Šių metų šventės tema – saugantis ir globojantis Angelas, kurio trimitas skelbia bendrystę ir tikėjimą atvirumu, pranešė organizatoriai.

„Mintis iškelti angelą, šį „axis mundi“ (pasaulio ašį), gimė drauge su idėja padovanoti pasauliui Užupio Respubliką, kurioje mokėmės būti ne protingi, ne turtingi, net ne laimingi – mokėmės būti drauge“, – sakė poetas ir režisierius Romas Gediminas Lileikis, tituluojamas Užupio Respublikos prezidentu.

„Neprigulmybės“ šventadienį Užupis pradės nuo maudynių Vilnioje, „nes rimtos šventės švenčiamos švariai“. Palei Užupio tiltą vyks ir apeiginės Užupio Angelo maudynės.

Vidurdienį Angelo aikštėje Užupio parapiją globojantys mažesnieji broliai vienuoliai bernardinai „užkais virti sriubą iš kirvio“.

Siaurutė alėja – Jono Meko skersvėjis šventės proga pavirs „Angelo skersgatviu“, kur šventės dalyviams bus siūlomas menas ir kokteiliai. Audriaus Gražio galerija surengs parodą „Viskas apie angelus“, o gatvių galerija ARTErija – instaliaciją „Jei tu gyvas atplauk“. Galerija „Godo“ Malūnų gatvėje atidarys personalinę Giedriaus Jonaičio parodą „VISI darbai“.

Vakarop vyks iškilmingos eitynės su skėčiais ir angelais, po šventinių kalbų ir himno Angelo aikštėje planuojamas koncertas.

Valstybinės brandos proga šalia tradicinės savo valiutos Euroužų Užupio Respublikos užsakymu Lietuvos monetų kalykla išleido 200 dvidešimt penkių angelų nominalo sidabro monetų. Šventės metu jų bus galima įsigyti Užupio Respublikos „pasienio poste“ ir informacijos centre.

Vilniaus menininkų rajonas Užupis kasmet Tarptautinę melagių dieną švenčia minėdamas savo Neprigulmybės dieną. Užupio Respublika turi savo himną, konstituciją, ją įvairiomis kalbomis galima perskaityti Paupio gatvės pradžioje ant tvoros, taip pat turi savo prezidentą, ministrą pirmininką, vyskupą ir pan.

„Dar prieš kelerius metus šis XIX amžiuje statytas medinukas Užupyje puvo ir buvo begriūvantis. Šiandien mūsų ir Užupio bendruomenės idėja virto realybe – prikeltas naujam gyvenimui medinukas virto medine puošnia gulbe, o jame įrengėme Medinės miesto architektūros muziejų“, – feisbuke paskelbė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Medinės miesto architektūros muziejus Polocko gatvėje esančiame mediniame name nuo trečiadienio kviečia aplankyti rekonstruotą muziejaus pastatą bei ekspoziciją, pristatančią medinės architektūros paveldą Vilniuje ir medinių pastatų statymo technologijas.

Kaip yra skelbusi Vilniaus vystymo kompanija, medinis namas adresu Polocko g. 52 ilgą laiką buvo apleistas ir nenaudojamas, jo priežiūra rūpinosi Užupio bendruomenė.

Šiemet medinis namas baigtas restauruoti ir iš esmės pritaikytas šiuolaikinio muziejaus veiklai – pakeisti supuvę sienų rąstai, sutvirtintos pastato konstrukcijos, uždengtas stogas, pastatytas priestatas-laiptinė.

Restauruojant pastatą išsaugoti autentiški architektūriniai elementai ir konstrukcijos – langai su langinėmis, durys, pertvaros, grindys antrame aukšte, medžio drožiniai, įvairūs pastato apdailos elementai, papjė mašė rozetė.

Vilniaus memorialinių muziejų direkcijai perduotą paveldo objektą restauravo bendrovė „Ekstra statyba“ su „Vilniaus plano“ projektuotojais, medžio meistrų Sauliaus Sakalo ir Romo Valančio komandomis, polichromijos tyrėja Neringa Šarkauskaite-Šimkuviene bei Vytauto Dzindziliausko polichromijos restauratorių komanda.

Pastato restauravimo projekto bendra vertė – apie 1,2 mln. eurų. Jis finansuotas Vilniaus miesto savivaldybės ir ES fondų lėšomis.

Kaip pranešė policija, jie aptikti ketvirtadienį, apie 9 val., Užupio gatvėje, po seno sandėliuko statiniu.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas mirties priežasčiai nustatyti.

Kelioms dienoms atidarytas Vilniaus 699-ojo gimtadienio proga, jau šį pavasarį jis kvies į ekspozicijos pristatymą, rašoma išplatintame pranešime.

„Vos prieš dvejus metus šis XIX a. pabaigoje statytas Polocko gatvės medinukas skaudino ir akis, ir širdį. Šiandien jį galime rodyti kaip pavyzdį - ko linkime elegantiškiems, bet jau tikrai didelio dėmesio laukiantiems Vilniaus medinės architektūros „senjorams“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

„Vilniaus vystymo kompanijos“ rūpesčiu medinis namas restauruotas ir iš esmės pritaikytas šiuolaikinio muziejaus veiklai – pakeisti supuvę sienų rąstai, sutvirtintos pastato konstrukcijos, uždengtas stogas, pastatytas priestatas-laiptinė, pritaikyta universaliam naudojimui. Šiuolaikines saugos ir inžinerines sistemas pavyko įdiegti išsaugant vertingąsias kultūros paveldo objekto savybes.

Restauruojant pastatą buvo išsaugoti autentiški architektūriniai elementai ir konstrukcijos – langai su langinėmis, durys, pertvaros, grindys antrame aukšte, medžio drožiniai, įvairūs pastato apdailos elementai, papjė mašė rozetė (tai XVIII-XIX a. išpopuliarėjęs dekoravimo būdas, kai iš popieriaus masės ir klijų yra formuojamos pastato interjero apdailos detalės).

„Medinės architektūros restauravimas turi savų subtilybių, viskas atliekama tradicinėmis priemonėmis – kruopščiai, meistrų rankomis. Prie šio vertingo objekto dirbo Lietuvoje ypač vertinamos medžio meistrų ir polichromijos restauratorių komandos. Retai pasitaiko, kad poros šimtų metų polichrominė apdaila išliktų mediniuose namuose, tad mums ir paveldosaugininkams tai buvo tikras atradimas“, – sako „Vilniaus vystymo kompanijos“ projektų vadovas Bronislavas Kiela.

Medinis namas adresu Polocko g. 52 ilgą laiką buvo apleistas ir nenaudojamas, jo priežiūra rūpinosi Užupio bendruomenė. Visą savo gyvavimo laikotarpį, nuo 1876 m. iki okupacijos, pastato paskirtis buvo gyvenamoji: 1919–1944 metais name iš viso gyveno 118 nuomininkų, o apie paskutinį pastato savininką Joną Čepą liudija išlikusi autentiška rankų darbo medinė pastato adreso lentelė. Sovietmečiu pastatas taip pat buvo suskaidytas į butus ir apgyvendintas.

„Palėpėje rasta autentiškų buvusio namo savininko Jono Čepo asmeninių laiškų ir daiktų, rasta medžio rąste įstrigusi patrankos skeveldra, langinėje įstrigusi kulka, kieme atkastas skilęs šalmas. Šie istorinius įvykius liudijantys daiktai yra vertingi kaip muziejaus eksponatai, pasakojantys pastato gyventojų kasdienybės bei Vilniaus miesto istoriją,“ – sako Medinės miesto architektūros muziejaus vyr. fondų saugotoja Donata Armakauskaitė.

Vilniaus memorialinių muziejų direkcijai perduotą paveldo objektą restauravo UAB „Ekstra statyba“ kartu su „Vilniaus plano“ projektuotojais, medžio meistrų Sauliaus Sakalo ir Romo Valančio komandomis, polichromijos tyrėja Neringa Šarkauskaite–Šimkuviene bei Vytauto Dzindziliausko polichromijos restauratorių komanda. Pastato restauravimo projekto bendra vertė – apie 1,2 mln. eurų. Jis finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės ir ES fondų lėšomis.

Muziejaus atidarymas vilniečiams planuojamas pavasarį, tačiau Vilniaus memorialinių muziejų direkcija kviečia smalsuolius į išankstinę apžiūrą Vilniaus 699-ojo gimtadienio proga. Sausio 25–29 dienomis direkcija rengia nemokamų renginių, edukacinių užsiėmimų ir ekskursijų savaitę.

Visą dovanų Vilniui savaitės „Autentiški namai – tikros istorijos“ renginių programą bei nuorodas registracijai galima rasti Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos feisbuko paskyroje.

Platforma kivigatve.lt bus testuojama nuo birželio 16 d. iki liepos 12 d. Testavimo metu Paupio gatvėje ir jos prieigose numatomi šie eismo pokyčiai:

Laikinai panaikintos automobilių stovėjimo vietos Paupio gatvės pradžioje.

Įvedamas dvipusis eismas Paupio gatvėje iki namo Paupio g. 3, taip sudarant galimybę apsisukti atvažiavus iš Užupio ir Malūnų gatvių.

Nuo namo, esančio Paupio g. 3, išliks vienos krypties eismas. Šioje vietoje atsiras kintamos informacijos išmanusis kelio ženklas ir automobilių valstybinių numerių nuskaitymo kamera. Antroji numerių nuskaitymo kamera numatoma prie tilto per Vilnią. Surinkta informacija bus naudojama statistikai apie transporto srautus Paupio gatvėje gauti.

Nuo birželio 21 d. įsigalios bendruomenės sprendimas dėl eismo pakeitimų. Apie sprendimą bus informuojama papildomai.

Paupio gatvės gyventojų ir verslo atstovų (Paupio g. 1 – 14A) dėmesiui – iki birželio 21 d. pabaigos kviečiami registruotis kivigatve.lt ir išsakyti savo nuomonę, kokių eismo pokyčių norėtų šioje gatvės atkarpoje. Po birželio 21 d. Paupio gatvės atkarpoje įsigalios bendruomenės priimtas sprendimas dėl eismo ribojimo ar gatvės uždarymo tam tikromis dienomis ir valandomis. Sprendimas bus realiu laiku atvaizduojamas kintamos informacijos kelio ženkle ir pristatytas išsamiai.

Paupio gatvėje numatyti eismo pokyčiai galios iki liepos 12 dienos. Apie pokyčius bendruomenė informuojama skrajutėmis Paupio gatvėje, Užupio bendruomenės paskyroje socialiniame tinkle Facebook, taip pat informacija bus skelbiama kivigatve.lt. Prie kelio ženklo – lauko baldo pritvirtintas planšetinis kompiuteris, kuriame galima susipažinti su projektu.

Testavimo metu vilniečių prašoma kantrybės ir supratingumo. Dėl klausimų susijusių su projektu rašykite el. paštu labas@kivigatve.lt. Projektą vykdo MB „Pupa – strateginė urbanistika“.

Apie internetinę platformą

Internetinės platformos kivigatve.lt herojus yra kivis – paukštis, kuris, nors ir turi sparnus, pasirinko vaikščioti, o ne skraidyti, ir eidamas viską mato bei tyrinėja iš arti. Projektas pasitinka šūkiu „gyvenu gatvėje“, taip siekiant priminti, jog gyvenamasis plotas nebūtinai turi pasibaigti ties durų slenksčiu. Skatinamos burtis bendruomenės, kurioms rūpi jų aplinka, kurios pačios aktyviai dalyvauja priimant sprendimus, taip užtikrindamos ne tik gyvybingą, bet ir saugią aplinką.

Internetinė platforma kivigatve.lt yra viena iš iniciatyvų, dalyvaujančių projekte „Viešosios aplinkos humanizavimas racionalizuojant transporto eismą miesto centrinėje dalyje (Vilniaus senamiesčio pavyzdžiu)“. Šio projekto tikslas – ištirti transporto srautus Vilniaus miesto senamiestyje, sumažinti triukšmą ir taršą, įtraukti bendruomenę į miesto judumo planavimą ir įgyvendinimą bei pasiūlyti taikytinus inovatyvius eismo ribojimo ir reguliavimo sprendimus Vilnius senamiesčiui.

„Žydai bus antri, kurie po šios ceremonijos turės dvi Konstitucijas savo gimtosiomis kalbomis Užupyje. Prieš daug metų buvo atidengta lenta dalies vilniečių naudota jidiš kalba, o dabar bus atidengta lenta su atgaivinta moderniąja hebrajų kalba, kuri taps 40-ąja lenta Užupio Respublikos Konstitucijų alėjoje“, – džiaugiasi vienas šio projekto idėjos iniciatorių Danielius Gurevičius.

Pasak projekto vadovo Sakalo Gorodeckio, pirmą sykį toks Užupio Respublikos projektas vykdomas remiant Vyriausybei.

„Viliamės, jog nuo šiandien mūsų tautų užupiečių, žydų ir lietuvių, istorinės ir kultūrinės sąsajos taps dar tvirtesnės, o Vyriausybė skirs didesnį dėmesį daugiamečiam Užupio Respublikos indėliui skatinant bendruomeniškumo ir humanizmo puoselėjimą“, – sakė S. Gorodeckis.

Užupis – vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, rašytiniuose šaltiniuose minimas XV amžiuje. Pagal namų ūkių surašymo duomenis 1887 m. Užupyje buvo 80 žydams priklausiusių pastatų. Juose gyveno daug tiek žinomų, tiek eilinių žydų. Jie turėjo savo verslus, parduotuves ir prieš šimtą metų buvo sunku nustebinti vilniečius užrašais hebrajiškais rašmenimis.

Tačiau laikai pasikeitė ir žydų kalbos buvo ištrintos iš atminties, o sienos naujai nuglaistytos.

Kaip teigiama Užupio bendruomenės pranešime, Užupio ir Lietuvos žydams yra malonu stebėti jau gerą dešimtmetį vykstančius teigiamus pokyčius žydų paveldo atžvilgiu.

Istorija mena, kad persipildžius Šnipiškių žydų kapinėms, 1829 metais Užupio pakraštyje buvo skirtas sklypas naujosioms Vilniaus žydų kapinėms. Užupyje, ant Vilnelės kranto skardžio, iki 1840 m. stovėjo medinė sinagoga, o priešais ją aikštėje veikė Užupio turgus. 1841 metais toje pačioje vietoje buvo pastatyta nauja mūrinė vienaukštė sinagoga. Ji turėjo ypatingą svarbą Vilniaus žydams, nes čia rabinas Salanteris vadovavo čia veikusiai žydų mokyklai ješivai. 1846 m. lankydamasis Vilniuje šioje sinagogoje apsilankė bankininkas, filantropas, britų baronetas Mozė Montefiorė. Užupio sinagoga yra pagrindinė jidiš autoriaus vilniečio Chaimo Gradės (1910-1982) romano „Aguna“ veiksmo vieta.

Iš Vilniaus žydų kvartalo dabartinėmis Užupio ir Krivių gatvėmis į kapines ėjo kelias, vietinių gyventojų vadintas Mirusiųjų arba Mirties keliu. Sinagoga buvo laidotuvių procesijos sustojimo vieta, nuo kurios mirusiojo karstas į kapines buvo nešamas ant rankų. Apytikriu skaičiavimu, nuo 1829 m., kai buvo įkurtos žydų kapinės Užupyje, iki 1939 m. čia buvo palaidota apie 70 tūkstančių mirusiųjų.

„Idėja karnavalui kilo labai spontaniškai. Venecijos karnavalas mums įstrigo kaip itin ryškus Italijos vaizdinys, todėl panorome tą ryškumą atnešti į Vilnių, kad kultūra, teatras ir muzika atgytų gatvės erdvėje. Kad ši vasara, ypač po sukrėtimų, kurie įvyko pavasarį, būtų aktyvi“, – sako Kotryna Žilinskaitė, Venecijos karnavalą Užupyje sukursiančios menų organizacijos „Užiateka“ vadovė.

Griausmingasis itališkas Venecijos karnavalas į Užupį lankytojus pakvies šeštadienio pavakarę. Tądien po atviru dangumi praeivius linksmins paslaptingi, ryškiais kostiumais ir tradicinėmis Venecijos kaukėmis pasidabinę personažai, pasirodymais džiugins šiuolaikinis cirkas ir „La Commedia dell’Arte“, o Užupio gatvėse skambės gyvos kamerinės muzikos koncertai.

„Tai bus kostiumų, ryškių apdarų, meno ir muzikos kupinas renginys“, – pasakoja K. Žilinskaitė.

Netrūks ir kitų pramogų

Visi norintys lankytojai turės galimybę susikurti savo Venecijos karnavalo kaukę ir jungtis prie linksmybių. Vėliau tą patį šeštadienio vakarą restoranas „Užupio picerija“ kvies paskanauti tikros itališkos picos ir skambant itališko džiazo bei fanko muzikai šokti po žvaigždėtu dangumi vakarėlyje „Musica di carnevale per amici e amore“.

Šventė vyks ne tik Užupyje – mieste veiks septynios kultūros, pramogų, renginių erdvės, restoranai kvies vaišintis tradiciniais itališkais patiekalais, vyks jaukūs koncertai, netradicinės parodos bei ekskursijos, sugrįš lankytojų pamėgti tradiciniai renginiai – „Gatvės muzikos diena“ bei „Diner en Blanc“. Detali renginio programa skelbiama svetainėje www.atostogosvilniuje.lt.

Kelionės po pasaulį Vilniuje tęsis visą vasarą

Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus turizmo ir verslo agentūros „Go Vilnius“ paskelbta atostogų Vilniuje kampanija kviečia lietuvius apkeliauti pasaulį per septynis savaitgalius. Kas antrą vasaros savaitgalį nuo birželio 5-osios Vilnius virs vis kita šalimi. Egzotiškų atostogų nuotaiką mieste kurs septynių keliautojų itin pamėgtų šalių kultūros – pradedant Italija, tuomet Indija, JAV, Prancūzija, Ispanija, Vokietija ir Japonija.

Du kokybiškai besikeičiančius rajonus prie sklypo Polocko g. 17 sujungęs tiltas turėtų pakoreguoti vietos gyventojų maršrutus: užupiečiai per jį galės eiti į Tymo turgų, paupiečiai galbūt norės pakilti iki Bernardinų kapinių, vaikams nereikės sukti ilgų apylankų skubant į mokyklą, o tėvai pagaliau naudojasi tiltu, kurio prieigos pritaikytos patogiai pakilti į šlaitą su vaikų vežimėliais, žmonėms neįgaliųjų vežimėliuose ar dviratininkams. Kaip tik to stigo anksčiau netoliese, maždaug už 50 metrų, buvusiam tiltui, kuris buvo skirtas šiluminės trasos komunikacijoms, bet naudotas ir pėsčiųjų – specialistai buvo įvertinę jį kaip nesaugų žmonėms. Sunkiai įveikiamas buvo ir status šlaitas į Užupį, Polocko gatvės pusėn.

26 metrų ilgio ir 5,5 metrų pločio plieninių sijų ir gelžbetoninių plokščių pėsčiųjų tiltas tapo ir nauja „perkėla“ visoms reikiamoms inžinerinėms komunikacijoms – šilumos tinklų, elektros ir elektroninių ryšių kabeliams.

Projektą įgyvendinusios bendrovės Vilniaus vystymo kompanija specialistai pažymi, kad statant šį tiltą per Vilnią rūpintasi išsaugoti vietos identitetą, sukurti žalią – gausiai vietovei būdingais augalais apželdintą – šlaito parką su apžvalgos aikštele ir rekreacinėmis erdvėmis.

Želdynai buvo suplanuoti sklypo šonuose – rytinėje ir vakarinėje pusėse, kur nėra būtina apžvalga nuo terasos viršaus. Terasos viršuje šalia Bernardinų kapinių įrengta apžvalgos aikštelė, nuo jos pradeda leistis serpantininis takas žemyn upės ir tilto link. Atsišakojęs takas palei upę veda prie vaikų žaidimų aikštelės su priėjimu prie vandens. Medžiai viršutinėje terasoje pasodinti siekiant sušvelninti naujo kvartalo Užupio pusėje pastatų masyvą.

Tiltą statė bendrovė „Tilsta“, darbai atlikti per dvejus su puse metų nuo 2017 m. rugpjūčio pabaigos. Tiltas kainavo 2,1 mln. eurų, statyba finansuota iš ES ir Vilniaus miesto savivaldybės lėšų. Savivaldybės dalis čia – apie 0,5 mln. eurų.

Tilto aplinka dar bus tvarkoma: takai, einantys nuo tilto link Manufaktūros gatvės, bus tiesiami 2020–2021m. Pagal 2019 m. pasirašytą rangos darbų sutartį, darbai bus pradėti šių metų balandį.

Vilnius planuoja ir daugiau naujų tiltų – sostinės A. Goštauto ir Upės gatves per Nerį greitu laiku sujungs bendrovių „INHUS Engineering“ ir „DO architects“ suprojektuotas tiltas, turintis laikiną Alberto tilto pavadinimą.

Dar vienas tiltas, kuris turėtų palengvinti susisiekimą sostinėje, – pėsčiųjų tiltas per Nerį tarp Vingio parko ir „Litexpo“ rūmų. Komisija išrinko architektų komandos KILD projektą „Užvingio salos tiltas“.

– Prieš dvejus metus pristatėte parodą "Užupis: mitai ir realybė", tuo pačiu pavadinimu, kaip ir naujausia knyga. Kas paskatino šiam projektui / kūriniui?

– Tikriausiai tai buvo išgyvenimas, kad baigiasi vienas periodas ir prasideda kitas. Aš tą vis sakiau, deklaravau ir kilo vizija padaryti tokį Užupio matymą – kas tai yra, nes to, kas buvo, jau nebėra. Liko gidai, kurie vaikšto ir pasakoja apie Užupį, kalba apie mus, kurie viską kūrė, būtuoju laiku, bet juk mes dar čia gyvename. Ne visi, žinoma. Daug kas išsikraustė – kas į kaimą, kas į Ameriką, kas į kitą rajoną, bet Užupio atmosfera pasikeitė ir aš supratau, kad reikia prisėsti prie savo archyvų, kurie ne tik skaitmeniniai, bet ir juostiniai, ir juos peržiūrėti. Peržiūrėjau, surengėme parodą. Parodai vis dėlto orientavausi / fokusavausi į tai, ką atsimenu pats, o štai knygai pradėjau žiūrėti net į negatyvus, kurie yra net nenuskenuoti, kai kurie pradėti, bet nuotraukos nedarytos. Konkurencija buvo baisingai didelė – nežinau, šimtas į vieną vietą ir visos sakė – aš noriu, aš noriu… Užtruko ir atrinkti, ir surasti tinkamą formatą, tačiau aš patenkintas ir dizaineris patenkintas.

– Šalia nuotraukų ir komentarai, pasakojantys nuotraukos istoriją…

– Taip, tai knyga-albumas, nes šalia nuotraukų yra dideli poetiniai atpasakojimai. Užupio Respublika yra kaip stebuklas – subjektyvus žmonių idėjų įkūnijimas. Kažkam kilo kažkokia idėja ir tai tapo gyva. Eina visi pro Užupį ir sako: "O "Angelas ", bet jo nebuvo…" Nebuvo undinėlės ir Menų inkubatoriaus. Visa tai atsirado iš vidinio ketinimo, noro, o knyga "Užupis: mitai ir realybė" yra mano subjektyvus pasaulio pamatymas. Aš įvade ir rašau, kad tai yra mano pasaulis ir jūs galite prisiliesti prie jo, pamatyti, sužinoti. Man net ir draugai užupiečiai sakė: "Wow... aš pagaliau su tavimi susipažinau."

– Jūsų knyga – tarsi įamžinimas tam tikro Užupio etapo, to, kaip jis keitėsi… Į gera ar į bloga?

– Į gera ar į bloga yra labai subjektyvus vertinimas, bet akivaizdu, kad to, kas buvo, nebėra. Ir mes vis galvojam, ar tai gali taip imti ir prapulti, taip pasikeisti… Pasirodo, jog taip, tas savotiškas žodis gentrifikacija įvyko ir dabar matome to pasekmes. Klausimas, ar ateis tiek įdomių žmonių, kurie gyvens ir norės čia kažką kurti, ar ateis tik tie, kurie norės vartoti?

Knygoje yra trys postulatai norinčiajam tapti tikru užupiečiu: 1. Kiekvienas užupietis yra begalinio okeano, žinių ir jėgų, esančių už jo, laidininkas; 2. Pažink save, kaip Užupio pasaulio dalį ir Užupį, kaip dalį savęs; 3. Iš pasekmių pasaulio į priežasčių pasaulį, aplenkiant kasdienį susinervinimą einant Užupio Respublikos gatve.

Trečiasis labai tinka šioms dienoms, nes dabar tikrai daug žmonių Užupyje. Anksčiau mes gyvenome, kai buvo kas šimtą metrų žmogus, dabar – kas porą metrų žmogus. Tas "tirštumas" lemia visai kitokį būvį ir daromės pikti, kad pažeidžiama mūsų privati erdvė, kiemai užsidarė… Galėčiau čia komentuoti, kritikuoti, bet man daug įdomiau, kas iš to išeis. Buvo neseniai viena diskusija ir visi "jeigu mes pradėsim…", "mes pažiūrėsim…", o aš paklausiau, ką tai reiškia, reiškia nieko. Jei kažką darysiu, tai bus, o jei tos abejonės ir svarstymai, tada, vadinasi, niekas nieko nepadarys dėl Užupio. Dabar aš matau tokią perspektyvą, kad mes čiuožiam nuo kalniuko. Dabar bus toks rajonas, kur visi ateis ir sakys: "O čia būdavo…"

Liko gidai, kurie vaikšto ir pasakoja apie Užupį, kalba apie mus, kurie viską kūrė, būtuoju laiku, bet juk mes dar čia gyvename.

– Bet Juk Užupyje prie Menų inkubatoriaus vis kažkas keičiasi, atsiranda naujos instaliacijos, prie "Angelo" taip pat…

– Vadinasi, dar yra žmonių, dar yra, kas kuria. Yra institucija – Menų inkubatorius, kuris dar gali kurti, bet įsivaizduokite, jei keletas išsikelia, mūsų nėra daug, Menų inkubatorius nustoja veikti, jis uždaromas, paverčiamas privačiu namu ir viskas. Tuomet lieka tik kavinės, restoranai, suvenyrų parduotuvės ir gyventojai, kurie negali įeiti į kiemus, nes kiemuose gyvena kiti gyventojai, kurie nori privatumo. Bus prabangus rajonas šalia centro. Žinoma, aš čia liūdniausią scenarijų piešiu.

Siūlyčiau mąstyti visai kardinaliai, pavyzdžiui, uždaryti eismą Užupyje. Tiesiog. Tai nėra kažkas naujo. Didžiausi pasaulio miestai tą daro. Vien tai – Užupis pėsčias – iškart tampa kitas pasaulis, kitas gyvenimas, kitos vietos, o problemų didelių nekiltų. Tik žodžių triukšmas. Prie visko prisitaikoma ir čia nieko baisaus, tačiau patį tą padarymą, kad Užupyje įvyktų kažkas įdomaus.

– Dabar daugiausia idėjų kyla iš Menų inkubatoriaus, bet ar yra tų žmonių, kurie tęs jūsų su kolegomis daromas iniciatyvas?

– Deja, labai mažai. Nėra visą Užupį apimančio matymo, kaip sugeba matyti Romas Lileikis, Tomas Čepaitis, aš. Reikia matyti visą Užupį, kaip vienetą. Dabar yra smulkmeniškos iniciatyvos – čia truputėlį, ten truputėlį, bet ne visuma. Aišku, dar yra ta gera inercija, dar yra mokėjimas tvarkytis, bet be to subjektyvaus kūrybiškumo nesikurs. Reikia žmonėse kažką įžiebti. Turi būti stebuklas, nes man Užupis yra stebuklas. Stebuklas, kad jis toks yra. Užupio Menų inkubatorius irgi yra stebuklas, kad jis toks gavosi ir kad išėję iš to pastato menininkai kuria, ir visi eina, žino. Net italai, kurie turi daug tokių kiemų savo šalyje, lankosi ir nustemba, žavisi.

Vienas iš mano moto, kuo Užupis toks ypatingas, tai yra erdvė kūrybai. Atvažiuoja žmogus iš kito pasaulio krašto, kito miesto, kito rajono ir sako "Va, aš norėčiau…" , ir mes nuo seno sakydavome, kad va čia gali daryti tą, čia gali tą daryti… Aš kažkada buvau padaręs tokį festivalį "Ką tu čia dabar darai" ir žmogus, atsakydamas į šį klausimą, galėjo daryti, ką nori. "Ten ir ten darysiu tą ir tą" ir sakydavome – "Gerai. Darom". Tai daugybė dalykų, kuriuos žmonės daro todėl, kad jų kūrybinė siela šaukia. Aš kreipčiausi: "Žmonės, pabuskite, savo sielą pažadinkite ir kurkite. Tada viskas bus. Tuomet ne tik Užupis, bet ir kiti rajonai gali atsigauti, atsirasti kažkas ypatingo."

Kūrėjo aruodas

Dailininkas, fotomenininkas, keliautojas, rašytojas ir sostinės Užupio Respublikos ambasadorius Marius Abramavičius-Neboisia parašė ir savo nuotraukomis iliustravo tris kelionių knygas-albumus: "Punktyrai kelio paraštėse: kelionė į Iraną 2009 m. vasarą", "Klajūno užrašai. Gruzija", "Iranas – kita Mėnulio pusė" ir rengia savo tapybos bei fotografijos darbų parodas. Ketvirtąjį fotografijų albumą-knygą "Užupis: mitai ir realybė" menininkas pristatė Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.