Lietuvių mylimą prezidentą kino dvikovoje įveikė tik populiarus animacinis filmas apie pandą. Pirmąjį rodymo savaitgalį „Prezidentą“ pažiūrėjo daugiau nei trys tūkstančiai žmonių, filmas tapo antruoju populiariausiu filmu visuose kino teatruose.

Po premjeros E. Jakilaitis pasakė dar daugiau. Jis prisipažino, kad V. Adamkaus ir jo žmonos Almos meilės istorija jam visada užspaudžia gerklę. „Tai viena gražiausių meilės istorijų, kada nors nutikusių Lietuvoje. Vienas kito supratimo, paramos, pajutimo ir santykių etalonas“, – kalbėjo jis.

Organizatorių nuotr. 

„Didžiulė palaima pažinti prezidentą. Jis yra žmogus, pasirinkęs meilės Lietuvai kelią. Tas kelias nebuvo labai lengvas, greičiau – akmenuotas, bet Lietuvai labai reikalingas. Tikrai žinau, kad herojiškos situacijos nutinka tik herojams. V. Adamkus yra būtent iš jų“, – sakė premjeroje apsilankiusi pianistė Mūza Rubackytė, su prezidentu susipažinusi dar 1990 metais.

Filmą pažiūrėjusi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sakė iš jo išsinešanti labai daug – nuo jautrių istorijų apie prezidento vaikystę ir jo pažintį su ponia Alma iki pranašiškų prezidento žodžių apie Europos ateitį. „Tai politikas, kuris visada žvelgė giliau“, – sakė Seimo pirmininkė.

Jaukų ir šiltą filmo toną pabrėžė ir Lietuvos vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Ji sakė, kad filmas ne tik sukėlė daug minčių apie Lietuvos nueitą kelią, apie prezidento indėlį, bet ir apie tai, kokia iš tiesų turi būti politinė kultūra: „Prezidentas labai aukštai iškėlė kartelę, jis mūsų politikos šviesulys, moralinis standartas, kviečiantis kiekvieną asmeniškai mąstyti apie tai, kaip reikėtų tarnauti žmonėms ir visuomenei. Filmas mane palietė asmeniškai, mūsų politikoje taip dažnai trūksta jautrumo, empatijos, nuoširdumo. Prezidentas V. Adamkus šias savybes tiesiog spinduliuoja.“

Organizatorių nuotr. 

„Mes turime vystyti šią mintį – gyvenome prie Adamkaus, kaip mūsų seneliai kadaise gyveno prie Smetonos“, – po premjeros šypsojosi istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas. V. Adamkaus prezidentavimo metais buvęs komandoje, šiandien jis yra visiškai tikras: „Prezidentas yra kokybės ženklas. Kažkokiu stebuklingu būdu subtiliai jis Lietuvą atvėrė pasauliui.“

Žurnalistas, televizijos laidų vedėjas Mindaugas Jackevičius filmą pavadino svarbiu istorijos metraščiu, kuris liks ateities kartoms. „Kai vyko pirmieji prezidento rinkimai, aš buvau dar vaikas, šypseną kėlė anuomet tokie jauni kolegų veidai. Nuostabu, kad salėje mes dar galime turėti pagrindinį tokio garbaus amžiaus filmo herojų ir jis gali su mumis bendrauti. Tiesą sakant, man irgi įstrigo filmo prodiuserio Arūno Valinsko žodžiai – mes gyvenome prie Valdo Adamkaus. Ketinu gyventi dar ilgai, būtinai apie tai papasakosiu jauniesiems kolegoms“, – kalbėjo M. Jackevičius.

„Drąsa veikia istoriją, drąsa kuria istoriją“, – tokį įspūdį po filmo išsinešė Laisvosios rinkos instituto vadovė Elena Leontjeva. Ji pasakojo apie tai, kad daug iš prezidento mokėsi, drauge su juo kurdama nepriklausomą Lietuvą. „Prezidentas manimi pasitikėjo, gavau iš jo labai stiprių gyvenimo pamokų, Lietuva turi kuo didžiuotis, o mes turime tęsti jo darbus, nešti jo šviesą toliau“, – kalbėjo E. Leontjeva. 

Organizatorių nuotr. 

Didelį įspūdį filmas paliko ir į premjerą pakviestam kunigui Ričardui Doveikai. Jis kalbėjo apie tai, kad V. Adamkus buvo tarsi tiltas tarp mūsų svajonių ir vilties, žmogus, išpildęs Sibiro tremtinių svajones, lietuvių motinų nakties pasakas, atvėręs bažnyčią, priminęs, kokia svarbi yra lietuvių kalba ir kultūra. „Savo šalies šaknyse ir įsčiose turime prezidentą, kuris tapo dovana kiekvienam, kuris apsisprendžia būti didesniu lietuviu pasaulyje“, – sakė R. Doveika.

Dokumentinio filmo „Prezidentas“ idėja dar 2018 metais kilo žurnalistei D. Žeimytei-Bilienei ir televizijos laidų prodiuseriui A. Valinskui. Po metų su prezidentu V. Adamkumi buvo parengtas viso gyvenimo interviu, padėjęs pagrindą filmui. Keturias valandas užtrukęs pasakojimas apie vaikystę, jaunystę ir brandos metus atskleidė prezidento asmenybę, jo požiūrį į daugybę gyvenimą lydėjusių istorinių įvykių.

Dokumentinis filmas „Prezidentas“ Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Gargždų, Utenos, Ukmergės ir Varėnos kino teatruose – nuo balandžio 12 dienos. Filmą režisavo G. Genevičiūtė ir D. Žeimytė-Bilienė. Muziką specialiai filmui kūrė kompozitorius G. Zujus.

Kaip ir anksčiau, gyventojai palankiausiai vertina prezidentą Valdą Adamkų – 83 proc. apklaustųjų ir dabartinį šalies vadovą Gitaną Nausėdą – 79 proc.

Naujausios apklausos duomenimis, dar keturis politikus daugiau nei pusė šalies gyventojų vertina teigiamai: krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską palankiai reitinguoja 63 proc. apklausoje dalyvavusiųjų, prezidentę Dalią Grybauskaitę – 62 proc., Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkę Viliją Blinkevičiūtę – 59 proc., o eurokomisarą Virginijų Sinkevičių – 52 proc. apklaustų gyventojų.

Tarp 12 politikų bei visuomenės veikėjų, kuriuos gyventojai vertina labiau palankiai nei nepalankiai, taip pat patenka Andrius Tapinas (49 porc.), Saulius Skvernelis (49 proc.), Ignas Vėgėlė (43 proc.), Remigijus Žemaitaitis (43 proc.), Laurynas Kasčiūnas (42 porc.) ir Jonas Pinskus (40 proc.). Kitus šiame tyrime vertinamus politikus bei visuomenės veikėjus gyventojai įvertino labiau nepalankiai nei palankiai.

Nepalankiausiai praėjusių metų gruodžio mėnesį Lietuvos gyventojai įvertino šiuos penkis politikus. Gabrielių Landsbergį nepalankiai reitinguoja net 77 proc. apklaustųjų, Vytautą Landsbergį – 75 proc., Aušrinę Armonaitę – 74 proc.,  Ingridą Šimonytę – 72 proc. ir Petrą Gražulį – 64 proc.

Per paskutinį mėnesį (lyginant su 2023 m. lapkričio mėnesio apklausa) trimis procentiniais punktais pagerėjo prezidentės D. Grybauskaitės bei Seimo nario Algirdo Butkevičiaus vertinimas, o trimis procentiniais punktais per šį laikotarpį sumažėjo palankiai vertinančių Darbo partijos pirmininką Andrių Mazuronį.

Apklausa vyko 2023 m. gruodžio 15– 30 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklausta 1017 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 110 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka suaugusių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1 proc.

„Man atrodo, kad Lietuvoje šiuo metu aš iš viso nejaučiu prezidento rinkimų įtampos. Kurgi mūsų diskusijos, kur mūsų debatai, susiję su aktualiomis valstybės ir Lietuvos gyventojų temomis? Tyla“, – LRT televizijos laidai „Dienos tema“ trečiadienį transliuotame interviu sakė V. Adamkus.

„Pirmųjų pasistumdymų tarp kandidatų yra, bet jie tik pareiškė, kad kandidatuoja, o kokių pažiūrų laikosi? Ar išsiaiškinome visuomenės nuomonę, ar ta nuomonė yra priimtina ir analizė reikalinga? Apie tai nieko negirdėti. Kiek liko laiko?“, – kalbėjo jis.

Kurgi mūsų diskusijos, kur mūsų debatai, susiję su aktualiomis valstybės ir Lietuvos gyventojų temomis? Tyla.

Pasak V. Adamkaus, realiai prezidento rinkimų kampanijai Lietuvoje lieka pora mėnesių, kai pretendentai galop būna pripažįstami kandidatais.

Jis tvirtino, kad „čia ne rinkimai, čia nėra demokratija“.

„Manau, mes vis tiek iki tikro demokratinio pasaulyje priimto principo dar nepriaugome“, – sakė V. Adamkus.

2024 metų gegužę vyksiančių prezidento rinkimų politinė kampanija startavo pernai lapkritį, kai prasidėjo kampanijos dalyvių registracija.

Vasario antroje pusėje bus pradėtas partijų ir kandidatų pareiškinių dokumentų pateikimas Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) ir parašų rinkimo lapų išdavimas.

Kovo pabaigoje kandidatai turės grąžinti rinkėjų parašų rinkimo lapus.

Balandžio 11 dieną, arba likus kiek daugiau nei mėnesiui iki rinkimų, bus paskutinė diena, kai VRK priima sprendimą registruoti kandidatą arba jo neregistruoti.

Apie dalyvavimą prezidento rinkimuose paskelbė daugiau nei dešimt asmenų, tarp jų – visuomenės nuomonės apklausose favoritais įvardijami dabartinis perrinkimo sieksiantis šalies vadovas Gitanas Nausėda, advokatas Ignas Vėgėlė ir premjerė konservatorė Ingrida Šimonytė.

„Man atrodo, kad sutarimas turi būti, pirmiausiai, tarp dviejų institucijų – šiuo atveju, prezidento ir Užsienio reikalų ministerijos. Išsiaiškinus, nustačius, ko reikia, nustačius, kad mes turime tokį kandidatą, atitinkantį visiems reikalavimams, tada galima išeiti į viešumą ir tą reikalą išspręsti“, – trečiadienį LRT televizijai sakė V. Adamkus.

„Viešumoje pasikeičiant nuomonėmis – vienas geras, kitas blogas, vienas tinkamas, moka kalbas, kitas nemoka kalbų – sprendimui nieko neprideda. (...) Šitaip reikalai nesisprendžia“, – pažymėjo jis.

Lietuva neturi ambasadoriaus Lenkijoje nuo rugsėjo pradžios

ELTA primena, kad Prezidentūra ir valdantieji toliau ginčijasi dėl to, kas yra kaltas, jog Lietuvai strategiškai svarbi ambasada Lenkijoje neturi ambasadoriaus. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia neturįs atsakymo, kodėl Lietuvos ambasada Lenkijoje jau penktas mėnuo neturi vadovo. Šalies diplomatijos vadovas prezidentui sako pateikęs bent dvi ambasadorių kandidatūras, kurios buvo atmestos.

Savo ruožtu Prezidentūra aiškino, kad Užsienio reikalų ministerijos (URM) pasiūlytas kandidatas į ambasadoriaus postą nemokėjo lenkų kalbos. Šalies vadovas taip pat nurodė, kad ministeriją esą politizuoja ambasadoriaus Lenkijoje paskyrimo procesą bei bando proteguoti tam tikrus į šias pareigas siūlomus asmenis.

Dėl kritikos URM ir viešų pareiškimų, esą diplomatų paskyrimas yra politizuotas, kaltinimų susilaukė ir pats G. Nausėda. Šalies vadovą peikė ir Kovo 11-osios Akto signataras Albinas Januška, teigęs, kad G. Nausėda gilina konfliktą tarp institucijų.

Reaguodamas į tokias pastabas, prezidento vyriausiasis patarėjas Frederikas Jansonas pareiškė, kad vadinamasis „valstybininkų“ klanas bando užvaldyti valstybei svarbias pozicijas URM ir diplomatinėje tarnyboje. Tokius pareiškimus valdantieji sukritikavo, tačiau G. Nausėda nurodė, kad F. Jansonas pasidalijo savo įžvalgomis, atlikęs „tam tikrą“ analizę. Vėliau patarėjas prakalbo ir apie poreikį keisti diplomatų atrankų tvarką.

Šią savaitę Prezidentūrai paprašius URM kanclerės Ingos Černiuk pateikti dokumentaciją apie vykdytus ambasadorių atrankos konkursus, ministerija atkreipė dėmesį, kad tokie reikalavimai gali turėti Konstitucijoje numatytų įgaliojimų viršijimo požymių.

Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Eduardas Borisovas buvo atšauktas rugsėjo 7 dieną, pasibaigus jo kadencijai.

Prezidentas Valdas Adamkus sutiko LNK plačiau apžvelgti pasibaigusius metus.

– Tokiu metu įprasta apžvelgti praėjusius metus. Ką jūs išskirtumėte kaip svarbiausią Lietuvai? 

– Aš manau, kad pirmiausiai rūpi vidaus, mūsų gyvenimas, Lietuvos žmonių gerovė. Vertinti galima būtų vis tiek daugiau pozityviai negu negatyviai. Yra problemų, mane be galo jaudina mokytojų švietimo sistema, kuri kelia visos valstybės požiūriu didelę problemą ir nematau jos greito sprendimo. Tai yra viena iš mūsų ateities didžiausių problemų ir mus persekios dar ne vienus metus. Žvelgiant į tarptautinę politiką, aišku, buvo NATO konferencija Lietuvoje. Ne tik įsitvirtinom pasaulyje, bet užtikrinom Lietuvos žmonių tam tikrą pasitikėjimą savimi. Nemalonu minėti, kad mūsų vidinėje santvarkoje daug netiesos pasitaiko, žmonės surišti yra, ir tas nesąžiningumas tam tikra prasme siekia ir mūsų Vyriausybę. 

 – Pasaulis per praėjusius metus netapo ramesnis. Ar mes kaip Lietuva darome pakankamai dėl savo saugumo, kad būtume pasirengę grėsmėms, jeigu kiltų?  

– Mano supratimu, tai yra tragiški metai, kadangi tai, kas vyksta, pavadinčiau žudynėmis, aš net negaliu pavadinti karo veiksmais, tiek Izraelyje, tiek ir Ukrainoje. Tai nepateisinama, nes net ir tarptautiniu požiūriu imant, nei viena, nei kita pusė nėra oficialiai paskelbusi karo. O žudomi žmonės, ypatingai tai mane jaudina. Kai kuriais atžvilgiais esame pavėlavę. Tas, kas šiandiena teikiama Ukrainai, turėjo būti padaryta iš pat pradžių – rezultatai būtų kitokie. 

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– O mūsų Lietuvos valstybė pakankamai daro, kad stiprintų saugumą?  

– Pirmiausia galiu pasakyti, kad visoj pasaulio sumaištyje Lietuva yra laiminga. Yra prie tų valstybių, kurių visi tie šitie įvykiai nepaveikė. Jeigu išlaikysim savo laikyseną tarptautinės politikos požiūriu, Lietuvos tos nelaimės ir visas sąmyšis, kuris pasaulyje vyksta, nepasieks ir mes išlaikysim savo pastovumą, savo gerbūvį, savo žvilgsnį į ateitį. 

Pirmiausia galiu pasakyti, kad visoj pasaulio sumaištyje Lietuva yra laiminga.

– Dar grįžtant prie Lietuvos – laukia treji rinkimai. Kokie jūsų lūkesčiai? 

– Esu skeptiškas ir nenoriu nieko komentuoti. Tikiuosi, kad atlaikysime tą, ką turime, pagerinsime kur galėsime ir kursime savo ateities gyvenimą. O pats gyvenimas šiais rinkimais mums parodys ką turime, ką turime turėti ir ką turėsime. Skaudu žiūrėti, kad didesnę laiko dalį mes užimti apkaltom, ieškojom kas kaltas, kas nekaltas, kas sėdėjo vienoj kėdėj ar kitoj kėdėj. Pusę laiko skiriame visiems tokiems reikalams, vietoj to, kad svarstytume kasdienines problemas, kurios aktualios kiekvienam Lietuvos gyventojui.  

 – Gyvename neramiais laikais, kai labai svarbi yra sąjungininkų parama. Svarbūs rinkimai laukia ir kitose šalyse. Ar Lietuvai tai yra aktualu? Ar galima nerimauti, kad sąjungininkų pozicija keistųsi kažkaip? 

 – Aš nemanau. Matau tas neigiamas galimybes, kurios gali paliesti pasaulio tvarkos reikalus, ypatingai – Amerikos rinkimai. Anksčiau pozityviau ir su didesne viltimi žiūrėjau, kad Amerikos vidaus gyvenime tvarkos yra daugiau. Šiuo metu matau kas darosi prezidentinių rinkimų pasiruošimo eigoje, tai kelia didelį rūpestį. Ir jeigu Amerikoje įvyktų tai, ko aš tikrai nenorėčiau matyti, tai gali turėti poveikį visai Europos Sąjungai, tuo pačiu ir Lietuvai. Ateityje tikiuosi geriausio. Nevardinsiu nei pavardžių, nei partijų. 

 – Pone Prezidente, koks jūsų būtų palinkėjimas pradedant Naujuosius metus Lietuvos žmonėms? 

 – Palinkėjimai visuomet yra problema, nes jie pasidarė tokiu labai standartiniu dalyku. Vienintelis dalykas, kuris svarbus kiekvienam žmogui, tai, kad liktume sveiki, liktume pozityvūs ir šviesiai galvotume apie ateitį. 

„Mano 10 metų užsienio politikos sukūrime, atgavus Nepriklausomybę, stengiantis įvesti Lietuvą atgal į tarptautinį lygį – čia galiu ramiai pasakyti, kad didžiuojuosi, kad man pavyko Lietuvą atvesti į NATO ir į Europos Sąjungą. Tai aukščiausias pasiekimas mano gyvenime“, – sekmadienį per „Lietuvos ryto televiziją“ transliuotame interviu sakė V. Adamkus.

Prezidentas įvardijo ir didžiausią gyvenimo nesėkmę, t. y. kad 1944 metais apleido Lietuvą.

„Tai sunkiausias prisiminimas per visus gyvenimo metus. Sugriuvo visos svajonės, visi galvojimai ir tikėjimaisi, kad tą pabaigsiu, tą pasieksiu. Viskas sugriuvo prieš akis, namai, santykiai su žmonėmis, visas gyvenimas“, – sakė jis.

V. Adamkus interviu taip pat paminėjo, kad iki šiol seka Lietuvos politinį gyvenimą.

„Kai kur džiaugiuosi, kai kur daugiau išgyvenu dėl to, ką matau. Nes galvoju, kad tikrai aš būčiau iki to nepriėjęs. Bet vis tiek džiaugiuosi tais laimėjimais, kuriuos Lietuva per 30 metų yra pasiekusi“, – sakė jis.

V. Adamkus šalies prezidentu buvo 1998–2009 metais. Lietuva prie ES ir NATO prisijungė 2004 metais.

Renginyje dalyvavo atkūrimo darbo grupės nariai, Jo Ekscelencija prezidentas Valdas Adamkus, olimpinė čempionė, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, pirmasis LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas.

1988 metų gruodžio 11 dieną 477 patriotiškai nusiteikę Lietuvos sporto, meno, mokslo bendruomenių atstovai trispalvės fone paskelbė atkuriantys Lietuvos tautinį olimpinį komitetą. LTOK tuomet tapo pirmąja mūsų šalies organizacija, atsiskyrusia nuo Sovietų Sąjungos.

„Net paskelbus apie atkūrimą prieš akis dar buvo likęs ilgas kelias: atkurti pačią organizaciją, judėjimą, atstovauti Lietuvai. Nėra abejonių, kad per 35 metus Lietuvos vardas garsiai skambėjo visame pasaulyje. Džiaugiuosi ir gerbiu visus tuos, kurie prie šio judėjimo plėtros prisidėjo. Manau, tai yra vienas stipriausių paminklų nepriklausomos Lietuvos gyvenime“, – susirinkusiems istorinės LTOK atkūrimo darbo grupės nariams kalbėjo V. Adamkus.

Jo Ekscelencijos Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimus perdavė patarėjas Paulius Baltokas. Jis atkūrimo grupės pirmininkui A. Poviliūnui įteikė istorinę Lietuvos vėliavą su šalies prezidento autografu.

„Prezidentas išlydi olimpinę delegaciją linkėdamas sėkmės, ragindamas nepasiduoti ir drąsiai bei, svarbiausia, garbingai atstovauti Lietuvai. Išlydėdamas įteikia dovaną – trispalvę, kad ji oriai plazdėtų ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio.

Su LTOK bendraujame tiek aukšto meistriškumo, tiek labai svarbiu mažųjų fizinio aktyvumo klausimais. Tai irgi yra misija, be kurios neįsivaizduojamas LTOK. Organizacija, kuri prasidėjo kaip pirmas žingsnis nepriklausomos Lietuvos atkūrimui ir kuri vis dar yra tvirtas ramstis“, – sakė P. Baltokas.

Per 35 metus mūsų šalies sportininkai dalyvavo septyniolikoje žiemos ir vasaros olimpinių žaidynių, kur Lietuvai iškovojo 26 medalius.

„Džiaugiuosi, kad šiandien turime galimybę padėkoti tiems ryžtingiems žmonėms, prieš 35 metus priėmusiems šį drąsų sprendimą ir pagerbti tuos, kurių nebėra tarp mūsų. Kiekvienam sportininkui be galo svarbu atstovauti savo šaliai, ginti jos garbę. Pati kaip buvusi sportininkė puikiai pamenu jausmą, kai pagaliau gavome šią galimybę“, – sakė 2000 metais Sidnėjuje olimpinį auksą iškovojusi D. Gudzinevičiūtė.

LTOK vadovė svečiams įteikė specialiai šiai progai pagamintus Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, LTOK atkūrimo darbo grupės nario Kazimiero Motiekos vardo medalius.

LTOK 35-metis jo pirmajam prezidentui Artūrui Poviliūnui, ko gero, svarbesnis nei asmeninės sukaktys. Tai jam kadaise sukrito likimo kaladėlės iš sporto funkcionieriaus tapti vienu svarbiausių jaunos šalies sporto veidų, tampyti už ūsų Sovietų Sąjungos bosus, belstis į Tarptautinio olimpinio komiteto duris ir langus.

Kviečiame skaityti interviu su A. Poviliūnu.

– Kas davė pirmą impulsą Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo sąjūdžiui?

– Prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bangai, nuo jos neatsiliko ir sporto žmonės. Olimpinio medalininko Arvydo Juozaičio redaguotose „Sąjūdžio žiniose“ pasirodė nedidelė žinutė apie galimybę atkurti Lietuvos olimpinį komitetą. Paskui žurnalistė Roma Griniūtė-Grinbergienė „Sporto“ laikraštyje išspausdino įdomų straipsnį „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?“ Kilo didžiulis furoras, redakcija sulaukė daugiau nei šimto tūkstančių žmonių parašų, raginančių atkurti Lietuvos olimpinį komitetą. Juk ne šie laikai, kai pasirašyti galima elektroniniu būdu – visi į „Sporto“ redakciją Gedimino prospekte siuntė popierinius laiškus – ištisus maišus. Į tą visuomenėje kilusį šurmulį negalėjo nereaguoti ir valdininkai – Valstybinis kūno kultūros ir sporto komitetas, kurio pirmininko pirmuoju pavaduotoju tuomet buvau. Komiteto kolegija nusprendė sukurti darbo grupę Olimpiniam komitetui atkurti. Buvau paskirtas jos pirmininku, į komandą galėjau rinktis ne tik sporto, bet ir meno, mokslo, kultūros žmones, kuriuos vienijo Sąjūdžio ir olimpinė dvasia.

Dirbome, telkėmės, bet buvo daug perturbacijų, nes laikai – įdomūs. Pirmieji olimpinį komitetą atkūrė latviai, tačiau pavadino jį laikinuoju – pabijojo elgtis radikaliau. Važiavome jų pasveikinti, dusyk Seulo olimpinis čempionas Gintautas Umaras moka latviškai, tad jis ir kalbėjo nuo mūsų delegacijos.

– Kaip jums šiandien atrodo, kodėl sporto žmonės taip greitai susitelkė?

– Neteisingai sakoma, kad sportas – ne politika. Sportas yra didžiausia politika. Taip bus, kol olimpinėse žaidynėse ir pasaulio čempionatuose apdovanojant nugalėtojus kils valstybių vėliavos ir bus giedami himnai. Juk visi nori būti aukštumoje. Nors prieš 35 metus ir anksčiau varžybose dalyvaudavome tik kaip Sovietų Sąjungos rinktinės nariai, visi matėme, kad tai lietuviai startuoja. Kas, kad kovoja ne su sava vėliava, žinojome, kad jie – mūsų. Tautinę dvasią jau buvo pažadinęs Sąjūdis.

1988-aisiais Seule Lietuvos sportininkai pasirodė nepaprastai gerai. Disko metikas Romas Ubartas, bėgikė Laimutė Baikauskaitė laimėjo sidabrą, dviratininkė Laima Zilporytė – bronzą, Arvydas Janonis ir Arminas Narbekovas tapo čempionais su futbolo rinktine, Valdemaras Novickis iškovojo auksą su rankinio, krepšininkė Vitalija Tuomaitė su komanda pelnė bronzą, net keturi krepšininkai – Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius ir Šarūnas Marčiulionis – ne šiaip ant suolo sėdėjo, o buvo pagrindiniai SSSR rinktinės aukso kalviai, Gintautas Umaras tapo dusyk olimpiniu čempionu. Tad natūraliai visiems kilo mintis, kodėl mes negalime toliau žingsniuoti su savo vėliava. Jau turėjome patvirtintą himną – „Tautišką giesmę“, savo trispalvę, tad emocijų pagauti ir užsukome šį reikalą. Seulo olimpiečių pagerbimas vyko sausakimšuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose – ten pat, kur anksčiau surengtas Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas.

Tuometis „Žalgirio“ draugijos pirmininkas, LTOK atkūrimo darbo grupės narys Vytas Nėnius surinko parašus iš visų partijos ir vyriausybės vadovų – kaip vadindavome, politbiuro narių. Už teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse su savo vėliava pasirašė visi, tiesa, paskui svarbiu momentu dėjo į kojas (šypteli). Lietuvos sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavimas Olimpiniam komitetui įkurti buvo numatytas gruodžio 11 dieną, bet prieš tai su kitų respublikų sporto vadovais buvome iškviesti į išplėstinį SSRS olimpinio komiteto plenumą Maskvoje.

Važiuoti ten turėjo Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Zigmantas Motiekaitis ir legendinis krepšininkas Stanislovas Stonkus. Motiekaitis vykti negalėjo, tad pasiuntė mane, savo pavaduotoją. Pagrindinis plenumo tikslas buvo pasmerkti latvių akibrokštą – jų atkurtą komitetą, nors ir laikinąjį.

„Kas ir būtų, jei, pavyzdžiui, atskiros Kanados provincijos sugalvotų savarankiškai dalyvauti žaidynėse?“ – grūmojo iš tribūnos. Teoriškai tą leido Sovietų Sąjungos konstitucija, bet latviai ir toliau buvo smerkiami, kaltinami separatizmu, didžiosios valstybės olimpinio sąjūdžio žlugdymu. Latvijos laikinojo olimpinio komiteto vadovai į salę įleisti nebuvo, nes jie – tiesiog visuomenininkai, o aš, kadangi buvau ne tik Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės vadovas, bet ir funkcionierius, patekau. Atsisėdau pirmoje eilėje priešais Sąjungos sporto komiteto pirmininką Maratą Gramovą ir komunistų partijos propagandos ir agitacijos sektoriaus vedėją Aleksandrą Gončiarovą. Pasiprašęs žodžio pasakiau, kad pritariu Latvijos olimpinio komiteto atkūrimui, pridūriau, kad tą patį rengiamės padaryti ir mes – atvežiau jiems kvietimą į gruodžio 11-osios suvažiavimą, kuriame turėjome spręsti dėl Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo. Ir tą kvietimą padėjau ant stalo.

– Koks įžūlumas!

– (juokiasi) Buvau jaunas, dabar gal taip nepasielgčiau?.. Gramovas sumišo, o Gončiarovas ėmė griaudėti: „Partinį bilietą – ant stalo! Padorioje draugijoje tokiems separatistams – ne vieta!“ Pasigirdo audringi plojimai. Pagalvojau: dabar gali mane susemti. Viskas baigėsi laimingai, nors žinojau, kad jau skambinama į Lietuvą ir pasakojama apie mano poelgį. Paskui, kai ir kitos respublikos atsiskyrė, tuos pačius žmones, kurie tada Maskvoje iš manęs tyčiojosi, maišė su žemėmis, sutikau ne vienose olimpinėse žaidynėse jau kaip atskirų valstybių sporto vadovus…

Buvo visokių svarstymų, diskusijų, kaip elgtis toliau, bet gruodžio 11-ąją, kaip ir planuota, tuomečiuose Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno suvažiavimas įvyko. Susirinko apie 500 delegatų. Paskutinę akimirką buvo perspausdinamos akreditacijos, nes bijodami, kad mus, norinčius įkurti Lietuvos olimpinį komitetą, užtrumpins, jį pervadinome pagal 1924-aisiais veikusią Lietuvos sporto lygą, kuri į Paryžiaus žaidynes išsiuntė šalies futbolininkus ir dviratininkus. Renginys vadinosi „Suvažiavimas Lietuvos olimpinei lygai įkurti“. Patartas teisininko Kazimiero Motiekos, vėliau tapusio mano pavaduotoju, pagrindiniame pranešime būsimąjį Lietuvos olimpinį komitetą įvardijau abstrakčiai – „olimpine organizacija“, kurią atkurti mes turime teisę. Išėjęs į tribūną K.Motieka kreipėsi į susirinkusius: „Jaunime! Kokios dar abejonės? Mes privalome šiandien ir visiems laikams įkurti Lietuvos olimpinį komitetą!“ Tuo metu suvažiavimą praktiškai buvo galima baigti: apimti euforijos visi stojosi, šaukė – „Lietuva“, „Olimpinis komitetas“. Aš buvau išrinktas jo prezidentu. Tą patį gruodį mūsų delegacija išskrido į Australiją – Adelaidėje vykusias trečiąsias Pasaulio lietuvių sporto žaidynes.

– Norint patekti į olimpines žaidynes, įsteigti komitetą maža. Kelias į tarptautinį pripažinimą – irgi ne pats lygiausias?

– Iki pripažinimo reikėjo laiko. Rašėme laiškus į TOK būstinę Lozanoje – niekas neatsiliepdavo. Maskva neleidžia priimti, tai jie ir neskuba, nors, kaip vėliau paaiškėjo, TOK atakavo ir užsienio lietuviai, ir Lietuvos laisvės lyga. Po kokių pusės metų atėjo laiškas man, tiesiog Artūrui Poviliūnui, į namus. Jame – kvietimas atvykti į Lozaną. Paskambinau Latvijos ir Estijos komitetų vadovams: „Važiuojam kartu?“ Prisijungė. Atstovauti Lietuvai pakviečiau G.Umarą su R.Grinbergiene. Dar su sovietiniais pasais per Maskvą skridome į Ciurichą, ten mus susirado Šveicarijos žurnalistai, ėmė interviu. Tikėjausi, kad delegaciją priims TOK prezidentas Juanas Antonio Samaranchas, bet su mumis susitiko generalinis direktorius François Carrard’as ir atstovė ryšiams su nacionaliniais olimpiniais komitetais Anne Beddow. Kai jiems pradėjome aiškinti, jog buvome neteisėtai išbraukti iš olimpinės šeimos, siekiame nepriklausomybės, Carrard’as komentavo: „Čia – politika, mes nesikišame, kai jus okupavo, buvau dar mažas, po stalu trumpomis kelnėmis vaikščiojau.“ O mes jiems toliau dėstėme savo, girdėjosi latvių, estų, lietuvių, rusų, anglų, prancūzų, vokiečių kalbos… Buvo 1990 metų vasario 15 diena.

Po Kovo 11-osios Lietuvos sportininkai atsisakė atstovauti Sovietų Sąjungos – svetimos valstybės – rinktinėms, komandos pasitraukė iš čempionatų. Nei latviai, nei estai to nepadarė. Tokie vieningi šiuo klausimu, ko gero, buvo tik mūsų sportininkai. Lenkiuosi jiems. 

Galiausiai rugpjūtį vėl sulaukėme TOK kvietimo atvykti. Važiuoti kartu pakviečiau K.Motieką, R.Grinbergienę, pakalbinome ir tuo metu Ispanijoje, Valjadolido „Forum“ komandoje, rungtyniavusį Arvydą Sabonį. Jis sutiko. Pamenu, pasveikinau Samaranchą praėjusio gimtadienio proga, įteikiau jam nemažą gintarą, sakydamas, kad jo forma primena liepsną, kuri degs, kai Lietuva dalyvaus olimpinėse žaidynėse (šypsosi). Jubiliatui dovana ir kalba, regis, patiko. K.Motieka, kaip teisininkas, sudėliojo taškus, pasiūlė steigti komisiją, kuri spręstų mūsų reikalą, nes mes norime dalyvauti žaidynėse. Vėliau neformalaus susitikimo metu prie stalo šalia Samarancho atsisėdo Sabonis – didelis žmogus, visų gerbiamas olimpinis čempionas.

„Prezidente, sportininkai nenori atstovauti Sąjungos rinktinei, reikia šitą reikalą spręsti“, – sakė jam Arvydas. „Suprantu, kad rinktis gali tokie kaip tu, kurie žaidžia užsienyje. O ką daryti kitiems?“ – perklausė šis. „Jie irgi nenori atstovauti Sovietų Sąjungai“, – patikino Sabas. A.Sabonis buvo tas, kuris tiesiai šviesiai viską išdėstė pačiam Samaranchui. Be to, ispaniškai, nes jau buvo išmokęs kalbą. Tai tuomečiam prezidentui darė įspūdį. Ledai sprendžiant Baltijos šalių olimpinę bylą pamažu pajudėjo.

1991-ųjų rugsėjo 18 dieną TOK pakvietė į Berlyną, Vykdomojo komiteto posėdį, – mus priėmė de facto. Kad narystė įsigaliotų de jure, reikėjo visų TOK narių sprendimo. Buvo išsiųsti laiškai, kai suėjo atsakymai, lapkričio 11-ąją oficialiai tapome olimpinės šeimos nariais. Kitų metų vasarį jau vykome į Albervilio žiemos olimpines žaidynes.

– Kaip spėjote joms susiruošti?

– Gerai, kad pirmosios žaidynės – žiemos, nelabai ką ir turėjome ruoštis. 1988-ųjų Kalgario olimpinei čempionei slidininkei Vidai Vencienei simboliškai buvo išduotas pirmasis lietuviškas pasas. Neseniai pažiūrėjau nuotraukas, kuriose į olimpinio kaimelio aikštę prisistatyti renkasi delegacijos, reprezentuojančios šalis, – po 40–50 atstovų. Mūsų spaudos atstovė Grinbergienė nufotografavo mane vieną, giedantį Lietuvos himną. Čiuožėjai, slidininkai ir biatlonininkai gyveno gal devyniasdešimties kilometrų atstumu vieni nuo kitų, tas atstumas įveikiamas kalnų keliais. Delegacijos vadovai – dar kitur. Nuvažiuodavome pažiūrėti varžybų, po to – visą dieną atgal. Neturėjome pinigų, reikiamo inventoriaus, bet Vida Vencienė, grįžusi po gimdymo, iškovojo 11 vietą. Pamenu, buvome lyg nusiminę, kad žemai. O dabar, jei kas iš slidininkų taip pasirodytų, sakytume – stebuklas.

Aprengti sportininkus padėjo ir rėmėjai, ir garsus japonų dizaineris.

Alberviliui paradinę aprangą sukūrė tuomet jauna dizainerė Jolanta Talaikytė. Į tas žaidynes kaip komandos gydytoją buvome pasikvietę Amerikos lietuvį chirurgą Joną Domanskį. Jam vis buvo neramu, kaip gauti kostiumus vasaros žaidynėms Barselonoje. Mums tai neatrodė taip svarbu – juk svarbiausia, kad dalyvausime. Sportinę aprangą nemokamai parūpino „Adidas“, su kuria ryšius palaikė Umaras ir Janis Grinbergas. Domanskis parašė laišką į Japoniją ir  dizaineris Issey Miyake, kūręs aprangą Japonijos rinktinei, ir mums pasiuvo kostiumus atidarymo ceremonijai. Nemokamai. Beje, šie labai įdomūs mums nematyto audinio kostiumai atidarymo ceremonijoje buvo labai populiarūs, bene labiausiai fotografuojami. Kai juos dalijome, pirmiausia rūpinomės sportininkais. Man liko toks, kur kelnių guma – ties pažastimis (šypsosi). Neseniai TOK prašymu perdaviau šią išsaugotą aprangą Olimpiniam muziejui Lozanoje.

– Kaip LTOK prezidentas, dalyvavote net dvylikoje olimpinių žaidynių. Kaip, jūsų akimis, keitėsi Lietuvos veidas jose nuo tada iki dabar? Kas – į gera, kas galbūt šiandien jus liūdina?

– Gyvenimas nestovi vietoje, tad negali sakyti, kad anais laikais buvo geriau. Žinoma, idealizmas, emocinis fonas iš pradžių buvo toks, kokio nepasieksi ir nepakartosi. Šiandien galbūt pasigendu didesnio žiniasklaidos dėmesio Lietuvos olimpinei rinktinei, pasirengimui žaidynėms, kurios – jau ant nosies. Šiek tiek neramu, kad mūsų sukurta sporto sistema buvo išdraskyta, bet nenoriu kritikuoti, kad dabar kažkas blogai. Manau, ankstesnių rezultatų nepasiekiame, nes nėra visų sporto organizacijų vienybės, darbo dėl bendro tikslo. Norėčiau klysti.  

Bet, kai pagalvoji, kiek toli visuose lygmenyse mes pažengėme nuo tos sunkios pradžios! Jei tais laikais būtume turėję kažką panašaus, ką turime dabar, kokie būtų rezultatai!

– 24-eri metai prie LTOK vairo – juodas darbas ar dovana?

– Džiaugiuosi, kad man nuskilo tokia gyvenimo dovana būti vienu LTOK kūrėjų – susipažinau su žymiausiais kelių kartų Lietuvos politikais, mokslo ir kultūros veikėjais. Liūdna, kad tie žmonės vienas po kito išeina. Aš patekau į tą sūkurį būdamas jaunas, bet jau pažinojau didžiausius sovietinių laikų bosus, paskui dirbau su nepriklausomos šalies valdžia, signatarais. Olimpiniai „antpečiai“ leido sutikti daugybės užsienio valstybių, visus nepriklausomybę atgavusios mūsų šalies vadovus. Visko patyrėm. Bet svarbiausia, kad teko iš arti pažinti geriausius Lietuvos sportininkus, trenerius, specialistus, pasidžiaugti jų pergalėmis olimpinėse arenose.

Neatsilikti nuo gyvenimo

V. Adamkus tikino, kad sulaukė daug sveikinimų, tačiau jis svarstė, ar reikia sureikšminti pačią gimtadienio dieną.

„Nežinau, ar ši diena turėtų būti išskirtinė. Gyvenimas bėga, stengiamės neatsilikti nuo gyvenimo. Su kiekvienais metais patirtis padeda. Džiaugiuosi savo gyvenimu, nes esu vienas iš tų laimingųjų žmonių, kuris turėjo progą pažinti gyvenime, kas gera, kas bloga, kas sėkminga, kelia džiaugsmą ar liūdesį. Galiu pasakyti, kad peržvelgdamas savo gyvenimą randu daugiau teigiamų nei neigiamų dalykų ir tuo be galo džiaugiuosi“, – kalbėjo V. Adamkus.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Širdį spaudžia netektis

Paklausus, kaip prezidentas dabar leidžia savo dienas, V. Adamkus pripažino, kad jam vis dar sunku po mylimos žmonos Almos Adamkienės mirties. Ji amžinojo poilsio Petrašiūnų kapinėse atgulė gegužės pabaigoje.

„Tai, kas įvyko prieš keletą mėnesių, aš dar sunkiai išgyvenu. Jokių planų, užmojų neturiu. Girdėjau posakį: „Laikas gydo žaizdas“, tad tikiuosi ir aš išgysiu“, – žurnalistams Kaune sakė V. Adamkus.

Kalbant apie darbus, manau, kad, jei aukščiausiasis dar mane laikys eilę metų, tai dar grįšiu ir bandysiu šį tą palikti ir dar padaryti.

Visgi, jis pridūrė, kad dabar turi viską susidėlioti į vietas ir grįžti į normalų gyvenimą. „Kol kas sunku galvoti apie kažką kitą. Taip, aš matau, seku gyvenimą, matau, kas yra gero, pergyvenu dėl tol, kas blogai, o šios dienos gyvenime to tikrai yra daug. Bet visgi, galvoju, kad einame geryn, turime tęsti darbus, daryti pažangą ir siekti, kad visi Lietuvos gyventojai turėtų patogų, ramų ir malonumą teikiantį gyvenimą. Kalbant apie darbus, manau, kad, jei aukščiausiasis dar mane laikys eilę metų, tai dar grįšiu ir bandysiu šį tą palikti ir dar padaryti“, – teigė V. Adamkus.

Gera grįžti į Kauną

Prezidento V. Adamkaus bibliotekoje-muziejus nuolat sukasi veiksme. Tai ne tik V. Adamkaus gyvenimo lobyno vieta, tai ir daugybės susitikimų, pokalbių ir renginių vieta. Pats V. Adamkus tikino, kad mato šios vietos pokyčius ir jam kaskart gera čia sugrįžti.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Aš džiaugiuosi šia biblioteka. Buvau čia ne kartą, mačiau visus pagražinimus ir tikrai džiaugiuosi. Matau aplinką, kuri teikia žmonėms malonumą tiek dirbti, tiek dalytis mintimis. Kiek girdėjau, čia visuomet pilna įvairių susirinkimų. Ši vieta ir istoriškai įdomi. Man tai ypatingai svarbu. Čia veikė pirmoji Lietuvos užsienio ministerija, kurios vadovu buvo mano krikšto tėvas. Įdomus sutapimas“, – mintimis pasidalijo V. Adamkus.

„Kauno diena“ prisideda prie sveikinimų ir V. Adamkui siunčia šiltus žodžius. Su gimtadieniu, Prezidente!

Baltijos jūros ekologinė padėtis kiekvieną dieną blogėja. Mes turime įdėti visas pastangas, kad tai pasikeistų. Tarša turi būti sustabdyta. Tad aš pats remiu ir visus kviečiu remti šitą darbą, kad mūsų bendromis jėgomis Baltijos jūra mums išliktų brangiu valstybiniu turtu, kartu ir valstybiniu įsipareigojimu ateičiai. Kviečiu prisijungti ir remti ekspediciją „Išsaugokime Baltiją“, – sakė prezidentas Valdas Adamkus.

Laukia paramos

Misiją vykdanti komanda skelbia sutelktinio finansavimo pradžią ir laukia visų, galinčių tapti jūros herojais, pagalbos: https://savebaltic.eu/paremk/. Komanda išžygiuos 2024 m. kovo 11-ąją iš Lietuvos. Eis apie 250 dienų, 5 469 km keliaus per aštuonias valstybes. Žingsniuos kone kasdien, poilsiui bus skirta 1 diena per savaitę.

Ekspedicijos „Išsaugokime Baltiją“ tikslas – informuoti visuomenę apie vandens ekosistemų būklę, ugdyti išsaugojimo kultūrą, atkreipti dėmesį į žmogaus veiklos įtaką gamtai, supažindinti su būdais, kaip pristabdyti jūros bioįvairovės nykimą ir taršą. Keliaujant vyks šviečiamojo pobūdžiu renginiai bendradarbiaujant su vietos organizacijomis, bus organizuojamos gyvosios laboratorijos su mokslininkais, diskusijos, paskaitos, susitikimai. Surinktos lėšos bus panaudojamos šioms veikloms ir 15–20 komandos narių pragyvenimui.

Baltijos jūros ekologinė padėtis kiekvieną dieną blogėja.

 

Ekspedicijos pristatymas

Projekto pristatymo renginio metu ekspedicijos vadovas Giedrius Bučas pabrėžė, kad kviečia piliečius ne aukoti, bet būti komandos dalimi, tapti jūros herojais. Jis sako, kad ši sutelktinio finansavimo pradžia reiškia labai daug. Anot jo, tai yra proga pasimatuoti, kiek problema visiems rūpi, kiek esame susitelkę išsaugoti Baltijos jūrą, kuria dažnas džiaugiamės ir dar ilgai norėtume tą daryti.

Esą keli paaukoti eurai – tiek galimybė prisidėti visiems, kuriems Baltijos jūra rūpi, tačiau šiuo gyvenimo etapu negali skirti daugiau laiko jai saugoti, tiek motyvacija komandai, galimybė būti finansiškai užsitikrinus misiją įvykdyti.

„Ekspedicija nėra joks verslas, joks europinis projektas, o mano asmeninė idėja, kuria neabejoju ir kuriai negailiu jokių savo resursų. Ja jau patikėjo daugybė žmonių, dabar betrūksta dar daugiau tikinčių, pasitikinčių ir norinčių investuoti į švaresnę jūrą. Tai padaryti galime tik susitelkę visi kartu. Skirti bent vieną puodelį kavos šiai ekspedicijai įgyvendinti. Tai nėra tik dėl mūsų komandos. Tai dėl mūsų visų jūros“, – teigė G. Bučas.

Pavojaus varpai

Anot jūrų biologės Lauros Stukonytės, jau kurį laiką mokslininkai skambina pavojaus varpais dėl nerimą keliančios Baltijos jūros būklės ir jos mums teikiamų dovanų ateities. Menkas Baltijos jūros susisiekimas su vandenynu lemia itin lėtą vandenų atsinaujinimą. Vadinasi, visa ten atsidurianti tarša užsilieka ilgam, ilgainiui nuodydama ekosistemas. Dėl šios priežasties mūsų jūra yra tarsi pacientas, reikalaujantis ypatingos priežiūros.

Ekspedicijos „Išsaugokime Baltiją“ tikslas – informuoti visuomenę apie vandens ekosistemų būklę.

 

 

„Baltijos jūra patiria spaudimą dėl daugybės veiksnių – tiek klimato kaitos, tiek intensyvios žvejybos, o prie viso to prisideda ir vis dar sunkiai kontroliuojama tarša. Viena pagrindinių taršos keliamų Baltijos jūros ligų – azoto ir fosforo pertekliaus keliama eutrofikacija, dėl kurios mūsų jūroje formuojasi milžiniškos negyvosios zonos, kuriose gyvybei trūksta deguonies. Per netvaraus žemės ūkio ir nepakankamai išvalytų gamyklų ir namų ūkių nuotekas aplinkai pavojingi teršalai jūrą pasiekia net iš tolimiausių Lietuvos miestų ir miestelių. Vandens organizmai šiandien kenčia nuo dėl eutrofikacijos mažėjančio deguonies kiekio,  taip pat ir vandenį pasiekiančių vaistinių medžiagų, pesticidų ir mikroplastiko dalelių“, – teigė L. Stukonytė.

Tarpvyriausybinės Helsinkio komisijos (HELCOM) šalys, bendradarbiaudamos su Baltijos jūros šalių mokslininkais, parengė Baltijos jūros veiksmų planą. Šis planas detalizuoja visus veiksmus, kurių šalys įsipareigoja imtis, kad Baltijos jūros būklė būtų žymiai pagerinta. Pataisyti situaciją dar galima, tačiau rezultatai priklauso nuo to, ar realių veiksmų bus imtasi laiku. HELCOM pateikti 2022 m. duomenys rodo, kad didelė dalis numatytų veiksmų dar stringa. Tarp gausybės jų – ir visuomenės švietimas jūrai draugiško jūrai elgesio temomis. Tad ši ekspedicija ir visa ją supanti kampanija siekia šiuos veiksmus katalizuoti.