Tačiau tokia idėja dėsninga atviroms idėjoms, naujovėms, bendradarbiavimui ir gebėjimui susikalbėti su kitų sričių menininkais B.Letukaitės biografijoje. Tarpdiscipliniškumas – vienas iš "Auros" veido bruožų.
– Jau keletą metų tarptautinis šokio festivalis "Aura" padovanoja nemokamą renginį Kauno miestui. Kaip gimė ši graži idėja?
Gyvename tokiais laikais, kai šokio sąvoka labai prasiplėtė.
– Šios tradicijos pradžia – jubiliejinis "Aura 25" festivalis. Besvarstant, kaip švęsti jubiliejų, gimė idėja vieną spektaklį padovanoti kauniečiams. Į nemokamą spektaklį atėjo kelis kartus daugiau žmonių, nei gali sutalpinti Vytauto Didžiojo universiteto salė. Ir vėliau, paskelbus apie "Auros" dovaną miestui, rikiuodavosi eilės norinčiųjų pamatyti spektaklį. Šis faktas verčia susimąstyti apie kultūros prieinamumą vartotojams. Vis dėlto dėl suprantamų priežasčių ne visuomet ir ne visi gali sau tai leisti.
– Šių metų festivalis prasidės Mišiomis. Skamba labai neįprastai...
– Šiais metais taip jau susiklostė, kad nemokamu renginiu prasidės festivalio atidarymo vakaras. 2018 m. lapkritį šokio teatras "Aura" buvo pakviestas į VšĮ "Pax et Bonum" projektą – kompozitoriaus V.Augustino Mišių premjerą Vilniaus bernardinų bažnyčioje. Po sėkmingo pasirodymo Vilniuje organizatoriai suderino su visais projekto dalyviais premjeros datą Kaune. Ji buvo labai artima mūsų rengiamo tarptautinio šokio festivalio datai. Tuomet ir gimė idėja, kad festivalis galėtų prasidėti Mišiomis. Taigi, laukia iškilminga, su nuostabia muzika, pradžia. Gal kažkam pasirodys keista, kad šiuolaikinio šokio festivalis prasidės Mišiomis. Bet kodėl gi ne?
Organizatorių nuotr.
– Ar nebijote, kad sulauksite priekaištų, jog per mažai šiuolaikiška, nekonceptualu?
– Gyvename tokiais laikais, kai šokio sąvoka labai prasiplėtė. Kartais tenka matyti tokių pasirodymų, kad net nežinau, ar įvardyti tam, ką matai scenoje, tinka žodis "šokis". Šiuolaikinis šokis, postmodernizmas, viena, antra jo banga, konceptualusis šokis – visaip įvardijami eksperimentai scenoje. Bet žmonės klausia: "Kodėl tai vadinasi šokis?" Manau, ateis metas, kai tokią raišką įvardysime kažkokiu kitu žanru ir tokie pasirodymai bus pristatomi jau nebe šokio festivaliuose, o, tarkime, scenos menų.
Reikia pripildyti save žinių ir gyvenimo patirties, nuolat stebėti viską, kas vyksta aplinkui, būti smalsiam ir nesustoti.
Mūsų festivalis susiformavo per beveik trisdešimt metų ir jame dominuoja fizinis šokis – ta tradicine prasme, kaip žmonės ir įsivaizduoja – scenoje šokantys šokėjai, kurie per judesį išreiškia ir spektaklio idėją, ir emociją, ir filosofinę mintį, ir teikia prabangą akims. Kai matai scenoje tokius visapusiškus choreografus ar šokėjus, toks profesionalumo ir asmenybės komplektas, toji visuma, pateikta aukščiausia kokybe, atima žadą ir sukrečia iki sielos gelmių, pripildo tavo mintis, jausmus, emocijas, tu išeini iš spektaklio gavęs didžiulę dozę peno.
– Liekate ištikima tradicijai: šokis jums – kūno kalba. Tačiau šokis – ne sportas. Vien treniruoto kūno čia nepakanka.
– Šokėjas turi būti tarsi koks archyvas: į fizinį kūną šokėjai krauti techninę informaciją – gatvės šokį, baletą, klasiką, folklorą, buto – visą įmanomą paletę. Kuo daugiau į kūną sudedi, tuo jis tampa turtingesnis, per improvizaciją atsiskleisdamas įvairiausiais rakursais ir spalvomis, kurių net pats kartais nežinai turįs.
Kitas archyvas yra galvoje. Reikia pripildyti save žinių ir gyvenimo patirties, nuolat stebėti viską, kas vyksta aplinkui, būti smalsiam ir nesustoti, nes pasaulio stebėjimas galimas kiekvieną sekundę. Pripildyti save kaip šulinį juodos ir baltos patirties kūrėjui ypač svarbu, kad turėtum iš ko pasisemti kūrybai.
Kūno galimybės yra beribės. Kas kartą gali rasti būdą kitaip išreikšti mintį ar emociją nauja forma. Būtent tokie ieškojimai man yra įdomūs, o ne popieriniai (tai daro konceptualusis šokis).
– Ar nemanote, kad konceptualusis šokis, orientuotas daugiau į patį procesą, nei į rezultatą? Galbūt todėl ir nukenčia žiūrovas?
– Daug metų stebiu šokio lauką. Visos sudėtingos koncepcijos turi rasti formą, kaip tą intelektualią idėją išreikšti. Deja, dažniausiai tenka nusivilti. Jie ieško koncepcijos, sėdi prie stalo ir mąsto trejus metus, paskui ieško būdo, kaip tai išreikšti. Kai skaitai tokio spektaklio aprašus, apmąstymus, visus jų tyrinėjimus, labai intelektualu ir labai įdomu. Nejučiomis pradedi tikėtis tokio pat stipraus reginio scenoje. Deja....
Aš sutinku, kad kūrėjams, kurie tyrinėja, labai įdomu būti, bendrauti, mąstyti. Bet žiūrovas atėjo į erdvę ir mato rezultatą, jis nedalyvauja tame tyrinėjime. Šiuolaikiniame mene procesas dažnai tampa svarbesnis nei rezultatas. Bet, sutikite, procesas įdomus tik tiems, kurie jame dalyvauja, bet ne žiūrovui. Deja, tai, ką perskaitai ir ką pamatai scenoje, labai konfrontuoja.
– Festivalio atidarymo vakarą laukia "Auros" šokėjų pasirodymas bažnyčioje, skambant chorinei muzikai. Projekto idėja priklauso renginio režisierei Vilijai Grigonytei. Kiek buvote įsprausta į scenarijų, su kokiais iššūkiais susidūrėte, kas buvo atspirties taškai kuriant choreografiją?
– Mano profesinio kelio pradžioje judesio inspiracija buvo muzika, ir tik muzika. Ilgai klausydavau muzikos ir ieškodavau idėjų kuriamam spektakliui, choreografinei kompozicijai. Galimas ir atvirkščias procesas – inspiracija nuo judesio. Įkvėpti gali ir kiti meno žanrai – dailės, tekstilės kūriniai, fotografija, architektūra, tekstai, praeivis, įvykiai visuomenėje, ar, kaip šiuo atveju, chorinė muzika.
Kai idėja išeina iš manęs, aš galiu varžyti net ir kompozitorių.
Organizatorių nuotr.
Šiuo atveju mes buvome pakviesti VšĮ "Pax et Bonum" dalyvauti projekte, kuris turėjo renginio režisierių. Mes esame dalis viso gražaus projekto. Svarbiausia čia yra muzika su savo forma ir mintimi. Nebuvo paprasta. O kur dar reikalavimas, kad nebūtų jokio bildesio, jokio pašalinio garso. Kaip tuomet išreikšti dinamiką? Teko dirbti labai delikačiai.
– Ar choreografiją lėmė erdvė?
– Be abejo, bažnyčia man – kaip scenografija. Aš šios V.Augustino kūrinio versijos neįsivaizduoju teatre ar koncertinėje salėje. Jei tas kūrinys būtų pristatomas ne bažnyčioje, žinoma, jis būtų visiškai kitoks. Dabar choreografija santūri, su santykinai mažai judesio, šokėjai – tarsi figūros, nužengusios iš šventųjų paveikslų.
– Ar, kaip profesionalei, jums buvo sunku priimti vadeles?
– Čia ne mano autorinis kūrinys. Tai natūralu. Kai idėja išeina iš manęs, aš galiu varžyti net ir kompozitorių. Per pastarąjį dešimtmetį su kompozitoriumi Antanu Jasenka pastatėme penkis spektaklius. Mes labai glaudžiai bendradarbiaujame. Jis ieško emocinio atitikmens muzikoje spektaklio scenoms, o aš visuomet dalyvauju procese kaip patariamasis balsas.
– Chorinė muzika turi savo specifiką. Ar jums tai nauja patirtis?
– Bet kokiam garsui gali surasti išraišką. Be to, su chorine muzika susitikome dar šokdami Broniaus Kutavičiaus "Dzūkiškas variacijas". Tai buvo 1984-ieji. Tame kūrinyje man tilpo visas Lietuvos istorijos kelias ir tas nežmoniškas laisvės troškimas. Iki pat dabar susijaudinu prisiminusi, kaip lietuvių liaudies dainos "Beauštanti aušrelė" muzikinė tema, iš pradžių atliekama Veronikos Povilionienės, paskui varijuojama orkestro, galiausiai atkeliavo iki finalo, kai pratrūksta Petro Bingelio vadovaujamas choras. Būta labai stiprios emocinės patirties. Vėliau su choru "Varpelis" įgyvendinome bendrą projektą Sankt Peterburge. Iš tiesų man jokio skirtumo, kokia muzika. Inspiracijas gali kelti ir tyla.
V.Augustinas: atsisakiau bandymų kūrinį susieti su tema
"Tai kvietimas susitelkti maldai už Tėvynę", – sako kompozitorius V.Augustinas, kurio mišiomis prasidės šiųmetinis tarptautinis šokio festivalis ,,Aura 29". Vakaro metu susitiksiančios skirtingos medijos – garsas, žodis, šokis, šviesų žaismas – žada publikai įsimintiną reginį.
– Ar jums, kaip kūrėjui ir žmogui, prisiliesti prie mišių kūrimo – išskirtinė patirtis?
– Man asmeniškai, taip. Tradicija yra šimtametė, kone visi kompozitoriai anksčiau ar vėliau parašo mišias. Sulaukiau pasiūlymo iš VšĮ ,,Pax et Bonum" sukurti mišias. Taigi, mano atveju, kūrinys gimė ne iš noro jį kažkam paskirti, ne po kažkokio ypatingo įvykio gyvenime ar gilaus sukrėtimo. To, deja, nebuvo. Galėtų būti įdomi patirtis. Einant mano kūrybiniam laikui, sklandžioje tėkmėje atsirado pasiūlymas, kuris surezonavo su mano vidinėmis intencijomis ir prasidėjo darbas.
– Mišios parašytos ypatingai Lietuvos valstybės atkūrimo100-mečio progai paminėti. Ar kūrinyje suskamba istorinė gaida?
Mano santykis su kitomis medijomis, sakyčiau, eksperimentinis.
– Kuomet su projekto iniciatoriais kalbėjome apie būsimą kūrinį, diskutavome, koks ryšys galėtų būti su iškilminga proga, Lietuvos istorija, asociacijos su valstybės keliu ir likimu, aš supratau, kad ši Lietuvos100-mečio proga – tik pretekstas. Atsisakiau bet kokių bandymų kūrinį pritempti prie temos. Tai greičiau kvietimas susitelkti maldai už Tėvynę.
– Ar ilgai galynėjotės su kūriniu?
– Ties šiuo kūriniu dirbta dvejus metus. Pradžioje pasinėriau į apmąstymus, buvo išankstiniai įsivaizdavimai, tiesa, labai bendro pobūdžio, net ne muzikiniai. Kai susirenka daug žmonių, girdėti šurmulys, bažnyčioje taip pat yra aidas, kuris suvalgo muzikines smulkmenas. Supratau, kad neturi būti per daug smulkių detalių, kad žmonės turėtų laiko akustiškai išgirsti, kas vyksta. Tokie pasvarstymai nuolat vyko galvoje. Atsitraukdavau ir vėl grįždavau mintimis. Man buvo labai svarbu, kur kūrinys skambės ir kas bus jo klausytojas.
– Muzika šį kartą turi solidžią palydą: šokėjus, aktorių, šviesas. Ar vadovavote šiam procesui?
– Mano santykis su kitomis medijomis, sakyčiau, eksperimentinis. Aš tiesiog pasitikėjau choreografe B.Letukaite ir renginio režisiere Vilija Grigonyte. Nebūta net išankstinio aptarimo ar derinimo. Man, ypač per premjerą, labiausiai rūpėjo muzikiniai ir techniniai dalykai: kad orkestras sėdėtų patogiai, kad choras stovėtų ten kur turi stovėti, kad būtų pasiektas reikiamas balsų balansas, kad visi vieni kitus girdėtų. Tiesa, ten, kur judinamas choras, kai merginos pagal scenarijų sueina į ratą, aš prižiūrėjau, kad per daug neapkrautų dainininkų, kad tai netrukdytų dainavimui.
– Ar nebuvo nerimo, kaip visos detalės sudarys darnią visumą?
– Šanchajuje mane teko matyti J.S.Bacho mišias, originalias, be jokių modernizacijų, kurių metu buvo šokamas baletas. Kai aš išgirdau, kad šalia J.S.Bacho bus ir šokis, galvojau, kam tas baletas? Muzikai ir taip visko pakanka, nereikia jos nei gerinti, nei gražinti. Bet tai buvo taip puikiai padaryta, taip subtiliai, neperkrautai ir tuo pačiu puošniai. Taigi, galvoju, jei Šanchjuje žmonės sugebėjo padaryti, tai ir mūsų profesionalai padarys gerai.
Aš buvau liudininkas labai vykusio muzikos ir šokio jungties pavyzdžio, tad ir savo premjeros atžvilgiu, jaučiausi atsipalaidavęs. Koncerto metu aš nelabai ką mačiau, buvau susikoncentravęs į kūrinį. Pilną koncerto vaizdą dorai pamačiau tik pažiūrėjęs įrašą.
Labai myliu kauniečių chorą ,,Exaudi“, esu turėjęs su juo įdomių projektų.
– B.Letukaitė buvo gavusi tam tikrų gairių kurdama choreografiją. Viena jų, išvengti bet kokio šokėjų bildesio scenoje, nes kompozitorius Vaclovas Augustinas sustabdys koncertą. Ar įmanomas toks scenarijus ar tai tik pajuokavimas, gimęs kūrybos procese?
– Aš negąsdinau, gink Dieve. Bet, žinoma, bet parengiamuose pokalbiuose, mano pirmas ir pagrindinis reikalavimas buvo, kad šokis netrukdytų garsui. Gal aš tai pakartojau pernelyg daug kartų, kad taip pasirodė. Bet iš tiesų, reikia paisyti tos pastabos, nes mišios pirmiausiai yra muzikinis kūrinys, kuris gali gyvuoti savarankiškai be šokio, šviesų ir kitų elementų, kurie, be abejo, renginį praturtina. Na, nėra ko bildėti, tarp kitko, kai muzika groja. (juokiasi).
– Praėjo metai nuo premjeros Vilniuje. Ar Kauno premjeroje bus pakeitimų?
– Pagrindiniai atlikėjai – choras, orkestras ir šokio teatras ,,Aura" – tie patys. Kaune išvysime kitas solistes. Kaune sopranų partijas atliks Ieva Skorubskaitė ir Ieva Gaidamavičiūtė. Taip pat prisijungs kauniečių choras ,,Exaudi", kuris giedos ,,Tėve mūsų". Premjeroje Vilniuje ją giedojo Bernardinų bažnyčios tradicinio giedojimo grupė, o Klaipėdoje dainuos choras ,,Aukuras".
Labai myliu kauniečių chorą ,,Exaudi", esu turėjęs su juo įdomių projektų. Kita vertus, labai smagu, kad kažkas iš to miesto dalyvauja, atsiranda gražios sąšaukos.
– Šokio bendruomenėje yra akivaizdus publikos skirtumas Vilniuje, Kaune ar regionuose. Ar jūs matote skirtumą tarp savo auditorijų sostinėje ir Kaune?
– Na, ne. Tikrai ne. Ryškiausiai prisimenu savo kompaktinės plokštelės pristatymą Kaune, kuris buvo labai pakylėtas kontakto su publika prasme. Buvo daug žmonių, kurie dėmesingai klausė ir muzikos, ir to, ką kalbėjau. Bet publika nuostabi ir ten, ir ten. Žinoma, kiekvieną kartą diriguodamas, koncertuodamas stengiesi padaryti taip, kad nenuviltum, kad būtum laukiamas.
Aš puikiai suprantu, ką sakote apie šokio publiką. Nežinau kodėl, choro muzikos lauke, nejaučiu skirtumų. Gal tiesiog choro bendruomenėje nėra tokios atskirties. Man regis, choro bendruomenė yra vieningesnė, nei tarkime senosios muzikos atlikėjų, kurioje yra srovės, ar šokio bendruomenėje.
Kas? tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio "Aura 29" atidarymas. V.Augustino mišios.
Kada? Rugsėjo 28 d. 19 val.
Kur? šv.Jurgio bažnyčioje.
