– Kokie didžiausi iššūkiai jūsų darbe?

– Jų tikrai netrūksta. Didžiausias iššūkis, kai nustatomas vaiko apsaugos poreikis ir reikia užtikrinti saugią aplinką, o asmenų, susijusių emociniais ryšiais, nėra. Skauda širdį, kai tėvai lieka abejingi, nesiekia susigrąžinti vaikų, o vaikai pas globėjus laukia, kada galės grįžti į savo namus. Yra ir tokių atvejų, kai vaikai nenori grįžti į savo biologinę šeimą.

– Dėl kokių priežasčių dažniausiai tenka paimti vaikus iš nesaugios aplinkos?

– Pagrindinė priežastis – nesaikingas tėvų alkoholio vartojimas. Būna atvejų, kai po vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos kitą ar dar kitą dieną tėvai atvyksta į skyrių susigrąžinti vaikų ir, kilus įtarimų bei išsikvietus policijos pareigūnus, tėvai į alkoholio matuoklį pripučia virš vienos promilės alkoholio. Dėl to labai liūdna... Tokiose šeimose vaikus kamuoja įvairūs sunkumai: konfliktiški visų šeimos narių tarpusavio santykiai, psichologinis, seksualinis, fizinis smurtas, nepriežiūra. Dažnai vaikai tampa smurto artimoje aplinkoje liudininkais. Pasitaiko, kad tėvams trūksta gebėjimų atpažinti vaikų emocinius, fizinius, fiziologinius poreikius, dėl to vaikai jaučiasi nesuprasti, pamažu pradeda elgtis maištingai, gali pradėti save žaloti ar vartoti psichoaktyviąsias medžiagas.

– Kokie specialistų veiksmai atvykus į šeimą?

– Vaiko teisių specialistai reaguoja į visus pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, t.y. ir tais atvejais, kai pažeidimas galimas arba įtariamas, taip pat, kai gaunama anoniminė informacija. Kai vaikas patiria smurtą, kyla realus pavojus vaiko gyvybei ar saugumui, į šeimos gyvenamąją vietą vykstame nedelsiant. Kitais atvejais, jeigu pagal pranešimo turinį nustatoma, kad tiesioginės grėsmės vaiko sveikatai, gyvybei ir saugumui nėra, į šeimą privalu nuvykti per tris darbo dienas. Specialistams atvykus į šeimą, visų pirma, prisistatoma, šeimai paaiškinamas atvykimo tikslas ir apsilankymo procedūra. Paprastai trumpas ir aiškus paaiškinimas sumažina šeimos nerimą, bendrauti tampa lengviau. Jei pokalbio metu nustatoma, kad vaikui likti tuo metu šeimoje yra nesaugu, jis perkeliamas į saugią aplinką (saugios aplinkos vaikui sąlygos gali būti sukuriamos ir vaiko gyvenamojoje vietoje į pagalbą pasitelkiant artimus vaikui žmones) ir atliekamas vaiko situacijos vertinimas. Ypatingas dėmesys skiriamas vaiko nuomonei, išgyvenimams, patirtims, vertinimams, norams ir lūkesčiams. Jeigu pagal amžių ir brandą vaikas gali pats išreikšti savo mintis, išklausoma jo nuomonė.

– Kaip užmezgate ryšį su tėvais?

– Prieš pradedant bendrauti su tėvais, būtina jiems paaiškinti, kad norima padėti šeimai. Taip pat svarbu pasistengti juos nuraminti. Dėmesys ir empatija padidina tikimybę, kad žmonės sutiks išsipasakoti, priimti siūlomą pagalbą. Pastebime, kad pokyčių galima tikėtis tik pavykus įtikinti šeimos narius, jog stengtis verta ir visus sunkumus įmanoma įveikti. Visais atvejais stengiamės išsiaiškinti priežastis, dėl kurių kyla nesutarimų, ir padėti šeimoms spręsti net ir įsisenėjusias problemas, motyvuoti juos keistis.

Sunku matyti nuliūdusį, pykstantį, sutrikusį ar skausmą išgyvenantį vaiką, o dar sunkiau tokį vaiką nuraminti.

– Kaip prieinate prie vaiko, kaip gesinamos jo emocijos?

– Sunku matyti nuliūdusį, pykstantį, sutrikusį ar skausmą išgyvenantį vaiką, o dar sunkiau tokį vaiką nuraminti. Pirmiausia mes galime jį išklausyti. Vaikams labai svarbu, kad, esant krizinei situacijai, šeimoje su jais kažkas pakalbėtų. Dauguma vaikų su mumis iš pradžių bendrauja nedrąsiai, tačiau žodis po žodžio tampa atviresni, nuoširdesni, pradeda drąsiau reikšti savo mintis, emocijas. Jaunesnio amžiaus vaikams apskritai nelengva žodžiais išsakyti tai, ką jie jaučia, todėl su tokiais vaikais reikia bendrauti dar supratingiau, paprasčiau. Itin svarbu parodyti vaikui, kad jo jausmai ir kiti išgyvenimai yra svarbūs ir verti dėmesio. Negalima neigti vaiko jausmų, nes taip mes parodytume, kad neigiamos emocijos ir jų demonstravimas yra netinkamas elgesys, dėl to vaikas gali užsisklęsti, pajausti gėdą ir visai nebekalbėti. Vaikai tikrai turi ką papasakoti, nori pasidalyti, būti išgirsti ir suprasti. Kadangi kiekvienas vaikas yra individualus, tad ir ryšio su juo užmezgimo, pagalbos vaikui teikimo būdai ir priemonės turi būti savitos.

– Kokią žinutę norėtumėte perduoti tėvams ir vaikams?

– Vaikams norėtųsi palinkėti laimingos vaikystės, paauglystės, būti drąsiems, laisviems ir išgirstiems. Tėvams linkiu daugiau dėmesio skirti vaikams, daugiau laiko – pokalbiams su vaiku ir bendroms veikloms kurti, jo nuomonei, dienos įvykiams išklausyti. Nepamirškite apkabinti vaiko ir parodyti, kad jis yra svarbus jūsų gyvenime. Nėra blogų vaikų, tik jų elgesys kartais netinkamas.

„Pyktis yra normalus kiekvienos šeimos augimo ar raidos etapas, kažkokios krizės išgyvenimas. Kitas dalykas, kaip tą pyktį asmenys realizuoja. Jeigu pykstasi prie vaiko ir tenka įsikišti teisėsaugai ir iškviesti vaiko teisių specialistus, vadinasi, nebuvo pasirinktas racionalus būdas problemos sprendimui“, – pasakoja Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Neringa Martišienė.

Per pandemiją vaiko teisių specialistų iškvietimų padaugėjo net 1,7 karto. Tačiau – paradoksas. Pasitvirtinusių atvejų, kuomet šeimoms reikėjo realios pagalbos, statistiškai sumažėjo. Buvo ir kuriozų, kai vaikai savo tėvus skundė policijai dėl ribojamo laiko prie kompiuterio ar sugedusio mobiliojo telefono.

Išsamus pokalbis apie Vaiko teisių apsaugos tarnybos veiklą, pasikeitusią darbo metodiką, budrius kaimynus ir sumanius vaikus – „Kauno dienos“ studijoje.

„Į skyrių atėjo jauna, graži moteris, susirado mane ir padėkojo. Atmintyje iškilo apsiverkusios paauglės portretas, kai prieš kelis metus atvykau į šeimą ir radau akivaizdžiai ilgą laiką girtaujančią mamą bei nelaimingą paauglę, kuri, žinojau, bėga iš namų, nesimoko. Mergaitę teko paimti iš nesaugios aplinkos. Tuomet buvo daug ašarų ir pykčio. Ir štai metai ėjo, mergaitė, padedama gerų ir rūpestingų žmonių, atsitiesė, patyrė mokymosi džiaugsmą, atrado save – gražų ir protingą žmogų“, – pasakoja šiuo metu Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Akmenės rajone patarėja dirbanti R. Ambražūnė.

Paaiškėjo, kad vaiko teisių gynėjai padėkoti atėjusi mergina paskyrė save tokiems pat gyvenimo nuskriaustiems vaikams, kokiu kažkada buvo pati – mergina dirba socialinį darbą.

„Mane ši ir daug kitų sėkmingų gyvenimo istorijų įkvepia, skatina, moko ir motyvuoja atlikti savo darbą dar geriau. Esu laiminga, kad pasirinkau dirbti vaiko teisių apsaugos sistemoje“, – sako Rūta.

Kai į vaiką sudedi pasitikėjimą, švelnumą, tai visada atsiperka, ne šiandien, ne rytoj, tačiau vaikui padovanotas gerumas kaupiasi jame ir kuo daugiau jis gauna, tuo daugiau išmoksta atiduoti.

Iš pradžių moteris dirbo Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Šiaulių skyriuje, buvo gynėja. Laikui bėgant įgavo vis daugiau patirties ir šiandien ji – Akmenės rajono skyriaus patarėja. „Sekasi gerai, komanda puiki, visi myli savo darbą, jį išmano. Ką planuoju? Planuoju toliau ginti vaikus, padėti šeimoms, siekti, kad žmonės gyventų laimingi, nes tai, ką darau, yra mano pašaukimas“,  – įsitikinusi R. Ambražūnė.

Gerumą savyje atrado dar būdama vaikas

Kiek Rūta save atsimena, vis norėjo padėti silpnesniems, nuskriaustiems.

„Kol buvau maža, tai vis gelbėdavau gyvūnėlius. Visus laukinius kačiukus pašerdavau, silpnesnį nešdavausi namo ir slaugydavau. Tėvai, žinoma, nebuvo sužavėti mano gailestingumu, bet nedraudė. Mokykloje vis stodavau ginti silpnesnio, patiriančio skriaudą mokinio. Buvau kovotoja už gėrį ir tiesą. Kai įstojau į universitetą, vaikų dienos centre tapau savanore. Man vis atrodė, kad per mažai atiduodu savęs, žinojau, jog galiu daugiau. Aukojau laiką ir pajamas“, – pasakoja R. Ambražūnė.

Tokios investicijos, esą, grįžta su kaupu – pasėtas gerumo grūdas auga vaikų širdelėse: „Kai į vaiką sudedi pasitikėjimą, švelnumą, tai visada atsiperka, ne šiandien, ne rytoj, tačiau vaikui padovanotas gerumas kaupiasi jame ir kuo daugiau jis gauna, tuo daugiau išmoksta atiduoti.“

Pagalbos būdų yra, tik reikia juos parodyti šeimoms

Rūta džiaugiasi ne tik laimingais užaugusiais vaikais, kuriems kažkada reikėjo pagalbos, bet ir jų šeimomis. Vaiko teisių gynėjams labai dažnai tenka padėti ne tik į bėdą patekusiam vaikui, bet ir jo šeimai.

„Atsimenu vieną jauną moterį, kuri augino vaikus toli gražu ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Moteris ir vaikai kentėjo nuo smurtautojo vyro, tačiau išeiti neturėjo kur – vyras uždirbo, išlaikė šeimą, namai taip pat buvo jo,  moteris neturėjo darbo, jokio užnugario ir atramos, todėl kentė smurtą. Tokio gyvenimo kaina buvo baisi. Šeimai patekus į Vaiko teisių apsaugos skyriaus akiratį, daug galvojau, kaip jai padėti. Kartu su kolegomis ir kitomis institucijomis ieškojome įvairių pagalbos būdų“, – pasakoja R. Ambražūnė.

Pasak jos, neretai smurtą patiriančios moterys bijo, nesiryžta palikti smurtautojo, imtis iniciatyvos ir atsakomybės už geresnį savo ir vaikų gyvenimą. Taip įvyko ir šį kartą. Vaiko teisių gynėjams teko įdėti daug pastangų, kad įkalbėtų ir padrąsintų moterį keisti gyvenimą.

„Daug įdėjome pastangų, daug kalbėjome su šia moterimi ir ji, mūsų dideliam džiaugsmui, neatsisakė pagalbos, kibosi į ištiestą ranką. Aš, kaip vaiko teisių specialistė, dariau viską, kad moteris su vaikais pamatytų šviesesnį gyvenimą. Mums pavyko – ji rado drąsos pasitraukti iš aplinkos, kur smurtaujama, mokėsi, padėjome jai rasti pastogę, darbą. O su šita sėkme atėjo ir pasitikėjimas savimi. Moteris suprato, kad ji viską gali pati ir svarbiausią – gali auginti vaikus ramioje aplinkoje, kurioje nėra smurto“, – pasakoja R. Ambražūnė.

Vaiko teisių specialistė sako kiekvieną kartą pradėdama dirbti su šeima, kurią ištiko krizė, tikinti, jog pavyks padėti: „Toks darbas – mano pašaukimas, kaip aš galiu netikėti. O kai tiki, gi negali nepasisekti“.

Gerumo išmoko iš savo šeimos

Rūta sako, kad darbe ją įkvepia teigiama gyvenimo patirtis – ypač pačios laiminga vaikystė.

„Visi vaikai turi teisę augti laimingi – šį žinojimą aš gavau, ko gero, nuo gimimo. Gimiau gerokai per anksti, mažutė ir silpna. Gydytojai mamai suteikė nedaug vilties, kad gyvensiu. Mano mama ir tėtis įdėjo labai daug pastangų ir meilės, kad aš augčiau sveika ir laiminga“, – pasakoja Rūta.

Moteris džiaugiasi, kad turėjo nepaprastai laimingą vaikystę. Nors augo mieste, tačiau turėjo ir kaimą: „Nuvažiuodavom ir visos vaikystės vasaros kvepėjo pievomis, sugrėbtu šienu, žydėjo ramunėmis, turėjo vyšnių ir žemuogių skonį. Mano vaikystė buvo žavi ir spalvota.“

Tačiau visų svarbiausia, pasak moters, kad ji turėjo puikius, mylinčius tėvus.

„Tėvų visada buvau suprasta ir palaikoma. Apie jokias „beržines košes“ mes su sese nė nebuvome girdėjusios. Neatsimenu, kad tėvai su mumis būtų kalbėję pakeltu balsu ar grubiai, visas problemas išspręsdavome ramiai. Mano tėveliai turi Dievo dovaną – išmintingai mylėti vaikus. Ir aš to mokausi, nešu šias pamokas ir patirtis į šeimas, kurios patiria sunkumų“, – sako vaiko teisių gynėja R. Ambražūnė.

Gyvenimas gali apvirsti aukštyn kojomis

Šilutėje gyvenantis daugiavaikis tėvas pasakojo, kad nemalonus pokalbis su Šilutės Žibų pradinės mokyklos darbuotoja įvyko dėl nepristatytų pažymų. Anot vyro, pas vaikų psichiatrę Klaipėdoje sūnus buvo užregistruotas praėjusių metų lapkričio mėnesį. „Gruodžio pradžioje įvyko vizitas. Vaikų psichiatrė paklausinėjo sūnų ir sakė, kad atsakymą nusiųs šeimos gydytojui. Šeimos gydytojas atostogavo, buvo Kalėdos, Naujieji metai ir užsitęsė reikalai su atsakymu. Nežinau, ar dėl pandemijos, ar kitų priežasčių, bet vaikų psichiatrės atsakymai šeimos gydytojo nepasiekė, – pasakojo pašnekovas. – Praėjusią savaitę paskambino iš mokyklos ir paprašė atnešti pažymą. Šeimos gydytojas teigė jos paieškosiantis, ieškojo savaitę, bet nerado. O tada mane mokyklos socialinė pedagogė – pavardės neatsimenu, tačiau ją pažįstu iš išvaizdos – užsipuolė. Šaukė ir grasino, kad iškvies man Vaiko teisių tarnybą. Aš stovėjau pasimetęs: kai prisižiūri, kai vaikus atiminėja be rimtos priežasties, tai išsigandau. Įsivaizdavau, kad grįšiu iš darbo ir neberasiu vaiko. Sūnų labai myliu ir išsigandau, kad gyvenimas gali apvirsti aukštyn kojomis.“

Vitalijus atviras – ši mokykla jam labai patinka, jį tenkina ugdymo procesas, iki šio įvykio su mokyklos darbuotojais sutarė gerai, tad toks nemalonus pokalbis jį paliko be žado. Anot vyro, pirmoje klasėje sūnui socialinė pedagogė prilygo tarsi mamai, mat pastaroji užsienyje gyvena jau penkerius metus.

Šaukė ir grasino, kad iškvies man Vaikų teisių tarnybą. Aš stovėjau pasimetęs: kai prisižiūri, kai vaikus atiminėja be rimtos priežasties, tai išsigandau. Įsivaizdavau, kad grįšiu iš darbo ir neberasiu vaiko.

„Mokykloje sako, kad sūnus – žvėriukas. Esmė tokia: jie teigia, kad sūnui reikia kažkokių vaistų ir įsivaizduoja, kad prigirdžius vaistų apdujęs vaikas pamokose sėdės ramiai. Jis juk berniukas, judrus, namuose su juo normaliai pavyksta susitvarkyti. Sūnus pasakoja, kad jį vaikai erzina, o jis turi jėgos ir susimuša“, –  tėvas tikina, kad vaikai erzino, o berniukas mušdavosi, stumdydavosi ir anksčiau. Anot pašnekovo, berniukas be priežasties nesimuša – jėgą naudoja, kai jį stipriai suerzina.

„Tokių vaikų nuotaikos labai greitai keičiasi, tad reikia mokėtis su jais elgtis – apsikabinu ir viskas būna gerai. Ant jo šaukti negalima, nes tada jo akys tik didėja, didėja ir sūnus gali pulti į isteriją. Jam reikia daug meilės ir švelnumo, nes jis geras vaikas, – apie mažametį pasakoja Vitalijus.  – Mokytis jam sekasi gerai, ypač matematika, lietuvių kalbą supranta prasčiau – prašo pagalbos ir laukia patvirtinimo.“

Vitalijus tikina, kad iki šiol vaiką pas gydytojus vežė ne kartą, dėl autizmo spektro sutrikimų prieš porą metų teko gulėti ir ligoninėje Vilniuje. „Jam gerti vaistų gydytojai nerekomendavo, jį reikia saugoti nuo kitų vaikų, nes jis, matyt, nori dėmesio, o tada kyla konfliktai“, – pasakojo daugiavaikis tėvas, kurio kiti vaikai jau yra pilnamečiai.

Paklausus, ar vyrui iki šiol teko susidurti su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistais, jis neneigė, kad su tarnybos darbuotojais teko pabendrauti, kai skyrėsi su žmona, ir maždaug prieš 14 metų. Šeima į šios tarnybos akiratį pateko dėl kito sūnaus ir dukros, tačiau šiuo metu šios tarnybos specialistai pagalbos vyrui neteikia.

„Mokyklos darbuotoja sako, kad aš nesirūpinu vaiku, tačiau juk aš ir į darbą turiu eiti, maistą pirkti, mokesčius mokėti, – teigė vyras. – Septintą vaiką auginu, aš negeriu, nerūkau, kitų žalingų įpročių neturiu, tai nėra ko manęs mokinti. Visi mano vaikai – tvarkingi.“

Vitalijus teigė dėl reikalingų pažymų pakartotinai skambinęs ir šeimos gydytojui, ir sūnų konsultavusiai psichiatrei.

Asociatyvi freepik.com nuotr.

Prašė pažymos

Šilutės Žibų pradinės mokyklos direktorė Elena Šarkienė portalui pasakojo, kad šiam berniukui mokykla nori padėti gauti ugdymą, atitinkantį jo specialiuosius poreikius. Anot pašnekovės, vaikas buvo įvertintas tarnybų ir buvo prieita prie išvados, kad mokiniui reikia apsilankyti pas vaikų psichiatrą.

„Socialinė pedagogė paprašė pristatyti psichiatro pažymą, nes berniukas agresyvėja, jis tampa nebevaldomas, jo pasiekimai smunka, tad norime jam pagelbėti: sužinoti, kaip prie vaiko prieiti, kokius būdus ir metodus pritaikyti, parinkti ugdymą, atitinkantį jo poreikius, gal vaikui būtų paskirtas medikamentinis gydymas. Mes nežinome, kaip dirbti, o kadangi tėtis yra įstatyminis vaiko globėjas, jis turi užtikrinti, kad sūnus gautų normalų ugdymą. Kitu atveju mes privalėsime kreiptis į tarnybą“, – sakė E. Šarkienė. Šilutės Žibų pradinės mokyklos direktorė teigė, kad mokykloje mokosi 300 vaikų ir klausė, kas liks kaltas, jei vyro sūnus sužalos kitą mokinį.

Socialinė pedagogė paprašė pristatyti psichiatro pažymą, nes berniukas agresyvėja, jis tampa nebevaldomas, jo pasiekimai smunka, tad norime jam pagelbėti.

„Darėme viską, ką galėjome. Jei ne mokyklos pastangos, tėtis būtų nieko nedaręs, nes jis nesiorientuoja, kur reikia kreiptis, ką sakyti, tad mūsų mokyklos darbuotojų, socialinės pedagogės, specialistų, vaiko gerovės komisijos dėka viskas buvo sudėliota taip, kaip vaikas būtų užrašytas vizitui pas gydytoją. Tėtis nepristato medikų pažymų, manau, kad jis nieko ir nedarė. Tad kaip mes galime pagelbėti vaikui – esame įstumti į kampą“, – pasakojo E. Šarkienė. 

Anot jos, mokinio tėvas dabar jau teigė paskambinęs visur, kur reikia, ir pažadėjo artimiausiu metu pažymas į mokyklą pristatyti.

„Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos jam nereikėjo išsigąsti. Jei jis būtų pristatęs visus dokumentus, ši situacija nebūtų kilusi. Tėčiui reikėjo daugiau kontaktuoti su mokyklos darbuotojais, o ne siuntinėti juos toli, toli, aiškinti, kad neturi laiko“, – sakė mokyklos vadovė.

Anot pašnekovės, specialus ugdymas mokykloje yra taikomas šešiems mokiniams. Jie mokyklą lanko ir karantino metu. „Mačiau, kad rajone daugėja tokių vaikų, tad šiais mokslo metais pirmą kartą suformavome tokį darinį. Šiems vaikams reikia tikrai didelės pagalbos, jiems turi būti pritaikytas ugdymas, priemonės ir aplinka. Yra klasės mokytojas ir mokytojo padėjėjas, kuris dirba vaiku klasėje. Taip pat yra ir specialioji klasė. Dabar specialiosios klasės mokiniams ugdymas vyksta kontaktiniu būdu – paslaugas teikia socialinis pedagogas, logopedas, psichologas ir spec. pedagogas. Visą šią pagalbą berniukas gauna, – aiškino E. Šarkienė. – Vaikui reikia režimo, namuose jis jo neturi. Jam reikia priežiūros, o jis iš mokyklos pats vienas grįžta namo ir būna vienas. Pas mus specialiųjų poreikių vaikus tėvai atveda į mokyklą ir pasiima iš mokyklos, o šis vaikas tokios kontrolės neturi. Vaikui patinka kompiuteriai ir žaidimai, tačiau šią veiklą reikia riboti, o tėtis to nedaro. Berniukas yra išpuoselėtas, tvarkingas, sušukuotas, švarus, bet jam reikia priežiūros pagal jo poreikius. O tėtis to suteikti negeba.“

Tarnybai šeima nėra žinoma

Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Šilutėje Indra Pranaitienė portalui teigė, kad ši šeima tarnybai nėra žinoma, o mokykla dėl berniuko netinkamos priežiūros taip pat nesikreipė. 

„Šiandien, po jūsų kreipimosi (portalo kauno.diena.lt žurnalistės, aut.pats.), vaiko teisių apsaugos specialistai nedelsiant susisiekė su tėvu, mokyklos atstovais ir tarpininkauja sprendžiant iškilusią problemą. Specialistai išklausė, kas tėvą neramina, aiškinosi, ar vaikas gauna švietimo specialistų teikiamą pagalbą, ypač karantino laikotarpiu. Tarnybos atstovai suteikė visą informaciją, kur galima kreiptis pagalbos, paliko savo kontaktinius duomenis“, – teigė I. Pranaitienė.

Tėvas neatsisako bendradarbiauti su specialistais, esant poreikiui, sutinka nuvežti vaiką pakartotinėms konsultacijoms.

„Pabendravus su tėvu, paaiškėjo, kad vaikas gauna ugdymo įstaigoje visą reikalingą švietimo pagalbą. Tėvas neatsisako bendradarbiauti su specialistais, esant poreikiui, sutinka nuvežti vaiką pakartotinėms konsultacijoms. Tėvas taip pat sutinka bendradarbiauti su mokyklos administracija ir tikina, kad gavęs rekomendacijas, jas iškart pristatys ugdymo įstaigai. Mokyklos atstovai laukia minėtų rekomendacijų iš gydymo įstaigos, kad žinotų, kaip padėti vaikui sklandžiai dalyvauti ugdymo procese, – teigė tarnybos atstovė ir pridūrė – Mokyklos administracijos atstovai, įtardami apie galimai pažeidžiamas vaiko teises, turi teisę ir pareigą pranešti apie tai teritoriniam Vaiko teisių apsaugos skyriui.“

Vaiko teisių apsaugos specialistai pažadėjo domėtis tolimesne šio atvejo eiga.

„Mobilioji komanda darbą su šeima ar vienu iš įstatyminių atstovų, jeigu jis vaiką augina vienas, pradeda tada, kai vaikui nustatomas apsaugos poreikis, tai yra tada, kai šeimą ištinka krizė ir vaikas kurį laiką negali gyventi su šeima,“– sako Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos socialinė darbuotoja specialistė Deimantė Baškienė.

Kokia pagalba teikiama vaikui, kai jam nustatomas apsaugos poreikis?

Lietuvoje jau metus veikia laikinosios priežiūros institutas, kuris padeda užtikrinti vaiko saugumą ir į krizę patekusiems tėvams išsaugoti vaikus šeimoje. Kol mobilioji komanda su socialiniais partneriais tėvams teikia pagalbą keičiant gyvenimo būdą, vaiko teisių specialistai pasirūpina, kad vaiko poreikiai būtų užtikrinti jam liekant kartu su tėvais arba vienu iš jų.​ Tuo metu jiems padeda artimi asmenys, jeigu tokių nėra – vaikas su tėvais arba vienu iš jų apgyvendinamas socialines paslaugas teikiančioje įstaigoje. Tokiu būdu vaikas teisiškai išlieka tėvų šeimoje. ​

Kada ir kaip darbą su šeima pradeda mobilioji komanda?

Kai vaikui nustatomas apsaugos poreikis, mobilioji komanda darbą su šeima pradeda per vieną darbo dieną. Laikas iki išvykstant pas šeimą yra skirtas susipažinti su vaiko situacijos vertinimu, kurį atliko kolegos gynėjai.

„Darbo pradžia su šeima – atsakingas momentas, nes visų pirma reikia daug empatijos ir pastangų, kad šeima ir vaikas pasiruoštų priimti pagalbą, pasitikėtų mobiliąja komanda. Neretas atvejis, kai šeimos nutyli problemas, stengiasi jas pateikti ne taip aiškiai, kaip iš tikrųjų yra. Taip dažniausiai būna, kai vaikas iš šeimos paimtas dėl tėvų girtavimo, nepriežiūros, smurto. Dažnai suaugusieji susidariusią situaciją įvardija, kaip nesusipratimą, neįžvelgia grėsmės vaikams, kad tėvai ištisai girtauja“, – pasakoja D. Baškienė.

Pasak jos, tikroji šeimos situacija vertinama atsižvelgiant į aplinkybių visumą.

„Situacija atsiskleidžia per daug dalykų – per aplinką, kurią randame, per žmonių kūno kalbą, kitas aplinkybes. Tikrai nėra vieno požymio, pagal kurį sprendžiame apie padėtį šeimoje, pavyzdžiui, neplauti indai. Kad šeimoje yra krizė, parodo aplinkybių visuma, kurią vertiname“, – sako D. Baškienė.

Apie vizitą sužino iki atvykstant specialistams

„Žinodami, kad vyksime į šeimą, visada šeimą ir vaiko laikinąją priežiūrą vykdantį asmenį apie apsilankymą šeimos ar vaiko gyvenamojoje vietoje informuojame telefonu ar kitu būdu, nesiveržiame netikėtai“, – sako D. Baškienė.

Jei mobiliajai komandai nepavyko informuoti šeimos ir vaiko laikinąją priežiūrą vykdančio asmens telefonu apie apsilankymą, tai daroma paštu, nurodant, kaip šeima gali susisiekti su vaiko teisių specialistais.

Kaip rašoma pranešime, mobiliosios komandos darbas pradedamas, jei bent vienas iš kartu gyvenančių vaiko tėvų sutinka priimti intensyvią mobiliosios komandos pagalbą ir pasirašo sutikimą.

Mobiliosios komandos užduotis – motyvuoti šeimą keistis

„Šeimai sutikus priimti pagalbą, planuojama, kokia ji turėtų būti. Planas turi atitikti šeimos poreikius ir galimybes, būti jai (suaugusiesiems ir vaikui) suprantamas, o, svarbiausia, turi motyvuojanti keistis. Pats žmogus kartais pasako, kad jeigu nustosiu gerti, pagerės šeimos finansinė padėtis, o tai – jau motyvas“, – sako D. Baškienė.

Kiekviena šeima individuali. Pagal esamą situaciją vaiko teisių gynėjai numato šeimoje identifikuotų problemų sprendimo būdus ir priemones.

„Problemos dažniausiai būna tėvų girtavimas, smurtas, tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai šeimoje negirtaujama, o vaikui, dėl susidariusios krizinės situacijos, nustatomas apsaugos poreikis, nes vaikas bėga iš namų, smurtauja, vartoja kvaišalus“, – sako D. Baškienė.

Mobilioji komanda padeda šeimai ir vaikui valdyti krizę, spręsti konfliktines situacijas, taiko specialias motyvavimo technikas, kad padidintų vidinę asmens motyvaciją priimti pagalbą ir keisti savo elgesį.

Vaiko teisių gynėjai konsultuoja tėvus vaiko auklėjimo, drausminimo, poreikių patenkinimo, saugumo užtikrinimo klausimais, informuoja šeimos narius ir vaiką, kur galima gauti reikalingą pagalbą, paslaugas ar gydymą, pvz. tarpininkauja tariantis dėl pagalbos priklausomybių centruose, dėl psichologų, psichiatrų konsultacijos, net dėl pavežėjimo iki reikiamo specialisto – to neretai reikia atokių kaimų gyventojams.

„Yra tekę susidurti su įsisenėjusia priklausomybės problema, kuri slėpėsi po kitų šeimos narių rūpestingumu, o krizė dėl vienintelio turimo iš tėvų girtavimo šeimą ištiko, kai mirė vaikais besirūpinantis kitas artimas žmogus. Šeimai suteikėme pagalbą, išklausėme, domėjomės vaikų nuomone, įsigilinome. Mūsų tikslas, kad vaikas liktų šeimoje“, – sako D. Baškienė.

Mobilioji komanda su viena šeima dirba 1-2 kartus per savaitę, pokalbiai telefonu gali vykti ir dažniau.

Krizę patyrusi šeima gauna kitas paslaugas

Baigę intensyvų darbą su šeima ir vaiku,  mobiliosios komandos darbuotojai pateikia rekomendacijas savivaldybėse dirbantiems atvejo vadybininkams. Toliau pagalbą šeimai tęsia jie, vaiko teisių gynėjai bendradarbiauja pagalbos teikimo procese.

„Viena mama, su kuria pradėjome dirbti, kai vaikui buvo nustatytas apsaugos poreikis, pati prašė priklausomybių specialistų pagalbos. Organizavome moters pavežėjimą į Klaipėdą pas specialistą. Moteris stengėsi dėl vaikų, ir mes dėjome visas pastangas, kad mama išsivaduotų nuo priklausomybės.  Bendros pastangos nenuėjo veltui“,– džiaugiasi D. Baškienė.

– Kodėl dirbate vaiko teisių apsaugos specialiste?

– Pasiūlymą dirbti šioje srityje gavau visiškai atsitiktinai. Tuo metu, o tai buvo prieš 25 metus, auginau sūnų ir dar negalvojau grįžti į darbo rinką. Kvietimas suintrigavo. Tuomet neįsivaizdavau, kokias funkcijas atlieka Vaiko teisių apsaugos skyrius, tik supratau, kad kažkas apie vaikus. Kadangi auginau vos dvejų metų sūnelį, pamaniau – įgysiu naudingos patirties, sužinosiu, kaip jį auklėti, prižiūrėti. Štai praėjus tiek daug metų – kasdien vis dar įgyju tos patirties.

Skyriuje spėjau padirbėti keliose pozicijose, buvau vyriausioji specialistė, vedėja, šiuo metu esu patarėja. Išgyvenau savivaldos valdžių kaitas, sistemos pertvarką. Nesakau, kad visa tai, kas patirta, yra lengva, bet man tai – prasmingas darbas.

– Ar vaikai prieš dvidešimt, dešimt metų ir dabar labai skiriasi?

– Prieš tuos 25 metus, man pradėjus dirbti, vaikų tiesiog nebuvo girdėti. Jie egzistavo dokumentuose. Visus sprendimus už vaikus priimdavo tėvai, globėjai, pedagogai, valstybės tarnautojai. Tuo metu galiojo suaugusiųjų viršenybės principas sprendimų dėl vaiko priėmime. Vaikai bijojo kalbėti, netikėjo, kad dėl jų išsakytos pozicijos kažkas gali pasikeisti, nežinojo, kur gali kreiptis, jei yra pažeidžiamos jų teisės.

Dirbant šį darbą kiekvieną dieną dalyvauji tarsi loterijoje. Nežinai, išloši lengvesnę, sunkesnę ar protu nesuvokiamą darbo dieną.

Vaikas, kuris išdrįsdavo pareikšti savo nuomonę, nesutikti su suaugusiųjų sprendimais, buvo laikomas išsišokėliu, negerbiančiu suaugusiųjų. Jeigu paauglys – buvo nusidažęs plaukus ryškiai raudonai ar mėlynai –, įsivėręs auskarą į nosį, tai jis iš karto buvo tituluojamas linkusiu nusikalsti.

Labai džiaugiuosi, kad dabar mus supa motyvuoti, mokantys reikšti ir apginti savo nuomonę vaikai, aktyviai dalyvaujantys ugdymo įstaigų, savivaldos gyvenime, išreiškiantys save neformaliose jaunimo grupėse. Po truputėlį jie tapo laisvi ir pilnaverčiai mūsų valstybės gyventojai.

– Ar pamenate jus labiausiai sujaudinusią situaciją?

– Mūsų darbo specifika yra tokia, kad gali būti nustebintas ir sukrėstas kiekvieną minutę, tačiau mano atmintyje vis dar yra likę keli atvejai, kurių negaliu pamiršti. Karjeros pradžioje, apie 1995–1996 metus, dar gyvavo vadinamosios internatinės mokyklos. Vykome į tokią mokyklą dėl galimo pedagogų smurto prieš vaikus. Mus pasitiko visi vienodai aprengti ir vienodai, labai trumpai apkirpti vaikai. Jei mergaitės nebūtų segėjusios sijonukų, nebūtume atskyrę, kur yra berniukai, o kur – mergaitės. Negana to, tuometinis mokyklos direktorius su pasididžiavimu pasakojo apie taikomą prevencinę priemonę vaikams, kurie nesilaiko mokinių vidaus tvarkos taisyklių. Ten buvo įprasta, kad vienas iš vaikų kitą – „nusikaltėlį“ auklėja diržu, o visi likę stovi aplinkui ir skaičiuoja kirčius. Negalėjau suvokti, kad taip gali vykti mūsų šalyje.

Taip pat nuolat atsimenu tvarte rastą prie žemės prišalusią kelių mėnesių mergytę. Ji žiemą buvo palikta be suaugusiųjų priežiūros, nešildomoje patalpoje, o jos drėgni nuo šlapimo rūbeliai prišalo prie betoninių grindų. Tai buvo išties baisus įvykis. Ramino tik tai, kad mergytė išgyveno. Spėjome apsilankyti ir išgelbėti.

Nepamiršiu ir 1998 metais pradėtos vykdyti vaiko globos reformos, kai vaiko globos išmoka siekė 500 litų. Tais laikais tai buvo itin didelė pinigų suma. Prie Skyriaus rikiavosi milžiniškos eilės tėvų su vaikais, kurie norėjo juos „perrašyti“ seneliams, kitiems giminaičiams. Kitaip tariant, norėjo savo noru atsisakyti vaikų, kad išmoką gautų giminaičiai, kurie, ko gero, po to būtų pasidalinę ja su tėvais.

Vos prieš keletą metų, su kolegomis sprendžiant, kokią pagalbą galėtume suteikti vienišai mamai su trimis vaikais, staiga tapome visų jos trijų vaikų „mamomis“. Posėdžio metu mama nuėjo į tualetą ir tiesiog iš jo negrįžo, o vaikai taip ir liko sėdėti mano kabinete. Pradėjus mamos ieškoti, ji telefonu mus informavo, kad nori pradėti naują gyvenimą su draugu, vaikai jai trukdo ir ji jau yra pakeliui į užsienio valstybę. Visada atsimenu vaikų akis, kai teko jiems paaiškinti, kur jie ir su kuo gyvens toliau. Jose nebuvo ašarų, tik tolimas, tuščias, rodos, tave kiaurai perveriantis žvilgsnis. Ašaros buvo mūsų darbuotojų akyse...

– O ar skausmo ašaras šiame darbe dažnai keičia džiugesys?

– Tikrai yra ir ne vienas gražus atsiminimas. Tačiau dirbant šį darbą kiekvieną dieną dalyvauji tarsi loterijoje. Nežinai, išloši lengvesnę, sunkesnę ar protu nesuvokiamą darbo dieną.

Vaikai gimsta iš meilės, tad nereikėtų to pamiršti ir juos auginant.

– Kokiais būdais atsipalaiduojate nuo kasdienio darbo su vaikais?

– Darbo pradžioje galvojau, kad visus vaikus, kuriuos tekdavo paimti iš tėvų, parsivešiu į savo namus, pamaitinsiu, auginsiu. Mane valdė emocijos, asmeniškai grauždavausi – dėl ko vaikams taip atsitiko, net prisiimdavau kaltę už jų tėvus. Neilgai trukus supratau, kad daugiau negalėsiu dirbti šio darbo, jei nesugebėsiu susitvarkyti su savimi, jei sprendimų priėmimuose vadovausiuosi vien tik emocijomis.

Po truputį išmokau atsiriboti nuo jausmų, patiriamų darbe. Padėjo mano šeima, kurioje įsivedėme taisyklę – apie darbą kalbėti tik išskirtiniais atvejais. Dar po ranka papuolė J. Petterson knyga „Siuzanos dienoraštis Nikolui“, kurioje radau puikią mintį, jog žmogus gyvenime nuolat žongliruoja 5 kamuoliukais, tai yra – darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Pasirodo, visi kamuoliukai yra stikliniai, tik darbo kamuoliukas guminis. Nukritus stikliniams kamuoliukams jie gali sudužti ar įskilti, o guminiam nieko neatsitiks. Taigi, darbas yra lyg guminis kamuoliukas, kuris niekada nesudūžta ir vis šokinėja. Nesakau, kad jis nėra svarbus, priešingai. Tačiau kitų vertybių negalima pamiršti dėl darbo.

Geriausia atsipalaidavimo priemonė man – buvimas su šeima. Mes labai aktyvūs, kartu daug keliaujame, plaukiojame, važinėjame dviračiais, žaidžiame lauko tenisą, lankome sporto renginius, mėgstame teatrą. Po darbo dienos, noriu nors trumpai pabūti viena, susidėlioti į stalčiukus dienos išgyvenimus ir patirtis. Kai tik turiu galimybę – skaitau.

Visada smagu atsipalaiduoti su savo kolektyvu ne darbinėje aplinkoje. Kartu minime progas, kai prisijungia naujas darbuotojas, ar kuriam nors atsisveikinant su mumis, minime tradicines metų šventes, gimtadienius, vestuves, vaikų gimimus. Aplinkiniai sako, kad turiu gerą humoro jausmą, kuris taip pat labai padeda atsipalaiduoti ir man, ir mane supantiems žmonėms.

– Ką norėtumėte pasakyti, jei žinotumėte, kad Jus išgirs kiekvienas vaikų turintis žmogus?

– Vaikai gimsta iš meilės, tad nereikėtų to pamiršti ir juos auginant. Vaikus reikia mylėti visa apimtimi: ir tuomet, kai gauna padėką už labai gerą mokymąsi, ir tuomet, kai vaikui nepavyksta išlaikyti egzamino, tuomet, kai tavo draugai džiaugiasi nepriekaištingu ir ramiu savo vaiko paauglystės periodu, o tu sėdi policijoje dėl vaiko padarytų nusižengimų. Sakykite vaikams kuo daugiau gerų žodžių apie juos, apkabinkite, paklauskite, kaip jaučiasi po sunkios dienos, ir tik po to paklauskite, kokį pažymį šiandien gavo.

Vaikams linkiu tikėti ir pasitikėti suaugusiais, kurie nori jiems padėti. Nebijoti ieškoti savęs, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, drąsiai reikšti nuomonę, tikėti, kad jie bus išgirsti, ir tai gali pakeisti jų gyvenimus. Linkėčiau nepamiršti pagarbos vienas kitam ir juos supantiems žmonėms. Tiesiog linkiu būti laisviems, pastebimiems, išgirstiems ir laimingiems.

„Man svarbiausia, kad vaikai nekentėtų, kad jaustųsi saugūs, mylimi savo šeimose, kad šeimų nekamuotų priklausomybės ir nebūtų smurto“, – apie savo darbą gražia žemaitiška tarme pasakoja J. Barauskis.

Gyvenimą paskyrė vaikams

Į Valstybės vaiko teisų apsaugos tarnybos Telšių apskrities skyrių J. Barauskis atėjo iš mokyklos vadovo pareigų. Pedagogines studijas 1983 metais baigęs jaunas rusų kalbos ir literatūros mokytojas buvo paskirtas vadovauti Telšių rajono Nerimdaičių pagrindinei mokyklai.

„Man visada patiko literatūra, ypač domino gyvenimiškos istorijos, kaip žmonės gyvena. Patiko pamokantys įvairių tautų literatūros kūriniai, visada mėgau ir bendrauti su žmonėmis. Dirbdamas mokykloje, stengiausi, kad visiems vaikams būtų jauku, kad aplinka įkvėptų mokytis ir džiaugtis gyvenimu. Deja, ne kartą esu matęs liūdnas vaikų akis, mačiau, kaip juos veikia aplinka, kurioje geriama, mušamasi, kai tėvai vienas kitą užgaulioja bjauriausiais žodžiais“, – pasakoja J. Barauskis.

Pasak pašnekovo, anuomet tokios vaiko teisių apsaugos sistemos kaip dabar nebuvo. Savivaldybės neturėjo vaiko teisių gynėjų, o kaimo mokyklos net nesvajojo apie psichologo ar socialinio pedagogo etatą, nes tada to nebuvo net miestuose.

„Mokytojai, ir aš, mokyklos direktorius, nedarnių šeimų vaikams buvome ir psichologai, ir guodėjai, ir pagalbininkai. Dirbome su meile, su atjauta, kaip sąžinė liepė. Ėjome į šeimas, kalbėjomės, stebėjome, ar mums pavyksta į nedarnias šeimas įnešti santarvės. Kaime visi vieni kitus pažįsta, buvo baisi gėda, jeigu į šeimą ateina mokytojas ir stengiasi paauklėti vaikų neprižiūrinčius tėvus. Pamokydavome, kaip laikytis švaros, kaip nesibarti ir nesmurtauti, kaip tinkamai duoti pastabas, jei vaikas neruošia namų darbų. Į tuos pokalbius įdėdavome visą širdį ir stengėmės auklėti bendruomenę savo pavyzdžiu – patys atsakingai auginome savo vaikus“, – prisimena J. Barauskis.

Sužinojęs, kad Šiaulių universitete galima įgyti ir socialinio pedagogo specialybę, Jonas vėl sėdo į studento suolą. „Labai norėjau turėti daugiau žinių, kaip padėti vaikams. Tada įvyko karjeros posūkis. 2008 metais pradėjau dirbti Vaiko teisių apsaugos skyriuje ir šis darbas man labai patinka – galiu pasitelkti visas savo pedagogo karjeros žinias ir patirtis“, – darbu didžiuojasi vyras.

Bando išmokyti, kad „vaikus mylėti nieko nekainuoja“

Kasdien su įvairiomis šeimomis susiduriantis vaiko teisių gynėjas sako, kad visoms joms stengiasi priminti vieną pagrindinę taisyklę – bet kuriam vaikui reikia tėvų meilės ir jų buvimo kartu.

„Svarbu ne šiaip būti, bet skirti laiko pokalbiams su vaiku, leisti vaikui suprasti, kad šeima yra atrama ir atjauta įvairiose gyvenimo situacijose. Dešimtmečiai bėga, bet vaikams visada reikia to paties – kad kas nors juos glaustų nuo pirmos gyvenimo minutės, kad panešiotų ant rankų, paklaustų, kaip sekasi, kad išmokytų obuolius nuo medžio nukrėsti, žemuoges ant smilgos suverti, o gal šuniukui būdą sukalti. Vaikams dalinti meilę nieko nekainuoja, bet tai neįkainojami turtai“, – apie laimės šeimoje suvokimą kalba J. Barauskis.

Kas kartą, kai aplankome šeimą, kurią ištiko krizė, tikiu, kad anksčiau ar vėliau viskas bus gerai.

Nors specialistas pripažįsta, kad problemų turinčių šeimų dar daug ir vaiko teisių gynėjai beveik kasdien sulaukia pranešimų apie smurtą šeimose, girtavimą, vilties jis nepraranda: „Kas kartą, kai aplankome šeimą, kurią ištiko krizė, tikiu, kad anksčiau ar vėliau viskas bus gerai. Turime ir Šeimų krizių centrą, kur gali glaustis moterys su vaikais, turime gerus priklausomybių gydymo specialistus, taip pat – mobilias komandas, dirba daugybė savo darbą išmanančių vaiko teisių apsaugos specialistų. Tikėjimas nedingsta, nes matau, kad ir problematiškiausios šeimos visgi geba atsitiesti, išbristi iš alkoholio liūno, susirasti darbus ir gražiai auginti savo vaikus“.

Į savo namus priėmė vaikų namų auklėtinę

Su savo žmona, taip pat pedagoge, J. Barauskis užaugino du sūnus ir dukrą. Vienas sūnus – fotografas, kitas – policijos pareigūnas, o dukra – turizmo specialistė, jau ne vienerius metus šeimos svečiuose laukianti Graikijos saloje Kretoje. Savo meile apipilti vaiko teisių gynėjas jau gali ir trejų metukų anūkę.

„Į savo vaikus taip pat sudėjau visą meilę ir žinias, mokiau mylėti žmones ir gamtą, gerbti tėvus ir mokytojus, siekti mokslo. Visa tai man grįžo gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės jausmo pavidalu“, – dalijasi J. Barauskis.

Ši šeima meile pasidalinti moka ir su kitais. Kartu praleisti visas vaikystės atostogas pakvietė vaikų globos namų auklėtinę. „Auginome savo pirmagimę, atėjo graži vasara ir abu su žmona pagalvojome, kad tikrai yra kažkas, kas vaikų globos namuose įsimintinomis atostogomis pasidžiaugti negali. Nuojauta neapgavo – nuvažiavome į artimiausius tuometinius vaikų globos namus ir pamatėme tuščiuose koridoriuose vaikštinėjančią paauglę. Jos vasaroti niekas nepakvietė. Mūsų šeima nusprendė mergaitei padovanoti vaikišką vasarą – pasiūlėme jai svečiuotis. Vaikas sužydo, atsigavo, ėmė šypsotis, iš karto pritapo mūsų šeimoje. Pasibaigus vasarai sutarėme, kad per kiekvienas mokinių atostogas – ir vasarą, ir rudenį, pavasarį bei žiemą, ši paauglė svečiuosis pas mus. Visiems buvo gera“, – šeimos poelgiu pasidalija J. Barauskis.

Džiaugiasi sutikęs tuos, kuriems padėjo

Vaiko teisių specialistas sako, kad kitų padėka ir geras žodis yra svarbiausias atlygis už bet kokią pagalbą. „Kai einu gatve, prie manęs kartais prieina žmonės. Tai mano buvę mokiniai ir jų tėvai, kartais tie, kurių šeimomis pasirūpinti man teko dabartiniame darbe. Jie tiesia ranką, norėdami pasisveikinti, kartais pasidalija džiaugsmais ir rūpesčiais, paklausia, kaip aš gyvenu ir padėkoja. Tai – man įrodymas, kad gyvenu ir dirbu teisingai, gi kitaip, manau, neprieitų, nepasisveikintų, rankos nespaustų. Jeigu tektų gyventi dar kartą, vėl rinkčiausi profesiją, kuri man leistų padėti vaikams“, – sako prasmę savo veikloje matantis, Telšių rajone dirbantis, vaiko teisių gynėjas J. Barauskis.

Vaiko priežiūra ir globa

PIRMOSIOS PRIEGLAUDOS. Prieš daugiau nei 100 metų paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, pradėjo kurtis prieglaudos. Visų pirma jos buvo reikalingos žmonėms, per karą praradusiems tėvus, šeimas ar namus. 1938 metais Lietuvoje jau buvo apie 57 vaikų prieglaudos, kuriose gyveno apie 3 400 vaikų.

DARŽELIAI. Darželiai buvo naujovė šalyje. Įdomu tai, kad iki pat 4 dešimtmečio vidurio vaikų darželiai nepriklausė švietimo sistemai. Juos, kaip ir prieglaudas ar sveikatos centrus, steigė įvairios visuomeninės organizacijos, kurios siekė rūpintis vaikais, pavyzdžiui, Kūdikių gelbėjimo draugija, Lietuvos vaiko draugija, Lietuvių motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga.

Iš pradžių šios draugijos daugiausia rūpinosi tik tais vaikais, kuriems pagalba buvo būtina, pavyzdžiui, našlaičiais, o vėliau pradėjo rūpintis ir šeimose augančiais vaikais.

1936 metais išleistas darželių veiklą reglamentuojantis įstatymas, kuriame iki smulkmenų numatyta vaikų priežiūros tvarka, o patys darželiai tampa švietimo sistemos dalimi. Į vaiko priežiūrą darželyje žiūrėta atsakingai, skatintas vaikų savarankiškumas, o auklėtojos turėjo įgyti specialų išsilavinimą, dirbti pagal griežtus nurodymus.

INSTITUCINĖS GLOBOS SUKLESTĖJIMAS. Sovietinės okupacijos laikotarpiu dėl besiplečiančios pramonės ir ilgų tėvų darbo valandų dar labiau išaugo poreikis institucijų, kuriose ugdomi ar prižiūrimi vaikai. Institucinė priežiūra buvo skatinama, nes nuo mažų dienų šiose įstaigose vaikams buvo galima skiepyti režimui palankias idėjas. Nors vis statyti darželiai, jų trūko, todėl tėvai imdavosi netgi tokių priemonių kaip vaiką laikinai apgyvendinti vaikų namuose, pavyzdžiui, vasaros laikotarpiui. Pamaininį darbą dirbusiems vaikams patogu buvo rinktis savaitinius darželius ar mokyklas-internatus, kur vaikai gyveno nuo pirmadienio iki penktadienio ir namo galėjo grįžti tik savaitgaliui.

IŠ INSTITUCIJOS – Į ŠEIMĄ AR BENDRUOMENĘ. Kadangi ilgainiui pastebėta, kad didelėse vaikų globos institucijose egzistuojanti tvarka yra nepalanki visapusiškam vaikų vystymusi, 2012 metais Lietuva pasuko kitu keliu – pradėjo vaiko globos sistemos pertvarką, kurios metu atsirado su didelių institucijų skaidymu susijusių pakeitimų, pavyzdžiui, atsirado globos centrai, budintys globotojai, įvairios paramos priemonės globėjams ir įvaikintojams. Šiuo metu vaiko iki 3 metų globa institucijoje gali būti nustatyta tik išskirtiniais atvejais.

DIENOS CENTRAI. 2001 metais Lietuvoje atsirado pirmi vaikų dienos centrai, kuriuose užimtumo ir laisvalaikio veiklas, socialinių įgūdžių ugdymą, nemokamą maitinimą, mokymosi pagalbą gauna su įvairiais iššūkiais susiduriantys vaikai. 2003 metais Seimas patvirtino pirmąją Vaiko gerovės valstybės politikos koncepciją. Remiantis ja, o vėliau – atnaujinamais planais, ilgainiui gyvendintos įvairios veiklos, skirtos gerinti vaikų situaciją Lietuvoje – finansuoti vaikų dienos centrai, įvairios paslaugos nuo smurto nukentėjusiems vaikams, paslaugos šeimoms, auginančioms vaikus, vaikų ir visos visuomenės informavimas apie vaiko teises ir jų svarbą ir daugelis kitų svarbių priemonių.

Mokykla ir darbas

PRIVALOMAS PRADINIS MOKSLAS. Po Pirmojo pasaulinio karo didelė dalis lietuvių buvo neraštingi, todėl nepriklausomos Lietuvos valdžios tikslas buvo mokyti ir šviesti gyventojus. Jau 1922 metais numatytas nemokamas keturmetis pradinis mokslas 7–11 metų vaikams. Tačiau panašėti į realybę tai pradėjo tik po bene dešimtmečio. Mokyklų tinklas 1922 metais kaimuose dar buvo retas (vaikams reikėdavo toli eiti), o ir tėvai ne visada sutikdavo, kad vaikas mokytųsi, o ne dirbtų ūkio darbus, kaip buvo įprasta iki tol.

Pradinukai, kaip ir dabar, pradinę mokyklą lankydavo 4 metus. Nors mokslo metai kaimuose oficialiai prasidėdavo Švietimo ministerijos nustatytą dieną, vaikai mokyklą lankyti pradėdavo tik nudirbę didžiuosius darbus ūkyje.

Miestuose situacija buvo kita. Plečiantis pramonei abu tėvai dažnai dirbdavo, todėl vaikui lankant mokyklą tėvams nereikėdavo sukti galvos dėl jo priežiūros.

PO PRADINĖS MOKYKLOS. Pabaigę pradinę mokyklą vaikai galėjo eiti mokytis į progimnaziją arba gimnaziją. Tačiau mokslas čia jau buvo mokamas. Nemokėti už jį galėjo nebent labai gabūs vaikai. Tačiau vargingai gyvenantys kaimo gyventojai ir tokiu atveju dažnai negalėdavo leisti vaiko toliau mokytis, nes progimnazijos ir gimnazijos dažnai būdavo toli, didesniame miestelyje, kur reikėdavo nuomoti vaikui būstą. Tokia situacija lėmė, kad baigę pradinę mokyklą vaikai dažnai grįždavo toliau dirbti į ūkius.

Miesto vaikai esant sudėtingesnei finansinei situacijai galėjo ir šiek tiek užsidirbti. Nors vaikų darbas pramonėje nebuvo masinis reiškinys, jo pasitaikydavo. Vaikai nuo 14 metų dažnai įsidarbindavo pagalbiniams darbams Kauno, Šiaulių ar Panevėžio fabrikuose, kuriuose dirbo jų tėvai, ar kitiems nesudėtingiems darbams, pavyzdžiui, laikraščių išnešiojimui.

1931-aisiais Lietuva ratifikavo konvenciją dėl naktinio vaikų darbo pramonėje. Joje numatyta, kad vaikams draudžiama dirbti naktį, nebent kartu dirba jų šeimos nariai. Tačiau vyresni nei 16 metų vaikai galėjo dirbti konkrečiose pramonės šakose, kur reikalingas nepertraukiamas darbas.

Dirbti ypač skatinti vaikai, kurie nesimokydavo ir dienas leisdavo gatvėje.

GATVĖS VAIKAI. Tarpukariu buvo nemažai vaikų, kurie nesimokydami ir nedirbdami plėšikaudavo ar darydavo kitus smulkius nusikaltimus. Toks gyvenimo būdas juos vedė į kolonijas. Tiesa, buvo stengiamasi vaikų iš karto į kolonijas nesiųsti – ten jie patekdavo tik po kelių nusikaltimų ir nesikeičiant situacijai. Kolonijose gyvendavo ir fizinę bei protinę negalią turintys vaikai.

Gatvės vaikų problema padėjo savotiškus pamatus socialinio darbuotojo specialybei. Su šiais vaikais 4 dešimtmetyje Kaune dirbdavo policijos komisariato darbuotojai, kurie stengdavosi vaikams padėti, kalbėtis su jų tėvais, apsaugoti nuo patekimo į koloniją ar surasti iš jos pabėgusius vaikus. Planuota šiuos darbuotojus rengti specialioje mokykloje.

MOKYKLA RUOŠĖ SISTEMAI PALANKIUS DARBININKUS. Sovietų Sąjungos okupacijos metu privalomasis mokslas prailgintas iki 7 metų: mokytis būtina nuo 7 iki 14 metų. Švietimo sistema nedelsiant po okupacijos buvo politizuojama ir ideologizuojama, komunizmui nepritariantys mokytojai tapo vienais pirmųjų tremtinių.

Nei mokytojai, nei mokiniai neturėjo teisės reikšti kitokią nuomonę negu oficialioji, įvesta visiška kontrolė. Mažesnės kaimo mokyklos uždaromos, todėl vaikams tenka mokytis didesniuose miesteliuose esančiose mokyklose, prie kurių pradėti statyti bendrabučiai. Vaikai iš mokyklos turėjo išeiti palankiais sistemai darbininkais, todėl bendrojo lavinimo programas papildė profesinis ir gamybinis mokymas, buvo kuriami tarpmokykliniai gamybinio mokymo kombinatai, kuriuose aukštesniųjų klasių mokiniai galėjo įgyti pirminių pasirinktos profesijos darbo įgūdžių.

PRIVALOMASIS MOKYMAS PRIEŠMOKYKLINUKAMS. 1998 metais Lietuvoje nustatomas privalomasis dešimtmetis mokslas nuo 7 iki 16 metų. 2004 metais įteisintas metus trunkantis priešmokyklinis ugdymas, o 2016 metais jis tampa privalomas, todėl dabar vaikai turi mokytis nuo 6–7 iki 16 metų. 2020 metais, pasaulį apėmus koronaviruso pandemijai, vaikų švietimas pirmą kartą istorijoje tokiu mastu vyko nuotoliniu būdu.

NEPILNAMEČIŲ DARBAS. Dirbti dabar vaikai gali nuo 14 metų, bet yra daug apribojimų. 14–16 metų vaikai gali dirbti tik lengvus darbus, kurie nekenkia vaikų saugai, sveikatai, vystymuisi, netrukdo mokytis. 16–18 metų asmenims Vyriausybė yra nustačiusi sąrašą darbų, kuriuos dirbti draudžiama. Jeigu vaikas nori įsidarbinti, turi pateikti tėvų sutikimą, medicininę pažymą su patvirtinimu, kad konkretų darbą jam dirbti galima, o jei darbinamasi per mokslo metus – mokyklos raštišką sutikimą.

Vaiko padėtis

PIRMIEJI ĮSTATYMAI. Pirmieji įstatymai, susiję su geresne vaiko padėtimi ir teisėmis, atsirado tarpukariu. Tai – Mažamečių vaikų teisių įstatymas, Motinos ir vaiko globos įstatymas, Prieglaudų laikymo įstatymas, Ligonių kasų įstatymas. Remiantis pastaruoju, jau 1926 metais kriterijus atitinkančioms motinoms buvo suteikiamos motinystės atostogos ir piniginė išmoka gimus naujagimiui. Taip pat iki 13 kūdikio savaitės buvo mokama kūdikio maitinimo pašalpa, bet tik tuo atveju, jei motina pati maitindavo naujagimį.

Tarpukariu taip pat egzistavo ir vaiko pinigai. Tiesa, palyginti su šiandiena, juos gavo labai nedaug vaikų – išmoka mokėta tik savivaldybių įstaigų darbuotojų vaikams iki 14 metų. Ji siekė 20 litų per mėnesį. Tai buvo nemaža suma – ketvirtame dešimtmetyje, kai šalies ekonominė situacija buvo jau gerokai stabilesnė, vidutinė kvalifikuotų darbininkų alga už 8 darbo valandas 1930 metais buvo 11,60 lito, nekvalifikuotų darbininkų – 8,30 lito.

Pirmasis tarptautinis dokumentas apie vaiko teises – Ženevos vaiko teisių deklaracija – pasirodė 1924 metais. Jame skelbta apie tai, kad vaikui reikia duoti tai, kad geriausia. Tiesa, Lietuva šios deklaracijos neratifikavo.

LIETUVA UŽDRAUDĖ SMURTĄ PRIEŠ VAIKUS. 1989 metais Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimtas pagrindinis šiuolaikinis dokumentas, kuriame aptariamos vaiko politinės, pilietinės, socialinės ir kultūrinės teisės – Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija. Šią konvenciją Lietuva ratifikavo 1995 metais.

2000 metais Lietuvoje atsirado Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga – nepriklausoma žmogaus teisių institucija, kuri stebi vaiko teisių situaciją šalyje ir ją vertina. Taip pat institucija nagrinėja individualius skundus dėl vaiko teisių pažeidimų.

Nuo 2003 metų užtikrintos priemonės vaikų situacijai Lietuvoje gerinti – nenutrūkstamas vaikų dienos centrų finansavimas, įvairios paslaugos smurtą patyrusiems vaikams, paslaugos šeimoms, auginančioms vaikus, vaikų ir visuomenės informavimas apie vaiko teises ir jų svarbą ir daugelis kitų priemonių. Visa tai tapo įmanoma patvirtinus Vaiko gerovės valstybės politikos koncepciją, kurią ilgainiui keitė tvirtinami planai.

Visgi nuo pirmųjų deklaracijų turėjo praeiti dar labai daug laiko, kol būtų įgyvendinta tokia vaiko teisė kaip gyvenimas be smurto. Smurtas kaip auklėjimo priemonė ypač okupacijos metais buvo pasitelkiamas tiek šeimose, tiek įvairiose institucijose. Mokytojo pliaukštelėjimas liniuote per mokinio pirštus ar statymas į kampą buvo laikoma įprastu elgesiu.

2017 metais Lietuva prisijungė prie šalių, kurios uždraudė fizinių bausmių vaikams taikymą visose aplinkose – švietimo sistemoje, nepilnamečių justicijos sistemoje, globos sistemoje ir šeimoje.

Lietuva yra viena iš 74 valstybių, kuri uždraudė visų formų smurtą prieš vaikus.

2018 metais visi Lietuvos vaikai pradėjo gauti vaiko pinigus. Tai – piniginė išmoka, mokama iki kol vaikui sukaks 18 metų. 2020 metais ji siekia 60 eurų, o jeigu šeima gausi ar nepasiturinti arba augina neįgalų vaiką – vaiko pinigai iš viso siekia 100 eurų vaikui.