– Kiek iš šulinių geriame vandens? Miestams tai turbūt nelabai aktualu, labiau regionams ir kaimams. Kodėl verta nerimauti?

– Dėl to, nes patys užteršiame dirvožemį ir vandenį. Toliau nerimaujame, ar nesusirgsime. Kūdikiai ir numirti gali.

– Todėl, nes randate nitritų ir nitratų? Kokių dar randate kenksmingų medžiagų?

– Viską, kas patenka į dirvožemį. Jeigu vandens šaltinis neapsaugotas nuo dirvožemio paviršiaus, taršos, jeigu aukštai stovintis gruntinis vanduo, viskas, kas buvo paviršiuje, atitekės į vandenį. Todėl galima tikėtis visko. Mūsų centras vykdo priežiūrą, kuri susijusi su kūdikių apsauga nuo dusulio ir mirties, kuri susijusi su nitratais ir nitritais geriamajame vandenyje. Jų pasitaiko šulinių vandenyje, nes tai seklūs šaltiniai, požeminiai, neapsaugoti nuo taršos. Yra gilių gręžinių, kurie apsaugoti nuo paviršiaus taršos, tačiau iš Geologijos tarnybos atsirado nerimą keliančių žinių, kad net ir seklesniuose nei 50 m gylio gręžiniuose, kur yra daug dirbamų laukų, taršos šaltinių, jau randama nitratų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar turi reikšmės, kai šulinis iškastas žemai ar aukštai, kiek giliai?

– Turbūt geologai geriau pasakytų, kokios turi būti geologinės sąlygos, kad sumažintų riziką.

– Šulinį galima kasti kur tik norima?

– Taip. Tačiau yra požeminio vandens tekėjimo kryptys. Tėkmės kryptimi viskas ir nuteka. Žmonės klysta dėl to, kad šulinių vanduo žymiai skanesnis nei iš čiaupo, kuris yra kietesnis. Minkštumas ir suteikia vandeniui malonesnį skonį. Tačiau ten slypi pavojų.

– Jeigu šulinio vandenį filtruotume, virtume, ar jis taptų tinkamas?

– Ne, azoto junginių jūsų paminėtos priemonės neveikia. Nebent būtų labai specifinis, specialus ir nepigus įrenginys nitritams šalinti.

– Tačiau tinka rankoms plauti, drabužiams ir pan.?

– Taip.

– Ar tokiu vandeniu laistytos daržovės neprisigeria nitritų ir nitratų?

– Galbūt prisigeria, bet reikia suprasti, kad tai ne ta azoto junginių dozė.

Pirmiausia, žmonės turi įsivertinti aplinką, ją sutvarkyti.

– Kada vanduo tinkamesnis – pavasarį, rudenį, vasarą?

– Galime daryti prielaidą, kad jei mažėja kritulių, mažiau išplaunama. Kuo daugiau vandens – gali prasiskiesti. Tačiau ir išplaunama, nes krituliai viską išplauna į požemį.

– Kokie kraštai ar regionai turėtų atkreipti dėmesį?

– Nėra jokios patikimos tendencijos. Patikimiausia – kaip arti taršos šaltinis. Vienais metais – Šiaulių regionas, kitais – Kauno.

– Koks tai galėtų būti taršos šaltinis?

– Tvartas, tręšiamas laukas, talpyklos, lauko tualetas, nesandarus nuotekų rezervuaras.

– Ką daryti šulinių šeimininkams? Tirti vandenį? Kas kiek laiko?

– Pirmiausia, žmonės turi įsivertinti aplinką, ją sutvarkyti. Išlaikyti bent 20 m iki šulinio, kad nebūtų taršos šaltinių.

Du trečdaliai – po vandeniu

Vėlyvą kovo 23-iosios vakarą pradėję eiti ledai Neryje, ties santaka su Nemunu, suformavo milžinišką ledų kamšatį. Galinga upių vandens tėkmė, neturėdama kur bėgti, akimirksniu pasisuko miesto link ir užtvindė senamiestį, Vilijampolę, Marvelę, Žemąją Fredą, žemutinę Eigulių dalį.

Naujamiestyje potvynio vanduo pasiekė net Vienybės aikštę ir Karo muziejaus prieigas. Per Šiaulių ir Karo ligoninės gatves vanduo atitekėjo ir į Vytauto prospektą. Čia potvynio banga atnešė baidoką iš Žiemos uosto. Vėliau, vandeniui atslūgus, laivas tapo tarsi vienišu liudytoju, primenančiu šią baisią nelaimę.

Apie parą laiko kilęs vanduo kovo 25 d. pasiekė rekordinį lygį: senamiestyje vandens matavimo stotis užfiksavo vandens horizontą ties 8,57 m žyma, tuo metu apie du trečdaliai miesto ir jo priemiesčių jau buvo po vandeniu. Tokio potvynio per visą stebėjimų istoriją Kaune daugiau niekada nebuvo. Pavyzdžiui, didžiausi fiksuoti tarpukario potvyniai (1926, 1931, 1936, 1940) buvo bent apie metrą žemesni. Dabar nuo tokio masto stichinių nelaimių miestą apsaugo Kauno hidroelektrinė.

Kauno muziejininkai bando atkurti cenzūros nuslėptas 1946-ųjų pavasario tragedijos detales.

 

Ledai nešė namus ir žmones

Išgyvenę šį potvynį liudininkai pasakoja apie šiandien sunkiai įsivaizduojamus vaizdus. Dažno iš jų pasakojimuose – ledo lyčių nešami pastatai, o kartu su jais ir žmonės, ir gyvūnai. Ne vienas liudininkas dar ir šiandien užsimerkęs girdi kunkuliuojančio vandens garsą, pavojaus sirenų gausmą, ledo sprogdinimo aidą ir žmonių pagalbos šauksmus.

Taip jau nutiko, kad stichija savo didžiausia jėga smogė senajai Vilijampolei, kurios gyventojai dar nebuvo spėję atsigauti po Antrojo pasaulinio karo baisybių. Bibliniam tvanui prilygstančio potvynio banga apsėmė daugelį Slabados namų, palikusi kyšoti pastatų stogus, o ant jų – spaustis gyventojus. Kai kuriems pasisekė mažiau – sodybos, stovėjusios arčiau upės, kartu su jų gyventojais buvo nuneštos ledų.

Net ir toliau nuo upės buvusi Lietuvos veterinarijos akademija patyrė didelių nuostolių: potvynis sunaikino dalį įrenginių, pražudė laboratorinius gyvūnus, 30 Serologijos instituto arklių.

Senamiestyje vandens matavimo stotis užfiksavo vandens horizontą ties 8,57 m žyma, tuo metu apie du trečdaliai miesto ir jo priemiesčių jau buvo po vandeniu.

 

Praėjus keletui dienų nuo potvynio pradžios, Vilijampolėje apsilankė ir vienas uoliausių sovietų okupacinės valdžios tarnų, rašytojas Antanas Venclova. Sukrečiančiais jo įspūdžiais vėliau pasidalijo sovietinė spauda: „Mes buvome anapus Neries, ir mūsų amfibija pamažu judėjo tolyn, pro lytimis užneštus plotus, pro gražius mūrinius ir medinius namukus, ir pro jų langą matėme neįprastai šiurpų vaizdą. Namelių kambariuose plūduriavo rašomieji stalai, vaikų lovelės, patalynė, į lango stiklą daužėsi iš vidaus skenduolio galva.“

Žuvusiųjų skaičius nežinomas

Nors nuo didžiojo Kauno potvynio praėjo daugiau nei 77 metai, šią nelaimę dar gaubia ne viena paslaptis. Viena tokių – koks iš tiesų buvo tragedijos mastas? Kiek žuvo žmonių per šį potvynį?

Okupacinė sovietų valdžia neigė tragedijos mastą. Archyviniuose dokumentuose apie 1946 m. Kauno miesto gyventojų demografiją nieko neįprasta neaptiksime. Sovietams tarnavusioje spaudoje taip pat buvo apsiribojama fraze „yra žuvusių“. Joje daugiau rašyta apie herojiškus darbininkų žygius, nes, rizikuodami savo gyvybe, šie žmonės gelbėjo visuomeninį miesto turtą.

Bibliniam tvanui prilygstančio potvynio banga apsėmė daugelį Slabados namų, palikusi kyšoti pastatų stogus, o ant jų – spaustis gyventojus.

 

Žinoma, kaip įprasta tam sudėtingam ir slegiančiam laikotarpiui, gelbstint gyventojus atskirai buvo aukštinamas sovietinės kariuomenės indėlis, o apie negebėjimą pasiruošti šiai baisiai nelaimei nutylėta. Jau vėliau, 1982 m. išspausdintame moksliniame tekste, žymus hidrologas Antanas Barisas nurodė, kad potvynis nunešė dešimt vienaukščių namų, apgadino senamiesčio pastatus, žuvo žmonių. Nuostoliai įvertinti keliais milijonais rublių.

Aiškinantis tragedijos mastą nemažai sumaišties sukelia išeivijos spauda ir iš sovietų pavergtos Lietuvos į laisvąjį pasaulį atkeliavę laiškai. Ne viename išeivijos laikraštyje buvo teigta, kad potvynis nusinešė kelis tūkstančius aukų. 1947 m. savo laiške, siųstame į Vakarus, panašų žuvusiųjų skaičių nurodė ir partizanas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. Lieka neaišku, kokiais šaltiniais pagrįsta ši informacija, tačiau vargu ar iš tiesų galėjo žūti tiek kauniečių.

Svarbi bet kokia žinia

Kauno miesto muziejus siekia praplėsti tyrimus šia tema, todėl kreipiamės į visuomenę su prašymu pasidalyti savo atsiminimais ir nuotraukomis apie 1946 m. potvynį Kaune. Galbūt nuo šio potvynio nukentėjo jūsų artimieji? Gal asmeniniame archyve turite išsaugoję fotografijų su 1946 m. potvynio vaizdais senamiestyje, Vilijampolėje ir kitose miesto vietose? Maloniai prašome susisiekti telefonu +370 658 75 717.

Pasak centro, pagal gydytojų pranešimus apie nėščiąsias ir kūdikius, kurių maistui naudojamas kastinių šulinių vanduo, atlikus tyrimus šachtiniuose šuliniuose, gauta duomenų, kad kokybės reikalavimų neatitiko 27 proc. šulinių.

Prasčiausi rodikliai užfiksuoti Kauno apskrityje, čia nustatytų vandens kokybės reikalavimų neatitiko 34 proc. šulinių, Šiaulių apskrityje tokie ėminiai sudarė 34 proc., Panevėžio apskrityje – 29 proc., Alytaus – 28 proc., mažiausiai – Klaipėdos apskrityje, kur nustatytų normų neatitiko 17 proc. šulinių, Telšių apskrityje –19 proc.

NVSC teigimu, siekiant išvengti taršos, svarbu, kad šulinys būtų įrengtas aukščiau už galimos taršos objektus pagal gruntinio vandens tekėjimo kryptį.

„Į kastinius šulinius vanduo patenka iš neapsaugoto nuo paviršinės taršos gruntinio vandens sluoksnio, kuris gali būti užteršiamas dėl netinkamos žemės ūkio veiklos, greta esančių grunto taršos šaltinių – sąvartynų, fermų ir kitų taršos objektų. Vandens užterštumą nitratais ir nitritais taip pat gali lemti netinkamas šachtinio šulinio įrengimas bei priežiūra“, – teigiama pranešime.

Centras pažymi, kad nėščiajai vartojant nitritais ir nitratais užterštą vandenį dėl nuolatinio deguonies stygiaus kraujyje gimsta mažesnio svorio ir silpnesni kūdikiai, lėtėja jų fizinis bei psichinis vystymasis.

Pasaulis „aklai eina pavojingu keliu, [...] netvarus vandens naudojimas, tarša ir nekontroliuojamas visuotinis atšilimas tuština žmonijos gyvybinės jėgos šaltinį“, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas (Antoniju Guterišas) sakė ataskaitos, paskelbtos prieš pat pirmąjį per beveik pusę amžiaus didelį JT susitikimą dėl vandens išteklių, pratarmėje.

Nuo trečiadienio iki penktadienio Niujorke vyksiančioje konferencijoje, kurią kartu rengia Tadžikistano ir Nyderlandų vyriausybės, dalyvaus apie 6 500 dalyvių, įskaitant šimtą ministrų ir keliolika valstybių ir vyriausybių vadovų.

Richardas Connoras (Ričardas Konoras), pagrindinis ataskaitos autorius, naujienų agentūrai AFP sakė, kad pasaulinės vandens krizės poveikis bus scenarijų klausimas.

„Jei nieko nedarysime, tai bus įprastinės veiklos scenarijus – ir toliau 40–50 proc. pasaulio gyventojų neturės galimybės naudotis sanitarinėmis sąlygomis ir maždaug 20–25 proc. pasaulio neturės galimybės apsirūpinti saugiu vandeniu“, – teigė jis bei pridūrė, kad kasdien didėjant pasaulio gyventojų skaičiui, „absoliučiais skaičiais bus vis daugiau žmonių, neturinčių galimybės naudotis šiomis paslaugomis“.

Konferencijoje vyriausybės ir viešojo bei privačiojo sektorių dalyviai kviečiami teikti pasiūlymus dėl vadinamosios vandens veiksmų darbotvarkės, kuri padėtų pakeisti šią niūrią tendenciją ir įgyvendinti 2015 metais užsibrėžtą vystymosi tikslą – iki 2030-ųjų užtikrinti vandens ir sanitarijos prieinamumą visiems.

Vėliausia tokio aukšto lygio konferencija šiuo klausimu, kuriam nėra visuotinės sutarties ar specialios JT agentūros, buvo surengta 1977 metais Mar del Platoje, Argentinoje.

Kai kurie stebėtojai jau išreiškė susirūpinimą dėl šių įsipareigojimų apimties ir finansavimo jiems įgyvendinti.

Reikia daug nuveikti, o laikas ne mūsų pusėje.

„Reikia daug nuveikti, o laikas ne mūsų pusėje“, – sakė Gilbert'as Houngbo (Žilberas Unbo), forumo „JT–Vanduo“, koordinuojančio darbą šioje srityje, pirmininkas.

Ataskaitoje, kurią paskelbė minėtoji darbo grupė ir UNESCO, įspėjama, kad dėl per didelio vartojimo ir taršos vandens trūkumas tampa endeminiu reiškiniu, o dėl visuotinio atšilimo sezoninis jo stygius didės tiek tose vietovėse, kuriose vandens gausu, tiek tose, kuriose situacija jau dabar yra prasta.

„Dabar arba niekada“

„Maždaug 10 proc. pasaulio gyventojų gyvena šalyje, kurioje vandens stygius pasiekė aukštą arba kritinį lygį“, – rašoma ataskaitoje.

Remiantis naujausia JT klimato ataskaita, kurią pirmadienį paskelbė ekspertų grupė, „šiuo metu maždaug pusė pasaulio gyventojų bent dalį metų patiria didelį vandens trūkumą“.

Šis trūkumas daro didžiausią poveikį neturtingiesiems, sakė R. Connoras AFP.

„Nesvarbu, kur esate, jei esate pakankamai turtingas, jums pavyks gauti vandens“, – sakė jis.

Ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad esami vandens ištekliai užteršiami dėl nepakankamai efektyvių arba neegzistuojančių sanitarijos sistemų.

„Mažiausiai 2 mlrd. žmonių [pasaulyje] naudojasi fekalijomis užterštu geriamojo vandens šaltiniu, todėl jiems kyla rizika užsikrėsti cholera, dizenterija, vidurių šiltine ir poliomielitu“, – teigiama ataskaitoje.

Tačiau čia neatsižvelgiama į taršą vaistais, cheminėmis medžiagomis, pesticidais, mikroplastiku ir nanomedžiagomis.

Ataskaitoje teigiama, kad norint iki 2030 metų visiems užtikrinti galimybę gauti saugų geriamąjį vandenį, dabartinį investicijų lygį reikėtų patrigubinti.

Ataskaitoje įspėjama, kad gėlojo vandens ekosistemos, kurios ne tik tiekia vandenį, bet ir teikia gyvybę palaikančių ekonominių išteklių ir padeda kovoti su visuotiniu atšilimu, „yra vienos iš labiausiai pažeidžiamų pasaulyje“.

„Turime imtis veiksmų dabar, nes vandens trūkumas kenkia maisto saugumui, sveikatos apsaugai, energetiniam saugumui, miestų plėtrai ir visuomenės problemoms“, – AFP sakė Nyderlandų specialusis pasiuntinys vandens klausimais Henkas Ovinkas.

„Kaip mes sakome, dabar arba niekada – tai vieną kartą per kartos gyvenimo laiką pasitaikanti galimybė“, – pridūrė jis.

Prestižinėje sostinės vietoje nėra vandens, o jei per stebuklą bėga – srovė juokinga.

„Nori grįžti į namus ir žinoti, kad galėsi nusiprausti, pasiruošti maisto ir atsipalaiduoti, tačiau niekada nežinai, kokia situacija. Gal skamba dramatiškai, bet elementarūs dalykai, kurie sudaro kasdienybę, tampa neprieinami“, – skundėsi namo gyventojas Lukas Jablonskas.

Neįmanoma nei praustis, nei gaminti maisto, skalbti drabužių. Anot gyventojų, tai tęsiasi jau apie du mėnesius.

„Su laiku situacija vis blogėjo – atsibusdavai ryte ir nežinodavai, ar galėsi nueiti į dušą, iki to, kai atsibundi ir žinai, kad negalėsi į dušą. Galų galiausiai teko išsikraustyti. Negali bėgioti pas draugus,  kaimynus ar į biurą praustis. Man rodos, ne toks turi būti gyvenimas Vilniaus senamiestyje“, – stebėjosi L. Jablonskas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Ir tai – ne vieno buto problema. Kenčia visas namas. Galima tik įsivaizduoti, ką tenka iškęsti šeimoms su mažais vaikais.

„Pvz., viename bute vandens slėgis nukrinta tiek, kad šildymo sistemą atjungia. Kadangi aš esu pirmas, kuris name gauna vandens, tai pas mane dar naudotis vandeniu įmanoma. Tačiau kartais srovė per maža, kad ruoštų karštą vandenį, todėl bėga tik šaltas. Aš pirmas grandinėje, o kurie toliau – jiems dar blogiau. Galiausiai paskutinis taškas išvis neturi vandens“, – pasakojo namo gyventojas Justinas Januškevičius.

Gyventojai turi priekaištų namo administratoriui.

„Trumpalaikio plano nebeliko, o iš ilgalaikio plano nebuvo nieko padaryta per tuos du mėnesius. Gyventi darosi problematiška“, – sakė J. Januškevičius.

„Sužinojau, kad nebus taip ir tai truks dar kelis mėnesius. Prieš tai sakė, kad šešis, dabar sako, kad mažiau. Tačiau, turint omenyje, kad niekas nepasikeitė per tą laiką, sunku tikėti ir nežinia, kuo tikėti“, – sakė namo gyventojas.

„Deja, bet tokių situacijų Vilniaus mieste – nemažai. To labiau kad susiduriame su atsakomybių ribomis. Deja, bet tenka pasakyti, kad nelabai galime kuo padėti. Vidaus tinklai priklauso namą administruojančiai įmonei“, – pabrėžė „Vilniaus vandenų“ atstovė Renata Saulytė.

Administratorius sako, kad problema sprendžiama ir tai – nėra vienetinis atvejis.

„Senamiestyje su šia problema susiduriame dažnai“, – sakė „Civinity namai“ atstovas Martynas Naujokas

Trumpai tariant, problemų kyla dėl senų konstrukcijų.

„Taip nuo seniai buvo suprojektuotas. Senamiestyje trys namai naudojasi vienu šalto vandens įvadu. Kadangi žmonės naudojasi ir dujiniais katilais, reikalingas didesnis vandens slėgis. Vamzdyno skersmuo suprojektuotas nuo seniai, jie buvo mažesni, nei reikalauja šių laikų standartai“, – tęsė M. Naujokas.

Administratorius sako, kad bus suprojektuotas naujas atskiras įvadas, bet dar apie du mėnesius teks laukti.

„Reikės kasti senamiesčio grindinį, reikalinga bus archeologų priežiūra“, – apie darbus pasakojo M. Naujokas.

„Problemų yra įvairiausių: tinklas pasenęs, nebepralaidus, todėl ir yra problemų, pvz., spaudimo sumažėjimas, neskaidrus vanduo ir pan.“, – vardijo R. Saulytė.

„Iš dalies problema būtų sprendžiama modernizuojant pastatus, bet reikia atkreipti administratorių dėmesį, kad turėtų būti pastovi techninė priežiūra“, – pabrėžė savivaldybės Šilumos ir vandens  ūkio poskyrio vedėjas Kęstutis Karosas.

Energetiškai tvarus projektas

Pernai savivaldybės įmonė „Giraitės vandenys“ ėmėsi pirmojo energetiškai tvaraus projekto: skaitmenizavo dešimt vandenviečių ir visą Daugėliškių kaimą. Dėl šios inovacijos gruodį ir sausį nustatytos kelios vandens nutekėjimo avarijos operatyviai pašalintos.

Įgyvendinti projektą padėjo Informatikos ir ryšių technologijų centro bendrovės. Jų įdiegtos technologijos netrukus suteiks galimybę „Giraitės vandenims“ vandens apskaitą vykdyti tik nuotoliniu būdu: planuojama skaitmeninti ir kitas pakaunės gyvenvietes ir įmonės gamybos veiklą.

Suskaitmeninus vandenvietes, pakaunės gyvenvietėse bus sumažinti vandens nuostoliai, specialistai galės greičiau reaguoti į avarijas ir jas likviduoti, gyventojams nebereikės pateikti skaitiklių rodmenų.

„Modernizuodami infrastruktūrą, diegdami šiuolaikines technologijas vandentvarkoje siekiame ne tik efektyviau dirbti, bet ir palengvinti gyventojų kasdienybę, užtikrinti jiems aukštą teikiamų paslaugų kokybę“, – tvirtino „Giraitės vandenų“ vadovas Andrius Dzevyžis.

Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Šarūno Šukevičiaus teigimu, viešasis sektorius Lietuvoje turi eiti skaitmenizavimo keliu. „Turime ieškoti sprendimų, kurie taupytų savivaldybės įmonių resursus, gyventojų laiką ir leistų analizuoti vykstančius procesus. Operatyvus duomenų gavimas Kauno rajono vandentiekio sistemai leis ne tik sutaupyti, bet ir pakels vandentvarkos paslaugų teikimo kokybę“, – akcentavo direktorius.

Modernizuodami infrastruktūrą, diegdami šiuolaikines technologijas vandentvarkoje siekiame ne tik efektyviau dirbti, bet ir palengvinti gyventojų kasdienybę.

Padarė daugiau, nei planavo

5 907– tokiam skaičiui Kauno rajono gyventojų pernai „Giraitės vandenys“ sudarė galimybes naudotis centralizuoto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugomis, pagerino teikiamų paslaugų kokybę. Pakaunėje 2022 m. paklota 4,45 km vandentiekio ir 2,82 km nuotekų tinklų.

Pernai rekonstruoti vandentiekio tinklai Piliuonos k. Klevų g. ir Taikos pl. (Taurakiemio sen.), Bubių k. (Batniavos sen.), vandentiekio, nuotekų ir paviršinių (lietaus) tinklų plėtra atlikta Užliedžių k., Žvalgų g. (Užliedžių sen.), vien vandentiekio – Dievogalos k. Gamtos g., Saulėtekio g. ir Vilemų g. (Zapyškio sen.).

Nuotekų tinklų plėtra vykdyta Ežerėlio m. Miško g., Pušų g., o rekonstrukcija – toje pačioje seniūnijoje Juodalksnių g. Karmėlavos mst. Vilniaus g., prie namų Nr. 1, 2, 3, 4, 6 atlikti vandentiekio, nuotekų ir lietaus nuotekų remonto darbai. Rekonstruoti paviršinių (lietaus) nuotekų tinklai, pakloti nauji nuotekų tinklai Neveronių k. Šalmučių g. ir Purienų g. (Neveronių sen.).

Vandens gerinimo įrenginių pajėgumai išplėsti Giraitės k. ir Užliedžių k. (Užliedžių sen.), o Eikščių k. (Vilkijos apyl. sen.) pastatyti vandens gerinimo įrenginiai.

Įmonės vadovas A. Dzevyžis džiaugėsi: palankūs pernykščiai orai leido atlikti daugiau darbų, nei planuota. Geri rezultatai įpareigoja ir šiemet nenuleisti iškeltos kartelės.

Ambicingi planai

Šiemet, kai tik leis orai, darbai užvirs daugelyje seniūnijų. Vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtra numatyta Bubių k. Klevų g., Tulpių g., Daržų g., Beržų g. ir Darbininkų g. (Batniavos sen.), Raudondvario k. Karnavės g., Prokupio g., Kanapyno g. ir Paberupio g. (Raudondvario sen.), Ežerėlio m. Kauno g., Baranausko g., Žemaitės g.,

J. Janonio g., Sodų g., Upelio g., Kalno g. 5 ir Durpyno g. (Ežerėlio sen.), Vilkijos m. Šaltinio g. (Vilkijos sen.), Vandžiogalos mstl. Butkūnų g., Draugystės ir Taikos g. (Vandžiogalos sen.).

Vandentiekio tinklus „Giraitės vandenys“ šiemet plės Pagirių k. Linų g., Naujakurių g. ir Plento g. (Čekiškės sen.). Šioje atokioje gyvenvietėje centralizuoto vandens tiekimo iki šiol nebuvo.

Nuotekų tinklus suplanuota įrengti Boniškių k. Žemdirbių g., Molio g., Aušros g., Pakraščio g. ir Bokšto g. (Vandžiogalos sen.), o plėsti – Raudondvario aglomeracijoje, Raudondvario sen. Šis, didžiausias 2023 m. projektas, vykdomas su ES fondų lėšų parama. Įrengus 7,11 km naujų nuotekų tinklų, naudą pajus 294 žmonės.

Suplanuoti darbai 3 732 pakaunės gyventojams sudarys galimybę naudotis centralizuoto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugomis, įrengtų vandentiekio tinklų ilgis sieks 6,79 km, o nuotekų – 19,5 km. „Norisi akcentuoti ne tik gyvenimo kokybės gerinimą žmonėms, bet ir tai, kad nuo teršimo bus saugoma gamta“, – sakė A. Dzevyžis.

Taip pat šiemet ketinama statyti vandens gerinimo įrenginius Urnėžių k. (Babtų sen.), nuotekų valymo įrenginius statyti Daugėliškių k. (Vilkijos apyl. sen.) ir Boniškių k. (Vandžiogalos sen.), rekonstruoti nuotekų valymo įrenginius Bubių k.(Batniavos sen.) ir Šlienavos k. (Samylų sen.).

Taip pat šiemet suplanuota atlikti vandentiekio tinklų projektavimo darbus Šilelio k. (Raudondvario sen.), Virbaliūnų k. Baltaragio g., Kalno g., Kranto g., Perkūno g., Ryto g., Tamaros g. (Batniavos sen.), Šlienavos k. Pamiškės g., Kaštonų g., Vėjo g., Medaus g., Pagirio g., Pašilės g., Parko g., Girios g., Giminių g., Samylų g. (Samylų sen.), vandentiekio ir nuotekų tinklų –Vandžiogalos mstl. Kauno g., Taikos g. (Vandžiogalos sen.).

Nuotekų tinklų įrengimo ir nuotekų valymo įrenginių projektavimas numatytas Juragių k. (Garliavos apyl. sen.), o nuotekų tinklų plėtros projektavimo darbai – Bubių k. Parko g., Darbininkų g. (Batniavos sen.) Neveronių k. Karmėlavos ir Ramučių g. (Neveronių sen.) ir Raudondvario k. Pakalnės g., Lakštingalų tako g., M. Valančiaus g., Kalnų g., Taikos tako g. (Raudondvario sen.).

Iš įvairių upių ir vandens telkinių patirpo ledai, todėl vandens lygis pakilo ir didžiausiose šalies upėse – Nemune ir Neryje. Kilstelėjęs vanduo Santakos parke sukūrė gražių peizažų. Kai kurie medžiai, atrodo, kad dabar auga vandenyje. Susiaurėjo ir Santakos parko smaigalys, kuriame ir susitinka dvi upės.

„Labai graži ta vandens platybė ir siauras takas, vedantis į upes“, – taip Santakos grožį apibūdino pro šalį ėjusi kaunietė.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Kiti traukė telefonus ir bandė pagauti geriausius atspindžius, tarsi padvigubinti augančius medžius. Vietomis matosi ir pūpsantis didesnis akmuo, kurio pusė taip pat paniro po vandeniu. Draugiją palaiko ir iš upių krantų išsiliejusiu vandeniu besidžiaugiantys vandens paukščiai, tad šiuo metų laiku vaikštinėti Santakoje yra tikrai malonus jausmas. Galima ir gamta mieste pasidžiaugti, ir pasigrožėti vandens galybe.

Vienas gyventojas po medikų apžiūros buvo išvežtas į Respublikinę Šiaulių ligoninę. Medikai informavo, kad vyras apsinuodijęs dūmais, sąmoningas, nudegimų neturi.

Dar du gyventojai po medikų apžiūros į ligoninę vykti atsisakė.

Iš pastato taip pat išgelbėti du kačiukai.

Kaip skelbia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, įtariama, kad M. Valančiaus gatvėje gaisras kilo dėl padegimo.

Šeštadienį, 21.41 val., buvo gautas pranešimas, kad M. Valančiaus gatvėje užsidegė medinis šešių butų gyvenamasis namas.

Atvykus ugniagesiams, atvira liepsna degė prie gyvenamo namo priblokuota dviejų aukštų bendro naudojimo medinė laiptinė ir jos stogas, buvo pradėjęs degti ir namo stogas.

Per gaisrą nudegė laiptinės stogas, stipriai apdegė laiptinės sienos. Nuardyta apie 60 kvadratinių metrų namo stogo dangos, palėpėje nuardyta apšiltinimo medžiaga.

Butai sulieti vandeniu, juose dūmų detektoriai nebuvo įrengti.

Įstaiga informavo, kad buvo gautas pranešimas apie Kuršių mariose ties viena krantinių pastebėtą taršą – tamsų vandenį.

Klaipėdos miesto aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnai, iš Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos gavę pranešimą, nuvykę į įvykio vietą nustatė, kad iš bendrovės „Klaipėdos vanduo“ paviršinių nuotekų tinklų per išleistuvą bėga tamsus, purvinas vanduo.

Preliminariai, incidentas galėjo įvykti dėl sniego tirpsmo ir lietaus, kai nuo miesto gatvių su paviršinėmis nuotekomis subėga visi nešvarumai.

Iškviesti Aplinkos apsaugos agentūros darbuotojai, kurie paėmė laboratorinius mėginius skendinčių medžiagų koncentracijai nustatyti.

Šiuo metu tyrimas tęsiamas, pradedamas atsakingo ūkio subjekto už paviršinių nuotekų tinklų eksploatavimą neplaninis patikrinimas.

Atsakingos vandentvarkos asociacijos „Vandens jėga“ vadovas Marius Švaikauskas ramina, kad ši informacija yra klaidinanti – Lietuvoje saugu vartoti vandenį iš čiaupo. Asociacijos vardu jis kreipėsi į portalą „Travel Awaits“ ir JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrus (Centers for Disease Control ant Prevention (CDC)) su prašymu paneigti šią tiesos neatitinkančią informaciją.

„Tikėtina, kad keliautojams skirto interneto portalo kūrėjai rėmėsi informacija, kuri buvo pateikta CDC tinklalapyje, todėl iškart vos tik pasirodžius informacijai ir buvo kreiptasi ne tik į portalą, bet ir į šią instituciją. Siekiame, kad tiesos neatitinkanti informacija būtų ištaisyta ir Lietuva patektų į sąrašą šalių, kuriose saugu vartoti vandenį iš čiaupo“, – sakė M. Švaikauskas ir pridūrė, kad švarus ir tinkamas gerti vanduo iš čiaupo yra mūsų šalies išskirtinumas ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.

„Kauno vandenų“ nuotr.

Lietuva naudoja vandenį tik iš požeminio vandens gręžinių. Kitos Europos valstybės tokio vandens naudoja gerokai mažiau. Pasak „Vandens jėga“ asociacijos vadovo M. Švaikausko, Europoje be Lietuvos tik Danija yra apsirūpinusi požeminiu vandeniu, o, pavyzdžiui, Prancūzija, Švedija, Didžioji Britanija, Norvegija savo reikmėms naudoja vos 40 proc. požeminio vandens.

Siekiame, kad tiesos neatitinkanti informacija būtų ištaisyta ir Lietuva patektų į sąrašą šalių, kuriose saugu vartoti vandenį iš čiaupo.

Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimus mūsų šalyje nustato Lietuvos higienos norma HN24:2017. Remiantis šiais reikalavimais ir siekiant užtikrinti tiekiamo vandens kokybę, vandentvarkos bendrovės vykdo nuolatinę geriamojo vandens kokybės stebėseną, atlieka dešimtis tūkstančių tyrimų: vidutiniškai 100 tyrimų per dieną, per metus būtų daugiau nei 20 tūkst. tyrimų.

„Bendrovė nuolat investuoja į vandens kokybės gerinimą. Šį rudenį Kleboniškyje atidaryti dar vieni aukščiausius standartus atitinkantys vandens gerinimo įrenginiai, kuriais užbaigiama visų Kauno miesto vandenviečių gerinimo įrenginių statyba. Nuo šiol Kauno regiono vartotojams iš Kauno miesto vandenviečių tiekiamas geriamasis vanduo yra aukštos kokybės ir visiškai atitinka higienos normų reikalavimus“, – sakė „Kauno vandenų“ generalinis direktorius Ramūnas Šulskus.

Atsakinga vandentvarkos asociacija „Vandens jėga“ vienija tris didžiausių šalies miestų įmones – „Vilniaus vandenys“, „Kauno vandenys“ ir „Klaipėdos vanduo“. Šios bendrovės aptarnauja daugiau nei pusę milijono vartotojų ir abonentų (1 122 232 gyventojų) arba 47 proc. visų gaunančių centralizuotas vandens tiekimo, nuotekų valymo paslaugas šalyje. Tai yra ir pačios pažangiausios vandentvarkos sektoriaus įmonės, turinčios patirties inicijuojant ir įgyvendinant nacionalinės reikšmės vandentvarkos projektus.