„Keičiam tą situaciją ir net organizuojame džiovinimą pas save, bet tada galime surinkti žolę tik iš aplinkinių rajonų. Vaistažolių negalima ilgai laikyti, kad nesušustų. Todėl patys vežame žmones į augimvietes rinkti“, – BNS teigė apie pusšimčio pavadinimų vaistažoles superkančios įmonės „Švenčionių vaistažolės“ direktorius Elmantas Pocevičius. 

Anot jo, šie metai įmonei bus sunkūs – eksportas mažėja penktadaliu, pardavimai Lietuvoje taip pat smunka, nes žmonės perka mažiau arbatų.

„Situacija dabar yra bloga: žolės derlius nedžiugina, šiemet mažėja per pandemiją išaugę arbatų pirkimai – virš 10 proc. Jau pernai metų gale pajutome, kad mažėja pirkimai ir kitose šalyse, nes eksportuojame. Eksportas menksta virš 20 proc. Tai daug. Šie metai bus sunkūs. Apskritai vaistažolių Lietuvoje nuperkama vis mažiau ir mažiau, nors lietuviai labai mėgsta vaistažolių produktus ir suvartoja labai daug, bet auginti ar rinkti nemėgsta“, – tvirtino įmonės vadovas. 

Šie metai bus sunkūs.

Anot jo, gamintojams kasmet pritrūksta beveik visų vaistažolių. Įmonė per metus superka apie 300 tonų lietuviškos ir atsivežtinės žolės. Jeigu geri metai, pusė būna lietuviškos vaistažolės, o jeigu blogi – iki trečdalio. „Švenčionių vaistažolės“ 30-40 proc. lietuviškų vaistažolių nuperka iš gyventojų, kitas – iš jas auginančių ūkių.

„Mažai ko turime pakankamai ir netrūksta – liepų žiedų kasmet trūksta, kaip ir čiobrelio, ramunėlių, melisos, dabar – gauromečio“, – sakė „Švenčionių vaistažolių“ vadovas. 

E. Pocevičiaus teigimu, vaistažolių verslui plėstis pastaruoju metu trukdo Žemės ūkio ministerijos pievų šienavimo politika. 

„Liepia nušienauti laukines pievas, o mes savininkų negalime priprašyti šiek tiek luktelti, kol užaugs ar pradės žydėti vaistažolės, kurias mūsų žmonės susirinktų. Tas priverstinis šienavimas mums yra labai blogai – žmonės neberanda vaistažolių“, – teigė įmonės vadovas.

Anot E. Pocevičiaus, kai kurie vaistažolių rinkėjai atneša ir toną sudžiovintos produkcijos: „Tiek dilgėlių pririnkti nėra sunku“.

Jo teigimu, Lietuvoje yra labai mažai ūkių, kurie augina vaistažoles, nes tai brangu: reikia specialios žolės nuėmimo technikos, džiovyklų: „Lenkijoje situacija kitokia. Lenkai yra pagrindiniai vaistažolių tiekėjai“.

Džiovinti dilgėlių lapai superkami po 2,1 euro už kilogramą – gerokai pigiau nei liepų žiedai (po 11 eurų). Brangiausiai kainuoja raktažolių žiedai (28 eurai) ir šaknys (8,2 euro) bei pataisų sporos (30 eurų). Už ramunėlių žiedus, kurie yra vieni populiariausių, supirkėjai moka po 4,7 euro.

Pasak E. Pocevičiaus, vaistažolių kainas diktuoja Europos rinka, todėl visur jos panašios.

Vilniaus „Parapharm homeopatijos“ vaistinės, kurioje prekiaujama žolininkės Jūratės Rutkauskienės vaistažolių ūkio produkcija, vaistininkė Aida Dargužytė BNS teigė trejus metus stebinti, kad gyventojai vis labiau domisi gydymu vaistažolėmis.

„Tie žmonės, kurie domisi natūralia medicina, renkasi mažiau smulkintos žolės arbatą, mažiau aparatų liestas vaistažoles“, – BNS teigė A. Dargužytė.

Pirmas toks leidinys

Minint 100-ąsias Lietuvos universiteto įkūrimo metines, dienos šviesą išvydo „Didžioji vaistinių augalų knyga“. Toks leidinys pirmas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, nes visi recenzentai ir autoriai yra Lietuvos mokslininkai.

Sunkioji vaistinių augalų biblijos sudarytojų artilerija – Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Mokslo skyriaus Vaistinių ir prieskoninių augalų mokslo sektoriaus vedėja prof. habil. dr. Ona Ragažinskienė ir biologas, populiarių leidinių apie vaistinius ir kitus naudingus augalus autorius Valdas Sasnauskas.

„Nepakanka turėti žinių – jomis reikia dalytis su kitais, todėl „Didžioji vaistinių augalų knyga“ skiriama ne tik plačiajai visuomenei, kuri domisi vaistiniais, prieskoniniais-aromatiniais augalais. Ši knyga skirta ir mokslinei ir studijų veiklai, įvairių sričių specialistams, – pristatyti knygą į Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejų atvykusi knygos bendraautorė O.Ragažinskienė džiaugėsi, kad renginys pagaliau įvyko. – Kartą numatytą pristatymą jau teko atšaukti. Bijojau, kad ir šios dienos susitikimas neįvyks, nes viskas krypo link to. Sugedo bičiulės automobilis, o vienas knygos autorių V.Sasnauskas guli ligoninėje po išvaržos operacijos. Vakar kaip tik kalbėjau su juo.“

Nėra panacėja

Anot O.Ragažinskienės, parašiusios apie 150 mokslinių straipsnių, vaistinių augalų knygos diktavo nūdienos realijos ir specialistų būkštavimai dėl ateities. Populiariuose leidiniuose, televizijos laidose, radijuje ir spaudoje, vaistiniai, prieskoniniai-aromatiniai augalai rekomenduojami ne tik ritualams, maisto produktams ar gėrimams gaminti, bet ir lėtinėms ar onkologinėms ligoms gydyti.

Pristatymas: anot O.Ragažanskienės, ši knyga turėtų atsirasti kiekvieno vaistiniais augalais besidominčio žmogaus namų bibliotekoje. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Tai primena žiniuonių gydymo laikus ir reiškia nesidomėjimą šiuolaikinio mokslo pasiekimais. Mano įsitikinimu, taip skatinama neigiama savigyda, kuri yra pavojinga žmogaus sveikatai, o atskirais atvejais net ir jo gyvybei. Maždaug prieš ketverius metus bendravau su chirurgu, kuris turėjo rimtų problemų su vienu pacientu. Jam niekaip nepavyko sureguliuoti nei kraujospūdžio, nei krešėjimo. Pasirodo, pacientas be saiko ir dideliais kiekiais gėrė žaliąją arbatą“, – O.Ragažinskienė apgailestavo, kad tokių atvejų ne vienas, o dėl neišmanymo jų gali tik daugėti.

Vartojant augalinius preparatus, pasak mokslininkės, būtina atsižvelgti į paciento sveikatos savybes, pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Ypač tais atvejais, kai lėtine liga sergančiam žmogui jau yra paskirti sintetiniai cheminiai vaistai.

Įsidėmėkite, vaistiniai augalai – ne panacėja, tačiau tai puiki prevencija.

Naudinga informacija

„Įsidėmėkite, vaistiniai augalai – ne panacėja, tačiau tai puiki prevencija“, – daugiau apie tai, anot O.Ragažinskienės, skaitytojai ras naujoje knygoje.

Ten jie sužinos, kad pavasariniai adoniai tinka nuo širdies ligų, o gvazdikiniai serenčiai – nuo grybelinių infekcijų, miltinės meškauogės – nuo podagros, o vaistiniai ožiarūčiai – nuo cukrinio diabeto. Knygoje pateikiama informacija, kada vaistinius augalus auginti ir kada juos rinkti, kaip džiovinti, kur laikyti, kaip tinkamai panaudoti medicinoje, maisto pramonėje ir kulinarijoje, kosmetikoje, odontologijoje, veterinarijoje. Prie kiekvieno augalo nurodoma vaistinė žaliava, jos ruošimo laikas, būdai ir laikymo trukmė, aprašytos veikliosios medžiagos, augalinių vaistų indikacijos, kontraindikacijos ir šalutinis poveikis, augalų panaudojimas tradicinėje medicinoje ir kitose srityse. Kiekvienas aprašas iliustruojamas spalvotais augalo ir jo vaistinės augalinės žaliavos piešiniais, nuotraukomis, taip pat pateikiami žemėlapiai, kur yra natūralios to augalo augimvietės.

Patarimas: norint pakelti knygą teks suvalgyti nemažai košės. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Iš viso Lietuvoje nustatyta 1 400 vaistinių augalų rūšių, iš kurių 800 naudojamos tradicinėje medicinoje, 189 rekomenduojamos vartoti medicinoje, farmacijoje, kosmetikoje, maisto pramonėje.

T. A. Mekas – vaistininkas, biomedicinos mokslų daktaras, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius. Pagrindinė mokslinio darbo sritis – Lietuvos farmacijos istorija, lietuvių liaudies medicina. Išleido knygas „Senoji vaistininkystė“, „Akademikas Zigmas Januškevičius (1911–1984)“.

Mokslininko paskaita „Lietuvos senųjų vaistinių istorija“ glaudžiai susieta ir su Šeduva – pastatas, kuriame įsikūręs Šeduvos kraštotyros skyrius, iki šiol vadinamas „Senąja vaistine“. Vaistinė čia veikė nuo pat pastatymo XIX amžiuje iki uždarymo XXI amžiaus pradžioje. Ši vaistinė pradėta vadinti senąja, pastačius dar vieną prie centrinės Šeduvos miesto aikštės. Buvusios vaistinės pastatas yra vienas iš istoriškai vertingiausių pastatų Šeduvoje. Ant fasado iki šiol dar galima perskaityti užrašą „Vaistinė“.

Renginio dalyviai ne tik sužinos, kada, kur, kaip, kokios vaistinės veikė Lietuvoje, bet ir turės galimybę apžiūrėti buvusios Šeduvos vaistinės patalpas, pamatyti likusius praeities ženklus.

Šiuo metu muziejuje veikia paroda „Šeduvos miestas ir miestiečiai“, joje galima išvysti ir vaistinės gyvavimo liudininkų: nuotraukų, dokumentų, kitų su vaistinės veikla susijusių eksponatų. Šia paroda muziejus siekia akcentuoti miestą ir regioną formavusius istorinius įvykius, žmonių atminimą, aktualizuoti miesto paveldo objektus, atskleisti regiono savitumą bei kasdienybės istoriją.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Radviliškio rajono savivaldybė.

– Baltų kraštuose nuo seno žinoma Kupolių šventė. Dar ji vadinta Rasomis ir švęsta visą trečiąją birželio dekadą. Po krikščionybės įvedimo Kupolės sutapatintos su Jono Krikštytojo diena ir gavo Joninių pavadinimą. Kupolės sutapatintos su jonažolėmis. Sakykite, ar šie augalai išties verti Joninių žolės vardo?

– Jonažolių neėda joks gyvūnas. Tik skruzdės mėgsta ant jų užsiauginti tokių juodų amariukų bandas. Matyt, jie joms pagamina kažkokių nuodų. Jonažoles galima rinkti visada, kai jos pačios gražiausios, žydi, švarios, nuo žiedo viršūnės apie 10 cm. Džiūsta lengvai, skaniai kvepia. Tinka uždegimams slopinti, gydo nuo kai kurių bakterijų ir grybelių. Todėl seniau buvo manoma, kad išgydo labai daug negalavimų.

– Viena svarbiausių senųjų apeigų buvo kupoliavimas – žolynų rinkimas iš septynių arba devynių laukų. Tikėta surinktų žolynų gydomąja ir magiškąja galia. Papasakokite, kaip viskas vykdavo ir kokias žoleles merginos ir moterys rinkdavo?

Jei norite žinoti, kokių žolelių rinkti – pasiklauskite kiškių. Prieš Jonines jie susirenka pamiškėse į Kiškių vaistines – vietas, kur gausiai auga vaistingieji augalai.

– Kupoliaudavo būreliu. Vyresnės moterys pamokydavo mergeles, kaip kupoliauti. Žoleles rinkdavo dainuodamos, pajuokaudamos. Laikas iki Šv.Jono ir dabar toms, kurios turi darželius, daržus, sodus, yra labai įtemptas, nes tenka ir pasėti, ir pasodinti, ir nuravėti, ir pažoliauti. Rėžiniuose kaimuose nesunku buvo apeiti devynis laukus, nes kiekvieno savininko lauką nuo kito skyrė ežios. Ežiose ir augdavo dauguma moterų renkamų vaistinių augalų. Tik dvimečiai buvo renkami dirvonuose. Labai svarbu surinkti tų augalų, kurie reikalingi būtent tai, o ne kitai moteriai ar merginai. Iš surinktų žolelių visos moterys pindavo vainikus. Svarbus tikrasis lipikas, kuris sudaro tvirtą pagrindą vainikui, ir, manoma, prilipdo mylimąjį. Taip pat ir dirvinis vijūnėlis su nakčiai užmiegančiais žiedeliais. Jis palaiko ramybę namuose. Gražiosios naktižiedės saugo nuo šlapimo pūslės negalavimų, baltųjų dobilų žiedai skirti moters grožiui, dabar sakytume – endokrininei sveikatai palaikyti. Raskilų žiedai ir lapai saugojo nuo skausmingų mėnesinių, miestiškųjų žiognagių raudoni lapai gerino atmintį, o linažolės pasirūpindavo, kad vaikai būtų sveiki. Raudųjų dobilų žiedus moterys rinko vyro strainumui, o glotniųjų miglių švelnios kuokštelės tarnavo odos skaistumui ir kad neželtų plaukeliai virš lūpos. Tačiau kiekvienoje vietovėje dažnai augalai skirdavosi, tai ir rinkdavo taip, kad išeitų gražus, dailus vainikas. Jei norite žinoti, kokių žolelių rinkti – pasiklauskite kiškių (juokiasi). Prieš Jonines jie susirenka pamiškėse į Kiškių vaistines – vietas, kur gausiai auga vaistingieji augalai – raudonėliai, rykštenės, dirvuolės, ožkarožės, sidabražolės. Kiškiai maitinasi šiais augalais, stiprinasi, kol jie dar žali ir galingi. Aš stengiuosi mokytis iš jų. Birželio pabaigoje daug žolynų renku tiesiog pamiškėse. Smagu ten žoliauti – ne taip karšta ir visokio gėrio apstu.

– Moterys į laukus eidavo dainuodamos, vilkėdamos baltais drabužiais. Kuo svarbi ši spalva žoliavimui. O daina? Ar jūs pati, rinkdama žolynus, irgi laikotės senųjų baltų tradicijų – baltai ir su daina?

– Kaipgi kitaip – žinoma, dirbu ir dainuoju. Jei jau Dievas davė sveikatos dirbti, tai ko nepasidžiaugti, nepadainuoti! Mano vaikystės laikais visur dainuodavo. Ir kad tik gražiau, keliais balsais pavinguriuojant. Balta yra švarumo, skaistumo spalva, parodanti, kad žmogaus ne tik kūnas švarus, bet ir siela tvarkinga. Juk išbalinti lininį audinį buvo sunku, reikėjo įdėti daug darbo. Ne kokia žiopla sugebėdavo gražiai darbus nudirbti. Man labai patiko viena žolininkė iš Estijos, kuri viešėjo Trakų pilies Joninių šventėje. Ji vilkėjo trumpus balinto lino marškinius, labai plonai austos baltos vilnos sijoną iki kelių, galvą buvo pasipuošusi gražia velta baltos vilnos kepurėle, apvyniota plona balinto lino skiaute. Kojos apautos vyžomis iš liepos karnų  ir apvyniotos švelnios vilnos autais, surištais marga vytine juostele. Štai taip iš tiesų einama žoliauti, o ne ilgais sijonais po rasas valkiojamasi. Mūsų tautos papročiai buvo aprašyti gana vėlai dėl katalikybės  nuostatos pamaldas ir dokumentus rašyti lotynų kalba. Estijoje ir Latvijoje krikščionybę skleidė reformatai. Prie jų parapijų buvo įsteigtos visuotinės privalomos mokyklos gimtąja kalba. Štai kodėl raštingi latviai ir estai labai anksti pradėjo užrašinėti dainas, padavimus, papročius.

– Surinkusios žolynus, moterys vainikuodavo aukštą kartį, kupolę ir pastatydavo prie rugių lauko kaimo pakraštyje, o grįžusios tokią pat kupolę iškeldavo prie namų vartų. Kokie pievų žolynai tinka namams saugoti ir kokia puokštelė kabo jūsų namuose kaip apsauga nuo piktųjų dvasių?

– Mano namuose nuo Verbų iki kitų Verbų prisikėlusio Kristaus paveikslą puošia kadagio šakelė. Dažnai pamerkiu ant stalo valgomajame augalų, kurie tuo metu gražiausi, kuriuos renku. Aukštyn į Saulę pakelti žolynai, o ypač įžiebtos stebulės, pavadavo Saulę tas kelias akimirkas, kai jos nesimatydavo. Taip žmonės įsivaizdavo tarsi neleidžiantys nutrūkti amžinam gyvybės ratui. Mūsų Joniškėlyje stebulę degdavo aikštėje, kad visiems būtų vietos susirinkti. Susirinkdavo labai daug žmonių. Net su visai mažais vaikais ateidavo. Nebuvo tada nei vaikų teisių, nei šeimų gynėjų, o tėvai, vyresni broliai, seserys, seneliai vis tiek kažkaip sugebėdavo tuos vaikelius užauginti. Vaikai visur dalyvaudavo kartu su suaugusiais, užtai ir papročius žinojo, ir dainas mokėjo, ir žaidimus žaidė, ir šoko visi kartu. Namų apsaugai buvo auginami visai kiti augalai. Darželis turėjo savo paslapčių ir prasmių. Tai jau atskira ir labai plati tema. Mano namų prieangį dabar apsivyniojusios rožės, o vaistažolių cechą saugo du diemedžio kelmai. Mokslinis jo pavadinimas – medėjantis kietis. Jis gausiai išskiria fitoncidų, biologiškai aktyvių medžiagų, kurios naikina bakterijas, parazitus ir grybus arba stabdo jų augimą. Tai savotiškas užtvaras, neleidžiantis svečio bakterijoms patekti į namus.

– Dalį surinktų žolynų sušerdavo karvėms, kad būtų pieningesnės, kitas išdžiovindavo kaip vaistą nuo ligų. Jomis smilkė susirgusius žmones ir gyvulius. Kokie Joninių augalai tinkami smilkyti – turbūt ne visi?

400 – tiek rūšių augalų žaliavos kasmet surenka A. Karaliūnaitė.

– Galvijų bandos šventė ir piemenų diena buvo Sekminės. Pienui atsileisti labiausiai tiko kmynai ir arkliarūgštės. Tvartų apsaugai ir smilkyti – dirviniai kiečiai. Surišdavo tokias šluotas aruodams šluoti. Daržinėse, tarpuose, tarp šieno strėkių pridžiaudavo į kuokštus surištų įvairiausių žolynų, medžių su žiedais ir lapais kuokštelių, vantų, ajerų duonai kepti, pelynų, dilgėlių, trūkažolių, tramažolių. Aš renku virš 400 rūšių augalų žaliavą. Vieno augalo gali būti naudingos ir šaknys, ir pumpurai, ir lapai, ir žiedai, ir vaisiai, ir sėklos. Gamta tokia dosni, tiek joje gėrybių! Smilkau tik dalyvaudama renginiuose. Tiesa, dar prieš keletą metų gamindavau tokias smilkstančias žvakeles, bet pastaruoju metu labai nusistovėjo mano gaminių asortimentas, todėl atsisakiau tų, kurie buvo sudėtingi naudoti.

– Merginos iš surinktų žolynų pynėsi du vainikus: vienu puošėsi galvas, kitu būrėsi – mėtė sau per galvas į beržą ar į gluosnį, vildamosi sužinoti, po kelerių metų ištekės. Gal žinote ir daugiau Joninių burtų su žolynais?

– Man gražiausias yra vainiko plukdymas. Jungtis tarp visų gamtos dalių – žemės, oro, ugnies, vandens ir žmogaus veiklos, jo proto, širdies gerumo, sielos atsidūsėjimo – tokia svarbi ir prasminga. Rasų naktis, laikas jai ruošiantis, ilgos sunkių darbų dienos po jos mums atveria duris į naujus metus, naują likimo rato sūkurį – tik sukis ir džiaukis gyvenimu.

– Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad vyrai Joninių išvakarėse tik apeidavo ir apžiūrėdavo laukus. Kodėl šioje šventėje jiems buvo skirta tiek mažai garbės?

– Vyrai ne tik vaikščiojo po laukus ir dainavo. Jiems rūpėjo išmaitinti šeimą, aprūpinti pašaru gyvulius, sutvarkyti trobas, kluonus, klėtis, tvartus, pirtis, pririšti vantų, prišienauti, prirauti ajerų šaknų iš upės ar ežero, parūpinti visiems metams apynių spurgų, primalti pikliavotų miltų pyragams. Svarbiausia – sudaiginti salyklą ir užraugti alaus. Kokios Joninės be putojančio alaus ąsočio, be muzikantų, stiprios ir ilgai degančios stebulės?! Vyrų naktys buvo naktigonė.

– Joninių šventinio laiko svarba ir išskirtinumas būdavo pabrėžiamas įvairiais pasakojimais apie tą dieną neva vykstančius nepaprastus dalykus – vidurnaktį pražystantį papartį. Ką įdomaus galėtumėte pasakyti apie šį augalą?

– Paslaptingas augalas: juk žmonės nematydavo nei jo žiedų, nei sėklų. Lietuvoje auga keletas paparčio rūšių, visos jos labai vertingos. Paparčiais būdavo išklojamos lovų lentos ir tik tada dedamas šienikas (čiužinys – nuo žodžio „čeža“). Asla kamaroje taip pat būdavo išbarstoma smulkintais paparčio lapais. Labai vertingi paparčių ūgliai. Jų nuoviru girdydavo paršelius, veršelius, kumeliukus, ėriukus nuo kirminų. Ūgliai tinka maistui gaminti  kaip ir smidrų ūgliai. Aš gaminu raugintą augalų ir medaus tyrę su kelminių paparčių šaknimis ir ugniažolėmis. Gali padėti pašalinti iš organizmo kai kuriuos parazitus, stiprinti imuninę sistemą.

– Ypatingas dėmesys buvo skiriamas Joninių ryto rasai. Žmonės prausėsi rasa, nuogi voliodavosi po rasotą žolę, tikėdamiesi pasveikti, manydami, kad visus metus bus švarūs, balti ir gražūs. Kiek yra teisybės šiame tikėjime ir kuo ypatinga Joninių ryto rasa?

– Jokios mistikos čia nėra. Juk rasa – tai tarsi distiliuotas vanduo. Jame nėra jokių parazitų. Kur tokio vandens būdavo galima rasti? Tik rasos lašeliuose. Rasos vanduo visada buvo vertinamas, todėl žmonės labai mėgo augalus, galinčius jo savo lapuose kuo daugiau sukaupti. Vienas iš tokių augalų yra raskila. Mūsų sode iki šiol auga stiprus kelmas raskilos, kurios lašais babytė plaudavo akis, net lašindavo į ausį, kai skaudėdavo.

– Vaikystės potyriai – patys ryškiausi. Gal pamenate kažką iš savo vaikystės Joninių?

– Vaikystėje kiekvieną vasarą važiuodavome pas gimines į vienkiemį sveikinti antros eilės pusbrolio Jono. Veždavome puokštę raudonų bijūnų, todėl man Joninės iki šiol siejasi su bijūnais. Jų žiedlapių reikia prisirinkti tada, kai lengvai nusiima nuo žiedsosčio, ir pasidžiovinti. Iš jų bus skani arbata, gerinanti žiemos miegą, nuraminanti po sunkios darbo dienos. Reikia šaukštą žiedlapių užplikyti puslitriu verdančio vandens, palaikyti, kol gerai pritrauks, ir gerti porą valandų prieš miegą.

– Sakoma, kad tik iki Joninių žolynai turi gydomųjų savybių. Ar tada jums pats didžiausias darbymetis? Ką miesto žmonės galėtų turėti savo namų vaistinėlėje iš gamtos, kai rudeniop vėl ims pulti virusai?

– Pasižiūri žmonės vieną tokią laidą per televiziją, kuri jau nebe daktaro tapo, o žolininkų patarimų rinkiniu, ir pasidaro tokie protingi... Tuomet jau nebereikia jokių mano patarimų, tik tų augalų, apie kuriuos laidoje buvo pasakota. Jei pasakai, kad nežiūri tokių laidų, neskaitai laikraščių – užpyksta. Tarsi aš turiu būti tų kalbėtojų ir rašytojų, kurie gal iš arti net nematę jokios žolelės, tarnaitė. Todėl savo patarimais dalijuosi retai. Augalinę žaliavą renku ištisus metus. Gal tik nuo gruodžio pabaigos iki sausio vidurio atostogauju. Savas laikas yra kiekvienam darbui. Birželis – lapų ir žiedų metas. Minkštučiai, kvapnūs, žavintys savo grožiu, jie ramiai sugula ant baltų drobinių paklodžių palėpėje. Dirbu darnoje su gamta, žmogumi ir su savimi. Neprievartauju augalų elektrinėse džiovyklose, o daugumą jų susmulkinu rankomis. Rauginu statinėse be pridėtinių bakterijų, sirupus išverdu iš uogų ir vaisių. Visi mano surinkti augalai ir gaminiai iš jų yra kruopštaus ir atsakingo darbo kūriniai. Aš jais didžiuojuosi, žinau, kad yra nebrangūs, tinkamai paruošti naudoti. Džiaugiuosi, kad žmonės žino – augalinius preparatus teks naudoti ilgai, todėl dėkoju visiems, kurie, kantriai naudodami mano sirupus, tepalus, raugus ar rinkinius arbatoms, jaučiasi gerai. Nėra ligelės, nuo kurios nebūtų žolelės. Liaudies išmintis sako: „Netepsi – nevažiuosi, negersi – nedainuosi.“ Gaivių Rasų, linksmų Joninių, gražios trumpiausios metų nakties!

Prieš tapdamas vaistažolininku, M.Lasinskas dirbo vaistininku, tačiau nusivylė vaistų, paprastai turinčių šalutinį poveikį, galimybėmis. Jį trikdė ir tai, kad žmonės, kuriems jis parduodavo vaistus, vis sugrįždavo į vaistinę dėl tų pačių problemų. Marius suprato, kad vaistai dažniausiai nepašalina negalavimo priežasties – tik padarinius. Ir ėmė gilintis į vaistažolių paslaptis. Dabar Marius – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos doktorantas, dviejų knygų apie vaistažoles autorius.

– Kokius augalus rekomenduojama rinkti dabar, ankstyvą vasarą?

– Sakoma, kad visas vaistažoles reikia rinkti iki Joninių, arba Rasų, tačiau tai netiesa. Augalų šaknis galima rinkti ir vėlai rudenį arba pavasarį, viržius – rugpjūtį. Augalus renkame tada, kai jie turi daugiausia biologiškai aktyvių medžiagų – paprastai tai būna žydėjimo pradžioje. Šiuo metu pradeda žydėti daug augalų. Tačiau, pavyzdžiui, kiaulpienių šiuo metu rastume vos vieną kitą žiedelį. Jų galima berti į salotas ar pakramtyti – kokius penkis–septynis žiedelius per dieną. Geltona žiedo spalva rodo, kad tai gerai tulžies išsiskyrimui, virškinimui, kepenų veiklai. Dabar kiaulpienių žiedai jau virsta pūkais – iš jų galime rinkti sėklytes, jos labai maistingos. Juk augalas į sėklytes sudeda visa, kas geriausia – taip, kaip mamytė ar tėvelis viską sudeda vaikeliui ir išleidžia į darželį, taip ir augalas, viską, kas reikalinga gyvenimui, sudeda į sėklytes: baltymų, angliavandenių, vitaminų, riebalų, fermentų. Taigi, sėklos labai naudingos. Vėliau bus ir dilgėlių, gysločių sėklų. Daug neprivalgysi, bet jei nesate ragavę – būtinai paragaukite. Pūkelius galima nupūsti – tegul laimę neša. Arba, kaip aš juokauju, iš pūkų galima pasigaminti raminančią pagalvę – kol pasigaminsi ir nusiraminsi (juokiasi).

– Kurios kiaulpienių dalys yra naudingos ir jas galima vartoti maistui?

– Visas: šaknis, lapus, stiebus, žiedus, sėklytes. Galima sakyti, kad iš kiaulpienių mes nevalgome tik žemių (juokiasi).

– Kokios kitos svarbiausios šiuo metu renkamos vaistažolės?

– Kalbant apie kitus šiuo metu renkamus vaistinguosius augalus, tai, visų pirma, čiobreliai. Jie jau pradeda žydėti – galima prisirinkti. Vaistiniai čiobreliai pievose neauga, juos reikia išauginti iš sėklyčių. Pievose auga paprastieji ir keturbriauniai čiobreliai. Tiek šie, tiek vaistiniai čiobreliai padeda nuo kosulio, peršalimo. Iš jų galima ir prieskonių pasigaminti. Čiobrelius sudžiovini, per kiaurasamtį sutrini – išbyra smulkiausios augalo dalelės, kurias galima naudoti kaip vaistažoles arba gaminant maistą. Čiobreliai padeda virškinimui, nuo pilvo pūtimo.

Jau tuoj ir ramunėlių pasirodys, tiksliau, vaistinių ramunių. Jų reikia užsiauginti – Lietuvos gamtoje jos savaime neauga.

Jau atsiranda melisų. Jų naudojami ir lapai, ir žiedai. Dažniausiai tokius augalus kaip raudonėliai, melisos, mėtos, čiobreliai renkame tada, kai jau apie 50 proc. jų žydi.

Rinkti reikia visą žolę: ir viršūnėlę, ir žiedelius, ir lapelius, – visas virš žemės esančias augalų dalis, išskyrus sumedėjusį kotą. Vadinasi, augalus reikia skinti maždaug 10–15 cm nuo žemės.

Reikėtų prisirinkti dilgėlių. Jas galima rinkti visą vasarą. Anksti pavasarį galima skinti visą augalą, o dabar, kai dilgėlės jau paaugusios, reikėtų rinkti viršūnėles ir pavienius lapelius, nes stiebai jau kieti, sunkiai džiūsta. Dilgėlės labai naudingos, ypač vasarą, kai prakaituojame, netenkame kalio, magnio – elementų, taip reikalingų mūsų širdelei, raumenų veiklai. Jose gausu ir šių elementų, ir vitaminų – dilgėlė vadinama vitaminų karaliene. Dilgėles galima vartoti džiovintas ir šviežias, tik reikia gerai sutrinti mediniu šaukštu ar nuplikyti, kad liežuvio, burnos nedilgintų. Galima sutrinti per sietelį ir naudoti kaip prieskonius. Dilgelės turi vitamino K, didinančio kraujo krešėjimą, bet žmogus tiek dilgėlių nesuvartos, kad sukrešėtų kraujas. Nuo vieno kito puodelio dilgėlių arbatos, blynų, troškinių ar sriubų su dilgėlėmis kraujas nesukrešės, o naudos bus.

– Kiek puodelių vaistažolių arbatos reikėtų išgerti per dieną?

– Vienas du puodeliai – atsigerti, trys keturi puodeliai – sveikatinimuisi, penki šeši prilygsta vaistui. Tai tinka daugeliui vaistingųjų augalų. Vartoti reikėtų septynias dienas, paskui – trijų dienų pertrauka. Jei norisi apčiuopiamo rezultato, vienos rūšies augalus reikėtų vartoti du tris mėnesius.

Žolelių mišinį organizmui valyti iš dilgėlių, garšvų, kiaulpienių lapelių reikėtų gerti 21 dieną, kitaip tariant, tris savaites. Paskui reikia daryti savaitės pertrauką. Jei žmogus serga lėtine liga, žolelių arbatas tenka gerti ir šešis–dvylika mėnesių.

Dabar pradeda žydėti erškėčiai, galima pasigaminti arbatų iš erškėčių žiedlapių ir mėtų lapų. Permatomą indą su arbata galima padėti saulėtoje vietoje – tegul šyla kokias 4 valandas arba net visą dienelę – vakare bus gaivi šalta saulės arbata.

Žolelių arbata geriama tuščiu skrandžiu, likus 30 minučių–valandai iki valgio arba praėjus vienai dviem valandoms po valgio.

Turi būti geros nuotaikos. Rinkti vaistažoles blogos nuotaikos negalima, nes rinksi ne vaistą, o nuodą.

Arbatų receptų ir kitų naudingų patarimų yra mano knygose „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ ir naujojoje „Vaistažolių pasakos. Ir sveikatos receptai visai šeimai“. Jos parašytos tarsi vaikams, tačiau skirtos ir suaugusiesiems.

– Kaip geriausia rinkti vaistažoles?

– Rinkti reikia pagal tris žolininko taisykles. Pirma taisyklė: turi būti geros nuotaikos. Rinkti vaistažoles blogos nuotaikos negalima, nes rinksi ne vaistą, o nuodą. Renkant reikia padainuoti, pašokti – svarbu, kad būtų gera nuotaika. Antroji taisyklė: padėkoti už gerą darbą. Net jei tik žiupsnelį prisirinkai – svarbu nepamiršti padėkoti. Trečioji taisyklė: sau mažiau – gamtai daugiau. Pavyzdžiui, randi dvylika čiobrelių ar raudonėlių, tai tris nusiskini, o devynis palieki, t.y. sau pasiimi mažiau, o gamtai palieki daugiau.

Kad nesumaišytume augalų, rekomenduojama neštis atlasą „Lietuvos žaliasis rūbas“ arba turėti žolininko ar savo žolelės pavyzdį.

Vaistažolės renkamos nešlapios, kai nukritus rasa – apie 12 valandą. Jos gražiai sudedamos į pintinėlę. Negalima grūsti – taip žolelės prarastų gerąsias savybes, ar dėti į plastikinius maišelius. Rinkdami žoleles pintinėlę uždengiame drobele ar linine skiaute, kad žolelių vėjas nenugairintų. Parsinešus namo jas reikia džiovinti.

Požiūris: „Reikia pusiausvyros – ir tradicinės, ir alternatyviosios medicinos. Tada visi bus laimingi ir sveiki“, – įsitikinęs M. Lasinskas.

– Ar galima vaistažoles džiovinti saulėje?

– Taip galima džiovinti tik augalų šaknis. Lapai, žiedai ar žolės džiovinami tiesioginiuose saulės spinduliuose praranda daug naudingųjų medžiagų. Taigi, vaistažoles dedame ten, kur šilta, bet nėra tiesioginių saulės spindulių, kur apie 30–35 °C šilumos. Šaknims džiovinti reikėtų ir apie 40 °C temperatūros. Galima džiovinti ir elektrinėse džiovyklėse, ir orkaitėse. Kuo kvapnesni augalai, tuo mažesnė džiovinimo temperatūra. Pavyzdžiui, čiobreliams, mėtoms, melisoms užteks 30 °C temperatūros. Kietesniems augalams reikėtų 35 °C, šaknims – 40 °C temperatūros. Jei džiovinama ne elektrinėje džiovyklėje ar orkaitėje, žoleles reikėtų vis pavartyti. Augalų spalva turi išlikti tokia kaip gamtoje, augalai turi kvepėti, lengvai lūžti, o ne maigytis, būti ištižę.

Išdžiovintas žoleles reikia laikyti daugiasluoksniuose maišuose arba gerai iškaitintuose stikliniuose. Negalima laikyti saulėje.

Vaistažolių galiojimas priklauso nuo augalo dalies. Žiedai, žolė – nuo metų iki dvejų, šaknys, sėklos – treji–penkeri metai, nes kietesnė augalo dalis ilgiau išlaiko naudingąsias medžiagas.

– Kiek laiko reikėtų vartoti vaistažoles norint pajusti teigiamą poveikį?

– Priklauso nuo negalavimo. Norint atsikratyti gerklės užkimimo, reikės dviejų dienų, panašiai ir mažinant skrandžio rūgštingumą. Jei kokia nors trumpalaikė problema – gal net vienos dienos užteks, bet jeigu, pvz., 20 metų kankina aukštesnis kraujospūdis ar kepenų liga, reikės ilgiau vartoti. Arbatėles paprastai reikia gerti ilgiau nei vaistus, nors geriant penkis šešis puodelius per dieną, kaip minėjau, ir arbata suveiks kaip vaistas.

Gydantis arbatomis reikia daugiau kantrybės: jas reikia plikyti, košti. Be to, puodelio arbatos vienu gurkšniu neišgersi, o tabletę nurijai, ir viskas, – žmogui atrodo paprasčiau, patogiau. Tas patogumas labai vilioja. Kita vertus, dabar ir augalinius preparatus labai gerai paruošia: pvz., kad nereikėtų gerti labai karčios arbatos, nuo visokių parazitų apsaugančių pelynų deda į kapsules ir pan. Yra ir gerų maisto papildų, kuriuos gaminant naudojami vaistažolių ekstraktai. Tada nereikia gerti penkių šešių puodelių arbatos per dieną.

– Vaistažolių arbatas patartumėte gerti su medumi ar be jo?

– Su medumi. Taip žolelės gali nuo 20 iki 70 proc. geriau veikti. Moksliškai patvirtinta, kad medus padeda įsisavinti žolelių veikliąsias medžiagas. Tuo labiau kad medus dar ir pats savaime naudingas. Šaukšteliu pakabiname truputėlį medaus, palaižome, nuryjame ir užsigeriame arbata. Tada žolelės daug geriau veikia.

– Geriau maišyti įvairias vaistažoles ar vis dėlto geriau gerti vienos  rūšies žolelių arbatą?

– Griežtos taisyklės nėra, tačiau, gerai nežinant vaistažolių savybių ir  kaip jos dera tarpusavyje, geriau nemaišyti. Jei žinai – gali maišyti. Pavyzdžiui, melisos ramina – vakare geri melisų arbatą. Jei per silpna – įdedi mėtų. Jei vis tiek negali užmigti, dedi sukatžolių ir valerijonų lygiomis dalimis – tada jau tikrai turėtum užmigti. Sukatžolės ir valerijonai – labai neskanūs augalai, bet, įdėjus lygiomis dalimis ir melisų su mėtomis, – ir skanu, ir veiksminga. Taip ir sudaromi mišiniai. Vienas du – pagrindiniai augalai, o kiti – skoniui pakoreguoti. Jei reikia arbatos skrandžio rūgštingumui mažinti – tinka gauromečiai, prie jų galima pridėti takažolių. Saldymedžių šaknys tam taip pat tinka, tik į mišinį reikėtų geriau dėti svilarožių žolės. Mat yra tokia taisyklė: į tą patį arbatos mišinį nedėk šaknų, lapų ir žiedų, nes šaknims reikia aukštesnės temperatūros ir jas ilgiau reikia laikyti užplikytas, o žiedus, lapus užtenka palaikyti 10–15 minučių ir arbatą jau galima gerti.

Gaurometis: žolelė, mažinanti skrandžio rūgštingumą, gelbstinti nuo įvairių uždegimų, skausmų, taip pat – ir migreninių.

Kuo trapesni augalai, tuo trumpiau laikome užplikytą arbatą. Pavyzdžiui, liepų žiedų arbatą jau po 3–5 minučių galima gerti, dobiliukų žiedų – po 5 minučių. Žoleles rekomenduojama užplikyti 90 °C temperatūros, o ne verdančiu vandeniu. Tada – uždengti, kitaip dalis lakiųjų organinių junginių ir eterinių aliejų išgaruoja iš puodelio. Raudonėlius ar jonažoles galima ir 10–15 minučių palaikyti uždengus. Vaistažolių šaknų arbatą galima ir iki 8 valandų, t.y. per naktį, palaikyti. Arba reikia pavirti vandens vonelėje, t.y. įdėti puodą į puodą. Paverdi apie 10 minučių, ir turi nuoviro.

– Vasarą neišvengiama nudegimų nuo saulės. Kokios vaistažolės  padeda?

– Pirma pagalba tokiu atveju – dėti gysločių (trauklapių) lapų. Jų galima dėti ir ant uodo įkandimo vietų. Jei gysločiai naudojami nudegus saulėje, gerai būtų juos atšaldyti – kartu ir vėsintų. Tiktų ir varnalėšos. Jos praverčia pamiršus kepurę – didelį lapą užsidedi ant galvos, ir saugo. Labai tinka liepų žiedai ir žievė. Kol liepos nežydi, galima naudoti jaunų liepų šakelių žievę. Reikia pavirti 10 minutėlių, atvėsinti ir tuo nuoviru šlakstyti nudegusias vietas, dėti kompresus. Šis nuoviras tinka ir nudegus. Sakoma, kad liepa net padeda atauginti odą – nelieka randų.

– Kokias žoleles rekomenduotumėte naudoti nuo skausmo?

– Skausmo priežastys yra įvairios. Migrenos skausmai gali atsirasti dėl hormoninės sistemos, žarnyno veiklos sutrikimų, gali būti stresinės kilmės, gali būti susiję su kraujospūdžiu. Skirtingoms priežastims šalinti reikia skirtingų vaistažolių. Tačiau bendrai skausmą slopina pelkinės vingiorykštės – šis augalas vadinamas gamtiniu aspirinu. Pelkinės vingiorykštės tuoj pradės žydėti šlapiuose grioviuose. Vieną du arbatinius šaukštelius vingiorykščių užpilame karštu vandeniu, palaikome ir geriame vieną puodelį, o jei kažkokia lėtinė liga arba štai dabar galvą skauda – penki šeši puodeliai. Kas negali išgerti tiek arbatos per dieną, gali augalą sugrūsti grūstuvėje ar sumalti, vieną du arbatinius šaukštelius tų miltukų ištirpinti trečdalyje stiklinės ir išgerti su medučiu pasaldintu vandeniu. Tada nereikės arbatos gerti litrais. T.y. 5 g per dieną, arba valgomasis šaukštas žaliavos. Jeigu kaip vaistą vartosime – keturi penki šaukštai džiovintų arba apie 100 g šviežių. Šį kiekį galima ne tik dėti į arbatas, bet ir sumalus išgerti, užgerti nedideliu kiekiu vandens. Kaip aspirinas, ibuprofenas veikia salicilo rūgštį kaupiantys augalai – gluosniai, karklai, blindės. Juos galima naudoti kaip tų vaistų pakaitalą, t.y. nuo visokių uždegimų. Siauralapiai gauromečiai taip pat padeda nuo įvairių uždegimų, skausmų, taip pat – ir migreninių.

– Ar vaistažolės taip pat, kaip ir cheminiai vaistai, gali sukelti alerginių reakcijų?

– Alerginių reakcijų nuo vaistažolių pasitaiko retai. Žmogus paprastai pats žino, kam jis alergiškas, ir to nevartoja. Alerginių reakcijų gali sukelti medetkos, ramunėlės, pelynai, rūtos, jonažolės (šių žolelių papildai gali sukelti jautrumą deginantis saulėje, soliariumuose – gali atsirasti bėrimų).

Taip ir sukasi ratas: vaistinei ir farmacijos įmonei gerai, bet žmogui – nieko gero. Jis tampa priklausomas nuo tam tikrų vaistų.

– Anksčiau dirbote farmacijos srityje, tačiau iš šios sferos pasitraukėte. Kodėl?

– Esu įgijęs farmacininko išsilavinimą ir dirbęs pagal šią specialybę – vaistinėje ir farmacijos įmonėje. Mačiau, kad vaistai tikrai ne visada padeda. Pavyzdžiui, ateidavo žmogus ir sakydavo: man skrandžio rūgštingumas, refliuksas. Tokiam žmogui visų pirma reikia mitybą koreguoti, kažką keisti gyvenime, bet jam iškart duodama rūgštingumą mažinančių vaistų. Po kiek laiko jis vėl ateina į vaistinę. Taip ir sukasi ratas: vaistinei ir farmacijos įmonei gerai, bet žmogui – nieko gero. Jis tampa priklausomas nuo tam tikrų vaistų.

Suprantu, yra atvejų, kai cheminiai vaistai gelbsti gyvybes. Tačiau kiekvienu atveju reikėtų labiau įsiklausyti, kokia tikroji žmogaus ligos priežastis ir bandyti pašalinti priežastį, o ne padarinius – simptomus. Tuo labiau kad yra nemažai atvejų, kai paskirti vaistai žmogui netinka. Pavyzdžiui, ilgai vartojant aspiriną gali atsirasti skrandžio žaizdų. Būna atvejų, kai žmonės visą gyvenimą turi gerti aspiriną kaip kraują skystinantį preparatą. Ir ne visi žino, kad vietoj aspirino jie gali vartoti mano minėtas karklų, blindžių, vingiorykščių arbatas.

Taigi, reikia pagalvoti, kada tikrai reikia vaisto, o kada užtektų augalo. Man, pavyzdžiui, nuo skrandžio rūgštingumo nepadėjo jokie vaistai – daug metų vartojau įvairius ir vis stipresnius vaistus. Padėjo tik siauralapiai gauromečiai. Metus su pertraukomis gėriau jų arbatas.

Gamta siūlo savo gėrybių – naudokimės jomis. Aš manau, kad reikalinga ir tradicinė (arba klasikinė, modernioji) medicina, ir alternatyvioji (arba žolininkystė, senoji medicina). Čia kaip paukštis su dviem sparnais – su vienu nepaskristų. Reikia pusiausvyros – ir tradicinės, ir alternatyviosios medicinos. Tada visi bus laimingi ir sveiki.

Augalai, tinkamiausi imuniteto stiprinimui

Pasak vaistininkės, vaistažolių ar kitų augalų vartojimas gali būti tikrai nebrangi ir veiksminga alternatyva siekiant sustiprinti imuninę sistemą. Svarbiausia – pasirinkti tokius augalus, kurie turi daug vitaminų. „Pati populiariausia žolelė imuniteto stiprinimui – ežiuolė. Ji didina atsparumą užkrečiamoms ligoms, ypač gripui, padeda pasveikti sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad ežiuolę galima vartoti tik 4-6 savaites. Jei vaistažolė vartojama ilgiau, ji organizmą pradeda veikti atvirkščiai – t. y. silpninti imunitetą“, – pasakoja E. Zykienė.

Taip pat vienas populiaresnių augalų imunitetui stiprinti – imbieras. Jis pasižymi antibakterinėmis savybėmis, padeda peršalus, nes skatina prakaitavimą, paspartina kraujo cirkuliaciją. Ši šaknis yra išties nebrangi. Visgi, nepatariama imbiero vartoti, jei yra padidėjęs skrandžio rūgštingumas, nes gali pridaryti dar didesnės žalos.

„Taip pat imunitetui stiprinti puikiai tinka erškėtis, kurį naudoti reikėtų nusilpus organizmui po sunkių ligų bei esant vitaminų trūkumui. Panašų poveikį turi ir šaltalankių uogos, kurios turi daug antioksidantų, vitamino C, saugo organizmą nuo laisvųjų radikalų, gerina geležies pasisavinimą.“

Specialistė priduria, kad į labiausiai tinkamų stiprinti imunitetą augalų penketuką turėtų patekti ir juodasis šeivamedis. Jį puikiai galima vartoti ligos metu, nes skatina prakaitavimą bei mažina karščiavimą. Visų šių augalų arbatos kainuoja tik po 2-3 eurus, tad imuniteto stiprinimui tokiu būdu tikrai neišleisite daug.

Vaistažoles vartoti reikia atsakingai

E. Zykienė atkreipia dėmesį, kad vartoti reikėtų tik šviežiai pagamintus antpilus – iš vakaro pagamintų arbatų pataria vengti. Taip pat svarbu ir teisinga vaistažolių arbatos gamyba, ją ruošiant ant vaistažolių negalima pilti ką tik užvirusio vandens, bent minutę reikėtų palaukti. „Vaistažoles naudokite ir gaminkite taip, kaip nurodyta ant pakelio. Dažniausiai vaistažoles reikia užpilti karštu vandeniu ir palaikyti 5-10 minučių, bet gali būti ir ilgiau. Tai priklauso nuo to, kokia vaistažolė ir per kiek laiko ji išskiria savo naudingas medžiagas“, – teigia vaistininkė.

Ji priduria, kad į vaistažolių vartojimą reikėtų žiūrėti atsakingai, ypač, jei esate alergiški arba laukiatės. „Nėštumo metu reikia labai atsargiai vartoti žoleles. Daugelis žmonių klaidingai galvoja, kad vaistažolės negali būti pavojingos, tačiau nėštumo metu yra tik kelios, kurias galima vartoti. Todėl tokiu atveju būtina pasitarti su gydytoju, – atkreipia dėmesį E. Zykienė. – Reikėtų išskirti ir tuos žmones, kurie turi alergiją astrinių šeimos augalų žiedadulkėms. Ežiuolė, ramunėlė, šaltpusnis ir kitos šiai šeimai priklausančios vaistažolės jiems gali sukelti alergiją.“

Ką rinktis: tinktūras ar arbatas?

Pasak vaistininkės, pagal kamuojančius negalavimus reikėtų pasirinkti ne tik vaistažoles, bet ir tinkamą vartojimo būdą. „Tinktūros yra spiritinės, jos daugiau naudojamos skrandžio arba širdies ligoms, kai reikia greitesnio poveikio. Todėl, pavyzdžiui, širdies lašai yra gaminami spirito pagrindu, kad pacientui būtų galima suteikti greitesnę pagalbą. Tai pat tinktūros yra šiek tiek brangesnės“, – paaiškina specialistė.

Ji priduria, kad siekiant stiprinti imuninę sistemą ar atsikratyti kosulio labiau tinka vartoti arbatas. Jas rekomenduojama gurkšnoti dažnai, 3-4 kartus per dieną.

Vaistažolės namų vaistinėlėje

Vis dėlto, žoleles galima naudoti ne tik imunitetui stiprinti, bet ir kitiems negalavimas gydyti. „Kiekvienam savo namų vaistinėlėje patarčiau turėti universalesnes vaistažoles, kurias galima naudoti tiek prie kvėpavimo takų ligų, tiek prie virškinimo sutrikimų. Pavyzdžiui, ramunėlė naudinga kvėpavimo takams ir atpalaiduoja skrandžio spazmus, gerina virškinimą. Čiobrelis taip pat atpalaiduoja skrandžio spazmus, nuima pilvo pūtimą bei tinka kovoti su kosuliu. Investicija bus nedidelė, tačiau jausitės ramūs, kad esate pasiruošę visokioms situacijoms“, – teigia E. Zykienė.

Vaistininkė priduria, kad vaikams reikėtų vartoti arbatas, skirtas mažiesiems. Tačiau, jei specialių arbatų nėra po ranka, tinka tokios pačios vaistažolės, kaip ir suaugusiems. Vienintelis skirtumas, jog jas reikėtų vartoti mažesniais kiekiais – t. y. arbatos vaikams turėtų būti silpnesnės.

Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje, greta legendinio tilto stūksanti, daugiau nei toną sverianti, trijų metrų aukščio skulptūra su viduje užšaldytomis vaistažolėmis, primins, kad jėgų širdžiai galima semtis ir iš gamtos.

Pasak N. Marčėnaitės, lietuviška Žolinės šventė yra puiki proga trumpam stabtelti ir susimąstyti apie tai, kas iš tiesų svarbu.

„Žinote, gyvenimas ištirps kaip ledas, svarbu mokėti kasdien juo džiaugtis ir pastebėti grožį smulkmenose. Baltijos jūros skalaujama Lietuva yra išskirtinai žalias kraštas, kuriame gausu sveikatą dovanojančių augalų. Tad atsigręžkime į gamtą ir pasisemkime iš jos jėgų širdžiai“, - kviesdama užsukti į Palangą, pažymi garsi menininkė.

Žolinės dieną visi pajūrio gyventojai bei svečiai šalia įspūdingo dydžio širdies formos ledo skulptūros galės ne tik įsiamžinti, pasigrožėti Nomedos Marčėnaitės pieštų lietuviškų augalų kompozicijomis, bet ir sužinoti daugiau apie legendinį vaistažolių trejetą: gudobelę, valerijoną, sukatžolę.

„Paskendę kasdienėje darbų rutinoje dažnai pamirštame kokia turtinga yra Lietuvos gamta. Širdis iš ledo ir vaistažolių  – tai tik simbolinė žinutė, skatinanti prisiminti liaudies išmintį ir rinktis natūralius būdus stiprinti širdį“, – pažymi projekto iniciatoriai iš tradicijas bei inovacijas puoselėjančios įmonės UAB „Valentis“.

Įspūdinga Žolinių širdis iš ledo ir Nomedos Marčėnaitės vaistažolių piešiniai Jūratės ir Kastyčio aikštę  Palangoje puoš šių metų rugpjūčio 15 d., šeštadienį, nuo 16 val. iki pat vidurnakčio.

Dalijosi savo žiniomis

Vieni praeiviai uodė smilkstančių kadagių, persipynusių su levandomis, kvapą, kiti sekė rožių žiedlapių pėdsakais, treti įtarė muziejaus erdvėse esančio alkoholio pėdsakų. Dėl pastarojo jie visiškai neklydo. Kiekvienas įeinantis vidun buvo pavaišintas puodeliu arbatžolių arbatos ir 30 "Trejų devynerių" lašų.

"Profilaktikai", – tiesdama popierines stiklinaites, besišypsanti muziejininkė lankytojams linkėjo sveikatos ir turiningo laiko muziejaus kiemelyje įrengtoje lauko parodoje "Lietuvių liaudies medicina". Ši atgaivino habilituotos biologijos mokslų daktarės, Lietuvos žiniuonės, žolių karalienės ir netgi Lietuvos ragana tituluotos E.Šimkūnaitės portretą. Dar daugiau spalvų ir kvapų jam suteikė buvusi žolininkės mokinė, farmacininkė, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus vyresnioji muziejininkė Zena Šimaitienė.

"Iki šiol pamenu E.Šimkūnaitę. Mes labai įdomiai leisdavome laiką, o išėjus į miškus vos spėdavome bėgti paskui, – farmacininkė Z.Šimaitienė prisiminė ne tik žolininkės greitumą, bet ir neeilinį jos humoro jausmą. – Ji mėgo pasijuokti iš savęs ir niekada nekreipdavo dėmesio į smulkmenas."

Visą savo gyvenimą E.Šimkūnaitė, anot buvusios studentės, paskyrė vaistiniams augalams tyrinėti. Jie būsimąją mokslininkę lydėjo nuo pat vaikystės – įminti ją supančių augalų paslaptis mažoji Eugenija mokėsi iš kaimo senolių. Jai tai pavyko, todėl į kiekvieną augalą žiniuonė žiūrėjo labai atsakingai ir pykdavo, kai kas nors nemokšiškai užsiimdavo savigyda. Tarkim, E.Šimkūnaitė žinojo, kad ramunėlės efektyviausiai gydo skrandžio veiklos sutrikimus, tačiau, vartojamos dažnai ir ilgą laiką, gal sukelti uždegimą.

Z.Šimaitienė prisiminė garsią žolininkę ir pasakojo, kaip patiems pasigaminti natūralių smilkalų.

Receptas – paslaptis

Grįžkime prie "Trejų devynerių", šildžiusių parodos atidarymo svečius. Anot LSMU Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus direktoriaus, provizoriaus Tauro Antano Meko, ekstrakto recepto paslaptis, likusi vienuolių knygose, iki šiol siejama su XV–XVI a.

"27 žolių mišinys kvepia, gerai veikia ir pats jį nesunkiai užsipili, – kalbėjo T.A.Mekas. – Ši trauktinė buvo tarsi vaistas nuo visų ligų. Ją gerdavo sutrikus virškinimui, viduriuojant, persišaldžius, prasidėjus migrenos priepuoliui, pervargus ar užkimus."

Visgi, originalią vaistažolių trauktinę šalies vaistinės pradėjo gaminti dar prieš pusantro šimto metų, vienoje Palangos vaistinėje. Nuo Varnių kilęs vokietis Vilhelmas Griuningas įvertino "Trejų devynerių" populiarumą ir ėmėsi gaminti šią trauktinę. Netrukus jis įregistravo ir savąjį prekės ženklą. Vėliau kiekviena vaistinė viliojo klientus teigdama, kad jų "Trejų devynerių" receptas yra tas vienintelis, tačiau pats tikriausias – dingo. Žinoma tik tiek, kad senovės lietuvių vaistažolių trauktinės populiarumas išplito į kitas šalis. Antai, Latvija turi "Rigas Balzams", Lenkija – "Trojanka Litewska", o užrašai ant buteliukų skelbia, kad jie pagaminti iš 27 žolių pagal senovės lietuvių vienuolių originalų receptą. Beje, žolininkė E.Šimkūnatė buvo ir trauktinių visažinė, turėjusį savąjį, spėjama, labiausiai originalą atitinkantį "Trejų devynerių" receptą. Jam esą tereikia devynių karčių, devynių stiprių ir tiek pat kvapių žolių. Galima ir kita ekstrakto variacija, tarpusavyje sumaišant po devynias kvapias, saldžias ir sielai mielas žoles.

Lauko paroda primins apie lietuvių liaudies mediciną ir E.Šimkūnaitę.

Gydantys smilkalai

E.Šimkūnaitė žoles ne tik maišė į arbatas ar trauktines, bet ir gamino iš jų nuostabius smilkalus.

"Pirmas smilkalo dūmas – saulei, už jos šilumą ir gyvybės pradą", – muziejininkės Z.Šimaitienės lūpose suskambo anuomet žolininkės ištarti žodžiai, tuo metu jos delnuose įsitaisė jau paruošti smilkalai – grūstuvėje sutrinta kadagių žievė ir spygliai, rožių žiedlapiai, levandos, mėtos, pelynas. Pastaruoju žmonės anksčiau smilkindavo namų kampus, tikėdami, kad kvapas atbaidys graužikus. Kiti ji naudojo nuo pasiutligės, geltos, dantų skorbuto, pilvo dieglių ir karščiavimo. Augalas smilkomas vos kelias minutes, o jo kvapas išsilaiko iki 36 valandų. Kadagį patalpoje jausite trigubai trumpiau – iki 12 valandų. Nuo seno tikėta, kad kadagių smilkalai iš aplinkos išvaro blogą energiją ir apsupa žvalinančia apsaugine galia.

"Kalbėsiu šiuolaikiškai. Einate mišku, randate ant žemės kadagio šakelę. Sukarpote ją su žirklėmis, o tada smulkintuvu susmulkinate iki tokios minkštos masės, – į vatą panašų gniužulą traukė muziejininkė. – Tada dedate jį į mažą dubenėlį ir smilkinate. Galite uždėti mėtų arba levandų."

Į kiekvieną arbatos puodelį muziejininkai šliūkštelėjo gydomosios trauktinės lašų.

Prisistudijavusi E.Šimkūnaitės raštų ir lietuvių liaudies medicinos lobynų, Z.Šimaitienė savo namuose ne kartą smilkino natūraliuosius smilkalus. Bene dažniausiai – gintaro miltelius. Anksčiau jais buvo dezinfekuojamos patalpos, kuriose ilgai gulėdavo ligoniai, o bažnyčiose dar ir šiandien gintaru gryninamas oras.

"Teko su gintaro smilkalais gydyti ausies uždegimą. Pakako vos poros seansų! Medikai klausė, kas padėjo, ir liko labai nustebę, kad ne antibiotikai, kuriuos išrašė, o būtent smilkalai išgydė", – savo patirtimi dalijosi muziejininkė.

„Eurovaistinės“ sveikatos priežiūros specialistai sako, kad tam gali būti naudingos ir įvairios vaistažolės, tik akcentuojama, kad ir jas vertėtų vartoti atsakingai, atidžiai susipažinti ne tik su naudingomis savybėmis, bet ir nepageidaujamu poveikiu.

Vaistininkė Kristina Staivė sako, kad renkantis vaistažoles svarbiausia atkreipti dėmesį į tuos augalus, kurie yra ypač gerai ištirti ir žinomos ne tik naudingos, bet ir nepageidaujamos jų savybės. Pasak jos, Lietuvoje dabar yra ir daug atvežtinių augalų, tačiau ne visada jie yra pakankamai gerai pažįstami.

Vienas iš tokių maždaug dešimtmetį Lietuvoje naudojamų atvežtinių augalų – debesylas. Vaistininkė sako, kad dabar jo vaistinėje ieškoma gana dažnai. Šis vaistinis augalas lengvina atsikosėjimą, pasižymi priešuždegiminiu poveikiu, todėl vartojamas bronchitui, tracheitui, bronchinei astmai ar tuberkuliozei gydyti.

„Dabar debesylas yra populiarus, nes, kaip rašoma literatūroje, jis atkuria plaučių audinį ir grąžina tas funkcijas, kurias sergant bronchitu, tracheitu ar plaučių uždegimu, audinys praranda, jis padeda plaučiams atsistatyti. Vartojant šį augalą reikia labai daug apie save žinoti, nes jis yra vienas iš tų, kurie gali stipriai alergizuoti“, – įspėja vaistininkė.

Pasak jos, debesylo sukelta alergija gali kilti netgi burnoje, žmogui išgėrus arbatos, todėl šią vaistažolę vertėtų vartoti atsargiai, ypač jeigu turite širdies, kraujagyslių ar inkstų problemų, jo vartoti nerekomenduojama nėščiosioms ir vaikams.

Pirmenybė – saugumui

Vaistininkė sako, visada patarianti rinktis verčiau mažiau naudingų savybių turintį, bet saugesnį augalą. Kvėpavimo takų problemoms palengvinti, anot K. Staivės, labai naudingi gali būti ir Lietuvoje augantys, gerai pažįstami augalai tokie kaip čiobrelis ar pušis. „Pušų spygliais netgi gydydavo kokliušus, jie labai naudingi ir kvėpavimo takams“, – sako vaistininkė.

Taip pat ji primena, kad atsikosėjimą lengvina gyslotis, kvėpavimo takams naudingas pankolis ir anyžius. K. Staivė sako, kad yra daug ištirtų ir naudingų vaistažolių, todėl vaistinių augalų pasirinkimas tikrai didelis. Vaistininkė sako, kad prieš vartojant kokią nors vaistažolę svarbu žinoti apie ją kuo daugiau ir nepamiršti, kad jeigu radote naudingas vaistažolės savybes, tai dar nereiškia, kad ji jums tiks.

Prioritetas – imuninė sistema ir įtampos slopinimas

Vaistininkė K. Staivė sako, kad dabar laikas, kai daug dėmesio skiriame savo imuninei sistemai, todėl naudinga prisiminti Lietuvoje augančią vaistažolę – dilgėlę. „Dabar yra jos laikas, ji jau pradėjo augti ir yra labai naudinga tiems, kurie yra išsekę po žiemos, tiems, kuriems trūksta vitaminų, yra per mažas hemaglobino kiekis kraujyje. Rekomenduoju gerti arbatas, gaminti salotas, virti sriubasi. Tai yra dilgėlės metas“, – sako vaistininkė.

Karantino metu vaistininkė pastebinti, kad daugiau žmonių jaučia įtampą, todėl, pasak jos, naudinga ją slopinti natūraliomis priemonėmis. K. Staivė pataria nakčiai išgerti raminančios melisos ar ramunėlių arbatos. Taip pat šiuo metu ypač naudinga ir pipirmėtė. Pasak K. Staivės, ji ne tik nuramins, bet ir pagerins virškinimą.

K. Staivė primena, jog negalima pasirinktos vaistažolės vartoti ilgai ir be pertraukų bei dideliais kiekiais, nes ji taip pat savyje turi medžiagų, kurios gali pakenkti organizmui. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad kai kurios vaistažolės yra tinkamos vartoti tik išoriškai.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo proga vaistinių tinklas „Eurovaistinė“ inicijavo pirmuosius  „Lietuviškiausios vaistažolės“ rinkimus. Visuomenės, vaistininkų ir komisijos nuomone lietuviškiausiu vaistinių augalu buvo pripažinta vaistinė ramunė. Šio augalo žiedynai mažina įtampą, padeda užmigti, lengvina virškinimo sutrikimus, atpalaiduoja spazmus. Vaistinės ramunės žaliava taip pat tinkama naudoti ir išoriškai – įvairių žaizdų dezinfekcijai. Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį, kad vaistinė ramunė – astrinių šeimos augalas, todėl šios vaistinės augalinės žaliavos vertėtų vengti žmonėms, kurie alergiški šiems augalams.

Plane, kuris parengtas bendradarbiaujant su Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondu, numatyta įamžinti Lietuvos nacionalinio kultūrinio paveldo puoselėtojos, knygų, monografijų, straipsnių autorės atminimą, įrengiant informacinius stendus Vilniaus botanikos sode, vaistažolių taką – Vingio parke.

Taip pat numatyta pristatyti E. Šimkūnaitės darbus, organizuojant konferencijas, edukacinius renginius, rengiant laidas apie vaistažoles televizijoje, radijuje bei leidžiant specialius informacinius leidinius ir kartu skatinant Lietuvos visuomenę domėtis vaistiniais augalais.

Be to, kitąmet numatyta atnaujinti Tauragnų krašto muziejuje įrengtą E. Šimkūnaitės, išstudijavusios ir moksliškai aprašiusios daug vaistažolinių augalų, palyginusios lietuvių vaistažolininkystės ir liaudies medicinos patirtį, vardo įamžinimui skirtą edukacinę erdvę ir pritaikyti ją lankytojų poreikiams. Taip pat Tauragnuose esančiame E. Šimkūnaitės Vyšnių sode planuojama įrengti 100-osioms gimimo metinėms skirtą suoliuką, o jos tėvų buvusių namų valdoje Tauragnuose – atminimo ženklą.

E. Šimkūnaite gimė 1920 m. kovo 11 d. Rusijoje, Krasnodaro krašte, Novorosijsko mieste, vaistininko Prano Šimkūno ir medicinos sesers Olgos Lebedevos–Šimkūnienės šeimoje. Visą savo gyvenimą E. Šimkūnaitė paskyrė vaistinių augalų, liaudies medicinos, kraštotyros tyrimui. Domėjosi archeobotanika, talkindavo archeologams, nustatydama augalų rūšį ir amžių iš kasinėjimų metu rastų gaisravietėse suanglėjusių augalų liekanų. Parašė daugybę mokslinių straipsnių bei skaitė pranešimus mokslinėse farmacininkų ir botanikų konferencijose. Taip pat dažnai skaitė pranešimus visuomenei. Iš jos gyventojai mokėsi sveiko gyvenimo gudrybių, gamtos reiškinių pažinimo, liaudies medicinos išminties.

Plano priemones įgyvendins Švietimo mokslo ir sporto ministerija, Utenos, Pasvalio, Telšių rajonų savivaldybės, Vytauto Didžiojo universitetas, Klaipėdos universitetas, Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetas, Vilniaus universiteto botanikos sodas, Sveikatos mokymų ir ligų prevencijos centras, E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas, Sveikos gyvensenos ir natūralios (papildomos ir alternatyvios) medicinos rūmai, VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ ir kitos įstaigos bei institucijos.