Į paskutinę kelionę urna su žinomo vyro palaikais buvo palydėta 15 val.

Antakalnio kapinėse nusidriekė ilga eilė panorusių atsisveikinti su solistu. Artimieji, kolegos ir gerbėjai pagarbą velioniui atidavė nešini baltais gėlių žiedais.

V. Daunoras mirė pirmadienį, spalio 19 d. eidamas 84-uosius metus.

Jis gimė 1937 metais Žagarėje, 1962 metais baigė Lietuvos konservatoriją, kelis dešimtmečius dėstė Lietuvos muzikos akademijoje, buvo Dainavimo katedros vedėjas, profesorius.

V. Daunoro mokinės – operos solistės Jolanta Čiurilaitė, Sofija Jonaitytė.

Solistas ilgus metus dirbo Lietuvos operos ir baleto teatre, Lietuvos filharmonijoje, Kauno muzikiniame teatre, o 1966-1968 metais stažavo „La Scala“ teatre Milane.

V. Daunoras gastroliavo Europoje, JAV, Kanadoje, Egipte.

1988 metais buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.

V. Daunoras 1994-2017 gyveno JAV, privačiai mokė dainuoti, 1996-2005 metais buvo „Metropolitan Opera“ teatro Niujorke solistas, su šiuo teatru gastroliavo Japonijoje.

Tai BNS patvirtino Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Jonas Sakalauskas.

Jo teigimu, V. Daunoro palikimą sunku įvertinti žodžiais, tai – vienas svarbiausių Lietuvos operos solistų.

„Tai – visų laikų geriausias Lietuvos bosas“, – teigė J. Sakalauskas.

„Jis palikęs labai daug vaidmenų, įrašų, labai daug ir studentų išugdęs, nes buvo ir pedagogas“, – pridūrė jis.

Tai – visų laikų geriausias Lietuvos bosas.

V. Daunoras gimė 1937 metais Žagarėje, 1962 metais baigė Lietuvos konservatoriją, kelis dešimtmečius dėstė Lietuvos muzikos akademijoje, buvo Dainavimo katedros vedėjas, profesorius.

Jo mokinės – operos solistės Jolanta Čiurilaitė, Sofija Jonaitytė.

V. Daunoras ilgus metus dirbo Lietuvos operos ir baleto teatre, Lietuvos filharmonijoje, Kauno muzikiniame teatre, o 1966-1968 metais stažavo „La Scala“ teatre Milane.

Solistas gastroliavo Europoje, JAV, Kanadoje, Egipte.

1988 buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.

V. Daunoras 1994-2017 gyveno JAV, privačiai mokė dainuoti, 1996-2005 buvo „Metropolitan Opera“ teatro Niujorke solistas, su šiuo teatru gastroliavo Japonijoje.

Valstybės vadovai reiškia užuojautą

Valstybės vadovai reiškia užuojautą artimiesiems, bičiuliams ir kolegoms dėl garsaus Lietuvos operos solisto Vaclovo Daunoro netekties.

„Netekome neeilinio Lietuvos balso, užbūrusio daugelio gerbėjų širdis visame pasaulyje“, – sakė prezidentas Gitanas Nausėda.

Jo teigimu, Lietuva V. Daunorą prisimins ne tik kaip įvairialypio talento kūrėją, išbandžiusį save ir tapyboje, bet ir visuomeniškai aktyvų žmogų.

V. Daunoras buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos valstybę jam 2000 metais įteiktas Nepriklausomybės medalis.

Pasak Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio, Lietuva neteko legendinės asmenybės, įkvėpusios kartas.

„Lietuvos teatro scena neteko išskirtinio talento ir legendinės asmenybės, savo atkaklumu ir drąsą įkvėpusio kartas“, – teigė Seimo pirmininkas V. Pranckietis.

„Savo darbais jis nešė priespaudoje tūnojusios Lietuvos kultūrą po visą pasaulį ir skleidė žinią apie laisvą ir operą mylinčią mūsų tautą“, – pridūrė jis.

V. Daunoras mirė pirmadienį eidamas 84-uosius metus.

Jis gimė 1937 metais Žagarėje, 1962 metais baigė Lietuvos konservatoriją, kelis dešimtmečius dėstė Lietuvos muzikos akademijoje, buvo Dainavimo katedros vedėjas, profesorius.

V. Daunoro mokinės – operos solistės Jolanta Čiurilaitė, Sofija Jonaitytė.

Solistas ilgus metus dirbo Lietuvos operos ir baleto teatre, Lietuvos filharmonijoje, Kauno muzikiniame teatre, o 1966-1968 metais stažavo „La Scala“ teatre Milane.

V. Daunoras gastroliavo Europoje, JAV, Kanadoje, Egipte.

1988 metais buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.

V. Daunoras 1994-2017 gyveno JAV, privačiai mokė dainuoti, 1996-2005 metais buvo „Metropolitan Opera“ teatro Niujorke solistas, su šiuo teatru gastroliavo Japonijoje.

Žagarės regioninio parko direkcija siūlo iš šio krašto kilusį žymų menininką pagerbti už nuopelnus Joniškiui: ilgametę, aktyvią kultūrinę veiklą, Joniškio krašto garsinimą Lietuvoje ir pasaulyje, ryškų indėlį į Lietuvos kultūros plėtrą.

Sprendimą dėl to dar turės priimti Joniškio rajono savivaldybės taryba.

V. Daunoras (gimęs 1937 metais) vertinamas kaip vienas ryškiausių artistų Lietuvos operos scenos istorijoje. Jis stažavosi Milano teatre „La Scala“, 1967 metais jo scenoje debiutavo kartu su pasaulinio garso operos solistu Luciano Pavarotti (Lučianu Pavaročiu).

1971 metais tarptautiniame Tulūzos dainininkų konkurse Prancūzijoje V. Daunoras laimėjo pagrindinį prizą.

Daugiau nei tris dešimtmečius V. Daunoras dainavo Lietuvos operos ir koncertinėse scenose, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę išvyko į JAV. 1995 metais būdamas 58-erių jis debiutavo prestižiniame Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre.

2005-aisiais menininkas baigė savo karjerą.

Knygos pavadinimą lėmė V. Daunoro gyvenimo moto: „Karaliui nereikia vaidinti karaliaus. Jam išėjus į sceną, iš aplinkos reakcijos ir elgesio publika turi suprasti, kad įėjo karalius. Karalių kuria aplinka, jam nereikia vaidinti savo didybės“.

V. Daunoras (g. 1937) - vienas ryškiausių artistų Lietuvos operos istorijoje. Jis stažavo Milano „La Scala“ teatre ir 1967 m. debiutavo jo scenoje kartu su garsiuoju Luciano Pavarotti: italas Giuzepe Verdi „Rigolete“ atliko Hercogo, o lietuvis - Monteronės partiją.

1971 m. tarptautiniame Tulūzos dainininkų konkurse Prancūzijoje V. Daunoras laimėjo Grand prix. Šis konkursas priklauso aukščiausio meistriškumo konkursų kategorijai. Jį laimėjus dainininkams jau nebeleidžiama varžytis kituose konkursuose.

Daugiau nei tris dešimtmečius V. Daunoras dainavo Lietuvos operos ir koncertinėse scenose, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę išvyko į JAV. 1995 m., būdamas 58-erių, debiutavo Niujorko „Metropolitan opera“ teatre. Po dešimties sezonų šio teatro scenoje solistas baigė karjerą dėl diagnozuotos Parkinsono ligos.

Knygoje V. Daunoro - karališkų vaidmenų kūrėjo - paveikslą kuria ir jo aplinka: kolegos, bičiuliai, mokiniai ir artimieji. Tai Gražina Ručytė-Landsbergienė, Giedrė Kaukaitė, Jūratė Vyliūtė, Sofija Jonaitytė, Jolanta Čiurilaitė, Ričardas Daunoras, Edmundas Gedgaudas, Robertas Bekionis, Vytautas Laurušas ir kiti.

Be scenos, V. Daunoras daug laiko skirdavo tapybai, tad knygą puošia ne tik fotografijos, bet ir solisto paveikslų reprodukcijos. Knygą gyveniman palydėjo Raimondo Paknio leidykla, jos leidimą parėmė Lietuvos kultūros taryba.

Knygos pristatyme dalyvavo V. Daunoras, monografijos sudarytoja J. Katinaitė, muzikologas Edmundas Gedgaudas, pianistas Vytautas Landsbergis, kompozitorius V. Laurušas. Pokalbį moderuos muzikologė Lina Navickaitė-Martinelli. Dainuos Inesa Linaburgytė, Kristian Benedikt ir Kostas Smoriginas.

– Ką norėtumėte perduoti savo klausytojams, gerbėjams?

– Jie man visada buvo brangūs, mano gerbėjai. Tai prasidėjo nuo vienos situacijos, kai pirmą kartą užlipau į sceną Žagarės kultūros namuose. Buvau 10–11 metų, sudainavau rusišką dainą „Ei, keleliai“, bet lietuviškai, nes rusiškai dar nemokėjau. Sudainavau – tyliu, publika tyli. Pasižvalgiau ir parėjau namo.

Paskui prasidėjo ieškojimas to, kas manęs paklausytų. Ir ne vien tik dainuojant. Norėjau įsimušti tarp tų gimnazijos mokinių, kurie buvo užsiėmę deklamavimu. Savo klausytojams linkėčiau nenueiti tokio kelio, kokį aš nuėjau.

Jūsų klausimas labai opus, norint tinkamai, atvirai atsakyti. Tai vėl mane skelia pusiau. Labiausiai nustebau tada, kai prieš keletą metų Žagarėje buvo pagerbimas. Tai ten – iki ašarų, tokio sutikimo iš publikos man neteko patirti. Kaip sakoma, su metais patyrimas kitas, dažnai apsiverkiu susigraudenęs.

– Koks jūsų laimingiausias gyvenimo laikotarpis, į kurį norėtumėte sugrįžti?

– Daug neieškodamas, visada, kai yra panašus klausimas, apsistoju ties vieninteliu laiko tarpu. Ketverius metus išbuvau pas Joną Švedą liaudies dainų ir šokių ansamblyje. Tada aš jaunas buvau, jie visi jauni – šokėjai, dainininkai, pats Jonas Švedas.

– Galvojau, kad paminėsite Milaną, „La Scalą“.

– Čia jau kitas puslapis, toks prie širdies. Kartais pagalvoju – kai buvau laiškininku, mane sustabdydavo draugai iš mokyklos ir sakydavo: „Tai kas iš tavęs dabar bus? Su terba lakstai, kolūky su kokia boba apsiženysi, paršų įsigysi, gyvulių. Samagono yra, gersi, baliavosi, dainuosi, bus tau gerai.“

Man atrodo, kad „La Scala“ buvo toks žaibas. Sprogimas buvo „Metropolitan“, tą priimu kaip profesionalas. Ne taip anksti supratau, kad aš taikausi į tuos profesionalus, į dainininkus, o jiems daugiau nėra kur eiti.

Buvo dar vienas įvykis, kuris pakeitė mano likusį gyvenimą. Pamačiau tokią moterį ir iš pirmo žvilgsnio įsimylėjau. Ir po šiai dienai myliu, tai Eglė. Ji dailininkė, meniškos dūšios žmogus, grynai amerikoninis – buvo metukų, kai 1944 m. pateko į Vokietijos lagerį, paskui – į Ameriką...

Taigi paminėjau dainų ir šokių ansamblį... Jaunystėje dainuodavau Rubinšteino romansą, bet neišdrįsdavau padainuoti to publikai, nes visai kita interpretacija, visai kitas balsas. Toks šiandien mano balsas, nes mano draugas Parkinsonas, kuris sėdi manyje, ne visuomet išeina pasivaikščioti. Tai sunkoka kalbėti.

– Jei galėtumėte, į kokį spektaklį norėtumėte sugrįžti, kuo pabūti?

– Sunkus klausimas. Aš niekad nebuvau iki galo dainininkas, dainininko charakterio. Kažką pražiopsodavau, vėlai susigriebdavau. Pavyzdžiui, pensijos. Pasirodo, neišdirbau tiek metų, kiek reikia. Teatre reikėjo išbūti 25 metus, būčiau gavęs pensiją, bet pavėlavau, nes įstatymas pasikeitė – nepataikiau.

Pagalvojau, kad gal dėl pensijos reikėtų pasinaudoti profesoriaus diplomu. Bet, pasirodo, trūksta dvejų metų – reikia 10 metų. Bet nieko, šiaip taip išsiversiu ir be šitų dalykų. Man svarbu, kad turiu draugų.

O dėl spektaklio – grįžčiau prie „Don Karlo“, Pilypo arijos (visai kitaip dabar daryčiau). Visiškai kitaip padaryčiau ir „Borisą Godunovą“. Sunku kalbėti apie tokius dalykus. Galų gale, visi iš teatro administracijos pranašavo, kad man jau galas, mane laiko iš malonės. Vienas net pasakė – „Vaclovai, tu senas, kam dar keli triukšmą. Du spektaklius per mėnesį gauni ir dar nepatenkintas. Reikia imti viską, ką duoda.“

Pavyzdžiui, Henrikas Kurauskas. Neatsimenu, kuriame pastatyme, bet visas jo vaidmuo buvo toks, kad pilies kieme stovėjo jis su alebarda. Taip pastovėjo, pastovėjo ir išėjo – toks jo pasiekimas buvo. Nuostabus aktorius, bet užmirštas – jį gyvą palaidojo. Buvau jo draugas, žinau, kaip jis kentėjo. Vieną vasarą jo iniciatyva nagrinėjome pagrindines Williamo Shakespeare`o tragedijas. Pasirodo, buvome šiek tiek teisūs, kad W. Shakespeare`as rašė visaip kitaip, nei sakoma.

– Ko galėtumėte palinkėti jaunimui?

– Manau, kad aš nieko jaunimui negaliu palinkėti, nes jaunimas žengia savais keliais, ir teisingai. Aš irgi žengčiau savais keliais. Atėjo jaunimas, ir jokios tragedijos nėra. Mes gyvename, ir man nesvarbu, kaip išeiti iš gyvenimo – lovoje, ant stogo, po mašina. Išeini ir išeini.

Aš patenkintas, kaip nugyvenau gyvenimą. Buvo visko. Galėčiau sakyti, kad džiaugsmo buvo labai daug – džiaugiausi kitų džiaugsmu, o savo džiaugsmo beveik ir neturėjau. Keista. Senam nieko daugiau ir nelieka, tik liežuviu malti.