nuo mūsų visų bendrystės ir pastangų.

M. Rastenienės kūryboje svarbi koncepcijos idėja, greičiausiai tai ir yra jos kūrybos vientisumo, nuoseklumo garantas. Kone kiekvienas kūrinys kviečia diskutuoti, svarstyti ir tampa tam tikra atrama esminiams atsakymams surasti. Tai ir yra tikroji meno paskirtis.

– Jūsų darbų personažais tampa gyvūnai, atliekantys žmogiškus veiksmus. Kodėl įkvėpimo šaltiniu tapo būtent jie?

– Anksčiau mano kūriniuose būta ir žmonių, o vien gyvūnus ėmiau tapyti studijų metais. Viskas prasidėjo nuo paveikslų serijos „Nepatikimas žemėlapis“, kurią tapiau tarsi savo vizualinį dienoraštį. Kūriau tam tikrus autoportretus, tačiau nenorėjau tapyti krūvos paveikslų su savo pačios atvaizdu, tad pasitelkiau gyvūnus. Sukūriau tris veikėjus, kurie atspindi tris mano asmenybės puses. Nuo vaikystės domėjausi dokumentika, tad turiu ilgą sąrašą man patinkančių gyvūnų. Droviajai, kukliajai savo pusei atspindėti pasirinkau skujuotį. Šie gyvūnai yra panašūs į šarvuočius, tik vietoj šarvo turi žvynus. Jie dažniausiai vaikšto ant dviejų kojų, o priekines letenėles laiko prie savęs. Tad juokaujama, kad jie atrodo taip, lyg drovėtųsi ko nors paklausti. Deja, šie gyvūnai yra labai medžiojami brakonierių, nes jų žvynai naudojami tradicinėje kinų medicinoje.

Akademiškajai savo pusei atspindėti pasirinkau nedidelius paukščius – atlantinius mormonus, panašius į pingvinus. Šie Šiaurės Atlanto vandenyno pusėje gyvenantys paukščiai yra labai socialūs, smalsūs, dažniausiai gyvenantys būriais ir linkę kopijuoti vieni kitus. Vieną kartą mokslininkai atliko eksperimentą – padėjo netikrą mormoną ant stovelio, o jį pamatę tikrieji paukščiai nusprendė, kad ir jie turi stovėti ant vienos kojos kaip šis keistas gentainis.

Aktyviąją mano asmenybės dalį atspindį meškėnai – vikrūs ir greiti gyvūnai, vadinami banditais, nes nuolat taikosi ką nors nugvelbti. Šie trys veikėjai taip man prilipo, kad, pradėjus kitą paveikslų seriją, nė nekilo mintis vėl grįžti prie žmonių tapymo.

Šiuo metu kuriu seriją „Vietos. JPG“, kuri interpretuoja tradicinius nuotraukų albumus. Draugų prašau atsiųsti man senų savo nuotraukų, kuriomis galėčiau pasiremti kurdama eskizus. Ne visi bičiuliai nori atsidurti paveiksle, tad juos nuraminu – kūriniuose karaliaus gyvūnai. Tad draugų paprašau išsirinkti sau patinkantį gyvūną arba tokį, kuris geriausiai atspindi bičiulių asmenybę, išrenku pati.

G. Grigaliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Gal ir pati turite augintinių?

– Šiuo metu ne. Dažnai kraustausi, tad nenoriu gyvūno kankinti. Visada svajojau auginti katiną, bet turėjau tik žiurkę, kurią pavadinau Kate. Taip pat yra tekę turėti jūrų kiaulyčių. Šiandien, lankydamasi draugų namuose, tiesiog pasidžiaugiu jų auginamais katinais.

– Esate studijos „Mothman“ (žmogus-naktinis drugys) įkūrėja. Į studijos instagramo paskyrą dažnai keliate didelės tekstilinės skulptūros – žmogaus-drugio fotografijas. Papasakokite apie studijos veiklą ir drugį – ar jis yra dar vienas jūsų alter ego?

– Pagrindinės mano studijos veiklos – tapyba ir iliustracija. Žmogus-drugys nėra mano išgalvotas veikėjas. Dar mokydamasi mokykloje, labai susidomėjau modernių laikų legendomis – sniego žmogumi, Loch Neso ežero pabaisa ir pan. Žmogus-drugys yra JAV valstijos Vakarų Virdžinijos legenda, gimusi, kai vietiniai žmonės pradėjo regėti drugį primenančią pabaisą. Kelta įvairių versijų – gal tai koks nors pranašas arba radiacijos paveiktas didžiulis drugys. Kadangi visada mėgau keistas istorijas ir siaubo pasakas, ši legenda mane sudomino. Tad, universitete kuriant baigiamąjį bakalauro darbą, vienu iš mano kūrinių tapo didelė žmogaus-drugio tekstilės skulptūra. Metai iš metų ją vis tobulinu, papildau. Greitai drugio vėl lauks permainos, nes ruošiu jam vidinį skeletą, kad skulptūra galėtų pati stovėti. Manau, kad žmogų-drugį tobulinsiu iki gyvenimo galo. Žinau, kad ši skulptūra kai kuriems atrodo baisoka, bauginanti, nes žmonės nemėgsta naktinių drugių. O aš prie jų esu pripratusi – tapant naktimis, jie būna mano kompanionai, stebintys mane iš kitos lango pusės.

– Kaip atrodo jūsų kūrybos procesas? Kuriate disciplinuotai, o gal tiesiog laukiate, kol ateis įkvėpimas?

– Man vis labiau patinka dirbti disciplinuotai, nors anksčiau laukdavau, kol aplankys įkvėpimas. Dabar dažniausiai, iki naujos paveikslų serijos tapymo likus dar keliems mėnesiams, jau imu ieškoti reikiamos informacijos, internete žiūrinėju įvairių gyvūnų ar augalų nuotraukas, kompiuteryje susidėlioju koliažą iš įvairių fotografijų, nusipiešiu eskizą. Prieš pradėdama tapyti, jau turiu sąrašą, kiek serijoje bus paveikslų ir kokie jie bus. Man patinka kurti serijomis, mėgstu, kai darbai vienas su kitu turi tam tikrą ryšį.

Naujosios technologijos manęs taip ir nesugebėjo paveikti, tad neperėjau prie piešimo kompiuterinėmis programomis, o pasilikau prie tradicinio popieriaus ir rašalo. 

– Vaikystėje mėgote žaisti savo tėčio – tapytojo Rimanto Grigaliūno, studijoje. Taip ir kilo noras pačiai užaugus tapyti?

– Iš tikrųjų, pirmoji pažintis su tapyba įvyko tėčio dėka. Jis tapydavo namuose, o aš vaikštinėdavau aplink, jį stebėdavau. Vis dėlto vaikystėje buvau labiau linkusi į lipdymą, mąsčiau apie keramikės ar skulptorės kelią. Vėliau užsimaniau sekti tėčio pėdomis, tačiau tada vėl kilo abejonių. Baigus mokyklą ir renkantis studijas, draugė pasiūlė drauge vykti į Škotiją studijuoti mados ir tekstilės dizaino. Tad įstojau į Aberdyno Roberto Gordono universitetą, kuriame studijuodama tiesiog susižavėjau tekstile. Maniau, kad kursiu tekstilę madai, tačiau tada mane sudomino interjero dizainas. Tad pagal išsilavinimą esu interjero tekstilės dizainerė. Vis dėlto galiausiai mane vėl patraukė tapyba. Tikriausiai potraukį šiai meno krypčiai man tėtis perdavė tiesiog genetiškai.

Kol dar gyvenau su tėvais, baigus tapyti paveikslą, tėtis visada prašydavo jį atnešti jam, kad galėtų įvertinti. Kartais ir jis pats užsukdavo pas mane į kambarį pažiūrėti, kaip tapau, patardavo: čia reikėtų pakeisti foną, o čia – subalansuoti proporcijas. Nors pirmasis mano įkvėpėjas buvo tėtis, mūsų tapybos stiliai yra visiškai skirtingi. Tėtis – tikras klaipėdietis, tad jis dažniausiai tapo jūrinius peizažus arba Klaipėdos architektūrą. Dažnai jis remiasi senais Klaipėdos atvirukais, kuriuose matomų pastatų, deja, jau nebėra. Aš pasirinkau visai kitokio pobūdžio tapybą.

G. Grigaliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ilgai gyvenote Škotijoje. Kas labiausiai jums įsiminė iš studijų metų?

– Gyvenimas Škotijoje buvo išties įdomus, šis etapas mane daug ko išmokė. Visų pirma, kai čia atvykau, buvau neseniai baigusi mokyklą, ką tik palikusi tėvų namus. Tad būtent Škotijoje išmokau savarankiško gyvenimo. Daug ko išmokė ir pačios studijos, būta daug bemiegių naktų. Atvykusi supratau, kad turiu išmokti siūti siuvimo mašina, nes iki tol siūdavau tik rankomis. Reikėjo perprasti šilkografiją ir kitas tekstilės meno technikas, apie kurias nebuvau girdėjusi.

Pati Škotija žavėjo savo gamta – uolienomis, kalnais. Teko pagyventi ne tik Aberdyne, bet ir Škotijos sostinėje Edinburge, žinomame dėl įspūdingos pilies ir miesto teritorijoje stūksančio neveikiančio ugnikalnio. Man Edinburgas yra vienas gražiausių Europos miestų. Tad tapydama į savo kūrinius dažnai įtraukdavau ir kokį škotišką atributą. Norėčiau į Škotiją kada nors vėl sugrįžti, tačiau tik kaip turistė. Gyvenant svečioje šalyje neapleido jausmas, kad sava čia niekada netapsiu. Žinoma, grįžti į Lietuvą beveik po šešerių metų pertraukos taip pat buvo keista. Jau buvau įpratusi prie gyvenimo Škotijoje, tad daug ko teko vėl mokytis iš naujo.

– Ne paslaptis, kad menininkai dažnai užsiima ne viena veikla. Ką jūs veikiate, be tapybos?

– Be tapybos, užsiimu tradicine iliustracija. Naujosios technologijos manęs taip ir nesugebėjo paveikti, tad neperėjau prie piešimo kompiuterinėmis programomis, o pasilikau prie tradicinio popieriaus ir rašalo. Kartais siuvu, vis dar neapleidžiu tekstilės. Dirbu ir rekvizitų dailininke filmavimuose, tad veiklų turiu daugiau, nei įveikiu.

– Ar yra tapytojų, į kuriuos lygiuojatės? Kaip žinome, menininkai dažnai skolinasi idėjas vieni iš kitų ir jas perinterpretuoja savo kūryboje. Kaip jums atrodo, ar įmanoma būti visiškai originaliam? Kur yra riba tarp plagiato ir idėjų interpretavimo?

– Daugelis man patinkančių menininkų kuria kitaip nei aš. Nuo universiteto laikų žaviuosi tekstilės menininku Mister Finch, kuriančiu įspūdingas tekstilines skulptūras. Taip pat man patinka iliustratorės Loren Marks kūryba, kuri kai kuriuos žmones baugina. Įkvėpimo kartais semiuosi ir iš tapytojo Josho Tiesseno, tapančio hiperrealistinius darbus. Šis stilius nėra man labai artimas, tačiau J. Tiessenas dažnai tapo gyvūnus, tad man patinka pastudijuoti, kaip jis pavaizdavo vieną ar kitą žvėriuką. Žinoma, negaliu nepaminėti ir savo tėčio, kurio darbai visada turi vietą mano širdyje.

Manau, kad menininkui būti visiškai originaliam apskritai neįmanoma. Kartais atrodo, kad išties sukūrei niekur nematytą idėją, tačiau vėliau pamatai, kad tai jau buvo daryta anksčiau. Juk mes neretai net nepamename, kad tai jau kažkur matėme, todėl galvojame, kad ši idėja yra mūsų minčių vaisius. Tačiau kada darbas tampa tikru plagiatu? Manau, kad tada, kai nukopijuojama viskas: nuo idėjos iki spalvų paletės, stilistikos.

G. Grigaliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip jums atrodo: ar lengva jaunam tapytojui Lietuvoje pradėti savo kelią?

– Man tai yra tarsi dvigubas iššūkis, nes aš ne taip seniai grįžau į Lietuvą. Tad man reikia prasimušti ir tarp vyresniųjų, ir jaunesniųjų tapytojų. Kita vertus, šiandien gelbėja socialinės medijos, per kurias galima išpopuliarinti savo darbus. Kai kurie menininkai nė nesiveržia į galerijas, jiems užtenka interneto ir socialinių tinklų. Svarbiu menininko įgūdžiu šiandien tampa gebėjimas save išreklamuoti. Kadangi kuklinuosi pernelyg daug rodyti save pačią, pasitikiu savo studijos veidu – žmogumi-drugiu, kuris vietoj manęs pasirodo socialinių tinklų paskyrose.

– Ketinate ilgesniam laikui likti Lietuvoje? O gal jau planuojate kelti sparnus į kitą svečią šalį?

– Norėčiau kurį laiką pagyventi Lietuvoje, nes jau atsibodo kraustytis. Iš pradžių grįžau į gimtąją Klaipėdą, tačiau visada norėjau pagyventi Vilniuje, tad pagaliau išpildžiau savo svajonę ir persikėliau į sostinę. Vis dėlto jūros pasigendu. Gyvenant Aberdyne ir Edinburge, netoliese ošė Šiaurės jūra. Dabar supratau, kodėl vilniečiai vasaromis taip skuba į pajūrį. Paveikslų serija, kurią šiuo metu tapau, jau eina link pabaigos. Tad pamažu pradedu kaupti idėjas būsimai serijai. Na, o ateityje norėčiau sukurti savo verslą, kuriame jungčiau tapybą ir interjero tekstilės detales.