Metęs seminariją, Koba 1899 m. spalį (matyt, pagal Julijaus kalendorių) įsidarbino Tifliso (dabartinis Tbilisis) meteorologijos stotyje. Čia jis, gaudamas dvidešimt rublių per mėnesį, turėdavo tris dienas per savaitę (nuo 6.30 iki 22 val. arba nuo 20.30 iki 8.30 val.) kas valandą tikrinti oro temperatūrą ir slėgį.

Užsiėmimas galbūt ir nebuvo labai įdomus, tačiau dabar Koba visą savo laisvą laiką galėjo skirti proletariato kovai su buržuazija. Kartu su savo bičiuliu šventiko sūnumi Lado Kecchoveliu (1877–1903) Koba pradėjo šlietis prie įvairių darbininkų grupių ir kurstyti jų streikus, tad netrukus meteorologijos stotyje pasirodę policijos pareigūnai suėmė Josifą ir išvežė jį į Metechio tvirtovę. Tą kartą įkalinimo įstaigoje Koba ilgai neužsibuvo, o paleistas tik dar aktyviau įsitraukė į revoliucinio pobūdžio veiklą.

Spėjama, kad bene daugiausia jis trynėsi prie geležinkelio darbininkų, kuriuos siekė supažindinti su marksizmo ideologijos pažadais. Būtent čia jis veikiausiai ir susipažino su elektriku, būsimuoju bičiuliu bei ilgamečiu sėbru Sergejumi Jakovlevičiumi Aliliujevu (1866–1945). Vėliau Josius užmezgė romaną su jo palaidu lytiniu gyvenimu garsėjusia žmona, o galiausiai (maždaug 1919 m.) vedė Sergejaus ir Olgos (1875–1951) dukrą Nadeždą (1901–1932).

1901 m. pavasarį jauniesiems marksistams ir jų kurstomiems darbininkams pavyko surengti susistumdymų su valdžios atstovais, pasibaigus Gegužės 1-ajai skirtoms eitynėms. Neatmestina prielaida, kad svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti ir Koba.

Baigiantis 1901-iesiems, Josifas jau buvo apsistojęs Batumyje (dabartinė pietvakarių Gruzija). Čia jam pavyko gauti darbą su Rothschildų šeima siejamos naftos perdirbimo įmonės saugykloje (tai ta pati šeima, su kuria sąmokslo teorijų mylėtojai mėgsta sieti savo erotines fantazijas), tad nepraėjus nė trims mėnesiams nuo Kobos persikėlimo į Batumį, šios įmonės patalpos paslaptingomis aplinkybėmis užsidegė.

Darbininkai padėjo gesinti gaisrą ir už tai tikėjosi gauti premijų, tačiau įmonės vadovybė (ar savininkai) suvokė, kad gaisras sukeltas tyčia ir atsisakė jas mokėti, tad Koba virtęs Soso vėl griebėsi „darbo“ – prasidėjo streikas, o kad viskas būtų perkelta į naują lygį, Josifas (arba jo patikėtiniai) greitai išvyko į Tiflisą įsigyti atsišaukimų leidybai skirtos įrangos.

Valdžios atstovai siekė užgniaužti neramumus, suimdami kai kuriuos streikininkus, tačiau laisvėje likę aktyvistai, veikiausiai ne be Kobos pagalbos, surengė demonstraciją, pasibaigusią kalėjimo šturmu ir šaudymais į maištingą minią (laidojant žuvusiuosius, buvo surengtos dar vienos eitynės).

Anksčiau Kobai neblogai sekėsi slapstytis ir vedžioti už nosies valdžios atstovus bei jiems dirbančius informatorius, tačiau šį kartą sėkmė nuo jo nusisuko ir, įpusėjus 1902 m. pavasariui, Josifas jau buvo atsidūręs belangėje.

Areštų būta ir anksčiau, tačiau šį kartą Josifas rimtai įklimpo. Iš pradžių jis sėdėjo Batumio kalėjime, kuriame, pasak kai kurių ekspertų, uoliai lavinosi ir lavino kitus, siuntė nurodymus draugams, terorizavo nepatinkančius asmenis, bandė organizuoti savotišką politinių bei kriminalinių kalinių flirtą ir visaip kitaip paveikti įkalinimo įstaigos vadovybę, o kiek vėliau buvo perkeltas į Kutaisio kalėjimą (jame vyravo žymiai griežtesnė tvarka).

1903 m. spalį (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių) Koba pagaliau sužinojo, kad caro režimas jį nusprendė ištremti į Sibirą.

Nors mūsų dienomis caro režimo sprendimas siųsti į Sibirą politinius ekstremistus ir kriminalinius elementus veikiausiai būtų pripažintas šiurkščiu žmogaus teisių pažeidimu, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad Kobos patirtis amžino įšalo žemėje buvo gryniausia komedija, palyginus su tuo, ką jo paties karaliavimo laikais teks iškęsti daugybei „liaudies priešų“.

Iš pradžių jis buvo nuvežtas į Irkutską, vėliau – į Balaganską (75 varstai nuo artimiausios geležinkelio stoties), o iš ten jam liepta vykti į Naująją Udą (70 varstų nuo Balagansko), kur tebuvo galima skaityti, muštis, girtauti ir užsiimti tuo, ką šiuolaikiniai šmaikštuoliai vadina „Marš, marš, tra-ta-ta!“.

Atvykęs į Naująją Udą, Josifas apsigyveno aptriušusiame name, priklausančiame valstietei Martai Litvincevai, kuriame buvo du kambariai. Pirmajame kambaryje laikytas maistas, antrajame – gyventa ir miegota.

Į Sibirą atvykę tremtiniai turėjo už caro skiriamą pašalpą (nuo 8 iki 12 rublių) pirkti drabužius, maistą ir mokėti už būstą, kurį nuomodavosi iš varganų vietos valstiečių. Dažniausiai tremtiniams tekdavo glaustis ankštuose, triukšminguose kambarėliuose, kuriuose jie net nebūdavo atskirti nuo šeimininkų.

Vietinėms merginoms atvykėliai keldavo egzotiškų, išsilavinusių, pasiturinčių vyrukų įspūdį, o visai šeimai miegant kartu su kriminaliniu ar politiniu tremtiniu viename kambaryje, amžinojo įšalo žemės lūšnos prisipildydavo neišsemiamos seksualinės energijos, pranokstančios net ir vyraujančią Tailande.

Teigiama, kad Josifas, gyvendamas Sibire, itin daug gėrė ir tratinosi, o kai nebelikdavo ko tratinti – užsidegęs nedidelę lempą skaitydavo, tačiau netrukus jam viskas pabodo ir jis pradėjo regzti pabėgimo planus.

Iš praeities į dabartį

Savo kūryboje atminties, prisiminimų temas nagrinėjanti režisierė šį spektaklį vadina nuoseklių sudėtingų Lietuvos istorijos įvykių tyrinėjimų tęsiniu.

„Tai bandymas skverbtis pro faktus gilyn, ieškant, kokiomis formomis tremties tema gyvuoja šių dienų lietuvių sąmonėje ir kaip tremtis tebeformuoja mūsų charakterį. Ar tai dar kelia skausmą, o gal jis yra transformavęsis?“ – svarsto E. Švedkauskaitė.

Menininkė yra pelniusi ne vieną aukštą įvertinimą. Už Valstybiniame jaunimo teatre pagal Ričardo Gavelio romaną „Jauno žmogaus memuarai“ pastatytą to paties pavadinimo spektaklį pernai ji buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Spektaklis „Fossilia“, kurio premjera įvyko pernai balandį, Tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ buvo apdovanotas žiuri prizu.

Spektaklyje veikia keturių asmenų šeima. Sūnus užsienyje studijuoja kino meną ir, akademijoje gavęs užduotį sukurti dokumentinį filmą, imasi gilintis į savo šeimos istoriją. Tėvas ne itin noriai dalijasi prisiminimais, tačiau kai sulaukia skambučio iš muziejaus, kad buvo atrastas jo tetos prisiminimų apie Sibiro tremtį rankraštis, šeimos situacija ima skleistis pati.

D. Matvejevo nuotr.

E. Švedkauskaitė kuria fikciją, tačiau remiasi ir tikrais faktais: 1991 m. Žaliakalnyje, Kaune, Perkūno al. 60, buvo atsitiktinai iškastas stiklainis su paskirais D. Grinkevičiūtės atsiminimų apie Sibirą lapeliais. Rankraštis buvo laikomas prarastu, nes dar pati D. Grinkevičiūtė prieš keletą dešimtmečių buvo bandžiusi jo ieškoti, bet nerado. Iškastas reliktas prikelia praeities temas.

E. Švedkauskaitė tarsi pratęsia D. Grinkevičiūtės sukeltą kalbėjimo apie tremties dramą bangą, skausmingą praeitį sujungdama su šiandiena.

Trys paralelės

Spektaklio tekstas kurtas repetuojant, tad autoriais yra įvardyti D. Ginkevičiūtė, pati režisierė ir visi keturi aktoriai: Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, Ugnė Šiaučiūnaitė, Povilas Jatkevičius, Vitalija Mockevičiūtė.

E. Švedkauskaitė sako supratusi, kad dokumentikos, kuria remtųsi, negalima adaptuoti. Ji ėmusi ieškoti, kokiomis dramaturginėmis linijomis galima pasakoti istoriją, paliesti jai svarbias temas – santykį su tėvais, seneliais, asmenine ir tautos praeitimi.

Spektaklio tekstas konstruojamas iš autentiškų D. Grinkevičiūtės atsiminimų intarpų, pasakojimų apie ją ir dabarties žmonių dialogų. E. Švedkauskaitė tarsi pratęsia D. Grinkevičiūtės sukeltą kalbėjimo apie tremties dramą bangą, skausmingą praeitį sujungdama su šiandiena.

Anot R. Samuolytės, atkurti D. Grinkevičiūtės išgyvenimus pasakojant pirmuoju asmeniu būtų buvę neteisinga. „Mes to nepatyrėme. Mes galime papasakoti apie save, apie savo kartą, kaip mes suprantame, kaip mumyse atsiliepia ši tema", – kaip, pradėjus ieškoti pasakojimo krypties, atsirado su tremtimi susijusios šeimos paveikslas, rankraštį iššifruojanti muziejaus darbuotoja, aiškina aktorė.

D. Matvejevo nuotr.

Kartų disonansai

Spektaklyje akcentuojami ryšiai tarp kartų sudėtingi, suformuoti šeimos istorijos, kai, žvelgdami į jaunesniąją kartą, vyresnieji regi nebūtinai idealų savo atspindį. Tačiau tiesti tiltus būtina, ir tai nėra neįmanoma užduotis.

„Šiame spektaklyje siekiame pavaizduoti mūsų, jaunų žmonių, norą kuo atviriau kalbėti su tėvais, analizuoti jų patirtis ir kaip tai paveikė mus. Mes laikomi terapine karta, kuri labai nori išsikalbėti ir išspręsti santykius su tėvais", – pabrėžia režisierė.

Anot E. Švedkauskaitės, jos kartai, užaugusiai atviro kalbėjimosi, demokratinės santvarkos ir technologijų pasaulyje, esą natūralu atvirai kelti rūpimus klausimus. Tik patinka tai anaiptol ne visiems vyresniems žmonėms.

„Santykis su tėvais šiame spektaklyje yra labai svarbus. Todėl jame ir veikia trys kartos, siekiant analizuoti tremtį ne kaip kažkam seniai nutikusią nelaimę, o kaip tarpgeneracinę, iš kartos į kartą keliaujančią traumą“, – sako menininkė.

D. Matvejevo nuotr.

Kas? Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Fossilia“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Kovo 1 d., 18 val.

Naujos realybės efektas

Dioramas, XIX a. išpopuliarėjusius dailės kūrinius, galima laikyti dabar jau nieko nebestebinančių kelių dimensijų filmų ištakomis. Šiandien žvelgdamas pro specialius akinius keliauji po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių pasaulį (2018 m. Kristinos Buožytės sukurtas virtualiosios realybės filmas „Angelų takais“), it paukštis praskrendi virš Pažaislio kupolų (Donato Ulvydo pirmasis Lietuvos kino istorijoje virtualiosios realybės kamera užfiksuotas trumpametražis filmas „Aš Lietuva“).

Tais laikas, kai apie skaitmenines technologijas net fantastai nesvajojo, trimačiai panoraminiai kūriniai leido žiūrovams pasijusti keliautojais po naują realybę.

Mūsų laikais dioramos bene labiausiai paplitusios muziejuose. Trimačiai miniatiūriniai modeliai, kartais uždaryti stiklinėje vitrinoje, įkomponuoti paveikslo rėme su stiklu ar patalpinti į nedidelį lagaminą, dėžę, kuriuos atidarius prieš akis iškyla miniatiūrinis tikrą ar įsivaizduojamą realybę vaizduojantis pasaulis, materialų pavidalą įgijusi legenda.

Sargyba: Edvinas Gaižauskas (Kauno Milikonių progimnazijos 6 d klasė), Justas Gaižauskas (KTU inžinerijos licėjaus 4 b klasė) ir jų iliustracija knygai „Sibiro haiku“. / R. Guigos nuotr.

Nors jaunųjų kauniečių sukurtuose miniatiūriniuose pasauliuose nėra smulkmeniškai, laikantis tam tikro mastelio atkartotų autentiškų objektų, juose galima atpažinti skausmingo Lietuvos žmonių istorijos etapo ženklus: tremtinių barakai sniegynuose, skurdi buitis, primityvios klasės, atšiauri Sibiro gamta, sunkus darbas miškuose, anglių kasyklose. Atkurdami šiuos iš pirmo žvilgsnio nesunkiai įvaizdinamus tremties epizodus kone pusšimtis mokinių negalėjo neįsijausti į svetimą kraštą išvežtų savo bendraamžių, jų vyresnių brolių ir seserų, tėvų ir senelių patirtis.

Atkurdami šiuos iš pirmo žvilgsnio nesunkiai įvaizdinamus tremties epizodus mokiniai negalėjo neįsijausti į svetimą kraštą išvežtų savo bendraamžių patirtis.

Kūrybiškumas neišseko

Mažyčius žmogiukus lipdę, piešę ar karpę, gyvulinius vagonus meistravę, ant miniatiūrinės plokštelės Trofimovkos kaimelio nuorodą deginę mokiniai (nuo pradinukų iki gimnazistų) paneigė vyraujantį mitą, esą Z kartos vaikams trūksta fiziniame gyvenime, o ne virtualiojoje erdvėje išreiškiamo kūrybiškumo. Kauno tarptautinės, Ringaudų pradinės mokyklos, Kauno technologijos universiteto (KTU) inžinerijos licėjaus, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ugnės Karvelis gimnazijos, Tado Ivanausko, Petrašiūnų, Martyno Mažvydo, Milikonių progimnazijų mokiniai parodė, kad su tradicinėmis meninėmis priemonėmis šiandien noriai draugauja patys mažiausi ir specializuotų dailės mokyklų auklėtiniai.

Detalės: Liepa Gražytė (Kauno tarptautinės gimnazijos 5 c klasės mokinė) sukūrė barako modelį. / R. Guigos nuotr.

Konkursas ne tik žadino mokinių empatiją, bet ir paskatino giliau pažvelgti į pasakojimus apie tremtį. Dalyviai atliepė konkurso organizatorių raginimą iliustruoti literatūros kūrinius apie tremtį: atkūrus nepriklausomybę pirmąsias viešai išleistas šios temos knygas Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus „Lietuviai prie Laptevų jūros“, tremtinių liudijimų rinktinę „Amžino įšalo žemėje“, 2018 m. Metų knygą Jurgos Vilės, Linos Itagaki „Sibiro haiku“ ir kt.

Popierius, vata, akmenukai

Konkurso organizatoriai neaplenkė ir pastaruoju metu viešajame gyvenime itin akcentuojamos tvarumo temos. Jaunieji kūrėjai buvo raginami naudoti namuose jau esančias medžiagas. Batų dėžutė ar buities prietaiso pakuotė, lego figūrėlės ir modeliukai, siuvinėto audinio skiautės, vata papildė tradicines ugdymo procese naudojamas priemones – guašą, spalvotus pieštukus, rašiklius, spalvotą popierių, plastiliną ir, žinoma, beribę vaikišką fantaziją.

Barakas: taip Urtė Petruškevičiūtė ir Lija Davidavičiūtė iš Kauno Petrašiūnų progimnazijos 8 a klasės iliustravo Stanislovo Abramavičiaus „Vaikystę Sibiro toliuose“. / R. Guigos nuotr.

Muziejininkai pasakoja įdomumo dėlei paskaičiavę, kokias antrines žaliavas vaikai naudojo prikeldami jas antram gyvenimui, kad gimtų visiškai naujas dalykas. Be minėtų, – molis, folija, sinteponas, tvarsliava, mediniai krapštukai, iešmeliai, ledų pagaliukai, net LOR gydytojų gerklės tikrinimo mentelės, putplastis, akmenukai, viela, virvelės, sieteliai, lemputės.

Darbus vertino muziejaus dailininkės ir muziejininkių-edukatorių komisija, atsižvelgdama į kūrinio ištraukos ir pagal ją sukurto vaizdo atitikimą, išradingumą, kūrybiškai panaudojant antrines žaliavas, originalumą, estetiškumą.

Tikėjimas suteikė džiaugsmą ir viltį laukiant, kas atrodė nebeįmanoma, tai – susigrąžinti Laisvę.

Daug kalbama, kad sveikata yra brangiausia, bet ne, brangiausia yra Laisvė, nes kol jauni, apie sveikatą nekalbame, vertinti ją pradedame, kai jau nebeturime.

Aš Laisvės netekau, kai man buvo 10 metų, 1948-aisiais.

Tuo metu jau suvokiau, kas yra Laisvė.

Nes kai tu atsiduri prekinio traukinio vagone, kur nėra langų, tu nebematai saulės, gimtos žemės ir girdi tik metalinių ratų bildesį, net troškulį ir alkį pamiršti. Mintyse vienintelis klausimas, kada tas baigsis?

Ir nesuvoki, kad čia tik pradžia, kad dar laukia dideli ir baisūs išbandymai: nuolatinis alkis, žiemą – šaltis, vasarą – kaitra.

Nenoriu pasakoti detalių tiems, kurie ten buvo. Jiems nebesinori to prisiminti. O tie, kurie nebuvo tokiame pragare, vis tiek nesupras, nepajus tos kančios ir tragedijos.

Svarbiausia, noriu palinkėti mūsų jaunimui: branginkite Laisvę, mylėkite savo Tėvynę ir drąsiai kovokite, jei prireiktų.

Mūsų tauta yra gana religinga, tuo stipri ir nepalaužiama. Tad būkite drąsūs, gyvenkite laisvoje Lietuvoje.

Sveikinu tuos, kurie dar gyvi grįžo į Tėvynę. O Gedulo ir Vilties dieną nepamirškime pasimelsti, prašyti Dievo palaimos ir stiprybės visiems, ypač jaunimui – neprarasti tikėjimo ir eiti doros keliu.

Vardą parinko sesuo

„Liukrecija mane pavadinti pasiūlė vyresnioji sesuo, ji šį vardą rado skaitydama apie Lukreciją Bordžiją (Lucrezia Borgia – garsios Renesanso laikų italų giminės atstovė – D. J.). Ilgą laiką nė nežinojau, kad turiu antrą vardą. Tik grįžusi į Lietuvą, jau būdama suaugusi, išsiėmiau savo metrikus ir juose pamačiau, kad turiu ir antrą vardą – Genovaitė. Iki tol vargau. Mane vadindavo ir Dekrecija, ir Sekracija, Liukra, Krecija. Tiesą sakant, pavargau nuo tų pravardžių. O istoriją apie Bordžiją vienos komandiruotės į Vilnių metu man papasakojo sena žydė. Kai baigiau savo darbo karjerą, ėmiau vadintis antruoju vardu“, – trumpai apie neįprastą savo vardą pasakojo 85-erių sulaukusi L. G. Balčienė.

Labiausiai gaila, kad čia, Klaipėdoje, nebeturiu savų žmonių.

Moteris kalba gražia lietuvių kalba, labiau būdinga kauniečiams. Ir nenuostabu, jos tėviškė – Marvelė, tarpukariu ir pokariu tai buvo kaimas netoli Kauno, dabar tai – laikinosios sostinės dalis.

Kontrastai: Liukrecija (apačioje pirma iš kairės) penktoje klasėje – viena jauniausių mokinių, dauguma jų buvo tremtiniai. Asmeninio archyvo nuotr.

Bene 1946 m. didelį, gražų šeimos namą nugriovė patvinęs Nemunas. Tėvas su L. G. Balčienės broliu Leonu upėje prigaudė laisvai plaukusių rąstų ir aukštėliau pastatė kitą, perpus mažesnį namą. Darbas nebuvo iki galo baigtas, tėtis nespėjo pastatyti verandos, todėl ir vienos durys buvo nenaudojamos. Ši aplinkybė yra svarbi pasakojant apie pašnekovės 13 metų vyresnį brolį.

Brolis nebuvo partizanas

Leonas Adomaitis nebuvo partizanas. Jis tiesiog labai nenorėjo tarnauti sovietinėje armijoje. Buvo paimtas, bet grįžęs atostogų slapstėsi. Tai buvo laikas, kai žmonės pilna burna kalbėjo, jog netrukus „ateis amerikonai ir Lietuvą išvaduos“. Leonas nenorėjo tarnauti svetimoje kariuomenėje.

Jis tris kartus pabėgo nuo suėmimo.

Nors jį gaudė kaip dezertyrą, bet dokumentuose buvo parašyta, kad jis – partizanas, esą šeimos namo kieme rado užkastą automatą.

L. G. Balčienė žino, kad tai – išgalvotas faktas. Po daugybės metų moters sūnus archyvuose L. Adomaičio pavardės partizanų sąrašuose nerado. Tikėtina, vaikinas tiesiog nespėjo juo tapti.

„Kai brolį suėmė, mamos namie nebuvo. Name buvo dvejos durys, vienose iš lauko pusės nebuvo rankenos. 1947-ųjų birželio 17 d. stribokai apsupo namą, pamatė, kad vienerios durys – nenaudojamos, pamanė, kad pro jas niekas nepabėgs. Kai pradėjo belstis, brolis liepė lįsti po lova, o pats pabėgo pro tas duris. Šalia tekėjo upelis, augo krūmai. Leonas išsmuko iš namo ir nubėgo iki Nemuno. Jį pagavo gal už poros kilometrų nuo namų. Tik gerokai vėliau sužinojome, kad brolį tardė, kankino kelis mėnesius, paskui nuteisė už nesamas nuodėmes, už svetimos tėvynės išdavystę 10 metų griežtojo režimo kalėjimo ir dar penkeriems metams tremties“, – apie lemtingą įvykį pasakojo moteris.

Kareivio patarimas pravertė

Mamos su dukra išvežti atėjo 1949-ųjų gegužės 22 dieną. Vyresnė už Liukreciją Genovaitę 15 metų sesuo jau buvo ištekėjusi ir gyveno atskirai.

„Vieną dieną mama išgirdo, kad netrukus bus didelis vežimas į Sibirą. Kažkas patarė slėptis, bet ji pagalvojo, kad tarybų valdžiai nieko blogo nepadarė, vyrų šeimoje nebebuvo – tėvelis buvo jau miręs nuo džiovos, brolis įkalintas, – pasakojo L. G. Balčienė. – Mamai tada buvo 47-eri, aš buvau 10-ies. Buvo ankstyvas rytas, vos pradėję aušti. Išgirdome garsų beldimą. Nutarime mus ištremti buvo rašoma, kad mama išaugino tarybų valdžios priešą.“

Liepė ruoštis. Vasara, oras šiltas. Nežinia, ką imti. Vienas kareivių pamatė siuvimo mašiną, paklausė, kas ja siuva, ir patarė siuvamąją pasiimti, sakė turės kaip užsidirbti duonai. Šis patarimas išgelbėjo mamai su dukra gyvybes.

Viešnagė: 1953 m. brolis Leonas su žmona Emilija aplankė Liukreciją Genovaitę (dešinėje) Zaigrajeve. Asmeninio archyvo nuotr.

„Aš tada nesupratau, kas tas Sibiras, viskas atrodė kaip nuotykis. Kelionė gyvuliniu vagonu truko iki birželio 13 d. Vietoje tualeto – skylė, pritūpti prie jos buvo galima tik traukiniui važiuojant. Pamenu, kad buvo be galo drovu. Daug žmonių mirė. Vienas ir mūsų vagone neišgyveno. Jį suvyniojo į antklodę ir išmetė kūną į Volgą. Mano rusų kalbos pamokos, tiesa, ne pirmos, prasidėjo vagone, kai sustojus traukiniui kareiviai sakydavo: „Tri vedra, odin mešok – trys kibirai, vienas maišas (duonai)“. Tai buvo visas maistas vagonui. Rusų kalbos kelis žodžius buvau pramokusi, kai vieno potvynio metu su mama išsikėlėme į daugiaaukštį namą Žaliakalnyje. Ten gyveno rusų karininkai, su jų vaikais žaidžiau kieme ir šį bei tą ėmiau suprasti bei pasakyti“, – pirmąją pažintį su rusų pasauliu prisiminė L. G. Balčienė.

Lupenų duona – kasdienybė

Traukiniu tremtiniai buvo nuvežti iki Irkutsko srities Usolės stoties. Toliau – sunkvežimiais iki Širokaja Padė. Tada žmonės lipo į traktorių priekabas ir taip važiavo iki Taljano kaimo.

Liukrecija Genovaitė su mama buvo apgyvendintos pas vietinę rusę su dukra. Vaikystės prisiminimuose šios rusės paveikslas išliko labai šiltas, ji iki šiol pamena mokiusi jos dukrą lietuvių kalbos.

„Mama buvo per sena miško darbams, todėl dirbo pirties prižiūrėtoja. Vietiniai gyventojai neturėjo pinigų bilietui ir tai mus gelbėjo nuo bado. Mama juos slapčia praleisdavo už svogūno roputę ar kopūsto galvelę. Rudenį pradėjau lankyti vietos mokyklą. Kadangi jau šiek tiek mokėjau rusiškai, mane priėmė į ketvirtą klasę, nors dauguma tremtinių pradėjo nuo antros“, – tremties pradžią apibūdino moteris.

1949-ųjų pavasarį ją su mama pervežė į toje pačioje Irkutsko srityje esantį miestą Zima. Ten jas apgyvendino kažkodėl čigonbarakiu vadinamoje patalpoje. Viename kambaryje glaudėsi trys šeimos: moterys su vaikais ir anūkais.

Liudijimas: miestelyje Zima čigonbarakio viename kambaryje Liukrecija Genovaitė gyveno su lietuvaitėmis Janina (kairėje) ir Dalia (dešinėje). Asmeninio archyvo nuotr.

Mamos uždarbis buvo toks menkas, kad dažną kartą tekdavo iš įšalusios žemės krapštyti sušalusias bulves, jas pjaustyti riekutėmis ir kepti ant plytos. Valgydavo duoną iš džiovintų bulvių lupenų.

„Mama kelis kartus mane buvo įtaisiusi dirbti aukle rusų šeimose. Kūdikiai dar nevaikščiojo, man pačiai buvo viso labo 12 metų. Vaikai sunkūs, nugarą skauda, po kelių dienų pabėgdavau. Nors ten gaudavau maisto, man toks darbas buvo per sunkus“, – prisiminė L. G. Balčienė.

Badas sugadino skrandį

13-os Liukrecija Genovaitė buvo išstypusi ir nusprendė prašyti fiktyvios pažymos, kad yra vyresnė ir galėtų dirbti. Prie komendanto stalo pasistiebė, kad atrodytų aukštesnė. Pažymą gavo ir pradėjo dirbti.

„Darbas buvo be galo sunkus – reikėjo nuo rąstų pjovimo staklių nuiminėti šešių metrų ilgio lentas, traukti jas už galo. Po poros savaičių ceche įvyko gaisras. Mums teko valyti degėsius, vežti medienos atliekas ir pjuvenas iš teritorijos. Paskui – vėl darbas trimis pamainomis“, – pasakojo klaipėdietė.

Kitais metais ji pradėjo mokytis vakarinėje mokykloje. Mokslai jai visada sekėsi, bet dirbdama kelis kartus patyrė traumą.

Kai 1953-ųjų kovą mirė Stalinas, tremtiniams gyventi pasidarė laisviau. Po metų L. G. Balčienė baigė septynias vakarinės mokyklos klases, mokyklos direktorė ir klasės auklėtoja patarė jai stoti į pedagoginę mokyklą. Tai buvo mergaitės svajonė nuo mažumės, bet būtent tais metais į šią mokyklą buvo galima stoti tik baigus 10 klasių.

Toliau mokytis ir dirbti paauglė neturėjo jėgų.

Būdama 17 metų įstojo į Irkutsko finansų technikumą. Nors buvo žadėta, bendrabučio pirmakursiams nedavė. Iš varganos 140 rublių stipendijos už lovą nuomojamame kambaryje sumokėdavo 50 rublių. Gyvendama pusbadžiu mergina pasigadino skrandį.

Pirmame kurse technikumą pervadino Apskaitos-kredito, jame buvo ruošiami specialistai darbui banke.

„Lietuvaitės buvome tik dvi, abi – pirmūnės. Kadangi nuolat buvome apsuptos vietinių, tarpusavyje kalbėdavome rusiškai“, – prisimena moteris.

Name apsigyveno milicininkas

Po metų jos mama išvažiavo į Lietuvą. Liukrecija Genovaitė liko viena, neturėjo, kur grįžti atostogų. Mama rašė laiškuose, kad šeimos namas užimtas, jame apsigyveno milicininkas. Jai teko glaustis pas svetimus žmones, giminės bijojo įsileisti.

„Atėjo laikas, kai prasidėjo Stalino kulto pasmerkimas. Mums net paskaitą apie tai skaitė. Paklausiau lektoriaus: „Kas kaltas dėl mūsų ištrėmimo.“ Man atsakė: „Tik Stalinas“, – iki šiol stebisi L. G. Balčienė.

Mokydamasi paskutiniame technikumo kurse ji kreipėsi į Lietuvos banko respublikinę kontorą, prašydama priimti kaip jauną specialistę. Atsakymas buvo kategoriškas – Lietuvoje užtenka savų specialistų. Nors gavo diplomą su pagyrimu ir turėjo teisę pasirinkti darbo vietą. Viltis grįžti į Lietuvą žlugo.

Tada Liukrecija Genovaitė su trimis draugėmis pasielgė itin drąsiai – išvažiavo dirbti į Tolimuosius Rytus. Tuomet lietuvė jau buvo ištekėjusi.

Atlikdama praktiką Buriatijoje susipažino su rusu Demjanu, kurio šeima taip pat buvo ištremta iš gimtinės. Iš praktikos ji ir grįžo jau už jo ištekėjusi. Taip lietuvaitė L. G. Adomaitytė tapo Pachomova.

Pirmagimį sūnų pavadino Sergejumi. Atrodė, kad grįžti į Lietuvą nebepavyks.

Vyras įsidarbino geležinkelyje ir po metų įgijo teisę nemokamai važiuoti atostogų. Tai buvo galimybė sugrįžti į gimtąją šalį.

Pasą keitė triskart

Tikslas buvo paprastas ir aiškus – kaip nors likti Lietuvoje. Tris mėnesius ji mynė Kauno ir Vilniaus valdžios slenksčius, bet vos pažvelgę į jaunos moters pasą, viršininkai pamatydavo įrašą apie tremtį ir prisiregistruoti neleisdavo. Buvo 1959 metai, jauna šeima turėjo grįžti į Rusiją.

Netrukus porai gimė dar vienas sūnus.

1963 metais baigėsi brolio Leono tremtis ir jis su taip pat politine kaline palangiške žmona Emilija parvažiavo į Lietuvą. Susirašinėti jau buvo galima laisvai, brolis ir sesuo ėmė kurti planus, kaip paskutinei iš Adomaičių grįžti į Lietuvą.

Vienas būdų buvo „pamesti“ pasą ir naują gauti be įrašo apie santuoką ir vaikus. Vienai moteriai registravimosi formalumus būtų buvę įveikti paprasčiau.

„Mano vyro draugo sesuo dirbo pasų skyriuje. Kartą ji nešė mano naują pasą viršininkui pasirašyti, o jis mane pažinojo ir pamatė, kad nėra įrašų apie santuoką ir vaikus. Ta moteris apsimetė, kad įvyko klaida. Po kiek laiko vėl kreipiausi prašydama paso, sakiau, kad sūnus žaisdamas įmetė jį į krosnį. Sumokėjau baudą už neapdairumą. Trečias kartas nemelavo, gavau pasą ir parašiau broliui. Atvažiavau į Lietuvą iš pradžių viena. Valdiškose įstaigose klausė, kaip čia yra, kad pasas išduotas Sibire, mano pavardė rusiška, o atvažiavau viena. Pratariau tik tiek: „Būna ir taip.“ Mane priregistravo Minijos gatvėje neįgalios moters, kurią aš neva turėsiu slaugyti, bute. Iš tiesų apsigyvenome pas brolį. Jis turėjo dviejų pereinamų kambarių butą. Ilgai taip gyvenome: mano keturių asmenų šeima ir jie trys“, – sugrįžimo sunkumus prisiminė moteris.

Laukė kiti sunkumai

Kitas sunkus etapas buvo rasti darbą. Ir vėl koją kišo įrašai apie tremtį.

Laikraštyje buvo skelbiama apie ieškomus darbuotojus tokioms pareigoms, kurioms moteris tiko, bet vos peržiūrėję įrašus jos dokumentuose, viršininkai atsisakydavo tokios kandidatūros.

Tačiau atkakli moteris galiausiai įsidarbino banke, ir tie, kas iš pradžių nenorėjo jos įsileisti į įstaigą, tapo geriausiais draugais.

Šeiminis Liukrecijos Genovaitės gyvenimas nesusiklostė. Vyras gavo darbą Klaipėdos prekybos uoste, atsirado lengvų pinigų, o tada ir žalingi pomėgiai paėmė viršų. Neiškentusi moteris išvarė gero pavyzdžio sūnums nerodantį sutuoktinį.

Buvo sunku vienai auginti vaikus, užgriuvo dar viena bėda – mamai diagnozuotas vėlyvos stadijos vėžys. Teko ją iš Kauno parsivežti į Klaipėdą ir rūpintis iki paskutinio atodūsio.

Proga: tremty Aldas Kliukas: je Liukrecija Genovaitė (dešinėje) tapo lietuvių vaiko krikštamote ir tądien nusifotografavo su krikštasūnio mama. Asmeninio archyvo nuotr.

Ilgą laiką šeima gyveno vieno kambario kooperatiniame bute, o tai reiškia, kad ir už tą mažą būstą reikėjo mokėti pinigus.

„Iš banko bėgau dar ir todėl, kad pajutau spaudimą stoti į komunistų partiją“, – atviravo L. G. Balčienė.

Po ilgų metų darbo banke, ji nusprendė pakeisti darbovietę. Gargždų metalo apdirbimo įmonės direktoriaus negąsdino įrašai apie tremtį moters dokumentuos, ją priėmė dirbti Planavimo skyriaus viršininke.

18 metų ji iš Klaipėdos kasdien važinėjo į darbą kitame mieste.

L. G. Balčienė ištekėjo dar kartą, bet ir ši santuoka po 18 metų iširo.

„Galbūt buvau pernelyg reikli, nes pati viską pasiekiau savo darbu. Dabar galvoju, kad mano gyvenimas buvo sunkus, bet įdomus ir laimingas, nes gyvenu Lietuvoje. Vaikai seniai gyvena Vokietijoje, kviečia pas save, bet aš pasisvečiuoju ir grįžtu. Labiausiai gaila, kad čia, Klaipėdoje, nebeturiu savų žmonių. Giminėje buvau jauniausia, visi seniai mirė, jaunesniųjų giminaičių Vilniuje ir Kaune nepažįstu“, – guodėsi L. G. Balčienė.

Nors neseniai moteris išgyveno sunkią ligą, vis dar yra kupina optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo. Naudojasi internetu, rašo nacionalinį diktantą, yra moterų ansamblio „Vakaro žaros“ narė.

Dabar tremties tema yra aktualesnė nei bet kada anksčiau – šiuo metu daugybė Ukrainos gyventojų (ypač dažnai – vaikai), yra priverstinai perkeliami į įvairius Rusijos miestus, jų šeimos išardomos ir dažnai tenka gyventi sudėtingomis sąlygomis. Kaip ir seniau, taip ir dabar, tremiami žmonės išgyventi ir adaptuotis prie pasikeitusių sąlygų bando įvairiais būdais.

Menas padėjo išlikti žmonėmis net ir tremtyje

Ypač dažnai tremtyje žmogiškumo ir tautiško identiteto išsaugojimui buvo naudojamas menas: muzika, paveikslai, poezija, rankų dirbiniai ir t. t. Menas itin svarbus ne tik patiems ištremtiesiems, bet ir turi didžiulę istorinę reikšmę, leidžia pajausti tremties buitį, suprasti šį įvykį tiek praeities, tiek dabartiniame kontekste.

M. Laužadžio nuotr. 

Menininkės Linos Jonikės manymu, kūrėją, kaip ir visus žmones, veikia jo artimųjų, senolių, tautos istorinės patirtys: „Menininkas mato, girdi, suvokia. Ir tą suvokimą savo kūriniuose savitai perduoda kitiems, to neišgyvenusiems žmonėms. Istorinės tiesos, faktų žinojimas, nepriklausomai nuo to, kokia forma juos pasiekia, mano galva, sukuria sąlygas tautos susitelkimui ir tobulėjimui.“

Lietuviai tremtyje kūrė įvairias atminimų knygeles, tekstilinius maldynėlius. Tai buvo mažo formato rankomis siuvinėti įvairių spalvų kūriniai su vieno ar kelių sakinių tekstais, vaizdais. Juose dažnai matomi kryžiaus elementai, Lietuvoje augantys augalai: linai, rūtos, ąžuolai. Lietuviai kurdavo ir siuvinėtas tekstines korteles, nosines, apykakles, dėžes, papuošalus. Tokie rankdarbiai buvo daromi slapta ir daugelis jų skirti artimiausiems žmonėms dovanoti, nors tremtyje, savaime suprantama, perduoti dovanas Lietuvoje likusiems artimiesiems buvo neįmanoma. Tačiau viltis vėl su jais susitikti visada buvo gyva.

Na, o medžiagos, iš kurių buvo daromi rankdarbiai, sąlygos, kuriomis jie daryti, ir intencijos – visa tai kalba apie pasipriešinimą. Akivaizdu, kad tai buvo kasdienio pasipriešinimo forma, savotiškas būdas pabėgti ir atsiriboti nuo nemalonios aplinkos ir priespaudos. Menininkas Rokas Kašėta teigia, kad tokie dirbiniai yra reikšminga istorijos dalis, kadangi „svarbu jausti, kad gyvenimą, kurį gyvename šiandien, gyvename tik dėl visų tų žmonių iš praeities, visų praėjusių kartų, kurios rasdavo būdų būti kartu, susikalbėti, palaikyti ir saugoti vieni kitus. Prisiminti tuos žmones, jausti su jais ryšį yra patriotizmas.“

 Kauno IX forto memorialinis kompleksas. / R. Račkausko nuotr.

Parodys, kas padėjo lietuviams nepasiduoti

Kelios dienos po Gedulo ir vilties dienos minėjimo, birželio 16 dieną, penktadienį, žinomi Lietuvos šiuolaikiniai menininkai Džiugas Karalius, Giedrius Bučas, Rokas ir Eglė Kašėtos, Marius Jonutis, Lina Jonikė, Greta Kardi-Kardišiūtė Kauno IX forto muziejaus renginyje „Birželio sodas“ atvers duris į tremtinių išgyvenimus ir kasdienybę, rodydami savo meno kūrinius, sukurtus pagal Lietuvos istorijos instituto ir Kauno IX forto muziejaus atliktą tremtinių tekstilės eksponatų tyrimą. Menininkų kūriniai atspindės esminius ideologinius tremtinių tekstilės elementus: pasipriešinimą, socialumą ir atmintį.

„Norime nupasakoti tremties siaubą ir realybę Lietuvoje, kuomet žmonės per jėgą buvo išvežami iš savo namų į tolimus, atšiaurius Sovietų Sąjungos kraštus. Norisi, kad žmonija išmoktų baisias istorijos pamokas ir jų nekartotų“, – teigia vienas iš parodoje dalyvausiančių menininkų Džiugas Karalius.

Kauno IX forto muziejaus direktorius M. Pečiulis. / K. Jurevičiūtės nuotr. 

„Net ir tamsiausioje naktyje galime surasti šviesą, rodančią kelią į priekį. Iš gimtosios aplinkos prievarta išplėšti žmonės nepalūžo, jie ir toliau mylėjo gyvenimą, saugojo savo papročius, prisiminimus ir puoselėjo viltį vieną dieną sugrįžti atgal. Visą šių emocijų paletę galėsime išvysti Kauno IX forto muziejaus pristatomoje tremtinių tekstilės parodoje. Kiekvienas tekstilės kūrinys, apie kurį pasakojame – tai kruopštus žmogaus rankų prisilietimas ir atspindys jausmų, perkeltų į matomus kūrinius: skausmo, baimės, džiaugsmo, vilties, artimojo meilės. Šiuos jausmus žmogus jaučia nepriklausomai nuo to, kokioje vietoje būtų. Tekstilės darbai, gimę sunkiomis ir negailestingomis tremties sąlygomis, buvo išsaugoti ir sugrąžinti į Lietuvą. Deja, atskirais atvejais, jie yra vieninteliai išlikę tragiškų įvykių liudininkai“, – renginio koncepciją apibendrina Marius Pečiulis, Kauno IX forto direktorius.

Tremtinių tekstilės ir skulptūrinių objektų paroda „Sudygsniuota“ bus atidaroma birželio 16 dieną Kauno IX forto memorialiniame komplekse (Žemaičių pl. 71, Kaunas). Atidarymo renginys prasidės 17:00, renginys – nemokamas. Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, informaciniai partneriai: LRT ir „Kauno diena“.

Renginys prasidės vidurdienį mišiomis Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, po jų trėmimo aukų atminimas bus pagerbtas prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms atminti.

Pirmadienį sueina 75 metai nuo vienos masiškiausių Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos „Vesna“ 1948 metų gegužės 22–27 dienomis.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, tuomet sovietų valdžia iš šalies ištrėmė apie 40 tūkst. žmonių. Jie išvežti į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko sritį, Buriatijos-Mongolijos autonominę respubliką.

1940–1941 metais ir 1945–1953 metais sovietai iš viso ištrėmė apie 135 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Iki šiol tremties faktą patvirtinančius dokumentus išduodavo VRM. Vyriausybė trečiadienį pritarė, kad ministerija šios funkcijos nebeatliktų.

„Lietuvos piliečiai, patyrę tremtį ir skaudžius išgyvenimus, negali tapti perteklinių biurokratinių procedūrų įkaitais. Jeigu oficialiuosiuose archyvuose yra informacijos, kad asmuo buvo ištremtas, Vidaus reikalų ministerija neturėtų to papildomai patvirtinti. Todėl šiuo pakeitimu norime tremtiniams supaprastinti tremties faktą patvirtinančių dokumentų išdavimo tvarką ir nesudaryti papildomų rūpesčių“, – pranešime cituojama vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.

Anot ministerijos, tokių dokumentų išdavimas nėra su valstybės politikos formavimu susijusi funkcija, ji nepatenka ir į nurodytas vidaus reikalų ministro valdymo sritis.

Ištremtų asmenų bylos ir visa susijusi archyvinė medžiaga ministerijos archyve nėra saugoma, ji perduota Lietuvos ypatingajam archyvui.

Lietuvos ypatingasis archyvas 2019 metais gavo 568, 2020 metais – 680, 2021 metais – 719, pernai metų pirmąjį pusmetį – 304 prašymus išduoti tremties faktą patvirtinančius dokumentus.

Ministerija 2019 metais išdavė 493, 2020 metais – 416, 2021 metais – 359, praėjusiais metais – 284 tremties faktą patvirtinančius dokumentus.

– Bylos – su žmonių vardais, pavardėmis. Kokios informacijos dar galėtume jose rasti?

– Čia yra žmonių, numatytų ištremti iš Lietuvos į Sibirą ir kitus regionus, sąrašai. Pirmiausiai norėčiau pasakyti, kad kai mes paskelbėme elektroniniame pavardžių archyve didelę dalį tų sąrašų, daugeliui kilo klausimas, ar visi įtrauktieji į jį ir buvo ištremti. Sunku būtų pasakyti tą procentą, tačiau tikrai ne visi, nes dalis žmonių negyveno pagal vietinės valdžios organų dokumentuose užfiksuotą gyvenamąją vietą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar šiose bylose minimas ištrėmimo motyvas, priežastys? Jeigu kalbėtume apie 1941-ųjų sąrašus, tai tuomet daugiausiai buvo tremiama inteligentija. Vėliau – ūkininkai, antisovietinio pasipriešinimo dalyviai.

– Taip, iki 1949 metų, pokario laikotarpiu daugiausiai buvo tremiami tie, kurie turėjo artimųjų, giminių, dalyvavusių ginkluotame antisovietiniame pasipriešinime. Nuo 1949-ųjų prasidėjo trėmimai pagal socialinį statusą. Tai yra buvo išvežami ir nacionalizuojamas turtas pasiturinčių ūkininkų, kuriuos sovietai vadino buožėmis. Vėlesniais metais, nors sąrašai dar ir buvo sudarinėjami, bet tremties operacijos apie 1952–1953-uosius praktiškai nevyko. Tad daugelis net neįtarė, kad jų giminaičiai galėjo būti įtraukti į tuos sąrašus, jei nebuvo išvežti.

Nuo 1949-ųjų prasidėjo trėmimai pagal socialinį statusą. Tai yra buvo išvežami ir nacionalizuojamas turtas pasiturinčių ūkininkų, kuriuos sovietai vadino buožėmis.

 

– Ar tiesa, kad per visą trėmimo laikotarpį buvo numatyta ištremti daugiau kaip 30 tūkst. vaikų? Ar šiose bylose yra ir jų vardai bei pavardės?

– Ankstesniais metais būdavo tiesiog įrašoma tokio ir tokio asmens vaikai nieko nekonkretizuojant. Vėliau, nuo 1948–1949 metų, prie tremiamo žmogaus vardo ir pavardės jau būdavo įrašoma, kad tokio ir tokio dukra arba sūnus bei jo vardas. O kai kada ir pavardėmis nurodyta.

– Gal galite atversti kokią bylą ir pakomentuoti?

– Taip, štai čia Tauragės apskrities byla pavadinimu „Viesna“. Joje yra susirašinėjimas ir sąrašai žmonių, kurių ištrėmimas jau patvirtintas. Štai 1949-ųjų sąrašuose jau, kaip minėjau, nurodytas tėvas, jo pavardė ir vardas, o šalia išvardinta jo žmona, sūnus Jonas, sūnus Stasys, dukra Janė, sūnus Alfonsas (2 metų) ir dar 84-erių močiutė, šeimos galvos motina Magdalena. Čia – jau sąrašai per masinio trėmimo operaciją, jie yra detalūs. Išvertus į lietuvių kalbą, ši byla vadinasi „Bangų mūša“.

Jeigu visas bylas sudėtume vieną šalia kitos, tai ta eilė nusitęstų 17,5 km.

 

– Gal žinoma, iš kokių apskričių buvo daugiausiai tremiama žmonių? Ar yra tokia informacija?

– Galima būtų pastebėti, kad iš visos Lietuvos buvo tremiama vienodai, tikslios tokios informacijos nėra.

– Ir visas šias bylas dabar perkelsite į skaitmeninę erdvę?

– Taip, tačiau nereikia manyti, kad visos šios bylos – 1 mln. 350 tūkst. – taip greitai atsiras skaitmeninėje erdvėje, nes kiekis milžiniškas. Jeigu visas bylas sudėtume vieną šalia kitos, tai ta eilė nusitęstų 17,5 km.

– Kaip šioje skaitmeninėje erdvėje atrasti savo gimines, artimuosius, jeigu norima sužinoti, ar jie nebuvo įtraukti į šiuos sąrašus?

– Tiesiog į paieškos laukelį reikia įvesti norimą pavardę ir spausti „ieškoti“. Pavyzdžiui, įvedėte pavardę Paškevičius ir išmeta visus Paškevičius, kurie yra paminėti archyvų bylose. Rodo, kad iš viso yra 46 puslapiai. Paieška sutrumpės įvedus ir giminaičio vardą, jeigu žinote. Dabar didžioji dalis dokumentų yra visiems laisvai prieinami ir norintieji gali susipažinti su juos dominančia informacija.