Gyvenimo tempas, perteklinės informacijos gausa, noras spėti visur su visais dirgina mintis, kurios sujaudintos ima triukšmauti galvoje. Kaip niekad trūksta laiko asmeninei tylai. Kalbantis su artimuoju stojus pauzei, imame nejaukiai jaustis... O juk, kaip sako džiazo muzikantas Vladimiras Tarasovas, pauzė – tai irgi muzika. „Garso apraiška, kurią aš mėgstu labiau nei kitas, yra tyla“, – sakė ir kompozitorius John‘as Cage‘as, sukūręs kompoziciją „4‘33“, kurioje nėra nė vieno garso.

Tylos fenomenas sudomino ir Gintarę Šiaulienę, kuri pabandė tapybiškai išreikšti tylos muziką. Perfrazuojant filosofą Arvydą Šliogerį, jos tapyboje siekiama mažiau beprasmiško triukšmo ir daugiau prasmingos tylos.

Būties nušvitimai įvyksta tik išsilaisvinus iš įprastų formų. Atsisakydama daiktiškų, figūratyvinių pradų ir giliai Lietuvos tapyboje įsišaknijusios ekspresionistinės dvasios, dailininkė panyra į atspalvių metafiziką, erdvės potyrius, kontempliatyvią švento laiko tėkmę.

Autorei svarbu užčiuopti ne tai, kas negirdėta ir nematyta, bet kas iš esmės negirdima ir nematoma, kas tik nujaučiama, tik tikima esant.

Postmodernioje vaizduotėje, anot Eugenijaus Ališankos, „šventuma pasitraukia į tylą, tuštumą, nieką“. Meninė kūryba tampa dvasinio ieškojimo keliu. Tokiu keliu galima vadinti ir minimalistinius, kontempliatyvius G. Šiaulienės kūrinius, išvedančius savo žiūrovą už verbalinio intelekto ribų. Jos paveikslai sustabdo ir įtraukia į apmąstymus, kreipdami mintis į begalybės, transcendencijos skambesį, pamatinį amžinybės, pakylėjimo troškimą. Gamtą, kaip įkvėpimo šaltinį, nurodantys kūrinių pavadinimai ir paveiksluose atsirandančios aplinkos (žolynų, arkų, paukščių) užuominos čia tampa tik nuorodomis į tai, kas neapibrėžiama, kas girdima ir matoma ne ausimis ir akimis, o pačia savo šerdimi.

Prieš išskrendant gervėms.

Autorei svarbu užčiuopti ne tai, kas negirdėta ir nematyta, bet kas iš esmės negirdima ir nematoma, kas tik nujaučiama, tik tikima esant. Jos kūriniuose tylos natomis skleidžiasi pilnatvės muzika. Muzikalus tylos virpėjimas G. Šiaulienės drobėse panardina į tėkmę išlaisvintų minčių, kurios liejasi netrikdomai, tarsi dažų srovelės tapytojos paveiksluose: atrasti save, būti savimi, galvoti taip, kaip tu galvoji, nesistengti įtikti ar pritapti, patikti ar sužavėti, neįkalinti savęs kitų taisyklėse, tradicijose, normose. Leisti sau kurti taip, kaip tu jauti, matai, girdi. Kitų triukšme išgirsti savo tylą, pajusti jos muziką ir leistis jos nešamam.

Pilnaties takais.

Išgrynindama formas iki abstrakčios vizualizuotos idėjos G. Šiaulienė priartėja prie pačios tapybos esmės. Per potėpius, sluoksnius, atspalvius jos tapyboje atskleidžiami giliausi būties slėpiniai.

Kas? G. Šiaulienės paroda „Tylos natos“.

Kur? Galerijoje „Balta“.

Kada? Atidarymas gruodžio 2 d. 18 val. veiks iki gruodžio 18 d.

Sulaukus gausybės gerų atsiliepimų iš žmonių, meditatyvios parodos rengėjai nesnaudžia ir jau gruodžio 11 d. kviečia į bohemiškose "Drobės" fabriko patalpose vyksiantį sąmoningų žmonių vakarėlį. Koks jausmas šokiui pakviesti tylą, kur ieškoti tikrosios laimės ir kaip prisikviesti kūrybines mūzas – pokalbis su D.Jonaičiu (D.J.) ir K.Dovydu (K.D.).

– Kokiomis aplinkybėmis susipažinote ir pirmajame renginyje sujungėte meną ir meditaciją?

D.J: Karolį pirmą kartą pamačiau per vienus dvasinius mokymus Palangoje. Karolis kažkada internete įkėlė tylos praktiką, kurią pabandęs namuose nusprendžiau išbandyti jo vedamą meditaciją gyvai.

K.D.: Tą kartą Dalius atėjo į praktiką ir netrukus buvo išsiųstas į tylos retritą, kitaip vadinamą tylos stovyklą. Savirealizacijos "Givin" mokykloje, kurios komandos narys esu jau daugiau nei dvejus metus, visai neseniai atsirado tradicija, kad žmonės po retritų gauna užduotį pratęsti savo individualias patirtis kažkokia forma jomis pasidalijant su kitais. Vaizdžiai galima pasakyti, kad retrito metu tarsi vyksta įkvėpimas, o po jo iškvėpimas – sukauptos energijos realizavimas. Kadangi Dalius yra menininkas, į Latviją važiavusi mūsų lietuvių grupė nusprendė grįžus į Kauną kartu suorganizuoti viešą renginį, kurio programoje būtų tapybos paroda ir tylos meditacija. Vakarą pavadinome pagal meditacijos praktiką – "Tyla". Tokioje meditacijoje mokomasi valdyti savo dėmesį, besąlygiškai priimti gyvenimą ir juo džiaugtis.

Jeigu kūrėjas jaučia lengvumą, tokia energija ir perduodama paveikslui. Proporcingai tą patį galima sakyti ir apie sunkias emocijas, jausmus.

D.J.: Buvo malonu surengti darbų parodą tokiu netradiciniu formatu. Man labai artima idėja padėti žmogui pajausti džiaugsmą – to paties siekiu ir savo kūriniais.

– Ar šiandien sparčiai populiarėjantis meditavimas – greitkelis į laimę? Ko ieško praktikuojantys?

K.D.: Kai manęs klausia, kaip gyventi laimingai, aš visada sakau, kad greičiausias būdas – padaryti laimingus kitus žmones, tada sėkmė atsigręš ir į tave patį. Kai leidžiamės į sielos gelmes, į ramybę, galime pajausti tikrąjį džiaugsmą, kuris pranoksta net įsimylėjimo jausmą. Meditacija skirta praplėsti sąmonę, kad greičiau susivoktume, atgautume jėgas, tačiau tik medituoti ir netaikyti principų kasdieniame gyvenime – kaip paukščiui plasnoti vienu sparnu.

D.J.: Pirmą kartą teko medituoti dar 2005 m. Buvau labai atsargus, nuolat kvestionavau, ar esu gerame kelyje, todėl žingsniavau labai lėtai. Save mačiau kaip ieškotoją. Ko ieškojau? Džiaugsmo ir savirealizacijos. Dirbau projektų vadovu verslo ir vadybos srityje, vėliau Londone organizavau renginius, sukausi automobilių nuomos srityje. Tačiau vistiek, kad ir ko griebčiausi, nesijaučiau laimingas, o vietoj džiaugsmo viduje stūksojo didžiulis barjeras tarp verslo ir meno suderinamumo. Kad pasirinkčiau tapybą, tiesiog turėjau išdrįsti ir savimi patikėti. Visuomenė diktuoja tam tikrą tempą, normas ir tik mene aš galiu jausti laisvę. Laisve, kurią patiriu kurdamas, man norisi pasidalyti ir su kitais.

– Karoli, koks buvo atspirties taškas, kad jau daugiau nei dešimtmetį dvasingumas tapo prioritetu tavo gyvenime?

K.D.: Manau man didelę įtaką padarė, kad, dar būdamas penkiolikos, stebėjau tėtį, kuris nuo sėkmingai vystomo verslo radikaliai pasuko į religiją. Tiesą sakant, šeimoje buvau vienintelis, kuris palaikė jį šiame naujame kelyje, kadangi pats jaučiau gilų susidomėjimą mantromis, meditacija. Vėliau išvažiavau studijuoti, man pačiam atsivėrė verslo galimybės. Per daugiau nei dešimt metų esu dalyvavęs tiek seminarų, stovyklų, penkis kartus lankęsis Indijos šventyklose... Nors gyvenau pagal perskaitytų knygų rekomendacijas, bet pradėjo streikuoti sveikata, nemačiau gyvenimo prasmės ir nejutau laimės. Iš šiandienos perspektyvos galiu pasakyti, kad buvau didelis egoistas, galvojau, kad viską žinau. Tik prieš keletą metų prasidėjo ne dvasinis turizmas, o tikras darbas su savimi. Dėl tylos meditacijos praktikų pašalinau daugelį įtampų iš kūno, pradėjau sveikti tiek dvasiškai, tiek fiziškai, atverčiau naują gyvenimo knygos puslapį. Šiandienai esu pasiruošęs burti sąmoningą ir šviesią bendruomenę Lietuvoje. Kai bendraminčiai kažką praktikuoja kartu, tai yra didžiulė jėga.

– Ar tikite, kad menininkai energiškai įkrauna savo kūrinius?

K.D.: Būtent menininkai yra žmonės, kurie veikia dabarties akimirką. Jie kūrybinio proceso metu praleidžia daug šviesos, taip gimsta įtaigūs kūriniai. Jeigu kūrėjas jaučia lengvumą, tokia energija ir perduodama paveikslui. Proporcingai tą patį galima sakyti ir apie sunkias emocijas, jausmus. Toks gyvenimo dėsnis – viskas, ką mes darome, kokių veiksmų imamės, sugrįžta mums patiems dešimt kartų stipriau.

D.J.: Žmonės yra pastebėję, kad mano paveikslai skleidžia ramybę. Pamenu, mano draugų šeimoje gimus dukrai padovanojau savo darbą. Tėvai pastebėjo, kad šalia mano paveikslo ji tampa ramesnė ir nustoja verkti. Jiems vis dar sunku suprasti, kaip tai nutinka. Manau, žmonės, kurie sau leidžia ramiai patyrinėti meną, pajausti, jie apčiuopia daug daugiau negu tie, kurių vertinimas ateina iš proto: koks čia stilius, idėja, vertė ir kt.

– Daliau, gal jau esi atradęs burtažodį kūrybinėms mūzoms prisikviesti?

D.J.: Mano atveju intuityvus vidinis balsas šnabžda: "Padaryk kažką šiandien, kodėl nenutapius paveikslo?" Šis balsas tarsi ragina imtis ir kažką sukurti, tačiau jis dažnai lieka ignoruojamas. Mūzos – tai tik trumpalaikiai blyksniai, labai pavojinga pasitikėti jomis, nes gali neaplankyti mėnesiais, metais... O gyvenimas vyksta kasdien. Iš patirties dalijuosi – ilgai ieškojau viską gydančios piliulės: nuvažiuosiu į vieną kitą renginį, seminarą, stovyklą, išmoksiu ir pasikeisiu, būsiu lydimas sėkmės, laimingas. Tačiau toks džiaugsmas ir pasiekimai yra trumpalaikiai. Jau po savaitės viskas grįždavo į įprastas vėžes, o kartais būdavo ir dar blogiau. Kasdienis mažų kryptingų darbų darymas ir yra tas tikrasis kelias, kuriuo eini.

– Disciplina – bendras vardiklis tarp meditacijos ir meno?

D.J.: Dėl to aš važiavau į retritą. Nežinojau, kas ten manęs laukia, bet galvojau, jeigu bus daug tylos, reiškia bus ir disciplina. Ji ne tik išorinė, bet vidinė – atsakomybės prisiėmimas.

K.D.: Man irgi vidiniai pokyčiai diktuoja atsakomybės jausmą. Kai pradedi labiau busti, pradedi matyti, kad esi atsakingas ne tik už save, bet ir už visą pasaulį. Kai ateina laikas vidinės sielos brandai, tiesiog nebepavyksta kitaip gyventi. Nereikia laukti, kol gyvenimas užspaus į kampą, o imtis iniciatyvos pačiam – čia ir dabar.

– Sunku įsivaizduoti, kaip atrodys medituojančių žmonių vakarėlis, kurio pagrindinis elementas – tyla?

K.D.: Nereikėtų klaidingai įsivaizduoti, kad susirinksime ir giedosime mantras arba atsiklaupę tyloje medituosime. Gruodžio 11-osios vakarą bus daug garsaus juoko, šokių, veganiško maisto. Mes su komanda kviečiame visus tiesiog būti savimi, bendrauti, susipažinti, atsipalaiduoti. Įsitikinsite patys, kad tyla ir vakarėlis suderinama, nes ši tyla neakustinė, ją nešiojamės savyje. Beje, šį kartą Dalius atsiskleis ne tik kaip tapytojas, o kaip muzikos didžėjus! Štai kaip meditacija mus įkvepia atskleisti ir atrasti įvairiapusius talentus.

Jie gyvena

Skubėjimas ir triukšmas atėmė mūsų būties gelmę ir prasmę. Daugybė informacijos ir reklamos veržiasi į mūsų galvą. Emocijų, susijaudinimo, pasipiktinimo daug, o širdis – tuščia. Tik begalinis nuovargis be prošvaistės pailsėti.

Žiūri į savo, atrodo, mylimus žmones, o galvoje – vien rūpesčiai: išskalbti, patikrinti namų darbus, tegu pažiūri mašiną, nupirkti žieminius batus, mamos paklausti, ar nusipirko vaistus... Ir kaip keista: viskas juk – galvoje. Daug žmonių užvaldyti pilkų rūpesčių lavinos – tai rodo niūrūs veidai, irzlumas.

Laimei, visada yra sveikesnio proto žmonių, kurie bendroje sumaištyje sugeba išlaikyti tylą ir ramybę. Nebūtinai Betliejaus seserys. Jaunos šeimos, pasirinkusios gyventi siekiant ne turto, o neturto. Kad nereikėtų tarnauti daiktams, kad daiktai tarnautų. Kad nereikėtų rūpintis dėl daiktų saugumo, kad liktų jėgų ir švelnumo rūpintis meile artimam žmogui.

Tie žmonės suradę savo tylos oazes: miške, kelionėse pėsčiomis ar dviračiu, vienuolynuose. Tai dėl savęs. Bet man taip gera šalia tokio žmogaus. Jis nesusijaukia išgirdęs naujienas apie sukčiavimą, smurtą, nesuprantamus įstatymus. Jis gyvena. Šiandien gyvena. Jis dabar, kiekvieną akimirką budi ieškodamas tinkamo meto, kaip ką nors padaryti gero kitam, kaip ramiai ir sąžiningai atlikti savo pareigas, ką nors padaryti dėl savo asmeninio tobulėjimo. Kaip gera, jei yra šalia toks blaivus žmogus: neapsvaigęs nei nuo chemijos, nei nuo emocijų. Rodos, viskas stabiliau.

Išorinė ir vidinė tyla

Mes, kurie giliname tikėjimą, žinome apie dvejopą tylą: išorinę ir vidinę. Kasdienybėje įsisukusio žmogaus galva pilna minčių. Yra didžiulis vidinis triukšmas, kuris jį varo iš proto. Todėl daugelis nuolat turi girdėti išorinį triukšmą: kalbantį, grojantį radiją, televizorių ir panašiai.

Dėkingumas, kuris yra pagrindinis šventės dalykas, gali subręsti tik taikioje ir ramioje būtyje.

Vos likęs ilgesnį laiką visiškoje tyloje žmogus nusigąsta, koks jis beprotis. Paranojiškos, įtarios, kerštingos mintys visai nedera su puikaus ir doro žmogaus įvaizdžiu, kuriam sukurti investuojama tiek jėgų! Laimei, minčių niekas negirdi, tik Dievas! Išorinė tyla yra pirmieji vartai į vidinę tylą.

Taigi išorinėje tyloje, bent pusvalandį susitelkus ir pasėdėjus, nukreipus mintis meilės, dėkingumo ir pasitikėjimo keliu, ima rastis vidinė ramybė. Bet kad ramybė atsirastų, tame vienuolyne žmonės renkasi pagyventi bent penkias dienas. Visiškos tylos, jokio telefono, jokio laikrodžio. Tuomet tarp tų keistų rūpesčio, baimių ir įgeidžių minčių atsiranda erdvė, kur žmogus gali pajusti, koks jis nuostabus, unikalus, apdovanotas, geras, saugus ir turtingas.

Tai erdvei nuskaidrėti dažnai trukdo praeities paklydimai. Tai antrieji vartai į vidinę tylą. Mes Katalikų Bažnyčioje turime Susitaikymo, arba kitaip – Išpažinties, sakramentą. Vieną iš būdų, kaip gali susitaikyti su savimi, Dievu ir kitais. Esu daug kartų stebėjusi, kaip persikeičia žmogus, sąžiningai išdrįsęs prisipažinti sau ir kitam klaidas ir nuodėmes. Atleidimo stebuklas: priimti atleidimą, o svarbiausia atleisti sau ir kitiems, kurie per gyvenimą nuskriaudė, apšmeižė, kenkė. Ir labai juokinga būna, kol žmogus audringai ginčijasi, kad jam nereikia išpažinties, nors aš nesiginčiju. Ta susitaikymo akimirka tokia graži, labai jos linkiu kiekvienam ir be galo džiaugiuosi, jei tenka kurį žmogų lydėti toje pasiruošimo kelionėje. Kai kurie žmonės yra labai sąžiningi visą gyvenimą ir dosnūs kasdien atleisti. Jie paprastai visada turi savo viduje tą šventą ramybės erdvę, į kurią noriai sugrįžta po dienos darbų arba kurioje pradeda savo dieną.

Skubėjimui įveikti

Sako, visas miškas auga tyloje, niekas negirdi, kaip jis auga, tačiau kai krenta vienas medis – išgirsta visi ir nusigąsta.

Nuolat girdime tą triukšmą: kas ką apvogė, apgavo, išnaudojo, nusižudė. Politikas, teisėjas, dvasininkas, menininkas, sportininkas. Pakraupstame, nesaugu, baisu, jei tokie žmonės šitaip. Nes nebemokame girdėti tylos, tūkstančių sąžiningai besidarbuojančių žmonių. Jie mums padeda tyliai augti tame miške, tvirtėti ir palaikyti kitus augančius.

Ir dar – tylos dovana yra menas. Neįmanoma patirti paveikslo, spektaklio, fotografijos, rimto muzikos kūrinio, gilių prasmių knygos be tylos. Be meno mes tampame buki ir nejautrūs, lėkšti, negebantys kasdienybėje sukurti grožį ir darną.

Gruodžio 1 d. prasideda liturginis laikas – adventas. Tai keturi sekmadieniai iki Kristaus gimimo šventės. Kai kam šį laiką primena namuose paruoštas advento vainikas su keturiomis žvakėmis. Tai laikas, skirtas auginti vidinei tylai ir įveikti skubėjimui. Negali būti Kalėdų šventės be tylos. Nes dėkingumas, kuris yra pagrindinis šventės dalykas, gali subręsti tik taikioje ir ramioje būtyje. O be jo vaidinsime dovanas, vartosime pramogas, meluosime linkėjimus, netikėdami, kad jie gali išsipildyti, ir Kalėdų stebuklas gali praslinkti pro šalį, o mes jo nepastebėsime.

„Įsijungdavau pažiūrėti šį projektą. Man yra tiesiog labai įdomu, kaip kito lūpose suskamba visiems žinoma daina, – pasakoja prie dalyvių sąrašo prisijungusi dainininkė Rūta Ščiogolevaitė. – Man bus smagu ne tik pačiai dainuoti, bet ir klausytis kolegų.“ Laidos metu dalyviai kūrinius atliks tik gyvai, o jiems padės gyvo garso muzikos grupė. Žinomiausi šalies atlikėjai stengsis dainą atlikti savaip, visai kitaip, nei esame įpratę girdėti.

Jau žinoma, kad televizijos šou dalyvaus „Muzikinės kaukės“ nugalėtoju išrinktas Edgaras Lubys, aktorė Neringa Nekrašiūtė, grupės „Čilinam“ narys Stanislavas Stavickis-Stano ir dainininkė R. Ščiogolevaitė. Laidos kūrėjai pagaliau atskleidžia likusius dalyvių vardus – prie jau minėtų garsenybių jungiasi dainininkės Jūratė Miliauskaitė ir Liveta Kazlauskienė, grupės „Pikaso“ narys Rokas Laureckis, aktorius Marius Jampolskis, grupės „Vairas“ lyderis Rolandas Janušas ir atlikėja Donata Gutauskienė-Laisva. Dalyviai kiekvieną šeštadienį laidoje, rodomoje 19.30 val. per BTV, perdainuos žinomiausius šou dalyvaujančių kolegų kūrinius – pirmoje laidoje suskambės populiariausios grupės „Vairas“ dainos. 

Esu tas žmogus, kuriam svarbi tyla, tam tikram periodui, saviems apmąstymams. Net jei ir ruošiu dainas, labai daug ką galvoju ir dainuoju mintyse, tyloje.

R. Ščiogolevaitė atskleidžia, kad vaikystėje lietuviškų dainų neklausydavo, o šiauliečių grupės kūrinius išgirdo tik daug vėliau. „Labai nustebau, man tai buvo visai naujas pasaulis, kiek pas mus sukurta geros muzikos, įdomių tekstų. Grupė „Vairas“ buvo vienas mano atradimų. Jei tuo metu būčiau klausiusi lietuvių, tai būčiau jų gerbėja“, – pripažįsta ji.

Dainininkė atskleidžia ir savo repeticijų užkulisius: „Labai įdomiai repetuoju. Daugiausia laiko praleidžiu mintyse, nes esu tas žmogus, kuriam svarbi tyla, tam tikram periodui, saviems apmąstymams. Net jei ir ruošiu dainas, labai daug ką galvoju ir dainuoju mintyse, tyloje.“ Rūta tikina, kad tokiu būdu jos galvoje gimsta daugybė kūrybiškų minčių ir idėjų. Paklausta apie projekte „Dainuok mano dainą“ dalyvaujančius scenos kolegas, R. Ščiogolevaitė buvo atvira. „Aš apskritai labai mažai draugauju už darbo – scenos ir filmavimų – ribų, su kuo nors iš kolegų. Ko gero, dėl laiko stokos“, – sako dainininkė.

Muzikinio šou metu dainininkai sėdės prie bendro stalo, tad ne tik turės galimybę padainuoti, bet ir tarpusavyje pabendrauti, o tai Rūta įvardija kaip dar vieną projekto privalumą: „Būna labai smagu, nes ir su vienu, ir su kitu, kai dirbi, kartu ir aktualijomis pasidalini, ir paklausi, kas pas juos naujo, gero.“ 

Daugiau nei dvidešimt metų ant scenos praleidusi dainininkė įsitikinusi: „Be vargo, kurį praėjau, tikriausiai niekada nebūčiau žinojusi, kas yra laimė”. Tiesa, šios šviesios pabaigos galėjo ir nebūti, jeigu Džordana būtų ilgiau tylėjusi...

Dainininkė laidoje „Kitu kampu” prisipažino, kad ilgą laiką ją kamavo prieštaringi jausmai. „Nuo paties žmogaus priklauso, kokį jis pasirenka gyvenimą. Kodėl aš tada bijojau garsiai kalbėti apie smurtą? Lyg ir taip būtų nesimatę, kas vyksta...”, – sunkiai emociją tramdė ji.

Nors daugeliui aplinkinių buvo akivaizdu, kad tai, kas vyksta garsios moters gyvenime, nėra gerai, ji iš paskutiniųjų tikino kitaip. Slapstymasis, neigimas ir tyla – būtent tai nuolat lydėjo Džordaną.

Legendinė atlikėja juodžiausiu gyvenimo periodu gyveno tikroje kančioje. Ir tokius jausmus kūrė ne tik alkoholio liūnas bei smurtas. Žymi moteris laidoje prisipažins, kodėl ilgą laiką savo išgyvenimus vis dėlto slėpė ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo artimųjų.

Kodėl Džordana pagaliau išdrįso kalbėti apie problemas? Ką turėjo patirti garsi dainininkė, kad išliptų iš priklausomybės liūno? Galų gale, kaip dainininkė jaučiasi dabar? Visa tai žiūrovai išvysti galės laidoje „Kitu kampu” – šio antradienio vakarą 20.30 val. per LNK.

Recenzija pirmiausiai sufleruoja tai, kas šiuo metu vyksta JAV politinėje padangėje ir, žinoma, Donaldo Trumpo atėjimą į Baltuosius rūmus. Tačiau šio filmo sąsąjos su dabartimi – labiau simbolinės, nes juostos, kuri kino teatruose bus rodoma nuo vasario 3 dienos, veiksmas vyksta XVII a.

Už geriausią kinematografiją „Oskarui“ nominuota „Tyla“ pastatyta pagal 1966-ųjų metų japonų rašytojo Shusaku Endo to paties pavadinimo šedevrą, 2007 m. išleistą ir lietuvių kalba. Holivudo legenda M. Scorsese prisipažino, kad tai yra jo svajonių projektas, kuriam jis ruošėsi beveik trisdešimt metų.

„Kai Martinas prieš dvejus metus pasiūlė man vaidmenį, pasakysiu atvirai, nebuvau juo labai sužavėtas. Esu skaitęs knygą ir ji man pasirodė nykoka. Tačiau kai perskaičiau scenarijų, negalėjau atsitokėti. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Mane sužavėjo problematika, kuri keliama filme. Ji šiuo metu itin aktuali. Be to, žinojau, kokia ši juosta svarbi Martinui. Jis praleido 26 metus, kol suklijavo ją į vieną vietą, o nuo idėjos pradžios praėjo jau trys dešimtmečiai“, – pasakoja pagrindinį vaidmenį atlikusi Holivudo žvaigždė Liamas Neesonas.

Šiandien daug aktualesnis

Aktorius sako, kad M. Scorsese filmavimo aikštelėje iš visos komandos reikalavo absoliučios tylos. Nebuvo jokių bereikalingų žodžių, visi dirbo ypatingai susikaupę.

„Supraskite, tai nėra lengvas filmas. Būtent todėl prireikė trijų dešimtmečių, kad pagaliau juosta išvystų dienos šviesą. Tačiau taip jau sutapo, kad jis šiandien aktualesnis nei kada nors. Pasaulis ritasi velniop ir viena, kas mums lieka – tik tikėjimas, kad kažkada, galbūt, mus kažkas išgelbės ir viskas vėl stos į savo vietas“, – sako „Oskaro“ laimėtojas, režisierius M. Scorsese.

„Tyla“ pasakoja istoriją apie Portugalijos jėzuitų šventiką, tėvą Fereirą (jį vaidina L. Neesonas), kuris, skleisdamas krikščionybės tiesas Japonijoje, patenka į samurajų nelaisvę. Pasklidus žiniai, kad kankinamas jis išsižadėjo tikėjimo, į Japoniją gelbėti savo mokytojo iškeliauja du tėvo Fereiros mokiniai – tėvas Rodrigesas (akt. Andrew Garfieldas) ir tėvas Garupė (akt. Adamas Driveris).

Šalyje, kurioje krikščionybė laikoma erezija ir yra įmanoma tik pogrindyje, Rodrigesas ir Garupė susiduria su neįsivaizduojamu priešiškumu, žiaurumu ir persekiojimu. Ar sugebės du jaunuoliai iškęsti kūno ir dvasios skausmą, likti ištikimi savo tikėjimui ir savo Dievui?

Istorinė drama „Tyla“ Lietuvos kino teatruose pradedama rodyti vasario 3 dieną.

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Vaikų sveikatos skyriaus vedėja Daiva Žeromskienė BNS pasakojo, kad šią dieną siekiama atkreipti mokinių dėmesį į triukšmo žalą.

„Vaikams bus kalbama apie triukšmą kaip apie taršos šaltinį. Trumpalaikis intensyvus triukšmas vienaip pažeidžia klausą ir mes tą labiau suvokiame, bet ilgalaikis triukšmas, prie kurio mes pripratę ir kuris mums jau net neatrodo kaip triukšmas, užteršia mūsų eterį ir turi ilgalaikes pasekmes klausai, nervų sistemai, kraujagyslių sistemai, ir jos gali būti net ir negrįžtamos“, - aiškino ji.

Mokykloms šią dieną organizuoja įvairius renginius.

„Yra išleistos metodinės rekomendacijos ir ten siūlomos įvairiausios akcijos, mokyklos pačios renkasi ir dar pačios prisigalvoja kitų dalykų. Pavyzdžiui, taikoma vadinamoji „tylos dieta“, kai mokyklinis skambutis keičiamas švelnesniais garsais, įrengiami tylos kambariai, kur per pertraukas vaikai gali pailsėti visiškai ramiai ant sėdmaišių, arbatos išgerti, kai kurie vaikai rašo laiškus merui, siūlydami triukšmo mažinimo priemones, kai kurie mobiliomis programėlėmis savo mokykloje matuoja triukšmo lygius“, - vardijo D.Žeromskienė.

Jos teigimu, pernai prie šios akcijos prisijungė apie 60 mokyklų.

Tarptautinė triukšmo supratimo diena Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, minima paskutinį balandžio mėnesio trečiadienį.

Šią dieną simboliškai kviečiami paminėti visi - anot Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro, nuo 14.15 val. iki 14.16 val. skelbiama tylos minutė.

Meksikos šiaurinės dalies dykumų gilumoje, tarp Durango, Čihuahua ir Koahilos valstijų egzistuoja teritorija, kuri ispaniškai vadinama "zona del silencio" – Tylos Zona. Dar ji vadinama Mapimi tylos zona – dėl santykinai netoli esančio Mapimi miesto. Sklinda kalbos, kad mistinėje Tylos Zonoje neįmanoma priimti jokių elektromagnetinių signalų – ten neveikia nei radijas, nei kompasas, o augalija ir gyvūnija nenormaliai mutavusi. Tylos Zona jau daugelį metų traukia būrius vadinamojo paranormaliojo turizmo entuziastų iš viso pasaulio.

Mitas apie šios teritorijos keistenybes užgimė 1970 m. liepą, kai iš netoli Grinriverio (Juta, JAV) dislokuotos karinės bazės į Baltųjų Smėlynų karinį poligoną (angl. - White Sands Missile Range) buvo paleistas bandomasis Athena tipo raketos šūvis.

Raketa nuklydo nuo kurso, tapo nevaldoma, ir, užuot pataikiusi į taikinį, nuskriejo apie 600 km toliau į pietus bei nukrito Mapimi dykumos apylinkėse. Ieškoti nukritusios raketos tučtuojau išvyko specialistų būrys. Nuklydėlę rasti pavyko tik po 3 savaičių. Raketos nuolaužų pargabenimui dykumoje buvo įrengtas lauko aerodromas. Visa operacija buvo vykdoma ypač slaptai. Taip tarp aplinkinių gyventojų pradėjo sklisti kalbos, kurios netruko virsti mistinėmis legendomis.

Vienoje jų pasakojama apie vietos gyventoją vardu Džeimis (Jamie), kurį kariškiai nusamdė saugoti raketos nuolaužas nuo vandalų ir pašalinių asmenų. Džeimiui patiko tiek dėmesio ir pinigų pritraukusi karinės raketos radimvietė, tad kai JAV kariškiai pasišalino, jis su dviem vietiniais žemės savininkais pradėjo svarstyti apie galimybę toje vietovėje statyti viešbutį ir pelnytis iš turizmo.

Yra manančiųjų, kad kaip tik Džeimis ir inicijavo susidomėjimą Mapimi regionu – jis su naujais bičiuliais pradėjo skleisti istoriją su gausybe pseudomokslo ir vietos folkloro elementų. Ją perpasakojo vietos žiniasklaidos leidiniams. Žiniasklaida prarijo jauką – taip ir gimė legenda apie Tylos Zoną.

Pagal šią legendą, Mapimi Tylos Zonoje keisti magnetiniai atmosferos nenormalumai blokuoja radijo ryšį, o kompasų rodyklės tam tikruose šio regiono taškuose pradeda "kraustytis iš proto" ir rodo nesąmones. Magnetinės bangos čia neva yra unikalios – jos sukuria tam tikrą sūkurį, kuris sugeria medžiagą iš aukštutinių atmosferos sluoksnių. Kaip tik todėl, anot legendos, Mapimi Tylos Zonoje atsidūrė ir JAV karinių pajėgų sparnuotoji raketa. Dėl tariamo šios vietovės anomalumo neretai "kaltinamas" ir 1969 m. Zonos apylinkėse nukritęs Aljendės meteoritas (Allende meteorite).

Tvirtinama, kad apie anomalią teritoriją pirmą kartą XX a. 4-ame dešimtmetyje pranešė Meksikos pilotas Francisco Sarabia – jo pasakojimu, skriejant virš Zonos, mįslingai dingo radijo ryšys. Kiti dievagojosi ten matę NSO ir kitokius iš giedro dangaus krintančius objektus.

Į Tylos Zoną dabar plūsta šimtai žmonių. Visi nori patirti tą radijo tylos efektą. Vietiniai tokius turistus vadina "zoneros" (zoniečiai). Įprastai jie lieka nustebę ir suglumę, kai Tylos Zonoje jų radijo imtuvai ir kompasai veikia normaliai. Tiesa, iš tokių turistų siekiantys pasipelnyti vietos gyventojai neraudonuodami riečia istorijas, neva Tylos Zona klaidžioja, tad ją aptikti dabar yra didžiulis iššūkis.

Patys vietiniai jokia Tylos Zona netiki. Paklausti apie keistus reiškinius, jie vieningai pasakoja, kad jokių keistumų čia nebūna – būna čia tik nepažįstamų žmonių. Nors yra vienas kitas apsukruolis, kuris mėgina verstis iš paranormalaus turizmo entuziastų "gido" paslaugų ar prekybos gazuotais gėrimais, didžioji dalis vietos gyventojų jų nepageidauja.

Pasitaiko ir anekdotinių situacijų. Pasakojama, kad keliaujančiųjų pilna mašina sustojo prie vieno vietos fermerio, o keliautojai paklausė, kur čia yra "la Zona". Fermeris atsakė: "Važiuokit keliu tiesiai, kol pamatysit marsiečius, o tada persirikiuokit į priešingą eismo juostą."

"Įdomiausia, - vėliau kikeno fermeris, - kad keliautojai rimtais veidais padėkojo ir nuvažiavo nurodyta kryptimi."

Lenkijos pietvakarių regiono švietimo pareigūnai tiria kaltinimus, kad viena pradinės mokyklos mokytoja užklijuodavo mokiniams burnas lipnia juosta, norėdama juos nutildyti.

Viena įtari motina slapta padarė garso įrašą tos mokytojos pamokoje. Naujienų televizijos TVN24 portale paskelbtame įraše girdisi, kaip mokytoja grasina, kad dar kartą užklijuos vaikams burnas.

„Bet man skaudėjo“, – girdisi vieno vaiko balsas.

Mokytoja taip pat sakė, kad „atklijuos burnas per pusryčius“, fone skambant vaikų balsams.

Ščodrės miestelio mokyklos direktorė Agnieszka Cichorek (Agnieška Cichorek) sakė nežinojusi apie tokį mokytojos elgesį, pridūrusi, kad ta pedagogė dabar jau nušalinta nuo pamokų.