Ji metų pradžioje nuskambėjo dėl juodų automobilių draudimo. Tačiau interviu LRT RADIJUI A. Lašas teigia, kad gyventojai nebežino, ar jie tikrai draudžiami. Turkmėnistane, pastebi jis, yra labai daug netikrumo dėl visko. Juolab kad neretai žmonės puola vykdyti bet kokį prezidento leptelėjimą, net jei tokio įstatymo nėra.
Žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch“ 2016 m. ataskaitoje Turkmėnistanas įvardintas kaip represinė valstybė, neprieinama nepriklausomiems vertintojams. A. Lašui patekti į vieną uždariausių pasaulio šalių pavyko, nes jį pakvietė Turkmėnistano mokslo akademija, kuri nori paruošti viešojo administravimo specialistų magistro programą. „Tai yra ES projektas ir [...] aš buvau pakviestas. Praleidau ten savaitę“, – pasakoja A. Lašas.
Kadangi kvietė patys turkmėnai, dėl vizos A. Lašui problemų nekilo. Tačiau gauti šios šalies vizą turistui labai sunku. A. Lašo žiniomis, Turkmėnistanas per metus išduota tik tūkstantį turistinių vizų: „O tai yra absoliutus niekas.“
Turkmėniška Palanga – labai tuščia
Kelionės metu A. Lašui teko pabuvoti Turkmėnistano sostinėje Ašchabade ir Avazos mieste.
„Avaza – tai tokia turistinė zona, sakykime, turkmėniška Palanga. Realiai ji pastatyta prieš 10 metų: statiniai labai nauji, šiaip labai gražu, bet labai tuščia, žmonių daug nėra, nes visi tie pastatai, viešbučiai pastatyti ministerijų ar Centrinio banko ir priklauso jų jurisdikcijai. Viešbutis, kuriame aš gyvenau, buvo Centrinio banko viešbutis. Jis ir pastatė, ir prižiūri, ir išlaiko.
Kaip suprantu, ten prezidentas bandė pastatyti kažką panašaus į Dubajų. Iš pirmo žvilgsnio gal šiek tiek jį ir primena, bet iki Dubajaus ten dar labai toli“, – pasakoja LRT RADIJO pašnekovas.
Vienas iš Avazos viešbučių, „Twitter“ nuotr.
Sostinės Ašchabado pirmas įspūdis, anot A. Lašo, kažkuria prasme yra netgi pribloškiantis: „Bet nepasakyčiau, kad gerąja prasme. Prabangos gatvėse labai daug: viskas klota marmuru, visi namai aplipdyti marmurinėmis plokštėmis, stogai paauksuoti, visur fontanai – vandens, atrodo, pilna, nors iš tikrųjų vandens jiems labai trūksta. Juk visas Turkmėnistanas iš esmės yra dykuma. Bet ta prabanga tiesiog akis drasko.“
Be to, šalies valdžia bando visur sodinti medžius – tiek prie Kaspijos jūros, tiek Ašchabade: „Tas sudėtinga, nes viską reikia laistyti, reikia daug vandens, mat natūraliai tie medžiai niekados neišgyventų. Kaip suprantu, dabar jie ima vandenį iš Kaspijos jūros, perdirba ir naudoja laistymui. Tokių [medžių sodinimo] projektų Ašchabade irgi matyti labai daug – tokie pusiau miškai, bet realiai jie atrodo vargingai.“
Galvojo parašęs knygą, prilygstančią Koranui
Turkmėnistanas yra musulmoniška šalis. Tas, pasak A. Lašo, matosi, bet nepernelyg: „Aš buvau kaip tik per ramadaną, tai vienas kitas žmogus minėjo, kad dieną jie pasninkauja, o valgo tik vakare. Tai šiek tiek matosi, bet ten labai švelnus islamas.“
A. Lašas atkreipia dėmesį, kad islamas Turkmėnistane kartais net maišomas su valstybe.
„Mečetės pavadinamos prezidento vardu – tokia tradicija yra nuo Saparmurado Nijazovo laikų [jis vadovavo šaliai 1990–2006 m. – LRT.lt]. S. Nijazovas yra parašęs knygą „Ruchnama“ ir jis manė, kad ji praktiškai prilygsta Koranui. Tai S. Nijazovo pagrindinėje mečetėje Ašchabade citatos iš „Ruchnamos“ surašytos kartu su Korano citatomis“, – pasakoja KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas.
Visur įkyriai šypsosi prezidentas
Dabartinis Turkmėnistano prezidentas Gurbangulis Berdimuhamedovas irgi spalvinga asmenybė. Anot žiniasklaidos, valstybės vadovas moko generolus šaudyti ir mėtyti peilius, groti gitara, pianinu, dalyvauti žirgų lenktynėse.
Prezidento postą jis užėmė 2006 m., mirus tuometiniam šalies vadovui S. Nijazovui, ir galės šias pareigas eiti iki gyvos galvos – tam parlamentas yra panaikinęs visas kliūtis.
G. Berdimuhamedovo asmenybės kulto apraiškos Turkmėnistane matosi visur. „Kur tik beeisi, matai prezidento nuotraukas. Pavyzdžiui, užeisi į viešbutį, tai šalia bus didelis kilimas ir vidury to kilimo bus didelė besišypsančio prezidento fotografija. Taip pat įlipus į lėktuvą priekyje bus nuotrauka ir į tave, sakyčiau, gal net įkyriai šypsosis prezidentas. Be to, kiekvienas bet kokio laikraščio pirmas puslapis visada skirtas prezidentui ir jo veikloms. Žodžiu, tos propagandos yra labai daug ir jos neįmanoma nepastebėti“, – sako A. Lašas.
Prezidento portretas – net žirgų lenktynėse, Reuters nuotr.
Neaišku, ar juodų automobilių draudimas dar galioja
Vienas šio prezidento sprendimas šių metų pradžioje nuskambėjo per viso pasaulio žiniasklaidą – G. Berdimuhamedovas uždraudė naudoti juodos ir kitų tamsių spalvų automobilius, nes esą tokių spalvų jis nemėgsta.
„Viena iš tų priežasčių, dėl ko galbūt jis jų nemėgsta, susijusi su tuo, kad Ašchabadą bandoma pristatyti kaip balto marmuro miestą ir pagal tą logiką turėtų būti baltos mašinos. Tai visi iš tiesų persidažę [baltai] arba turi kažkokių šviesių spalvų automobilius – rodos, sidabrinę spalvą galima naudoti“, – sako A. Lašas.
Anot LRT RADIJO pašnekovo, žmonės vis dėlto nėra užtikrinti, ar šis draudimas dar galioja: „Mes važiavome ir [vairuotojas] sako – taip, buvo [toks draudimas], aš perdažiau savo mašiną, bet dabar nežinau, ar jis galioja, ar nebegalioja, nes kartais pamatau ir tamsesnę mašiną.
To neužtikrintumo ten yra labai daug. Pavyzdžiui, paklausiau, kokia pas juos demografinė situacija, ir man sako – valstybė teigia, kad mes augame, bet kai kasdien žiūriu į šeimas, kiek jos vaikų turi, man atrodo, kad mūsų mažėja. Bet [tikslios] informacijos nėra.“
Žiniasklaida buvo pranešusi ir apie tai, kad Turkmėnistane vairuoti uždrausta moterims, nes jos esą dažniausiai patenka į avarijas. A. Lašas sako, kad iš tiesų pats nematė nė vienos vairuojančios moters, bet, kita vertus, vietinių nepaklausė, kaip yra iš tiesų.
A. Lašas pabrėžia, kad dažnai draudimai nėra įstatymo lygmenyje: „Prezidentas gali kažką pasakyti, leptelti, o visi tai skaito ir vykdo. Bet kada baigiasi tas vykdymas, kada ta taisyklė nebegalioja arba į ją galima lanksčiau pasižiūrėti, ne visada aišku.“
Užsieniečiams kainos juokingos, bet ne vietiniams
Sutikti žmonės, A. Lašo teigimu, buvo puikūs – labai paslaugūs ir geranoriški. Bet gyventojų finansinė padėtis, anot A. Lašo, nėra gera, nes jų pinigas manatas yra labai nuvertėjęs.
„Pagal oficialų kursą už vieną dolerį duoda 3,5 manato. O jei kursas neoficialus, tai dolerį, pvz., turguje, keičia maždaug į 18 manatų. Tai skirtumas – 5 kartai. Tad galite įsivaizduoti, kokios tos kainos mums – jei keitiesi neoficialiu kursu, jos yra juokingos. Gali pavalgyti vos už vieną dolerį.
Bet kadangi pinigai nuvertėję, tai žmonės yra tiesiogine prasme nuskurdę. Jeigu anksčiau jie gaudavo kokius 300–400 dolerių į mėnesį, tai dabar 60–100 dolerių“, – pasakoja A. Lašas.
Jei nuvykę į Turkmėnistaną problemų dėl kainų nepatirsite, tai dėl interneto sunkumų tikrai bus.
„Internetas stabdomas specialiai, kad būtų labai sunki prieiga. Socialiniai tinklai blokuojami, pvz., prie „Facebook“ neprieisi. Pokalbių programėlės kaip „WhatsApp“ irgi blokuojamos. Žodžiu, sudėtinga. Aš kalbėjau ir su jaunimu, tai jie labai skundžiasi tuo, ypač dėl socialinių tinklų, sako – nesuprasi, kodėl čia taip daroma, nes mums labai aktualu, svarbu. Jie kažkaip bando tai apeiti – naudoja anoniminius serverius, prisijungia per VPN.
Kol ten buvau, internetas veikė normaliai gal pusę valandos viename viešbutyje, kai man vienas jaunuolis perkrovė savo maršrutizatorių, o tada vėl viskas „nusėdo“. Labai sunku išsiųsti el. laišką arba „užkrauti“ interneto puslapį“, – sako A. Lašas.
Pagal LRT RADIJO laidą „Ryto garsai“ parengė Jurgita Kuzmickaitė
