– Kuomet viešėjome Breste, minėjote, kad šiandien Baltarusijos mokyklose istorija prasideda tik nuo Antrojo pasaulinio karo.
– Jeigu kitose Europos šalyse kalbama apie Antrajį pasaulinį karą, Baltarusijoje pasakojama tik apie Didįjį tėvynės karą, bandant nuslėpti faktą, kad iki 1941 metų Sovietų Sąjunga ir Vokiečių naciai buvo sąjungininkai. Apie tai, kad Vakarų Baltarusija iki 1939 metų buvo Lenkijos dalimi, galima atrasti labai mažai informacijos. Dar vienas įdomus faktas – baltarusių vaikai mokyklose nemokomi apie sovietų-nacių paradą, vykusį 1939 metais rugsėjo mėnesį Breste, kur naciai iškilmingai perdavė Pietinę Lenkiją (dabartinę Vakarų Baltarusiją) į Sovietų Sąjungos rankas.
– Kada baltarusiai atrado tikrąją savo šalies istoriją, be sovietinės propagandos įtakos?
– Baltarusiai pradėjo atrasti savo istoriją 1991-aisiais ir baigė vos už kelių metų, kai Aleksandras Lukašenka atėjo į valdžią. Tada istorija vėl tapo uždara tema, perrašoma prorusiška maniera. Dabar baltarusiai sužino tikrąją šalies istoriją iš tėvų, senelių pasakojimų, taip pat iš nepriklausomų autorių knygų.
– Neseniai lietuviai nusprendė atsisveikinti su sovietinėmis skulptūromis, mat šios nebeatitinka laisvos šalies vertybių. O kaip į sovietinį palikimą reaguoja baltarusiai?
– Pirmoji desovietizacija Baltarusijoje prasidėjo iš karto po sovietų sąjungos žlugimo. Kai kurios gatvės buvo pervadintos baltarusių garbei ir svarbiems šalies įvykiams. Kalbant apie sovietinius monumentus, jie tarsi „nematomi“ – žmonės jų nepastebi. Kas kelis metus kuriamos peticijos dėl komunistų monumentų pakeitimo baltarusiškais, bet valstybės ideologija vis dar pagrįsta sovietine praeitimi – institucijos atsisako jas pakeisti teigdamos, kad tai – mūsų praeitis.
Tiesa, institucijos taip pat didžiuotis praeitimi Sovietų Sąjungoje – 2015 metais gegužės 9 dieną teisėsaugos ministras buvo apsirengęs NKVD uniforma. Jis teigė, kad taip pasipuošė norėdamas pagerbti saugumo pareigūnus. Tuo pačiu metu Minske, masinių žudynių vietoje „Kuropaty”, kurioje 1937-1941 metais NKVD saugumo pareigūnai nušovė nuo 30 000 iki 250 000 baltarusių, aktyvus jaunimas rengė eitynes, kuriose smerkiami komunistiniai nusikaltimai, o procesija lydima armija su riaušių policija. Už dalyvavimą eitynėse Baltarusijos piliečiai buvo sulaikomi, jiems skirtos baudos, o kartais net – įkalinimas.
– Ar tiesa, kad tarp Baltarusijos jaunimo atkeliauja "mada" atrasti savo tautinę tapatybę – tampa madinga kalbėti baltarusiškai, prisiminti LDK laikus, tautinę baltarusių vėliavą, Vytį?
– Tautinio identiteto mada ir simbolizmas tarp naujos kartos baltarusių buvo visada. Tačiau simbolizmo naudojimas Baltarusijoje gresia baudomis ir įkalinimu – net jeigu pakabinsi tautinę vėliavą ir ši bus matoma iš gatvės – atsidursi policijoje. Jeigu pasipuoši drabužiais su Vyčio simbolika – taip pat patrauksi pareigūnų dėmesį. Situacija pradėjo keistis nuo 2014 metų, kuomet Rusija užpuolė Ukrainą – tuomet Baltarusijos valdžia pradėjo atlaidžiau žiūrėti į tautinius simbolius.
– Europos ir Baltarusijos jaunimas: kuo skiriamės ir kuo esame panašūs?
– Dažnai lankausi įvairiuose Europos miestuose ir matau, kad baltarusų ir europiečių jaunimas yra labai panašus. Jie nori mylėti, smagiai praleisti laiką, keliauti ir įgyti gerą išsilavinimą. Skirtumas tas, kad baltarusių jaunimas nesieja savo ateities su gimtuoju kraštu. Paaugliai iš Rytų Baltarusijos svajoja gyventi Rusijoje, o jaunimas iš Vakarų Baltarusijos – Europoje. Taip yra todėl, kad Bresto jaunimas gali laisvai gauti Šengeno vizą ir išvykti pamatyti, kaip gyvena Vakarų Europa. Pavyzdžiui, daugeliui jaunų žmonių viza kainuoja 90 eurų. Į šią sumą įeina vizos kaina, mokesčiai ir draudimas. Tai – nemaži pinigai, kuriuos reikia išleisti norint pamatyti, kaip žmonės gyvena Vakaruose.
Jeigu norime aplankyti Maskvą, tereikia įsigyti bilietą už 20 eurų. Priešingai, jeigu norime aplankyti Vilnių – reikia pasiruošti dokumentus, sumokėti daugiau nei 100 eurų vizai, draudimui, tuomet laukti daugiau nei dvi savaites, norint sužinoti, ar bus išduotas leidimas keliauti.
– Kalbėjome apie propagandą Baltarusijos mokyklose, bet smalsu pasiteirauti, kokia situacija šalies universitetuose? Koks valstybės požiūris į studentus?
– Daug baltarusių nenori studijuoti vietiniuose universitetuose dėl vienos svarbios priežasties - „Raspredelenie” (paskyrimo). Jeigu žmogus baigs mokyklą gerais balais, tuomet studijuos nemokamai, tačiau iš karto po universiteto baigimo, valstybė nusiųs bent dviems metams dirbti priemiestyje su 100 eurų per mėnesį alga. Įsivaizduokite, ką ši prievolė reiškia jaunam žmogui – gyventi kaime, kuriame – 30 močiučių ir plynas laukas. Jeigu nenori šios prievolės, teks valstybei sumokėti 17 000 dolerių. Tokių istorijų mūsų šalyje labai daug.
Apibendrinant, požiūris į studentus Baltarusijoje atsispindi šioje fotografijoje. Čia matote dviejų Bresto universitetų aikštę. Vienintelis dalykas čia – mažas fontanas, kurį supa juosta. Tačiau ši juosta nereiškia, kad čia vyksta rekonstrukcija, o tiesiog, kad draudžiama prisiliesti.
Google street view
– Ar jums pačiam teko lankytis Lietuvoje? Jeigu taip, kokį įspūdį paliko mūsų šalis?
– Lietuvoje lankiausi daug kartų. Daugiausia – Vilniuje, Klaipėdoje ir Druskininkuose. Kai esu Lietuvoje, emociškai jaučiuosi kaip namuose. Nors lietuvių ir baltarusių kalbos skirtingos, vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis, jaučiu mūsų bendrą šimtametę istoriją.
