Penkerius metus – tiek užtruko Vasario 16-osios gimnazijos reanimavimo misija, kuriai 2009-aisiais ryžosi kaunietė Bronė Narkevičienė. Tąsyk galvojusi, kad išvyksta tik vieniems metams, žinoma švietimo ekspertė Vokietijoje pasiliko ilgam.
Su gimnazija B.Narkevičienė atsisveikina palengvėjusia širdimi: įstaiga, ištisus dešimtmečius ugdžiusi užsienio lietuvius, išgelbėta nuo žlugimo. Tik darbas stiprinant 1951-aisiais Heseno žemėje esančiame Hiutenfelde įkurtą legendinę mokyklą, dar nebaigtas. "Norėčiau paprašyti išsaugoti visus esamus ir surasti naujų Gimnazijos draugų, nesumažinti Gimnazijos tobulinimo tempo, įsteigti dar daugiau stipendijų vaikams", – šiuos prašymus tarsi palikimą savo įpėdiniui perduoda B.Narkevičienė.
– Vasario 16-osios gimnazija paskelbė ieškanti direktoriaus – ar baigėsi jūsų sutartyje numatytas laikas, ar nusprendėte pasitraukti?
– 2009-aisiais Kauno technologijos universiteto rektorius, studijų prorektorius ir Fundamentaliųjų mokslų fakulteto dekanas (iki išvykimo į Vokietiją B.Narkevičienė buvo šio fakulteto docentė – red. past.), mano šeima sutiko, kad išvykčiau padėti gimnazijai. Leidimas buvo duotas metams. Užtrukau kiek ilgiau, bet pagrindinė misija – išsaugoti gimnaziją nuo žlugimo – įvykdyta su kaupu. Kartu su gerais žmonėmis iš Lietuvos, Vokietijos ir kitų šalių per penkerius metus padaryta, daugelio nuomone, neįtikimai daug. Sukaupta daug vertingos patirties, įskaitant ir nemalonią. Todėl galiu grįžti namo, Kaunan, į Lietuvą, ir priimti naujus iššūkius.
– Kaip jums praėjo šis laikotarpis?
– Laikotarpis buvo labai sudėtingas pirmiausia dėl to, kad atėjau vadovauti bankrutuojančiai gimnazijai, kurią grėsė uždaryti ne tik dėl nesubalansuoto biudžeto, bet ir dėl to, kad mokymosi ir darbo sąlygos neatitiko Vokietijos gimnazijoms keliamų reikalavimų. Būtinai reikėjo įrengti gamtos mokslų kabinetą, iš 1984-aisiais pastatyto lentinio barako į normalias patalpas perkelti kelias klases. Tai buvo labai rimtas iššūkis, pareikalavęs daug dvasinių, intelektinių ir fizinių jėgų ne tik iš manęs, bet ir iš komandos, kurią reikėjo nedelsiant suburti. Tikslui susitelkė Lietuvoje ir Vokietijoje, Šveicarijoje, JAV, Kanadoje gyvenantys gimnazijos draugai. Už didžiulį komandinį darbą, solidarumą bei palaikymą esu nuoširdžiai dėkinga gimnazijos bendradarbiams, mokiniams ir jų tėvams, savo ir gimnazijos draugams Lietuvoje ir Vokietijoje, Šveicarijoje, Pasaulio lietuvių bendruomenėje, Lietuvos Vyriausybėje, Mainco vyskupijoje, Kauno technologijos universitete, Kauno rajono savivaldybėje, Lietuvos Respublikos ambasadoje, Heseno švietimo ministerijoje, Bergštrasės apskrityje, Lamperheime ir dar daugybei puikių žmonių, kuriuos pažinau arba naujai atradau jų gerumą per pastaruosius penkerius metus.
– Ar pavyko įgyvendinti visus sumanymus?
– Pastatytas priestatas su modernia įranga gamtos mokslų kabinete, iš esmės atnaujinta kompiuterių, garso, vaizdo aparatūros ir organizacinės technikos bazė, įvestas internetas gimnazijos pastate, įkurti ir įrengti lietuvių ir vokiečių kalbų, dailės kabinetai, mokytojų poilsio kambarys, gautas leidimas bendrabučio veiklai, pastatyta sporto aikštelė, sutvarkytas ir Kauno rajono tautodailininkų darbais papuoštas parkas, atstatyta Mainco vyskupijos finansinės paramos dalis, palaipsniui didinamas atlyginimas mokytojams, vėl galimas viršvalandžių bent jau dalinis apmokėjimas, nuolat tobulinamas mokymo procesas ir gerokai pakelta ugdymo kokybė bei patobulėjusi vidinė gimnazijos kultūra bei tvarka, gautas Heseno švietimo ministerijos sertifikatas gabių vaikų ugdymo programai vykdyti, įsteigta Vasario 16-osios stipendija, nuo ateinančių mokslo metų pradžios gimnazija po beveik dešimt metų pertraukos vėl turės savo kapelioną ir t. t. Vis tiek dar liko daug neįgyvendintų planų, kuriuos kartu su komanda bei pagausėjusiu Gimnazijos bičiulių ir draugų būriu, pasinaudojant sustiprintais partnerystės ryšiais su Lietuvos ir Vokietijos švietimo, mokslo, politikos ir verslo institucijomis ketinome nuveikti.
– Kas buvo sunkiausia?
– Sunkiausia buvo įtikinti kai kuriuos žmones, kad Vasario 16-osios gimnazija – viso pasaulio lietuvių, o ne grupės asmenų, turtas, kuriam įsigyti ir išlaikyti materialiuosius ir žmogiškuosius išteklius jau beveik 65 metus telkia Šveicarijoje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių gyvenę ir gyvenantys lietuviai bei jiems prijaučiantys asmenys, skiria Vokietijos, jos žemių ir Lietuvos Vyriausybės, Mainco vyskupija.
– Ar buvo dalykų, prie kurių teko sunkiai priprasti?
– Teko pratintis, o tiksliau mokytis, priimti teisingus sprendimus, gaunant neteisingą informaciją.
– Gimnazijoje mokosi vaikai iš viso pasaulio – ar tarp jų ir lietuviškų šaknų neturinčių vaikų?
– Gimnazijoje mokosi vaikai iš Vokietijos ir Lietuvos. Maždaug pusė vaikų yra lietuvių kilmės, kita pusė – vokiečiai. Dauguma lietuvių kilmės vaikų yra iš Vokietijos, tik keletas yra atvykę mokytis iš Lietuvos.
– Koks apskritai mokinių, norinčių mokytis Vasario 16-osios gimnazijoje, konkursas?
– Lietuvių kilmės vaikai praktiškai priimami be konkurso, nes ši mokykla yra skirta pirmiausia jiems. Sunki užduotis vaikams tenka vėliau – greitai išmokti vokiečių kalbą ir sugebėti mokytis pagal didesnės apimties programą, negu jų bendraamžiai vokiečiai ar mokiniai Lietuvoje. Vokiečių vaikams tenka įveikti konkursą.
– Mums Lietuvoje atrodo, kad daugybėje sričių pasiektume daug daugiau, jei perimtume užsienio patirtį. Švietimas – ne išimtis. Per savo darbo metus turėjote ne vieną progą palyginti lietuvišką ir vokišką sistemas. Ar pastaroji visada pranašesnė už lietuviškąją?
– Taip, man patinka vokiška švietimo sistema. Aš manau, kad viena priežasčių, kodėl Vokietija po karo ne tik greitai atsigavo ekonomiškai, bet tapo viena stipriausių valstybių, glūdi būtent tokioje švietimo sistemoje, kurią turi vokiečiai. Nors jie patys savo švietimo sistemai, kaip ir mes, lietuviai, savajai, taip pat negaili kritikos. Esminis dalykas, kurio atsiradimas Lietuvoje, manau, būtų labai naudingas, – tai visuomenės, ypač tėvų, itin aktyvus dalyvavimas mokyklos gyvenime.
okio žiniasklaidos dėmesio švietimui ir ugdymui, kokį tenka stebėti Vokietijoje, Lietuvoje neteko patirti. Teigiamų žinių apie įvykius vaikų darželyje, mokykloje, apie bendruomenės pagalbą ugdymui galima rasti kiekvienos dienos laikraštyje. Labai svarbu, mano manymu, yra tai, kad švietimo sistema yra diferencijuota. Tai sudaro galimybes mokymosi sėkmę pajusti kiekvienam vaikui, tai prisideda prie psichologinio vaikų saugumo, o vėliau suaugusių žmonių pozityvesnio mąstymo ir saugesnės visuomenės.
– Kokius esminius Vokietijos švietimo sistemos pranašumus, jūsų nuomone, būtų galima drąsiai perimti Lietuvai?
– Esminis Vokietijos švietimo sistemos pranašumas – išorinis diferencijavimas. Kai kurie švietimo politikai vis dar tapatina diferencijavimą su segregacija. Toks požiūris visiškai neturi pagrindo, o iš tiesų užkerta kelią esminėms galimoms teigiamoms permainoms iš pradžių mokykloje, o vėliau ir visuomenėje.
– Ar Lietuva suteikia pakankamai paramos Vasario 16-osios gimnazijai?
– Taip. Nuo pat savo darbo gimnazijoje pradžios patyriau nepaprastai didelę Lietuvos žmonių ir institucijų pagarbą Gimnazijai ir norą jai padėti. Pirmiausia tik su Kauno technologijos universiteto rektoriaus, studijų prorektoriaus ir tuomečio Fundamentaliųjų mokslų (dabar Matematikos ir gamtos mokslų) fakulteto dekano pritarimu išvykau vadovauti gimnazijai, po to patyriau nepaprastai daug malonių akimirkų, kai Lietuvos žmonės dovanojo gimnazijai gyvybiškai svarbius dalykus: priestato statybai Lietuvos Vyriausybė paskyrė 500 tūkst. privatizavimo fondo lėšų, mokiniai gavo dovanų geltonąjį autobusėlį, kompiuterių, vaizdo ir garso aparatūrą bei sporto aikštelę, kuriai tribūnas sukūrė, atvežė ir sumontavo Kauno statybininkų rengimo centro darbuotojai (direktorius Stanislovas Janukaitis), parką išpuošė Kauno rajono tautodailininkai (vadovas Valentinas Jezerskas), o kiek knygų, paveikslų ir kitų dovanų atveža tautiečiai, atvykdami į gimnaziją, sunku ir išvardyti. Naudojuosi proga ir nuoširdžiausiai dėkoju visiems, ne tik išgelbėjusiems gimnaziją vaikams, bet ir ją modernizavusiems bei išpuošusiems.
– Nors Vasario 16-osios gimnazijoje žymi dalis dirbančiųjų – lietuviai, tačiau tikriausiai susidarėte įspūdį apie lietuvių ir vokiečių pedagogus. Kuo jie skiriasi ir yra panašūs?
– Gimnazijoje dirba labai puikių ir atsidavusių vaikams pedagogų. Pagrindinė tokių pedagogų savybė – meilė vaikams. Ir ji nepriklauso nuo mokytojo tautybės. Pagrindiniai skirtumai: mentalitetas ir istorinė tautos atmintis, įsirašiusi į kiekvieną mūsų, nesvarbu, ar žmogus pedagogas ar yra kitos profesijos atstovas.
– Lietuvoje bandoma įvesti valstybinių įstaigų vadovų kadencijas. Ne išimtis – ir mokyklos. Kaip yra Vokietijoje ir ką manote apie kadencijų pranašumus (ar trūkumus)?
– Vokietijoje mokyklų vadovams nėra kadencijų. Manau, kad tai – pranašumas, nes mokykla, apskritai švietimo institucija yra susijusi su pagalba asmens brandinimui(si), auginimui(si). Švietimo institucijos vadovo darbas nėra vien vadybinis. Viena mokyklos vadovo pareigų – užtikrinti psichologinį vaikų saugumą. Vadovaujančio asmens, žinoma, jei jis yra atsakingas ir pareigingas žmogus, pastovumas yra būtina sąlyga tokiam psichologiniam saugumui užtikrinti.
Vasario 16-osios gimnazijos atveju vadovaujančio asmens pastovumas yra svarbus, be jau minėtos priežasties, dar dėl kelių priežasčių. Svarbiausios jų: pirma, gimnazijos valdymo modelis yra toks, jog nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, didelė Kuratorijos – pagrindinio Gimnazijos valdymo organo – dalis dėl rinkimų teoriškai gali keistis kas treji metai. Tad žinojimo perimamumas ir tęstinumas, perdavimas naujiems Kuratorijos nariams yra vienas pagrindinių direktoriaus uždavinių.
Antra, gimnazijai dėl ekonominių ir žmogiškųjų išteklių telkimo priežasčių labai svarbūs socialiniai ryšiai su abiejų šalių – Lietuvos ir Vokietijos – švietimo, verslo, politikos, kultūros veikėjais. Kas kelerius metus kurti socialinius ryšius iš naujo nėra naudinga institucijai, nes įgyti pasitikėjimą taip pat reikia laiko.
– Dažnas Lietuvos mokytojas skundžiasi sunkiai randantis kalbą su šiuolaikiniais vaikais ir jų tėvais. Pirmieji žino savo teises, bet ne pareigas, nėra motyvuoti mokytis. Jų tėvai vaikų auklėjimą patiki mokyklai, o savo pareigas supranta kaip vaiko aprūpinimą materialiais dalykais, vertybių skiepijimą palikdami savieigai. Jūsų gimnazijos mokiniai ir gyvendavo ten pat, gimnazijos bendrabutyje. Ar tokia 24 valandas trunkanti jų globa kelia daug problemų? O gal atvirkščiai: būdami toli nuo tėvų vaikai lengviau priima pedagogų skiepijamas vertybes ir su jais mokytojams yra daug lengviau bendrauti?
– Gyvenimas bendrabutyje yra gera savarankiškumo mokykla. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams tai didelis iššūkis, nes jo asmenybės brandai būtini tvirti ryšiai su šeima, psichologinis saugumas. Gyvenant be mamos ir tėčio, itin svarbus tampa bendrabučio pedagogo gebėjimas tapti antruoju tėvu ar mama. Abiem pusėms – vaikui ir pedagogui – kartais tai gali tapti labai sudėtingu uždaviniu. Mylėti svetimą vaiką taip, kaip myli savąjį, t. y. besąlygiškai, ne kiekvienam žmogui duota.
– Gimnazijos mokymo programa suderinta su Heseno žemės švietimo sistema. Kiek gimnazijoje yra vokiškos tvarkos? Ar sunku prie jos priprasti iš viso pasaulio (taip pat – ir Lietuvos) atvykstantiems vaikams?
– Gimnazijos abiturientai, išlaikę valstybinius brandos egzaminus, gauna vokišką brandos atestatą, suteikiantį teisę studijuoti aukštosiose mokyklose ir universitetuose. Taigi mūsų abiturientai turi įvykdyti visus reikalavimus, kurie keliami ir bet kurios kitos Heseno žemės valstybinės ar valstybinį pripažinimą turinčios privačios gimnazijos abiturientui. Tam reikalinga savidisciplina, kurią galima pavadinti vokiška tvarka. Kai kuriems vaikams tokios savidisciplinos išsiugdymas būna per sunki užduotis, tad tenkinasi kitokiu, paprastesniu, atestatu, kuris leidžia mokytis aukštosiose mokyklose, bet ne universitete.
– Be nesibaigiančios švietimo reformos Lietuvoje bandoma pakeisti ir šeimos politiką, ir tėvų santykius su vaikais, bandoma griežčiau reglamentuoti vaikų priežiūrą. Diskusijose susikerta dvi stovyklos: griežtos tvarkos, už kurios pažeidimus tėvai gali netekti tėvystės teisių, ir lietuviškų tradicijų, kai vaikai auklėjami griežčiau, tačiau sykiu suteikiama ir daugiau laisvių, pvz., augti vyresnių seserų ir brolių prižiūrimiems. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Šeima – svarbiausia visuomenės ląstelė. Kol nebus dar daugiau rūpinamasi jos sveikata, nebus sveikesnės visuomenės. "Vaikai – mūsų ateitis" skamba šabloniškai, bet tai svarbi tiesa. Investuodami į vaikų auginimą, švietimą, vaikų psichologinį saugumą, sudarydami sąlygas šeimoms daugiau laiko skirti savo vaikams, o ne kovoti už geresnį kąsnį lėkštėje, sumažintume agresijos ateities visuomenėje, visi pasijustume laimingesni.
– Kokius tris patarimus duotumėte savo įpėdiniui?
– Norėčiau ne patarti, o paprašyti: išsaugoti visus esamus ir surasti naujų gimnazijos draugų, nesumažinti gimnazijos tobulinimo tempo, įsteigti dar daugiau stipendijų vaikams (šiuo metu turime tik vieną, Vasario 16-osios, stipendiją, kurią finansuoja Jūratė Caspersen).
