Tikėjimas suteikė džiaugsmą ir viltį laukiant, kas atrodė nebeįmanoma, tai – susigrąžinti Laisvę.

Daug kalbama, kad sveikata yra brangiausia, bet ne, brangiausia yra Laisvė, nes kol jauni, apie sveikatą nekalbame, vertinti ją pradedame, kai jau nebeturime.

Aš Laisvės netekau, kai man buvo 10 metų, 1948-aisiais.

Tuo metu jau suvokiau, kas yra Laisvė.

Nes kai tu atsiduri prekinio traukinio vagone, kur nėra langų, tu nebematai saulės, gimtos žemės ir girdi tik metalinių ratų bildesį, net troškulį ir alkį pamiršti. Mintyse vienintelis klausimas, kada tas baigsis?

Ir nesuvoki, kad čia tik pradžia, kad dar laukia dideli ir baisūs išbandymai: nuolatinis alkis, žiemą – šaltis, vasarą – kaitra.

Nenoriu pasakoti detalių tiems, kurie ten buvo. Jiems nebesinori to prisiminti. O tie, kurie nebuvo tokiame pragare, vis tiek nesupras, nepajus tos kančios ir tragedijos.

Svarbiausia, noriu palinkėti mūsų jaunimui: branginkite Laisvę, mylėkite savo Tėvynę ir drąsiai kovokite, jei prireiktų.

Mūsų tauta yra gana religinga, tuo stipri ir nepalaužiama. Tad būkite drąsūs, gyvenkite laisvoje Lietuvoje.

Sveikinu tuos, kurie dar gyvi grįžo į Tėvynę. O Gedulo ir Vilties dieną nepamirškime pasimelsti, prašyti Dievo palaimos ir stiprybės visiems, ypač jaunimui – neprarasti tikėjimo ir eiti doros keliu.

Vardą parinko sesuo

„Liukrecija mane pavadinti pasiūlė vyresnioji sesuo, ji šį vardą rado skaitydama apie Lukreciją Bordžiją (Lucrezia Borgia – garsios Renesanso laikų italų giminės atstovė – D. J.). Ilgą laiką nė nežinojau, kad turiu antrą vardą. Tik grįžusi į Lietuvą, jau būdama suaugusi, išsiėmiau savo metrikus ir juose pamačiau, kad turiu ir antrą vardą – Genovaitė. Iki tol vargau. Mane vadindavo ir Dekrecija, ir Sekracija, Liukra, Krecija. Tiesą sakant, pavargau nuo tų pravardžių. O istoriją apie Bordžiją vienos komandiruotės į Vilnių metu man papasakojo sena žydė. Kai baigiau savo darbo karjerą, ėmiau vadintis antruoju vardu“, – trumpai apie neįprastą savo vardą pasakojo 85-erių sulaukusi L. G. Balčienė.

Labiausiai gaila, kad čia, Klaipėdoje, nebeturiu savų žmonių.

Moteris kalba gražia lietuvių kalba, labiau būdinga kauniečiams. Ir nenuostabu, jos tėviškė – Marvelė, tarpukariu ir pokariu tai buvo kaimas netoli Kauno, dabar tai – laikinosios sostinės dalis.

Kontrastai: Liukrecija (apačioje pirma iš kairės) penktoje klasėje – viena jauniausių mokinių, dauguma jų buvo tremtiniai. Asmeninio archyvo nuotr.

Bene 1946 m. didelį, gražų šeimos namą nugriovė patvinęs Nemunas. Tėvas su L. G. Balčienės broliu Leonu upėje prigaudė laisvai plaukusių rąstų ir aukštėliau pastatė kitą, perpus mažesnį namą. Darbas nebuvo iki galo baigtas, tėtis nespėjo pastatyti verandos, todėl ir vienos durys buvo nenaudojamos. Ši aplinkybė yra svarbi pasakojant apie pašnekovės 13 metų vyresnį brolį.

Brolis nebuvo partizanas

Leonas Adomaitis nebuvo partizanas. Jis tiesiog labai nenorėjo tarnauti sovietinėje armijoje. Buvo paimtas, bet grįžęs atostogų slapstėsi. Tai buvo laikas, kai žmonės pilna burna kalbėjo, jog netrukus „ateis amerikonai ir Lietuvą išvaduos“. Leonas nenorėjo tarnauti svetimoje kariuomenėje.

Jis tris kartus pabėgo nuo suėmimo.

Nors jį gaudė kaip dezertyrą, bet dokumentuose buvo parašyta, kad jis – partizanas, esą šeimos namo kieme rado užkastą automatą.

L. G. Balčienė žino, kad tai – išgalvotas faktas. Po daugybės metų moters sūnus archyvuose L. Adomaičio pavardės partizanų sąrašuose nerado. Tikėtina, vaikinas tiesiog nespėjo juo tapti.

„Kai brolį suėmė, mamos namie nebuvo. Name buvo dvejos durys, vienose iš lauko pusės nebuvo rankenos. 1947-ųjų birželio 17 d. stribokai apsupo namą, pamatė, kad vienerios durys – nenaudojamos, pamanė, kad pro jas niekas nepabėgs. Kai pradėjo belstis, brolis liepė lįsti po lova, o pats pabėgo pro tas duris. Šalia tekėjo upelis, augo krūmai. Leonas išsmuko iš namo ir nubėgo iki Nemuno. Jį pagavo gal už poros kilometrų nuo namų. Tik gerokai vėliau sužinojome, kad brolį tardė, kankino kelis mėnesius, paskui nuteisė už nesamas nuodėmes, už svetimos tėvynės išdavystę 10 metų griežtojo režimo kalėjimo ir dar penkeriems metams tremties“, – apie lemtingą įvykį pasakojo moteris.

Kareivio patarimas pravertė

Mamos su dukra išvežti atėjo 1949-ųjų gegužės 22 dieną. Vyresnė už Liukreciją Genovaitę 15 metų sesuo jau buvo ištekėjusi ir gyveno atskirai.

„Vieną dieną mama išgirdo, kad netrukus bus didelis vežimas į Sibirą. Kažkas patarė slėptis, bet ji pagalvojo, kad tarybų valdžiai nieko blogo nepadarė, vyrų šeimoje nebebuvo – tėvelis buvo jau miręs nuo džiovos, brolis įkalintas, – pasakojo L. G. Balčienė. – Mamai tada buvo 47-eri, aš buvau 10-ies. Buvo ankstyvas rytas, vos pradėję aušti. Išgirdome garsų beldimą. Nutarime mus ištremti buvo rašoma, kad mama išaugino tarybų valdžios priešą.“

Liepė ruoštis. Vasara, oras šiltas. Nežinia, ką imti. Vienas kareivių pamatė siuvimo mašiną, paklausė, kas ja siuva, ir patarė siuvamąją pasiimti, sakė turės kaip užsidirbti duonai. Šis patarimas išgelbėjo mamai su dukra gyvybes.

Viešnagė: 1953 m. brolis Leonas su žmona Emilija aplankė Liukreciją Genovaitę (dešinėje) Zaigrajeve. Asmeninio archyvo nuotr.

„Aš tada nesupratau, kas tas Sibiras, viskas atrodė kaip nuotykis. Kelionė gyvuliniu vagonu truko iki birželio 13 d. Vietoje tualeto – skylė, pritūpti prie jos buvo galima tik traukiniui važiuojant. Pamenu, kad buvo be galo drovu. Daug žmonių mirė. Vienas ir mūsų vagone neišgyveno. Jį suvyniojo į antklodę ir išmetė kūną į Volgą. Mano rusų kalbos pamokos, tiesa, ne pirmos, prasidėjo vagone, kai sustojus traukiniui kareiviai sakydavo: „Tri vedra, odin mešok – trys kibirai, vienas maišas (duonai)“. Tai buvo visas maistas vagonui. Rusų kalbos kelis žodžius buvau pramokusi, kai vieno potvynio metu su mama išsikėlėme į daugiaaukštį namą Žaliakalnyje. Ten gyveno rusų karininkai, su jų vaikais žaidžiau kieme ir šį bei tą ėmiau suprasti bei pasakyti“, – pirmąją pažintį su rusų pasauliu prisiminė L. G. Balčienė.

Lupenų duona – kasdienybė

Traukiniu tremtiniai buvo nuvežti iki Irkutsko srities Usolės stoties. Toliau – sunkvežimiais iki Širokaja Padė. Tada žmonės lipo į traktorių priekabas ir taip važiavo iki Taljano kaimo.

Liukrecija Genovaitė su mama buvo apgyvendintos pas vietinę rusę su dukra. Vaikystės prisiminimuose šios rusės paveikslas išliko labai šiltas, ji iki šiol pamena mokiusi jos dukrą lietuvių kalbos.

„Mama buvo per sena miško darbams, todėl dirbo pirties prižiūrėtoja. Vietiniai gyventojai neturėjo pinigų bilietui ir tai mus gelbėjo nuo bado. Mama juos slapčia praleisdavo už svogūno roputę ar kopūsto galvelę. Rudenį pradėjau lankyti vietos mokyklą. Kadangi jau šiek tiek mokėjau rusiškai, mane priėmė į ketvirtą klasę, nors dauguma tremtinių pradėjo nuo antros“, – tremties pradžią apibūdino moteris.

1949-ųjų pavasarį ją su mama pervežė į toje pačioje Irkutsko srityje esantį miestą Zima. Ten jas apgyvendino kažkodėl čigonbarakiu vadinamoje patalpoje. Viename kambaryje glaudėsi trys šeimos: moterys su vaikais ir anūkais.

Liudijimas: miestelyje Zima čigonbarakio viename kambaryje Liukrecija Genovaitė gyveno su lietuvaitėmis Janina (kairėje) ir Dalia (dešinėje). Asmeninio archyvo nuotr.

Mamos uždarbis buvo toks menkas, kad dažną kartą tekdavo iš įšalusios žemės krapštyti sušalusias bulves, jas pjaustyti riekutėmis ir kepti ant plytos. Valgydavo duoną iš džiovintų bulvių lupenų.

„Mama kelis kartus mane buvo įtaisiusi dirbti aukle rusų šeimose. Kūdikiai dar nevaikščiojo, man pačiai buvo viso labo 12 metų. Vaikai sunkūs, nugarą skauda, po kelių dienų pabėgdavau. Nors ten gaudavau maisto, man toks darbas buvo per sunkus“, – prisiminė L. G. Balčienė.

Badas sugadino skrandį

13-os Liukrecija Genovaitė buvo išstypusi ir nusprendė prašyti fiktyvios pažymos, kad yra vyresnė ir galėtų dirbti. Prie komendanto stalo pasistiebė, kad atrodytų aukštesnė. Pažymą gavo ir pradėjo dirbti.

„Darbas buvo be galo sunkus – reikėjo nuo rąstų pjovimo staklių nuiminėti šešių metrų ilgio lentas, traukti jas už galo. Po poros savaičių ceche įvyko gaisras. Mums teko valyti degėsius, vežti medienos atliekas ir pjuvenas iš teritorijos. Paskui – vėl darbas trimis pamainomis“, – pasakojo klaipėdietė.

Kitais metais ji pradėjo mokytis vakarinėje mokykloje. Mokslai jai visada sekėsi, bet dirbdama kelis kartus patyrė traumą.

Kai 1953-ųjų kovą mirė Stalinas, tremtiniams gyventi pasidarė laisviau. Po metų L. G. Balčienė baigė septynias vakarinės mokyklos klases, mokyklos direktorė ir klasės auklėtoja patarė jai stoti į pedagoginę mokyklą. Tai buvo mergaitės svajonė nuo mažumės, bet būtent tais metais į šią mokyklą buvo galima stoti tik baigus 10 klasių.

Toliau mokytis ir dirbti paauglė neturėjo jėgų.

Būdama 17 metų įstojo į Irkutsko finansų technikumą. Nors buvo žadėta, bendrabučio pirmakursiams nedavė. Iš varganos 140 rublių stipendijos už lovą nuomojamame kambaryje sumokėdavo 50 rublių. Gyvendama pusbadžiu mergina pasigadino skrandį.

Pirmame kurse technikumą pervadino Apskaitos-kredito, jame buvo ruošiami specialistai darbui banke.

„Lietuvaitės buvome tik dvi, abi – pirmūnės. Kadangi nuolat buvome apsuptos vietinių, tarpusavyje kalbėdavome rusiškai“, – prisimena moteris.

Name apsigyveno milicininkas

Po metų jos mama išvažiavo į Lietuvą. Liukrecija Genovaitė liko viena, neturėjo, kur grįžti atostogų. Mama rašė laiškuose, kad šeimos namas užimtas, jame apsigyveno milicininkas. Jai teko glaustis pas svetimus žmones, giminės bijojo įsileisti.

„Atėjo laikas, kai prasidėjo Stalino kulto pasmerkimas. Mums net paskaitą apie tai skaitė. Paklausiau lektoriaus: „Kas kaltas dėl mūsų ištrėmimo.“ Man atsakė: „Tik Stalinas“, – iki šiol stebisi L. G. Balčienė.

Mokydamasi paskutiniame technikumo kurse ji kreipėsi į Lietuvos banko respublikinę kontorą, prašydama priimti kaip jauną specialistę. Atsakymas buvo kategoriškas – Lietuvoje užtenka savų specialistų. Nors gavo diplomą su pagyrimu ir turėjo teisę pasirinkti darbo vietą. Viltis grįžti į Lietuvą žlugo.

Tada Liukrecija Genovaitė su trimis draugėmis pasielgė itin drąsiai – išvažiavo dirbti į Tolimuosius Rytus. Tuomet lietuvė jau buvo ištekėjusi.

Atlikdama praktiką Buriatijoje susipažino su rusu Demjanu, kurio šeima taip pat buvo ištremta iš gimtinės. Iš praktikos ji ir grįžo jau už jo ištekėjusi. Taip lietuvaitė L. G. Adomaitytė tapo Pachomova.

Pirmagimį sūnų pavadino Sergejumi. Atrodė, kad grįžti į Lietuvą nebepavyks.

Vyras įsidarbino geležinkelyje ir po metų įgijo teisę nemokamai važiuoti atostogų. Tai buvo galimybė sugrįžti į gimtąją šalį.

Pasą keitė triskart

Tikslas buvo paprastas ir aiškus – kaip nors likti Lietuvoje. Tris mėnesius ji mynė Kauno ir Vilniaus valdžios slenksčius, bet vos pažvelgę į jaunos moters pasą, viršininkai pamatydavo įrašą apie tremtį ir prisiregistruoti neleisdavo. Buvo 1959 metai, jauna šeima turėjo grįžti į Rusiją.

Netrukus porai gimė dar vienas sūnus.

1963 metais baigėsi brolio Leono tremtis ir jis su taip pat politine kaline palangiške žmona Emilija parvažiavo į Lietuvą. Susirašinėti jau buvo galima laisvai, brolis ir sesuo ėmė kurti planus, kaip paskutinei iš Adomaičių grįžti į Lietuvą.

Vienas būdų buvo „pamesti“ pasą ir naują gauti be įrašo apie santuoką ir vaikus. Vienai moteriai registravimosi formalumus būtų buvę įveikti paprasčiau.

„Mano vyro draugo sesuo dirbo pasų skyriuje. Kartą ji nešė mano naują pasą viršininkui pasirašyti, o jis mane pažinojo ir pamatė, kad nėra įrašų apie santuoką ir vaikus. Ta moteris apsimetė, kad įvyko klaida. Po kiek laiko vėl kreipiausi prašydama paso, sakiau, kad sūnus žaisdamas įmetė jį į krosnį. Sumokėjau baudą už neapdairumą. Trečias kartas nemelavo, gavau pasą ir parašiau broliui. Atvažiavau į Lietuvą iš pradžių viena. Valdiškose įstaigose klausė, kaip čia yra, kad pasas išduotas Sibire, mano pavardė rusiška, o atvažiavau viena. Pratariau tik tiek: „Būna ir taip.“ Mane priregistravo Minijos gatvėje neįgalios moters, kurią aš neva turėsiu slaugyti, bute. Iš tiesų apsigyvenome pas brolį. Jis turėjo dviejų pereinamų kambarių butą. Ilgai taip gyvenome: mano keturių asmenų šeima ir jie trys“, – sugrįžimo sunkumus prisiminė moteris.

Laukė kiti sunkumai

Kitas sunkus etapas buvo rasti darbą. Ir vėl koją kišo įrašai apie tremtį.

Laikraštyje buvo skelbiama apie ieškomus darbuotojus tokioms pareigoms, kurioms moteris tiko, bet vos peržiūrėję įrašus jos dokumentuose, viršininkai atsisakydavo tokios kandidatūros.

Tačiau atkakli moteris galiausiai įsidarbino banke, ir tie, kas iš pradžių nenorėjo jos įsileisti į įstaigą, tapo geriausiais draugais.

Šeiminis Liukrecijos Genovaitės gyvenimas nesusiklostė. Vyras gavo darbą Klaipėdos prekybos uoste, atsirado lengvų pinigų, o tada ir žalingi pomėgiai paėmė viršų. Neiškentusi moteris išvarė gero pavyzdžio sūnums nerodantį sutuoktinį.

Buvo sunku vienai auginti vaikus, užgriuvo dar viena bėda – mamai diagnozuotas vėlyvos stadijos vėžys. Teko ją iš Kauno parsivežti į Klaipėdą ir rūpintis iki paskutinio atodūsio.

Proga: tremty Aldas Kliukas: je Liukrecija Genovaitė (dešinėje) tapo lietuvių vaiko krikštamote ir tądien nusifotografavo su krikštasūnio mama. Asmeninio archyvo nuotr.

Ilgą laiką šeima gyveno vieno kambario kooperatiniame bute, o tai reiškia, kad ir už tą mažą būstą reikėjo mokėti pinigus.

„Iš banko bėgau dar ir todėl, kad pajutau spaudimą stoti į komunistų partiją“, – atviravo L. G. Balčienė.

Po ilgų metų darbo banke, ji nusprendė pakeisti darbovietę. Gargždų metalo apdirbimo įmonės direktoriaus negąsdino įrašai apie tremtį moters dokumentuos, ją priėmė dirbti Planavimo skyriaus viršininke.

18 metų ji iš Klaipėdos kasdien važinėjo į darbą kitame mieste.

L. G. Balčienė ištekėjo dar kartą, bet ir ši santuoka po 18 metų iširo.

„Galbūt buvau pernelyg reikli, nes pati viską pasiekiau savo darbu. Dabar galvoju, kad mano gyvenimas buvo sunkus, bet įdomus ir laimingas, nes gyvenu Lietuvoje. Vaikai seniai gyvena Vokietijoje, kviečia pas save, bet aš pasisvečiuoju ir grįžtu. Labiausiai gaila, kad čia, Klaipėdoje, nebeturiu savų žmonių. Giminėje buvau jauniausia, visi seniai mirė, jaunesniųjų giminaičių Vilniuje ir Kaune nepažįstu“, – guodėsi L. G. Balčienė.

Nors neseniai moteris išgyveno sunkią ligą, vis dar yra kupina optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo. Naudojasi internetu, rašo nacionalinį diktantą, yra moterų ansamblio „Vakaro žaros“ narė.

Dabar tremties tema yra aktualesnė nei bet kada anksčiau – šiuo metu daugybė Ukrainos gyventojų (ypač dažnai – vaikai), yra priverstinai perkeliami į įvairius Rusijos miestus, jų šeimos išardomos ir dažnai tenka gyventi sudėtingomis sąlygomis. Kaip ir seniau, taip ir dabar, tremiami žmonės išgyventi ir adaptuotis prie pasikeitusių sąlygų bando įvairiais būdais.

Menas padėjo išlikti žmonėmis net ir tremtyje

Ypač dažnai tremtyje žmogiškumo ir tautiško identiteto išsaugojimui buvo naudojamas menas: muzika, paveikslai, poezija, rankų dirbiniai ir t. t. Menas itin svarbus ne tik patiems ištremtiesiems, bet ir turi didžiulę istorinę reikšmę, leidžia pajausti tremties buitį, suprasti šį įvykį tiek praeities, tiek dabartiniame kontekste.

M. Laužadžio nuotr. 

Menininkės Linos Jonikės manymu, kūrėją, kaip ir visus žmones, veikia jo artimųjų, senolių, tautos istorinės patirtys: „Menininkas mato, girdi, suvokia. Ir tą suvokimą savo kūriniuose savitai perduoda kitiems, to neišgyvenusiems žmonėms. Istorinės tiesos, faktų žinojimas, nepriklausomai nuo to, kokia forma juos pasiekia, mano galva, sukuria sąlygas tautos susitelkimui ir tobulėjimui.“

Lietuviai tremtyje kūrė įvairias atminimų knygeles, tekstilinius maldynėlius. Tai buvo mažo formato rankomis siuvinėti įvairių spalvų kūriniai su vieno ar kelių sakinių tekstais, vaizdais. Juose dažnai matomi kryžiaus elementai, Lietuvoje augantys augalai: linai, rūtos, ąžuolai. Lietuviai kurdavo ir siuvinėtas tekstines korteles, nosines, apykakles, dėžes, papuošalus. Tokie rankdarbiai buvo daromi slapta ir daugelis jų skirti artimiausiems žmonėms dovanoti, nors tremtyje, savaime suprantama, perduoti dovanas Lietuvoje likusiems artimiesiems buvo neįmanoma. Tačiau viltis vėl su jais susitikti visada buvo gyva.

Na, o medžiagos, iš kurių buvo daromi rankdarbiai, sąlygos, kuriomis jie daryti, ir intencijos – visa tai kalba apie pasipriešinimą. Akivaizdu, kad tai buvo kasdienio pasipriešinimo forma, savotiškas būdas pabėgti ir atsiriboti nuo nemalonios aplinkos ir priespaudos. Menininkas Rokas Kašėta teigia, kad tokie dirbiniai yra reikšminga istorijos dalis, kadangi „svarbu jausti, kad gyvenimą, kurį gyvename šiandien, gyvename tik dėl visų tų žmonių iš praeities, visų praėjusių kartų, kurios rasdavo būdų būti kartu, susikalbėti, palaikyti ir saugoti vieni kitus. Prisiminti tuos žmones, jausti su jais ryšį yra patriotizmas.“

 Kauno IX forto memorialinis kompleksas. / R. Račkausko nuotr.

Parodys, kas padėjo lietuviams nepasiduoti

Kelios dienos po Gedulo ir vilties dienos minėjimo, birželio 16 dieną, penktadienį, žinomi Lietuvos šiuolaikiniai menininkai Džiugas Karalius, Giedrius Bučas, Rokas ir Eglė Kašėtos, Marius Jonutis, Lina Jonikė, Greta Kardi-Kardišiūtė Kauno IX forto muziejaus renginyje „Birželio sodas“ atvers duris į tremtinių išgyvenimus ir kasdienybę, rodydami savo meno kūrinius, sukurtus pagal Lietuvos istorijos instituto ir Kauno IX forto muziejaus atliktą tremtinių tekstilės eksponatų tyrimą. Menininkų kūriniai atspindės esminius ideologinius tremtinių tekstilės elementus: pasipriešinimą, socialumą ir atmintį.

„Norime nupasakoti tremties siaubą ir realybę Lietuvoje, kuomet žmonės per jėgą buvo išvežami iš savo namų į tolimus, atšiaurius Sovietų Sąjungos kraštus. Norisi, kad žmonija išmoktų baisias istorijos pamokas ir jų nekartotų“, – teigia vienas iš parodoje dalyvausiančių menininkų Džiugas Karalius.

Kauno IX forto muziejaus direktorius M. Pečiulis. / K. Jurevičiūtės nuotr. 

„Net ir tamsiausioje naktyje galime surasti šviesą, rodančią kelią į priekį. Iš gimtosios aplinkos prievarta išplėšti žmonės nepalūžo, jie ir toliau mylėjo gyvenimą, saugojo savo papročius, prisiminimus ir puoselėjo viltį vieną dieną sugrįžti atgal. Visą šių emocijų paletę galėsime išvysti Kauno IX forto muziejaus pristatomoje tremtinių tekstilės parodoje. Kiekvienas tekstilės kūrinys, apie kurį pasakojame – tai kruopštus žmogaus rankų prisilietimas ir atspindys jausmų, perkeltų į matomus kūrinius: skausmo, baimės, džiaugsmo, vilties, artimojo meilės. Šiuos jausmus žmogus jaučia nepriklausomai nuo to, kokioje vietoje būtų. Tekstilės darbai, gimę sunkiomis ir negailestingomis tremties sąlygomis, buvo išsaugoti ir sugrąžinti į Lietuvą. Deja, atskirais atvejais, jie yra vieninteliai išlikę tragiškų įvykių liudininkai“, – renginio koncepciją apibendrina Marius Pečiulis, Kauno IX forto direktorius.

Tremtinių tekstilės ir skulptūrinių objektų paroda „Sudygsniuota“ bus atidaroma birželio 16 dieną Kauno IX forto memorialiniame komplekse (Žemaičių pl. 71, Kaunas). Atidarymo renginys prasidės 17:00, renginys – nemokamas. Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, informaciniai partneriai: LRT ir „Kauno diena“.

Renginys prasidės vidurdienį mišiomis Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, po jų trėmimo aukų atminimas bus pagerbtas prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms atminti.

Pirmadienį sueina 75 metai nuo vienos masiškiausių Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos „Vesna“ 1948 metų gegužės 22–27 dienomis.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, tuomet sovietų valdžia iš šalies ištrėmė apie 40 tūkst. žmonių. Jie išvežti į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko sritį, Buriatijos-Mongolijos autonominę respubliką.

1940–1941 metais ir 1945–1953 metais sovietai iš viso ištrėmė apie 135 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Iki šiol tremties faktą patvirtinančius dokumentus išduodavo VRM. Vyriausybė trečiadienį pritarė, kad ministerija šios funkcijos nebeatliktų.

„Lietuvos piliečiai, patyrę tremtį ir skaudžius išgyvenimus, negali tapti perteklinių biurokratinių procedūrų įkaitais. Jeigu oficialiuosiuose archyvuose yra informacijos, kad asmuo buvo ištremtas, Vidaus reikalų ministerija neturėtų to papildomai patvirtinti. Todėl šiuo pakeitimu norime tremtiniams supaprastinti tremties faktą patvirtinančių dokumentų išdavimo tvarką ir nesudaryti papildomų rūpesčių“, – pranešime cituojama vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.

Anot ministerijos, tokių dokumentų išdavimas nėra su valstybės politikos formavimu susijusi funkcija, ji nepatenka ir į nurodytas vidaus reikalų ministro valdymo sritis.

Ištremtų asmenų bylos ir visa susijusi archyvinė medžiaga ministerijos archyve nėra saugoma, ji perduota Lietuvos ypatingajam archyvui.

Lietuvos ypatingasis archyvas 2019 metais gavo 568, 2020 metais – 680, 2021 metais – 719, pernai metų pirmąjį pusmetį – 304 prašymus išduoti tremties faktą patvirtinančius dokumentus.

Ministerija 2019 metais išdavė 493, 2020 metais – 416, 2021 metais – 359, praėjusiais metais – 284 tremties faktą patvirtinančius dokumentus.

– Bylos – su žmonių vardais, pavardėmis. Kokios informacijos dar galėtume jose rasti?

– Čia yra žmonių, numatytų ištremti iš Lietuvos į Sibirą ir kitus regionus, sąrašai. Pirmiausiai norėčiau pasakyti, kad kai mes paskelbėme elektroniniame pavardžių archyve didelę dalį tų sąrašų, daugeliui kilo klausimas, ar visi įtrauktieji į jį ir buvo ištremti. Sunku būtų pasakyti tą procentą, tačiau tikrai ne visi, nes dalis žmonių negyveno pagal vietinės valdžios organų dokumentuose užfiksuotą gyvenamąją vietą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar šiose bylose minimas ištrėmimo motyvas, priežastys? Jeigu kalbėtume apie 1941-ųjų sąrašus, tai tuomet daugiausiai buvo tremiama inteligentija. Vėliau – ūkininkai, antisovietinio pasipriešinimo dalyviai.

– Taip, iki 1949 metų, pokario laikotarpiu daugiausiai buvo tremiami tie, kurie turėjo artimųjų, giminių, dalyvavusių ginkluotame antisovietiniame pasipriešinime. Nuo 1949-ųjų prasidėjo trėmimai pagal socialinį statusą. Tai yra buvo išvežami ir nacionalizuojamas turtas pasiturinčių ūkininkų, kuriuos sovietai vadino buožėmis. Vėlesniais metais, nors sąrašai dar ir buvo sudarinėjami, bet tremties operacijos apie 1952–1953-uosius praktiškai nevyko. Tad daugelis net neįtarė, kad jų giminaičiai galėjo būti įtraukti į tuos sąrašus, jei nebuvo išvežti.

Nuo 1949-ųjų prasidėjo trėmimai pagal socialinį statusą. Tai yra buvo išvežami ir nacionalizuojamas turtas pasiturinčių ūkininkų, kuriuos sovietai vadino buožėmis.

 

– Ar tiesa, kad per visą trėmimo laikotarpį buvo numatyta ištremti daugiau kaip 30 tūkst. vaikų? Ar šiose bylose yra ir jų vardai bei pavardės?

– Ankstesniais metais būdavo tiesiog įrašoma tokio ir tokio asmens vaikai nieko nekonkretizuojant. Vėliau, nuo 1948–1949 metų, prie tremiamo žmogaus vardo ir pavardės jau būdavo įrašoma, kad tokio ir tokio dukra arba sūnus bei jo vardas. O kai kada ir pavardėmis nurodyta.

– Gal galite atversti kokią bylą ir pakomentuoti?

– Taip, štai čia Tauragės apskrities byla pavadinimu „Viesna“. Joje yra susirašinėjimas ir sąrašai žmonių, kurių ištrėmimas jau patvirtintas. Štai 1949-ųjų sąrašuose jau, kaip minėjau, nurodytas tėvas, jo pavardė ir vardas, o šalia išvardinta jo žmona, sūnus Jonas, sūnus Stasys, dukra Janė, sūnus Alfonsas (2 metų) ir dar 84-erių močiutė, šeimos galvos motina Magdalena. Čia – jau sąrašai per masinio trėmimo operaciją, jie yra detalūs. Išvertus į lietuvių kalbą, ši byla vadinasi „Bangų mūša“.

Jeigu visas bylas sudėtume vieną šalia kitos, tai ta eilė nusitęstų 17,5 km.

 

– Gal žinoma, iš kokių apskričių buvo daugiausiai tremiama žmonių? Ar yra tokia informacija?

– Galima būtų pastebėti, kad iš visos Lietuvos buvo tremiama vienodai, tikslios tokios informacijos nėra.

– Ir visas šias bylas dabar perkelsite į skaitmeninę erdvę?

– Taip, tačiau nereikia manyti, kad visos šios bylos – 1 mln. 350 tūkst. – taip greitai atsiras skaitmeninėje erdvėje, nes kiekis milžiniškas. Jeigu visas bylas sudėtume vieną šalia kitos, tai ta eilė nusitęstų 17,5 km.

– Kaip šioje skaitmeninėje erdvėje atrasti savo gimines, artimuosius, jeigu norima sužinoti, ar jie nebuvo įtraukti į šiuos sąrašus?

– Tiesiog į paieškos laukelį reikia įvesti norimą pavardę ir spausti „ieškoti“. Pavyzdžiui, įvedėte pavardę Paškevičius ir išmeta visus Paškevičius, kurie yra paminėti archyvų bylose. Rodo, kad iš viso yra 46 puslapiai. Paieška sutrumpės įvedus ir giminaičio vardą, jeigu žinote. Dabar didžioji dalis dokumentų yra visiems laisvai prieinami ir norintieji gali susipažinti su juos dominančia informacija.

Nors juose liudijamas skaudus ir tragiškas Trofimovsko salos tremtinių likimas, atsispindi ir tvirta, ryžtinga, net įkvepianti autorės pozicija, nepalaužiama kovos dvasia ir moralinė stiprybė neteisybės, šmeižto ir tremties iššūkių akivaizdoje.

Memuaruose pateikiama istorija sukasi ne tik apie lietuvių tautą ištikusią tragediją – pasakojime paliečiamos ir universalios temos, kurios bus suprantamos net ir asmenims, gerai nesusipažinusiems su aprašomų įvykių istorinėmis aplinkybėmis. Būtent apie tai ir liudija nuolat augantis D.Grinkevičiūtės memuarų vertimų į užsienio kalbas skaičius. Žinoma, lietuvių tremtinės pasakojama istorija pirmiausia yra aktuali skaitytojams Lietuvoje, kurioje tarpukariu ir prasidėjo dramatiškų posūkių nestokojęs rašytojos gyvenimo kelias.

Šviesūs vaikystės metai

D.Grinkevičiūtė gimė 1927 m. gegužės 28 d. išsilavinusių ir pasiturinčių kauniečių – Juozo ir Pranės Grinkevičių – šeimoje. Nors abu būsimosios rašytojos tėvai buvo lietuviai, jie susipažino laikinai gyvendami Rusijoje, o 1919 m. į tėvynę Grinkevičiai grįžo jau kaip sutuoktinių pora.

Knyga „Dalia“ apie D. Grinkevičiūtę.

Šeimos galva J.Grinkevičius nuo 1926 m. dirbo Lietuvos banko tarnautoju. Jis buvo aukštos erudicijos žmogus, mokėsi Maskvos aukštojoje technikos mokykloje, baigė tuometį Lietuvos universitetą,  skirtingais gyvenimo laikotarpiais tarnavo carinės Rusijos ir nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Galimai iš tėvo D.Grinkevičiūtė perėmė discipliną, griežtumą, sau ir kitiems keliamus aukštus reikalavimus. Kartu J.Grinkevičius buvo sąžiningas ir ypač gerbiamas žmogus. Memuaruose rašytoja su didele pagarba ir pasididžiavimu atsiliepia apie abu savo tėvus: tiek tvirto charakterio ir aukštos moralės tėvą, tiek besąlygiškai mylinčią ir rūpestingą motiną Pranę Stacinskaitę-Grinkevičienę, su kuria ji, deja, atsidūrė tolimiausiose tremties vietose, Lenos upės žiotyse.

Lietuvių tremtinės pasakojama istorija pirmiausia yra aktuali skaitytojams Lietuvoje.

Rašytojos vaikystė prabėgo banko tarnautojų namuose Kaune, V.Putvinskio g. 20 (šiandien – 38). Šį D.Grinkevičiūtės gyvenimo laikotarpį tinkamai apibūdina ir jos žodžiai, rašyti apie tryliktąjį gimtadienį: „Nieko netrūko – nei tortų, nei saldumynų.“

Dalia ir jos trejais metais vyresnis brolis Juozas vasaromis mėgaudavosi šeimos kelionėmis į Palangą. Vaikai turėjo daug žaislų ir net namuose įrengtas sūpynes.

Nuo 1939-ųjų Grinkevičiai apsigyveno name Žaliakalnyje, Perkūno al. 24C, kuris buvo pastatytas autorės tėvo kartu su šešiais kolegomis, banko tarnautojais, pasiėmus paskolą. Šiandien šio namo adresas – Perkūno al. 60A. Apsilankius šioje vietoje galima išvysti memorialinę lentą rašytojos atminimui. Būtent šiuose namuose ji gyveno iki tremties.

Prieš tremtį į Sibirą paaugusi Dalia mėgo žaisti tenisą, skaitė Karlo May knygas apie indėnų nuotykius, mokėsi „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, o tėvas ją supažindino su teatru ir opera – jie D.Grinkevičiūtei visą gyvenimą liko viena didžiausių aistrų ir įkvėpimo šaltiniu.

1940 m. Dalia įstojo į skautų būrelį, labai didžiavosi savo uniforma ir būtent šiuos drabužius apsivilko, kai visa Grinkevičių šeima buvo suimta ištremti. Tais pačiais metais ji buvo atšventusi ir savo tryliktąjį gimtadienį, kurio gražus atsiminimas įkvėpdavo jėgų tamsiausiomis tremties Sibire akimirkomis.

Gimtadienis paauglės atmintyje įstrigo ne tik dėl šventiškos nuotaikos, vaišių gausos, draugių kompanijos, bet ir dėl tėvo pasakytų žodžių, kurie tapo savotiškais rašytojos gyvenimo moto: „Gyvenimas, Dalia, nėra vien tik malonumų serija. Gyvenimas – kova. Ruoškis jai, kad nepasirodytum lepšė. Viena noriu tau pasakyti, mano mergaite, neprekiauk savo sąžine.“

Gyvenimo kovos pradžia

Gyvenimo kova, apie kurią kalbėjo D.Grinkevičiūtės tėvas, prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. Šeimą įskundė „Lino“ fabriko kadrų skyriaus viršininkas pavarde Ratneris, informuodamas saugumo organus apie darbuotojos P.Grinkevičienės vyrą, buvusį banko tarnautoją ir aktyvų tautininką.

Rengė: parodos autorės Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė, Vytenė Muschick, Jurga Graf.

Lemtingąją birželio 14-ąją, apie 3 val., į šeimos namus įsibrovė čekistai. J.Grinkevičiui pagrasino revolveriu, šeimos nariams skyrė tik 20 minučių apsirengti, pasiimti būtiniausius daiktus. Vėliau jie buvo susodinti į sunkvežimius ir išgabenti į geležinkelio stotį Naujojoje Vilnioje, kur jau stovėjo trėmimams paruošti gyvuliniai vagonai.

Pirmajai trėmimų bangai buvo būdingas netikėtumo elementas. Ištremtieji nebuvo perspėti, tardyti ar nuteisti. Pradiniai trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14-ąją ir tęsėsi iki 22-osios.

Geležinkelio stotyse tremtiniai buvo skirstomi į dvi grupes – A grupę, sudarytą iš šeimos galvų, pagrindinių politinių kalinių, ir B grupę, kurią sudarė kiti šeimos nariai. J.Grinkevičius buvo priskirtas A grupei ir ištremtas į darbų lagerį Sverdlovsko srityje, Gario rajone (dabar – Jekaterinburgas). Jo gyvenimas baigėsi mirtimi nuo bado 1943-iaisiais. Prieš užgęstant gyvybei, vyras dar spėjo palikti paskutinį savo laišką, parašytą ant beržo tošies: „Aš mirštu iš bado…“

Likę Grinkevičių šeimos nariai po alinančios kelionės sausakimšais gyvuliniais vagonais atsidūrė Altajaus krašte. Pirmaisiais metais runkelių ūkyje jie dirbdavo po aštuoniolika valandų per parą, kęsdami viršininkų patyčias, bandydami išsiversti prekiaudami atsivežtais daiktais.

Jau apsipratę prie klimato ir gavę leidimą auginti bulves, tremtiniai, jų nelaimei, po metų buvo perkelti dar kartą. 1942-ųjų rugpjūtį D.Grinkevičiūtė kartu su šeima ir bendro likimo tautiečiais pasiekė Trofimovsko salą Lenos upės žiotyse. Būtent čia, Jakutijos regiono šiaurėje, prie Laptevų jūros, prasidėjo sunkiausi tremties išbandymai.

Visagalė valia

Trofimovsko tremtiniai gyveno savo pačių iš plytų ir samanų pastatytuose barakuose. Šie statiniai nesulaikydavo šilumos, juose būdavo drėgna, pro kiaurą stogą ir duris poliarinės pūgos prinešdavo sniego, žmonės prišaldavo plaukus prie gultų ir sienų.

Viršininkai gyveno apšiltintuose rąstų namuose, kuriuos tremtiniai, tarp jų – ir penkiolikametė Dalia, iškirsdavo iš Lenos upės ledo ir pavalkomis tempdavo po 7 arba 10 km iki viršininkų sandėlių. Kadangi tremtiniai prastai maitindavosi ir kentėjo nuo bado ir skorbuto, virvių pavalkų iki kraujo pratrintos žaizdos ant pečių sunkiai gydavo, dar labiau sunkindamos nežmoniškas darbo sąlygas.

Labiausiai viską komplikavusi aplinkybė buvo metų laikas, kuriuo Grinkevičiai kartu su kitais ištremtais tautiečiais pasiekė Trofimovsko salą. Rugpjūtį jau buvo įsibėgėjusi apie dešimt mėnesių trunkanti poliarinė žiema, kuri 1942–1943 m. buvo išskirtinai negailestinga – per šią žiemą žuvo pusė visų tremtinių. Pūgos žmones įkalino barakuose, be šalčio ir bado, juos kankino blakės ir šiltinė, mirė ištisos šeimos, o tremtiniai, šių aplinkybių priversti, neretai turėdavo dalytis gultais su mirusių artimųjų kūnais.

Nepaisant susiklosčiusių negandų, jaunoji D.Grinkevičiūtė nepalūžo ir išlaikė ryžtingą nuostatą. „Jaučiu savyje gimstantį atkaklumą, – tuometes savo mintis „Atsiminimuose“ aprašė D.Grinkevičiūtė, – jėgą, norą gyventi, kovoti su gyvenimu ir laimėti. Paimti jį už nasrų, kad galėčiau pati jį tvarkyti, o ne jis mane mėtytų. Mes dar gyvensim, Dalia, mes dar pakovosim. Kovosim su tuo žiauriu priešu – gyvenimu ir nepasiduosim. Spjaut, kad man tik penkiolika.“

Mergina neišsižadėjo savo ambicijų įgyti išsilavinimą ir taip padėti šeimai. Po darbų ji mokėsi barakuose atidarytoje improvizuotoje septynmetėje mokykloje, veikusioje nuo 1942-ųjų gruodžio, o išsilavinimą įgijo tik 1948 m., baigusi Kiusiūro vidurinę mokyklą – tuo metu išgyvenę Trofimovsko salos tremtiniai jau buvo išskirstyti po didžiausius Jakutijos miestus.

Baigusi vidurinę, Dalia planavo tęsti mokslus Jakutske – Jakutijos sostinėje, kurioje ji turėjo leidimą gyventi, bet tokio paties leidimo nepavyko gauti motinai. Mergina rizikavo bandydama mamą slapčia atsigabenti įJakutską garlaiviu, bet abi moteris sulaikė NKVD pareigūnai.

P.Grinkevičienei smarkiai sustreikavo sveikata (tremties metu ją išsekino badas ir ūmus inkstų uždegimas) ir ji buvo palikta gydyti Jakutsko ligoninėje. Dalia metams buvo išsiųsta į Kangalaso anglies kasyklas. Atlikusi bausmę ir atsižvelgdama į savo motinos troškimą baigti gyvenimą tėvynėje, 1949 m. vasarį D.Grinkevičiūtė nusprendė rizikuoti dar kartą.

Pasitelkusi jai būdingą iškalbą ir charizmą, sugebėjo įkalbėti oro uosto darbuotojus leisti jai ir mamai sėsti į lėktuvą neturint jokių dokumentų. Moterys grįžo į Lietuvą ir slapstėsi pas gimines, kol galiausiai apsistojo savo bute Perkūno alėjoje, kurį nuo nacionalizacijos apsaugojo viena iš motinos seserų – Antanina Kairiūnienė.

Tragedijos metraštininkė

Akimirkomis, kai nesirūpindavo sergančia motina, Dalia skirdavo laiką pirmiesiems savo memuarams rašyti, šiandien žinomiems pavadinimu „Atsiminimai“. 2021-aisiais šie dokumentai buvo įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Vėliau šiuos rankraščius mergina sudėjo į stiklainį ir užkasė savo namų sode, nujausdama, kad gali būti susekta ir suimta.

Rankraščiai šioje vietoje pragulėjo 41 metus, iki pat 1991-ųjų balandžio, kai buvo surasti praėjus ketveriems metams po jų autorės mirties. Per tą laiką rašytoja buvo išduota, išgyveno antrąją tremtį, grįžusi į tėvynę sugebėjo baigti Kauno medicinos institutą ir keturiolika metų dirbo Laukuvos miestelio ligoninės gydytoja.

Slapstymosi metu mirusią motiną D.Grinkevičiūtė buvo priversta palaidoti namų rūsyje, kur jos palaikai nežymėtame kape pragulėjo dvylika metų. Kol galiausiai dukrai, jau dirbant Laukuvos ligoninės gydytoja, pavyko motiną perlaidoti Eigulių kapinėse, Kaune, 1962 m., tačiau tokiu savo sprendimu ji užsitraukė Šilalės rajono komunistų partijos atstovų nemalonę.

D.Grinkevičiūtei neradus sode užkastų savo „Atsiminimų“, autorė juos perrašė iš naujo. Antrasis memuarų variantas šiandien yra žinomas poeto ir žurnalisto Kazio Sajos parinktu pavadinimu – „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

Greta šių tekstų Dalios raštus papildė ir istorija „Gimtojoj žemėj“, datuojama „po 1979 m.“ Joje rašytoja pasakoja apie susidorojimą, patirtą tėvynėje, kai 1974-aisiais komunistų partija, pasitelkdama šmeižto akciją, nušalino nepaklusnios nuostatos rašytoją nuo gydytojos pareigų Laukuvoje. Netekusi darbo ir tarnybinio buto, likusius gyvenimo metus ji gyveno pas savo draugę Aldoną Šulskytę.

Laikui bėgant, naujuosius memuarų rankraščius D.Grinkevičiūtei pavyko perduoti tremtinių istorija susidomėjusiems disidentams, tokiems kaip Andrejus Sacharovas. Būtent jo iniciatyva memuarai atsidūrė už geležinės uždangos ir buvo išleisti Paryžiuje ir Čikagoje dar iki 1981 m.

Dėl šios veiklos Dalia iki pat mirties kentėjo nuo Kauno saugumo organų vykdomo persekiojimo ir tardymų. Tačiau moteris niekada nesigailėjo priimtų sprendimų ir jautė atlikusi savo misiją.

„Man labai lengva kvėpuoti nuo minties, kad aš, kiek leido mano jėgos, protas, sugebėjimai, pastačiau šiokį tokį paminklą Šiaurės aukoms, – rašė ji. – Pasaulis sužinojo apie tūkstančius bevardžių kankinių broliškuose lediniuose kapuose. To negalima nei sunaikinti, nei ištrinti. Tai istorija. Tai paminklas ir mano Tėvams.“

Misija, padėjusi išgyventi

D.Grinkevičiūtės memuarai – pasakojimas, pakylantis virš istorinių aplinkybių ir įveikiantis skirtingas lietuvių kartas skiriančią laiko distanciją.

Prisiminimai – jų turinys, kilnus tikslas paliudyti totalitarinio režimo nusikaltimus ir pagerbti tremties aukas, įtraukiantis stilius, liudijantis apie D.Grinkevičiūtės kaip rašytojos talentą – skaitytojų negali palikti abejingų.

Šioje istorijoje kalbama apie iššūkius, kurie aktualūs bet kokios kartos ar kultūros žmogui – kaip elgtis susidūrus su gyvenimo sunkumais? Kaip atrasti vidinių jėgų tamsiais laikotarpiais? Kaip neprarasti kovos dvasios, kai supančios aplinkybės varo į juodžiausią neviltį? Arba kaip atrasti gyvenimo vertę, paguodą, kai iš tavęs buvo atimti gražiausi jaunystės metai? Šie klausimai nuolat atsispindi rašytojos atsiminimuose per jos vidinius monologus, pasirinktas pasakojimo temas.

Skaitytojus stebina, kaip jauna mergina, susidūrusi su negailestinga tremties Sibire realybe, savarankiškai suformuluoja egzistencines išvadas, sutampančias su iškiliausių Vakarų kultūros mąstytojų įžvalgomis.

Nacių koncentracijos stovyklas išgyvenęs austrų psichologas, logoterapijos mokyklos kūrėjas V.Franklis knygoje „Žmogus ieško prasmės“ rašo, kad kritiniais momentais žmogui jėgų gali suteikti likimo skirta atsakomybė nudirbti darbą, kurio negali atlikti niekas kitas: „Žmogus, suvokęs atsakomybę už laukiantį darbą ar laukiantį mylimą žmogų, niekada pats neišsižadės gyvenimo. Jis žino savo būties „kam“ – todėl galės pakelti bemaž bet kokį „kaip“.

Lygiai taip pat ir D.Grinkevičiūtė, susidūrusi su tremties ir ją sekinusio persekiojimo, moralinio teroro iššūkiais, jėgų kovoti sėmėsi mąstydama apie savo gyvenimo misiją — savo memuarais pastatyti literatūrinį paminklą Trofimovsko aukoms: „Mirusieji šaukėsi, kad papasakočiau apie jų kančias ir beprasmę mirtį... O dabar, kai jau parašiau, kai kiti skaito, užjaučia, jaudinasi, kai kiti perėmė mano skausmą, aš pasidariau laisva, rami ir net laiminga. Tiek daug metų kentėjau viena, ir niekas man negalėjo padėti, o dabar, kai viską pasidalijau su kitais, jie dabar padeda man tą naštą nešti.“

Tiek daug metų kentėjau viena, ir niekas man negalėjo padėti, o dabar, kai viską pasidalijau su kitais, jie dabar padeda man tą naštą nešti.

Tikriausiai būtų pernelyg drąsu teigti, kad šiandieninės kartos išgyvenimai galėtų būti laikomi analogiškais tokiems, kokius skirtingų tautybių tremtiniams teko patirti Trofimovsko saloje. Nepaisant to, svarbu turėti omenyje, kad širdgėla ir neviltis yra universalios patirtys, suprantamos kiekvienam žmogui.

Minėtos V.Franklio knygos pratarmėje dr. Rimantas Kočiūnas rašo: „Kiekvienas iš mūsų vėliau ar anksčiau pereina „koncentracijos stovyklas“ savo viduje.“ Nors nesunku įsivaizduoti Trofimovsko salą kaip alegorinį įvaizdį, aptariant šiuolaikinio žmogaus iššūkius, sukurtus greito gyvenimo tempo, informacinių technologijų amžiui būdingos atskirties, vienatvės ir kone epideminiu lygmeniu išplitusios depresijos. Šiandien D.Grinkevičiūtės memuarai – ne tik unikali istorinė pamoka, bet ir įkvepiantis jaunos, be galo ryžtingos merginos vidinės pozicijos pavyzdys, pademonstruotas istorinės neteisybės ir mirtinų grėsmių akivaizdoje.

Pažintis parodoje

Maironio lietuvių literatūros muziejuje atidarytoje meninių instaliacijų parodoje „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“ tremtį išgyvenusios rašytojos istorija pasakojama šiuolaikinei lietuvių kartai suprantama kalba. Lankytojai turi galimybę susipažinti su skirtingais D.Grinkevičiūtės gyvenimo laikotarpiais šioje kūrybiškoje parodoje, kuri jungia kvapus, temperatūrą ir išmaniuosius įrenginius, o virtualiosios realybės akiniai padeda geriau įsivaizduoti gyvenimą Trofimovsko tremtinių barake.

Nepaisant visų sovietinio režimo pastangų pašalinti tremtinių istorijas iš kolektyvinės atminties ir suteršti jų liudininkės reputaciją, tiek ši paroda, tiek į užsienio kalbas verčiamas D.Grinkevičiūtės literatūrinis palikimas patvirtina jos pačios kadaise parašytus žodžius, tinkamai apibūdinančius visą jos gyvenimo darbą – „teisinga mintis niekada nežūva“.

Projekto vadovė: Deimantė Cibulskienė; parodos autorės: Gintarė Valevičiūtė Brazauskienė, Vytenė Muschick, Jurga Graf. Kūrybinė grupė: olfaktorinio meno grupė „Hortus Apertus“, Gintarė Valevičiūtė- Brazauskienė, J.Graf, V.Muschick, Antanas Skučas, Marius Salynas, Martynas Vilimavičius, Laima Čijunskaitė, Inga Zamulskienė ir kt.

Partneriai ir rėmėjai: „Kaunas 2022“, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, VU botanikos sodas, VšĮ „Hortus Apertus“, MB „Tylus kinas“; Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė, Lietuvos kino centras.

Kas? Paroda „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“.

Kur? Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Kada? Veikia iki gruodžio 3 d.

Painiava mirties liudijime

Iki J.Stalino mirties buvo likę metai, kai ankstyvą 1952-ųjų pavasarį, kovo 3 dieną, neatlikęs visos skirtos bausmės, po šešerių katorgos metų, vežamas iš Barnaulo kalėjimo į kitą kalinimo vietą, mirė klaipėdietis A.Brakas.

Apakusiam ir prieš pat mirtį kone išprotėjusiam iš nevilties dailininkui, mokytojui ir humanistui buvo 66-eri.

Bolševikiniame raudonųjų pasaulyje jam nebuvo vietos, kaip ir tūkstančiams kitų Lietuvos inteligentų, ūkininkų ar darbininkų.

Po maždaug trijų savaičių, 1952 m. kovo 22 d., A.Brako mirties liudijimą Nr. 067004 išrašiusi Tomsko civilinio biuro vedėja net nepasivargino užfiksuoti, kur jis mirė.

Skiltyje "Mirties vieta" – kaimas, miestas, rajonas, sritis, kraštas, respublika – neįrašyta nieko, tiesiog nubrėžti brūkšniai, galbūt taip buvo dangstomas pats Gulago egzistavimo faktas ir masinės kalinių mirtys.

A.Brako mirties priežastimi nurodyta sustojusi širdies veikla – populiariausia sovietinių kalinių diagnozė.

Tačiau netgi keliose eilutėse tuometė biurokratė susipainiojo savo pačios mele, nurodydama, kad įrašas apie A.Brako mirties priežastį civilinėje užrašų aktų knygoje apie mirties faktą (Nr. 287) buvo paliktas balandžio 10 d., tai yra gerokai vėliau, nei išduotas pats mirties liudijimas.

Tokia dokumentų painiava visai nenustebino Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istoriko Sauliaus Karaliaus.

"Tai tik parodo, kaip netvarkingai ir neatsakingai sovietai tvarkė savo dokumentaciją. Žinau kitą atvejį, kai Miką Rugulį sovietai pradžioje kalino Klaipėdoje, paskui Šiauliuose, kur jis ir mirė. Bet po dviejų mėnesių mirusį žmogų nuteisė 25 metams lagerio. Todėl klaidos sovietų dokumentuose visai nestebina", – teigė muziejaus istorikas.

Liudijimas: į muziejininko S.Karaliaus rankas neseniai pateko dokumentas, liudijantis, kad iš tremties grįžusį A.Brako sūnų Tautvydą, nebijodama sovietų valdžios rūstybės, globojo rašytoja I.Simonaitytė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Neįtiko ir naciams

Klaipėdos krašto dailininkas A.Brakas buvo dukart tremtinys, dukart represuotas ir galiausiai nuteistas katorgai.

Pirmą sykį tremtiniu jis tapo hitlerininkams aneksavus kraštą 1939 m. kovą.

Tik naciams perėmus Klaipėdos krašto valdymą, jis su būriu Mažosios Lietuvos šviesuolių pateko į vokiečių kalėjimą.

A.Brakas buvo apkaltintas "kova prieš krašto germanizavimą" ir tuo, kad "vykdė lietuvybės propagandą".

Po savaitės kalėjimo A.Brakui buvo leista pasirinkti: kalėjimas iki gyvos galvos arba palikti reichą per 24 valandas.

Dailininkas pasirinko tremtį ir su šeima persikėlė į Kauną.

Po gana trumpo laiko A.Brako žmona Marija su jaunesniuoju sūnumi Ramūnu grįžo į Klaipėdą, o Adomas su vyresnėliu Tautvydu pasiliko Kaune.

Tai tapo lemtingu sprendimu, nors kito pasirinkimo tuo metu jis tiesiog neturėjo.

Juodojo birželio auka

Jau vėliau, apibūdindama A.Braką (kurį gerai pažinojo), rašytoja Ieva Simonaitytė pripažino, kad jis buvo "grynuolis, kuris niekada nieko neslėpė".

I.Simonaitytės liudijimą apie A.Braką užrašė kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius ir prieš 20 metų tai publikavo dienraštyje "Klaipėda".

Rašytojos vaidmuo iš tremties grįžusiam dailininko sūnui Tautvydui bus labai reikšmingas.

Pasakojama, kai sovietų okupantai pateikė A.Brakui užpildyti asmens anketą, jis prie profesijos užrašė "dailininkas-verslininkas".

To pakako, kad bolševikų būtų pripažintas "kapitalistu" ir su pirmąja banga netinkančiųjų sovietinei Lietuvai būtų ištremtas į Sibirą.

A.Brakas kartu su sūnumi Tautvydu bei su tūkstančiais kitų lietuvių tapo Juodojo birželio aukomis.

"Tie kodiniai represinių – žmonių trėmimų operacijų pavadinimai – "Pavasaris" ar "Bangų mūša" – atsirado jau po karo. O pirmąjį 1941 metų birželio 14 dienos trėmimą patys žmonės pavadino "Juoduoju birželiu". Nors, lyginant su pokario trėmimais, jis buvo mažesnis ištremtųjų skaičiumi, bet buvo baisus tuo, kad žmones ištiko šokas, niekas tokio dalyko nesitikėjo, lietuviai tam nebuvo pasiruošę nei fiziškai, nei morališkai, todėl didesnė jų dalis ir mirė pirmąją žiemą. Tada gi pirmiausia ištrėmė daugybę Lietuvos inteligentų – tautos žiedą. Į tą srautą pateko ir A.Brakas", – kalbėjo S.Karalius.

Po varginančios kelionės gyvuliniais vagonais dailininkas su sūnumi išlipo Kamene prie Obės, bet tai buvo dar tik kančių pradžia.

Kas nulėmė tragediją?

Pirmąją tremties žiemą, per kurią išmirė labai daug pirmosios bangos tremtinių, A.Brakui vietoj pieštuko rankose teko laikyti kūjį, pradžioje jis dirbo akmens skaldykloje, paskui – plytinėje.

Po metų jis vėl buvo represuotas ir išsiųstas į Bijską Altajaus krašte.

Čia tarsi nusišypsojo laimė ir lietuvis įsidarbino Bijsko teatre, kur piešė dekoracijas, rengė vaidinimus.

Juose akordeonu grodavo jo sūnus Tautvydas.

"Tik šis iš pirmo žvilgsnio geras tremtinio darbas A.Brakui buvo pražūtingas. Į A.Brako sūnų Tautvydą įsižiūrėjo ruselė ir savo draugėms pasakė: "Šis akordeonistas bus mano". Taip ir buvo", – B.Aleknavičiui pasakojo I.Simonaitytė.

O paskui viskas rutuliojosi labai dramatiškai. A.Brakas turbūt tikėjo, kad grįš į Lietuvą, jį palaikė tai, kad vėl galėjo piešti.

Ir piešė jis senuosius Lietuvos kunigaikščius, jų mūšius su kryžiuočiais, Rambyną ir vaidilutes.

Pasak I.Simonaitytės, A.Brako marti keistai žiūrėjo į tokias uošvio "kvailystes", tad tikėtina, jog ji galėjo tiesiogiai prisidėti prie dar vienos lemiamos bausmės šiam garbiam klaipėdiečiui.

Labai įdomus faktas, kad I.Simonaitytė rūpinosi lietuvininkais tremtiniais, nebijodama netgi sovietų valdžios.

"Kai Adomas ilsėjosi, ji surinko dailininko lietuviška tematika sukurtus darbelius, iš kurių išslydo nedidutis Vydūno portretas ir išbarstė juos Bijsko gatvėse, paskelbdama, kad senis užsiiminėja antisovietine propaganda", – 2002 m. sausį rašyta dienraštyje "Klaipėda" B.Aleknavičiaus publikacijoje, parengtoje pagal I.Simonaitytės pasakojimą.

Tiek tereikėjo. Bet sovietinis teismas buvo "humaniškas" ir A.Brakui skyrė "tik" dešimtmetį katorgos.

Tai buvo galas. Paskutinieji A.Brako gyvenimo metai buvo siaubingi, dailininkas apako ir kone išprotėjo.

Svarbi šviesuomenės dalis

Dailininkas mirė 1952 metų kovo 3-iąją, po metų mirė ir J.Stalinas, tuo kaliniams suteikdamas viltį.

Tačiau tėvo reabilitacijos A.Brako sūnui Tautvydui teko laukti dar beveik keturis dešimtmečius.

"Dar vienas labai įdomus dokumentas visai neseniai pateko mums į rankas. Jame rašoma, kad T.Brakas prašo miesto vykdomojo komiteto, kad jam leistų statyti kooperatinį butą, nes jis grįžęs iš tremties neturi, kur gyventi. Jį savo bute laikinai priglaudė I.Simonaitytė, bet jis rašo, kad negali ilgai piktnaudžiauti rašytojos gerumu. Tai yra labai įdomus faktas, kad I.Simonaitytė rūpinosi lietuvininkais tremtiniais, nebijodama netgi sovietų valdžios. Istorija pamažu atsiskleidžia", – kalbėjo S.Karalius.

Dailininko sūnus Tautvydas mirė 1990 m. sausio 15 dieną, nesulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Šiandien jo tėvo, A.Brako, vardu Klaipėdoje yra pavadinta dailės mokykla – viena kūrybiškiausių uostamiesčio įstaigų, kurios ne vienas auklėtinis garsina šalį.

Miesto centre (Herkaus Manto g. 27) tebestovi namas, kuriame gyveno A.Brako šeima ir kur prieškaryje dažnai rinkdavosi Klaipėdos šviesuomenė.

A.Brako biografijos faktai

Gimė 1886 m. balandžio 5 d. Jankaičiuose, Klaipėdos apskrityje.

1908–1909 m. studijavo Paryžiaus dailės akademijoje.

Nuo 1914 m. gyveno Klaipėdoje.

1918 m. buvo Prūsų lietuvių tautos tarybos narys.

1920–1923 m., Klaipėdos kraštą valdant prancūzams, buvo Lietuvininkų susivienijimo Prūsuose tarybos pirmininkas.

1922 m. Paryžiuje Ambasadorių konferencijoje įrodinėjo, kad Klaipėdos kraštą būtina prijungti prie Lietuvos.

Per Klaipėdos sukilimą 1923 m. sausį suorganizavo Gelbėjimo komitetą.

Po Pirmojo pasaulinio karo vadovavo jaunimo draugijų sąjungai "Santara", su kitais įsteigė ir vadovavo giedotojų draugijai "Aida", kultūros ir švietimo draugijai "Aukuras", įsteigė Klaipėdos konservatoriją (muzikos mokyklą), operą, simfoninį orkestrą, Klaipėdos krašto muziejų.

Režisavo daugiau kaip 100 spektaklių, tarp jų 14 Vydūno dramų, daugeliui spektaklių piešė ir dekoracijas.

1922–1939 m. Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėstė piešimą.

Sukūrė apie 300 grafikos, molbertinės tapybos kūrinių, buvo vienas pirmųjų XX a. lietuviškų knygų iliustruotojų, knygų grafika sudaro didžiąją jo kūrybos dalį.

Pagal jo eskizus projektuotas Lietuvos banko pastatas Pagėgiuose ir Pagėgių K.Donelaičio progimnazijos pastatas, Priekulėje – mokykla. Jo architektūriniais sprendimais naudotasi statant Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją.

1939 m. kovą Klaipėdos kraštą užėmus nacių Vokietijai, buvo kalintas, turėjo išvykti iš šio krašto. Apsigyveno ir mokytojavo Kaune.

1940–1941 m. atsisakė pasinaudoti vokiečių repatriacijos teise. 1941 m. birželį su sūnumi Tautvydu suimtas NKVD ir ištremtas į Altajaus kraštą.

1949 apkaltintas antisovietine agitacija ir nuteistas 10 metų pataisos darbų lagerio, penkeriems metams atimant teises ir konfiskuojant turtą.

Mirė apakęs ir netekęs sveikatos Barnaulo kalėjime 1952 m. kovo 3 d.

Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija

Kodėl tremtis vieniems liko sunkiu iššūkiu, o kitiems tapo trauma? Kodėl vieni ištvėrė kankinimus, o kiti – ne, vieni kolaboravo su sovietų valdžia, o kiti išliko tiesūs ir tvirti? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojome kartu su Lietuvos kognityvinės ir elgesio terapijos asociacijos ir Lietuvos įsisąmoninimu grįstos psichologijos asociacijos prezidentu psichoterapeutu Juliumi Neverausku.

Prabėgus dešimtmečiams nuo sovietų vykdytos masinės Lietuvos gyventojų tremties pradžią ženklinančių 1941 m. birželio 14 d. įvykių, lengviau įvertinti juos iš laiko perspektyvos. Ateina metas pažvelgti ne tik moraliniu, etiniu, bet ir psichologiniu požiūriu, kuris randa net kankintojų, budelių elgesio paaiškinimą. Vis dėlto šiuo interviu nesiekiame ieškoti pateisinimo budeliams. Pokalbio metu bandėme pažvelgti ir į tamsiąsias, ir į šviesiąsias žmogaus prigimties kertes.

– Vienus žmones tremtis palaužė, kitų – ne. Nuo ko tai priklauso?

– Visi mes reaguojame ne į pasaulio įvykius, bet į savo mintis apie pasaulio įvykius, pasaulio įvykių interpretaciją.

Tokių įvykių kaip tremtis įtaka labai skiriasi, priklausomai nuo žmogaus asmenybės. Šiuo atveju, kalbėdamas apie asmenybę, turiu galvoje jo įsitikinimų apie save, kitus ir pasaulį, taip pat taisyklių, kaip patenkinti savo poreikius, visumą. Įsitikinimai apie save – tai suvokimas, ar aš šiame pasaulyje esu priimamas, mylimas, ar nepriimamas, nemylimas. Žmonės, kurie įsitikinę, kad jie yra priimami, mylimi, nes juos mamos mylėjo pirmaisiais jų gyvenimo mėnesiais, atliepė jų poreikius, gali labai skirtis nuo tų, kurių nemylėjo, neatliepė poreikių. Tie, kuriuos mylėjo, daug lengviau adaptuojasi bet kurioje naujoje aplinkoje.

Kitas įsitikinimas yra susijęs su savo gebėjimais – ar aš galiu tvarkytis su iššūkiais? Jis priklauso nuo to, kiek tėvai, augindami mus, leido mums eksperimentuoti, klysti, skatino mūsų elgesį, gyrė mus už klaidas ir skatino iš jų mokytis. Jei tai buvo skatinama, tie žmonės prisitaikys, adaptuosis daug geriau. Taip pat gali būti įsitikinimai apie pasaulį – apie tai, ar jis saugus, ar ne. Pasaulis yra visoks, tačiau šiuo metu – daugiau saugus nei nesaugus. Šie įsitikinimai taip pat lemia prisitaikymą.

Įsitikinimai yra susiję ir su kitais žmonėmis – ar kiti žmonės yra mane priimantys, geri ar blogi. Teisingas atsakymas: žmonės yra visokie, tačiau daugiau geri nei blogi.

Priklausomai nuo visų šių įsitikinimų, kai įvyksta dideli gyvenimo pokyčiai, vieni mato problemas, o kiti – galimybes. Visada, kur yra problema, ten yra ir galimybė. Dalis žmonių pasinaudos galimybėmis, o dalis greičiausiai matys tik problemas ir nepasinaudos galimybėmis. Matydami tik problemas, jie jausis blogai.

– Štai du atvejai. Vienas žmogus buvo išvežtas į Sibirą už realią veiklą prieš sovietų valdžią. Kitas buvo ištremtas, kaip sakoma, už nieką: ūkininkas ankstų vasaros rytą kaip stovi buvo išvežtas į amžinąją žiemą ir, greičiausiai, net nesuprato, už ką. Kuriam išgyventi tremtį buvo lengviau?

– Niekada nebūna vieno faktoriaus, atsakingo už žmogaus likimą. Jį labai stipriai paveikia mano minėti įsitikinimai. Sakyčiau, daug svarbiau nei ištrėmimo būdas yra žmogaus įsitikinimai. Žmogaus biologiniai ypatumai, jo psichologinis, fizinis atsparumas taip pat yra labai svarbūs. Jeigu žmogus yra psichologiškai atsparus, net tokie iššūkiai kaip tremtis jį sustiprina. Kai jis nugali iššūkius, išmoksta daugiau ir tampa stipresnis. Ištrėmimo būdas nėra pats svarbiausias, sakyčiau, vienas mažiau svarbių.

Galima sakyti, kad tas žmogus, kuris vertybiškai veikė prieš sovietų valdžią ir žinojo, kad gali būti nubaustas, buvo geriau pasiruošęs negu tas, kuris buvo netikėtai ištremtas. Šiam žmogui gali išsivystyti aukos sindromas – suvokimas, kad pasaulis yra neteisingas, aš esu nuskriaustas ir pan. Tai gali sukelti bejėgiškumo ir beviltiškumo būklę. Toks įsitikinimas atima iš žmogaus galias. Tas žmogus, kuris realiai veikė prieš sovietų valdžią, liks įsitikinęs, kad jis gali kažką daryti, gali priešintis, gali veikti. Jis nejaus bejėgiškumo, beviltiškumo.

Kalbant apie tremtį, tai yra vienas didžiausių gyvenimo iššūkių. Ne pats didžiausias, bet jis gali būti susijęs su didžiausiu gyvenimo iššūkiu. Toks iššūkis yra artimiausių žmonių mirtys.

Turime atskirti iššūkį nuo psichologinės traumos. Iššūkis dažnai tampa trauma, bet nebūtinai. Trauma yra iššūkis ir stresas, paliekantys ilgalaikių padarinių.

Požiūris: teigiama, jeigu žmogus psichologiškai atsparus, net tokie iššūkiai kaip tremtis jį sustiprina / Artūro Morozovo nuotr.

– Vadinasi, vieniems tremtis liko iššūkiu, o kitiems tapo trauma?

– Taip. Galbūt tokių, kuriems tremtis liko iššūkiu, yra mažuma. Bet aš ir pats pažįstu žmonių, kurie adaptavosi. Jie priėmė tai kaip, galima sakyti, traumuojantį iššūkį, bet su juo susitvarkė, kažkaip prisitaikė. Ir grįžę prisitaikė – juk, kaip sakoma, ir Garliavą pastatė tremtiniai. Jie grįžo nesugniuždyti – čia kūrė gyvenimus.

Žmogus buvo kaltas jau vien dėl to, kad yra gyvas lietuvis, o jei dar truputį pasiturintis, tai 100 proc. kaltas. Lygiai taip pat kalba dabartiniai Rusijos propagandininkai.

Taigi, vieni žmonės prie tremties prisitaikė geriau, jie išmoko tam tikras gyvenimo pamokas. Šeimos tapo stiprios, nes tokie iššūkiai kaip tremtis juos labai sutelkė. Kiti grįžo palūžę, be vilties. Tie, kurie nepalūžo, veikė toliau – žinome buvusių tremtinių, kurie atkūrus nepriklausomybę tapo Seimo nariais, verslininkais.

Sovietų valdžios tikslas nebuvo vien tik bausti jėga. Jos tikslas buvo sunaikinti lietuvių inteligentiją apskritai. Žmogus buvo kaltas jau vien dėl to, kad yra gyvas lietuvis, o jei dar truputį pasiturintis, tai 100 proc. kaltas. Lygiai taip pat kalba dabartiniai Rusijos propagandininkai – esą visi lietuviai kalti. Skleidžiamas labai žiaurus naratyvas.

– Kalbant apie norą prisitaikyti ir prisitaikymą prie sovietmečio sąlygų: ar patyrusieji tremtį kaip traumą labiau siekė prisitaikyti ir savo vaikus skatino tai daryti?

– Manau, kad ne. Mes matome traumuojančias situacijas iš kartos į kartą, ir aš, kaip psichoterapeutas ir psichoterapeutų mokytojas, matau, kaip mūsų istorija labai aiškiai daro įtaką mūsų matymui, savęs, pasaulio identitetui, mūsų nesaugumo jausmui ir t.t. Psichologė Danutė Gailienė apie tai yra parašiusi knygą „Ką jie mums padarė“. Juk panašių kaip tremtis traumuojančių situacijų Lietuvoje būta ir anksčiau – XIX a. ir dar anksčiau. Pastarųjų dviejų šimtmečių istoriniai įvykiai labai stipriai paveikė mūsų, kaip tautos, psichologiją. Buitinis pavyzdys – Lietuvoje labai ilgai vyrų buvo daug mažiau nei moterų, nes daug jų žūdavo. Ir tik dabar mes matome, kaip atsitiesia moterys – jos tik dabar įtvirtina savivertę. Anksčiau iš kartos į kartą keliavo posakis: bet koks vyras yra geriau nei jokio. Tai neaugino moterų savivertės, priešingai – ją žlugdė.

Tokie žmonės kolaboravo. Jiems, kaip šakalams ar hienoms, būdinga glaustis prie stipresnių.

– Kai kuriuos žmones sovietai palaužė taip, kad jie tapo vadinamaisiais kolaborantais – prisiminkime partizanų Juozo Lukšos-Daumanto ir Adolfo Ramanausko-Vanago išdavimo atvejus, kai išdavė vadinamieji savi. Žiūrint iš psichologinės pusės, nuo ko priklauso, ar žmogus išduos buvusius bičiulius, taps kolaborantu, ar iki galo liks ištikimas savo įsitikinimams?

– Tai priklauso nuo žmogaus gyvenimo taisyklių. Kai kurie žmonės vadovaujasi taisykle: turiu išlikti bet kokia kaina. Kad išliktų, jie gali net nužudyti. Jiems didžiausia vertybė yra išlikti, o visos kitos vertybės – daug žemesnio lygmens. Tokie žmonės kolaboravo. Jiems, kaip šakalams ar hienoms, būdinga glaustis prie stipresnių. Tai apskritai būdinga gyvūnų gaujoms – paklusti stipresniam.

– Kankinimus, kuriuos dažnai naudojo sovietinių represinių struktūrų atstovai, vieni žmonės labiau ištvėrė, kiti – daug mažiau. Ar galima kaltinti žmogų dėl to, kad jis, neištvėręs sunkių kankinimų, išdavė buvusius bendražygius?

– Tai labai jautrus, kontroversiškas klausimas. Žiūrint, iš kieno perspektyvos to išdavusiojo bendražygius elgesį vertinsime. Jei iš jo bendražygių perspektyvos – toks žmogus kaltas. Bet jeigu su atjaučiančiu žvilgsniu pažiūrėtume žmogiškąja prasme, tas žmogus biologiškai ir psichologiškai buvo toks, koks buvo. Jis nekaltas, kad jo vaikystė buvo tokia, kokia buvo, kad jis gimė biologiškai jautresnis skausmui.

Plačiąja prasme žiūrint iš psichoterapinės perspektyvos, niekas dėl nieko nekaltas. Net ir tie, kurie žudo, nekalti. Su kreiva šypsena galiu pasakyti, kad tie, kurie žudė ir kankino, turėjo labai sunkią vaikystę. Ir dabar kare Ukrainoje tai matome. Rusija į ten specialiai siunčia tuos, kurie turėjo žiaurių patirčių, kurios paskui jiems leidžia tapti tuo, kuo jie tampa, – žudikais, kankintojais.

Jei žiūrėtume giliai ir plačiai psichoterapine prasme, mes nekalti dėl to, kokie mes susiformavome. Tačiau praktine prasme už visuomenės normų neatitinkantį elgesį žmonės yra baudžiami. Vis dėlto kada nors, tikiuosi, žmonija pasieks tokį išsivystymo lygį, kad tuos žmones gydys, o ne baus.

Padariniai: pasak J. Neverausko, už nieką ištremtas žmogus galėjo patirti aukos sindromą – suvokimas, kad pasaulis yra neteisingas, galėjo sukelti bejėgiškumą ir beviltiškumą. (Asmeninio arch. nuotr.)

– Turbūt apie kiekvieną žudiką galima sukurti labai jautrų filmą, kurį žiūrėdami apsiverktume pamatę, koks jo gyvenimas buvo iki tol, kol jis tapo žudiku?

– Taip.

– Jei žmogaus sugebėjimas pakęsti fizinius kankinimus sietinas su vadinamuoju skausmo slenksčiu ir tai nėra kažkoks didvyriškumas – tai yra žmogaus bendros neurofiziologinės būklės dalis, vadinasi, negalima labai stipriai smerkti tų, kurie neištvėrę kankinimų kažką išdavė?

– Didžiąja dalimi – taip. Reikėtų kalbėti ne tik apie fizinio, bet ir apie psichologinio skausmo, psichologinės kančios toleravimą.

– Turbūt negalime ir kiekvienas apie save 100 proc. tvirtinti: aš tai tikrai taip nepadaryčiau, kankinamas nieko neišduočiau, nes nė vienas nežinome, kaip pasielgtume?

– Tiesa, kol tokioje situacijoje nebuvome, nežinome.

– Kai kurie sugrįžusieji iš tremties toliau kentėjo nuo sovietinės sistemos: negalėjo dirbti tam tikrų darbų ir pan. Tačiau, kai atsirado galimybė įsilieti į Sąjūdžio gretas, jie to nepadarė – liko nuošalyje. Taigi, jie negalėjo realizuotis sovietmečiu, tačiau to nepadarė nei Atgimimo, nei atkurtos nepriklausomybės metais, nors jau galėjo tapti centrinėmis figūromis. Kodėl?

– Atsakysiu su šypsena: visi gali būti milijonieriais, bet ar būna? Arba – visi gali užmegzti labai gerus, brandžius romantinius santykius, sukurti labai brandžią ir tvirtą šeimą, bet ar sukuria? Taigi, galimybės ir jų realizacija labai skiriasi. Tai priklauso nuo žmogaus įsitikinimų, biologinės būsenos konkrečiu metu, psichologinės būsenos, gal nuovargio, gal kaltės, gal baimės jausmo. Tarp mano pažįstamų žmonių yra tokių, kurie buvo labai stipriai nukentėję nuo sovietų valdžios ir niekaip nepatikėjo, kad Lietuva jau laisva, – jie vis tiek bijojo sovietų valdžios. Greičiausiai ir šiuo metu yra tokių senukų, gyvenančių su baimės jausmu. Nes baimės jausmas gali įsišaknyti labai labai giliai, jis perduodamas iš kartos į kartą – vaikams, anūkams. Jis vis švelnėja, bet grėsmės akivaizdoje gali ir vėl susiaktyvinti – kaip dabar, karo Ukrainoje akivaizdoje.

– Ar psichologinę traumą patyrusi moteris sugebės savo dukrą išauginti kaip laimingą moterį?

– Reikėtų šnekėti ne apie psichologinę traumą patyrusią moterį, bet apie jaučiančią tos traumos padarinius. Moksliniai tyrimai rodo, kad net seksualinė prievarta, kuri yra labai baisus dalykas, dalį žmonių dėl jų tam tikrų ypatumų paveikia daug mažiau nei kitus. Tai priklauso ne nuo traumos pobūdžio, bet nuo jos padarinių tai moteriai. Jeigu tie padariniai suformavo įsitikinimą, kad visi vyrai – žvėrys, arba dar blogiau – visi vyrai blogi, bet tik jei turi vyrą, esi vertinga moteris, tai šią žinutę moteris perduos savo dukroms. Užaugusios tos dukros rinksis vyrą, besiremdamos tokiu įsitikinimu. Psichoterapinė praktika rodo, kad užaugusios jos išsirenka negatyvų, smurtaujantį vyrą.

– Kaip moteriai susidoroti su trauma, kurią palieka seksualinė prievarta, kad ji išvengtų visą gyvenimą besitęsiančių padarinių?

– Tam skirtos specialios psichoterapijos rūšys. Bet kokia psichoterapija čia netinka. Jeigu tik nueini pasikalbėti į mokamas ar nemokamas konsultacijas – gali būti neigiama patirtis, kurią patyrusi moteris gali jaustis dar blogiau. Yra specialios metodikos, kaip kognityvinė ir elgesio, schemų terapija, kurios taiko specialius veiksmingus metodus toms traumoms gydyti. Taikant specialias metodikas, galima ir labai greitai žmogui padėti – per vieną kitą seansą. Man yra tekę ne kartą padėti žmonėms, kurie kelias dešimtis metų jaučia labai sunkius tokios psichologinės traumos padarinius. Po kelių seansų viskas susitvarko. Tačiau atkreipiu dėmesį, kad tokiu atveju vien pasikalbėjimo su psichologu neužtenka.

– Apibendrinant: ar galima psichologinės traumos perdavimo iš kartos į kartą grandinę nutraukti patiems, be psichologinės, psichoterapijos pagalbos?

– Visko būna – žinomas atvejis, kai žmogus pats sau išsioperavo apendicitą. Kaip minėjau, net ir su specialistų, psichologų, psichoterapeutų pagalba, jei netaikomos tam tikros metodikos, su tokiomis traumomis susidoroti nepavyksta. Patiems žmonėms savarankiškai tai padaryti pavyksta labai retai.