Skaičiuoja išlaidas

Nors vasara neretai vėluoja, ruduo beldžiasi minučių tikslumu, o neretai ir anksčiau, nei norėtųsi. Įpusėjus rugpjūčiui vorai ima megzti storus tinklus, dienos prasideda vėsa ir gaivia rasa, o prekybos centruose vaikus ir jų tėvus sveikina ant prekystalių sukrautos mokyklinės prekės: piešimo, rašymo priemonės, sąsiuviniai, kuprinės.

Vieniems tai asocijuojasi su artėjančia rutina ir savotiška ramybe, kai nebereikės sukti galvos, kuo užimti nuobodžiaujančius, iš kampo į kampą besitrinančius vaikus, kitiems – su varginančiomis klajonėmis po parduotuves ir papildomomis išlaidomis.

Kalbintos pradinukų ir vyresniųjų klasių moksleivių mamos tikino, šiemet mokinių reikmenų krepšeliams jau išleidusios keliolika ar net keliomis dešimtis daugiau eurų nei ankstesniais metais ir tai toli dar ne visos išlaidos. Tikėtina, kad naujus mokslo metus ženklins pabrangę kardeliai, kuriuos mokslo ir žinių dienos  išvakarėse nuo gėlių prekeivių prekystalių šluoja mokiniai, ir išaugę mokesčiai už popamokinės veiklos būrelius, pailgintos mokymosi dienos grupes ar pietus mokykloje.

Kraštutinumai: mokinio priemonių krepšelis siekia 250 eurų, tačiau yra ir tokių tėvų, kurie negaili dvigubai didesnės sumos. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Lauks akcijų

Pastaruosius kelerius metus mokinio priemonių krepšelis vidutiniškai siekė beveik 250 eurų. Maždaug 50 eurų tėvams kainavo kanceliarinės prekės, apie 100 eurų uniforma, dar apie 50 eurų – pratybos, 40 eurų – sporto ir šokių apranga. Atrodo, šiemet ši suma priartės prie 300 eurų. Antai, sąsiuviniai, be kurių neapsieina nė vienas moksleivis, pabrango maždaug 6 centais. Po kelias dešimtis centų daugiau atsieis spalvoti pieštukai ir kreidelės, parkeriai pabrango euru ar net dviem. Šoktelėjo ir penalų kainos. Dviejų dalių, pilnos komplektacijos penalas dabar gali kainuoti apie 40 eurų. Vienas svarbiausių pirkinių – kuprinė, už ją gali tekti atriekti išties solidžią 100 eurų ar net didesnę sumą.

„Pirmąją kuprinę pirkau dar pirmoje klasėje. Sūnus ją nešiojo ketverius metus. Nieko negaliu pasakyti, tikrai kokybiška, laikė gerai, bet jau apsitrynė kraštai, ėmė strigti vienas užtrauktukas. Priekinėje kišenėje išsiliejo flomasteris. Reikia naujos“, – kaunietė Audronė pasakojo, paieškų dar nepradėjusi, nes niekaip neranda kompromiso su vienuolikmečiu Titu.

Berniukas nori jaunatviškos, minkštomis sienelėmis, o mama žiūri, kad kuprinė būtų patogi, ergonominė ir ne itin brangi.

„Praėjusiais metais kelis kartus pakilnojau sūnaus kuprinę. Baisu! Svoris toks, kad man pačiai pečius nuspaustų. Todėl mano kriterijai kuprinei labai aiškūs – ji turi būti kuo patogesnė, nes labai abejoju, kad penktoje klasėje sumažės sąsiuvinių ir pratybų“, – Audra buvo kategoriška – jei jos ir sūnaus nuomonės išsiskirs kardinaliai, ji kliausis savąja, o jei ir ras tinkamą abiem, neskubės pirkti.

Tai ji darys įsibėgėjus rugsėjui, kai kuprinę ir kitas mokyklines priemones bus galima įsigyti su nuolaida.

„Pirkti pigiausios nenoriu, tačiau mokėti 100 eurų už kuprinę taip pat gaila. Žinau, kad tokių nuolaidų kaip kanceliarinėms prekėms nebus, bet gal ištaikysiu bent 30 ar 40 proc.“, – svarstė Audronė.

Kuprinei netaupys

Kaunietė Adrija į kuprines ėmė dairytis dar liepos pabaigoje. Mažiausiai šeimos atžalai – ketverių Auksei kuprinės dar nereikia, o štai aštuonerių metų Aureliją ir keturiolikmetę Austėją mama į mokyklą nori leisti su naujomis.

„Turiu kelias vietas, kur perku kuprines tiek kelionines, tiek mokyklines. Visos pasiteisino, todėl neeksperimentuosiu ir pirksiu ten pat, – Adrijos neatbaidė ir tai, kad šiemet už kiekvieną kuprinę teks pakloti maždaug 5–10 eurų daugiau. – Dviem kuprinėms išleisiu apie 120–140 eurų, o kitur sutaupysiu. Šiemet dukroms nepirksiu penalų, nes puikiai išsilaikė tie, kuriuos pirkau praėjusiais metais. Pieštukų, flomasterių irgi nereikės. Eisime prieš rugsėjį sąsiuvinių, piešimo lapų, guašo. Manau, tokiu metu bus dar didesnės akcijos.“

Vienintelis dalykas, kuriam tikrai nepavyks sutaupyti, – dukrų pratybos. Praėjusiais metais už jas mokėjusi kiek daugiau nei 40 eurų, Adrija bandė spėlioti, kiek atsieis šiemet. Kol kas jokių žinių iš mokyklos nėra, tačiau moteris neabejojo, kad jų kaina šoktelės mažiausiai keliais eurais.

„Aurelijos pratybos praėjusiais metais kainavo 43 eurus, o Austėjos – 47 eurus penktokams. Turbūt šiemet suma bus suapvalinta“, – skaičiavo dviejų vaikų mama.

Pabrango uniformos

Solidesnę pinigų sumą prieš rugsėjį šiemet žada išleisti ir kaunietės Astos šeima, auginanti 14 metų Dorotėją ir aštuonerių Veroniką.

„Klausiau žinias, ten sakė, kad pigiausias mokyklinis krepšelis vienam vaikui šiemet kainuoja 52 eurus. Tik nesupratau: skaičiuoja su uniforma ar be jos?“, – Asta skaičiavo, kad įtraukus išlaidas už mokyklinius drabužius, suma šoktelės gerokai virš šimto, o pridėjus kūno kultūros aprangą ir avalynę, dar daugiau.

Tarkime, vienoje Kauno gimnazijų, kurią lanko jos vyresnėlė, yra du mergaitiškos uniformos variantai. Vienas kasdienis, kitas – šventinis. Pastarąjį sudaro sijonas, švarkas su siuvinėta mokyklos emblema, balti marškinėliai ir kaklaskarė. Eilinėmis dienomis dukra būna su tuo pačiu sijonu, marškinėliais ir vienspalviu megztiniu. Už pastarąjį moteris mokėjo 31 eurą. 25 eurus atsiėjo marškiniai. Tiesa, jų reikia dvejų. Brangiausiai – 51 eurą kainavo švarkas. Kaklaskarė – 7 eurus, dar 4,5 – mokyklos emblema. Sijonas, kurio kol kas neturi, kainuos 25 eurus.

Faktas: išleisti vaiką į mokyklą tampa vis didesne prabanga. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Vyresnioji dukra viską išaugo arba sudėvėjo, todėl šiemet reikės visko nuo A iki Z. Viskas kainuos apie 170 eurų. Neskaičiuoju pėdkelnių ir batelių, be kurių taip pat neapsieisime“, – moteris džiaugėsi, kad trečiokei Veronikai pakaks tik naujo sarafano. Megztuką dukra mažai dėvėjo, o baltų palaidinių likę dar nuo vyresnės sesės ir pusseserių.

Paveikė karas

Nors akylai neseka kainų, Asta pastebėjo, kad kai kurie uniforminiai drabužiai pabrango. Tarkime, megztuko kaina šoktelėjo 2 eurais, o jaunėlės sarafanas net 4 eurais. Praėjusiais metais už pastarąjį kaunietė mokėjo 28, o šią vasarą jau 32 eurus. Pasikeitė ne tik drabužių kainos, bet ir kokybė.

„Jūs pamatytumėte, iš kokios medžiagos pasiūtas švarkas ir sarafanas! Stora, blizgi, sunki. Mergaitės jau po kelių minučių suprakaitavo“, – moteris spėjo, kad įtakos pasikeitusiai kokybei turėjo nauji gamintojai.

Pirkti pigiausios nenoriu, tačiau mokėti 100 eurų už kuprinę taip pat gaila.

Anksčiau uniformos buvo siuvamos Ukrainoje ir Baltarusijoje. Prasidėjus karui, kaip jai sakė parduotuvės darbuotoja, siuvyklos buvo išmėtytos bet kur. Dėl šios priežasties trūksta jau pasiūtų uniformų, o naujų užsakymų gali tekti laukti kelias savaites ar daugiau.

„Svarbiausia, kad sulauktume, nes, tarkime, dukros mokyklos uniforminių sijonų papildymo parduotuvė negauna nuo praėjusių metų. Kabo vos keli, skirti 180 cm ūgio merginoms, o žemesnėms ir smulkesnėms reikia laukti. Sakė, prieš rugsėjį turėtų būti. Žiūrėsime“, – Asta pasakojo, turinti atsarginį variantą – internetinę parduotuvę, kurioje matė kelis atliekamus reikiamo dydžio sijonus.

Jei šių nebegaus, žvalgysis dėvėtų drabužių internetinėje platformoje, kur galima nusipirkti ir uniformų.

„Mokslo metų pabaigoje tokią galimybę siūlė ir dukros gimnazija. Stovėjo koridoriuje kabykla su išaugtomis mergaitiškomis ir berniukiškomis uniformomis, bet net nepagalvojau, kad įsigyti naują  bus tokia problema“, – pečiais gūžčiojo moteris.

Galvoja apie kompiuterį

Ne apie rašiklius, trintukus ir sąsiuvinius galvoja du sūnus auginanti Daiva  – ji svarsto, ar tik nereikėtų pasirūpinti naujais kompiuteriais. Nors nenori galvoti apie pandemiją ir uždarytas mokyklas, atsarga, anot jos, gėdos nedaro.

„Sergančiųjų skaičiai vėl auga, bijau, kad koronavirusui įsisiūbavus ir vėl bus nusitaikyta į mokinius. Pirmojo ir antrojo karantinų metu kompiuterio reikėjo tik vienam sūnui, o štai šiemet į mokyklą leisiu ir jaunėlį. Jei visus patupdys namuose, vienu kompiuteriu jau nepasidalysime. Būtinas antras“ – kalbėjo Daiva.

Dėl planų pirkti naują elektroninį įrenginį moteris bandys taupyti kitur. Kuprinės pirmokui nepirks – ją jau padovanojo berniuko krikšto mama. Piešimo ir rašymo priemonių liko dar nuo darželio. Teks įsigyti tik sąsiuvinių, pirmos klasės pratybas ir, žinoma, uniformą – tamsiai mėlynas kelnes, baltus marškinėlius, megztuką arba mokyklinį džemperį.

„Svarbiausia – ne kokia kuprinė ir kas joje, o tai, kas po pamokų liks vaiko galvoje. Labai keistai atrodo, kai mokykla virsta podiumu, kur lyginama, kieno penalas gražesnis, kieno kuprinė brangesnė. Ačiū, Dievui, bent uniforma privaloma, taip išsprendžiamas aprangos klausimas“ – kalbėjo moteris.

Be jokio skubėjimo

Vieną dukrą auginanti Reda su vasara atsisveikins be jokios įtampos. Moteris nusprendė palaukti rugsėjo pradžios, kai iš mokytojų tiksliai sužinos, ką reikia įsigyti ir į ką atsižvelgti perkant tam tikras priemones.

Nuolaidos: specialistai pataria neskubėti pirkti mokyklinių priemonių – palaukite rugsėjo pradžios. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Visuomet rugsėjo 1-ąją gauname lapelį su būtiniausių priemonių sąrašu. Jame pažymėtas tikslus sąsiuvinių skaičius ir net rekomenduojama akvarelė, todėl niekada neskubu pirkti. Be to, antroje rugsėjo pusėje prasideda išpardavimai, taigi visas priemones galima įsigyti pigiau ir be jokios panikos“, – Reda pasakojo, kad panašiai mąsto dauguma klasės, kurioje mokosi jos dukra, tėvų.

Todėl kai kuriuos pirkinius jie daro centralizuotai. Tarkime, drauge užsisako ir perka vienodus sportinius marškinėlius. Taip tėvai sutaupo, o vaikams visai smagu į kūno kultūros pamokas eiti vienodai apsirengus.

„Manau, šiemet vėl surasime kokių nors sprendimų, kurie palengvins visų mūsų kasdienybę ir padės sutaupyti“, – Reda džiaugėsi tėvų racionalumu.

Būtų nuolaidesnė

„Prisigalvodavome visokių skiriamųjų ženklų: tai suknelę patrumpindavome, tai ją įliemenuodavome arba kokią originalesnę apykaklę sugalvodavome“, – panyra į prisiminimus ne tik mokiniams, bet ir įvairių sričių aptarnaujančiam personalui uniformas kurianti mados dizainerė.

Jei būtų mokyklos vadovė, Ieva nereikalautų iš paauglių dėvėti viso uniformos komplekto. Užtektų kokios nors vienos dalies – švarko, džemperio, kelnių ar sijono.

„Visą uniformą vaikai galėtų dėvėti tik per kokias nors ypatingas mokyklos šventes. Žinau, kad rimtesnėse įstaigose, turinčiose gilesnes tradicijas, ypač užsienyje, mokiniai turi ne tik kasdienę, bet ir paradinę uniformą“, – aiškino ji.

Dizainerės sūnus Lukas rudenį bus vienuoliktokas. Vaikinas mokosi sostinės privačioje mokykloje, Šiuolaikinės mokyklos centre, kur uniformų nėra. „Jei reikėtų uniformos, galbūt man, kaip mamai, būtų lengviau, – svarsto ji. – Nereikėtų kaskart sukti galvos, ką pasiūlyti sūnui apsirengti.“

Drauge: prie mokyklinių uniformų projekto „Monomy“ yra prisijungusios ir kelios Kauno mokyklos / I. Ševiakovaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kokybiška – tai brangu

Uniformas tiek mokiniams, tiek įmonių kolektyvams I.Ševiakovaitė kuria jau daugiau kaip 20 metų. Pagrindinis užsakovų kriterijus – kad drabužis visiems patiktų.

„Šis iššūkis bene didžiausias ir beveik neįgyvendinamas. Juk visada atsiras žmonių, kuriems ji patiks, ir tokių – kuriems nelabai“, – dėsto savo nuomonę ji.

Ne mažesnis galvos skausmas dizaineriui yra uniformos kokybė. Sukurti mokiniui tokią uniformą, kad ją ne tik ilgai būtų galima dėvėti, bet ir būtų prieinama visų tėvų kišenei, – sudėtingas uždavinys.

Anot dizainerės, sunku tai padaryti, nes labai suprastėjo verpalų kokybė. „Anksčiau gamintojai galėdavo garantuoti, kad vienas ar kitas audinys bus ilgaamžis, o šiais laikais jokių garantijų nėra. Jei audinys ir bus tvirtas, nebūtinai jis bus patogus dėvėti“, – apgailestauja ji.

Stilius: sostinės Šiaurės licėjaus mokyklinė apranga – patogūs, stilingi ir lengvai derinami drabužiai / I. Ševiakovaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ieva dalijasi patirtimi, kad dažnai įmonių vadovų paprašyti dizaineriai sukuria nuostabių uniformų pavyzdžių – iš modernių audinių su laikra, patrauklių spalvų, madingų siluetų, tačiau išvydę galutinį rezultatą nusivilia.

„Ne kartą yra buvę, kad pamačiusi savo kurtą gaminį vos begalėjau jį pažinti. Kodėl? Nes dažnai masinei gamybai parenkami pigesni, prastesnės kokybės audiniai, niūresnės jų spalvos“, – apgailestauja kūrėja.

Tamsios spalvos praktiškesnės

Kodėl uniformų spalvos metai iš metų lieka nepakitusios? Juoda, mėlyna, tamsiai žalia, bordinė – tai vis populiariausi mokyklinių uniformų atspalviai, vienatoniai arba pagyvinti dryželių, langelių raštais. Jie neteplūs, drabužių nereikia kas mėnesį nešti į valyklą.

Be to, atlikti tyrimai rodo, kad tamsiai žalia ir mėlyna daro teigiamą poveikį vaikų protinei veiklai, o daugelyje mokyklų mėgstama bordinė spalva suteikia mokiniams pasitikėjimo savimi ir savo žiniomis. Pilkos spalvos atspalviai padeda nusiraminti.

Dizainerė sutinka, kad visų pirma uniforma turi atspindėti mokyklos ideologiją, tradicijas, galbūt atkartoti jos heraldikos spalvas. Bet praktiškumas irgi turi būti svarbus, tad kartais į mados tendencijų priekį išsiveržiančios fluorescencinės spalvos turi likti laisvalaikiui.

Siūlo pagyvinti aksesuarais

I.Ševiakovaitė rekomenduoja dalykinį uniformos stilių pagyvinti įvairiais aksesuarais.

„Šiuolaikiniams vaikams, ypač paaugliams, nereikia apie tai daug aiškinti. Dauguma jų jau turi mėgstamą stilių ir patys puikiai tvarkosi su apranga. Jei rengiasi švarką – atsiraitoja rankoves ir iškiša pro jas kažkokius įdomesnius, tarkim, raštuotus marškinius. Arba prisisegioja į atlapus ženkliukų“, – kalbėjo uniformų dizainerė.

Polėkis: kurdami mokyklines uniformas dizaineriai atranda stilingų sprendimų / I. Ševiakovaitės asmeninio archyvo nuotr.

Uniforma – rėmas, kurį galima pagyvinti įvairiausiais aksesuarais. Tik reikia per daug neišsišokti ir neperlenkti lazdos – veikti mokyklos taisyklių ribose.

Mergaitėms ji siūlo mokyklinį įvaizdį papildyti plaukų aksesuarais – juostomis, lankeliais, segtukais, įdomesniais akiniais ar stilingu laikrodžiu. Šiuo metu vis dar madingos kojinės su žaismingais paveikslėliais. Tad, jei į matematikos kontrolinį ateisit pasipuošę nutaikingomis kojinėmis su Alberto Einsteino galva ar sinusų ir kosinusų lygtimis, gal net laimėsite mokytojo simpatiją?

„Uniforma – rėmas, kurį galima pagyvinti įvairiausiais aksesuarais. Tik reikia per daug neišsišokti ir neperlenkti lazdos – veikti mokyklos taisyklių ribose“, – pastebi garsi lietuviškos mados kūrėja.

Ieva mėgsta keliauti, o keliaudama visada atkreipia dėmesį į tos šalies mokinių uniformas. Anot jos, Azijos šalyse uniformų kultūra labai išvystyta – ypač Japonijoje.

„Japonijoje uniformos – vos ne atskira pramonės sritis. Dėl to galima kalbėti ir apie jų kokybę, ir apie grožį, ir apie aukštą technologinį lygį“, – su vos juntama pavydo gaidele kalba ji.

I.Ševiakovaitė juokiasi, kad nors Japonijos mokyklose uniformos privalomos, bet paaugliai visame pasaulyje vienodi – randa būdų, kaip apeiti taisykles. Todėl merginos, nors ir negali dėvėti trumpų sijonėlių, vis tiek įsigudrina juos gerokai pasitrumpinti.

Rinkosi patys vaikai

Viena iš nuostabiausių patirčių dizainerei buvo kurti uniformas Karalienės Mortos mokyklos pradinių klasių mokiniams.

„Pripaišėme jiems visokiausių variantų. Net padarėme popierines lėlytes, apvilkome jas popierinėmis uniformomis ir davėme išsirinkti, kurios labiausiai patinka“, – prisimena dizainerė.

Santūriai: vizitine Karalienės Mortos mokyklos kortele tapę mėlynos ir baltos spalvų dryžuoti marškinėliai. Klasikinio kirpimo švarką galima pagyvinti atraitojus rankoves / I. Ševiakovaitės asmeninio archyvo nuotr. 

Paklausta, ar sutapo profesionalų ir vaikų skoniai, Ieva purto galvą. „Ne visai... Būsimieji pirmokai turėjo savo nuomonę, labai įdomu buvo sužinoti, kaip jie mato save mokyklos suole“, – šypsosi uniformų kūrėja.

Paklausta, kaip eidamas į mokyklą rengiasi jos sūnus, dizainerė sako, kad berniukų aprangos kodas yra kur kas paprastesnis nei mergaičių: „Klasikinė Luko apranga – džinsai, marškinėliai, džemperis ir kedai.“

Vis dėlto, jei reikėtų rinktis, Ieva šiandien balsuotų už uniformą. Kodėl? Nes vaikui (o drauge ir jo mamai) su ja gyventi kur kas paprasčiau.

Dar viena priežastis, dėl kurios kiekvienas moksleivis turėtų rinktis uniformą – tvaresnis gyvenimo būdas.

„Sutikite, – šypsosi dizainerė, – kad šiais masinio vartojimo laikais turėti metams vieną uniformą yra kur kas tvariau, nei pirkti, tarkim, penkis komplektus drabužių mokyklai. Tad tie mokiniai, kurie labai nemėgsta uniformų, tegul guodžiasi mintimi, kad dėvėdami jas, prisideda prie tvaresnio gyvenimo ir ekologinės situacijos mūsų planetoje gerinimo“, – pagiria I.Ševiakovaitė.

„Ši paroda yra svarbus įrodymas, kad istorinė atmintis ir jos mokslinė rekonstrukcija yra vertybė, kuri lyg laisvės vėliava pilietiškai perduodama ateities kartoms“, – sakė parodos atidaryme dalyvavusi Diana Nausėdienė.

Lietuvos partizanai ne visada turėjo galimybių dėvėti pilnas uniformas, tačiau visada stengėsi naudoti antsiuvus su Gediminaičių stulpais, dvigubu Vyčio kryžiumi ar lelijos žiedo forma.

„Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiume, vykusiame 1949 m. rugpjūčio mėn. 1 d., buvo pasirašytas įsakymas, nurodantis bendrą simboliką ir skiriamuosius ženklus visiems Lietuvos partizanams“, – pasakojo istorikas Dalius Žygelis.

Parodoje, kaip skelbiama Prezidento komunikacijos grupės pranešime, galima apžiūrėti ne tik partizanų plačiausiai naudotus antsiuvus, bet ir esmines partizanų aprangos dalis: atkurtą 1940 metų tarpukario Lietuvos kariuomenės šventinės uniformos švarko modelį, galifė stiliaus kelnes, karininko milinę, pirštines, kuriose išmegztas Vytis, 1934 metų modelio kepurę su juodais kantukais.

Iki kovo 14 dienos vilniečiai ir visi miesto svečiai kviečiami susipažinti su atgaivinta Lietuvos istorija. Parodos eksponavimo laikotarpiu šeštadieniais bus rengiami nemokami edukaciniai susitikimai, kuriuose bus galimybė susitikti su menininku ir apžiūrėti parodą klausantis jo įžvalgų.

„Šia paroda noriu atiduoti pagarbą partizanams, ryšininkas ir visiems kovotojams už Lietuvos laisvę. Noriu palikti ateities kartoms dalį atkurtos istorijos, noriu, kad jie būtų gyvi mūsų visų atmintyje“, – sako uniformą atkūręs dizaineris Giedrius Paulauskas.

Scenoje, kuri virsta įspūdingu smėlio pilių miestu, S. Scarlat šoka drauge su Irene Russolillo. Šis spektaklis yra pirmoji kūrėjos asmeninė choreografija, kalbanti apie neišvengiamą kūrimo ir naikinimo ciklą bei beprasmius žmonijos troškimus. Apie „Uniformą“ ir svarbius gyvenimo posūkius – pokalbyje su S. Scarlat.

– Tikriausiai dažnai sulaukiate klausimų šia tema, tačiau kaip psichologija ir šokis jūsų gyvenime ėmė veikti kartu?

– Psichologija, o ypač – psichoanalizė, yra esminis mano mąstymo būdas. Per ją aš suprantu žmones ir net gamtą. Šokis man tapo įrankiu, kurį naudoju šia savo psichoanalitine vizija dalytis su kitais.

– Savo biografijoje minite esminį gyvenimo lūžį, kai supratote, kad trokštate būtent šokti. Ką prisimenate iš šios šokio kelionės pradžios?

– Puikiai prisimenu dieną, kai po paskaitų eidama gatve staiga pasijutau tokia lengva, lyg tuoj pakilsiu nuo žemės. Tai buvo toks stiprus jausmas, kad negalėjau jo pasilikti tik sau. Pamenu, iškart apie tai parašiau žinutę savo vaikinui. Tai buvo mano šokio kelio pradžia.

– Kaip manote, kokiems žmonėms geriausiai pasiseka įvaldyti dvigubas ar net trigubas profesijas?

– Nors dviguba ar triguba profesija gali nuskambėti šiek tiek nerealiai, susiduriu su vis daugiau įvairių žmonių, kurie dirba ne vieną ir ne du darbus. Manau, visi žmonės nori patirti kiek įmanoma daugiau gyvenimų, o šiam tikslui pasiekti šiandien turime daug galimybių. Žinoma, keleto profesijų išmanymas galų gale veda prie visų jų sumaišymo į vieną. Tai – pati svarbiausia dalis, nes visų turimų įgūdžių sintezė nulemia tavo išskirtinumą, tavo stilių! Aš pati kitame savo gyvenimo etape svajoju būti ūkininke, auginančia psichodelinius spalvotų grūdų laukus...

– Į Vilnių atvykstate su kūriniu, kalbančiu apie nenutrūkstamą destrukcijos ir atstatymo ritmą. Kas jus įkvėpė sukurti šokio spektaklį šia tema?

– Kai pirmą kartą atsivežiau smėlio į savo studiją, pirmiausia ėmiau daryti tai, ką darytų kiekvienas, – ėmiau statyti smėlio pilį. Statyti pradėjau automatiškai. Kai pilis buvo pastatyta, aš taip pat automatiškai padariau tai, ką padarytų kiekvienas vaikas, – ją sugrioviau. Tą akimirką supratau, apie ką bus šis kūrinys. Aplink save, gamtoje ir kultūroje pradėjau ieškoti pavyzdžių, kalbančių apie kūrimo ir naikinimo ciklą. Paaiškėjo, kad tokių pavyzdžių yra labai daug.

– Spektaklio „Uniforma“ fotografijos verčia nekantriai laukti unikalių smėlio objektų scenografijos. Kaip jums kilo idėja spektaklyje panaudoti smėlį?

– Smėlį pasirinkau, nes žaviuosi įvairiomis medžiagomis, tekstūromis, grynomis žaliavomis ir pojūčiais, kuriuos mums suteikia tų medžiagų lytėjimas. Socialiniame gyvenime dažniausiai svarbesniais už lytėjimą laikome regėjimą, girdėjimą ar net skonio pojūtį. Mes nesiliečiame viešose vietose. Išskyrus skaitmeninius ekranus, kuriuos liečiame gerokai per dažnai. Šokis man yra lytėjimas visomis prasmėmis.

– Smėlio pilys daugeliui asocijuojasi su nerūpestinga vaikyste prie jūros. Ką jos reprezentuoja jūsų scenoje?

– Mano tikslas buvo perteikti žmogaus maniją statyti, todėl kuriant scenografiją norėjosi ko nors masyvaus, architektūriško, matematiško. Tuo pačiu norėjau tą statymo maniją sumažinti iki smėlio pilies, miniatiūrinio miesto dydžio. Scenografijoje pilis supaprastinome iki abstrakčių figūrų, kurioms pastatyti prireikia visos dienos, šešių žmonių ir septynių tonų smėlio.

– Ar destrukcijos ir atstatymo ritmas natūralus ir neišvengiamas?

– Taip, destrukcija ir atstatymas yra natūralus procesas, pastebimas gamtoje. Net šimtametis miškas, per vieną dieną supleškėjęs liepsnose, sugeba atgimti. Tik mes, žmonės, kažkodėl labai daug dėmesio skiriame destrukcijos vengimui – daiktų konservavimui muziejuose.

– Kokią žinutę nešate šiuo darbu?

– Spektakliu „Uniforma“ noriu kalbėti apie destrukcijos, naikinimo svarbą, kurią pamiršo mūsų kapitalistinė sistema. Šiandien vyrauja požiūris, kad privalome statyti, augti, plėstis. Bet iki kur? Šio hiperaugimo neabejotinai laukia griūtis. Tačiau jei sugebėtume švelnesniais būdais destrukciją integruoti į savo kasdienius gyvenimus ir mintis, sulauktume daugybės pranašumų: atsinaujinimo, atgimimo, išsilaisvinimo. Taigi mano spektaklio tikslas – parodyti džiaugsmingų destrukcijos būdų!

– Kaip jums pavyko atrasti grožį šiuose procesuose, kurie mažai kam asocijuojasi su grožiu?

– Šokdama tarp smėlio pilių tiesiog supratau, kad pažeistos ir apgriuvusios pilys man daug gražesnės nei nepaliestos. Netobuli dalykai apskritai yra daug įdomesni. Pažvelkite į Milo Venerą be rankų – kažko trūksta, tačiau tai mums leidžia įsivaizduoti, mintyse projektuoti savo paveikslą. Todėl šokis smėlio pilių mieste leido suprasti, kad aš negriaunu scenografijos – aš ją tiesiog sukuriu iš naujo. Lygiai kaip vėjas ir lietus, kurie per tūkstančius metų iš naujo kuria ir formuoja kraštovaizdį.

– Kokius jausmus siekiate sužadinti auditorijai?

– Labiausiai noriu įkvėpti žiūrovus užlipti į sceną ir padėti mums pastatyti pilis iš naujo!

Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija pasirinkta neatsitiktinai: tema finalininkams, aprangos kodas žiūrovams – UNI_FORMA.

Ateitis – moteriškos giminės

Studentai liko ištikimi paskutinės nakties taisyklei – paraiškos iš Lietuvos ir svetur kaitino serverį iki paskutinės minutės. Bet kantrybė atsipirko su kaupu – pirmą kartą visos vertinimo komisijos narės pripažino, kad šiemet žiūrovų laukia itin stiprus ir intriguojantis konkurso „Injekcija“ finalas, rašoma organizatorių pranešime.

„Žvelgiant iš dešimties metų perspektyvos jau galime daryti tam tikras įžvalgas. Įdomu stebėti, kaip keičiasi dalyvių geografinės ribos, kaip banguoja talentų kreivė – tikrai ne kasmet sulaukiame išskirtinių asmenybių. Bet ne veltui šiemet jubiliejinis renginys – ant podiumo matysime jaunus ir drąsius. Tuos, kurie svajoja pakeisti pasaulį. Ir jie tą gali,“ – sako konkurso „Injekcija“ sumanytoja, dizainerė Sandra Straukaitė.

Tik, kaip rodo oficiali statistika, ir gyvenimas, ir ateitis priklauso moterims! Šiemet finalininkus vertino ypatinga mados eksperčių komisija: Paryžiuje dirbanti mados namų „Nina Ricci“ vyriausioji dizainerė Eglė Čekanavičiūtė, „Aprangos“ grupės pirkimų direktorė Ilona Šimkūnienė, mados agentė Edita Vigelytė, mados tendencijų prognozuotoja Victoria Dias, „Mados infekcijos“ idėjinė vadė, dizainerė Sandra Straukaitė.

Ne kiekybė, o kokybė

Nors šansą norisi suteikti kuo daugiau dalyvių, S. Straukaitė pabrėžė, jog kylanti konkurso kartelė įpareigoja kokybei, ne kiekybei. Šių metų finale sulauksime rekordinio dalyvių iš užsienio skaičiaus – 6-ių. Žiūrovai pamatys 16 kolekcijų, kurias pristatys Agnė Laurinavičiūtė, Andrea Grossi (Italija), Baiba Tamane (Latvija), Danuta Šimelytė, Gerda Kasilevičiūtė, Greta Astašauskaitė, Inga Skripkaitė, duetas Justas Taroza ir Augustė Zukaitė, Laima Jurča (Latvija), Sandra Dombrovska (Lenkija), Serena Schettino (Italija), Simona Davli, Urtė Katiliūtė, duetas Urtė Vosyliūtė ir Kotryna Lipkevičiūtė, Vytautė Lastauskaitė, Darya Nikolajevna (Baltarusija).

Finalininkai pristatys po penkis įgyvendintus kolekcijos modelius ir varžysis dėl išskirtinio prizo – galimybės kartu su žymiais Lietuvos bei užsienio dizaineriais pristatyti savo kolekciją ant „Mados infekcijos“ podiumo 2019 metų pavasarį.    

„Injekcija“ kraustosi į Halės turgų

„Jaunų talentų paieškos mums patiems neleidžia apkerpėti. Šiemet pirmą kartą po oficialaus finalo visus kviesime į šarmingiausią naktinio Vilniaus vietą – Halės turgų, kur „Youngs‘ Club“ šėlsim iki ryto. Įėjimas laisvas, bet apranga įpareigojanti – lapkričio 24-ąją turgų okupuos stiliagos,“ – kviečia S. Straukaitė ir intriguoja, kad Halėje „Injekcijos“ komanda žada ir daugiau staigmenų.

„Lietuvoje viskas yra mokama – gimdymas, mirtis, liga, mokslas, vestuvės ir skyrybos... Už dyką galima tik dirbti“, – taip šio ketvirtadienio vakaro LNK laidoje „Valanda su Rūta“ 20 val. teigs buvusi pradinių klasių mokytoja, dabar dirbanti grožio specialiste Irina Golubova.

Kaunietė žodžių į vatą nevynios: du aukštojo mokslo diplomus, pradinio ugdymo, rusų kalbos ir vertėjos magistrą ji padėjo į stalčių prieš kelerius metus. Moteris suprato, kad dviejų vaikų, atsitikus bėdai, viena neišlaikytų. Todėl per 9 mėnesius baigė specialius kursus ir dabar kone kasdien vyksta į Jonavą, kur gydo plaukus.

„Dirbdama mokytoja maksimaliu krūviu uždirbdavau 780 eurų. Turėdama dvi–tris klientes per dieną, teikdama grožio paslaugas per dieną uždirbu tiek, kiek anksčiau per savaitę“, – atviraus Irina.

Tuo metu Vilniaus Balsių progimnazijos geografijos mokytojas Mantas Karanauskas teigia, kad dirbdamas maksimaliu krūviu jis uždirba apie 800 eurų, mokytojavimas – jo pašaukimas, todėl šio darbo bent kol kas mesti neketina. Tiesa, netgi po reformos labiau įvertintas nesijaučia. „Su esamais krūviais ir tuo, kiek klasėse mokinių, neįmanoma kiekvienam skirti dėmesio ir visų vienodai gerai paruošti. Su esamais krūviais tai tiesiog neįmanoma“, – apgailestaus mokytojas.

„Valstybė augina pilkų robotų armiją, o gero išsilavinimo gali siekti tik tie, kurie turi pinigų“, – taip teigs dviejų vaikų tėvas.

„Kas atsitiko, kad, praėjus net 25 metams,, mokykla murkdoma nesibaigiančių reformų jūroje, mokytojo autoritetas katastrofiškai smukęs, o visuomenei neseniai pristatyti Lietuvos moksleivių žinių rezultatai šokiruoja? Ir kiek kainuoja išsilavinimas, o tai yra ateitis“, – klaus vedėja Rūta Mikelkevičiūtė, specialiai dėl laidos pasipuošusi senų laikų moksleivės uniforma.

Svarbus eksponatas

Penktadienį Lietuvos Respublikos užsienio ministerija Kaune įsikūrusiam Karo muziejui perdavė vertingą eksponatą, kuris buvo saugomas Brazilijoje. Karininko uniforma ir medinis lagaminas leis iš arčiau susipažinti su tarpukario istorija.

„Džiaugiamės, kad šiandien muziejų papildė toks vertingas 1931 metų uniformos modelis. Pagal ženklus galime identifikuoti, jog tai – leitenanto uniformos komplektas. Jis ilgus metus buvo saugomas išeivijoje. Brazilijos atstovybė žinodama, kad Lietuvos istorijos relikvijos turi būti mūsų šalyje, pasirūpino, kad uniforma pasiektų muziejų

Šis eksponatas taip pat labai simboliškas ne dėl to, kad muziejus neturėjo, o dėl to, jog žmogus tokį reliktą išsaugojo kažkur toli nuo Lietuvos.

Ji tikino, kad šis konkretus modelis iš tiesų yra labai vertingas, nes iš to laikotarpio uniformų iki šių dienų likę labai mažai. Muziejininkė pasakojo, kad po 1940-tų metų sovietinės okupacijos daug daiktų išsibarstė po visą pasaulį, todėl muziejaus kolekcijos nėra tokios gausios.

„Tokio modelio uniformos yra vos keli vienetai. Perpetinių karininkų diržų turime vos kelis, o čia yra pilna komplektacija: kepurė, švarkas, kelnės bei visi reikiami diržai“, – sakė Karybos skyriaus vedėja Lina Kasparaitė-Balaišė.

Kartu muziejui perduotas ir rankų darbo medinis lagaminas, kuriame buvo laikyta uniforma tol, kol buvo Brazilijoje. Lagaminas priklausė Jonui Terviliui, nes yra išlikęs užrašas. Tačiau kol kas istorikai negali tiksliai pasakyti, ar tam pačiam žmogui priklausė ir uniforma.

„Šiandien neturime jokių duomenų apie karininką būtent tokia pavarde, todėl uniformos nešiotojo tapatybė dar nėra žinoma, tačiau bandysime tai nustatyti“, – kalbėjo Karo muziejaus istorikė.

Garbingas įvykis

Ilgus metus Brazilijoje saugotą Lietuvos karininko uniformą 2017 m. Lietuvos generaliniam konsulatui Brazilijoje perdavė buvusio Lietuvos garbės konsulo San Paule Jono Valavičiaus artimieji. Vytauto Didžiojo karo muziejui šie daiktai perduoti tarpininkaujant Lietuvos Respublikos generalinei konsulei San Paule Laurai Tupei ir Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai.

„Tai yra garbinga ir jaudinanti misija. Tai ne pirmas eksponatas ir muziejus, kai iš viso pasaulio kampelių suplaukia uniformos, knygos, rankraščiai, kurie mena mūsų šimtmetį. Žmonės nori tai paminėti ir prisiminti. Tai labai prasminga“, – sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Jis sakė, kad visai neseniai Lietuvos jūrų muziejui buvo perduota Antano Smetonos karo laivo vėliava, Istorinė Lietuvos Respublikos prezidentūra gavo rankraščių, rašytų pačių prezidentų.

„Šis eksponatas taip pat labai simboliškas ne dėl to, kad muziejus neturėjo, o dėl to, jog žmogus tokį reliktą išsaugojo kažkur toli nuo Lietuvos. Žmonių didelio pasišventimo dėka, mes turime galimybę muziejui perduoti karininko uniformą. Džiaugiamės kartu, kad dalį mūsų istorijos galės pamatyti ir jaunimas“, – pridūrė užsienio reikalų ministras.

Pasimatuoti neleis

Karininko uniforma ganėtinai gerai išsilaikiusi, tačiau yra keletas laiko paveiktų ženklų, pradilusių vietų, todėl teks kruopščiai padirbėti restauratorių rankoms.

„Metų uniformai nėra mažai ir kadangi tai – tekstilė, ją buvo pamėgę ir kandys. Yra laiko žymių, tačiau uniformos būklė tikrai nėra bloga. Iki parodos atidarymo uniforma bus pas restauratorius, kurie ją šiek tiek patvarkys. Žinoma, pilnas restauracijos procesas įvyks vėliau, nes tai reikalauja kruopštaus ir ilgo darbo“, – tikino L.Kasparaitė-Balaišė.

Karo muziejuje kai kuriuos eksponatus lankytojams leidžiama liesti rankomis ar net pasimatuoti. Tačiau tarpukario Lietuvos uniformos karo istorijos mėgėjams apsivilkti negalės. Taip siekiama išsaugoti autentišką ir retą eksponatą.

„Kai žmogus ateina į muziejų, jam yra visada smagu paliesti, pasimatuoti, pajudinti ar pasukti. Tai yra gerai, bet labai kenkia eksponatui. Vertinant, kad ši uniforma yra labai vertinga, velkantis ją mes galėtumėme pakenkti, todėl šį kartą lankytojams nesuteiksime galimybės jos pasimatuoti. Reikia tokį eksponatą patausoti“, – tikino Karo muziejaus darbuotoja.

Naujas eksponatas visuomenei bus pristatytas lapkričio mėnesio pabaigoje, kai bus atidaryta Lietuvos kariuomenės šimtmečiui skirta paroda.

"Kauno dienos" redakciją pasiekė tėvų skundai, esą kai kuriose miesto ugdymo įstaigose mokiniams pamokų metu neleidžiama nusiimti net uniforminių švarkų. Vaikai priversti virti savo sultyse.

"Viena mokytoja sūnui griežtai uždraudė sėdėti tik su marškiniais, nors temperatūra klasėje buvo tokia pat lauke. Langai uždaryti", – piktinosi paskambinusi moteris.

Tiesa, ne visi tokie griežti uniformų dėvėjimo klausimu. Antai Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) gimnazijos administracija šios savaitės pradžioje išplatino laišką, kuriame moksleivius ragino uniformas kabinti į spintas, o vietoje jų šokti į lengvesnius, vasarinius drabužius. Su sąlyga, kad šie neprimins paplūdimio madų – jokių šortų ar palaidinių, apnuoginančių pilvus.

Tai, kad mokykla ne pliažas, moksleiviams kartoja ir "Aušros" gimnazijos administracija.

"Pageidaujame, kad merginų palaidinės būtų be gilių iškirpčių ir petnešų, tuo metu vaikinai dėvėtų tvarkingus marškinėlius", – paklausta kaip karščiai pakoregavo gimnazistų aprangą, atsakė "Aušros" gimnazijos vadovė Nerija Baltrėnienė.

Viena mokytoja sūnui griežtai uždraudė sėdėti tik su marškiniais, nors temperatūra klasėje buvo tokia pat lauke. Langai uždaryti.

Nors uniformos dėvėjimo reglamente nėra atskiro punkto, kuriame būtų minimos išimtys esant tam tikrai temperatūrai, gimnazijos administracija situaciją vertina blaiviai, o nuo karščio vaduojasi pačiais įvairiausiais būdais. Mokytojai dirba su atviromis klasių durimis, langus nuo tiesioginių saulės spindulių dengia roletais, jungia ventiliatorius. Deja, tai mažai padeda.

"Klasėse, kurių langai į Laisvės alėją, temperatūra apie 25 laipsnius, kitoje pusėje keliais laipsniais daugiau. Mokykloje tikrai labai karšta", – N.Baltrėnienė įsitikinusi, kad esant tokiai temperatūrai sėdėti su pilna mokykline uniforma būtų neįmanoma.

Nors uniformos dėvėjimo tvarką nustato kiekvienos mokyklos administracija, nusiskundimų, kad vienoje ar kitoje ugdymo įstaigoje vaikai verčiami sėdėti su storais švarkais, kelnėmis ir sijonais, Kauno miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Virginijus Mažeika nesulaukė. Jo žiniomis mokyklų vadovai į gegužės išdaigas reaguoja labai adekvačiai.

"Šiandien kaip tik kalbėjau su viena mokykla šiuo klausimu, todėl neturiu pagrindo teigti, kad ugdymo įstaigose reikalaujama eiti su uniformomis tokio karščio metu", – tikino V.Mažeika.

Planuojama, kad kariams naujo pavyzdžio uniformos bus pradedamos išduoti pavasarį.

„Sprendimą peržiūrėti uniformos spalvinę gamą lėmė keli faktoriai. Kariai atkreipė dėmesį, kad vykdant užduotis dabar naudojamo žalio marginimo uniformos išsiskiria ne miškingoje vietovėje, pavyzdžiui, mieste. Naujo pavyzdžio uniformas išbandė Specialiųjų operacijų pajėgų kariai ir po jų vertinimo priimtas sprendimas palaipsniui atnaujinti uniformas“, – sakė laikinai kariuomenės Logistikos valdybos vado pareigas einantis pulkininkas leitenantas Eimantas Juodzevičius.

Anot jo, viena uniforma gali būti naudojama skirtingoms užduotims – šio pavyzdžio uniformas kariai dėvės tarnaudami ir Lietuvoje, ir tarptautinėse operacijose. 

Pirmiausia naujas uniformas ketinama suteikti greito reagavimo pajėgoms priklausančių vienetų kariams, vėliau uniformos bus išduodamos profesinės karo tarnybos kariams, karo akademijos kariūnams, Krašto apsaugos savanorių pajėgų ir nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariams.

Visiškai pakeisti dabar turimą lauko aprangą planuojama per trejus metus.

Krašto apsaugos ministerijos teigimu, naujų uniformų spalvų derinys skirtas atlikti užduotis įvairiais metų laikais ir įvairioje aplinkoje. Bandant šias uniformas pastebėta, kad apranga turi geras maskuojančiąsias savybes ne tik gamtoje, bet ir urbanizuotoje aplinkoje.

Naujosios uniformos modelis liks identiškas dabartiniam lauko uniformos modeliui, skirsis tik audinys – naujosios uniformos medžiaga yra atsparesnė dilimui.

Naujoji lauko uniforma, palyginti su dabar dėvima miško marginimo apranga, bus maždaug dešimtadaliu pigesnė. Lėšos taip pat bus taupomos, nes išnyks poreikis turėti dviejų marginimų uniformas: dabar naudojamas žalio marginimo ir tarptautinėms operacijoms skirtas uniformas.

Taip pat planuojama keisti šiuo metu naudojamą lauko uniformos avalynę ir pereiti prie kitokio modelio bei labiau prie universalaus marginimo uniformos tinkančios spalvos batų.